Language of document : ECLI:EU:C:2014:194

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2014 m. kovo 20 d.(1)

Sujungtos bylos C‑12/13 P ir C‑13/13 P

Gérard Buono

Jean‑Luc Buono

Roger Louis Paul Del Ponte

Serge Antoine Di Rocco

Jean Gérald Lubrano

Jean Lubrano

Jean Lucien Lubrano

Fabrice Marin

Robert Marin

(byla C‑12/13 P)


Syndicat des thoniers méditerranéens

Marc Carreno

Jean Louis Donnarel

Jean‑François Flores

Gérald Jean Lubrano

Hervé Marin

Nicolas Marin

Sébastien Marin

Serge Antoine José Perez

(byla C‑13/13 P)

„Apeliacinis skundas – Žvejybos kvotos – Komisijos priimtos skubios priemonės – Ieškinys dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės – Priimtinumas – Juridinių asmenų teisė pareikšti ieškinį dėl atsakomybės – Deliktinė atsakomybė už teisėtą aktą – Bendrojo Teismo taikytas Sprendimas FIAMM – Atsakomybė už neteisėtą aktą – Atlygintina žala – Galimybės praradimas“





1.        Šiose sujungtose bylose, glaudžiai susijusiose su byla C‑611/12 P (Giordano prieš Komisiją), apeliacine tvarka skundžiamas 2012 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimas Syndicat des thoniers méditerranéens ir kt. prieš Komisiją (T‑574/08), kuriuo atmestas Prancūzijos paprastųjų tunų žvejybos laivų savininkų ir tunų žvejybos sektoriaus interesus ginančios profesinės organizacijos pareikštas ieškinys dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės. Skirtingai nei byloje C‑611/12 P, šiose bylose pareiškėjai remiasi Sąjungos deliktine atsakomybe už teisėtą aktą, o šiuo pagrindu nesiremiama byloje C‑611/12 P.

2.        Taigi, šioje išvadoje daugiausia dėmesio skirsiu tiems šių bylų aspektams, kurie skiriasi nuo nagrinėtųjų byloje C‑611/12 P. Be to, kadangi nagrinėjamu atveju į vieną sujungtos kelios bylos, reikia turėti omenyje, kad jose pareikšti ieškiniai grindžiami skirtingais pagrindais, todėl šiuos pagrindus reikėtų nagrinėti atskirai. Situacija yra dar sudėtingesnė, nes vienas iš pareiškėjų byloje C‑13/13 P, tunų žvejybos sektoriaus interesus ginanti profesinė organizacija Syndicat des thoniers méditerranéens, skundžia Bendrojo Teismo sprendimą tuo pagrindu, kad šis nepripažino šios organizacijos teisės pareikšti ieškinį. Šiam klausimui taip pat skirsiu ypatingą dėmesį, nes jis susijęs su tam tikrus interesus ginančių juridinių asmenų teise pareikšti ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės.

I –    Teisės aktai

3.        SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintas Sąjungos deliktinės atsakomybės režimas suformuluotas taip:

„Deliktinės [Deliktinės] atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.“

4.        Paprastųjų tunų žvejyba reglamentuojama tiek tarptautinės, tiek Europos teisės aktais. Nuo 1997 m. Sąjunga yra Tarptautinės konvencijos dėl Atlanto tunų apsaugos šalis. Šia konvencija įsteigta Tarptautinė Atlanto tunų apsaugos komisija (TATAK), kuriai pavesta priimti rekomendacijas ir planus, skirtus gyvųjų vandens išteklių apsaugai užtikrinti. Vykdydama TATAK sprendimus Sąjunga priėmė kelis instrumentus, įskaitant, pirma, šiai bylai reikšmingą Reglamentą (EB) Nr. 520/2007, nustatantį labai migruojančių žuvų rūšių tam tikrų išteklių apsaugos technines priemones ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 973/2001(2), ir, antra, Reglamentą (EB) Nr. 1559/2007, nustatantį daugiametį paprastųjų tunų išteklių Atlanto vandenyno rytinėje dalyje ir Viduržemio jūroje atkūrimo planą bei iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 520/2007(3).

5.        Šios Sąjungos teisės nuostatos patenka ir į Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką taikymo sritį(4). Šiuo instrumentu nustatomos gyvųjų vandens išteklių ir akvakultūros apsaugos, valdymo ir naudojimo bendrosios priemonės, kurių imamasi valstybių narių teritorijoje, Bendrijos vandenyse arba iš Sąjungos žvejybos laivų.

6.        Viena iš Reglamente Nr. 2371/2002 numatytų priemonių įtvirtinta 7 straipsnyje „Komisijos nepaprastosios priemonės“, kuriame nurodyta:

„1. Jei dėl žvejybos atsiranda rimtos grėsmės požymių gyvųjų vandens išteklių arba jūros ekosistemos apsaugai ir reikia nedelsiant veikti, Komisija pagrįstu valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva gali nuspręsti imtis nepaprastųjų priemonių, kurios gali trukti ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Komisija gali priimti naują sprendimą nepaprastosioms priemonėms pratęsti dar ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams.

2. Valstybė narė perduoda prašymą vienu metu Komisijai, kitoms susijusioms valstybėms narėms ir Regioninėms konsultacinėms taryboms. Per penkias darbo dienas nuo to laiko, kai Komisija gauna prašymą, jos gali pateikti jai savo raštiškus komentarus.

Komisija priima sprendimą per 15 darbo dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo gavimo.

3. Neatidėliotinos priemonės įsigalioja nedelsiant. Apie jas pranešama susijusioms valstybėms narėms ir paskelbiama Oficialiajame leidinyje.

4. Susijusios valstybės narės gali perduoti Komisijos sprendimą Tarybai per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo.

5. Taryba per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai klausimas buvo jai perduotas, kvalifikuota balsų dauguma gali priimti kitokį sprendimą.“

7.        Reglamentu (EB) Nr. 40/2008(5) nustatomos 2008 metams taikomos tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybės ir susijusios sąlygos. Šiame reglamente nustatytos sugavimų kvotos ir nurodomas per 2008 m. Atlanto vandenyne, į rytus nuo 45º vakarų ilgumos, ir Viduržemio jūroje Bendrijos laivams leidžiamas sugauti paprastųjų tunų kiekis. Šios kvotos ir kiekiai vėliau pakeisti Komisijos reglamentu (EB) Nr. 446/2008(6).

