Language of document : ECLI:EU:C:2013:69

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2013 m. vasario 7 d.(1)

Byla C‑6/12

P Oy

(Korkein hallinto‑oikeus (Suomija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Valstybės pagalba – Mokesčių lengvatos – Esama ar nauja pagalba – Tinkama kontrolės sistema ir procedūros taisyklės“





1.        Teisingumo Teismas jau ne kartą nagrinėjo, ar nacionalinėms mokesčių priemonėms taikomas Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės pagalbos draudimas(2). Nagrinėjamoje byloje Korkein hallinto‑oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija) prašo išaiškinti, ar nacionalinės taisyklės, pagal kurias nustatoma, ar bendrovė gali perkelti atitinkamu mokestiniu laikotarpiu patirtus nuostolius ir atskaityti iš kitų metų pelno, yra selektyvios valstybės pagalbą reglamentuojančių taisyklių prasme(3).

 Europos Sąjungos teisės aktai

 Valstybių narių suteiktos pagalbos kontrolės sistemos

 Sutarties nuostatos

2.        Pagal SESV 3 straipsnio b punktą ES veiksmams priskiriamas vidaus rinkai veikti būtinų konkurencijos taisyklių nustatymas. SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai(4).

3.        Siekiant užtikrinti šio draudimo veiksmingumą, SESV 108 straipsnyje reikalaujama, kad Komisija kontroliuotų pagalbą, o valstybės narės bendradarbiautų su Komisija vykdant jai pavestą užduotį. Jei Komisija mano, kad valstybės arba iš jos valstybinių išteklių suteikta esama pagalba gali būti nesuderinama su vidaus rinka, ji turi pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Jei valstybės narės ketina suteikti naują pagalbą ar pakeisti esamą pagalbą, jos pagal 108 straipsnio 3 dalį privalo apie tai pranešti Komisijai. Gavusi tokį pranešimą Komisija pradeda SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje valstybėms narėms nedviprasmiškai draudžiama įgyvendinti pasiūlytas priemones, kol nėra užbaigta procedūra pagal 108 straipsnio 2 dalį ir Komisija nepriima sprendimo(5).

 Reglamentas Nr. 659/99

4.        Reglamente Nr. 659/99(6) išdėstytos ir paaiškintos valstybės pagalbai taikomos procedūros taisyklės. Šio reglamento 1 straipsnio a punkte „pagalba“ apibrėžiama kaip „bet kuri priemonė, atitinkanti [SESV 107 straipsnio 1 dalyje – anksčiau EB 92 straipsnio 1 dalyje] nustatytus kriterijus“. 1 straipsnio b punkte numatytos kelios „esamos pagalbos“ rūšys, be kita ko:

„i)      visa pagalba, kuri nepažeidžiant Austrijos, Suomijos ir Švedijos Stojimo Akto(7) 144 <...> straipsnių, iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo, ir toliau taikomos;

<...>

v)      pagalba, kuri laikoma esama pagalba, nes galima nustatyti, kad jos įgyvendinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos;

<...>“

5.        „Nauja pagalba“ 1 straipsnio c punkte apibrėžiama kaip „visa pagalba, t. y. pagalbos sistemos ir individuali pagalba, kuri nėra egzistuojanti pagalba, įskaitant egzistuojančios pagalbos pakeitimus“.

6.        Naujai pagalbai taikoma procedūra išdėstyta Reglamento Nr. 659/99 2 ir 3 straipsniuose. 2 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės praneštų Komisijai apie bet kuriuos planus skirti naują pagalbą. 3 straipsnyje nurodyta, kad tokia pagalba neskiriama tol, kol Komisija nepriima (arba kol nelaikoma, kad Komisija priėmė) pagalbą patvirtinančio sprendimo („sustabdymo pareiga“). Prieš priimant tokį sprendimą (pagal Reglamento Nr. 659/99 7 straipsnį) prašoma pateikti informaciją (5 straipsnis) ir vyksta formalaus tyrimo procesas (6 straipsnis).

