Language of document : ECLI:EU:C:2015:129

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2015 m. vasario 26 d.(1)

Byla C‑671/13

VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Virgilijus Vidutis Nemaniūnas

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuva) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemos – Direktyvos 94/19/EB ir 97/9/EB – Jokios garantijų ar kompensavimo sistemos netaikymas kredito įstaigos išleistų indėlio sertifikatų ar obligacijų turėtojams – Galimybė nacionaliniame teisme remtis direktyvų 94/19/EB ir 97/9/EB nuostatomis prieš indėlių draudimo ir kompensavimo valstybės įmonę – Kompensavimo sistemos netaikymas investuotojams į skolos vertybinius popierius, išleistus kredito įstaigos, kuri šių vertybinių popierių nėra panaudojusi ir nėra atskyrusi investicinių lėšų nuo kitų jos disponuojamų lėšų“





1.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suteikia Teisingumo Teismui galimybę pirmą kartą spręsti įvairius klausimus, susijusius su Direktyvoje  94/19/EB(2) ir Direktyvoje 97/9/EB(3) numatytų atitinkamai indėlių apsaugos ir investuotojų apsaugos sistemų santykiu. Kadangi abi direktyvas į nacionalinę teisę Lietuvos įstatymų leidėjas perkėlė priimdamas vieną įstatymą, yra rizika, kad abiejose direktyvose numatytų garantijų taikymo sritis gali sutapti arba, atvirkščiai, kad kiekvienoje iš jų konkrečiai numatytos išimtys gali būti taikomos neatsižvelgiant į finansinės priemonės rūšį. Dėl šios priežasties svarbu pabrėžti vienos ir kitos direktyvos reguliavimo dalyko savitumą ir dėl to būtina tinkamai atskirti atitinkamas jų apsaugos sistemas.

I –    Teisinis pagrindas

A –    Europos Sąjungos teisė

1.      Indėlių direktyva

2.        Pagal Indėlių direktyvos 16 konstatuojamąją dalį: „<...> norint apsaugoti vartotojus ir išlaikyti finansų sistemos stabilumą, šioje direktyvoje numatytas minimalus garantijos lygis turi būti toks, kad neliktų pernelyg daug neapsaugotų indėlių <...>“.

3.        Šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „<...> valstybė narė turi turėti galimybę tam tikroms konkrečiai nurodytoms indėlių ar indėlininkų kategorijoms netaikyti indėlių garantijų sistemose numatytų garantijų, jeigu, valstybės narės nuomone, jų nereikia specialiai apsaugoti“.

4.        Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje „indėlis“ apibrėžiamas kaip „bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu.“

5.        Indėlių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta: „Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta viena ar kelios indėlių garantijų sistemos. Nė viena pagal Direktyvos 77/780/EEB 3 straipsnį toje valstybėje narėje veiklos licenciją gavusi kredito įstaiga, nedalyvaujanti minėtoje sistemoje, negali priimti indėlių, išskyrus šios dalies antroje pastraipoje ir 4 dalyje numatytas aplinkybes.“

6.        Tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Indėlių garantijų sistemos nustato, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius turi būti kompensuojama iki 20 000 ekiu.

<...>

2. Valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos. Šios išimtys išvardytos šios direktyvos I priede.“

7.        Minėto I priedo išimčių sąrašo 12 punkte numatyti „[t]os pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais.“

2.      Investuotojų direktyva

8.        Investuotojų direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Kadangi investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas – svarbūs vidaus rinkos užbaigtumo ir netrikdomo funkcionavimo šioje srityje aspektai; kadangi dėl to yra svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jeigu kartais investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams“.

9.        Tos pačios direktyvos 9 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Kadangi investicinės įmonės apibrėžimas apima ir kredito įstaigas, kurioms išduotas leidimas teikti investicines paslaugas; kadangi turi būti reikalaujama, kad kiekviena tokia kredito įstaiga irgi priklausytų investuotojų kompensavimo sistemai jų investiciniam verslui apsaugoti; tačiau kadangi neturėtų būti reikalaujama, kad tokia kredito įstaiga priklausytų dviem skirtingoms sistemoms, jeigu viena iš jų atitinka ir šios direktyvos, ir <...> [D]irektyvos 94/19/EB <...> reikalavimus; kadangi tais atvejais, kai investicinė įmonė yra ir kredito įstaiga, gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima Direktyva 94/19/EB, ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos; kadangi valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė pačioms spręsti, kokią direktyvą taikyti tokiems reikalavimams“.

10.      Šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje „investuotojas“ apibrėžiamas kaip „asmuo, patikėjęs pinigus ar finansines priemones investicinei įmonei ryšium su investicine veikla“.

11.      Remiantis Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 3 dalimi „finansinėmis priemonėmis“ šioje direktyvoje laikomos Direktyvos 93/22/EEB(4) priedo B skirsnyje išvardytos priemonės.

12.      Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.      Sistema suteikia investuotojams kompensaciją pagal 4 straipsnį, jeigu:

– kompetentingos institucijos nustato, kad, jų nuomone, investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių dabar nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš investuotojų reikalavimų, ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau,

arba

– dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus,

atsižvelgiant į tai, kuri iš šių sąlyga yra ankstesnė.

Kompensacija turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo:

– grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla,

arba

– grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla,

remiantis taikytinais teisiniais reikalavimais ir sutarčių sąlygomis.

3.      Bet koks reikalavimas pagal šio straipsnio 2 dalį kredito įstaigai, kuriai valstybėje narėje taikoma ši direktyva ir Direktyva 94/19/EB, nukreipiamas į vieną iš šiose direktyvose numatytų sistemų, kurią valstybė narė laikys tinkama. Joks reikalavimas dėl kompensacijos pagal šias abi direktyvas negali būti tenkinamas daugiau nei vieną kartą.“

13.      Investuotojų direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad kompensavimo sistemos numatytų ne mažesnę kaip 20 000 ekiu kompensaciją kiekvienam investuotojui pagal reikalavimus, nurodytus 2 straipsnio 2 dalyje.

Iki 1999 m. gruodžio 31 d. valstybės narės, kuriose šios direktyvos priėmimo metu kompensacija yra mažesnė nei 20 000 ekiu, gali ir toliau taikyti mažesnę kompensaciją su sąlyga, kad ji bus ne mažesnė nei 15 000 ekiu. Šią galimybę turi ir valstybės narės, kurioms pagal Direktyvos 94/19/EB 7 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės.

2.      Valstybė narė gali nustatyti, kad kai kuriems investuotojams nebūtų taikoma kompensacija pagal kompensavimo sistemas arba jiems būtų nustatyta mažesnė kompensuojama suma. Šios išimtys išvardytos I priede.“(5)

3.      Direktyva 86/635/EEB(6)

14.      Pagal Direktyvos 86/635 20 straipsnio 1 dalį straipsnis „Skolos vertybiniai popieriai, patvirtinti skolos pažymėjimais“ apima „skolos vertybinius popierius ir skolas, kurių pagrindu išleisti apyvartiniai pažymėjimai, ypač indėlių pakvitavimai, „bons de caisse“ ir įsipareigojimai, atsirandantys iš nuosavų akceptų ir skolinių įsipareigojimų“.