8.        Atsižvelgusi į per atitinkamose valstybėse atliktus patikrinimus inspektorių surinktą informaciją Komisija konstatavo, kad paprastųjų tunų žvejybos galimybės Atlanto vandenyne ryčiau 45º vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje, nustatytos su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliavomis plaukiojantiems laivams, laikomos išnaudotomis nuo 2008 m. birželio 16 d. Be to, pripažinta, kad su Ispanijos vėliava plaukiojantys laivai paprastųjų tunų žvejybos galimybes išnaudojo nuo 2008 m. birželio 23 d. Remdamasi šiomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Reglamento Nr. 2371/2002 7 straipsniu Komisija priėmė Reglamentą Nr. 530/2008(7), kuriuo nustatomos nepaprastosios priemonės Atlanto vandenyne ryčiau 45° vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje paprastuosius tunus gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams. Pirmuose trijuose Reglamento Nr. 530/2008 straipsniuose nurodyta:

1 straipsnis

Nuo 2008 m. birželio 16 d. gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliava arba registruotiems tose valstybėse, draudžiama žvejoti paprastuosius tunus Atlanto vandenyne ryčiau 45° vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje.

Nuo tos dienos taip pat draudžiama laikyti laivuose, perkelti į varžas tukinimo ar auginimo tikslais, perkrauti, perduoti ar iškrauti į krantą tų laivų sužvejotas šių išteklių žuvis.

2 straipsnis

Nuo 2008 m. birželio 23 d. gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Ispanijos vėliava arba registruotiems toje valstybėje, draudžiama žvejoti paprastuosius tunus Atlanto vandenyne ryčiau 45º vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje.

Nuo tos dienos taip pat draudžiama laikyti laivuose, perkelti į varžas tukinimo ar auginimo tikslais, perkrauti, perduoti ar iškrauti į krantą tų laivų sužvejotas šių išteklių žuvis.

3 straipsnis

1.      Atsižvelgdami į antrąją dalį, nuo 2008 m. birželio 16 d. Bendrijos ūkinės veiklos vykdytojai neleidžia Bendrijos vandenyse ar uostuose iškrauti į krantą, perkelti į varžas tukinimo ar auginimo tikslais arba perkrauti gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų Atlanto vandenyne ryčiau 45° vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje sužvejotų paprastųjų tunų.

2.      Iki 2008 m. birželio 23 d. gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Ispanijos vėliava arba registruotiems toje valstybėje, leidžiama Bendrijos vandenyse ar uostuose iškrauti į krantą, perkelti į varžas tukinimo ar auginimo tikslais ir perkrauti Atlanto vandenyne ryčiau 45° vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje sužvejotus paprastuosius tunus.“

II – Aplinkybės

A –    Byla C‑12/13 P

9.        Prancūzijos piliečiai Gérard Buono, Jean‑Luc Buono, Roger Del Ponte, Serge Antoine Di Rocco, Jean Gérald Lubrano, Jean Lubrano, Jean Lucien Lubrano, Fabrice Marin ir Robert Marin (toliau – pareiškėjai byloje C‑12/13 P arba pareiškėjai) yra paprastųjų tunų žvejybai Viduržemio jūroje skirtų laivų savininkai. Visi jie yra Syndicat des thoniers méditerranéens (Viduržemio jūros tunų žvejų profesinė sąjunga) nariai.

10.      Pagal Sąjungos teisę 2008 metams Prancūzijos Respublikai skirta 4 164 tonų paprastųjų tunų kvota, kurios 90 % sudaro su Prancūzijos vėliava Viduržemio jūroje plaukiojantiems paprastųjų tunų žvejybos laivams skirta kvota.

11.      Visi pareiškėjai turėjo specialias paprastųjų tunų žvejybos licencijas 2008 metams su jose numatyta individualia sugavimo kvota. Licencijose nurodyta, kad žvejyba leidžiama nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki birželio 30 d.

12.      Turėdami tokias licencijas pareiškėjai pradėjo žvejybos Viduržemio jūroje sezoną, kuris buvo nutrauktas 2008 m. birželio 16 d. dėl Komisijos priimto ir įsigaliojusio Reglamento Nr. 530/2008, nes jį vykdant šios licencijos turėjo būti atšauktos.

B –    Byla C‑13/13 P

13.      Syndicat des thoniers méditerranéens (toliau – STM) yra profesinė sąjunga, kuriai taikomos Prancūzijos darbo kodekso IV knygos nuostatos ir į kurią gali įstoti tik su tunų žvejyba susiję darbuotojai.

14.      Prancūzijos piliečiai Marc Carreno, Jean Louis Donnarel, Jean‑François Flores, Gérald Jean Lubrano, Hervé Marin, Nicolas Marin, Sébastien Marin ir Serge Antoine José Perez (toliau – individualūs pareiškėjai byloje C‑13/13 P arba individualūs pareiškėjai) yra paprastųjų tunų žvejybai Viduržemio jūroje skirtų laivų savininkai arba bendrasavininkiai. Visi jie yra STM nariai.

15.      Kaip minėta šios išvados 10 punkte, Prancūzijos Respublikai 2008 metams skirta 4 164 tonų paprastųjų tunų kvota, kurios 90 % sudaro su Prancūzijos vėliava Viduržemio jūroje plaukiojantiems paprastųjų tunų žvejybos laivams skirta kvota.

16.      Visi individualūs pareiškėjai turėjo specialias paprastųjų tunų žvejybos licencijas 2008 metams su jose numatyta individualia sugavimo kvota. Licencijose nurodyta, kad žvejyba leidžiama nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki birželio 30 d.

17.      Turėdami tokias licencijas pareiškėjai pradėjo žvejybos Viduržemio jūroje sezoną, kuris buvo nutrauktas 2008 m. birželio 16 d. dėl Komisijos priimto ir įsigaliojusio Reglamento Nr. 530/2008, nes jį vykdant šios licencijos turėjo būti atšauktos.

III – Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

18.      2008 m. gruodžio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotas STM, pareiškėjų byloje C‑12/13 P ir individualių pareiškėjų ieškinys dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės už Komisijos reglamentu Nr. 530/2008 įvestą žvejybos draudimą.

19.      2010 m. kovo 25 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą byloje AJD Tuna(8), o Bendrasis Teismas – sprendimą bylose Norilsk Nickel Harjavalta ir Umicore prieš Komisiją(9) bei Etimine ir Etiproducts prieš Komisiją(10). Tose bylose priėmus sprendimus bylos šalims pasiūlyta pareikšti nuomonę dėl jų įtakos nagrinėjamai bylai.

20.      2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjai byloje C‑12/13 P Bendrąjį Teismą informavo, kad pasikeitė jiems atstovaujantis advokatas.

21.      STM raštu ir žodžiu paprašė Bendrojo Teismo pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę už Reglamentu Nr. 530/2008 padarytą žalą. Tačiau STM nekvestionavo šio reglamento galiojimo, taigi jos reikalavimas pagrįstas Sąjungos deliktine atsakomybe už teisėtą aktą. Be to, STM paprašė Bendrojo Teismo priteisti iš Komisijos 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir nurodė, kad šią sumą panaudos informacijos apie žvejybą reglamentuojančius Europos teisės aktus sklaidai tarp profesinės sąjungos narių.