7.        Esamos pagalbos schemoms taikoma procedūra išdėstyta Reglamento Nr. 659/99 17–19 straipsniuose ir nuo naujai pagalbai taikomos procedūros skiriasi svarbiais aspektais. Ji nenumato reikalavimo iš anksto pranešti apie pagalbą ir sustabdymo pareigos. Tokios pagalbos priežiūros iniciatyva visiškai priklauso Komisijai, kuri kartu su valstybėmis narėmis privalo nuolat kontroliuoti esamą pagalbą(8). Jei, Komisijos nuomone, atitinkama pagalbos schema neatitinka arba daugiau nebeatitinka vidaus rinkos, ji praneša suinteresuotajai valstybei narei ir suteikia jai galimybę pateikti savo pastabas(9). Jeigu Komisija, vadovaudamasi tokios valstybės narės pateikta informacija, padaro išvadą, kad esamos pagalbos schema neatitinka vidaus rinkos, ji pateikia rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones. Tokia priemonė, be kita ko, gali būti siūlymas panaikinti atitinkamą pagalbos schemą(10). Tik tuomet, jeigu valstybė narė nepritaria pasiūlytoms priemonėms, Komisija turi pradėti procesą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, mutatis mutandis taikydama Reglamento Nr. 659/99 6 ir 7 straipsniuose išsamiai išdėstytą procedūrą(11).

 1994 m. Stojimo Aktas

8.        Suomija į Europos Sąjungą įstojo 1995 m. sausio 1 d.(12) Todėl pagalbos schemos, kurios įgyvendintos iki Suomijos įstojimo ir toliau taikomos po įstojimo, yra esama valstybės pagalba(13).

9.        Stojimo akto 144 straipsnis įtvirtintas VI antraštinėje dalyje, skirtoje žemės ūkio produktams. Šiame straipsnyje nurodyta, kad šių produktų atžvilgiu esama pagalba, kaip ji suprantama pagal Sutartį, bus laikoma tik tokia pagalba, apie kurią Komisijai pranešta iki 1995 m. balandžio 30 d.(14) Jis nėra reikšmingas pagalbos ne žemės ūkio srityje schemoms.

 Nacionalinės teisės aktai

10.      Pagal Tuloverolaki (Suomijos pelno mokesčio įstatymas, toliau – TVL) 117 straipsnį atitinkamu mokestiniu laikotarpiu patirti nuostoliai gali būti perkelti į kitus mokestinius metus. TVL 119 straipsnio 1 dalyje konkrečiai įtvirtinta, kad mokestiniais metais patirti komercinės veiklos nuostoliai gali būti perkelti ir, jei gaunama pelno, jie atskaitomi iš šios veiklos pajamų per kitus dešimt mokestinių metų.

11.      Pagal TVL 122 straipsnio 1 dalį bendrovės nuostoliai neatskaitomi, jei per metus, kuriais jie buvo patirti, ar po jų pasikeitė daugiau nei pusės bendrovės kapitalo savininkas(15).

12.      TVL 122 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šio straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtis. Pateikus prašymą, esant ypatingoms aplinkybėms kompetentinga mokesčių inspekcija gali, jei to reikia bendrovės veiklai tęsti, leisti atskaityti perkeltus nuostolius, nepaisant savininko pasikeitimo.

13.      Siekdamos išaiškinti TVL 122 straipsnio 3 dalies taikymą, Suomijos valdžios institucijos parengė raštą(16) ir aplinkraštį(17). Pagal raštą TVL 122 straipsnio tikslas yra išvengti mokesčių vengimo, kai nuostolingos bendrovės įsigyjamos vien siekiant iš pirkėjo apmokestinamojo pelno atskaityti jų nuostolius.

14.      Rašte ir aplinkraštyje paaiškinta, kad tam tikri atvejai, kaip antai bendrovės perleidimas šeimoje iš kartos į kartą arba bendrovės pardavimas jos darbuotojams, gali būti laikomi „ypatingomis aplinkybėmis“ siekiant gauti leidimą atskaityti perkeltus nuostolius, nukrypstant nuo TVL 122 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės(18).

 Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

15.      P Oy buvo įsteigta 1998 metais. Ši bendrovė plėtoja ir palaiko mokesčio už automobilių stovėjimą apmokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą. P Oy veiklos pagrindas yra jos sukurti ir užpatentuoti produktai. 2004 m. pabaigoje jos veiklos nuostoliai sudarė daugiau nei 4 mln. eurų. Akivaizdu, kad nuostoliai veiklos pradžioje nėra laikytini neįprastais šioje srityje, nes buvo patirti atlikus pradines investicijas P Oy komercinei veiklai būtinų produktų ir technologijų plėtrai. 2004 metais pasikeitė P Oy savininkas. Pasikeitus savininkui bendrovės veikla buvo tęsiama. Jos veikla vystėsi ir nuo 2005 m. iki 2007 m. apyvarta išaugo nuo 498 339 eurų iki 866 810 eurų.