4.      Direktyva 2004/39/EB(7)

15.      Direktyvos 2004/39 I priedo C skirsnyje įtvirtintas ja reglamentuojamų finansinių priemonių sąrašas. Į jo 2 punktą kaip patenkančios į „finansinių priemonių“ sąvoką įtrauktos pinigų rinkos priemonės.

16.      Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 19 punkte „pinigų rinkos priemonės“ apibrėžiamos kaip „priemonės, kuriomis paprastai prekiaujama pinigų rinkoje, kaip, pavyzdžiui, iždo vekseliai, deponavimo sertifikatai ir komerciniai vertybiniai popieriai, išskyrus mokėjimo priemones“.

5.      Reglamentas (EB) Nr. 25/2009(8)

17.      Reglamento Nr. 25/2009 I priedo 1 dalies 2 skirsnio g punkte numatyta, kad „pinigų rinkos priemonės“ – tai „likvidžios priemonės, kuriomis paprastai prekiaujama pinigų rinkoje ir kurių vertę bet kuriuo metu galima tiksliai nustatyti“.

B –    Nacionalinė teisė

18.      2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo Nr. IX-975 (toliau – Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymas) 2 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad „indėlininkas“ – tai „fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai“.

19.      Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai litais ir užsienio valiuta, o to paties straipsnio 4 dalyje pažymima, kad draudimo objektas negali būti, be kita ko, paties draudėjo (šioje byloje – banko) išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai).

20.      Vadovaujantis Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios.

II – Faktinės aplinkybės

21.      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant dvi sujungtas bylas, kuriose du privatūs asmenys – Vitoldas Guliavičius ir Virgilijus Vidutis Nemaniūnas – prašo pripažinti negaliojančiomis jų su banko įstaiga („Snoras“) sudarytas atitinkamai indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir obligacijų pasirašymo sutartį, nurodydami, kad jie nebuvo tinkamai informuoti nei apie nurodytų finansinių priemonių charakteristikas ir sąlygas, nei apie „Snoro“, kuris sudarius sutartis netrukus bankrutavo, finansinę padėtį.

22.      Indėlio sertifikato įsigijimo sutarties atveju Vitoldo Guliavičiaus reikalavimai buvo patenkinti antrojoje instancijoje priimta nutartimi, o ją kasacine tvarka apskundė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – IID), valstybės įmonė, kurios tikslas – indėlių ir investicijų apsauga finansų institucijų nemokumo atveju. Savo ruožtu obligacijų pasirašymo sutarties atveju Virgilijaus Vidučio Nemaniūno reikalavimai buvo atmesti pirmojoje ir antrojoje instancijose ir jis galiausiai pateikė kasacinį skundą.

23.      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nagrinėja abu kasacinius skundus, teikia šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir nurodo, kad pirmojoje ir antrojoje instancijoje bylas nagrinėję teismai sprendė tik dėl tariamai neteisėtų „Snoro“ veiksmų, kiek tai susiję su suteikta informacija apie ginčijamų sandorių keliamą riziką. Vis dėlto ginčą reikia išspręsti ir teisės aktų, reglamentuojančių ieškovų apsaugą kaip indėlininkų arba investuotojų, aspektu.

III – Pateikti klausimai

24.      2013 m. gruodžio 17 d. pateikti prejudiciniai klausimai suformuluoti taip:

„1.      Ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms Direktyvos 2004/39 prasme (tai pat atsižvelgiant į kitus Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, ECB reglamentą 25/2009) būdingus požymius, inter alia, jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje?

2.      Jei atitinkama valstybė narė pasirenka tokį direktyvų 94/19 ir 97/9 inkorporavimo į nacionalinę teisę būdą, kai indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemos įtvirtinamos viename teisės akte (įstatyme), ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, ir Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalį, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė viena apsaugos (garantijų) sistema pirmiau nurodytų direktyvų taikymo prasme?

3.      Ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinį reguliavimą kredito įstaigos išleistų indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams netaikoma nė viena iš galimų direktyvose 94/19 ir 97/9 nustatytų apsaugos sistemų:

a)      Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (kartu su jos vėlesniais pakeitimais Direktyva 2009/14), 10 straipsnio 1 dalies nuostatos kartu su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta indėlio sąvoka, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą?

b)      Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą?

c)      Jei atsakymai į pirmiau nurodytus klausimus (3a ir 3b) būtų teigiami, kurią iš dviejų galimų apsaugos sistemų nacionaliniam teismui pasirinkti taikyti sprendžiant privataus asmens ir kredito įstaigos ginčą, į kurį įtrauktas valstybės įsteigtas draudikas, atsakingas už indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemų administravimą?

4.      Ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su šios direktyvos I priedu) nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį investuotojams, kredito įstaigos išleistų skolos vertybinių popierių turėtojams, netaikoma investuotojų kompensavimo sistema dėl finansinių priemonių rūšies (skolos vertybinių popierių) ir atsižvelgiant į tai, jog draudėjas (kredito įstaiga) investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be investuotojo valios? Ar pirmiau nurodytų Direktyvos 97/9 nuostatų aiškinimui investuotojų apsaugos prasme reikšminga tai, kad skolos vertybinius popierius išleidusi kredito įstaiga emitentė kartu yra ir šių finansinių priemonių saugotoja (tarpininkė) bei kad investuotojų lėšos nėra atskirtos nuo kitų kredito įstaigos disponuojamų lėšų?“

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia 1) dėl Indėlių direktyvoje numatytos garantijos galimos išimties apimties; jeigu ši išimtis aiškintina siaurai, kaip mano ir tas teismas, ji ginčijamoms sutartims nebūtų taikoma; 2) ir 3) dėl Indėlių direktyvos ir Investuotojų direktyvos perkėlimo į Lietuvos teisę tinkamumo, o konstatavus, kad jos perkeltos netinkamai, – dėl galimybės privatiems asmenims pasinaudoti tiesioginiu jų veikimu; 4) dėl galimybės nacionalinės teisės netaikyti tam tikros kategorijos investuotojams dėl finansinių priemonių rūšies.

IV – Procesas Teisingumo Teisme

26.      Byloje pastabas raštu pateikė „Snoras“, IID, Lietuvos Respublika ir Komisija. 2014 m. lapkričio 20 d. vykusiame teismo posėdyje taip pat dalyvavo Virgilijaus Vidučio Nemaniūno ir Vitoldo Guliavičiaus atstovai, o pastarojo atstovas pateikė pastabas žodžiu.

