GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2017 m. spalio 24 d.(1)
Byla C‑353/16
MP
prieš
Secretary of State for the Home Department
(Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobsčio politika – Minimalios normos, susijusios su pabėgėlio statuso suteikimu – Papildomos apsaugos suteikimo sąlygos – Kilmės šalyje patirtų kankinimų pasekmės – Grėsmė, kad bus smarkiai pakenkta prašytojo psichinei sveikatai, jeigu jis bus grąžintas į kilmės šalį – Tinkamo ligų gydymo nebuvimas kilmės šalyje“
I. Įžanga
1. Ar trečiosios šalies piliečiui, kuris kenčia nuo savo kilmės šalyje patirtų kankinimų pasekmių, nors grįžus jam daugiau nebekyla grėsmės patirti šių kankinimų, gali būti taikoma papildoma apsauga, motyvuojant tuo, kad jo psichinės ligos negali būti tinkamai gydomos pagal šios trečiosios šalies sveikatos sistemą?
2. Iš esmės būtent į tokį klausimą Teisingumo Teismo prašoma atsakyti šioje byloje. Jis turi galimybę vėl priimti sprendimą dėl Direktyvos 2004/83/EB(2) 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio b punkto, o subsidiariai – dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(3) 3 straipsnio bei Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą(4) 14 straipsnio 1 dalies.
3. Atlikęs analizę, siūlysiu Teisingumo Teismui konstatuoti, kad pagal Direktyvos 2 straipsnio e punktą ir 15 straipsnio b punktą valstybės narės neįpareigojamos papildomos apsaugos sistemos taikymo išplėsti tokiam atvejui, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, neatsižvelgiant į EŽTK 3 straipsnį ir Konvencijos prieš kankinimus 14 straipsnio 1 dalį.
II. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
4. Konvencijos prieš kankinimus 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, savo teisine sistema užtikrina, kad nukentėjusysis nuo kankinimo veikos gautų žalos atlyginimą ir turėtų įgyvendinamą teisę į teisingą ir deramą kompensaciją, įskaitant lėšas, kiek įmanoma, visiškai reabilitacijai. Nukentėjusiojo mirties dėl kankinimo atveju jo išlaikytiniai turi teisę gauti kompensaciją.“
5. EŽTK 3 straipsnyje nustatyta:
„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“
B. Sąjungos teisė
6. Direktyvos 2004/83 9, 25 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(9) Į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka tie trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kuriems leidžiama pasilikti valstybių narių teritorijose ne dėl tarptautinės apsaugos poreikio, bet valstybės narės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių sumetimų;
<…>
(25) Būtina nustatyti kriterijus, kuriais remiantis tarptautinės apsaugos prašytojai turėtų būti pripažįstami kaip galintys gauti papildomą apsaugą. Tokie kriterijai turėtų būti kildinami iš tarptautinių įsipareigojimų pagal žmogaus teisių dokumentus ir valstybėse narėse esamą praktiką;
(26) Pavojai, kurie paprastai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia asmeninės grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip smurto veiksmai;“
7. Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
e) „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo“ – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis <…> būtų [grąžintas] į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo <…> gyventą šalį, jam <…> iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus [žalą], kuriam <…> netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris <…> negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga;
<…>.“
8. Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės gali nustatyti arba išlaikyti palankesnius standartus, nustatant kuris asmuo gali būti laikomas pabėgėliu ar papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, taip pat ir nustatant tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie standartai neprieštarauja šios direktyvos nuostatoms.“
9. Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 4 dalyje nuodyta:
„Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar buvo imtasi smurto veiksmų [jam buvo padaryta didelė žala] arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis smurto veiksmų [padaryti didelę žalą], yra rimtas <…> pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti smurtą [didelę žalą] požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas <…> nesikartos [ar didelė žala nebus padaryta dar kartą].“
10. Šios 6 straipsnyje numatyta:
„Persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie [persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti]:
a) valstybė;
b) valstybę ar žymią [didelę] valstybės teritoriją [teritorijos dalį] valdančios partijos [grupės] ar organizacijos;
c) nevalstybiniai dalyviai [subjektai], jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai [vykdytojai ir darytojai], įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba smurto [didelės žalos], kaip nustatyta 7 straipsnyje.“
11. Šios direktyvos 15 straipsnyje nustatyta:
„Smurto veiksmus sudaro [didelė žala yra]:
a) mirties bausmė ar egzekucija arba
b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba
c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui [kylanti] dėl neapgalvoto [nesirenkamojo] smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.“
12. Direktyvos 2004/83 16 straipsnyje numatyta:
„1. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių [į kurias atsižvelgus] buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga.
2. Taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų [didelės žalos] pavojaus.“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
13. Šri Lankos pilietis MP 2005 m. sausio mėn. atvyko į Jungtinę Karalystę ir jam buvo leista čia gyventi kaip studentui. 2008 m. gruodžio 11 d. jam buvo atsisakyta pratęsti šį leidimą gyventi.
14. 2009 m. sausio 5 d. suinteresuotasis asmuo pateikė prieglobsčio prašymą, teigdamas, kad jis buvo organizacijos „Tamil Elamo išlaisvinimo tigrų (toliau – LTTE) narys, jį buvo sulaikę ir kankino jo kilmės šalies saugumo pajėgos, tad grįžus į šią trečiąją valstybę kiltų pavojus, kad su juo bus blogai elgiamasi.
15. 2009 m. vasario 23 d. šis prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, jog neįrodyta, kad, prašytojui grįžus į savo kilmės šalį, jam ir vėl kils pavojus.
16. MP ginčijo šį sprendimą Upper Tribunal (Aukštesnysis teismas, Jungtinė Karalystė), pateikdamas medicininius įrodymus, pavirtinančius, kad jis kenčia nuo patirtų kankinimo veiksmų sukeltų pasekmių, potrauminio streso sindromo ir serga depresija, yra linkęs į savižudybę ir pasiryžęs atimti sau gyvybę, jeigu būtų grąžintas į kilmės šalį. Vis dėlto šis teismas atmetė suinteresuotojo asmens ieškinį, nes jis, pirma, buvo grindžiamas Konvencija dėl pabėgėlių statuso(5) ir Direktyva 2004/83 ir, antra, neįrodyta, kad MP jo kilmės šalyje vis dar gresia pavojus.
17. Vis dėlto Upper Tribunal (Aukštesnysis teismas) priėmė MP ieškinį, kiek jis buvo grindžiamas EŽTK 3 straipsnio nuostatomis, motyvuodamas tuo, kad iš esmės jeigu apeliantas būtų grąžintas į savo kilmės šalį apeliantas negalėtų gauti tinkamos sveikatos priežiūros, atsižvelgiant į jo psichinę ligą, pažeidžiant šį straipsnį.
18. Šį sprendimą patvirtino Court of Appeal (England and Wales) [Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas), Jungtinė Karalystė], manydamas, kad Direktyva 2004/83 neapima atvejų, kuriems taikomas EŽTK 3 straipsnis, kai pavojus susijęs su sveikata arba savižudybe, bet ne persekiojimu.
19. MP apskundė tokį sprendimą Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis teigia, kad Direktyvos 2004/83 taikymo sritis nėra tokia siaura kaip ją yra išaiškinę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kad jam turėjo būti taikoma papildoma apsauga, atsižvelgiant į, pirma, blogą elgesį su juo praeityje jo kilmės šalyje, dėl kurio jis susirgo, ir, antra, infrastruktūros, leidžiančios jo kilmės šalyje gydyti šio elgesio sukeltas pasekmes, nebuvimą. Kaip nurodo pagrindinės bylos apeliantas, vertinant jo teisę į papildomą apsaugą, neturėtų būti atsižvelgiama į tai, kad ateityje jam grįžus į kilmės šalį negrėstų pavojus patirti blogą elgesį.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis klausimas dar nebuvo išsamiai nagrinėjamas nei Teisingumo Teismo, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.
21. Šiomis aplinkybėmis Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkte pateikta apibrėžtis, siejama su šios direktyvos 15 straipsnio b punktu, apima realų pavojų, kad apeliantui grįžus į kilmės šalį jo fizinei ar psichinei sveikatai bus padaryta didelė žala dėl kilmės valstybės anksčiau taikytų kankinimų arba nežmoniško ar žeminančio elgesio?“
IV. Analizė
22. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą gali nagrinėti dviem būdais. Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą apsiribodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltu klausimu, t. y. tiesiog dėl Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio b punkto išaiškinimo, tačiau jo atsakymas taip pat gali apimti šių nuostatų vertinimą, atsižvelgiant į EŽTK 3 straipsnio ir Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio nuostatas.