16.      2008 m. rugsėjo 3 d. prašymu P Oy Suomijos mokesčių inspekcijos prašė leisti perkelti ir atskaityti ankstesniais mokestiniais laikotarpiais patirtus nuostolius. 2008 m. spalio 24 d. sprendimu mokesčių inspekcija šį prašymą atmetė.

17.      P Oy šį sprendimą apskundė Helsingin hallinto‑oikeus (Helsinkio administracinis teismas), kuris atmetė skundą. Todėl P Oy pateikė apeliacinį skundą Korkein hallinto‑oikeus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris pateikė šiuos klausimus:

„1.      Ar SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytą atrankos kriterijų, atsižvelgiant į leidimo atskaityti suteikimo procedūrą, kaip antai numatyta Pelno mokesčio įstatymo 122 straipsnio 3 dalyje, reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama atskaityti nuostolius pasikeitus savininkui, jei nesilaikoma SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje numatytos procedūros?

2.      Ar aiškinant atrankos kriterijų, visų pirma siekiant nustatyti referencinę grupę, reikia atsižvelgti į Pelno mokesčio įstatymo 117 ir 118 straipsniuose įtvirtintą bendrą taisyklę dėl nustatytų nuostolių atskaitymo, ar į nuostatas dėl savininko pasikeitimo?

3.      Jei SESV 107 straipsnyje nustatytas atrankos kriterijus a priori būtų laikomas įvykdytu, ar tokia nuostata, kaip antai Pelno mokesčio įstatymo 122 straipsnio 3 dalis, gali būti laikoma pateisinama, nes kalbama apie mokesčių sistemai būdingą mechanizmą, kuris, pavyzdžiui, reikalingas užkirsti kelią mokesčių vengimui?

4.      Kokią reikšmę reikia suteikti mokesčių inspekcijos diskrecijai vertinant, ar egzistuoja galimas pateisinimas ir mokesčių sistemai būdingas mechanizmas? Ar reikia, kiek tai susiję su mokesčių sistemai būdingu mechanizmu, kad įstatymą taikantis subjektas neturėtų jokios diskrecijos ir kad įstatyme būtų aiškiai apibrėžtos išimties taikymo sąlygos?“

18.      Rašytines pastabas pateikė P Oy, Suomija, Vokietija ir Europos Komisija. Per 2012 m. lapkričio 22 d. įvykusį teismo posėdį visos šios šalys pateikė pastabas žodžiu.

 Vertinimas

 Pirminės pastabos

19.      Tai yra keista byla. Įprastai su valstybės pagalba susijęs teismo procesas pradedamas dėl to, jog naudos gavėjas nenori, kad ji būtų uždrausta, arba kai dvi bendrovės konkuruoja ir tik viena iš jų gauna ginčijamą naudą. Šiuo atveju P Oy neturėtų jokios naudos, jei nagrinėjamas priemones pripažintume draudžiama valstybės pagalba. Bendrovei būtų atsisakyta suteikti tą mokesčių lengvatą, kuria ji norėtų pasinaudoti. Ji negalėtų gauti leidimo perkelti 2004 metais patirtus nuostolius ir atskaityti juos iš paskesniais metais gauto pelno.

20.      Tuomet, kaip paaiškinti tai, kad Teisingumo Teismui pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą?

21.      Kiek suprantu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šį prašymą pateikęs teismas rėmėsi prielaida, kad: 1) nagrinėjamos priemonės yra „pagalba“; 2) kadangi ne visoms bendrovėms leidžiama perkelti nuostolius ir atskaityti juos iš būsimo pelno, taikoma sistema gali būti „selektyvi“ ir dėl to neteisėta (nes ja „palaikomos tam tikros įmonės arba tam tikra prekių gamyba“); 3) Komisijai nebuvo pranešta apie nagrinėjamas priemones; ir 4) Suomija nesilaikė sustabdymo pareigos, nes nagrinėjamos priemonės galioja negavus išankstinio Komisijos leidimo. Taigi, nacionalinis teismas pateikia kelis išsamius klausimus, kuriais, atsižvelgiant į šias aplinkybes, siekia išsiaiškinti:

–      ar TVL 122 straipsnio 3 dalyje numatyta leidimo atskaityti suteikimo procedūra yra teisėta, nepaisant to, kad nebuvo laikytasi sustabdymo pareigos (pirmasis klausimas),