V –    Pateiktų klausimų analizė

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

27.      Pirmasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisingumo Teismui pateiktas klausimas susijęs būtent su Indėlių direktyva ir jos 7 straipsnio 2 dalyje, taikomoje kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, valstybėms narėms suteikta galimybe šioje direktyvoje numatytų indėlių garantijų netaikyti „indėlių sertifikatams“, kuriems pagal šios direktyvos 1 straipsnį ji iš principo turėtų būti taikoma.

28.      Konkrečiau tariant, klausiama, ar minėta galimybė taikyti išimtį indėlių sertifikatams apima tik tuos indėlių sertifikatus, kurie turi visus finansinėms priemonėms būdingus požymius, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/39, be kita ko, galimybę jais prekiauti antrinėje rinkoje.

1.      Šalių argumentai

29.      Vitoldas Guliavičius teigia, kad jo atveju kalbama apie terminuotą indėlį, kuriuo negali būti prekiaujama kapitalo rinkoje, todėl negali būti laikomas investavimo produktu, vadinasi, jam negali būti netaikoma Indėlių direktyvoje numatyta garantija.

30.      „Snoras“ ir IID mano, kad Lietuvos Respublika galėjo pasinaudoti Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe ir netaikyti garantijos indėlių sertifikatams. Šiuo atžvilgiu jie nurodo, kad tokių sertifikatų apibrėžtis pagal Lietuvos teisę atitinka Reglamente Nr. 25/2009 ir Direktyvoje 2004/39 įtvirtintą apibrėžtį. Pastaroji direktyva negali būti taikoma aiškinant Indėlių direktyvą, nes būtų pažeistas grįžtamosios galios nebuvimo principas.

31.      Lietuvos Respublika teigia, kad siekdamas Indėlių direktyvos tikslų – laisvės teikti paslaugas bankininkystės sektoriuje, bankų sistemos stabilumo ir kreditorių apsaugos – Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirinko minimalų derinimą. Direktyva nebuvo nustatyta visų tipų indėlių ar indėlininkų draudimo sistema ir valstybėms narėms numatyta galimybė garantijos netaikyti tam tikriems indėliams. Jos nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjami indėlių sertifikatai patenka į Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte numatytą sąvoką „kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai“, todėl Lietuvos Respublika galėjo jiems netaikyti indėlių garantijos.

32.      Dėl pastarojo aspekto Lietuvos vyriausybė tvirtina, kad Indėlių direktyvoje skolos vertybinių popierių sąvoka apima ne tik vertybinius popierius, kuriems būdingi finansinių priemonių, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2004/39, požymiai; toje direktyvoje nei daroma nuoroda į Indėlių direktyvą, nei ji keičiama, todėl jos priėmimas nebūtų turėjęs jokios įtakos Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte numatytai išimčiai.

33.      Komisija savo ruožtu mano, pirma, kad norint nustatyti, ar indėlių sertifikatai gali būti įtraukti į Indėlių direktyvos 1 straipsnyje numatytą sąvoką „bet koks kredito likutis, patvirtintas kredito įstaigos išduotu skolos vertybiniu popieriumi“, reikia vadovautis Direktyvos 86/635 20 straipsnio 1 dalimi, kuria remiantis indėlių sertifikatai įtraukiami į skolų, patvirtintų apyvartiniais pažymėjimais, sąvoką. Antra, Komisija teigia, kad nustačius, jog indėlių sertifikatai gali patekti į Indėlių direktyvos 1 straipsnyje numatytą indėlio sąvoką, poreikis šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį aiškinti siaurai, kaip ji pati mano, nereiškia, kad ši išimtis gali būti taikoma tik tiems skolos vertybiniams popieriams, kuriems būdingi finansinių priemonių, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2004/39, požymiai.

2.      Vertinimas

34.      Atsakymas į šį pirmąjį klausimą turi paaiškėti kartu aiškinant dvi Indėlių direktyvos nuostatas. Pirma, reikia išaiškinti 1 straipsnį, kuriame indėlis apibrėžiamas kaip „bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu(9)“; antra, 7 straipsnio 2 dalį kartu su tos pačios direktyvos I priedo 12 punktu, pagal kuriuos valstybės narės gali netaikyti garantijų arba numatyti mažesnes garantijas tam tikriems indėliams, būtent – „[t]os pačios kredito įstaigos išleistiems skolos vertybiniams popieriams ir įsipareigojimams, susijusiems su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais.“

35.      Griežtai pažodžiui aiškinant Indėlių direktyvos 1 straipsnio formuluotę matyti, kad teisės aktų leidėjas į „indėlio“ kategoriją įtraukė du skirtingus dalykus ar sąvokas. Viena vertus, nuostatoje minimas „bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas“. Kita vertus, ji apima kitą nei minėtoji sąvoką – „bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu“.

36.      Abiem atvejais kalbama apie skolas, kurias kredito įstaiga privalo grąžinti: vienu atveju – sąskaitos, kurioje buvo laikomos lėšos, dėl kurių susidarė kredito likutis, arba kurioje buvo vykdomos įprastinės banko operacijos, dėl kurių susidarė laikinosios situacijos, lėmusios kredito likutį, turėtojui, o kitu atveju – indėlio sertifikato turėtojui. Nors šiuo atžvilgiu nurodytos skolos panašios, vis dėlto jos skiriasi tuo, kad tik aptariant indėlių sertifikatus kalbama apie skolas, kurios gali būti perleidžiamos arba, nelygu atvejis, jomis gali būti prekiaujama.

37.      Iš tiesų pirmuoju atveju Indėlių direktyvos 1 straipsnis susijęs su skolomis, kurias privaloma grąžinti pagal sąskaitoms, kuriose jos yra, arba įprastinėms banko operacijoms, dėl kurių susidarė tokios skolos kaip laikinos situacijos padarinys, taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas. Mano nuomone, akivaizdu, kad ši pareiga grąžinti reiškia, jog skola negali būti perleista arba tokia priemone prekiaujama, taigi tai yra įstaigai patikėtas indėlis stricto sensu(10).

38.      Tačiau antruoju atveju direktyvos 1 straipsnyje minimos skolos, įformintos indėlio sertifikatu, t. y. priemone, kuriai būdingas perleidžiamumas(11). Tai matyti iš Direktyvos 86/635, kurios 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad straipsnis „Skolos vertybiniai popieriai, patvirtinti skolos pažymėjimais“ apima „skolos vertybinius popierius ir skolas, kurių pagrindu išleisti apyvartiniai pažymėjimai, ypač indėlių pakvitavimai(12) <...>.“ Panašiai Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 19 punkte „pinigų rinkos priemonės“ apibrėžiamos kaip „priemonės, kuriomis paprastai prekiaujama pinigų rinkoje, kaip, pavyzdžiui, iždo vekseliai, deponavimo sertifikatai(13) ir komerciniai vertybiniai popieriai, išskyrus mokėjimo priemones.“

39.      Taigi atrodo akivaizdu, kad pagal Sąjungos teisę, ypač Indėlių direktyvą, indėlių sertifikatai yra „indėlio“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, kategorijos atmaina, pasižyminti būtent jo perleidžiamumu.