23. Pirma, kalbant apie atsakymą, kuris būtų sukoncentruotas tik į Direktyvos 2004/83 nuostatas, reikia pažymėti, kad, aiškinant šios direktyvos 15 straipsnį, kuriame išsamiai apibrėžiama didelė žala, išimtinai pažodžiui, į papildomos apsaugos taikymo sritį nepatenka tinkamos ligos gydymo priežiūros nebuvimas kilmės šalyje, į kurią numatoma grąžinti atitinkamą asmenį.
24. Iš tiesų šios direktyvos 15 straipsnio b punkto formuluotė yra aiški. Pagal ją papildomą apsaugą leidžiama suteikti tik jeigu dėl kankinimų, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo, kurį prašytojas patirtų ateityje, jeigu būtų grąžintas į kilmės šalį, kyla didelės žalos pavojus.
25. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2004/83 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra reikalavimai, kuriuos tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog jam kiltų realus pavojus patirti tą didelę žalą, jei būtų grąžintas į atitinkamą šalį(6).
26. Šioje byloje toks aiškinimas reiškia, kad MP negali pretenduoti į papildomos apsaugos suteikimą, nes neginčijama, kad jam grįžus į kilmės šalį nebekyla pavojaus patirti kankinimo veiksmus, nors jis tikriausiai ir negalėtų gauti būtino gydymo, susijusio su jo patiriamu potrauminio streso sindromu, dėl sveikatos sistemos spragų, ir kyla rizika, kad, grįžęs į kilmės šalį jis nusižudys.
27. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2004/83 15 straipsnis netaikomas trečiosios šalies piliečio sveikatos būklės pablogėjimo pavojui, kylančiam ne todėl, kad šiam piliečiui sveikata buvo atimta tyčia. Šios direktyvos 15 straipsnio b punkte apibrėžiama didelė žala, susijusi su trečiosios šalies piliečio patirtais kankinimo veiksmais arba nežmonišku ar žeminančiu elgesiu ar baudimu(7).
28. Pagal šią jurisprudenciją aiškinant minėtos direktyvos 6 straipsnį darytina išvada, kad didelę žalą, apie kurią kalbama šioje nuostatoje, turi lemti trečiųjų asmenų elgesys, ir jis negali atsirasti tik dėl bendrų kilmės šalies sveikatos sistemos spragų(8).
29. Primenu, kad nors tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis ligos sukeltos kančios gali reikšti nežmonišką ar žeminantį elgesį(9), vis dėlto šioje byloje nėra vieno iš svarbiausių papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, t. y. nenustatytas žalos darytojas, nuo kurio reikalaujama apsaugoti.
30. Iš tiesų tam, kad asmenį būtų galima laikyti galinčiu gauti papildomą apsaugą, nepakanka įrodyti, kad grįžus į kilmės šalį jam kiltų pavojus patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį. Dar reikia įrodyti, kad šį pavojų lemia veiksniai, tiesiogiai ar netiesiogiai, bet visada tikslingai priskiriami šios šalies viešosios valdžios institucijoms dėl to, kad asmeniškai suinteresuotajam asmeniui gresiantį pavojų kelia jo pilietybės valstybės valdžios institucijos, šios institucijos toleruoja šį pavojų arba šį pavojų kelia nepriklausomos grupės, nuo kurių minėtos institucijos negali užtikrinti veiksmingos apsaugos savo piliečiams.
31. Vis dėlto, jeigu dėl asmens sveikatos būklės reikalinga medicininė priežiūra ir jeigu jis savo kilmės šalyje negali gauti tinkamo gydymo, nežmoniškas ar žeminantis elgesys, kurį jam gresia patirti grįžus į šią šalį, nėra nulemtas valdžios institucijų ar nuo valstybės nepriklausomų organų tyčinio veiksmo ar neveikimo ir nėra nukreiptas į konkretų asmenį.
32. Šiuo atveju faktiškai nėra vieno iš esminių papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, t. y. kilmės šalies viešosios valdžios institucijų tiesioginės ar netiesioginės atsakomybės darant didelę žalą, nuo kurios reikia apsaugoti.