–      kaip turi būti nustatyta referencinė grupė siekiant įvertinti, ar nagrinėjamomis priemonėmis sukurta sistema yra neteisėtai selektyvi (antrasis klausimas),

–      jei sistema yra selektyvi, ar ją vis tiek galima pateisinti kaip mokesčių sistemai būdingą mechanizmą, kuris reikalingas užkirsti kelią mokesčių vengimui (trečiasis klausimas), ir, jeigu taip,

-      ar mokesčių inspekcijai suteikta diskrecija turi įtakos sprendžiant dėl pateisinimo, apie kurį klausiama trečiajame prejudiciniame klausime (ketvirtasis klausimas).

22.      Kaip matyti iš šios išvados pradžioje nurodytų teisės aktų nuostatų, esamos pagalbos ir naujos pagalbos kontrolės priemonės itin skiriasi(19). Prieš pradedant nagrinėti, ar TVL 122 straipsnio 3 dalimi, raštu ir aplinkraščiu iš tikrųjų sukuriama sistema, kuria neteisėtai ir selektyviai palaikomos tam tikros įmonės („selektyvumo klausimas“), kyla pirmesnis klausimas, ar kalbame apie (tariamą) esamą pagalbą, ar (tariamą) naują pagalbą.

23.      Šis pirmesnis klausimas turi esminę reikšmę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir Teisingumo Teisme nagrinėjamai bylai. Komisijai, valstybėms narėms ir nacionaliniams teismams suteikta skirtinga kompetencija ir atsakomybė, atsižvelgiant į tai, ar turi būti nagrinėjama (tariama) esama pagalba, ar (tariama) nauja pagalba(20).

24.      Kiek tai susiję su esama pagalba, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Komisija pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį turi konstatuoti (ES Teisingumo Teismui vykdant tokių išvadų kontrolę), ar esama pagalba yra suderinama, ar nesuderinama su vidaus rinka, prieš tai taikydama atitinkamą procedūrą, kurią privalo pati pradėti(21). Nebent Komisija ėmėsi tokių veiksmų ir iki tol, kol ji šių veiksmų imasi, nėra vadovaujamasi prielaida, kad nacionalinės priemonės yra neteisėtos pagal ES valstybės pagalbos taisykles ar kad nacionalinis teismas turi imtis veiksmų dėl jų netaikymo.

25.      Naujai pagalbai taikoma kitokia procedūra. 108 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad galėtų pateikti savo pastabas. Tuomet Komisija atlieka pirminį planuojamos naujos pagalbos tyrimą. Jei remdamasi šiuo tyrimu Komisija mano, kad siūloma pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka atsižvelgiant į 107 straipsnio 1 dalį, tuomet ji turi pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą priežiūros procedūrą, kuriai taikomas rungimosi principas. Nacionalinių teismų dalyvavimas kyla dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio, pagal kurį susijusiai valstybei narei, ketinančiai suteikti ar pakeisti pagalbą, draudžiama įgyvendinti pasiūlytas priemones, kol Komisija nepriima galutinio sprendimo, tiesioginio veikimo. Ši sustabdymo pareiga taikoma naujai, bet ne esamai pagalbai.

26.      Tiek Sutartyje, tiek Reglamente Nr. 659/99 įtvirtintose išsamiose nuostatose numatyta, kad Komisija turi atidžiai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bet kurią esamą ar siūlomą schemą, kuri galėtų būti laikoma valstybės pagalba. SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas esminis draudimas teikti valstybės pagalbą nėra absoliutus ar besąlyginis, kaip tai tiesiogiai matyti iš SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalių. Taigi, SESV 108 straipsnio 3 dalimi Komisijai suteikiama didelė diskrecija pripažinti tam tikrą pagalbą suderinama su vidaus rinka nukrypstant nuo bendro draudimo, įtvirtinto SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Suinteresuotajai valstybei narei taip pat suteikiama pakankamai galimybių paaiškinti ir apginti savo sistemą. Tik tuo atveju, kai paprasčiausiai teikiama nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta (t. y. kai valstybė narė nesilaikė sustabdymo pareigos naujos pagalbos atžvilgiu), nacionalinis teismas privalo įsikišti, kad būtų netaikomos galiojančios nacionalinės taisyklės.

 Ar nagrinėjamos priemonės yra esama, ar nauja pagalba?

