Language of document : ECLI:EU:F:2013:70

EUROPOS SĄJUNGOS

TARNAUTOJŲ TEISMO (vienas teisėjas) NUTARTIS

2013 m. birželio 4 d.

Byla F‑119/11

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Procedūros reglamento 34 straipsnio 1 dalis – Telefaksu per ieškinio pareiškimo terminą pateiktas ieškinys, pasirašytas uždedant spaudą arba kitu advokato parašą atkuriančiu būdu – Vėlavimas pareikšti ieškinį“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio pirmiausia prašo, kad Tarnautojų teismas pripažintų Europos Komisijos sprendimą atmesti jo 2010 m. rugsėjo 6 d. prašymą ir sprendimą atmesti jo 2011 m. kovo 20 d. skundą neegzistuojančiais arba niekiniais, nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, susiklosčiusias 2002 m. kovo 14, 16 ir 19 d., pripažintų jų neteisėtumą, nurodytų Komisijai atlikti tam tikrus veiksmus ir priteistų atlyginti patirtą žalą. Prieš atsiunčiant ieškinį paštu, 2011 m. lapkričio 11 d. telefaksu buvo atsiųstas dokumentas ir nurodyta, kad tai šio ieškinio kopija.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir kaip iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą. L. Marcuccio padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Administracijos aktai – Galiojimo prezumpcija – Neegzistuojantis aktas – Sąvoka – Sprendimas atmesti pareigūno prašymą atlyginti žalą – Motyvų nebuvimas – Šios sąvokos netaikymas

(SESV 288 straipsnis)

2.      Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Advokato parašas ranka – Esminė griežtai taikoma norma – Nebuvimas – Nepriimtinumas

(Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečia pastraipa, 21 straipsnio pirma pastraipa, 32 straipsnio pirma pastraipa ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 34 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, 35 straipsnio 1 dalies b punktas ir 51 straipsnio 3 ir 4 dalys; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalis)

1.      Sąjungos institucijų aktams paprastai taikoma teisėtumo prezumpcija ir dėl to jie sukelia teisinių pasekmių, net jeigu juose yra pažeidimų, kol jie nepanaikinami ar nepaskelbiami nebegaliojančiais. Nukrypstant nuo šio principo, teisės aktai, kuriuose yra toks sunkus pažeidimas, kad jo negalima toleruoti Sąjungos teisės sistemoje, pripažintini nesukėlusiais jokių teisinių padarinių. Padarius išvadą, kad Sąjungos institucijų teisės aktas yra neegzistuojantis, kyla sunkių padarinių, todėl tokia išvada siekiant teisinio saugumo galima tik kraštutiniais atvejais.

Bet kuriuo atveju kraštutiniais atvejais nelaikomi pareigūno nurodytas pasikėsinimas į gyvenamosios vietos neliečiamybę ir į teisę į privataus gyvenimo gerbimą bei Komisijos pareigos motyvuoti implicitinį sprendimą atmesti pareigūno prašymą atlyginti žalą, tariamai patirtą Komisijos tarnautojams įėjus į tarnybinį būstą, pažeidimas, kai, pirma, neatsakydama į minėto pareigūno prašymą per keturis mėnesius Komisija nepasikėsino nei į gyvenamosios vietos neliečiamybę, nei į privatų gyvenimą ir, antra, sprendimas atmesti jo prašymą negali būti laikomas neegzistuojančiu vien dėl to, kad jis nebuvo motyvuotas, nes toks trūkumas neturi įtakos tokio sprendimo, kuris suteikia ieškovui galimybę pateikti Tarnautojų teismui prašymą atlyginti žalą, teisėtumui.

(žr. 25 ir 28 punktus)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Marcuccio prieš Komisiją, T‑9/09 P, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

2.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečią pastraipą ir 21 straipsnio pirmą pastraipą, kurios pagal to paties statuto I priedo 7 straipsnio 1 dalį taikomos ir procesui Tarnautojų teisme, ieškovui turi atstovauti tam įgaliotas asmuo, todėl Sąjungos teismams gali būti pateikiami tik jo tinkamai pasirašyti ieškiniai.

Be to, iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos, ypač iš žodžio „atstovaujamos“, matyti, kad „šalis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neatsižvelgiant į jos statusą, negali pati kreiptis į Sąjungos teismus, bet turi naudotis trečiųjų asmenų, kurie turi būti įgalioti vykdyti veiklą valstybės narės arba Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies teisme, paslaugomis. Kitose Teisingumo Teismo statuto nuostatose, kaip antai 21 straipsnio pirmoje pastraipoje ir minėto statuto 32 straipsnyje, patvirtinta, kad šalis ir jos gynėjas negali būti vienas ir tas pats asmuo. Šios Teisingumo Teismo statuto nuostatos perkeltos į Tarnautojų teismo procedūros reglamentą, būtent į 34 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, 35 straipsnio 1 dalies b punktą ir į 51 straipsnio 3 ir 4 dalis. Nei Teisingumo Teismo statute, nei Tarnautojų teismo procedūros reglamente nėra nuostatos, kuria remiantis būtų galima nukrypti nuo tokios pareigos arba kurioje būtų numatyta šios pareigos išimtis.

Iš tiesų reikalavimo pasirašyti ranka, kaip jis suprantamas pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 34 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, tikslas – siekiant teisinio saugumo užtikrinti ieškinio autentiškumą ir išvengti pavojaus, kad jis iš tiesų galėtų būti parengtas tam neįgalioto asmens. Todėl šį reikalavimą reikia laikyti esminiu procedūriniu reikalavimu, kurio būtina griežtai laikytis, t. y. jo nesilaikymas lemia ieškinio nepriimtinumą. Dėl ieškovo įgalioto advokato parašą perteikiančio spaudo uždėjimo ieškinyje arba kitu jo parašą atgaminančiu būdu reikia konstatuoti, kad vien šis netiesioginis ir mechaninis „pasirašymo“ būdas neleidžia nustatyti, jog būtent pats advokatas pasirašė nagrinėjamą procesinį dokumentą.

(žr. 30–32, 35 ir 36 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1996 m. gruodžio 5 d. Nutarties Lopes prieš Teisingumo Teismą, C‑174/96 P, 8 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. gegužės 23 d. Sprendimo Parlamentas prieš Eistrup, T‑223/06 P, 51 ir 52 punktai.