Language of document : ECLI:EU:C:2015:686

Byla C‑216/14

Baudžiamoji byla

prieš

Gavril Covaci

(Amtsgericht Laufen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2010/64/ES – Teisė į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese – Proceso kalba – Baudžiamasis įsakymas, kuriuo paskirta bauda – Galimybė prieštaravimą pareikšti kita nei proceso kalba – Direktyva 2012/13/ES – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus – Baudžiamojo įsakymo įteikimas – Būdai – Privalomas kaltinamojo įgaliotinio skyrimas –Prieštaravimo pateikimo terminas, skaičiuojamas nuo dokumentų įteikimo įgaliotiniui“

Santrauka – 2015 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1.        Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose– Teisė į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese – Direktyva 2010/64 – Taikymo sritis –Prieštaravimas dėl supaprastintame procese priimto neįsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo, kuriuo asmuo pripažintas kaltu padarius baudžiamąją veiką – Įtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64 1 straipsnis)

2.        Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisė į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese – Direktyva 2010/64 – Apimtis – Nacionalinės teisės aktai, kuriais asmuo, dėl kurio priimtas aktas, kuriuo asmuo pripažintas kaltu padaręs baudžiamąją veiką, įpareigojamas dėl šio akto pateikti prieštaravimą valstybės narės, kurioje priimtas toks aktas, proceso kalba – Leistinumas – Riba – Akto, kuriuo pareiškiamas prieštaravimas, pripažinimas esminiu dokumentu

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64 1–3 straipsniai)

3.        Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Direktyva 2012/13 – Įtariamųjų arba kaltinamųjų teisė būti informuotiems apie jų teises ir apie kaltinimus jų atžvilgiu – Apimtis

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13 1, 3 ir 6 straipsniai)

4.        Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Direktyva 2012/13 – Taikymo sritis – Prieštaravimas dėl supaprastintame procese priimto neįsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo, kuriuo asmuo pripažintas kaltu – Įtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13 6 straipsnis)

5.        Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Direktyva 2012/13– Teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus – Apimtis – Akto, kuriuo asmuo pripažintas kaltu padaręs baudžiamąją veiką, įteikimas – Būdai – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmenys, negyvenantys valstybėje narėje, kurioje priimtas aktas, įpareigojami paskirti įgaliotinį – Leistinumas – Sąlyga – Galimybė pasinaudoti visu terminu, nustatytu asmeniui prieštaravimui pareikšti

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalies c punktas ir 6 straipsnio 1 ir 3 dalys)

1.        Asmens, kuris nori pareikšti prieštaravimą dėl jo atžvilgiu priimto neįsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo, situacija patenka į Direktyvos 2010/64 dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese taikymo sritį, todėl šis asmuo turi turėti galimybę pasinaudoti minėta direktyva užtikrinama teise į vertimą žodžiu ir raštu.

(žr. 26, 27 punktus)

2.        Direktyvos 2010/64 dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese 1–3 straipsniai aiškintini taip, kad pagal juos nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos baudžiamajame procese asmeniui, dėl kurio priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, prieštaravimą raštu dėl šio įsakymo leidžiama pateikti tik proceso kalba, nors šis asmuo jos nemoka, jeigu, vadovaudamosi šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalimi, kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į atitinkamą procesą ir bylos aplinkybes, nemano, kad toks prieštaravimas yra esminis dokumentas

Iš tikrųjų, pirma, Direktyvos 2010/64 2 straipsnyje numatyta teise į vertimo žodžiu paslaugas siekiama užtikrinti, kad vertėjas žodžiu išverstų įtariamųjų arba kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo institucijoms ar teismui, arba, prireikus, gynėjams išsakytus pareiškimus, bet ne visus tokių įtariamųjų ar kaltinamųjų pateiktus aktus. Taigi minėtu straipsniu asmeniui garantuojama galimybė pasinaudoti nemokama vertimo žodžiu paslauga, jeigu šis asmuo kompetentingo teismo kanceliarijoje dėl jo atžvilgiu priimto baudžiamojo įsakymo pats žodžiu pareiškia prieštaravimą, kuris surašomas į protokolą, arba, jeigu jis pateikia prieštaravimą raštu, galimybė pasinaudoti gynėjo, kuris parengia atitinkamą dokumentą proceso kalba, pagalba. Tačiau reikalaujant, kad valstybės narės ne tik leistų atitinkamiems asmenims būti visiškai jų kalba informuotiems apie jiems iškeltus kaltinimus ir pateikti savo paaiškinimų dėl šių kaltinimų, bet ir sistemingai užtikrintų visų atitinkamo asmens skundų dėl jo atžvilgiu priimto teismo sprendimo vertimą, būtų viršyti pačia Direktyva 2010/64 siekiami tikslai.