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nenurodė, ar, jo nuomone, nagrinėjamos priemonės yra (tariama) esama pagalba, ar (tariama) nauja pagalba. Jis paaiškina, kad šios priemonės galiojo iki Suomijos įstojimo į ES, tačiau tuo metu apie jas, kaip apie esamą pagalbą, nebuvo pranešta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jis neturi informacijos, ar paskui Suomijos valdžios institucijos apie jas pranešė.

28.      Suomija rašytinėse pastabose ir vėliau per teismo posėdį paaiškino, kad ji nepranešė apie nagrinėjamas priemones kaip apie pagalbą, nes nemanė (ir vis dar nemano), kad jos yra valstybės pagalba(22).

29.      Ar pagalba turi būti vertinama kaip nauja pagalba, ar kaip pakeista esama pagalba, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į šią pagalbą reglamentuojančias teisės nuostatas(23). Kaip matyti iš paaiškinimų, kurie per teismo posėdį buvo pateikti atsakant į Teisingumo Teismo pagal Procedūros reglamento 54a straipsnio a punktą užduotus klausimus, neginčijama, kad TVL 122 straipsnio 3 dalis galiojo dar prieš tai, kai Suomija įstojo į (tuometines) Europos Bendrijas ir tapo saistoma EB sutarties. Todėl, šalių tvirtinimu, ji turi būti laikoma (tariama) esama pagalba.

30.      Galiu tik pritarti šiam vertinimui. Kadangi TVL 122 straipsnio 3 dalis galiojo dar iki Suomijos įstojimo, ji gali būti (jei apskritai laikytina pagalba) kvalifikuojama tik kaip esama pagalba. Tokia yra Reglamento Nr. 659/99 1 straipsnio b punkto i papunkčio aiški prasmė(24).

31.      Net jeigu nacionalinės priemonės nėra valstybės pagalba tuo metu, kai jos patvirtinamos, tačiau vėliau tampa valstybės pagalba (dėl bendrosios rinkos vystymosi), Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktyje numatyta, kad tokios priemonės vis tiek yra esama pagalba(25). Taigi, jei apie nagrinėjamas priemones nebuvo pranešta, nes Suomijai stojant į ES jos nebuvo laikomos valstybės pagalba, bet koks pasikeitimas (pavyzdžiui, dėl Teisingumo Teismo praktikos šioje srityje raidos), kuris galėtų reikšti, kad šios priemonės dabar yra arba turbūt gali būti valstybės pagalba, nepakeistų jų teisinio kvalifikavimo kaip (tariamos) esamos pagalbos.

32.      Darytina išvada, kad nagrinėjamas priemones reikia kvalifikuoti kaip (tariamą) esamą pagalbą. Todėl joms taikoma kontrolės sistema ir procedūros, susijusios su esama pagalba.

 Dėl pripažinimo esama pagalba pasekmių

33.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikdamas pirmąjį klausimą iš esmės nori sužinoti, ar, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo laikytasi SESV 108 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sustabdymo pareigos, 107 straipsnio 1 dalyje numatytas atrankos kriterijaus draudimas užkerta kelią priimti nagrinėjamas priemones.

34.      Kaip jau paaiškinau(26), sustabdymo pareiga taikoma naujai, bet ne esamai pagalbai. Jeigu ir tiek, kiek nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba – šiuo klausimu nepateiksiu nuomonės, – tai jos yra esama pagalba.

35.      Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad jeigu nagrinėjamos priemonės laikytinos valstybės pagalba, jos turi būti pripažintos tariama esama pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį. Tokias nagrinėjamas priemones nacionalinis teismas gali aiškinti ir taikyti tol, kol Komisija priims sprendimą ir nepradės SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros, kuriai taikomas rungimosi principas.

36.      Kaip Teisingumo Teismas turėtų pasielgti dėl atsakymų į antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus (kurie visi susiję su tuo, kaip tinkamai aiškinti selektyvumo draudimą)?

37.      Visos šalys rašytinėse pastabose daugiausia paaiškinimų pateikė būtent dėl selektyvumo klausimo.

38.      Komisija mano, kad aptariamos priemonės yra selektyvios. Suomijos ir Vokietijos vyriausybės tam nepritaria ir tvirtina, kad tai nėra valstybės pagalba. P Oy tvirtina, kad nacionalinis teismas nagrinėjamas priemones turėtų aiškinti taip, kad užtikrintų, jog jos nebūtų taikomos selektyviai. Ši bendrovė teigia, kad jeigu būtų laikomasi tokio požiūrio, nekiltų klausimas dėl neteisėtos pagalbos (ir jai būtų suteikta lengvata, leidžianti perkelti ir atskaityti savo nuostolius).

