Language of document : ECLI:EU:F:2014:50

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. balandžio 10 d.

Byla F‑81/12

Risto Nieminen

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Viešoji tarnyba – Pareigų paaukštinimas – 2010 m. pareigų paaukštinimo procedūra – 2011 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Sprendimas nepaaukštinti ieškovo pareigų – Pareiga motyvuoti – Nuopelnų palyginimas – Administratoriai, paskirti vykdyti lingvistines funkcijas, ir administratoriai, paskirti vykdyti ne lingvistines funkcijas – Pareigų paaukštinimo kvotos – Nuopelnų nuolatinumas laiko atžvilgiu“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo R. Nieminen prašo panaikinti Europos Sąjungos Tarybos sprendimus nepaaukštinti jo pareigų priskiriant prie AD 12 lygio per 2010 m. ir 2011 m. pareigų paaukštinimo procedūras.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. R. Nieminen padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos Sąjungos Tarybos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Aplinkybės, į kurias galima atsižvelgti – Administratoriai, paskirti vykdyti lingvistines ir ne lingvistines funkcijas – Pareigų paaukštinimo kvotos – Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalies pažeidimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalis)

2.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Kriterijai – Nuopelnai – Atsižvelgimas į einant tam tikro lygio pareigas įgytą darbo stažą – Papildomas kriterijus – Atsižvelgimas į nuopelnų nuolatinumą laiko atžvilgiu – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalis)

3.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Būdai – Administracijos diskrecija – Ribos – Vienodo požiūrio principo paisymas – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Administracijos diskrecija – Apimtis – Akivaizdi klaida, padaryta vertinant pareigūno, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, nuopelnus

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

1.      Rezervavus tam tikrą skaičių galimų paaukštinti pareigų administratoriams, paskirtiems vykdyti lingvistines funkcijas, gali kilti kliūtis paaukštinti vieno ar kelių administratorių, paskirtų vykdyti ne lingvistines funkcijas, pareigas, nors jų nuopelnai būtų didesnį nei kolegų, kurie paskirti vykdyti lingvistines funkcijas ir kurių pareigos paaukštintos. Toks pareigų rezervavimas pažeidžia Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias nuopelnų palyginimas vykdomas lygybės pagrindu.

(žr. 40 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Almeida Campos ir kt. / Taryba, F‑14/09, 37 ir 38 punktai.

2.      Einant tam tikro lygio pareigas ar dirbant tam tikroje tarnyboje įgytas darbo stažas paaukštinant pareigas gali būti tik papildomas kriterijus, jei nuopelnai, nustatyti pirmiausia remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodytais trimis kriterijais, vienodi. Vis dėlto paskyrimų tarnyba teisėtai gali palyginti tinkamų paaukštinti pareigūnų nuopelnus remdamasi atitinkamų jų nuopelnų nuolatinumu laiko atžvilgiu.

Nuopelnų nuolatinumo laiko atžvilgiu kriterijus yra ne atskiras kriterijus, lyginant su Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje numatytais trimis kriterijais, o patenka į pirmąjį iš jų, susijusį su ataskaitomis apie pareigūnus. Kalbant konkrečiau, nuopelnų nuolatinumo laiko atžvilgiu kriterijus leidžia geriau atsižvelgti į visus tinkamų paaukštinti pareigūnų nuopelnus nepažeidžiant vienodo vertinimo principo. Iš tiesų, jei paskyrimų tarnyba atsižvelgtų tik į naujausias ataskaitas apie tinkamus paaukštinti pareigūnus, nuopelnų palyginimas būtų iškreiptas arba bent jau neišsamus, nes paskyrimų tarnyba nenagrinėtų daugiau kaip dvejus metus atitinkamo lygio pareigas ėjusių pareigūnų visų nuopelnų. Be to, daugiskaitos vartojimas Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje esančioje frazėje „ataskaitos apie pareigūnus“ rodo, kad paskyrimų tarnyba iš esmės turi išnagrinėti visas ataskaitas apie pareigūnus nuo pat atitinkamo lygio pareigų ėjimo pradžios, o tai reiškia, kad būtinai reikia atsižvelgti į nuopelnų nuolatinumo laiko atžvilgiu kriterijų. Galiausiai, nuopelnų nuolatinumo laiko atžvilgiu kriterijumi į pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalį vykdomą palyginimą nėra tiesiog perkeliamas darbo stažo kriterijus, nes didelis darbo stažas gali būti nesusijęs su dideliais ir laiko atžvilgiu nuolatiniais nuopelnais, todėl šie du kriterijai nesutampa, nors ir yra kažkiek susiję tarpusavyje.

