EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. rugsėjo 25 d.
Byla F‑41/10
Moises Bermejo Garde
prieš
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą (EESRK)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Pagalbos prašymas – Teisė atskleisti – Paskyrimas į kitas pareigas – Tarnybos interesas“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo M. Bermejo Garde prašo panaikinti sprendimus, kuriais Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) pirmininkas, pirma, atmetė pagalbos prašymą, pateiktą dėl patirto psichologinio priekabiavimo, ir atsisakė kreiptis į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) ir, antra, atleido jį iš ankstesnių pareigų ir nurodė paskirti į kitas pareigas; jis taip pat prašo priteisti iš EESRK žalos atlyginimą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnų ieškiniai – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Administracijos raštas, kuriuo suinteresuotasis asmuo informuojamas, jog ateityje jis bus paskirtas į kitas pareigas – Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis)
2. Pareigūnų ieškiniai – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Ieškinys dėl administracijos atsisakymo kreiptis į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) – Konkrečiai su pareigūnu susijusių kaltinimų nebuvimas – Nepriimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai – Principai – Teisė į gynybą – Pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant sprendimą jo nenaudai – Apimtis – Sprendimas atmesti pagalbos prašymą – Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)
4. Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Sąvoka – Elgesys, kuriuo siekiama diskredituoti suinteresuotąjį asmenį arba pabloginti jo darbo sąlygas – Elgesio pakartotinumo reikalavimas – Tyčinio elgesio reikalavimas – Apimtis – Priekabiautojo priešiškų ketinimų reikalavimo nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis)
5. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Saviraiškos laisvė – Faktų atskleidimas, dėl kurio galima preziumuoti neteisėtos veiklos arba sunkaus pareigų pažeidimo buvimą – Apsauga nuo patraukimo drausminėn atsakomybėn – Sąlyga – Pareigūno sąžiningumas – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 22a straipsniai)
6. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo paskyrimas – Paskyrimas į kitas pareigas – Administracijos diskrecija – Ribos – Tarnybos interesas – Pareigų lygiavertiškumo laikymasis – Teisminė kontrolė – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnis)
1. Asmens nenaudai priimtas aktas yra tas, kuriuo sukuriamos privalomos teisinės pasekmės, galinčios tiesiogiai ir iškart daryti poveikį ieškovo interesams ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį; tokį aktą turi priimti kompetentinga institucija ir jame turi būti išdėstyta galutinė administracijos pozicija. Vien tai, kad kompetentinga institucija išreiškia ketinimą ateityje priimti tam tikrą sprendimą, pavyzdžiui, skirti pareigūną į kitas pareigas, nesukuria nei teisių, nei atitinkamų pareigų suinteresuotajam pareigūnui.
(žr. 49 ir 50 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. kovo 16 d. Sprendimo Blackman prieš Parlamentą, T‑33/89 ir T‑74/89, 27 punktas; 2006 m. gegužės 17 d. Sprendimo Lavagnoli prieš Komisiją, T‑95/04, 35 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Da Silva Pinto Branco prieš Teisingumo Teismą, F‑52/09, 32 punktas.
2. Pareigūnas neturi teisės reikšti ieškinio teisės arba institucijų interesais ir, grįsdamas ieškinį, gali pareikšti tik konkrečiai su juo susijusius kaltinimus. Taigi, jei būtų pripažinta, kad pareigūnas, kuris dėl tiesiogiai su juo nesusijusių pažeidimų įspėjo savo viršininką, gali pareikšti ieškinį dėl šio viršininko atsisakymo perduoti šią informaciją Europos kovos su sukčiavimu tarnybai, tai reikštų, kad šiam pareigūnui pripažįstami įgaliojimai reikšti ieškinį įstatymo interesais. Tačiau tas pareigūnas, jeigu mano, kad dėl viršininkams pateiktos informacijos buvo priimtas jo interesus pažeidžiantis sprendimas, gali pareikšti ieškinį dėl tokio sprendimo.
(žr. 62 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. liepos 7 d. Nutarties Moncada prieš Komisiją, T‑178/97, 39 punktas.
3. Teisės į gynybą laikymasis per bet kurią procedūrą, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų ir jis turi būti užtikrintas net nesant nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Tačiau procedūra, pradėta pateikus pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, negali būti vertinama kaip prieš suinteresuotąjį asmenį pradėta procedūra. Taigi, administracijos sprendimas tiek, kiek juo buvo atmestas pagalbos prašymas, nepatenka į sprendimų, dėl kurių turi būti paisoma teisės į gynybą, sąrašą.
(žr. 78 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Gaspari prieš Parlamentą, T‑36/96, 32 punktas; 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo K prieš Komisiją, T‑67/99, 72 punktas.
4. Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje psichologinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „veiksmai, kurie gali pakenkti“, ir siekiant jį įrodyti turi būti tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirmoji sąlyga susijusi su fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais, kurie „trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingi“, vadinasi, psichologinis priekabiavimas turi būti suvokiamas kaip tam tikrą laiką trunkantis procesas, o tai reiškia, kad veiksmai yra pakartotiniai arba tęstiniai, taip pat „tyčiniai“. Pagal antrąją sąlygą, kuri prie pirmosios prijungta jungtuku „ir“, šiuo fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba arba gestais kenkiama asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Remiantis tuo, kad būdvardis „tyčiniai“ susijęs su pirmąja, o ne su antrąja sąlyga, galima daryti dvi išvadas. Pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nurodytas fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai turi būti sąmoningi, todėl ši nuostata netaikoma atsitiktiniams veiksmams. Antra, nereikalaujama, kad fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais ar kitais veiksmais būtų siekiama pakenkti asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, gali būti psichologinis priekabiavimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį ir psichologiniam priekabiautojui savo veiksmais nesiekiant diskredituoti aukos arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygų. Pakanka, kad šie veiksmai objektyviai sukeltų tokių pasekmių, nes jie buvo įvykdyti sąmoningai.
(žr. 82 ir 83 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Q prieš Komisiją, F‑52/05, 135 punktas, dėl šio punkto nepanaikintas 2011 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Komisija prieš Q, T‑80/09 P; 2012 m. gegužės 16 d. Sprendimo Skareby prieš Komisiją, F‑42/10, 65 punktas.
5. Siekiant nustatyti, ar pareigūnas sąžiningai pasinaudojo Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 22a straipsniuose numatyta teise atskleisti informaciją, turi būti atsižvelgiama į tam tikrus veiksnius.
Iš pradžių reikia patikrinti, ar informacija, kurią pareigūnas nusprendžia pateikti savo viršininkams arba prireikus tiesiogiai Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF), yra susijusi su akivaizdžiai sunkiais pažeidimais, jeigu jie iš tikrųjų buvo padaryti. Antrasis veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgta, – atskleistos informacijos tikrumas arba bent jau įtikinamumas. Iš tikrųjų naudojimasis saviraiškos laisve, apimantis pareigūno galimybę atskleisti psichologinį priekabiavimą, neteisėtą veiklą arba sunkų pareigūnų tarnybinių pareigų pažeidimą, yra susijęs su pareigomis ir atsakomybe, ir bet kuris asmuo, nusprendęs atskleisti tokią informaciją, turi, kiek leidžia aplinkybės, kruopščiai patikrinti, ar ji yra tiksli ir verta pasitikėjimo. Taigi pareigūnas, kuris atskleidžia pažeidimus, jo nuomone, patenkančius į Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 22a straipsnių taikymo sritį, turi užsitikrinti, kad jo pateikiami kaltinimai būtų pagrįsti tiksliais faktais arba bent kad jie būtų pagrįsti pakankama faktine baze. Šiuo atžvilgiu Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnis yra skirtas tik konkretiems faktams pateikti, kurių pirminis vertinimas galėjo leisti juos pateikiančiam pareigūnui protingai daryti prielaidą, kad buvo neteisėta veikla arba sunkus pareigų pažeidimas ir kad ši nuostata, be to, turi būti suderinta su pareigūnams keliamomis objektyvumo ir nešališkumo pareigomis, su pareiga rūpintis savo tarnybos garbe ir su jų lojalumo pareiga, taip pat su pareiga gerbti susijusių asmenų reputaciją ir nekaltumo prezumpciją. Be to, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kokiais būdais pareigūnas atskleidė pažeidimus, ir, kalbant konkrečiai apie Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, turi būti patikrinta, ar pareigūnas kreipėsi į kompetentingą asmenį arba instituciją, t. y. „savo tiesioginį viršininką, arba savo generalinį direktorių, arba, jeigu, jo nuomone, tai daryti verta, generalinį sekretorių, arba lygiavertes pareigas einančius asmenis, arba betarpiškai į OLAF“. Galiausiai pažeidimus atkleidusio pareigūno motyvas – kitas veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti sprendžiant, ar jis veikė sąžiningai. Atskleidimas, motyvuotas asmeniniu nepasitenkinimu ar priešiškumu arba galima asmenine nauda, be kita ko, finansine, negali būti laikomas sąžiningu atskleidimu. Be to, pareigūnas turi pareigą kuo atsargiau ir kuo santūriau elgtis skelbdamas apie į OLAF kompetenciją patenkančius kaltinimus.
