Language of document : ECLI:EU:F:2014:106

EUROPOS SĄJUNGOS
TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. gegužės 22 d.

Byla F‑42/13

CU

prieš

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą (EESRK)

„Viešoji tarnyba – Laikinasis tarnautojas – Neterminuota sutartis – Sprendimas nutraukti darbo sutartį“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo CU prašo panaikinti 2012 m. spalio 16 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) sprendimą nutraukti jo neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį ir tiek, kiek reikia, panaikinti 2013 m. sausio 31 d. sprendimą ir 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą atmesti jo skundą, priteisti iš EESRK atlyginti patirtą turtinę žalą ir sumokėti jam 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas:      Panaikinti 2012 m. spalio 16 d. ir 2013 m. sausio 31 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto sprendimus, kuriais nutraukiama CU neterminuota laikinojo tarnautojo sutartis. Priteisti iš Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto CU 25 000 eurų. Atmesti likusią ieškinio dalį. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos CU bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Išankstinis administracinis skundas – Naujas sprendimas, kurio dalykas ir pagrindas tokie patys kaip ginčijamo sprendimo – Skundas dėl pirmojo sprendimo – Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 117 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Principai – Teisė į gynybą – Apimtis – Pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant sprendimą dėl atleidimo iš darbo

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas)

3.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Neterminuotos sutarties nutraukimas praradus pasitikėjimą – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktas)

1.      Pripažinus, kad laikinojo tarnautojo pateiktas skundas neteko savo dalyko dėl tarnybos, įgaliotos sudaryti darbo sutartis, sprendimo pakeisti jos pirmąjį sprendimą dėl laikinojo tarnautojo sutarties nutraukimo tokio paties turinio antruoju sprendimu, administracijai būtų suteikta teisė įpareigoti atitinkamą tarnautoją pateikti tiek skundų, kiek administracija priėmė sprendimų šalindama tam tikrus trūkumus, nors asmens nenaudai priimto akto, kuris nagrinėjamas, dalykas ir pagrindas išlieka visiškai tokie patys.

(žr. 23 punktą)

2.      Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš jam taikant bet kokią individualią nepalankią priemonę. Tam, kad dėl teisės būti išklausytam pažeidimo galėtų būti panaikintas sprendimas atleisti iš darbo, reikia išnagrinėti, ar procedūra galėjo baigtis kitaip, jei nebūtų padarytas šis pažeidimas. Kai institucija gali pasirinkti, ar nutraukti laikinojo tarnautojo sutartį, ar išleisti jį į pensiją, ji turi dar daugiau priežasčių jį iš anksto išklausyti prieš pritaikydama vieną ar kitą sprendimą. Taigi dėl institucijos argumento, kad laikinasis tarnautojas galėjo išreikšti savo nuomonę per pokalbį po sprendimo atleisti iš darbo priėmimo, netenka prasmės pagrindinė teisė būti išklausytam, t. y. galimybė leisti laikinajam tarnautojui išreikšti nuomonę dėl jam nepalankios priemonės ir institucijai nustatyta pareiga su ja susipažinti prieš priimant sprendimą, taip užtikrinant, kad sprendimas priimamas nepadarant esminių klaidų ir kad jis yra tinkamo tarnybos ir atitinkamo asmens intereso palyginimo rezultatas.

(žr. 33 ir 38–41 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Tzirani / Komisija, F‑46/11, 136 punktas; 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑129/12, 33 ir 38 punktai.

3.      Administracijos pareiga motyvuoti savo sprendimus, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų. Šia pareiga siekiama, kad suinteresuotajam asmeniui būtų pateikta pakankamai informacijos, iš kurios būtų aišku, ar sprendimas tinkamai pagrįstas ir ar jis turi trūkumų, kuriais remiantis galima užginčyti jo teisėtumą, ir kad Sąjungos teismas galėtų atlikti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę. Nors sprendimo dėl atleidimo priėmimui pateisinti gali užtekti paprasčiausiai konstatuoti, kad pasitikėjimas prarastas, ir, jeigu toks sprendimas pagrįstas tik tokiu konstatavimu, reikalavimas sprendimo motyvuose patikslinti faktines aplinkybes, susijusias su pasitikėjimo praradimu ar pateisinančias šį praradimą, gali būti tik ribotas, vien nuorodos į prarastą pasitikėjimą, niekaip nepatikslinant faktinių aplinkybių, susijusių su pasitikėjimo praradimu arba jį pateisinančių, nepakanka, kad laikinasis tarnautojas suprastų, ar šis sprendimas yra pagrįstas, ir tai neleidžia Sąjungos teismui vykdyti teisėtumo kontrolės. Kai sprendimo nutraukti laikinojo tarnautojo sutartį dėl prarasto pasitikėjimo motyvacija yra tik bendro pobūdžio stereotipinė formuluotė ir kai joje nepateikiama specialios informacijos apie suinteresuotojo asmens atvejį, iš tiesų ji prilygsta visiškam motyvacijos nebuvimui.

(žr. 42, 44 ir 49 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. vasario 20 d. Sprendimo Roman Parra / Komisija, T‑117/01, 31 punktas; 2005 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Napoli Buzzanca / Komisija, T‑218/02, 74 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. vasario 24 d. Sprendimo P / Parlamentas, F‑89/08, 73 punktas; minėto Sprendimo Tzirani / Komisija 137 ir 139 punktai.