Language of document : ECLI:EU:C:2015:680

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) NUTARTIS

2015 m. spalio 6 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Dizainas – Direktyva 98/71/EB –14 straipsnis – Reglamentas (EB) Nr. 6/2002–110 straipsnis – Vadinamoji „taisymo“ išlyga – Be savininko sutikimo trečiosios šalies atliekamas prekių ženklo naudojimas automobilių atsarginėms dalims arba aksesuarams, tapatiems prekėms, kurioms įregistruotas prekių ženklas“

Byloje C‑500/14

dėl Tribunale di Torino (Turino apylinkės teismas, Italija) 2014 m. spalio 21 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. lapkričio 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose

Ford Motor Company

prieš

Wheeltrims srl

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič (pranešėjas), teisėjai A. Ó Caoimh, C. Toader, E. Jarašiūnas ir C. G. Fernlund,

generalinis advokatas M. Wathelet,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Ford Motor Company, atstovaujamos avvocato A. Camusso,

–        Wheeltrims srl, atstovaujamos avvocato D. Rizzo,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci ir J. Samnadda,

atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,

priima šią

Nutartį

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos (OL L 289, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 120) 14 straipsnio ir 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, p. 1) 110 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ford Motor Company (toliau – Ford) ir Wheeltrims srl (toliau – Wheeltrims) ginčą, kilusį dėl to, kad Wheeltrims prekiauja automobilių ratlankių gaubtais, paženklintais žymeniu, tapačiu prekių ženklui, kurį Ford įregistravo, be kita ko, tokioms prekėms.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Teisės aktai, susiję su dizainu

3        Direktyvos 98/71 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi ši direktyva neatmeta galimybės dizainui taikyti nacionalinius ar Bendrijos teisės aktus, numatančius kitokią apsaugą negu ta, kurią numato dizaino registracija ar skelbimas, kaip antai teisės aktus, reglamentuojančius teises į neregistruotą dizainą, prekių ženklus, patentus ir universalius modelius, nesąžiningą konkurenciją ar civilinę atsakomybę.“

4        Šios direktyvos 2 straipsnis „Taikymo sritis“ suformuluotas taip:

1.      Ši direktyva taikoma:

a)      teisėms į dizainą, registruotoms valstybių narių centriniuose pramoninės nuosavybės biuruose;

b)      teisėms į dizainą, registruotoms Beniliukso dizaino biure;

c)      teisėms į dizainą, registruotoms pagal valstybėje narėje galiojančius tarptautinius susitarimus;

d)      paraiškoms a, b ir c punktuose nurodytoms teisėms į dizainą.

2.      Šioje direktyvoje dizaino registracija taip pat yra skelbimas po paraiškos dizainui registruoti padavimo valstybės narės, kurioje toks skelbimas reiškia teisės į dizainą atsiradimą, pramoninės nuosavybės biure.“

5        Minėtos direktyvos 14 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio nuostata“ numatyta:

„Kol pagal 18 straipsnio nuostatas nebus [Europos] Komisijos siūlymu priimtos šios direktyvos pataisos, valstybės narės laiko galiojančiomis esamas teisines nuostatas, reglamentuojančias sudedamosios dalies, naudojamos sudėtiniam gaminiui taisyti, kad būtų atkurta jo pirminė išvaizda, dizaino naudojimą, ir tas nuostatas keičia tik siekdamos liberalizuoti tokių dalių rinką.“

6        Tos pačios direktyvos 16 straipsnyje „Ryšys su kitomis apsaugos formomis“ nustatyta:

„Šios direktyvos nuostatos nepažeidžia Bendrijos teisės ar atitinkamos valstybės narės teisės, reglamentuojančios teises į neregistruotą dizainą, prekių ženklus ar kitus skiriamuosius ženklus, patentus ir universalius modelius, šriftus, civilinę atsakomybę ar nesąžiningą konkurenciją.“

7        Reglamento Nr. 6/2002 5 ir 31 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(5)      Taigi reikia sukurti Bendrijos dizainą, kuris būtų tiesiogiai taikomas kiekvienoje valstybėje narėje, nes tai yra vienintelis būdas viename įstatyme nustatyta bendra tvarka Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklai ir dizainas) padavus vienintelę paraišką įgyti dizaino teises, kurios galiotų visoje valstybių narių teritorijoje.

