Language of document : ECLI:EU:C:2014:1857

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2014 m. balandžio 3 d.(*)

„Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Su banku sudaryta hipotekinės paskolos sutartis – Sutarties sąlyga, kurioje numatyta išimtinė arbitražo institucijos jurisdikcija – Sudarant sutartį banko pateikta informacija apie arbitražo procedūrą – Nesąžiningos sąlygos – Vertinimo kriterijai“

Byloje C‑342/13

dėl Szombathelyi Törvényszék (Vengrija) 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. birželio 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Katalin Sebestyén

prieš

Zsolt Csaba Kővári,

OTP Bank,

OTP Faktoring Követeléskezelő Zrt,

Raiffeisen Bank Zrt

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano (pranešėjas), teisėjai A. Borg Barthet, E. Levits, S. Rodin ir F. Biltgen,

generalinis advokatas N. Wahl,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,

priima šią

Nutartį

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant K. Sebestyén ir Zsolt Csaba Kővári, OTP Bank, OTP Faktoring Követeléskezelő Zrt ir Raiffeisen Bank Zrt ginčą dėl jos reikalavimo pripažinti negaliojančiomis arbitražines išlygas, esančias sutartyje su Raiffeisen Bank Zrt, sudarytoje siekiant gauti hipotekinę paskolą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 93/13 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„<...> kadangi, visų pirma, ši direktyva apima tik tas sutarčių sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi; <...>“

4        Šios direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„1.      Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.      Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

Faktas, kad buvo atskirai derėtasi dėl tam tikrų sąlygos aspektų arba vienos konkrečios sąlygos, neužkerta kelio šį straipsnį taikyti likusiai sutarties daliai, jeigu bendrai įvertinus sutartį paaiškėja, jog tai vis dėlto yra iš anksto suformuluota tipinė sutartis.

Tuo atveju, kai bet kuris pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

3.      Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

5        Pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį:

„Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.“

6        Direktyvos 93/13 5 straipsnyje numatyta:

„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Jeigu abejojama dėl sąlygos prasmės, aiškinama vartotojo naudai. <…>“

7        Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

8        Tos pačios direktyvos priede išvardytos jos 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos. Šio priedo 1 punkto q papunktis išdėstytas taip:

„Sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas:

<…>

q)       panaikinti arba trukdyti vartotojo teisei pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisinės apsaugos priemone, ypač reikalaujant, kad vartotojas ginčus pavestų spręsti išskirtinai arbitražui, kuriam nėra taikomos teisinės nuostatos, <...>“

 Vengrijos teisė

9        Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos 1959 m. Įstatymo Nr. IV dėl Civilinio kodekso (Polgári törvénykönyvről szóló 1959. évi IV. törvény) 209 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Sutarčių standartinės sąlygos arba vartojimo sutarčių sąlygos, kurios nebuvo individualiai aptartos, yra nesąžiningos, jeigu jomis, pažeidžiant geros valios ir sąžiningumo reikalavimus, kitai nei šią sąlygą parengusiai šaliai vienašališkai ir nepagrįstai nustatomos nepalankios teisės ir pareigos.

2.      Vertinant, ar sąlyga yra nesąžininga, reikia išnagrinėti visas sutarties sudarymo momentu buvusias jos sudarymui įtakos turėjusias aplinkybes, numatytų paslaugų pobūdį ir nagrinėjamos sąlygos ryšį su kitomis sutarties sąlygomis ar sutartimis.

3.      Specialiais teisės aktais gali būti nustatytos sąlygos, kurios laikomos nesąžiningomis su vartotojais sudarytose sutartyse arba kurios turi būti laikomos nesąžiningomis, kol įrodoma priešingai.

4.      Nuostatos dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų netaikomos toms sutarties sąlygoms, kuriose apibūdinamas pagrindinis sutarties dalykas, ir sąlygoms, kuriose įtvirtinta šalių teisių ir pareigų pusiausvyra.

5.      Sutarties sąlyga nelaikoma nesąžininga, jeigu ji yra įtvirtinta teisės normoje arba suformuluota laikantis teisės normoje nustatytų reikalavimų.“

10      1994 m. Arbitražo įstatymo Nr. LXXI 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, o ne teisme, jeigu:

„a)      bent viena iš šalių užsiima komercine veikla ir ginčas kyla dėl šios veiklos, ir

b)      šalys gali laisvai pasirinkti ginčo dalyką, ir

c)      arbitražas numatytas arbitražinėje išlygoje.“

11      Minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje arbitražinis susitarimas apibrėžiamas kaip šalių sudarytas susitarimas, pagal kurį ginčai, kurių kyla ar gali kilti dėl konkrečių sutartinių ar kitokių santykių, perduodami spręsti arbitražo teismui.

