Language of document : ECLI:EU:F:2014:23

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) NUTARTIS

2014 m. vasario 25 d.

Byla F‑118/11

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Paskyrimų tarnybos sprendimas išleisti pareigūną į pensiją ir paskirti invalidumo pašalpą – Sprendimas, kuriame neišnagrinėtos ligos, pateisinusios išleidimą į pensiją, profesinės priežastys – Paskyrimų tarnybos pareiga pripažinti ligą profesine – Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penkta pastraipa – Būtinybė sušaukti naują invalidumo komitetą – Ankstesnio sprendimo, priimto pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, reikšmė –Procedūros reglamento 76 straipsnis – Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstas ieškinys“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio prašo, be kita ko, panaikinti implicitinį sprendimą, kuriuo Europos Komisija atmetė jo prašymą priimti sprendimą dėl ligos, dėl kurios ši institucija turėjo išleisti ieškovą į pensiją dėl invalidumo, pripažinimo profesine, ir priteisti kelias kompensacijas už žalą, kurią jis parytė ir toliau patiria dėl to, kad Komisija neteisėtai nuo 2005 m. gegužės 30 d. nepriima sprendimo dėl šios ligos pripažinimo profesine.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Teismo procesas – Atsiliepimo į ieškinį pateikimas – Terminas – Sustabdyto proceso atnaujinimas – Eigos pradžia

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 39 straipsnio 1 ir 3 dalys, 100 straipsnio 3 dalis ir 116 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalis ir 90 straipsnio 2 dalis)

2.      Pareigūnų ieškiniai – Ieškinys dėl nepriimto administracijos sprendimo – Pagrindai, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas atsisakymas ir būtų konstatuotas neveikimas – Viena ir ta pati teisių gynimo priemonė (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa ir 265 straipsnio trečia pastraipa; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 ir 2 dalys)

3.      Pareigūnai – Pensijos – Invalidumo pensija – Ligos profesinės kilmės nustatymas – Invalidumo komiteto kompetencija

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 11, 73 ir 78 straipsniai; VIII priedo 13 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Nepakankamas motyvavimas – Trūkumų ištaisymas vykstant teismo procesui – Sąlygos

(SESV 296 straipsnio antra pastraipa; Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Pensijos – Invalidumo pensija – Ligos profesinės kilmės nustatymas – Procedūros pradėjimas pareiškus ieškinį – Pasekmės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsniai)

1.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalį sustabdytoje byloje implicitinis sprendimas atmesti skundą reiškia proceso sustabdymo pabaigą, o atsakovas pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 39 straipsnio 1 dalį ir 100 straipsnio 3 dalį turi dviejų mėnesių terminą nuo sustabdymo pabaigos, prie kurio pridedamas fiksuotas dešimties dienų terminas, pateikti atsiliepimą į ieškinį. Kadangi tokie terminai yra imperatyvūs, taigi nepriklauso šalių ar Tarnautojų teismo diskrecijai, proceso atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis, kaip ir atitinkamo termino apskaičiavimas, nepriklauso nuo informacijos, kurią formaliai turi pateikti Tarnautojų teismas.

Taigi per nustatytą terminą pateiktas atsakovo raštas, kurį reikia laikyti atsiliepimu į ieškinį ir kuriame Tarnautojų teismo prašoma konstatuoti, kad nėra reikalo priimti sprendimo, lemia ieškovo prašymo jo naudai priimti sprendimą už akių pagal Procedūros reglamento 116 straipsnį atmetimą.

(žr. 35–38 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Villa ir kt. / Parlamentas, F‑4/06, 24 ir 26 punktai ir nurodyta teismo praktika; 2008 m. balandžio 23 d. Sprendimo Pickering / Komisija, F‑103/05, 49 ir 51 punktai; 2011 m. liepos 7 d. Nutarties Pirri / Komisija, F‑21/11, 14 punktas.

2.      Reikalavimus dėl panaikinimo, susijusius su Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio atitinkamai 1 ir 2 dalimis, galima lengvai supainioti, panašiai kaip ginčuose dėl Europos Sąjungos aktų teisėtumo ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, kuriuo prašoma panaikinti aktą, susijusį su atsisakymu priimti sprendimą, galima supainioti su pagal SESV 265 straipsnio trečią pastraipą pareikštu ieškiniu, kuriuo prašoma konstatuoti, kad institucija neteisėtai nepriėmė tokio sprendimo; šios dvi nuostatos yra viena ir ta pati teisių gynimo priemonė.

(žr. 52 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1970 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Chevalley / Komisija, 15/70, 6 punktas.

3.      Per pareigūno išleidimo į pensiją dėl invalidumo procedūrą paskyrimų tarnyba negali priimti sprendimo dėl ligos, pateisinančios išleidimą į pensiją dėl invalidumo, pripažinimo profesine, jei neturi šiuo tikslu sudaryto invalidumo komiteto nuomonės; šiam komitetui pareigūnas turi padėti priimti nuomonę tiek paskirdamas į jo sudėtį vieną gydytoją, tiek pateikdamas visą informaciją, kuri tam komitetui gali būti naudinga atliekant jo darbui būdingus medicininius vertinimus.