22.      Individualūs pareiškėjai byloje C‑13/13 P raštu ir žodžiu paprašė Bendrojo Teismo pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę už Reglamentu Nr. 530/2008 padarytą žalą. Tačiau individualūs pareiškėjai, kaip ir STM, nekvestionavo šio reglamento teisėtumo, taigi jų reikalavimas pagrįstas Sąjungos deliktine atsakomybe už teisėtą aktą. Be to, individualūs pareiškėjai byloje C‑13/13 P paprašė Bendrojo Teismo pripažinti Komisijos kaltę ir priteisti iš jos šias sumas:

–        simbolinę 1 euro sumą Marc Carreno naudai,

–        351 685 eurų sumą Jean Louis Donnarel naudai,

–        simbolinę 1 euro sumą Jean‑François Flores naudai,

–        237 160 eurų (arba, skaičiuojant su mokesčiais, 474 320 eurų) sumą Gérald Jean Lubrano naudai,

–        simbolinę 1 euro sumą Hervé Marin, Nicolas Marin, Robert Marin ir Sébastien Marin naudai bei

–        838 970 eurų sumą Serge Antoine José Perez naudai.

23.      Raštu ir žodžiu pareiškėjai byloje C‑12/13 P paprašė Bendrojo Teismo pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę už Reglamentu Nr. 530/2008 padarytą žalą. Nors iš pradžių savo reikalavimą jie grindė Sąjungos deliktine atsakomybe už teisėtą aktą, Teisingumo Teismui priėmus Sprendimą AJD Tuna pareiškėjai byloje C‑12/13 P papildė savo ieškinio Bendrajam Teismui pagrindus nurodydami ir šio reglamento neteisėtumą. Taip pat paprašė Bendrojo Teismo priteisti iš Komisijos šias sumas:

–        323 053 eurų sumą (arba, skaičiuojant su mokesčiais, 564 956 eurų) G. Buono ir Jean‑Luc Buono naudai,

–        518 707 eurų sumą (arba, skaičiuojant su mokesčiais, 703 707 eurų) Roger Louis Paul Del Ponte naudai,

–        388 047 eurų sumą (arba, skaičiuojant su mokesčiais, 634 207 eurų) Serge Antoine Di Rocco naudai,

–        213 588 eurų sumą Gérald Lubrano naudai,

–        212 358 eurų sumą Jean Lubrano ir Jean Lucien Lubrano naudai bei

–        466 655 eurų sumą (arba, skaičiuojant su mokesčiais, 610 820 eurų) Fabrice Marin ir Robert Marin naudai.

24.      Visi pareiškėjai taip pat paprašė Bendrojo Teismo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

25.      Savo ruožtu Komisija paprašė Bendrojo Teismo atmesti visą ieškinį ir priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas.

26.      2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Bendrasis Teismas pripažino ieškinį nepriimtinu tiek, kiek jį pareiškė STM, atmetė ieškinį tiek, kiek jį pareiškė kitų kiti pareiškėjai, ir priteisė bylinėjimosi išlaidas iš visų pareiškėjų.

27.      Tame sprendime dėl STM teisės pareikšti ieškinį Bendrasis Teismas pakartojo nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią teisė pareikšti ieškinį pagal SESV 268 straipsnį profesinėms organizacijoms pripažįstama, tik jeigu jos teisme gali įrodyti atskirą nuo savo narių interesą arba teisę į kompensaciją, kurią joms perleido kiti asmenys. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad STM neįrodė suinteresuotumo ar to, kad jai perleista teisė reikalauti iš trečiojo asmens žalos atlyginimo, ir dėl to pripažino ieškinį nepriimtinu.

28.      Toliau Bendrasis Teismas išnagrinėjo Jean‑Luc Buono ir kt. nurodytą pagrindą dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės už neteisėtą aktą. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nagrinėjo tik su žalos realumu ir apibrėžtumu susijusį reikalavimą. Priminęs sprendimą, priimtą byloje Cofradía de pescadores „San Pedro“ de Bermeo ir kt. prieš Komisiją(11), Bendrasis Teismas nusprendė, kad žvejybos kvota yra tik teorinė maksimali sugavimų riba, o ne subjektyvi jos turėtojo teisė. Nors Jean‑Luc Buono ir kt. savo reikalavimus grindė tuo, kad dėl Komisijos sprendimo prarado galimybę išnaudoti jam nustatytos kvotos, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė realios ir apibrėžtos žalos.

29.      Galiausiai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagrindą dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės už teisėtą aktą. Priminęs Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu, Bendrasis Teismas daugiausia dėmesio skyrė patirtos žalos neįprastumui. Bendrojo Teismo teigimu, žvejybos veiklai būdingos šios savybės: kvotos nesuteikia subjektyvių teisių, o veiklos rezultatai yra neprognozuojami. Šių dviejų savybių pakanka, kad būtų galima atmesti patirtos žalos neįprastumu grindžiamą pretenziją, todėl Bendrasis Teismas atmetė ir šį argumentą.

IV – Kasacinis skundas ir šalių reikalavimai

30.      2013 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruoti apeliaciniai skundai, kuriuos pareiškėjai bylose C‑12/13 P ir C‑13/13 P pateikė dėl 2012 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo.

31.      2013 m. vasario 26 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas sujungė bylas C‑12/13 P ir C‑13/13 P, kad kartu būtų vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys, kaip tai numatyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54 straipsnyje.

32.      Pareiškėjai byloje C‑12/13 P Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

33.      Pareiškėjai byloje C‑13/13 P Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

34.      Komisija savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        subsidiariai atmesti ieškinį dėl deliktinės atsakomybės pripažinimo.

–        priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi apeliacinėje ir pirmojoje instancijoje išlaidas.

V –    Dėl apeliacinių skundų

A –    Dėl įvairių pagrindų priimtinumo (C‑12/13 P ir C‑13/13 P)

35.      Prieš pradedant nagrinėti su apeliaciniais skundais susijusius pagrindinius klausimus reikėtų pabrėžti, kad kyla abejonių dėl kai kurių pagrindų priimtinumo. Tokių abejonių kyla dėl pareiškėjų byloje C‑13/13 P nurodyto pagrindo, grindžiamo ekonominės rizikos vertinimo klaida, ir pareiškėjų byloje C‑12/13 P nurodyto pagrindo, grindžiamo pagrindinės teisės į nuosavybę pažeidimu.

36.      Pirmuoju atveju pareiškėjai kvestionuoja Bendrojo Teismo pateiktą kvotų, subjektinės teisės egzistavimo ir galimybės numatyti, kad kvota bus išnaudota, vertinimą. Tačiau neatrodo, kad šis pagrindas būtų pateiktas kaip atskiras, nes prie jo pateikiami argumentai nurodomi ir pagrindžiant ankstesnį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su Sąjungos deliktine atsakomybe už teisėtą aktą. Tokiomis aplinkybėmis atsižvelgus į tai, kad šiuo pagrindu tik pakartojami prie kitų pagrindų jau nurodyti argumentai, siūlau šį pagrindą pripažinti nepriimtinu.