<...>

(31)      Šis reglamentas neužkerta kelio Bendrijos dizaino saugomiems dizainams taikyti pramoninės nuosavybės įstatymus ir kitus atitinkamus valstybių narių įstatymus, pavyzdžiui, įstatymus, susijusius su registruotojo dizaino apsauga arba su neregistruotaisiais dizainais, prekių ženklais, patentais ir naudingaisiais modeliais, nesąžininga konkurencija ar civiline atsakomybe.“

8        Šio reglamento 1 straipsnyje „Bendrijos dizainas“ nurodyta:

„1.      „Bendrijos dizainu“ vadinamas šiame reglamente pateiktas sąlygas atitinkantis dizainas.

2.      Saugomas dizainas:

a)      „neregistruotasis Bendrijos dizainas“, jei dizainas viešai skelbiamas šiame reglamente nustatyta tvarka;

b)      „registruotasis Bendrijos dizainas“, jei jo registracija atlikta šiame reglamente nustatyta tvarka.

3.      Bendrijos dizainas yra unitarinis. Jis vienodai galioja visoje [Europos Sąjungoje]. Negalima jo įregistruoti, perduoti, atsisakyti, priimti sprendimą dėl jo negaliojimo ar uždrausti jį naudoti kitaip, kaip tik visoje [Sąjungoje]. Šis principas galioja ir yra reikšmingas visais atvejais, nebent šis reglamentas numato kitaip.“

9        Minėto reglamento 96 straipsnio „Santykis su kitomis nacionaliniuose įstatymuose numatytomis apsaugos formomis“ 1 dalyje numatyta:

„Šio reglamento nuostatos nepažeidžia jokių [Sąjungos] arba atitinkamos valstybės narės teisės normų, reglamentuojančių neregistruotuosius dizainus, prekių ženklus ar kitus skiriamuosius ženklus, patentus ir naudinguosius modelius, šriftus, civilinę atsakomybę ir nesąžiningą konkurenciją.“

10      Remiantis to paties reglamento 110 straipsniu „Pereinamojo laikotarpio nuostata“:

„1.      Iki įsigalioja Komisijos pasiūlymo pagrindu priimti šio reglamento pakeitimai, kaip Bendrijos dizainas nėra saugomas sudėtinio gaminio sudedamąja dalimi esantis dizainas, pagal 19 straipsnio 1 dalies nuostatas naudojamas taisant tą sudėtinį gaminį, siekiant atkurti pirminę jo išvaizdą.

2.      Šio straipsnio 1 dalyje paminėtas Komisijos pasiūlymas pateikiamas kartu su visais pakeitimais, kuriuos Komisija pasiūlo padaryti tuo pačiu klausimu pagal Direktyvos [98/71] 18 straipsnio nuostatas, bei atsižvelgiant į tuos pakeitimus.“

 Teisės aktai, susiję su prekių ženklais

11      2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25 ir klaidų ištaisymas OL L 11, 2009, p. 86) 5 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ nurodyta:

„1.      Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo prekybos veikloje naudoti:

a)      bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

b)      bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.

2.      Bet kuri valstybė narė taip pat gali numatyti, jog savininkas turi teisę neleisti trečiosioms šalims be jo sutikimo naudoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi gerą vardą valstybėje narėje ir jeigu dėl žymens vartojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo privalumais arba pažeidžiamas skiriamasis prekių ženklo požymis ar pakenkiama jo geram vardui.

3.      Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:

a)      tokiu žymeniu žymėti prekes arba jų pakuotes;

b)      siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes arba siūlyti ar teikti juo paženklintas paslaugas;

c)      importuoti arba eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes;

d)      naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje.