40.      Taigi, klausimas yra toks – ar taip apibūdintiems indėlių sertifikatams pagal Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali netaikyti jiems direktyvoje numatytų garantijų arba jas sumažinti.

41.      Pagal Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali numatyti, kad „tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos“. Tačiau, kaip matyti iš žodžių „tam tikri“ vartojimo, ši galimybė nėra taikoma bendrai, o apima tik tuos indėlininkus ir indėlius, kurie išvardyti pačios direktyvos I priede.

42.      Išnagrinėjus I priede nurodytus indėlininkus ir indėlius, dėl pastarųjų reikia pažymėti, kad beveik visi jie patenka į indėlio sąvoką, o dėl indėlininkų pasakytina, kad daugiausia tai viešo pobūdžio indėlininkai. Iš tiesų jame minimi draudimo įmonių indėliai (2 punktas), valstybės ir valdžios institucijų indėliai (3 ir 4 punktai), kolektyvinio investavimo subjektų indėliai (5 punktas) arba pensijų ir pensijų kaupimo fondų indėliai (6 punktas), taip pat asmenų, kuriems tenka tam tikro lygio atsakomybė valdant kredito įstaigą ar atliekant jos auditą, indėliai (7, 8 ir 9 punktai) arba indėliai užsienio valiuta (13 punktas). Visais šiais atvejais išvardytų indėlių ypatybė yra atitinkamo jų turėtojo pobūdis. Būtent šis pobūdis ir pateisina galimybę tiems indėliams netaikyti Indėlių direktyvos suteikiamos apsaugos, nes arba tai yra viešo pobūdžio indėlininkai ir dėl to privatiems asmenims direktyvoje numatyta apsauga nereikalinga, arba tai yra indėlininkai, kurie tam tikru mastu buvo atsakingi už situaciją, dėl kurios aptariama apsauga tapo reikalinga.

43.      Iš I priede išvardytų atvejų su indėlio turėtojo statusu nesusiję tik, pirma, nurodytieji 10 punkte („Anoniminiai indėliai“), o iš šio pavadinimo išplaukia a contrario, kad išimtis negali būti taikoma vardiniams indėliams, antra, – ir tai svarbu nagrinėjamu atveju – nurodytieji 12 punkte, kuriame minimi „tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais“. Paprastai tai yra indėlių sertifikatai.

44.      Todėl, mano nuomone, nekyla abejonių, kad pagal Indėlių direktyvą Lietuvos Respublika galėjo netaikyti garantijos arba taikyti mažesnę garantiją indėlių sertifikatams, kurie suprantami kaip perleidžiamos finansinės priemonės, nes dėl nurodytų priežasčių pagal Sąjungos teisę jiems būdingas perleidžiamumas.

45.      Vis dėlto Lietuvos teisės aktų leidėjas nusprendė nedrausti ne visų indėlių sertifikatų, o, kaip numatyta Indėlių direktyvoje, tik tų, kuriuos išleido pati kredito įstaiga draudėja. Kadangi pagal Indėlių direktyvą šiems indėlių sertifikatams leidžiama netaikyti garantijos, nėra pagrindo prieštarauti Lietuvos teisės aktų leidėjui.

46.      Tačiau manau, kad bet kuriuo atveju išimtis gali apimti tik indėlių sertifikatus, kaip jie suprantami pagal Sąjungos teisę, t. y. perleidžiamus vertybinius popierius, o tai reiškia, kad jeigu netenkinama ši sąlyga ir indėliai yra, pavyzdžiui, vardiniai, aplinkybė, jog juos išleidusi įstaiga yra įstaiga draudėja, neturi reikšmės(14). Kitaip tariant, jeigu dėl savo charakteristikų ginčijamos finansinės priemonės nebūtų perleidžiamos ir dėl to, nepaisant jų pavadinimo, jos nebūtų indėlių sertifikatai tikrąja šio žodžio prasme, jų neapimtų Indėlių direktyvoje numatytos išimties galimybė.

47.      Bet kuriuo atveju nustatyti, ar pagrindinėje byloje ginčijamos priemonės yra tokios rūšies indėlių sertifikatai, kuriems pagal Indėlių direktyvą ir atsižvelgiant į jų perleidžiamumą ar neperleidžiamumą taikomos arba netaikomos šioje direktyvoje numatytos garantijos, turi nacionalinis teismas.

48.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį klausimą atsakyti taip: Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali garantijos netaikyti kredito įstaigos indėlininkams, turintiems šios įstaigos išleistų indėlių sertifikatų, jeigu tai yra perleidžiamos finansinės priemonės, o tai nustatyti turi nacionalinis teismas. Jeigu taip nėra, laikytina, kad minėtiems indėliams minėtos direktyvos garantijos išimtis netaikoma.

B –    Dėl ketvirtojo ir antrojo prejudicinių klausimų

49.      Mano nuomone, reikia kartu atsakyti į antrąjį ir ketvirtąjį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klausimus.

50.      Ketvirtasis klausimas susijęs su kita direktyva, būtent Investuotojų direktyva, ir visiškai nesvarbu, kad tiek šią direktyvą, tiek Indėlių direktyvą nacionalinis įstatymų leidėjas perkėlė į vieną įstatymą.

51.      Šiuo klausimu visų pirma siekiama sužinoti, ar Lietuvos įstatymų leidėjas teisingai perkėlė Investuotojų direktyvą, nusprendęs joje numatytų garantijų netaikyti tam tikroms investicijoms, kaip antai patvirtintoms skolos vertybiniu popieriumi, konkrečiai – indėlio sertifikatu, kuris negali būti perleidžiamas ir kuriuo negali būti prekiaujama.

52.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedu, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį investuotojams, turintiems skolos vertybinių popierių, išleistų tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, netaikoma kompensavimo sistema.

53.      Kaip matysime toliau, atsakymas į šį klausimą glaudžiai susijęs su nacionalinio teismo pateiktu antruoju klausimu, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar, direktyvas 94/19 ir 97/9 perkėlus į vieną įstatymą, Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, ir Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalį, turi būti aiškinamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė viena apsaugos sistema pagal minėtas direktyvas?

1.      Šalių argumentai dėl ketvirtojo klausimo

54.      „Snoro“ ir IID nuomone, Investuotojų direktyvoje numatytas draudimas susijęs ne su finansinės priemonės rūšimi, o su jos saugotoju (finansiniu tarpininku) ir juo nedraudžiama emitento nemokumo rizika. Be to, tuo atveju, kai, kaip ir nagrinėjamoje byloje, investuotojo lėšos pervedamos emitentui kaip atlygis už įsigyjamas finansines priemones, investuotojo sumokėtos sumos negali būti laikomos pinigais, kurie bus investuoti ir kuriems taikoma Investuotojų direktyvos 2 straipsnio garantija. Nagrinėjamos bylos atveju pinigai buvo savanoriškai pervesti „Snorui“ pagal su Vitoldu Guliavičiumi ir Virgilijumi Vidučiu Nemaniūnu sudarytas sutartis, kuriose, be to, dar ir numatyta, kad bankui leidžiama naudoti savo klientų lėšas. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad „Snoras“ kartu yra ir vertybinių popierių emitentas, ir tarpininkas, neturi reikšmės aiškinant Investuotojų direktyvą.

