Language of document :

2016 m. balandžio 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas byloje (Krajský soud v Praze (Čekijos Respublika) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Ernst Georg Radlinger, Helena Radlingerová / FINWAY a.s.

(Byla C-377/14)1

(Prejudicinis sprendimas – Direktyva 93/13/EEB – 7 straipsnis – Nacionalinės proceso normos dėl bankroto bylų – Skola, susijusi su vartojimo kredito sutartimi – Veiksminga teisminė gynyba – Priedo 1 dalies e punktas – Kompensacijos sumos neproporcingumas – Direktyva 2008/48/EB – 3 straipsnio l punktas – Bendra kredito suma – I priedo I dalis – Kredito lėšų išmokėjimo suma – Bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimas – 10 straipsnio 2 dalis – Pareiga informuoti – Vertinimas ex officio – Sankcija)

Proceso kalba: čekų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Krajský soud v Praze

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovai: Ernst Georg Radlinger, Helena Radlingerová

Atsakovė: FINWAY a.s.

Rezoliucinė dalis

1.    1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, visų pirma šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės proceso teisės nuostatas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurios bankroto byloje, viena vertus, neleidžia teismui, į kurį kreiptasi ginčijant kredito sutartimi pagrįstus reikalavimus, ex officio vertinti galimą kredito sutartimi pagrįstų sutarties sąlygų, kuriomis bankroto byloje grindžiami pareikšti reikalavimai, nesąžiningumą, nors šiam teismui žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, ir kuri, kita vertus, leidžia tam teismui nagrinėti tik garantija neužtikrintus reikalavimus ir tik remiantis tuo, kad jie nustojo galioti arba išnyko.

2.    2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB, 10 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis įpareigoja nacionalinį teismą, į kurį kreiptasi ginčijant kredito sutartimi, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, grindžiamus skolinius reikalavimus, ex officio vertinti, ar laikomasi šioje nuostatoje nustatytos pareigos informuoti, ir dėl šio pažeidimo imtis visų nacionalinėje teisėje numatytų priemonių, su sąlyga, kad sankcijos atitinka šios direktyvos 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

3.    Direktyvos 2008/48 3 straipsnio l punktas, 10 straipsnio 2 dalis ir šios direktyvos I priedo I dalis turi būti aiškinamos taip, kad bendra kredito suma ir kredito lėšų išmokėjimo suma apima visas vartotojui išmokėtas sumas, todėl į jas neįskaitomos sumos, kurias kreditorius sumokėjo siekdamas padengti su atitinkamu kreditu susijusias išlaidas ir kurios nėra iš tikrųjų išmokėtos vartotojui.

4.    Direktyvos 93/13 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad vertinant, ar vartotojui, kuris nevykdo savo įsipareigojimų, nustatyta sumokėti kompensacija yra neproporcingai didelė, kaip tai suprantama pagal jos priedo 1 dalies e punktą, reikia įvertinti visų sutartyje nustatytų atitinkamų sąlygų sudėtinį poveikį, neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius iš tiesų siekia, kad būtų visa apimtimi įvykdytas kiekvienas reikalavimas, ir kad nacionaliniai teismai, remdamiesi šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, prireikus turi imtis visų priemonių, kurios pagal nacionalinę teisę taikomos konstatavus atitinkamos sąlygos nesąžiningumą, kad užtikrintų, jog ji vartotojui nebūtų privaloma.

____________

1 OL C 395, 2014 11 10.