12      Pagal 1994 m. Įstatymo Nr. LXXI 8 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam pateiktas reikalavimas, patenkantis į arbitražinio susitarimo taikymo sritį, bet ne šio įstatymo 54 straipsnyje numatyti reikalavimai, turi atmesti ieškinį nekviesdamas šalių arba vienos šalies prašymu nutraukti bylą, išskyrus atvejus, kai nustato, kad arbitražinio susitarimo nėra, jis negalioja, yra niekinis arba jo neįmanoma įgyvendinti.

13      Pagal 1994 m. Įstatymo Nr. LXXI 54 straipsnį arbitražo sprendimas neskundžiamas. Į teismą galima kreiptis tik su prašymu panaikinti arbitražo sprendimą šio įstatymo 55 straipsnyje nustatytais pagrindais.

14      Vyriausybės nutarimo Nr. 18/1999 dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų (A fogyasztóval kötött szerződésben tisztességtelennek minősülő feltételekről szóló 18/1999. (II. 5.) Kormányrendelet) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos su vartotojais sudarytų paskolos sutarčių sąlygos, kurios:

„<…>

i)      panaikina arba suvaržo vartotojo galimybes pasinaudoti įstatyme ar šalių sudarytoje sutartyje numatytais pažeistų teisių gynimo būdais, nebent vietoj jų būtų numatyta kita teisės norma įtvirtinta ginčų sprendimo procedūra;

<…>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

15      2008 m. spalio 5 d. K. Sebestyén su Raiffeisen Bank Zrt sudarė hipotekinės paskolos sutartį ir hipotekos sutartį. Šiuose dokumentuose šalys susitarė, kad tarp jų kilus ginčui dėl minėtos paskolos sutarties ar minėtos hipotekos sutarties, jurisdikcija su tam tikromis konkrečiai numatytomis išimtimis priklauso tik Pénz- és Tőkepiaci Állandó Választottbíróság (nuolatinis finansų ir kapitalo rinkų arbitražo teismas) trijų arbitrų kolegijai.

16      Minėtuose dokumentuose dėl mokėjimo įsakymo procedūrų ir galimo įprastinio proceso, vykstančio skolininkui pareiškus prieštaravimą, šalys taip pat numatė išimtinę Pesti Központi kerületi bíróság (Pešto centrinis apygardos teismas) arba Fővárosi Bíróság (Budapešto teismas) jurisdikciją, atsižvelgiant į ginčo sumą.

17      Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prieš pasirašant hipotekinės paskolos sutartį ir hipotekos sutartį bankas K. Sebestyén pateikė informaciją apie procesinių normų, atitinkamai taikytinų arbitražo teismams ir įprastiniams teismams, skirtumus. Be to, pasirašant šią paskolos sutartį ir šią hipotekos sutartį bankas ypač atkreipė K. Sebestyén dėmesį į tai, kad arbitražo procesą sudaro tik viena instancija ir negalima paduoti apeliacinių skundų, ir jai pranešė, kad išlaidos, susijusios su arbitražo proceso pradėjimu ir eiga, paprastai viršija įprastinio proceso išlaidas.

18      Tačiau manydama, kad dėl minėtoje paskolos sutartyje ir minėtoje hipotekos sutartyje esančių arbitražinių išlygų, pirma, Raiffeisen Bank Zrt atsidūrė palankesnėje padėtyje ir, antra, buvo nepagrįstai apribota jos konstitucinė teisė kreiptis į teismą, K. Sebestyén pareikalavo Szombathelyi Törvényszék pripažinti minėtas išlygas negaliojančiomis.

19      Šiomis aplinkybėmis Szombathelyi Törvényszék nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar, remiantis [Direktyvos 93/13] 3 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlyga, kurioje numatyta, kad jurisdikcija spręsti visus ginčus, kylančius iš vartotojo ir banko sudarytos paskolos sutarties, išimtinai suteikiama Pénz- és Tőkepiaci Állandó Választottbíróság trijų arbitrų kolegijai, laikytina nesąžininga?