55.      Lietuvos vyriausybė tvirtina, kad Aukščiausiasis Teismas suklydo teigdamas, jog investuotojų garantijos sistema netaikoma dėl finansinių priemonių rūšies. Jos nuomone, ji netaikyta dėl to, kad bankrutuojanti įstaiga vertybinių popierių ar piniginių lėšų nėra panaudojusi ar perleidusi be Vitoldo Guliavičiaus ir Virgilijaus Vidučio Nemaniūno sutikimo. Kita vertus, Lietuvos Respublika mano, jog neturi reikšmės tai, kad „Snoras“ kartu yra ir ginčijamų skolos vertybinių popierių emitentas, ir tarpininkas, nes jam investuotojų pervestos lėšos yra nusipirkus vertybinius popierius sumokėtas atlygis ir jas grąžinti jie galėjo reikalauti tik atitinkamose sutartyse nustatytomis sąlygomis. Galiausiai nėra nieko, kas leistų manyti, jog investuotojų turtas buvo pasisavintas arba panaudotas be jų sutikimo.

56.      Komisija teigia, kad pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies sistemą užtikrinamas ginčijamų indėlių sertifikatų ir obligacijų kompensavimas, jeigu tenkinamos dvi sąlygos. Pirma, tokie sertifikatai turi būti finansinės priemonės, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/39, t. y. vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama pinigų rinkoje. Antra, kredito įstaiga turi būti negrąžinusi investuotojams jiems priklausančių vertybinių popierių arba pinigų, priklausančių investuotojams ir laikomų jų vardu ryšium su indėlių sertifikatais. Pasak Komisijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje tenkinamos abi sąlygos. Vis dėlto dėl pirmosios sąlygos įvykdymo Komisija tvirtina, kad remiantis vien faktu, jog vertybiniai popieriai nebuvo perduoti jų turėtojui ar finansų tarpininkui ir nebuvo užregistruoti centriniame vertybinių popierių depozitoriume, negalima atmesti galimybės, kad tokiomis priemonėmis gali būti prekiaujama.

2.      Šalių argumentai dėl antrojo klausimo

57.      Vitoldas Guliavičius mano, kad abi direktyvos turi būti aiškinamos taip, kad visuomet turi būti užtikrinama vienoje iš jų numatyta garantija, todėl jos netaikymas tam tikroms finansinėms priemonėms negali lemti visiško investuotojų apsaugos nebuvimo.

58.      Lietuvos Respublika, „Snoras“ ir IID laikosi tos pačios nuomonės, kad Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva siekiama skirtingų tikslų: pirmąja – išsaugoti indėlininkų pasitikėjimą kredito įstaigomis ir finansų sistemos stabilumą, o antrąja – užtikrinti investuotojų apsaugą nuo investicinės įmonės sukčiavimo, profesinio aplaidumo arba valdymo klaidos rizikos, tačiau ji neapima garantijos dėl pačios investavimo rizikos. Šių šalių nuomone, kompensacija turi būti mokama tik kredito įstaigos ar investicinės įmonės nemokumo atveju ir jeigu tenkinamos Lietuvos ir Sąjungos teisėje numatytos sąlygos. Kiek tai susiję su Investuotojų direktyva, tokia sąlyga nustatyta Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje.

59.      Šios šalys taip pat mano, kad pagal abi direktyvas valstybėms narėms leidžiama netaikyti garantijų tam tikroms indėlių ir investuotojų kategorijoms. Vis dėlto jos tvirtina, kad Investuotojų direktyvoje nenumatyta, kad tos kategorijos, kurioms netaikoma Indėlių direktyvos apsauga, būtinai turi būti saugomos pagal Investuotojų direktyvą arba atvirkščiai. Iš tiesų, nors direktyvos ir susijusios, vien tai, kad jos abi perkeltos į tą patį nacionalinį įstatymą, dar nereiškia, kad visi indėlininkai ar investuotojai gali bet kuriuo atveju reikalauti kompensacijos dėl kredito įstaigos arba investicinės įmonės nemokumo.

60.      Pasak Komisijos, nors abi direktyvos skiriasi savo taikymo sritimi, sąlygomis ir suteikiamos apsaugos lygiu, tam tikrais atvejais sistemos gali sutapti, ir tokiems atvejams numatytos nuostatos, skirtos, kad būtų išvengta dvigubo kompensavimo, būtent – Investuotojų direktyvos 9 konstatuojamoji dalis ir tos pačios direktyvos 2 straipsnio 3 dalis.

61.      Komisija pažymi, kad šios dvi direktyvos turi bendrą tikslą – užtikrinti minimalią smulkiųjų investuotojų apsaugą, atsižvelgiant į jų pažeidžiamumą prieš finansų įstaigas. Vis dėlto garantijų netaikymo tam tikriems skolos vertybiniams popieriams galimybė pagal Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalį ir I priedo 12 punktą turi būti aiškinama neatsižvelgiant į tai, ar tokiems vertybiniams popieriams taikoma Investuotojų direktyvoje numatyta garantija. Iš to išplaukia, kad negalima atmesti galimybės, jog privatūs asmenys negalės pasinaudoti nė viena iš dviejų garantijų sistemų.

3.      Vertinimas

62.      Investuotojų direktyva užtikrina joje nustatytą investuotojo apsaugą, jeigu tenkinamos jos 2 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, susijusios su tuo, kad investicinė įmonė dėl savo finansinės situacijos nebegali įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Tokiu atveju Investuotojų direktyvoje nustatyta, kad kompensacija mokama siekiant A) grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir investicinės įmonės laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla, arba B) grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla. Visa tai daroma „remiantis taikytinais teisiniais reikalavimais ir sutarčių sąlygomis“.

63.      Pagal Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 3 dalį „finansinės priemonės“ – tai Direktyvos 93/22 priedo B skirsnyje išvardytos priemonės, t. y., be kita ko, pinigų rinkos priemonės, tarp kurių, kaip matyti iš šios išvados 38 punkto ir remiantis Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 dalies 19 punktu, yra indėlių sertifikatai.

64.      Pagal Investuotojų direktyvą valstybėms narėms leidžiama nustatyti tam tikras garantijų sistemos išimtis. Konkrečiai tariant, Sąjungos teisės aktų leidėjas I priede įtvirtino sąrašą galimų išimčių, kurios visos pagrįstos asmeniniu arba instituciniu investuotojo statusu, todėl išimtis gali būti taikoma, pavyzdžiui, profesionaliems ar viešiesiems investuotojams, pačios investicinės įmonės vadovams ir atsakingiems asmenims ar jų artimiems giminaičiams.