37.      Tas pat pasakytina apie byloje C‑12/13 P nurodytą pagrindą, grindžiamą pagrindinių teisių pažeidimu. Siekdami įrodyti tai, kad žala turi būti atlyginta, pareiškėjai savo argumentus grindžia pagrindine teise į nuosavybę. Tačiau būtent šis klausimas aptartas nagrinėjant pagrindą, grindžiamą Sąjungos deliktine atsakomybe už teisėtą aktą.

B –    Dėl pagrindo, kad STM turi teisę pareikšti ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės (C‑13/13 P)

38.      STM teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai taikė kriterijus, kurie taikomi juridiniams asmenims bylose dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės. STM mano, kad nagrinėdamas jos ieškinio priimtinumą Bendrasis Teismas iškraipė procesui reikšmingas faktines aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad STM gina viešąjį interesą, ir atskirai nevertino žalos, kurią patyrė ši organizacija.

39.      Siekiant įvertinti šio pagrindo pagrįstumą būtina trumpai priminti Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu.

40.      Pradedant Sprendimu Union syndicale ir kt. prieš Tarybą(12) Teisingumo Teismas iš juridinių asmenų, keliančių Bendrijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo reikalavimus, reikalauja įrodyti, kad ši žala yra atskira. Tai reiškia, kad juridinis asmuo gali reikalauti atlyginti ne žalą, kurią kolektyviai patyrė jos nariai, o tik tą žalą, kurią ta organizacija patyrė individualiai(13).

41.      Be to, Sprendime Ireks‑Arkady prieš Tarybą ir Komisiją(14) aiškiai suformuluota antra sąlyga, kurią tenkinantiems juridiniams asmenims leidžiama reikšti ieškinį dėl atsakomybės, t. y. jeigu jiems perleistos teisės į žalos atlyginimą. Tokiu atveju laikoma, kad naudos gavėjas yra juridinis asmuo, kuriam teisės perleistos, o ne perleidėjas, ir šiam teisių įgijėjui pripažįstama teisė pareikšti ieškinį(15).

42.      Nors akivaizdu, kad atitiktį šiems reikalavimams turi įrodyti pareiškėjas, ieškinio dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės atveju egzistuoja glaudus ryšys tarp teisės pareikšti ieškinį pirmos sąlygos (žalos atskirumo) ir vieno iš atsakomybės sudėties elementų (žalos realumas ir apibrėžtumas). Žalos atskirumas, kaip teisės pareikšti ieškinį sąlyga, gali sutapti su reikalavimu įrodyti žalos realumą ir apibrėžtumą. Jei ypač sunku įrodyti žalos atskirumą, kyla pavojus, kad ši sąlyga pavirs reikalavimu įrodyti žalos realumą ir apibrėžtumą. Taigi, svarbu skirti, kada juridinis asmuo turi įrodyti žalos atskirumą, o kada – jos realumą ir apibrėžtumą. Priešingu atveju kyla rizika, kad teisės pareikšti ieškinį sąlygos pavirs su bylos esme susijusiomis sąlygomis, o to būtina vengti, kad pareiškėjui netektų pernelyg didelė įrodinėjimo našta ir taip užkirsta galimybė jam kreiptis į teismą.

43.      Nagrinėjamu atveju STM kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad šis nepripažino įvykdytos nė vienos iš dviejų minėtų sąlygų.

44.      Dėl sąlygos, kad žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui turi būti perleista teisė į žalos atlyginimą, Bendrasis Teismas teisingai teigia, kad STM reikalavimas yra atskiras nuo toje pačioje byloje individualių pareiškėjų pateiktų individualių reikalavimų. Jei būtų kitaip, pareiškėjai nebūtų teikę individualių ieškinių kartu su STM ieškiniu. Taigi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 24–27 punktuose pripažino, kad STM veikė ne kaip subjektas, kuriam įvairūs jo nariai perdavė teisę į kompensaciją.

45.      Daugiau dėmesio reikėtų skirti reikalavimui, susijusiam su tuo, kad juridinio asmens patirta žala turi būti atskira. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė nurodytos neturtinės žalos.

46.      Iš tiesų pareiškėjas ieškinyje nepateikė jokios informacijos apie STM patirtą žalą. Vienintelis šios žalos paminėjimas yra baigiamojoje ieškinio dalyje, kur pakartojami petitum ir papildomas reikalavimas atlyginti STM patirtą neturtinę žalą, kurią sudaro fiksuoto dydžio 30 000 eurų suma, skirtina STM narių švietimo programoms.

47.      Akivaizdu, kad vien neturtinės žalos paminėjimo, papildomai nenurodant tikslių šios žalos aplinkybių, negali pakakti reikalavimui dėl žalos pagrįsti. Tačiau atsižvelgdamas į pareiškimo tekstą manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pripažinęs ieškinį nepriimtinu tuo pagrindu, kad STM neturi teisės pareikšti ieškinio, nes trūkumas, kuris buvo būdingas ieškinio tekstui, buvo toks akivaizdus, kad turėjo poveikį pačiam reikalavimui.

48.      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnį reikalaujama, kad ieškinyje, be kita ko, būtų nurodytas „ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka“. Kaip jau minėta kitose bylose, šio reikalavimo nevykdymas yra pagrindas nepriimti prašymo, o ne pripažinti, kad pareiškėjas neturi teisės pareikšti ieškinio.

49.      Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinys negalėjo būti pripažintas nepriimtinu dėl teisės pareikšti ieškinį neturėjimo, nes jame nenurodyta, taigi ir nežinoma, kokią neturtinę žalą patyrė STM. STM ieškinį būtų pagrįsta pripažinti nepriimtinu dėl teisės pareikšti ieškinį neturėjimo, jeigu jame būtų paaiškinta žala ir tikslios jos aplinkybės, tačiau akivaizdžiai trūktų tai patvirtinančių įrodymų. Nagrinėjamu atveju ieškinyje ne tik nenurodomi įrodymai, bet ir neįvardyta pati žala, o tai apsunkina galimybes įvertinti patį ieškinio priimtinumą.

50.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui pakeisti pirmojoje instancijoje nurodytus motyvus ir nurodyti, kad pripažinęs STM pareikštą ieškinį nepriimtinu Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes ieškinį reikėjo pripažinti nepriimtinu dėl neatitikties Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintam reikalavimui.