4.      Jei pagal valstybės narės teisę žymens naudojimas 1 dalies b punkte ar 2 dalyje nurodytomis sąlygomis galėjo būti neuždraustas iki [1988 m. gruodžio 21 d. Pirmąją Tarybos direktyvą 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92)] įgyvendinančių nuostatų įsigaliojimo toje valstybėje narėje datos, prekių ženklo suteikiamos teisės negali būti panaudotos užkirsti kelią toliau naudoti tokį žymenį.

5.      1–4 dalių nuostatos neturi įtakos jokios valstybės narės nuostatoms dėl apsaugos prieš žymens naudojimą kitais nei prekių ar paslaugų atskyrimo tikslais, jeigu dėl tokio žymens naudojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo privalumais arba pažeidžiami prekių ženklo skiriamieji požymiai ar pakenkiama jo reputacijai.“

12      Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“, nurodyta:

„1.      Prekių ženklu jo savininkui nesuteikiama teisė uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudoti:

a)      savo vardą arba adresą;

b)      prekių ar teikiamų paslaugų rūšies, kokybės, kiekio, paskirties, vertės, geografinės kilmės, pagaminimo laiko nuorodas arba kitas jų charakteristikas;

c)      prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį,

jeigu toks naudojimas neprieštarauja sąžiningai pramoninės ir komercinės veiklos praktikai.

2.      Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudotis ankstesnėmis tiktai tam tikroje vietovėje taikomomis teisėmis, jeigu tokią teisę pripažįsta tos valstybės įstatymai ir jei ji taikoma tik toje teritorijoje, kurioje ji yra pripažįstama.“

13      Minėtos direktyvos 7 straipsnis susijęs su prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimu.

14      Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje kalbama apie prekių ženklo licencijavimą.

15      Pagal Direktyvos 2008/95 17 straipsnį Direktyva 89/104 yra panaikinama, o nuorodos į ją laikomos nuorodomis į šią pirmąją direktyvą.

16      2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) 9 straipsnis „Bendrijos prekių ženklų suteikiamos teisės“ suformuluotas taip:

„1.      Bendrijos prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo prekybos veikloje naudoti:

a)      bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos prekių ženklui, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas;

b)      bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo Bendrijos prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl Bendrijos prekių ženklu ir tuo žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima galimybę susieti žymenį su prekių ženklu;

c)      bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos prekių ženklui arba panašų į jį, kai juo žymimos prekės arba paslaugos yra nepanašios į tas, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas, jeigu šis [Sąjungoje] turi gerą vardą ir jeigu dėl neteisėto žymens naudojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pakenkiama Bendrijos prekių ženklo skiriamajam požymiui ar jo geram vardui.

2.      Vadovaujantis 1 dalies nuostatomis galima, inter alia, uždrausti:

a)      tokiu žymeniu žymėti prekes arba jų pakuotes;

b)      siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, taip pat siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas;

c)      importuoti arba eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes;

d)      naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje.

3.      Bendrijos prekių ženklo suteikiamos teisės nuo paskelbimo apie prekių ženklo įregistravimo dienos turi pirmenybę trečiųjų šalių atžvilgiu. Tačiau galima reikalauti pagrįsto dydžio kompensacijos už po Bendrijos prekių ženklo paraiškos paskelbimo dienos atliekamus veiksmus, kurie dėl paskelbimo nuo tada tampa draudžiamais. Iki paskelbimo apie registraciją teismas negali byloje priimti sprendimo nagrinėjant bylą iš esmės.“

17      Šio reglamento 12 straipsnis „Bendrijos prekių ženklo veikimo apribojimas“ suformuluotas taip:

„Bendrijos prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiosioms šalims komercinėje veikloje naudoti:

a)      savo vardą, pavardę arba adresą;

b)      prekių ar teikiamų paslaugų rūšies, kokybės, kiekio, paskirties, vertės, geografinės kilmės, pagaminimo laiko nuorodas arba kitas jų charakteristikas;

c)      prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį;

jeigu toks naudojimas neprieštarauja sąžiningai pramoninės ir komercinės veiklos praktikai.“