39.      Jei (quod non) šiuo atveju nagrinėtume naują pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta, nacionalinis teismas iš tiesų turėtų užtikrinti tiesiogiai veikiančios SESV 108 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sustabdymo pareigos laikymąsi(27). Tik Komisija gali priimti sprendimą, kad pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, tačiau nacionaliniai teismai vis tiek gali taikyti 107 straipsnio 1 dalyje numatytą pagalbos sąvoką siekdami nustatyti, ar ginčijamų nacionalinių priemonių atžvilgiu turėjo būti laikomasi sustabdymo pareigos. Šiuo atžvilgiu nacionaliniams teismams gali tekti nuspręsti, ar konkreti nacionalinė priemonė yra selektyvi(28); be to, jie teisėtai gali Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus dėl tinkamo valstybės pagalbos sąvokos aiškinimo(29).

40.      Vis dėlto naujai pagalbai, apie kurią nebuvo pranešta, skirtos procedūros taisyklės ir kontrolės sistema negali būti taikomos esamai pagalbai. Konkrečiai kalbant, nacionaliniai teismai neatlieka tokio pat vaidmens, nes pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį Komisija turi išimtinę kompetenciją esamos pagalbos atžvilgiu. Todėl jei šioje byloje nagrinėjamos priemonės yra (tariama) esama pagalba, nacionaliniai teismai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį neturi pagrindo spręsti jos selektyvumo klausimo ar kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti selektyviai pagalbai skirtas Sutarties taisykles.

41.      Suomija, Vokietija ir Komisija sutaria, jog iš to išplaukia, kad Teisingumo Teismui nereikia atsakyti į nacionalinio teismo pateiktus antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus.

42.      Taip pat pritariu šiai nuomonei dėl tokių motyvų.

43.      Pirma, prejudicinių sprendimų priėmimo procedūroje Teisingumo Teismui patikėta funkcija (žinoma, taip pat užtikrinti vienodą ES teisės aiškinimą ir taikymą)(30) prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne teikti nuomones dėl bendrų ar hipotetinių klausimų(31).

44.      Kadangi nagrinėjamos priemonės yra kvalifikuojamos kaip tariama esama pagalba, tokia pagalba gali būti įgyvendinama tol, kol Komisija nustato, kad ji nesuderinama su vidaus rinka(32). Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali nevaržomai aiškinti ir taikyti nacionalines priemones ir nuspręsti – turėtų ar neturėtų būti leista P Oy pasinaudoti mokesčių lengvata. Bet kokia Teisingumo Teismo pareikšta nuomonė selektyvumo klausimu nebus privaloma pagrindinėje byloje ir bus hipotetinio pobūdžio.

45.      Antra, nagrinėjama byla skiriasi nuo bylų, kaip antai Paint Graphos(33), kuri buvo susijusi su tariama nauja pagalba. Minėtoje byloje Teisingumo Teismo sprendimas turėjo tiesiogines pasekmes pagrindinėje byloje nagrinėtam ginčui: ginčijamų priemonių nebūtų galima taikyti, jeigu jos būtų pripažintos pagalba, todėl jų atžvilgiu būtų taikytos tiesiogiai veikiančios sustabdymo nuostatos(34). Tačiau šioje byloje nagrinėjamos esamos pagalbos atžvilgiu padėtis yra visiškai kitokia.

46.      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė Komisijos sprendimą(35) dėl tam tikrų Vokietijos mokestinių priemonių, kurios laikomos nesuderinamomis su valstybės pagalbos taisyklėmis(36). Kitaip nei nagrinėjama byla, ši byla susijusi su nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta (susiję teisės aktai priimti 2009 m. liepos mėn. ir galioja atgaline data nuo 2008 m. sausio 1 d.).