51.      Tačiau kadangi tokia išvada nekeičia nagrinėjimo pirmojoje instancijoje rezultato, STM nurodytą pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

C –    Dėl Sąjungos deliktine atsakomybe už neteisėtą aktą grindžiamų pagrindų (C‑12/13 P)

1.      Dėl žalos kvalifikavimu grindžiamo pagrindo

52.      Pareiškėjai byloje C‑12/13 P teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad jų patirta žala nėra „apibrėžta“. Jie nurodo, kad Bendrasis Teismas netinkamai įvertino dėl Reglamento Nr. 530/2008 prarastas pajamas arba – subsidiariai – prarastą galimybę. Pareiškėjai mano, kad „apibrėžtą“ žalą pakankamai patvirtina pačiame reglamente nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjai išnaudojo ankstesnių sezonų kvotas, ir aplinkybė, kad Ispanijos paprastųjų tunų žvejai išnaudojo jiems skirtas kvotas per suteiktą papildomą savaitę.

53.      Visų pirma Komisija nurodo, kad šis pagrindas yra nepriimtinas, nes tai naujas klausimas, kuris nebuvo keltas pradiniame ieškinyje. Subsidiariai Komisija atmeta šį teiginį dėl su esme susijusių aplinkybių, pakartodama pirmojoje instancijoje nurodytą poziciją, kuri iš esmės grindžiama tuo, kad nėra teisės į kvotos išnaudojimą, o tai neleidžia žalai tapti konkrečia. Vien šios aplinkybės pakanka Bendrojo Teismo išvadai, kad patirta žala nebuvo „apibrėžta“, pateisinti.

54.      Kalbant apie šio pagrindo priimtinumą, man nekyla jokių abejonių, kad jis visiškai priimtinas, nes šalys ieškinio pagrindus papildė ne vienašališkai, o Bendrajam Teismui pasiūlius po to, kai Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje AJD Tuna. Atsižvelgdamas į šį sprendimą Bendrasis Teismas pasiūlė šalims pateikti savo poziciją raštu ir žodžiu per posėdį, nes toje kitoje byloje Teisingumo Teismas pripažino Reglamentą Nr. 530/2008 neteisėtu. Todėl manau, kad pirmojoje instancijoje nurodyti nauji pagrindai, minimi ir apeliaciniame skunde, buvo pateikti tinkamai ir dabar jų negalima pripažinti nepriimtinais.

55.      Dėl šio pagrindo esmės manau, kad pakanka pakartoti minėtoje byloje C‑611/12 P pateiktoje išvadoje, konkrečiai jos 38–69 punktuose, išsamiai nagrinėjant galimybės praradimo atlygintinumo aspektą nurodytus argumentus. Dėl toje išvadoje nurodytų priežasčių, kurios taikomos ir šiai bylai, nes abiejose bylose skundžiamų sprendimų formuluotės ir argumentai yra tapatūs, manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

56.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad pareiškėjų byloje C‑12/13 P nurodytas pagrindas, grindžiamas netinkamu SESV 340 straipsnio antros pastraipos aiškinimu nustatant pareiškėjo patirtos žalos „apibrėžtumą“, yra pagrįstas.

D –    Dėl Sąjungos deliktine atsakomybe už teisėtą aktą grindžiamo pagrindo (C‑12/13 P ir C‑13/13 P)

57.      Tiek pareiškėjai byloje C‑12/13 P, tiek individualūs pareiškėjai byloje C‑13/13 P tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad Reglamentas Nr. 530/2008 nėra apribojimas, prilygintinas „neįprastai“ ir „specifinei“ žalai.

58.      Byloje C‑13/13 P pateiktą pagrindą iš pradžių reikėtų išnagrinėti tik individualių pareiškėjų atžvilgiu, nes, kaip minėta, su tam tikromis išlygomis manau, kad Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė STM ieškinį kaip nepriimtiną.

59.      Grįsdami savo petitum pareiškėjai byloje C‑12/13 P trumpai mini generalinio advokato išvadą, pateiktą byloje FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją(16). Individualūs ieškovai byloje C‑13/13 P kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad šis kvotos turėjimą pripažino neprilygstančiu subjektinės teisės turėjimui, netinkamai taikė „neatsiejamos ekonominės rizikos“ sąvoką ir iškraipė kvotos paskirtį.

60.      Savo ruožtu Komisija dėl skundžiamo sprendimo, kiek jis susijęs su deliktine atsakomybe už teisėtą aktą, nurodo aiškinimo problemą, nes, jos nuomone, iš jo neaišku, ar Bendrasis Teismas pripažino šios rūšies atsakomybę, ar ne. Todėl Komisija siūlo Teisingumo Teismui iš dalies pakeisti sprendimo motyvus ir atmesti ieškinį vien tuo pagrindu, kad neatsirado tokios rūšies atsakomybė, arba pripažinti, kad Bendrojo Teismo analizė, susijusi su žalos neįprastumu, pateikta tik dėl išsamumo.

61.      Nagrinėjant Sąjungos deliktinės atsakomybės už teisėtą aktą klausimą pirmiausia būtina atsižvelgti į minėtus Teisingumo Teismo sprendimus Dorsch Consult(17) ir FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją(18). Tuose sprendimuose, kurių turinio nebūtina priminti išsamiai, Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad iš principo būtų pripažintas tokios atsakomybės principas, turi būti įvykdytos bent trys kumuliacinės sąlygos, t. y. žala turi būti reali, turi egzistuoti priežastinis žalos ir atitinkamų veiksmų ryšys, o žala turi būti neįprasta ir specifinė.

62.      Svarbu pabrėžti, kad sprendimų Dorsch Consult ir FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją motyvai nurodyti hipotetiškai. Kitaip tariant, Teisingumo Teismas nepripažino Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės už teisėtą aktą, o tik konstatavo jos atsiradimo sąlygas tuo atveju, jei tokia atsakomybė pagal Sąjungos teisę egzistuotų. Sprendimas FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, priimtas praėjus aštuoneriems metams po Sprendimo Dorsch Consult priėmimo, ypač akivaizdžiai patvirtina hipotetinį šios rūšies atsakomybės pobūdį.

63.      Atrodo pagrįsta kelti klausimą, kodėl Teisingumo Teismas būtent taip formuluoja savo motyvus. Manau, kad atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti iki minėtų sprendimų Dorsch Consult ir FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją nusistovėjusioje teismo praktikoje.

64.      Iš tiesų aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje Teisingumo Teismas turėjo galimybę pareikšti nuomonę dėl tuometinės Europos ekonominės bendrijos galimos atsakomybės už teisėtą aktą būtent byloje Compagnie d’approvisionnement, de transport et de crédit SA y Grands Moulins de Paris prieš Komisiją. Toje byloje išnagrinėjęs atsakomybe už teisėtą aktą grindžiamą pagrindą Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia „galima“ atsakomybė už „teisėtą norminį aktą“(19) negalėjo atsirasti tokiu, kaip toje byloje nagrinėtas, atveju. Nuo tada ir prasidėjo dviprasmybė dėl atsakomybės už teisėtą aktą apibrėžties, nes žodžio „galima“ vartojimas apibūdinant šią atsakomybę rodo, kad Teisingumo Teismas dėl jos abejojo.