 Italijos teisė

18      2005 m. vasario 10. Įstatyminio dekreto Nr. 30 dėl pramoninės nuosavybės kodekso (decreto legislativo n. 30 – Codice della proprietà industriale, GURI, Nr. 52, 2005 m. kovo 4 d.), iš dalies pakeisto 2010 m. rugpjūčio 13 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 131 (decreto legislativo n. 131, GURI, Nr. 192, 2010 m. rugpjūčio 18 d., toliau – CPI), 20 straipsnyje „Registracijos suteikiamos teisės“ numatyta:

„1.      Registruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises jį naudoti. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo prekybos veikloje naudoti:

a)      bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

b)      žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, įregistruotą tapačioms arba panašioms prekėms arba paslaugoms, kai dėl žymenų tapatumo arba panašumo ir prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima galimybę susieti du žymenis;

c)      žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, įregistruotą nepanašioms prekėms arba paslaugoms, jeigu pastarasis turi gerą vardą ir dėl neteisėto žymens naudojimo būtų nesąžiningai pasinaudota prekių ženklo skiriamuoju požymiu arba geru vardu arba jiems būtų pakenkta.

2.      1 dalyje nurodytais atvejais prekių ženklo savininkas gali, be kita ko, uždrausti visoms trečiosioms šalims ženklinti žymeniu prekes ar jų pakuotes; siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes arba siūlyti ar teikti juo paženklintas paslaugas; importuoti arba eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes; naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje.

3.      Prekybininkas gali savo prekių ženklu ženklinti jo paties parduodamas prekes, tačiau negali pašalinti gamintojo arba prekybininko, iš kurio prekės buvo gautos, prekių ženklo.“

19      CPI 21 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimai“ nustatyta:

„1.      Registruotu prekių ženklu jo savininkui nesuteikiama teisė uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudoti, jeigu naudojimas atitinka sąžiningos profesinės veiklos principus:

a)      savo vardą arba adresą;

b)      prekių ar teikiamų paslaugų rūšies, kokybės, kiekio, paskirties, vertės, geografinės kilmės, pagaminimo laiko nuorodas arba kitas jų charakteristikas arba

c)      prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį.

2.      Draudžiama prekių ženklą naudoti su teisės aktais nesuderinamu būdu, konkrečiai kalbant, taip, kad rinkoje atsirastų galimybė jį supainioti su kitais žymenimis, kurie žinomi kaip įmonių, prekių arba paslaugų skiriamieji žymenys, arba bet kuriuo atveju taip, kad dėl jo naudojimo būdo arba konteksto, kuriam esant jis naudojamas, visuomenė būtų suklaidinta dėl prekių arba paslaugų rūšies, kokybės ar kilmės, arba taip, kad būtų padaryta žalos autorių, intelektinės nuosavybės ar kitoms išimtinėms trečiųjų šalių teisėms.

3.      Draudžiamas bet koks registruoto prekių ženklo naudojimas po to, kai registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu dėl negaliojimo pagrindo prekių ženklo naudojimas tampa neteisėtas.“

20      Minėto CPI 241 straipsnis „Išimtinės teisės į sudėtinio gaminio sudedamąsias dalis“ suformuluotas taip:

„Kol direktyva [98/71] Komisijos siūlymu nebus pakeista pagal tos pačios direktyvos 18 straipsnį, išimtinėmis teisėmis į sudėtinio gaminio sudedamąsias dalis negali būti remiamasi siekiant uždrausti gaminti ir pardavinėti pačias sudedamąsias dalis, skirtas sudėtiniam gaminiui taisyti, siekiant atkurti pirminę jo išvaizdą.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

21      Automobilių, jų aksesuarų ir atsarginių dalių gamintoja Ford savo prekes ženklina spalvotu arba nespalvotu ovalo formos žymeniu, kuris pateikiamas išilgai ir kurio viduje yra įrašas „Ford“, užrašytas išgalvotu pasvirusius šriftu (toliau – prekių ženklas „Ford“). Šis žymuo buvo įregistruotas kaip prekių ženklas automobiliams ir atsarginėms dalims bei aksesuarams, įskaitant ratlankių gaubtus. Ford šiuo prekių ženklu žymi, be kita ko, ratlankių gaubtus, montuojamus ant jos gaminamų automobilių ratlankių.