65.      Pagal Lietuvos teisę – kurioje, kaip žinoma, į vieną teisės aktą perkeltos Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva – garantija netaikoma pačios kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams. Būtent dėl Lietuvos teisėje atlikto abiejų direktyvų „sujungimo“ neįmanoma nustatyti, ar tokie sertifikatai nesaugomi kaip indėliai, ar kaip investicijos, kitaip tariant, kuria iš šių direktyvų leidžiamų išimties galimybių pasinaudojo Lietuvos įstatymų leidėjas. Tiek Lietuvos vyriausybė, tiek „Snoras“ ir IID tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje garantija netaikoma ne dėl to, kad „Snoras“ yra ginčijamų vertybinių popierių emitentas. Jų nuomone, svarbiausia aplinkybė, jog „Snoras“ šių vertybinių popierių nėra panaudojęs ar perleidęs be Vitoldo Guliavičiaus ir Virgilijaus Vidučio Nemaniūno sutikimo.

66.      Man atrodo akivaizdu, kad Investuotojų direktyva siekiama apdrausti ne bet kuriai investavimo operacijai būdingą riziką, o tik tam tikrą riziką, susijusią su investicinių įmonių nemokumu. Vis dėlto, kai, kaip nagrinėjamoje byloje, vertybinių popierių emitentas ir tarpininkas yra ta pati kredito įstaiga, riziką, susijusią su kredito įstaigos finansine situacija, tampa sudėtinga atskirti nuo rizikos, susijusios su investavimu.

67.      Tiesa, Investuotojų direktyvoje pripažįstama, jog galimi tokie kredito atvejai, kai dėl to, jog investicinės įmonės kartu yra ir kredito įstaigos, gali būti nelengva nustatyti, ar tai pagal Indėlių direktyvą saugomas indėlis, ar šiose įstaigose dėl investicinės veiklos laikomi pinigai, saugomi pagal Investuotojų direktyvą. Būtent dėl šios priežasties, remiantis pastarosios direktyvos 9 konstatuojamąja dalimi, tokiais atvejais „valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė pačioms spręsti, kokią direktyvą taikyti tokiems reikalavimams.“

68.      Manau, kad ši valstybėms narėms suteikta galimybė grindžiama tuo, jog nors tokiais atvejais sunku nustatyti, ar tai indėliai, ar investicijos, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad galiausiai būtų taikoma viena arba kita apsaugos sistema, numatyta kiekvienoje iš nagrinėjamų direktyvų, o tai reiškia, kad nacionalinės teisės aktai ir atitinkami nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų galima konkrečią finansinę priemonę pirma kvalifikuoti kaip indėlį arba kaip investiciją.

69.      Tai, mano manymu, matyti iš pačios Investuotojų direktyvos 9 konstatuojamosios dalies, kurioje teigiama, jog kadangi „investicinės įmonės apibrėžimas apima ir kredito įstaigas, kurioms išduotas leidimas teikti investicines paslaugas <...> turi būti reikalaujama, kad kiekviena tokia kredito įstaiga irgi priklausytų investuotojų kompensavimo sistemai jų investiciniam verslui apsaugoti[,] tačiau <...> neturėtų būti reikalaujama, kad tokia kredito įstaiga priklausytų dviem skirtingoms sistemoms, jeigu viena iš jų atitinka ir šios direktyvos, ir [Direktyvos 94/19/EB] reikalavimus“.

70.      Atitinkamai Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „[b]et koks reikalavimas pagal šio straipsnio 2 dalį kredito įstaigai, kuriai valstybėje narėje taikoma ši direktyva ir Direktyva 94/19/EB, nukreipiamas į vieną iš šiose direktyvose numatytų sistemų, kurią valstybė narė laikys tinkama“. Nepaisant to, toje pačioje nuostatoje nustatyta, kad „[j]oks reikalavimas dėl kompensacijos pagal šias abi direktyvas negali būti tenkinamas daugiau nei vieną kartą“.

71.      Lietuvos teisėje abi direktyvos perkeltos į vieną teisės aktą, kuriame numatyta viena apsaugos sistema. Mano nuomone, šis teisėkūros pasirinkimas – sukurti vieną apsaugos sistemą – nėra absoliučiai kvestionuotinas, nes pirma cituotoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai minima „vienos“ sistemos galimybė. Vis dėlto tai galima tik tuomet, kai tokia sistema, kaip reikalaujama pagal tą konstatuojamąją dalį, „atitinka ir [Indėlių direktyvos], ir [Investuotojų direktyvos] reikalavimus“.

72.      Todėl tai, kad pagal Lietuvos teisę kredito įstaigos išduotam indėlio sertifikatui netaikoma indėliams numatyta apsauga, negali lemti to, kad jam nebūtų taikoma apsauga, kuri jam gali būti taikoma kaip investavimo priemonei. Atvirkščiai, Lietuvos įstatymų leidėjo nustatyta apsaugos sistema turi atitikti ir Indėlių direktyvos, ir Investuotojų direktyvos reikalavimus, nes, kaip matėme, pagal Investuotojų direktyvą reikalaujama, kad kredito įstaigos, kurioms išduotas leidimas teikti investavimo paslaugas, priklausytų kompensavimo sistemai, kad būtų apsaugotas jų investicinis verslas.

73.      Išimtis būtų galima tik tuo atveju, jeigu ji būtų numatyta Investuotojų direktyvoje. Tačiau apibrėžiant atvejus, kai mokama Investuotojų direktyvoje numatyta kompensacija, joje minima tik aplinkybė, jog investicinė įmonė „dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių“ nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), ir neminima Lietuvos įstatymų leidėjo nustatyta sąlyga, būtent lėšų panaudojimas be sutikimo.

74.      Todėl kaip antrąją tarpinę išvadą siūlau į ketvirtąjį klausimą atsakyti taip: Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su šios direktyvos I priedu) nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams netaikoma joje numatyta kompensavimo sistema, jeigu kredito įstaiga investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be jų sutikimo.

C –    Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

75.      Galiausiai, laikydamasis tokio, mano požiūriu, logiškiausio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktų klausimų nagrinėjimo eiliškumo, analizuosiu trečiąjį jo klausimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar privatūs asmenys gali nacionaliniame teisme remtis atitinkamomis direktyvų 94/19 ir 97/9 nuostatomis, nes abiejose jose numatyta apsauga negalima pagal nacionalinę teisę.

76.      Vis dėlto pirmiausia pažymėsiu: kadangi Indėlių direktyvoje numatytos apsaugos netaikymas ginčijamoms priemonėms yra suderinamas su šia direktyva, tiesioginio veikimo klausimas kyla tik dėl Investuotojų direktyvos tiek, kiek pagal nacionalinę teisę nepagrįstai netaikoma ja reikalaujama apsauga.