65.      Motyvai hipotetiškai nurodyti ir byloje Biovilac prieš EEB, kurioje Teisingumo Teismas patvirtino, kad atsakomybė už teisėtą aktą „a fortiori turėtų būti taikoma tuo atveju, jei Bendrijos teisėje būtų pripažinta atsakomybė be kaltės“(20). Tačiau Teisingumo Teismas detaliau nepaaiškino, ar to sprendimo paskelbimo momentu tokia atsakomybė jau pripažįstama, ar ne. Toks pats požiūris išreikštas Sprendime Développement SA ir Clemessy prieš Komisiją, kuriame Teisingumo Teismas dar kartą pabrėžė, kad „nebūtina nagrinėti, ar Bendrijos teisinėje sistemoje egzistuoja toks atsakomybės be kaltės principas“(21).

66.      Taip priartėjame prie Sprendimo Dorsch Consult, kuriame Teisingumo Teismas vėl nagrinėjo šį klausimą, nors tą kartą, kadangi jau egzistavo Pirmosios instancijos teismas, tai darė kaip apeliacinės instancijos teismas. Dėl atsakomybės už teisėtą aktą Pirmosios instancijos teismas pateikė motyvus, labai panašius į pirma nurodytuosius, ir padarė išvadą, kad Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą neatsirado, tačiau, kaip ir Teisingumo Teismas ankstesniuose sprendimuose, nurodė tai hipotetiškai, „atsižvelgdamas į nagrinėjamo ieškinio ypatybes“(22). Dėl tokių motyvų Teisingumo Teismas nereiškė jokių prieštaravimų ir patvirtino visą Pirmosios instancijos teismo sprendimą, dar kartą priminęs, kad deliktinė atsakomybė už teisėtą aktą vis dar yra nepatvirtinta koncepcija(23).

67.      Sprendime FIAMM ir FIAMM Technologies prieš Tarybą ir Komisiją(24) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atėjo laikas pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę už teisėtą aktą. Tačiau apeliacine tvarka išnagrinėjęs dėl šio sprendimo pateiktą skundą Teisingumo Teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo motyvus ir nurodė, kad „esant dabartiniam [Sąjungos] teisės vystymosi etapui neegzistuoja atsakomybės sistema, leidžianti nustatyti Bendrijos atsakomybę už jos teisės aktų leidybos kompetencijai priskiriamus veiksmus“(25).

68.      Apžvelgus teismo praktiką toliau reikia nagrinėti, kaip Bendrasis Teismas ją pritaikė skundžiamame sprendime.

69.      Skundžiamo sprendimo 69–75 punktuose Bendrasis Teismas iš pradžių detaliai apibūdina Teisingumo Teismo sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją pagrindinius motyvus. Atkreiptinas dėmesys, kad nors jis pakartoja įvairias to sprendimo dalis, visiškai nemini jo 176 punkto, t. y. vietos, kur Teisingumo Teismas konkrečiai atmeta galimybę, kad aptariamu momentu egzistuoja Sąjungos deliktinė atsakomybė už teisėtą aktą.

70.      Toliau Bendrasis Teismas iš karto atsako į klausimą, ar ieškiniuose nurodytu atveju kilo Sąjungos atsakomybė už teisėtą aktą. Tuo tikslu, atsižvelgęs į tariamai patirtos žalos neįprastumo sąlygą, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad tokios žalos nebuvo.

71.      Galiausiai skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad neįvykdytos sąlygos, būtinos, kad „atitinkamu atveju galėtų“ kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė už teisėtą aktą. Ši tariamoji nuosaka yra vienintelis Bendrojo Teismo pateiktas ženklas, reiškiantis, kad sprendimu nepripažįstama Sąjungos deliktinė atsakomybė už teisėtus veiksmus, o pareiškėjo reikalavimas vertinamas tik remiantis hipotetinėmis ateities, o ne dabarties aplinkybėmis, į kurias turėtų būti atsižvelgiama tikrinant Sąjungos atsakomybės už teisėtą aktą atvejus.

72.      Nors dėl skundžiamo sprendimo gali kilti kai kurių abejonių, akivaizdu, kad jis atitinka nusistovėjusią teismo praktiką. Iš tiesų dėl taip nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio formuluojamų motyvų gali kilti abejonių, tačiau akivaizdu, kad būtent tokiais argumentais Teisingumo Teismas vadovavosi spręsdamas dėl Sąjungos atsakomybės už teisėtą aktą. Būtų nenuoseklu kritikuoti Bendrąjį Teismą dėl hipotetiškai formuluojamų motyvų, kai tokius motyvus Teisingumo Teismas teikia jau kelis dešimtmečius.

73.      Iš esmės reikia pripažinti, kad Bendrasis Teismas žalos „neįprastumo“ analizę pateikė tik dėl išsamumo. Šiuo atžvilgiu tiesa yra tai, kad siekdami kompensacijos už visą dėl Reglamento Nr. 530/2008 patirtą žalą pareiškėjai neįrodė šios žalos „neįprastumo“. Be to, reikalaujamą atlyginti žalą sudaro ne tik rinkos dalies praradimas, kaip tai Bendrasis Teismas teisingai pastebėjo remdamasis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika. Reglamento Nr. 2371/2002 7 straipsnio tikslas – suteikti Komisijai įgaliojimus imtis apsaugos priemonių, užtikrinančių pusiausvyrą tarp jūros išteklių apsaugos ir ekonominės veiklos vykdymo. Specifinėje deliktinės atsakomybės už teisėtą aktą srityje, kuri iš esmės skiriasi nuo deliktinės atsakomybės už neteisėtą aktą srities, „neįprasta“ žala sunku būtų laikyti tokią žalą, kuri atsirado Komisijai įgyvendinant Sąjungos teisyne jai numatytus teisėtus įgaliojimus. Be to, įgyvendinant tokius įgaliojimus turi būti vadovaujamasi techniniais kriterijais, į kuriuos, kaip nurodė Komisija, buvo tinkamai atsižvelgta nustatant draudimą.

74.      Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad jei Sąjungoje būtų pripažįstama deliktinė atsakomybė už teisėtą aktą, reiktų laikyti, kad pareiškėjai nepatyrė „neįprastos“ žalos.

75.      Todėl šį pagrindą laikau atmestinu.

VI – Galutinis ginčo išsprendimas (C‑12/13 P)

76.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, „jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina“ ir „gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti“.

77.      Manau, kad byloje C‑12/13 P yra visos sąlygos, kad Teisingumo Teismas būtent taip ir padarytų.

78.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, susijusią su Sąjungos deliktine atsakomybe už jos institucijų ir organų neteisėtą aktą, teisė į kompensaciją pripažįstama tais atvejais, kai įvykdytos trys sąlygos, t. y. pažeista teisės norma siekiama suteikti teises privatiems asmenims, o jos pažeidimas yra pakankamai sunkus, žalos realumas įrodytas ir galiausiai egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp Sąjungai priskiriamos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų patirtos žalos(26).

