Language of document : ECLI:EU:C:2014:282

Byla C‑26/13

Árpád Kásler

ir

Hajnalka Káslerné Rábai

prieš

OTP Jelzálogbank Zrt

(Kúria prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos verslininkų su vartotojais sudaromose sutartyse – 4 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas – Netaikymas su sutarties pagrindiniu dalyku arba kainos ar atlygio adekvatumu susijusioms sąlygoms, jei jos suformuluotos aiškiai ir suprantama kalba – Užsienio valiuta išreikštos vartojimo kredito sutartys – Valiutos keitimo kursui skirtos sąlygos – Išmokant paskolą taikomo pirkimo ir ją grąžinant taikomo pardavimo kursų skirtumas – Nacionalinio teismo galios esant „nesąžininga“ pripažintai sąlygai – Nesąžiningos sąlygos pakeitimas dispozityvia nacionalinės teisės nuostata – Leistinumas“

Santrauka – 2014 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1.        Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Taikymo sritis – Sąlygos, kuriose apibrėžiamas pagrindinis sutarties dalykas arba nustatoma kaina ar atlygis ir mainais teikiamos paslaugos arba tiekiamos prekės – Sąvoka – Verslininko ir vartotojo sudarytos užsienio valiuta išreikštos paskolos sutarties atskirai neaptarta sąlyga – Neįtraukimas

(Tarybos direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis)

2.        Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Taikymo sritis – Sąlygos, kuriose apibrėžiamas pagrindinis sutarties dalykas arba nustatoma kaina ar atlygis ir mainais teikiamos paslaugos arba tiekiamos prekės –Neįtraukimas – Sąlygos – Pareiga įvykdyti suprantamumo ir skaidrumo reikalavimus – Apimtis

(Tarybos direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis)

3.        Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Sąlygos pripažinimas nesąžininga – Apimtis – Nacionalinės teisės normos, kuriomis sąlygos nesąžiningumą konstatavusiam nacionaliniam teismui leidžiama pakeisti ją dispozityvia nacionalinės teisės nuostata – Leistinumas

(Tarybos direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis)

1.        Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad žodžių junginys „pagrindinis sutarties dalykas“ apima verslininko ir vartotojo sudarytos užsienio valiuta išreikštos paskolos sutarties atskirai neaptartą sąlygą, pagal kurią šios valiutos pardavimo kursas taikomas apskaičiuojant grąžinamos paskolos įmokas, tik jei nustatyta, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes, kad šioje sąlygoje įtvirtinta esminė pagal šią sutartį teikiama paslauga, kuri, kaip tokia, apibrėžia šią sutartį. Tokia sąlyga, kiek joje numatyta vartotojo piniginė prievolė kartu su paskolos grąžinimo įmokomis sumokėti dėl užsienio valiutos pardavimo ir pirkimo kursų skirtumo susidarančias sumas, neturėtų būti laikoma numatančia „atlygį“, kurio adekvatumas paslaugos davėjo mainais teikiamai paslaugai, vadovaujantis Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi, neturėtų būti nustatinėjamas vertinant šios sąlygos nesąžiningumą.

Atsižvelgus į tai, kad minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalis nukrypsta nuo bendrosios taisyklės, ir į iš to išplaukiantį reikalavimą šią nuostatą aiškinti siaurai, „pagrindinį sutarties dalyką“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, sudarančiomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės pagal šią sutartį teikiamos paslaugos, kurios, kaip tokios, apibrėžia šią sutartį. Tačiau „pagrindinio sutarties dalyko“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, sąvoka negali apimti sąlygų, kurios papildo pačią sutartinio santykio esmę apibrėžiančias sąlygas.

Šiuo atžvilgiu iš minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad su kainos ar atlygio adekvatumu mainais teiktinoms paslaugoms arba tiektinoms prekėms susijusių sąlygų, kurių galimo nesąžiningumo negalima vertinti, grupė yra ribotos apimties, nes ši išimtis susijusi tik su numatytos kainos arba numatyto atlygio adekvatumu mainais teikiamoms paslaugoms ar tiekiamoms prekėms.

Taigi, kadangi adekvatumo sąlygos nesąžiningumo vertinimo išimtis taikoma tik tiek, kiek sąlyga susijusi su kainos ir atlygio adekvatumu mainais teikiamoms paslaugoms arba tiekiamoms prekėms, ši išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai kvestionuojama užsienio valiutos pardavimo kurso, kuris pagal šią sąlygą turi būti taikomas apskaičiuojant paskolos grąžinimo įmokas, ir šios valiutos pirkimo kurso, kuris pagal kitas paskolos sutarties sąlygas turi būti taikomas apskaičiuojant išmokamos paskolos sumą, asimetrija.

(žr. 49, 50, 54, 57, 59 punktus ir rezoliucinę dalies 1 punktą)

2.        Jei sąlyga sudaro „pagrindinį sutarties dalyką“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnio 2 dalį, jos galimo nesąžiningumo reikėtų nevertinti tik tuo atveju, jei ji suformuluota aiškiai ir suprantama kalba.

Šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamos kalbos reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ne tik tai, kad atitinkama sąlyga vartotojui turi būti suprantama gramatiškai, bet ir tai, kad sutartyje būtų skaidriai nurodyta, kaip konkrečiai veikia atitinkamoje sąlygoje nurodytas užsienio valiutos konvertavimo mechanizmas, taip pat šio mechanizmo ryšys su kitose sąlygose nustatytu paskolos išmokėjimo mechanizmu, kad šiam vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius.

Be to, dėl užsienio valiutos konvertavimo mechanizmo ypatybių reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į visas svarbias faktines aplinkybes, įskaitant reklamą ir per derybas dėl paskolos sutarties paskolos davėjo pateiktą informaciją, vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas galėjo ne tik žinoti, kad egzistuoja parduodamos ir perkamos užsienio valiutos keitimo kursų skirtumas, paprastai stebimas vertybinių popierių rinkoje, bet ir įvertinti jam potencialiai labai reikšmingus ekonominius padarinius, galinčius atsirasti dėl to, kad jo galiausiai mokėtinos paskolos grąžinimo įmokos skaičiuotinos pagal pardavimo kursą, taigi ir bendrą paskolos kainą.

(žr. 61, 74, 75 punktus ir rezoliucinę dalies 2 punktą)

3.        Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad susidarius situacijai, kai verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą, ši direktyva nedraudžia nacionalinės teisės normos, kuria dėl šios sąlygos negaliojimo atsiradusią spragą nacionaliniam teismui leidžiama šalinti pakeičiant ją dispozityvia nacionalinės teisės nuostata.

Iš tiesų nesąžiningos sąlygos pakeitimas dispozityvia nacionaline nuostata atitinka Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tikslą, nes šia nuostata siekiama pakeisti sutartimi nustatytą formalią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą realia pusiausvyra, galinčia atkurti šios sutarties šalių lygybę, o ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų.

Priešingai, jei būtų draudžiama nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityvia nuostata ir todėl teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį, dėl to vartotojui galintys atsirasti ypač neigiami padariniai galėtų sumažinti sutarties panaikinimo atgrasomąjį poveikį.

Dėl tokio panaikinimo likusi negrąžinta paskolos dalis, kurios dydis gali viršyti vartotojo finansines galimybes, iš principo taptų mokėtina nedelsiant, o tokia situacija neigiamai paveiktų veikiau vartotoją, o ne paskolos davėją, kuris dėl to nebūtų atgrasytas nuo tokių sąlygų įtraukimo į siūlomas sutartis.

(žr. 82–85 punktus ir rezoliucinę dalies 3 punktą)