Language of document : ECLI:EU:F:2015:22

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. kovo 26 d.

Byla F‑26/14

Panagiotis Stamoulis

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Akredituoti Parlamento narių padėjėjai – Pagalbos prašymas – Psichologinis priekabiavimas“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo P. Stamoulis prašo panaikinti Europos Parlamento implicitinį sprendimą atmesti jo 2013 m. vasario 13 d. pagalbos prašymą, panaikinti 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą atmesti jo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą ir nurodyti Parlamentui atlyginti jam 7 500 eurų turtinę ir 50 000 eurų neturtinę žalą.

Sprendimas:      Panaikinti Europos Parlamento implicitinį sprendimą atmesti 2013 m. vasario 13 d. P. Stamoulis pagalbos prašymą. Panaikinti 2013 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento sprendimą atmesti 2013 m. rugpjūčio 26 d. P. Stamoulis skundą. Priteisti iš Europos Parlamento atlyginti P. Stamoulis 45 785,29 euro. Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos P. Stamoulis patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Priekabiavimo šaltinis – Tariamas priekabiautojas – Europos Parlamento narys – Įtraukimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnio 1 ir 2 dalys)

2.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Įgyvendinimas psichologinio priekabiavimo atveju – Priekabiautojo nustatymas – Pareigos padėti apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a, 24 straipsniai ir 90 straipsnio 2 dalis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 1 dalis)

3.      Pareigūnai – Administracijos rūpestingumo pareiga – Gero administravimo principas – Apimtis – Pagalbos prašymas, susijęs su tariamu psichologiniu priekabiavimu – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti priimant sprendimą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsniai)

1.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje įtvirtintos teisės taikomos tuo atveju, kai priekabiautojas yra Europos Parlamento narys. Nors neabejotina tiesa, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 1 dalis taikoma tik pareigūnams, taip pat tiesa, kad šio straipsnio 2 dalyje kalbama apie psichologinį priekabiavimą patyrusį pareigūną, visiškai nepatikslinant šio priekabiavimo šaltinio. Darytina išvada, kad pagal šio straipsnio 1 dalį savaime nedraudžiama Parlamentui imtis veiksmų, kai tariamas priekabiautojas yra šios institucijos narys.

(žr. 36 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo CH / Parlamentas, F‑129/12, EU:F:2013:203, 51 punktas.

2.      Pagal Europos Parlamento vidaus taisykles, susijusias su priekabiavimo ir jo prevencijos darbe patariamuoju komitetu, priekabiavimo patariamasis komitetas, kai institucijos pareigūnas arba tarnautojas jam pateikia prašymą, turi specialią kompetenciją kiekvienu atveju įgyvendinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio nuostatas ir pagal minėtų taisyklių 5 straipsnį jo užduotis pirmiausia yra būtent užkirsti kelią bet kokiam elgesiui, kuris yra priekabiavimas, ir (arba) priversti jį nutraukti pagal tų pačių taisyklių 7 straipsnį dirbant šiuo atveju „autonomiškai, nepriklausomai ir konfidencialiai“.

Konkrečiai kalbant, iš Vidaus taisyklių 10 ir 11 straipsnių matyti, kad bet koks institucijos pareigūnas arba tarnautojas, kreipdamasis į priekabiavimo patariamąjį komitetą, neturi pateikti pirminių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą dėl priekabiavimo, ir kad, atvirkščiai, po kreipimosi šis komitetas turi atlikti jam patikėtas užduotis taip, jog jo funkcijos nebūtų priklausomos nuo kokio nors išankstinio paskyrimų tarnybos sprendimo, nebent minėtas komitetas pats kreipiasi į paskyrimų tarnybą šiuo klausimu pagal Vidaus taisyklių 14 straipsnį.

Todėl akivaizdžiai pažeistos Vidaus taisyklės, pirma, atsisakius patariamojo komiteto kompetencijos dėl to, kad tariamas priekabiautojas prie akredituoto Parlamento nario padėjėjo buvo Parlamento narys, nors tokia kompetencijos išimtis visiškai nenumatyta minėtose taisyklėse, ir, antra, Parlamentui atmetus suinteresuotojo asmens skundą, teigiant, kad pastarojo pagal minėtų taisyklių 9 straipsnį minėtam komitetui nurodyti kaltinimai dėl priekabiavimo nebuvo pagrįsti jokiais pirminiais įrodymais, nors tose pačiose taisyklėse neįtvirtinama tokia priimtinumo priekabiavimo patariamajam komitetui nagrinėti prašymą sąlyga.

Be to, darytina išvada, kad, taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies trečią sakinį, tai, kad priekabiavimo patariamasis komitetas neatsakė į tarnautojo prašymą, prilygsta sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos implicitiniam neigiamam sprendimui.

Nei Vidaus taisyklių tikslu, nei jų turiniu negalima pateisinti aiškinimo, pagal kurį priekabiavimo patariamasis komitetas neturi kompetencijos išklausyti akredituoto Parlamento nario padėjėjo, kuris mano esąs priekabiavimo auka, ir išnagrinėti šio asmens jam pateikto pagalbos prašymo.

Be to, reikia pažymėti, kad kitaip aiškinamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis prarastų savo veiksmingumą, ir būtų panaikinta šia nuostata užtikrinta akredituotų Parlamento narių padėjėjų apsauga nuo Parlamento nario psichologinio priekabiavimo, kurio aukos jie galėtų būti. Toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja šių Pareigūnų tarnybos nuostatų tikslui ir apimčiai ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje aiškiai numatyta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas.

(žr. 40–43, 46 ir 47 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo CH / Parlamentas, EU:F:2013:203, 59 punktas.

3.      Administracijos rūpestingumo pareiga jos tarnautojų atžvilgiu ir gero administravimo pareiga reiškia, kad, be kita ko, kai kompetentinga tarnyba priima sprendimą dėl tarnautojo pagalbos prašymo, pateikto pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, ji atsižvelgia į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą, ir tai darydama ji turi omenyje ne tik tarnybos interesą, bet ir atitinkamo tarnautojo interesą.

Darytina išvada, kad administracija negalėjo atmesti pagalbos prašymo dėl tariamo priekabiavimo dėl to, kad atitinkamas tarnautojas nepateikė kaltinimų pirminių įrodymų, kai nustatyta, jog ji turi kitos informacijos, kuri gali būti tariamo priekabiavimo įrodymai. Priimdama sprendimą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį administracija atsižvelgia į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą.

Parlamentas, turėdamas informacijos, kuri buvo įrodymai, galintys sukelti rimtų abejonių dėl klausimo, ar Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje įtvirtintos sąlygos yra įgyvendintos, pažeidė savo rūpestingumo pareigą atitinkamo pareigūno atžvilgiu, kai atmetė jo skundą dėl implicitinio sprendimo atmesti jo pagalbos prašymą vien dėl to, kad jis nepateikė pirminių tariamo priekabiavimo įrodymų, ir net neišnagrinėjo, ar, esant tokiai informacijai, reikia imtis tinkamų priemonių, pirmiausia, pradėti tyrimą, siekiant nustatyti prireikus faktinių aplinkybių, dėl kurių pateiktas skundas, tikrumą, ir ar reikia suabejoti dėl minėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų normų laikymosi.

(žr. 51, 52, 56 ir 57 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo Klug /EMEA, F‑35/07, EU:F:2008:150, 67 punktas; Sprendimo Donati /ECB, F‑63/09, EU:F:2012:193, 94 punktas ir Sprendimo Radelet /Komisija, F‑7/13, EU:F:2014:217, 97 punktas.