22      Wheeltrims, kuri yra automobilių atsarginių dalių tiekėja, neturėdama tam reikalingų leidimų, prekiauja ratlankių gaubtais, ant kurių yra tiksli įvairių automobilių gamintojų prekių ženklų, įskaitant prekių ženklą „Ford“, kopija. Ši įmonė gamina ir parduoda taip pat „universalius“, t. y. jokiu prekių ženklu nepažymėtus, gaubtus, kurių kaina mažesnė už gamintojo prekių ženklu pažymėtų ratlankių kainą.

23      2013 m. gegužės 15 d. Tribunale di Torino (Turino apylinkės teismas) Ford pareiškė ieškinį Wheeltrims dėl teisių pažeidimo su prašymu, pirma, uždrausti Wheeltrims gaminti ir prekiauti prekių ženklais „Ford“ pažymėtais ratlankių gaubtais ir bet kokia kita neleistina forma naudoti šį prekių ženklą Sąjungoje, antra, nurodyti šiai bendrovei atlyginti Ford patirtą žalą. Ford nuomone, tai, kad Wheeltrims be leidimo naudoja minėtą prekių ženklą savo pačios parduodamiems ratlankių gaubtams žymėti, yra Ford išimtinių teisių pažeidimas pagal CPI 20 straipsnį ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnį. Be to, toks naudojimas negali būti pateisinamas nė viena CPI 21 straipsnyje ir Reglamento Nr. 207/2009 12 straipsnyje nurodyta išlyga, nes Wheeltrims parduodamų ratlankių gaubtų žymėjimas prekių ženklu „Ford“ nebūtinas nei tokios atsarginės dalies paskirčiai nurodyti, nei kitoms apibūdinamosios funkcijoms užtikrinti, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

24      Wheeltrims nurodo, kad prekių ženklą „Ford“ ji naudoja tik apibūdinimo tikslais. Šiuo atžvilgiu minėta bendrovė remiasi CPI 241 straipsnyje numatyta vadinamąja „taisymo išlyga“, kuri suteikia teisę atgaminti prekių ženklo saugomas sudėtinio gaminio sudedamąsias dalis be išankstinio šio prekių ženklo savininko sutikimo, su sąlyga, kad toks atgaminimas leidžia atkurti pirminę sudėtinio gaminio išvaizdą (toliau – taisymo išlyga). Ant ratlankių gaubtų, kuriais prekiauja Wheeltrims, esančio prekių ženklo „Ford“ funkcija yra ne nurodyti šių dalių kilmę, bet identifikuoti gaminio, kaip visumos, t. y. automobilio, ant kurio montuojami ratlankių gaubtai, gamintoją. Toks prekių ženklo „Ford“ naudojimas skirtas tam, kad ant atsarginių dalių būtų pakartota atitinkamai originaliai daliai, t. y. ratlankių gaubtui, būdinga estetinė apibūdinamoji savybė, kuri laikoma esmine siekiant atkurti pirminę sudėtinio gaminio, šiuo atveju automobilio, kaip visumos, išvaizdą. Jeigu automobilių atsarginių dalių gamintojai negalėtų naudoti prekių ženklų šiuo tikslu, būtų sudaryta laisvos konkurencijos atitinkamoje rinkoje kliūčių.