A –    Teisės norma, kuria siekiama suteikti privatiems asmenims teises, ir pakankamai sunkus jos pažeidimas

79.      Kaip minėta, šiai bylai būdinga tai, kad pažeista diskriminaciją dėl pilietybės draudžianti teisės norma, kaip tai nurodė Teisingumo Teismas sprendime AJD Tuna. Iš gausios teismų praktikos šiuo klausimu matyti, kad šio pagrindinio Sąjungos principo pažeidimo pakanka tam, kad būtų konstatuotas pakankamai sunkus pažeidimas(27).

80.      Šį principą įtvirtinanti teisės norma yra vienintelė iš nurodytų pareiškėjų byloje C‑12/13 P, kurią Teisingumo Teismas pripažino pažeista išnagrinėjęs, ar Reglamentu Nr. 530/2008 nepažeisti proporcingumo, teisėtų lūkesčių ar nuosavybės principai. Atlikęs tokią išsamią analizę Sprendime AJD Tuna Teisingumo Teismas konstatavo vienintelį šio reglamento trūkumą, susijusį su nediskriminavimo dėl pilietybės principu. Šį principą pažeidė tai, kad draudimas vykdyti žvejybos veiklą pareiškėjams įsigaliojo viena savaite anksčiau, nei su Ispanijos vėliava plaukiojantiems tunų žvejybos laivams.

81.      Taigi reikalavimas, kad būtų pažeista teises privatiems asmenims suteikianti teisės norma ir jos pažeidimas būtų pakankamai sunkus, yra įvykdytas.

B –    Tiesioginis priežastinis ryšys tarp Sąjungai tenkančios pareigos pažeidimo ir nukentėjusiojo patirtos žalos

82.      Taip pat manau, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp Sąjungai tenkančios pareigos pažeidimo ir nukentėjusiojo patirtos žalos, nes akivaizdu, kad vienintelis veiksnys, dėl kurio pareiškėjai byloje C‑12/13 P turėjo nutraukti veiklą, yra Reglamentas Nr. 530/2008.

83.      Tačiau svarbu nurodyti atsakomybę ribojančią išlygą.

84.      Kaip minėjau, pareiškėjų byloje C‑12/13 P patirtą žalą lėmęs neteisėtas veiksnys yra diskriminaciją dėl pilietybės draudžiančio principo pažeidimas nevienodai vertinant su Ispanijos vėliava plaukiojančius ir kitus tunų žvejybos laivus. Kadangi Ispanijos žvejybos laivų valdytojai turėjo vieną savaitę ilgiau trukusį žvejybos sezoną, iš pareiškėjų atimta galimybė vykdyti veiklą laikotarpiu, kuriuo kiti laivų valdytojai galėjo ją vykdyti.

85.      Kadangi pareiškėjų nurodyta atsakomybė grindžiama neteisėtu aktu, o kiti Reglamento Nr. 530/2008 neteisėtumo pagrindai jau atmesti, manau, kad priežastinis ryšys egzistuoja tik tarp diskriminaciją sukuriančio akto, t. y. su Ispanijos vėliava plaukiojančių laivų valdytojams suteiktos papildomos savaitės tęsti žvejybą, ir patirtos žalos. Diskriminacija, kurią Teisingumo Teismas pripažino neteisėta, lėmė pareiškėjams mažiau palankią padėtį tik vieną savaitę ir ne daugiau, nes po jos visiems tunų žvejybos laivų, įskaitant Ispanijos, savininkams buvo draudžiama tęsti veiklą.

86.      Aplinkybė, kad Sąjungos deliktinė atsakomybė pirmiausia grindžiama žalos neteisėtumu, kaip tai nurodė pareiškėjai šioje byloje, reiškia, kad priežastinis ryšys turi sieti patirtą žalą ir neteisėtus aktus, o ne kitus aktus, net jei šie glaudžiai susiję su bylos aplinkybėmis. Kadangi nustatytas neteisėtumas susijęs su savaite, kai pareiškėjams nepagrįstai drausta vykdyti ekonominę veiklą, būtent šis laikotarpis ir yra svarbus nustatant deliktinę atsakomybę už neteisėtą aktą.

87.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui nustatyti ribotą priežastinio ryšio egzistavimo laikotarpį, t. y. nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 23 d., kuriuo Reglamente Nr. 530/2008 numatytas draudimas pareiškėjams, kitaip nei Ispanijos tunų žvejybos laivų valdytojams, užsiimti žvejybos veikla buvo neteisėtas.

88.      Taigi sąlyga, kad tarp Sąjungai tenkančios pareigos pažeidimo ir nukentėjusiojo patirtos žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, yra įvykdyta, kiek ji susijusi su žala, patirta laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 23 d.

C –    Reali ir apibrėžta žala

89.      Galiausiai reikia nustatyti, ar įrodytas žalos realumas, kuris reiškia, kad ji yra reali ir apibrėžta.

90.      Kaip jau turėjau galimybę nurodyti minėtoje byloje Giordano pateiktos išvados 49–61 punktuose, Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad žalos apibrėžtumas nebūtinai turi būti absoliutus ir jį galima konstatuoti, jei Sąjungos neteisėtas aktas tiesiogiai lemia rimtos galimybės praradimą. Nebekartodamas to, ką išsamiai esu išdėstęs tos išvados 38–69 punktuose, tik priminsiu, kad rimtos galimybės praradimas yra reali ir apibrėžta žala, kurią galima reikalauti atlyginti.

91.      Iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjai byloje C‑12/13 P turėjo žvejybos licenciją ekonominei veiklai vykdyti iki 2008 m. birželio 30 d. Taip pat žinoma aplinkybė, kurios Komisija neginčijo, kad laivų savininkams, prie kurių priskiriami pareiškėjai, nustatytos žvejybos kvotos buvo išnaudotos tiek ankstesniais metais, tiek apskritai.

92.      Be to, neatrodo, kad rimti požymiai, jog žvejybos kvotos bus išnaudotos anksčiau, nei pasibaigs žvejybos sezonas, būtų užkirtę galimybę su Ispanijos vėliava plaukiojantiems tunų žvejybos laivams tęsti žvejybos veiklą laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 23 d., įskaitant žvejybą tuose pačiuose vandenyse, kuriuose paprastai žvejoja Prancūzijos tunų žvejybos laivai, kaip antai pareiškėjai byloje C‑12/13 P.

93.      Kadangi galimybės praradimas sudaro tik dalį prarastų pajamų, Komisijos pateikti argumentai tik patvirtina, kad tikimybė, jog laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 23 d. pareiškėjai būtų tęsę žvejybą pagal kvotą, nėra absoliuti, tačiau tai niekaip nesumažina prarastos galimybės rimtumo.