47.      Ketvirta, atsižvelgiant į tai, kad SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytas sustabdymo laikotarpis nėra svarbus nagrinėjamoje byloje, klausimas, ar P Oy gali perkelti ir atskaityti aptariamus nuostolius, susijęs su nacionalinės teisės, o ne ES teisės aiškinimu ir taikymu. P Oy ir Suomijos vyriausybė nurodo nacionalinio teismo sprendimą, priimtą jau po to, kai šioje byloje buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį, kuriame buvo nagrinėjama TVL 122 straipsnio 3 dalyje pateikta „ypatingų aplinkybių“ sąvoka(37). Šios šalys paaiškina, kad jei minėtas sprendimas būtų taikomas nagrinėjamoje byloje, P Oy turėtų būti suteikta mokesčių lengvata. Tai yra tik su nacionaline teise susijęs klausimas, kurį turėtų išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

48.      Galiausiai reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismui pateikta pakankamai mažai išsamios medžiagos apie nagrinėjamas priemones, mokesčių inspekcijai suteiktos diskrecijos sprendžiant dėl leidimo suteikimo ar atsisakymo jį suteikti pagal TVL 122 straipsnio 3 dalį apimtį, ar, tiesą sakant, susijusius politikos sumetimus. Tai akivaizdžiai priešinga situacija palyginti su ypač išsamiu tyrimu, kurį turėtų atlikti Komisija, jei imtųsi veiksmų pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/99 17–19 straipsnius ir prireikus mutatis mutandis taikydama šio reglamento 6, 7 ir 9 straipsnius. Būtent tokia procedūra, jeigu ji pradedama, leidžia visiškai užtikrinti valstybės narės teisę paaiškinti ir apginti savo sistemą. Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad Teisingumo Teismas neturėtų analizuoti selektyvumo klausimo.

49.      Dėl šių priežasčių manau, kad Teisingumo Teismas neturėtų atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

 Išvada

50.      Todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų taip atsakyti Korkein hallinto‑oikeus:

Jeigu nagrinėjamos priemonės laikytinos valstybės pagalba, jos turi būti pripažįstamos tariama esama pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį. Tokias nagrinėjamas priemones nacionalinis teismas gali aiškinti ir taikyti tol, kol Komisija priims sprendimą ir pradės SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, kuriai taikomas rungimosi principas.


1 – Originalo kalba: anglų.


2 – Žr., pavyzdžiui, 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Adria‑Wien (C‑143/99, Rink. p. I‑8365), 1999 m. birželio 17 d. Sprendimą Piaggio (C‑295/97, Rink. p. I‑3735) ir 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą PaintGraphos (sujungtos bylos C‑78/08–C‑80/08, Rink. p. I‑7611).


3 – Žr. šios išvados 3 punktą ir 4 išnašą.


4 – 107 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos yra kumuliacinės, todėl tam, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba, jos visos turi būti įvykdytos (žr. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Forum 187 (sujungtos bylos C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479) 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tai, ar valstybės priemone palaikomos tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba (t. y. ar ji yra selektyvi), nustatoma lyginant su kitomis įmonėmis arba prekėmis, kurių, atsižvelgiant į šia tvarka siekiamą tikslą, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši (žr. Sprendimo Forum 187 119 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Jei taikomi 107 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatyti pateisinimo pagrindai, tokios priemonės laikomos neprieštaraujančiomis vidaus rinkai, todėl jos nėra draudžiama valstybės pagalba: žr. 2 išnašoje minėto Sprendimo Adria‑Wien 30 punktą.


5 – Žr. šios išvados 6 punktą.


6 – 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), tokia redakcija, kuri galiojo iki 2003 m. priimtų pakeitimų, skirtų atsižvelgti į 2004 m. stojimą; visų pirma žr. 2 konstatuojamąją dalį.


7 –      Žr. šios išvados 8 ir 9 punktus.


8 – Reglamento Nr. 659/99 17 straipsnio 1 dalis kartu su SESV 107 straipsnio 1 dalimi.


9 – Reglamento Nr. 659/99 17 straipsnio 2 dalis.


10 – Reglamento Nr. 659/99 18 straipsnis.


11 – Reglamento Nr. 659/99 19 straipsnio 2 dalis kartu su šio reglamento 4 straipsnio 4 dalimi.


12 – Austrijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Suomijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės stojimo į Europos Sąjungą aktas (OL C 241, 1994, p. 37). Primintina, kad Norvegija neįstojo į Sąjungą atsižvelgiant į 1994 m. surengto referendumo rezultatus.


13 – Žr. Stojimo aktą kartu su Reglamento Nr. 659/99 1 straipsnio b punkto i papunkčiu.


14 – Žr. šios išvados 30 punktą ir 24 išnašą.


15 – Kaip suprantu, teisės aktas galiojo nuo 1979 m. Jis buvo pakeistas, tačiau jo nuostatų esmė nepakito.