25      Tribunale di Torino (Turino apylinkės teismas) mano, kad tokiu Wheeltrims elgesiu pažeidžiamos prekių ženklu „Ford“ suteikiamos teisės, o tai negali būti pateisinama nė vienu iš CPI 21 straipsnyje ar Reglamento Nr. 207/2009 12 straipsnyje nurodytų pagrindų. Šiuo klausimu minėtas teismas nurodo Sprendimą Gillette Company ir Gillette Group Finland (C‑228/03, EU:C:2005:177) ir tvirtina, jog tai, kad Wheeltrims naudoja prekių ženklą „Ford“, nėra būtina siekiant nurodyti visuomenei aptariamų ratlankių gaubtų paskirtį arba jų suderinamumą su „Ford“ preke, kaip tai suprantama pagal minėtą sprendimą.

26      Šio teismo nuomone, labai neaiški taisymo išlygos taikymo sritis. Teisingumo Teismas dar nėra nusprendęs dėl prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugos ir šios išlygos santykio. Šio teismo nuomone, dėl dviejų skirtingų CPI 241 straipsnio ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnio aiškinimų Italijos teismų praktikoje susiformavo dvi viena kitai prieštaraujančios nuomonės.

27      Remiantis pirmuoju aiškinimu, šių nuostatų formuluotė ir jų vieta teisės aktuose leidžia manyti, kad taisymo išlyga leidžia tokiam gamintojui, koks yra Wheeltrims, prekiauti atsarginėmis dalimis, tapačiomis originalioms dalims, tik jeigu gaminant šias atsargines dalis siekiama atkurti pirminę sudėtinio gaminio išvaizdą, ir kad pagal ją leidžiama nukrypti tik nuo dizainui, o ne nuo kitai pramoninės nuosavybės teisei, konkrečiai įregistruotam prekių ženklui, suteiktos apsaugos.

28      Remiantis antruoju aiškinimu, taisymo išlyga yra bendro pobūdžio ir jos taikymo sritis turi būti suprantama plačiai, atsižvelgiant į būtinybę grąžinti sudėtiniams gaminiams jų pirminę išvaizdą, neatsižvelgiant į tai, ar yra kitų pramoninę nuosavybę saugančių teisių, be kita ko, išplaukiančių iš prekių ženklo registracijos. Šia būtinybe siekiama leisti atsarginių dalių gamintojui veikti rinkoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir originalių dalių gamintojui, nesvarbu, kokio pobūdžio apsaugos pastarasis reikalauja, leidžiant atsarginių dalių gamintojui atkurti visas – ir funkcines, ir estetines – originalių dalių savybes.

29      Minėtas teismas patikslina, kad antrąjį aiškinimą pateikė kiti Italijos teismai, be kita ko, Corte di Appello di Milano (Milano apeliacinis teismas).

30      Tribunale di Torino (Turino apylinkės teismas) pažymi, kad tokio aiškinimo laikėsi ir teismas, atmetęs Ford prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamą tokiomis pačiomis kaip jam nurodytos faktinėmis aplinkybėmis. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjęs teismas iš esmės manė, kad CPI 241 straipsnyje numatyta taisymo išlyga gali būti priešpastatoma Ford tiek, kiek šia išlyga užtikrinama esminė atsarginių dalių gamintojų ekonominė teisė gaminti nepriekaištingą sudėtinio gaminio originalių sudėtinių dalių pakaitalą.

31      Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Torino (Turino apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos 98/71 14 straipsnio ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnio taikymas taip, kad šiomis nuostatomis atsarginių dalių ir aksesuarų gamintojui būtų suteikiama teisė naudoti įregistruotus trečiųjų šalių prekių ženklus, siekiant suteikti galutiniam naudotojui galimybę atkurti pirminę sudėtinio gaminio išvaizdą, netgi jei prekių ženklo savininkas aptariamu skiriamuoju žymeniu žymi atsargines dalis arba aksesuarus, skirtus montuoti į sudėtinį gaminį taip, kad jie būtų matomi išoriškai ir prisidėtų prie sudėtinio gaminio išvaizdos sukūrimo, yra suderinamas su Sąjungos teise?