Būtent pareigūnas turi prašyti galimybės pasinaudoti Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penkta pastraipa, o kai toks prašymas dėl invalidumo profesinės kilmės pateikiamas, iš principo atitinkama institucija turi pradėti profesinės kilmės pripažinimo procedūrą. Vis dėlto institucija negali iš naujo nepasikonsultuoti su invalidumo komitetu ir nedelsdama be jokių formalumų pripažinti nurodytą ligą profesine.

Be to, kadangi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsnius vykdomose procedūrose gauti medicininiai rezultatai, susiję su tokia pačia faktine situacija, gali teisėtai skirtis, be kita ko, kiek tai susiję su to paties pareigūno ligos profesine kilme, paskyrimų tarnyba taip pat negali remtis išvadomis, kuriose liga pripažinta profesine pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, ir nedelsdama patenkinti prašymą pripažinti, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penktą pastraipą, kad liga, pateisinanti suinteresuotojo asmens išleidimą į pensiją dėl invalidumo, taip pat yra profesinė.

Galiausiai Sąjungos teismas neturi pakeisti atitinkamos institucijos ar invalidumo komiteto ir pats, nesant jokios pradėtos procedūros dėl profesinės kilmės pripažinimo, nustatyti, ar sprendimą išleisti į pensiją pateisinanti liga yra profesinė.

(žr. 58–63, 66 ir 68 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1983 m. sausio 12 d. Sprendimo K / Taryba, 257/81, 11, 12, 14, 15 ir 20 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. vasario 27 d. Sprendimo Plug / Komisija, T‑165/89, 67 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, T‑165/95, 149 punktas; 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Komisija / D., T‑262/06 P, 70 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 22 d. Sprendimo López Teruel / VRDT, F‑97/06, 48 ir 68 punktai; 2008 m. vasario 1 d. Nutarties Labate / Komisija, F‑77/07, 12 punktas; 2011 m. birželio 30 d. Nutarties Marcuccio / Komisija, F‑14/10, 60 punktas; 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, F‑41/06 RENV, 98 ir 99 punktai.

4.      Pareigos motyvuoti apimtis kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas atitinkamam pareigūnui žinant jo priėmimo aplinkybes, kurios leidžia suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės apimtį.

Nepakankamo motyvavimo atveju dėl per procesą pateiktų motyvų pagrindas, siejamas su pareigos motyvuoti pažeidimu, išimtiniais atvejais gali netekti reikšmės.

Tokiu atveju administracija gali vykstant procesui pateikti papildomų motyvų, kurių pakanka pagrįsti jos implicitiniam sprendimui dėl atsisakymo, ypač kai tą sprendimą reikia aiškinti kaip sprendimą dėl atmetimo, „kaip nustatyta“, t. y. kaip nustatyta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį vykdomoje procedūroje dėl ieškovo ligos pripažinimo profesine, ir kai tas sprendimas savaime nelemia sprendimo, kuris turi būti priimtas tos procedūros pabaigoje.

(žr. 71–73 ir 78 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel / Parlamentas, 195/80, 22 punktas; 1985 m. kovo 27 d. Sprendimo Kypreos / Taryba, 12/84, 8 punktas; 1988 m. kovo 8 d. Sprendimo Sergio ir kt. / Komisija, 64/86, 71/86–73/86 ir 78/86, 52 punktas; 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Neirinck / Komisija, C‑17/07 P, 50 ir 51 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991 m. kovo 20 d. Sprendimo Pérez‑Mínguez Casariego / Komisija, T‑1/90, 73 punktas; 1995 m. liepos 6 d. Sprendimo Ojha / Komisija, T‑36/93, 60 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Morello / Komisija, T‑135/00, 28 punktas; 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo N / Komisija, T‑198/02, 70 punktas; 2004 m. liepos 6 d. Sprendimo Huygens / Komisija, T‑281/01, 105 punktas; 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini / Komisija, T‑132/03, 36 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. kovo 31 d. Nutarties Hecq / Komisija, F‑10/10, 68 punktas.

5.      Kaltinimas, kad nebuvo pradėta procedūra dėl ieškovo ligos pripažinimo profesine, netenka faktinio pagrindo, jeigu po to, kai atitinkamas pareigūnas pareiškė ieškinį, paskyrimų tarnyba patenkino jo prašymą.

Tokiomis aplinkybėmis, pirma, prieš priimdama sprendimą paskyrimų tarnyba turės vėl kreiptis į invalidumo komitetą, o šis turės išsiaiškinti, ar ieškovo patologinė būsena turi pakankamai tiesioginį ryšį su specifine ir tipine rizika, būdinga ieškovo atliktoms pareigoms, ir, antra, siekdamas savo administracinės situacijos aiškumo ieškovas turės suteikti visapusišką paramą sušaukiant invalidumo komitetą ir šiam tinkamai vykdant savo funkcijas.

(žr. 81 ir 82 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. liepos 12 d. Sprendimo Parlamentas /Taryba, 377/87, 10 punktas.