Language of document : ECLI:EU:F:2013:14

EUROPOS SĄJUNGOS
TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. vasario 19 d.

Byla F‑17/11

BB

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Sutartininkas – Terminuotos darbo sutarties nepratęsimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo BB prašo, pirma, panaikinti Europos Komisijos tarnybos, įgaliotos sudaryti darbo sutartis, sprendimą nepratęsti jo, kaip sutartininko, sutarties, netiesiogiai išplaukiantį iš 2010 m. balandžio 28 d. rašto, apie kurį žodžiu buvo pranešta 2010 m. gegužės 7 d., taip pat sprendimą atmesti skundą, ir, antra, nurodyti atlyginti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Komisija padengia savo ir trečdalį ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. BB padengia du trečdalius savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Sutartininkai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 85 straipsnio 1 dalis)

2.      Pareigūnai – Sutartininkai – Administracijos rūpestingumo pareiga – Gero administravimo principas – Taikymo sritis – Teisminė kontrolė – Ribos

3.      Teismo procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Našta – Atsižvelgimas į teisingumo reikalavimus – Nurodymas laimėjusiai šaliai padengti dalį bylinėjimosi išlaidų

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalis ir 88 straipsnis)

1.      Sutartininkas, su kuriuo sudaryta terminuota darbo sutartis, iš esmės neturi jokios teisės į tai, kad sutartis būtų pratęsta; tai yra tik galimybė, suteikiama su sąlyga, kad šis pratęsimas atitinka tarnybos interesus.

Iš tiesų, kitaip nei pareigūnams, kurių darbo stabilumas užtikrinamas Pareigūnų tarnybos nuostatais, sutartininkams taikoma kita tvarka, pagrįsta darbo sutartimi, sudaryta su atitinkama institucija. Iš Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 85 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad institucijos ir terminuotam laikui į darbą priimto sutartininko, nurodyto minėtų sąlygų 3a straipsnyje, darbo santykių trukmė reglamentuojama būtent sąlygomis, įtvirtintomis šalių sudarytoje sutartyje.

Nors administracijai suteikiama didelė diskrecija pratęsiant sutartis, Tarnautojų teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl akto, priimto naudojantis šia diskrecija, panaikinimo, vis dėlto vykdo teisėtumo kontrolę, apimančią įvairius aspektus. Kai kalbama apie prašymą panaikinti sprendimą nepratęsti sutartininko sutarties, kuris yra asmens nenaudai priimtas aktas, Sąjungos teismas turi tik patikrinti, ar nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos vertinant tarnybos interesus, kuriais minėtas sprendimas galėjo būti pagrįstas, ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais, taip pat patikrinti, ar nebuvo pažeista rūpestingumo pareiga, administracijai tenkanti tais atvejais, kai ji turi nuspręsti dėl sutarties, siejančios ją su vienu iš jos tarnautojų, pratęsimo.

Taigi Tarnautojų teismas, nagrinėdamas ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus, turi patikrinti, ar administracija, vertindama informaciją, kuria remdamasi priėmė skundžiamą sprendimą, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Taigi, kai administracijai suteikta didelė diskrecija, pripažinti, kad ji padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti šiuo vertinimu pagrįsto sprendimo panaikinimą, galima tik tuomet, kai įrodymų, kuriuos turi pateikti ieškovas, pakanka paneigti įtikinamus administracijos vertinimus.

(žr. 57–60 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, 59 punktas; 2002 m. spalio 17 d. Sprendimo Cocchi ir Hainz prieš Komisiją, T‑330/00 ir T‑114/01, 82 punktas; 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, 64 punktas; 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, 221 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Klug prieš EMEA, F‑35/07, 68 punktas; 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gheysens prieš Tarybą, F‑8/10, 75 punktas; 2011 m. balandžio 15 d. Nutarties Daake prieš VRDT, F‑72/09 ir F‑17/10, 41 punktas; 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo Davids prieš Komisiją, F‑105/11, 36 punktas; 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo Macchia prieš Komisiją, F‑63/11, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑368/12 P, 47 ir 49 punktai.

2.      Rūpestingumo pareiga ir gero administravimo principais visų pirma reikalaujama, kad priimdama sprendimą dėl pareigūno ar tarnautojo padėties, net ir tuo atveju, kai turi didelę diskreciją, kompetentinga institucija įvertintų visą informaciją, kuri gali lemti jos sprendimą; tai darydama jį turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno ar tarnautojo interesus. Būtent dėl institucijų diskrecijos vertinti tarnybos interesus apimties Sąjungos teismo kontrolė turi būti apribota klausimu, ar kompetentinga institucija tinkamai vykdė įgaliojimus ir nesinaudojo savo diskrecija klaidingai.

(žr. 61 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Macchia prieš Komisiją 50 punktas ir nurodyta teismų praktika.

3.      Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal to paties reglamento 88 straipsnį šaliai, net jeigu ši laimėjo bylą, gali būti nurodyta padengti visas arba dalį bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio netgi prieš pradedant procesą, ypač jeigu kita šalis išlaidų patyrė dėl pirmosios nepagrįstų arba nesąžiningų veiksmų.

Vis dėlto minėto Procedūros reglamento 88 straipsnis taikomas ne tik tais atvejais, kai ieškovas patiria išlaidų dėl nepagrįstų arba nesąžiningų administracijos veiksmų. Bylą laimėjusi institucija turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir dalį ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, jeigu dėl to, kad ji, iškėlusi klausimą dėl ieškinio nepriimtinumo, atkakliai rėmėsi jau kelerius metus nebeaktualia teismų praktika, net nepaaiškinusi priežasčių, dėl kurių neatsižvelgė į naują Teisingumo Teismo praktiką, Tarnautojų teismas nusprendė, pirma, kad būtina antrą kartą pasikeisti procesiniais dokumentais ir, antra, turėjo sukvieti šalis į posėdį tam, kad jos pateiktų savo nuomonę dėl minėtos teismų praktikos, o dėl to ieškovas neišvengiamai patyrė papildomų atstovavimo išlaidų, kurių galėjo būti išvengta.

(žr. 85, 87 ir 88 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: minėta Nutartis Daake prieš VRDT.