1.      Šalių argumentai

77.      „Snoras“ ir IID, pritardami Lietuvos vyriausybės pozicijai, teigia, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos direktyvų nuostatos negali būti taikomos nei „Snorui“, kaip privačiam subjektui, nei IID, valstybės įmonei, kuri pagrindinėje byloje dalyvauja kaip įstojusi į bylą šalis. Galiausiai jie tvirtina, kad jeigu būtų nuspręsta, kad šios dvi direktyvos gali būti tiesiogiai taikomos, pirmenybės tvarka turėtų būti taikoma Investuotojų direktyva.

78.      Lietuvos vyriausybė ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tvirtinimą, jog pagal nacionalinę teisę kredito įstaigos išleistų indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti taikoma nei Indėlių direktyvoje, nei Investuotojų direktyvoje numatyta apsaugos sistema. Jos nuomone, nors tiesa, kad Indėlių direktyva nebus taikoma dėl jos 7 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties, gali būti taikoma Investuotojų direktyvos sistema. Jeigu nagrinėjamos bylos aplinkybėmis kompensacija nebuvo išmokėta, tai nebuvo padaryta dėl to, kad neįvykdyta Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymo 9 straipsnyje numatyta sąlyga.

79.      Dėl tiesioginio veikimo Lietuvos Respublika tvirtina, jog Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva perkeltos tinkamai, todėl klausimas neturi pagrindo, ir bet kuriuo atveju nė viena iš dviejų direktyvų neatitinka tiesioginio veikimo sąlygų.

80.      Komisija savo ruožtu mano, kad klausimas dėl Indėlių direktyvos aiškumo, tikslumo ir besąlygiškumo nekyla, nes nagrinėjamu atveju, remiantis Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalimi, indėlių sertifikatams teisėtai taikyta šia direktyva numatytos apsaugos išimtis. Kiek tai susiję su Investuotojų direktyva, Komisija mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas turėtų taikyti atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos būtų suderinamos su šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies aiškinimu, kuriuo, jos nuomone, reikia vadovautis atsakant į ketvirtąjį iš to teismo pateiktų klausimų.

2.      Vertinimas

81.      Trečiajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad „pagal nacionalinį reguliavimą kredito įstaigos išleistų indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams netaikoma nė viena iš galimų direktyvose 94/19 ir 97/9 nustatytų apsaugos sistemų“. Tokiomis aplinkybėmis jis klausia, ar galimas tiesioginis Indėlių direktyvos ir Investuotojų direktyvos taikymas.

82.      Kaip minėta, poreikis tiesiogiai taikyti Investuotojų direktyvą atsirastų tuo atveju, jeigu, teisėtai netaikant Indėlių direktyva numatytos apsaugos, už ginčijamas priemones negalėtų būti išmokėta kompensacija kaip už investicijas dėl to, kad jos neatitinka Lietuvos teisės aktų leidėjo tam nustatytos sąlygos, būtent – kad lėšos buvo panaudotos be sutikimo.

83.      Jeigu galiausiai taip būtų, manau, kad IID, kaip valstybės įmonės, kurios tikslas – indėlių ir investicijų apsauga finansinių įstaigų nemokumo atveju, viešas pobūdis iš principo galėtų pateisinti Investuotojų direktyvos tiesioginį taikymą, nes pagrindinės bylos šalys nėra tik privatūs asmenys(15). Vis dėlto, kaip yra žinoma, vien to nepakaktų tokiems padariniams atsirasti, nes pirmiausia reikia, kad nuostata, kurios tiesioginiu veikimu norima pasinaudoti, būtų pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška.

84.      Iš tiesų, vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, neperkėlus direktyvos, kurios nuostatos besąlygiškos ir pakankamai tikslios, ar ją netinkamai perkėlus, privatūs asmenys gali nacionaliniuose teismuose pasinaudoti šiomis nuostatomis prieš valstybę(16).

85.      Manau, kad nagrinėjamu atveju tenkinama ir ši sąlyga, nes nors investuotojų kompensavimo sistema pačioje Investuotojų direktyvoje nenustatyta, tokią sistemą išsamiai įtvirtino Lietuvos teisės aktų leidėjas, todėl vienintelė aplinkybė, galinti kliudyti šią sistemą taikyti ginčijamoms priemonėms – jeigu, kaip minėta, jos laikytinos investavimo priemonėmis, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – yra Lietuvos teisės aktų leidėjo nustatyta sąlyga (panaudojimas be sutikimo), kuri, mano nuomone, nesuderinama su Investuotojų direktyva.

86.      Šiuo klausimu Investuotojų direktyvos nuostata, kurioje nustatomi atvejai, kai taikoma apsauga, pati savaime yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, kad ja būtų galima remtis tiesiogiai, nepaisant nacionalinės teisės aktų nuostatų.

87.      Todėl Investuotojų direktyva šiuo aspektu turi tiesioginį poveikį, o kadangi ginčo pagrindinėje byloje šalys yra ne tik privatūs asmenys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali ją taikyti šioje byloje. Šiuo tikslu pakanka nepaisyti Lietuvos įstatymų leidėjo nustatytos sąlygos, kuri Investuotojų direktyvoje nenumatyta, tam, kad pagal Lietuvos įstatymų leidėjo nustatytą apsaugos sistemą būtų galima prireikus išmokėti kompensaciją už ginčijamas priemones.

88.      Todėl kaip paskutinę tarpinę išvadą siūlau tokį atsakymą į trečiąjį klausimą: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo, prireikus remdamasis tiesioginiu Investuotojų direktyvos veikimu, netaikyti sąlygos dėl panaudojimo be sutikimo, kurią nacionalinis įstatymų leidėjas nustatė apibrėždamas į Investuotojų direktyvos numatytą apsaugos sistemą įtraukiamų investicijų reglamentavimą.

VI – Išvada

89.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klausimus atsakyti taip:

1.      1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems šios įstaigos išleistų indėlių sertifikatų, jeigu tai yra perleidžiamos finansinės priemonės. Nustatyti, ar ginčijami sertifikatai atitinka šią sąlygą, turi nacionalinis teismas.

2.      1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis (kartu su šios direktyvos I priedu) turi būti aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį, išskyrus sutapties su Direktyva 94/19 atvejį, kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams netaikoma joje numatyta kompensavimo sistema, jeigu kredito įstaiga investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be jų sutikimo.

3.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo, prireikus remdamasis tiesioginiu Direktyvos 97/9 veikimu, netaikyti sąlygos dėl panaudojimo be sutikimo, kurią nacionalinis įstatymų leidėjas nustatė apibrėždamas į šioje direktyvoje numatytą apsaugos sistemą įtraukiamų investicijų reglamentavimą.


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 – 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 252). Toliau – Indėlių direktyva.


