Language of document : ECLI:EU:F:2013:26

\EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. vasario 28 d.

Byla F‑51/11

Dimitrios Pachtitis

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Atviras konkursas – Sprendimo neleisti kandidatui dalyvauti tolesniame konkurso etape panaikinimas – Teismo sprendimo vykdymas –Sprendimas iš naujo organizuoti atviro konkurso procedūrą ir pasiūlyti neteisėtai pašalintam kandidatui iš naujo laikyti atrankos testus“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo D. Pachtitis prašo panaikinti Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) sprendimus iš naujo organizuoti atviro konkurso EPSO/AD/77/06 procedūrą ir pasiūlyti jam iš naujo laikyti šio konkurso atrankos testus.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

Pareigūnų ieškiniai – Teismo sprendimas dėl panaikinimo – Poveikis – Pareiga priimti vykdymo priemones – Apimtis – Atsižvelgimas ir į teismo sprendimo motyvus, ir į rezoliucinę dalį – Atrankos komisijos sprendimo neleisti kandidatui dalyvauti tolimesniame konkurso etape panaikinimas – Konkurso organizavimas iš naujo tik ieškovui – Tinkamas įvykdymo būdas

(SESV 266 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnis)

Priėmus teismo sprendimą dėl panaikinimo susijusi institucija pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą turi imtis būtinų priemonių nustatytų pažeidimų poveikiui pašalinti, o tuo atveju, kai aktas jau buvo įvykdytas, tai gali apimti ieškovo sugrąžinimą į tokią teisinę padėtį, kokioje jis buvo prieš priimant šį aktą.

Todėl institucija, kuri priėmė aktą, o jis vėliau buvo panaikintas, turi atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, dėl kurių priimtas sprendimas ir kurie sudaro jo būtiną pagrindą, jei jie svarbūs siekiant nustatyti tikslią rezoliucinės dalies prasmę. Būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kuri laikoma neteisėta, ir tiksliai atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje pripažintas jos neteisėtumas ir į kurias atitinkama institucija turi atsižvelgti keisdama panaikintą aktą.

Be to, nors susijusi institucija turi nustatyti priemones, būtinas teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti, jos turima diskrecija apribojama būtinybe laikytis tiek šio sprendimo rezoliucinės dalies ir motyvų, tiek Sąjungos teisės nuostatų. Taigi institucija atsakovė, priimdama priemones, be kita ko, turi vengti tokių pačių pažeidimų, kokie nustatyti teismo sprendime dėl panaikinimo.

Šiuo klausimu, kai siekiant sudaryti įdarbinimo rezervo sąrašą organizuojamas atviras konkursas, kurio testai surengti pažeidžiant reikalavimus, kandidato teisės saugomos tinkamai, jeigu paskyrimų tarnyba jam iš naujo organizuoja konkursą, skirtą rezervo sąrašui sudaryti, nes toks organizavimas iš naujo yra padėties, kurioje jis buvo prieš atsirandant aplinkybėms, kurias teismas pripažino neteisėtomis, atkūrimas.

Tačiau atrankos komisijos sprendimas leisti ieškovui dalyvauti antrame konkurso etape neatlikus atrankos testų pažeistų ne tik vienodo vertinimo, vertinimo objektyvumo principus ir pranešimą apie konkursą, bet ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnį.

(žr. 43–45, 48 ir 49 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2000 m. liepos 13 d. Nutarties Gómez de Enterría y Sanchez prieš Parlamentą, C‑8/99 P, 22 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Recalde Langarica prieš Komisiją, T‑283/03, 51 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑119/99, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. birželio 20 d. Sprendimo Menidiatis prieš Komisiją, F‑79/11, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Honnefelder prieš Komisiją, F‑42/11, 45, 46, 50 ir 52 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.