94.      Tačiau pirmojoje instancijoje bylos šalys neturėjo galimybių detaliai nurodyti, kaip pareiškėjai byloje C‑12/13 P būtų gavę finansinės naudos nurodytomis 2008 m. dienomis. Per procesą Bendrajame Teisme dėl šio klausimo, glaudžiai susijusio su patirtos žalos dydžio nustatymu, nebuvo diskutuojama.

95.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui grąžinti dalį bylos Bendrajam Teismui, kad šis, atsižvelgęs į pirma išdėstytus argumentus, priimtų sprendimą dėl pareiškėjų patirtos žalos dydžio.

VII – Bylinėjimosi išlaidos

A –    Byloje C‑12/13 P

96.      Nors pasiūliau grąžinti dalį bylos Bendrajam Teismui, manau, kad pagrindinis šio apeliacinio skundo klausimas iš esmės buvo išspręstas. Todėl vadovaudamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi ir 184 straipsnio 2 dalimi siūlau Teisingumo Teismui priteisti iš Komisijos bylinėjimosi pirmojoje (byla T‑574/08, sprendimas priimtas 2012 m. lapkričio 7d.) ir apeliacinėje instancijoje išlaidas.

B –    Byloje C‑13/13 P

97.      Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjų, o šios pralaimėjo bylą, jos turi jas padengti.

VIII – Išvada

98.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

Byloje C‑12/13 P

1)         Panaikinti 2012 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo Syndicat des thoniers méditerranéens ir kt. ir Buono ir kt. prieš Komisiją (T‑574/11) rezoliucinę dalį, kiek ji pagrįsta Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės už teisėtą aktą motyvu, išdėstytu šio sprendimo 48–66 punktuose.

2)         Pripažinti ieškinį dėl deliktinės atsakomybės pagrįstu ir pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę už 2008 m. birželio 12 d. Komisijos reglamentą Nr. 530/2008, nes įrodyta, kad įvykdytos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 340 straipsnio antroje pastraipoje numatytos deliktinės atsakomybės sąlygos.

3)         Grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl pareiškėjų patirtos žalos dydžio.

4)         Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi pirmojoje (byla T‑574/08, sprendimas priimtas 2012 m. lapkričio 7 d.) ir apeliacinėje instancijoje išlaidas.

Byloje C‑13/13 P

1)         Atmesti ieškinį.

2)         Priteisti iš Syndicat Syndicat des thoniers méditerranéens, Marc Carreno, Jean Louis Donnarel, Jean‑François Flores, Gérald Jean Lubrano, Hervé Marin, Nicolas Marin, Sébastien Marin ir Serge Antoine José Perez bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas.


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 –      2007 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamentas (OL L 123, p. 3).


3 –      2007 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentas (OL L 340, p. 8).


4 –      2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (OL L 358, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 4 sk., 5 t., p. 460).


5 –      2008 m. sausio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/2008, nustatantis 2008 metams Bendrijos vandenyse ir Bendrijos laivams vandenyse, kuriuose reikalaujama nustatyti žvejybos apribojimus, taikomas tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybes ir susijusias sąlygas (OL L 19, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 176, p. 25).


6 – 2008 m. gegužės 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 446/2008, kuriuo, vadovaujantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2847/93, nustatančio bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą, 21 straipsnio 4 dalimi, keičiamos tam tikros 2008 m. paprastųjų tunų kvotos (OL L 134, p. 11).


7 – 2008 m. birželio 12 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 530/2008, kuriuo nustatomos nepaprastosios priemonės Atlanto vandenyne ryčiau 45º vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje paprastuosius tunus gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams (OL L 155, p. 9).


8 – 2011 m. kovo 17 d. sprendimas (C‑221/09, Rink. p. I‑1655).


9 – 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimas (T‑532/08, Rink. p. II‑3959).


10 – 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimas (T‑539/08, Rink. p. II‑4017).


11 – 2005 m. spalio 19 d. sprendimas (T‑415/06, Rink. p. 4355).


12 – 1975 m. kovo 18 d. sprendimas (72/74, Rink. p. 401).


13 – Pagal analogiją žr. 1984 m. liepos 5 d. Sprendimo Société d'initiatives et de coopération agricoles ir Société interprofessionnelle des producteurs et expéditeurs de fruits, légumes, bulbes et fleurs d'Ille‑et‑Vilaine prieš Komisiją (114/83, Rink. p. 2589) 3–5 punktus.


14 – 1979 m. spalio 4 d. sprendimas (238/78, Rink. p. 2955).


15 – Šiuo klausimu žr. 1982 m. sausio 27 d. Sprendimo Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, Rink. p. 85) 8–14 punktus. Taip pat šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Syndicat des producteurs de viande bovine ir kt. prieš Komisiją (T‑53/96, Rink. p. II‑1579) 11 punktą.


16 – 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimas (C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513).


17 – 2000 m. birželio 15 d. Sprendimas Dorsch Consult (C‑237/98, Rink. p. I‑4549).


18 – Minėto Sprendimo Dorsch Consult 19 punktas ir minėto Sprendimo FIAMM 169 punktas.


19 – 1972 m. birželio 13 d. sprendimo (9/71 ir 11/71, Rink. p. 391) 46 punktas.


20 – 1984 m. gruodžio 6 d. sprendimo (59/83, Rink. 4057) 28 punktas.


21 – 1986 m. birželio 24 d. sprendimo (267/82, Rink. p. 1907) 33 punktas.


22 – 1998 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dorsch Consult Ingenieurgesellschaft prieš Tarybą ir Komisiją (T‑184/95, Rink. p. II‑667) 69 punktas.


23 – Minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dorsch Consult 18 punkte nurodyta: „jei Bendrijos teisėje būtų pripažįstamas Bendrijos atsakomybės už teisėtą aktą principas, tokiai atsakomybei kilti reikėtų <...>“


24 – 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimas (T‑69/00 P, Rink. p. II‑5393).


25 – Minėto sprendimo 176 punktas.


26 – Žr., be kita ko, 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291) 42 punktą; 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Camar ir Tico (C‑312/00 P, Rink. p. I‑11355) 53 punktą ir 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija prieš Fresh Marine (C‑472/00 P, Rink. p. I‑7541) 25 punktą.


27 – Žr., be kita ko, 1978 m. gegužės 25 d. Sprendimo HNL ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (83/76 ir 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, Rink. p. 1209) 5 punktą; minėto Sprendimo Ireks‑Arkady 11 punktą; 1982 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo (Kind prieš EEB, 106/81, Rink. p. 2885) 22–25 punktus ir 1991 m. balandžio 18 d. Sprendimo Assurances du crédit prieš Tarybą ir Komisiją (C‑63/89, Rink. p. I‑1799) 14–23 punktus.