Language of document : ECLI:EU:C:2016:842

Byla C42/15

Home Credit Slovakia a.s.

prieš

Klára Bíróová

(Okresný súd Dunajská Streda prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2008/48/EB – Vartotojų apsauga – Vartojimo kreditas – 1 straipsnis, 3 straipsnio m punktas, 10 straipsnio 1 ir 2 dalys, 22 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnis – Sąvokų „popieriuje“ ir „kitoje patvarioje laikmenoje“ aiškinimas – Sutartis, kurioje daroma nuoroda į kitą dokumentą – „Rašytinės formos“ reikalavimas, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę – Reikiamos informacijos nustatymas atsižvelgiant į objektyvius požymius – Informacija, kuri turi būti nurodyta terminuotoje kredito sutartyje – Privalomos informacijos nebuvimo pasekmės – Proporcingumas“

Santrauka – 2016 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1.        Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Kredito sutarties formos reikalavimai – Būtinybė visą kredito sutartį išdėstyti viename dokumente – Nebuvimas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos visos kredito sutarties dalys turi būti pasirašytos, kad sutartis galiotų – Leistinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 3 straipsnio m punktas ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalys)

2.        Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Reikalavimas nurodyti konkrečias kiekvieno vartotojo atliekamo mokėjimo datas – Nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies h punktas)

3.        Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Pareiga terminuotoje kredito sutartyje nurodyti išrašą, pateikiamą kaip amortizavimo lentelė – Nebuvimas – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose tokia pareiga numatoma skolintojui – Neleistinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies h ir i punktai ir 3 dalis)

4.        Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Nacionalinės taisyklės dėl sankcijų – Reikalavimai informacijai, kurią reikia nurodyti kredito sutartyje – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kredito sutartis, sudaryta pažeidžiant šiuos reikalavimus, atleidžiama nuo palūkanų ir kredito mokesčių – Leistinumas – Sąlyga

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis ir 23 straipsnis)

1.      Direktyvos 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102 10 straipsnio 1 ir 2 dalys, sietinos su šios direktyvos 3 straipsnio m punktu, turi būti aiškinamos taip:

–        kredito sutartis nebūtinai turi būti išdėstyta viename dokumente, tačiau visa minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija turi būti pateikta popieriuje ar kitoje patvarioje laikmenoje,

–        valstybei narei nedraudžiama savo nacionalinėje teisėje numatyti, kad, pirma, kredito sutartis, patenkanti į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį ir išdėstyta popieriuje, turi būti pasirašyta šalių, ir antra, šis parašo reikalavimas taikytinas visoms šios sutarties sudėtinėms dalims ir informacijai, nurodytai minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje.

Iš tikrųjų nors nebūtinai visa Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija turi būti pateikta viename dokumente, vis dėlto svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į minėto straipsnio 1 dalį, visa šioje 2 dalyje išvardyta informacija turi būti išdėstyta popieriuje ar kitoje patvarioje laikmenoje ir turi būti kredito sutarties sudėtine dalimi. Be to, kadangi Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija turi būti aiškiai ir glaustai išdėstyta, būtina, kad kredito sutartyje būtų aiški ir tiksli nuoroda į kitus, šią informaciją pateikiančius dokumentus, išdėstytus popieriuje ar kitoje patvarioje laikmenoje, kurie realiai buvo pateikti vartotojui dar iki sutarties sudarymo ir leido jam realiai suprasti visas savo teises ir pareigas.

Pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą šis straipsnis neturi įtakos Sąjungos teisę atitinkančioms nacionalinėms taisyklėms dėl kredito sutarčių sudarymo galiojimo. Šalių parašo reikalavimas yra nacionalinė taisyklė dėl kredito sutarčių sudarymo galiojimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad kai valstybė narė savo nacionalinėje teisėje numato, jog kredito sutarties šalių parašo reikalavimas taikomas visoms sutarties sudėtinėms dalims, (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), nei Direktyva 2008/48, nei apskritai Sąjungos teisė nedraudžia nustatyti tokį reikalavimą.

(žr. 33, 34, 39–40, 44, 45 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.      Direktyvos 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102 10 straipsnio 2 dalies h punktas turi būti aiškinamas taip: nebūtina, kad kredito sutartyje būtų nurodytos konkrečios kiekvieno vartotojo atliekamo mokėjimo datos, jei sutarties sąlygos leidžia vartotojui nesunkiai ir tiksliai nustatyti šių mokėjimų datas.

(žr. 50 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.      Direktyvos 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102 10 straipsnio 2 dalies h ir i punktai turi būti aiškinami taip: terminuotoje kredito sutartyje, numatančioje kapitalo amortizavimą atskirais mokėjimais, neturi būti pateikta amortizavimo lentelė, nurodanti tikslią kiekvienos įmokos dalį, kuri skirta paskolinto kapitalo grąžinimui. Šios nuostatos, skaitomos kartu su minėtos direktyvos 22 straipsnio 1 dalimi, neleidžia valstybėms narėms savo nacionalinės teisės aktuose numatyti tokios pareigos.

Iš tikrųjų atsižvelgiant į 10 straipsnio 2 dalies h punkto, kuriame numatyta, kad kredito sutartyje turi būti nurodyta tik mokėjimų suma, skaičius, periodiškumas ir tam tikrais atvejais mokėjimų tvarka, ir 10 straipsnio 2 dalies i punkto bei 3 dalies, kuriuose numatyta, kad tik vartotojui paprašius, kreditorius privalo nemokamai suteikti sąskaitos išrašą, pateikiamą kaip amortizavimo lentelė, aiškų tekstą, reikia konstatuoti, kad Direktyva 2008/48 nenumato pareigos įtraukti į kredito sutartį tokį išrašą, pateikiamą kaip amortizavimo lentelė.

Be to, kalbant apie sutartis, kurioms taikoma Direktyva 2008/48, valstybės narės negali sutarties šalims nustatyti pareigos, nenumatytos šioje direktyvoje, nes pastarojoje pateikiamos suderintos nuostatos, susijusios su tokiomis pareigomis. Taip yra šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies, kurioje suderinami reikalavimai dėl informacijos, kurią būtinai reikia nurodyti kredito sutartyje, atveju.

(žr. 52–56, 59 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

4.      Direktyvos 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102 23 straipsnis turi būti aiškinamas taip: jis nedraudžia valstybei narei savo nacionalinės teisės aktuose numatyti, jog tuo atveju, kai kredito sutartyje nenurodoma visa šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje išvardyta informacija, kreditas laikomas suteiktu be palūkanų ir kredito mokesčių, jei tai yra informacija, kurios nenurodymas gali atimti iš vartotojo galimybę įvertinti savo įsipareigojimų apimtį.

Iš tikrųjų pareiga kredito sutartyje nurodyti tokią informaciją, kaip Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies g punkte numatyta bendra kredito kainos metinė norma, šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies h punkte numatytas privalomų mokėjimų skaičius ir periodiškumas ir prireikus minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalies n ir o punktuose numatytas išrašas, kad bus mokami mokesčiai notarui, reikalaujamas laidavimas ir draudimas, turi esminę reikšmę. Taigi, kadangi šios informacijos tokioje sutartyje nenurodymas gali atimti iš vartotojo galimybę įvertinti savo įsipareigojimų apimtį, teisės į palūkanas ir mokesčius atėmimo iš kreditoriaus sankcija turi būti vertinama kaip proporcinga pagal Direktyvos 2008/48 23 straipsnį.

(žr. 70, 71, 73 punktus ir rezoliucinės dalies 4 punktą)