16 – 1996 m. vasario 14 d. Mokesčių inspekcijos raštas Nr. 634/348/96 (toliau – raštas).


17 – 1999 m. vasario 17 d. Mokesčių inspekcijos aplinkraštis Nr. 2/1999 (toliau – aplinkraštis).


18 – Šioje išvadoje TVL 122 straipsnio 3 dalis, raštas ir aplinkraštis bus vadinami „nagrinėjamomis priemonėmis“. P Oy ir Suomijos vyriausybė taip pat nurodė nacionalinio teismo sprendimą byloje KHO 2010:21, priimtą po to, kai šioje byloje buvo kreiptasi dėl prejudicinio sprendimo. Toje byloje Korkein hallinto‑oikeus nusprendė, kad komercinės veiklos tęsimas pasikeitus savininkui yra „ypatinga aplinkybė“, kaip ji suprantama pagal nagrinėjamą priemonę.


19 – Žr., pavyzdžiui, 1992 m. birželio 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją (C‑312/90, Rink. p. I‑4117) 14 punktą; 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Namur‑Les Assurances du Crédit SA (C‑44/93, Rink. p. I‑3829) 10 punktą ir 2 išnašoje minėto Sprendimo Piaggio 48 ir 49 punktus. Taip pat žr. šios išvados 3–7 punktus.


20 – Sutartyje įtvirtinta valstybės pagalbos kontrolės sistema ir atitinkamas Komisijos bei nacionalinių teismų vaidmuo taikant šią sistemą išsamiai paaiškintas 2 išnašoje minėto Sprendimo Adria‑Wien 21–32 punktuose.


21 – 19 išnašoje minėto Sprendimo Namur 15 punktas.


22 – Žr. šios išvados 8 ir 9 punktus bei 13 išnašą.


23 – 19 išnašoje minėto Sprendimo Namur 13 ir 28 punktai ir 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España (C‑387/92, Rink. p. I‑877) 19 punktas.


24 – 1 straipsnio b punkto i papunktis nurodo į Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo akto 144 ir 172 straipsnius. Trumpai tariant, buvo nustatyta konkreti pareiga pranešti apie pagalbą, susijusią su žemės ūkio produktais pagal 144 straipsnį. Kadangi P Oy tokių produktų negamina, šios nuostatos yra nesvarbios nagrinėjamos bylos baigčiai.


25 – 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją (C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245) 70 ir 71 punktai.


26 – Žr. šios išvados 6 ir 25 punktus.


27 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Adria‑Wien 26 ir 27 punktai.


28 – 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini (C‑119/05, Rink. p. I‑6199) 50–52 punktai.


29 – 2010 m. birželio 10 d. Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo (C‑140/09, Rink. p. I‑5243) 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


30 – Žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir kt. (C‑344/04, Rink. p. I‑403) 27 punktą dėl Teisingumo Teismo kompetencijos pagal SESV 267 straipsnį, susijusios su vienodu ES teisės aiškinimu, ir 2008 m. birželio 12 d. Sprendimo Gourmet Classic (C‑458/06, Rink. p. I‑4207) 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


31 – 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger (C‑112/00, Rink. p. I‑5659) 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.


32 – 23 išnašoje minėto Sprendimo Banco Exterior de España 20 punktas.


33 – Be daugelio kitų pavyzdžių, žr. 2 išnašoje minėtus sprendimus Piaggio ir Paint Graphos.


34 – Žr., pavyzdžiui, 2 išnašoje minėto Sprendimo Piaggio 48 ir 49 punktus.


35 – 2011 m. sausio 26 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos C 7/10 (ex CP 250/09 ir NN 5/10), kurią Vokietija suteikė pagal mokestinių nuostolių perkėlimo [restruktūrizuojant su sunkumais susidūrusias bendroves] schemą (KStG, Sanierungsklausel) (OL L 235, p. 26). Šiuo metu šis sprendimas keliose bylose yra apskųstas Bendrajam Teismui: žr. bylą Vokietija prieš Komisiją, T‑205/11.


36 – Vokietijos teisės aktai, kaip ir šioje byloje nagrinėjamos priemonės, numato, kad nuostoliai gali būti perkelti ir atskaityti iš apmokestinamojo pelno. Pagal juos sunkumų turinčioms bendrovėms leidžiama pasinaudoti šia sistema neatsižvelgiant į atitinkamos įmonės savininkų pasikeitimą.


37 – Žr. šios išvados 14 punktą ir 18 išnašą.