2.      Ar Direktyvos 98/71 14 straipsnyje ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnyje numatyta taisymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad ji pagrindžia trečiųjų šalių, gaminančių atsargines dalis ir aksesuarus, subjektinę teisę, ir ar ši subjektinė teisė apima šių trečiųjų šalių teisę žymėti kitiems asmenims priklausančiu įregistruotu prekių ženklu savo atsargines dalis ir aksesuarus nukrypstant nuo Reglamento Nr. 207/09 ir Direktyvos 89/104 nuostatų net ir tada, jei prekių ženklo savininkas aptariamu skiriamuoju žymeniu žymi atsargines dalis ar aksesuarus, skirtus įmontuoti į sudėtinį gaminį taip, kad jie būtų matomi ir prisidėtų prie sudėtinio gaminio išvaizdos sukūrimo?“

 Dėl prejudicinių klausimų

32      Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsniu, jeigu atsakymas į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

33      Ši nuostata taikytina nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

 Dėl priimtinumo

34      Vokietijos vyriausybė išreiškė abejonių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje būtina atsakyti į klausimą, susijusį su galimybe prekių ženklams taikyti dizainui taikomą taisymo išlygą. Taigi nurodyta problema yra hipotetinio pobūdžio.

35      Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Sprendimo Fish Legal ir Shirley, C‑279/12, EU:C:2013:853, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei Sprendimo Idrodinamica Spurgo Velox ir kt., C‑161/13, EU:C:2014:307, 29 punktas).

36      Šiuo atveju iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariami Wheeltrims gaminami ratlankių gaubtai ženklinami prekių ženklu „Ford“, todėl, jeigu turėtų būti pritarta šios nutarties 27 punkte aprašytam aiškinimui, ši neoriginalių dalių gamintoja turi būti baudžiama už teisių į šį prekių ženklą pažeidimą, o jeigu būtų laikomasi šios nutarties 28 punkte aprašyto aiškinimo, teisės į minėtą prekių ženklą nebūtų pažeistos.

37      Todėl nėra akivaizdu, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškelta problema yra hipotetinio pobūdžio. Taigi šis prašymas yra priimtinas.

 Dėl esmės

38      Klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 98/71 14 straipsnis ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jais leidžiama, nukrypstant nuo Direktyvos 2008/95 ir Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų, automobilių atsarginių dalių ir aksesuarų, kaip antai ratlankių gaubtų, gamintojui ženklinti savo prekes žymeniu, tapačiu prekių ženklui, kurį automobilių gamintojas įregistravo, be kita ko, tokioms prekėms, be išankstinio šio prekių ženklo savininko sutikimo, remiantis tuo, kad toks šio prekių ženklo naudojimas yra vienintelė priemonė suremontuoti atitinkamą automobilį grąžinant jam, kaip sudėtiniam gaminiui, pirminę išvaizdą.

39      Visų pirma reikia nurodyti, jog iš Direktyvos 98/71 14 straipsnio ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnio formuluočių matyti, kad šiomis nuostatomis nustatomi tam tikri teisių į dizainą apribojimai ir jose visiškai nekalbama apie teisių į prekių ženklus apsaugą.

40      Antra, konstatuotina, kad pagal Direktyvos 98/71 2 straipsnį ši direktyva taikoma tik dizainų registracijoms tam tikrose nacionalinėse ir tarptautinėse tarnybose ir dizainų registracijos paraiškoms. Be to, iš Reglamento Nr. 6/2002 1 straipsnio, siejamo su šio reglamento 5 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad juo siekiama tik sukurti Bendrijos dizainą, kuris būtų tiesiogiai taikomas kiekvienoje valstybėje narėje.