(žr. 134–138 ir 150 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. sausio 13 d. Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, F‑77/09, 66–70 ir 80 punktai.
6. Net jei Pareigūnų tarnybos nuostatuose, ypač jų 7 straipsnyje nėra aiškiai numatyta galimybė „paskirti į kitas pareigas“, institucijos turi didelę diskreciją organizuoti savo tarnybų darbą pagal joms skirtas užduotis ir atitinkamai skirti į pareigas savo personalą, tačiau šis paskyrimas turi būti vykdomas, pirma, vadovaujantis tarnybos interesu ir, antra, juo turi būti paisoma pareigų lygiavertiškumo.
Kalbant apie primą sąlygą, Sąjungos teismo atliekamas tikrinimas, ar buvo laikomasi sąlygos vadovautis tarnybos interesu, turi apsiriboti tik klausimu, ar paskyrimų tarnyba laikėsi protingų ribų ir akivaizdžiai klaidingai nepasinaudojo savo diskrecija. Šiuo atžvilgiu vidaus santykių sunkumai, jei dėl jų atsiranda žalinga įtampa, trukdanti tinkamai veikti tarnybai, gali pateisinti tai, kad, vadovaujantis tarnybos interesu, pareigūnas būtų paskirtas į kitas pareigas siekiant panaikinti nevaldomą administracinę situaciją. Tokiam paskyrimui į kitas pareigas vadovaujantis tarnybos interesu nereikalaujama atitinkamo pareigūno sutikimo. Be to, siekiant išnagrinėti, ar įtempti santykiai gali pateisinti pareigūno paskyrimą į kitas pareigas vadovaujantis tarnybos interesu, neturi reikšmės už incidentus atsakingo asmens tapatybės nustatymas arba tai, ar pareikšti kaltinimai yra pagrįsti.
Kalbant apie antrą sąlygą, paskiriant pareigūną į kitas pareigas jų ir lygio atitikties taisyklė, įtvirtinta, be kita ko, Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnyje, reiškia lygio ir užimamų pareigų, o ne užimamų pareigų ir ankstesnių pareigų palyginimą. Todėl pareigų ir lygio atitikties taisyklei neprieštarauja tai, kad būtų priimtas sprendimas paskirti į kitas pareigas, kurios, nors ir skiriasi nuo anksčiau vykdytų pareigų ir suinteresuotojo asmens yra suvokiamos kaip priskirtų funkcijų sumažinimas, vis dėlto atitinka jo lygį atitinkančias pareigas. Taigi realiu pareigūnui priskirtų funkcijų sumažinimu pareigų ir lygio atitikties taisyklė pažeidžiama tik jeigu jo naujos pareigos, kaip visuma, yra aiškiai žemesnės nei pareigos, atitinkančios jo lygį ir pareigas, atsižvelgiant į jų pobūdį, svarbą ir apimtį. Galiausiai Pareigūnų tarnybos nuostatais pareigūnams nėra suteikiama jokia teisė į konkrečią darbo vietą ir, atvirkščiai, paskyrimų tarnybai yra suteikiami įgaliojimai vadovaujantis tarnybos interesu skirti pareigūnus į įvairias pareigas, atitinkančias jų lygį. Be to, nors administracija yra suinteresuota skirti pareigūnus į pareigas pagal jų konkrečius gebėjimus ir individualius norus, pareigūnams negali būti pripažinta teisė eiti ar išlaikyti konkrečias pareigas arba atsisakyti kitų pareigų pagal jų tipines pareigas.
(žr. 156, 158, 159 ir 162–164 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1979 m. liepos 12 d. Sprendimo List prieš Komisiją, 124/78, 13 punktas; 1981 m. spalio 22 d. Sprendimo Kruse prieš Komisiją, 218/80, 7 punktas; 1983 m. birželio 1 d. Sprendimo Seton prieš Komisiją, 36/81, 37/81 ir 218/81, 41–44 punktai; 1988 m. kovo 23 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, 19/87, 6 ir 7 punktai; 1990 m. kovo 7 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, C‑116/88 ir C‑149/88, 22 punktas; 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Ojha prieš Komisiją, C‑294/95 P, 41 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. spalio 23 d. Sprendimo Pitrone prieš Komisiją, T‑46/89, 35 punktas; 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo W prieš Komisiją, T‑78/96 ir T‑170/96, 88 ir 105 punktai; 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo De Persio prieš Komisiją, T‑23/96, 138 punktas; 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe prieš VRDT, T‑223/99, 53 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo de Albuquerque prieš Komisiją, F‑55/06, 55 punktas; 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Kerstens prieš Komisiją, F‑119/06, 96 punktas.