Antra, Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta teisė į tam tikrų esminių dokumentų vertimą susijusi tik su kompetentingų institucijų proceso kalba parengtų esminių dokumentų vertimu raštu į atitinkamo asmens suprantamą kalbą. Ji iš principo neapima dokumento, kaip antai prieštaravimo dėl baudžiamojo įsakymo, vertimo raštu į proceso kalbą.

Tačiau, kadangi minėtos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje kompetentingoms institucijoms aiškiai leidžiama kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar bet kuris kitas, šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nenumatytas dokumentas, yra esminis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į tokio baudžiamojo įsakymo priėmimo procedūros pagrindinėje byloje ypatumus, ir į jo nagrinėjamos bylos ypatumus, turi nuspręsti, ar raštu pateiktas prieštaravimas dėl baudžiamojo įsakymo turi būti pripažintinas esminiu dokumentu, kurio vertimas būtinas. Reikšmingomis yra aplinkybės, kad šis prieštaravimas, kuris gali būti pateiktas raštu arba pareikštas žodžiu tiesiogiai kompetentingo teismo kanceliarijai, neprivalo būti motyvuotas, turi būti pateiktas per itin trumpą dviejų savaičių terminą, skaičiuojamą nuo minėto įsakymo įteikimo, nereikalaujant, kad jį pateikiant dalyvautų advokatas, ir kad jį atitinkamas asmuo parengtų jam žinoma kalba, kuri nėra proceso kalba.

(žr. 38, 40–44, 47, 49–51 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.        Kaip matyti iš kartu taikomų šios Direktyvos 2010/64 dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese 3 ir 6 straipsnių, jos 1 straipsnyje įtvirtinta įtariamųjų arba kaltinamųjų teisė būti informuotiems apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus apima mažiausiai dvi skirtingas teises, t. y., pirma, įtariamųjų arba kaltinamųjų teisę pagal minėtos direktyvos 3 straipsnį būti informuotiems bent apie tam tikras procesines teises, kaip antai teisę turėti advokatą, teisę gauti nemokamas teisines konsultacijas ir tokių konsultacijų gavimo sąlygas, teisę būti informuotam apie kaltinimus, teisę į vertimą žodžiu ir raštu ir teisę neduoti parodymų, ir, antra, šios direktyvos 6 straipsnyje apibrėžtą teisę būti informuotam apie kaltinimus.

(žr. 54–56 punktus)

4.        Asmens, dėl kurio priimtas baudžiamasis įsakymas, kuris yra laikinasis sprendimas, prokuratūros prašymu priimtas teismo dėl nesunkių baudžiamųjų nusižengimų nerengiant teismo posėdžio ar teisminių ginčų ir kuris neįsiteisėja, kol nepasibaigia terminas prieštaravimui dėl jo pareikšti, situacija akivaizdžiai patenka į Direktyvos 2012/13 dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese taikymo sritį, tad atitinkamam asmeniui turi būti suteikta galimybė pasinaudoti teise būti informuotam apie jam pareikštą kaltinimą bet kuriame proceso etape.

Nors dėl trumpesnės ir supaprastintos procedūros toks baudžiamasis įsakymas įteikiamas tik po to, kai teismas priima sprendimą dėl kaltinimų pagrįstumo, šiame baudžiamajame įsakyme teismas priima tik laikiną sprendimą, o jį įteikus kaltinamajam suteikiama pirma galimybė susipažinti su jam pareikštais kaltinimais. Todėl pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnį baudžiamojo įsakymo įteikimas turi būti pripažintas viena iš pranešimo apie atitinkamam asmeniui pareikštus kaltinimus forma, tad jis privalo atitikti šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

(žr. 59–61 punktus)

5.        Direktyvos 2012/13 dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalies c punktas ir 6 straipsnio 1 ir 3 dalys aiškintini taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos vykstant baudžiamajam procesui toje valstybėje narėje negyvenantis kaltinamasis įpareigojamas paskirti įgaliotinį, kuriam būtų įteiktas dėl jo priimtas baudžiamasis įsakymas, jeigu šis asmuo iš tikrųjų gali pasinaudoti visu terminu, nustatytu prieštaravimui dėl minėto baudžiamojo įsakymo pareikšti.

Tiek atsižvelgiant į tikslą užtikrinti, kad kaltinamasis galėtų pasirengti gynybai, tiek remiantis būtinybe išvengti kaltinamųjų, kurių gyvenamoji vieta patenka į atitinkamo nacionalinio įstatymo taikymo sritį, ir kaltinamųjų, kurių gyvenamoji vieta į tokią taikymo sritį nepatenka, dėl ko jie turi paskirti įgaliotinį įteikiamiems teismo dokumentams priimti, diskriminacijos, reikalaujama, kad kaltinamasis galėtų pasinaudoti visu šiuo terminu, t. y., kad jo terminas nesutrumpėtų laiko tarpu, kuris reikalingas įgaliotiniui perduoti baudžiamąjį įsakymą jo adresatui.

(žr. 65–68 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)