41      Trečia, svarbu nurodyti, kad, pirma iš Direktyvos 98/71 7 konstatuojamosios dalies ir 16 straipsnio bei, antra, iš Reglamento Nr. 6/2002 31 konstatuojamosios dalies ir 96 straipsnio 1 dalies matyti, jog taikant šiuos Sąjungos teisės aktus nepažeidžiamos Sąjungos teisės ar atitinkamos valstybės narės teisės nuostatos, susijusios, be kita ko, su prekių ženklais.

42      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 98/71 14 straipsnyje ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnyje nenukrypstama nuo Direktyvos 2008/95 ir Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų.

43      Dėl Wheeltrims palaikomo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tvirtinimo, kad dėl Sąjungos tikslo išsaugoti neiškraipytos konkurencijos sistemą būtina išplėsti Direktyvos 98/71 14 straipsnio ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnio taikymą teisių į prekių ženklus apsaugai, reikia nurodyti, jog į šį tikslą Sąjungos teisės aktų leidėjas jau atsižvelgė Direktyvoje 2008/95 ir Reglamente Nr. 207/2009. Iš tikrųjų, apribojant Direktyvos 2008/95 5 straipsniu arba Bendrijos prekių ženklo atveju – Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsniu prekių ženklo savininkui suteikiamas teises, pagal šios direktyvos 6 straipsnį ir minėto reglamento 12 straipsnį siekiama taip suderinti prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugos, laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas vidaus rinkoje pagrindinius interesus, kad teisės į prekių ženklą galėtų atlikti savo, kaip esminio neiškraipytos konkurencijos sistemos, kurią sutartimi siekiama įtvirtinti ir išsaugoti, elemento vaidmenį (šiuo klausimu žr., be kita ko, Sprendimo BMW, C‑63/97, EU:C:1999:82, 62 punktą ir Sprendimo Gillette Company ir Gillette Group Finland, C‑228/03, EU:C:2005:177, 29 punktą).

44      Be kita ko, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Direktyvos 2008/95 5–7 straipsniais visiškai suderinamos su prekių ženklo suteikiamomis teisėmis susijusios taisyklės ir apibrėžiamos teisės, kuriomis prekių ženklų savininkai naudojasi Europos Sąjungoje. Todėl, išskyrus specialius šios direktyvos 8 ir paskesniuose straipsniuose reglamentuojamus atvejus, nacionalinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl prekių ženklo suteikiamos išimtinės teisės įgyvendinimo, negali riboti šios išimtinės teisės labiau, nei ji ribojama pagal minėtus 5–7 straipsnius (Sprendimo Martin Y Paz Diffusion, C‑661/11, EU:C:2013:577, 54 ir 55 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

45      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 98/71 14 straipsnis ir Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnis aiškintini taip, kad jais neleidžiama, nukrypstant nuo Direktyvos 2008/95 ir Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų, automobilių atsarginių dalių ir aksesuarų, kaip antai ratlankių gaubtų, gamintojui ženklinti savo prekes žymeniu, tapačiu prekių ženklui, kurį automobilių gamintojas įregistravo, be kita ko, tokioms prekėms, be išankstinio šio prekių ženklo savininko sutikimo, remiantis tuo, kad toks šio prekių ženklo naudojimas yra vienintelė priemonė suremontuoti atitinkamą automobilį grąžinant jam, kaip sudėtiniam gaminiui, pirminę išvaizdą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

46      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos 14 straipsnis ir 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 110 straipsnis aiškintini taip, kad jais neleidžiama, nukrypstant nuo 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti ir 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo nuostatų, automobilių atsarginių dalių ir aksesuarų, kaip antai ratlankių gaubtų, gamintojui ženklinti savo prekes žymeniu, tapačiu prekių ženklui, kurį automobilių gamintojas įregistravo, be kita ko, tokioms prekėms, be išankstinio šio prekių ženklo savininko sutikimo, remiantis tuo, kad toks šio prekių ženklo naudojimas yra vienintelė priemonė suremontuoti atitinkamą automobilį grąžinant jam, kaip sudėtiniam gaminiui, pirminę išvaizdą.

Parašai.


* Proceso kalba: italų.