2.      Ar, remiantis Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlyga, kurioje numatyta, kad, išskyrus sutartyje numatytas išimtis, jurisdikcija spręsti visus ginčus, kylančius iš vartotojo ir banko sudarytos paskolos sutarties, išimtinai suteikiama Pénz- és Tőkepiaci Állandó Választottbíróság trijų arbitrų kolegijai, laikytina nesąžininga, nepaisant to, kad paskolos sutartyje pateikta bendro pobūdžio informacija apie 1994 m. <...> įstatymu Nr. LXXI reglamentuojamo ir įprastinio teisminio proceso skirtumus?“

 Dėl prejudicinių klausimų

20      Pagal Procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš teismo praktikos arba jeigu atsakymas į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

21      Ši nuostata taikytina šioje byloje.

22      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad banko ir vartotojo sudarytoje hipotekinės paskolos sutartyje esanti sąlyga, pagal kurią nuolatiniam arbitražo teismui, kurio sprendimai pagal vidaus teisę negali būti skundžiami, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti visus iš šios sutarties kylančius ginčus, turi būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nepaisant to, kad prieš pasirašant minėtą sutartį vartotojui buvo pateikta bendro pobūdžio informacija apie arbitražo ir įprastinio teisminio proceso skirtumus.

23      Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies, į jos taikymo sritį patenka tik pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi (Sprendimo Constructora Principado, C‑226/12, EU:C:2014:10, 18 punktas).

24      Šiuo atžvilgiu minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog visada laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju (Nutarties Pohotovosť, C‑76/10, EU:C:2010:685, 57 punktas).

25      Taip pat svarbu pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje ir šios direktyvos priede pavartotą sąvoką „nesąžininga sąlyga“ ir pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal minėtos direktyvos nuostatas, turint omenyje tai, kad šis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti sprendimą dėl tam tikros sutarties sąlygos konkretaus kvalifikavimo. Remiantis tuo, darytina išvada, kad Teisingumo Teismui pakanka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti gaires, į kurias jis turi atsižvelgti vertindamas aptariamos sąlygos nesąžiningumą (Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 66 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

26      Atsižvelgiant į tai, svarbu pažymėti, kad, pateikiant nuorodas į sąžiningumo ir ryškaus neatitikimo tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai sąvokas, Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje tik abstrakčiai apibrėžiamos aplinkybės, dėl kurių sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra nesąžininga (žr. Sprendimo Freiburger Kommunalbauten, C‑237/02, EU:C:2004:209, 19 punktą ir Sprendimo Pannon GSM, C‑243/08, EU:C:2009:350, 37 punktą).

27      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekiant nustatyti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar (o jei reikia, kiek) dėl sutarties vartotojas patenka į nepalankesnę teisinę padėtį, palyginti su numatyta galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę padėtį, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į turimas pagal nacionalinės teisės nuostatas priemones užkirsti kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui (žr. Sprendimo Aziz, EU:C:2013:164, 68 punktą).

28      Kalbant apie tai, kokiomis aplinkybėmis atsiranda toks neatitikimas „nepaisant sąžiningumo reikalavimo“, svarbu konstatuoti, kad atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 šešioliktą konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (žr. Sprendimo Aziz, EU:C:2013:164, 69 punktą).

29      Be to, vadovaujantis minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis (Sprendimo Pannon GSM, EU:C:2009:350, 39 punktas ir Sprendimo VB Pénzügyi Lízing, C‑137/08, EU:C:2010:659, 42 punktas). Iš to išplaukia, kad šiuo požiūriu taip pat reikia įvertinti pasekmes, kurių ši sąlyga gali sukelti sutarčiai atsižvelgiant į taikytiną teisę, o dėl to reikia išnagrinėti nacionalinės teisės sistemą (žr. Sprendimo Freiburger Kommunalbauten, EU:C:2004:209, 21 punktą ir Nutarties Pohotovosť, EU:C:2010:685, 59 punktą).

30      Būtent atsižvelgdamas į šiuos kriterijus Szombathelyi Törvényszék turi įvertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamos arbitražinės išlygos nesąžiningumą.