(žr. 43 ir 44 punktus)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2014 m. sausio 15 d. Sprendimo Stols / Taryba, T‑95/12 P, 41–44 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Stols / Taryba, F‑51/08 RENV, 47 punktas.

3.      Vertindama nuopelnus, į kuriuos turi būti atsižvelgta priimant sprendimą dėl pareigų paaukštinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją, o Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar, atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriomis remdamasi administracija galėjo atlikti savo vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo diskrecija akivaizdžiai klaidingai. Taigi teismas negali paskyrimų tarnybos atlikto kandidatų kvalifikacijos ir nuopelnų vertinimo pakeisti savuoju. Jis turi tik patikrinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje numatyto nuopelnų palyginimo objektyvumą ir tikslumą, atsižvelgdamas į prieš šį palyginimą paskyrimų tarnybos nurodytus patikslinimus dėl pareigų paaukštinimo procedūros. Taigi Sąjungos teismas neturi tikrinti administracijos atlikto pareigūno profesinių gebėjimų vertinimo pagrįstumo, kai šiame vertinime yra kompleksinių kokybinių vertinimų, kurių dėl jų pobūdžio negalima objektyviai patikrinti.

Vis dėlto tokia administracijai pripažinta diskrecija ribojama būtinybe pareigūnų nuopelnus lyginti rūpestingai ir nešališkai, laikantis tarnybos interesų ir vienodo požiūrio principo. Nors paskyrimų tarnyba pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus turi įgaliojimus atlikti tokį palyginimą taikydama, kaip pati mano, tinkamiausią procedūrą ar metodą, praktiškai šis palyginimas turi būti atliekamas remiantis vienodais pagrindais ir panašiais informacijos šaltiniais.

Siekiant palyginti pareigūnų nuopelnus naudojamas vertinimo metodas, kurį sudaro pareigūnų analitinių vertinimų vidurkio palyginimas su jų vertintojų pripažintų analitinių vertinimų vidurkiu, yra tinkamas, kiek tokiu metodu siekiama pašalinti dėl skirtingų vertintojų vertinimo atsirandantį subjektyvumą.

Be to, paskyrimų tarnyba pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus turi įgaliojimus atlikti šių nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą, taikydama, kaip pati mano, tinkamiausią procedūrą ar metodą. Vis dėlto šie įgaliojimai ribojami būtinybe atlikti šį palyginimą rūpestingai ir nešališkai, laikantis tarnybos interesų ir vienodo požiūrio principo. Praktikoje šį palyginimą reikia atlikti, remiantis vienodais kriterijais ir panašiais informacijos šaltiniais.

(žr. 57, 58, 90 ir 91 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Rasmussen / Komisija, T‑557/93, 20 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Cubero Vermurie / Komisija, T‑187/98, 85 punktas.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Canga Fano / Taryba, T‑281/11 P, 41, 42 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; minėto Sprendimo Stols / Taryba 29–31 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. liepos 14 d. Sprendimo Praškevičius / Parlamentas, F‑81/10, 53 punktas.

4.      Kalbant apie Sąjungos teismo vykdomą administracijos sprendimų paaukštinimo srityje kontrolę, pažymėtina, kad klaida yra akivaizdi, kai ji lengvai suprantama ir ją galima atskleisti remiantis kriterijais, kuriuos teisės aktų leidėjas numatė taikyti sprendimams dėl paaukštinimo. Vadinasi, norint pripažinti, kad administracija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti sprendimo panaikinimą, įrodymų, kurių turi pateikti ieškovas, turi pakakti, kad būtų galima paneigti įtikinamus administracijos vertinimus. Kitaip tariant, akivaizdžia vertinimo klaida grindžiamas ieškinio pagrindas turi būti atmestas, jeigu, nepaisant ieškovo pateiktų įrodymų, ginčijamas vertinimas gali būti pripažintas teisingu ar tinkamu.

(žr. 59 punktą)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: minėto Sprendimo Canga Fano / Taryba 127 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Canga Fano /Taryba, F‑104/09, 35 punktas; 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Cerafogli /ECB, F‑43/10, 131 punktas, dėl šio sprendimo Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nagrinėja apeliacinį skundą byloje T‑114/13 P.