3 – 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl investuotojų kompensavimo sistemų (OL L 84, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 311). Toliau – Investuotojų direktyva.


4 – 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyva dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (OL L 141, p. 27; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 43); toliau – Direktyva 93/22. Jos priedo B skirsnyje išvardytos šios finansinės priemonės: „1. a) perleidžiami vertybiniai popieriai; b) kolektyvinio investavimo subjektų investiciniai vienetai. 2. Pinigų rinkos priemonės. 3. Finansiniai būsimieji sandoriai, įskaitant lygiavertes pinigais apmokėtas priemones. 4. Išankstiniai palūkanų normos sandoriai. 5. Palūkanų normos, valiutos ar akcijų apsikeitimo sandoriai. 6. Pasirinktiniai sandoriai pirkti ar parduoti bet kurią priemonę, nurodytą šiame priedo skirsnyje, įskaitant lygiavertes pinigais apmokėtas priemones. Šiai kategorijai pirmiausia priklauso valiutos ir palūkanų normos pasirinktiniai sandoriai.“


5 –      I priede išvardytos šios išimtys: „1. Profesionalūs ir instituciniai investuotojai <...> 2. Aukščiausios nacionalinės institucijos [Viršnacionalinės institucijos], [v]yriausybinės ir centrinės administravimo institucijos. 3. Provincijos, regiono, vietinės ir savivaldybių institucijos. 4. Administracinių tarybų nariai, direktoriai ir asmeniškai atsakantys investicinių įmonių bendrasavininkiai, asmenys, valdantys 5 % ar daugiau tokios įmonės kapitalo, asmenys, pagal įstatymus atsakingi už investicinių įmonių finansinės atskaitomybės dokumentų auditą, bei investuotojai, užimantys panašias pareigas tos pačios grupės kaip ir investicinė įmonė įmonėse. 5. Artimi giminės ir trečiosios šalys, veikiantys investuotojų, nurodytų 4 punkte, sąskaita. 6. Kitos tos pačios įmonių grupės investicinės įmonės. 7. Investuotojai, atsakingi už tam tikrus veiksmus ar kurie pasinaudojo tam tikrais su investicine įmone susijusiais dalykais, kurie sąlygojo įmonės finansinius sunkumus arba kurie prisidėjo prie jos finansinės padėties pablogėjimo. 8. Bendrovės, kurioms dėl jų dydžio neleidžiama sudaryti sutrumpinto balanso pagal 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtosios Tarybos direktyvos 78/660/EEB, pagrįstos Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų rūšių bendrovių metinės finansinės atskaitomybės, 11 straipsnį“.


6 – 1986 m. gruodžio 8 d. Tarybos direktyva dėl bankų ir kitų finansų įstaigų metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės (OL L 372, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 157; toliau – Direktyva 86/635).


7 – 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263; toliau – Direktyva 2004/39).


8 – 2008 m. gruodžio 19 d. Europos centrinio banko reglamentas dėl pinigų finansinių institucijų sektoriaus balanso (OL L 15, p. 14) su pakeitimais, padarytais 2011 m. rugpjūčio 25 d. Europos centrinio banko reglamentu (ES) Nr. 883/2011 (OL L 228, p. 13; toliau – Reglamentas Nr. 25/2009).


9 – Kursyvu išskirta mano.


10 – Paprastai tai yra indėlis „iki pareikalavimo“, kurio tipiškiausias pavyzdys yra vadinamasis „einamosios sąskaitos indėlis“. Žr., pavyzdžiui, L. J. Cortés „Contratos bancarios (II)“, R. Uría ir A. Menéndez Curso de Derecho Mercantil, II t., Civitas, Madridas, 2001, p. 540. Taip pat žr. K. D. Thessinga „Das Einlagengeschäft“, K. Boujong, C. T. Ebenroth ir D. Joost, Handelsgesestzbuch Kommentar, Bd. 2, C. H. Beck / Franz Vahlen, Miunchenas, 2001, p. 1918 ir paskesnius.


11 – Šiuo klausimu žr. F. Cremades Bañón Certificados de depósito en las imposiciones a plazo, Mursija, 1979, p. 102. Paprastai tai yra „terminuotieji“ indėliai ar įnašai, kurių likvidumas užtikrinamas išleidžiant sertifikatus, numatančius teisę į įnešto kapitalo grąžinimą. Taip pat žr. L. J. Cortés, ob. cit., p. 541, kur indėlių sertifikatai apibrėžiami kaip „orderiniai vertybiniai popieriai, kurie gali būti perleidžiami indosuojant, ir dėl to turėtojas gali juos pardavęs susigrąžinti investuotas ar terminuotai įneštas lėšas, tačiau sutartis su kredito įstaiga neatšaukiama ir nenutraukiama“. Taip pat žr. A. Recalde „Certificado de depósito“, Enciclopedia Jurídica Básica, I t., Cívitas, Madridas, 1995, p. 1016.


12 – Kursyvu pažymėta mano.


13 – Kursyvu pažymėta mano.


14 – Perleidžiamumo kriterijus, mano nuomone, labiausiai atitinka Indėlių direktyvos leidžiamos išimties tikslą ir, kaip matysime toliau, yra tinkamiausias siekiant susieti šią direktyvą su Investuotojų direktyvos tikslu. Manau, tai patvirtina ir tai, kad pagal Vokietijos teisę indėlių direktyvos garantijos netaikomos pareikštiniams indėlių sertifikatams (Einlagensicherungs- und Anlegerentschädigungsgesetz, 1998 m. liepos 16 d. (BGBl. I, p. 1842) § 1 (2) su pakeitimais, padarytais 2014 m. liepos 15 d. įstatymu (BGBl.  I p. 934)). Ispanijos įstatymų leidėjas elgiasi panašiai – indėlių garantiją suteikia vardiniams indėlių sertifikatams ir jos nesuteikia pareikštiniams indėlių sertifikatams (1996 m. gruodžio 20 d. Karaliaus dekreto 2606/1996, kuriuo nustatoma teisinė kredito įstaigų indėlių garantijų fondo tvarka, (BOE, Nr. 307, gruodžio 21 d.) 4 straipsnio 4 dalies c punktas).


15 – Vadovaujantis 2014 m. sausio 15 d. Sprendimo Association de médiation sociale (C‑176/12, EU:C:2014:2) 36 punkto formuluote: „net aiški, tiksli ir besąlygiška direktyvos nuostata, kuria siekiama asmenims suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti taikoma bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys“. Taip pat žr. 2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci (C‑555/07, EU:C:2010:21) 46 punktą.


16 – Tradicinė doktrina, pradedant nuo 1974 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Van Duyn (41/74, EU:C:1974:133). Be to, Teisingumo Teismas šiuo tikslu visuomet vadovavosi plačia valstybės samprata, pavyzdžiui, 1986 m. vasario 26 d. Sprendime Marshall (C‑152/84, EU:C:1986:84).