31      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Direktyvos 93/13 priede, į kurį daroma nuoroda jos 3 straipsnio 3 dalyje, pateikiamas tik orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas (žr. Sprendimo Invitel, C‑472/10, EU:C:2012:242, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), o šio priedo 1 punkto q papunktyje kaip viena iš tokių sąlygų konkrečiai numatytos sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas yra panaikinti arba suvaržyti vartotojo teisę pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisių gynimo priemone, ypač reikalaujant, kad vartotojas ginčus perduotų spręsti išimtinai arbitražui, kuriam nėra taikomos teisinės nuostatos.

32      Nors atsižvelgiant vien į Direktyvos 93/13 priedo turinį nėra savaime akivaizdu, kad ginčijama sąlyga yra nesąžininga, tai yra, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, esminis elementas, kuriuo remdamasis kompetentingas teismas gali pagrįsti šios sąlygos nesąžiningumo vertinimą (Sprendimo Invitel, EU:C:2012:242, 26 punktas).

33      Be to, dėl klausimo, ar sąlyga, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, gali būti laikoma nesąžininga, nepaisant to, kad prieš sudarant sutartį vartotojui buvo pateikta bendro pobūdžio informacija apie arbitražo ir įprastinio teisminio proceso skirtumus, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kiek tai susiję su Direktyvos 93/13 5 straipsniu, kad vartotojui itin svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų pardavėjo ar tiekėjo (Sprendimo Constructora Principado, EU:C:2014:10, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

34      Tačiau net pripažįstant, kad bendro pobūdžio informacija, kuri vartotojui pateikiama prieš sudarant sutartį, atitinka iš minėtos direktyvos 5 straipsnio išplaukiančius aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, vien dėl šios aplinkybės negali būti atmetama galimybė, kad sąlyga, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra nesąžininga.

35      Jeigu atitinkamas nacionalinis teismas padarys išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga turi būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, reikia priminti, kad pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį minėtas teismas turi nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes, kad užtikrintų, jog ši sąlyga šiam vartotojui nebūtų privaloma (šiuo klausimu žr. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, EU:C:2009:615, 59 punktą).

36      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 3 dalys ir šios direktyvos priedo 1 punkto q papunktis turi būti aiškinami taip, kad atitinkamas nacionalinis teismas turi nustatyti, ar banko ir vartotojo sudarytoje hipotekinės paskolos sutartyje esanti sąlyga, pagal kurią nuolatiniam arbitražo teismui, kurio sprendimai pagal vidaus teisę negali būti skundžiami, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti visus iš šios sutarties kylančius ginčus, atsižvelgiant į visas minėtos sutarties sudarymo aplinkybes, turi būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas. Atlikdamas šį vertinimą atitinkamas nacionalinis teismas visų pirma turi:

–        patikrinti, ar nagrinėjamos sąlygos tikslas arba rezultatas yra panaikinti arba suvaržyti vartotojo teisę pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisių gynimo priemone, ir

–        atsižvelgti į tai, kad vien dėl bendro pobūdžio informacijos apie arbitražo ir įprastinio teisminio proceso skirtumus pateikimo vartotojui negalima atmesti galimybės, kad ši sąlyga yra nesąžininga.

Jeigu taip būtų, tada šis teismas turėtų nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes, kad užtikrintų, jog ši sąlyga nebūtų privaloma šiam vartotojui.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 ir 3 dalys ir šios direktyvos priedo 1 punkto q papunktis turi būti aiškinami taip, kad atitinkamas nacionalinis teismas turi nustatyti, ar banko ir vartotojo sudarytoje hipotekinės paskolos sutartyje esanti sąlyga, pagal kurią nuolatiniam arbitražo teismui, kurio sprendimai pagal vidaus teisę negali būti skundžiami, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti visus iš šios sutarties kylančius ginčus, atsižvelgiant į visas minėtos sutarties sudarymo aplinkybes, turi būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas. Atlikdamas šį vertinimą atitinkamas nacionalinis teismas visų pirma turi:

–        patikrinti, ar nagrinėjamos sąlygos tikslas arba rezultatas yra panaikinti arba suvaržyti vartotojo teisę pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisių gynimo priemone, ir

–        atsižvelgti į tai, kad vien dėl bendro pobūdžio informacijos apie arbitražo ir įprastinio teisminio proceso skirtumus pateikimo vartotojui negalima atmesti galimybės, kad ši sąlyga yra nesąžininga.

Jeigu taip būtų, tada šis teismas turėtų nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes, kad užtikrintų, jog ši sąlyga nebūtų privaloma šiam vartotojui.

Parašai.


* Proceso kalba: vengrų.