33. Taigi esant tokiai situacijai kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, valstybės narės siūloma apsauga neatitinka tarptautinės apsaugos poreikio, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą, todėl negalėtų būti priskiriama prie bendros Europos prieglobsčio sistemos.
34. Remiantis tuo darytina išvada, kad pavojaus, jog pablogės sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio sveikatos būklė, nes jo kilmės šalyje neegzistuoja tinkamo gydymo, jeigu tai nėra atvejis, kai šiam trečiosios šalies piliečiui tyčia neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nepakanka, kad tas asmuo galėtų gauti papildomą apsaugą(10), nors ligą, kuria serga prašytojas, ir nulėmė praeityje jo kilmės šalyje patirti kankinimai.
35. Taigi tikrai negalima teigti, kaip pagrindinės bylos ieškovė ir Lenkijos Respublika, kad vienintelis skirtumas, palyginti su byla, kurioje priimtas 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas M'Bodj(11), t. y. tai, kad MP ligą lėmė pasekmės, susijusios su kankinimo veiksmais, kuriuos suinteresuotasis asmuo praeityje patyrė savo kilmės šalyje, o ne su liga, kuria jis susirgo natūraliai, galėtų pakeisti papildomos apsaugos suteikimo sąlygas, kylančias iš Direktyvos 2004/83 nuostatų, kaip jas jau yra išaiškinęs Teisingumo Teismas(12).
36. Tad reikėtų pasiūlyti Teisingumo Teismui konstatuoti, kad Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkte ir 15 straipsnio b punkte pateikta apibrėžtis neapima realaus didelės žalos fizinei ir psichinei sveikatai pavojaus, kurį keltų šio asmens praeityje patirtas kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys, už kurį yra atsakinga jo kilmės šalis, jei prašytojas būtų grąžintas į šią šalį.
37. Antra, jei Teisingumo Teismas norėtų pateikti bendresnį atsakymą, leidžiantį Direktyvos 2004/83 nuostatas aiškinti kartu su EŽTK 3 straipsniu ir Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalimi, reikėtų pateikti tokias pastabas.
38. Pirma, kalbant apie EŽTK 3 straipsnį, pažymėtina, kad svarbių gairių jau yra suformuotoje jurisprudencijoje.
39. Pirmiausia reikėtų priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad EŽTK 3 straipsnyje garantuojama pagrindinė teisė yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, ir aiškinant šios teisės apimti Sąjungos teisės sistemoje atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, o Direktyvos 2004/83 15 straipsnio b punktas iš esmės atitinka EŽTK 3 straipsnį(13).
40. Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš Direktyvos 2004/83 5, 6, 9 ir 24 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nors šia direktyva įtvirtinant papildomą apsaugą siekiama padidinti pabėgėlių apsaugą, numatytą pagal Ženevos konvenciją, nustatant asmenis, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, į jos taikymo sritį nepatenka asmenys, gavę leidimą gyventi valstybių narių teritorijoje dėl kitų priežasčių, t. y. tos valstybės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių sumetimų. Šio aiškinimo negali paneigti pareiga Direktyvos 2004/83 15 straipsnio b punktą aiškinti atsižvelgiant į EŽTK 3 straipsnį, kurį jis iš esmės atitinka(14).
41. Vis dėlto jis taip pat yra nusprendęs(15), kad Direktyvos 2004/83 15 straipsnio aiškinimas, atsižvelgiant į EŽTK 3 straipsnį, gali leisti suteikti papildomą apsaugą, tačiau tik labai išimtiniais atvejais ir jeigu humanitarinės priežastys, pateisinančios neišsiuntimą, yra privalomos, kaip tai suprantama pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją(16).
42. Šiuo klausimu EŽTK nusprendė, jog tai, kad trečiosios valstybės pilietis, sergantis sunkia liga, labai išimtiniais atvejais negali būti išsiųstas į šalį, kurioje nėra prieinamas jo ligai tinkamas gydymas, nebūtinai reiškia, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti leidžiama gyventi valstybėje, Konvencijos šalyje(17).
43. Šią jurisprudenciją galima būtų pritaikyti pagrindinėje byloje nagrinėjamam atvejui ir tai reikštų, kad valstybės narės neprivalo automatiškai suteikti papildomos apsaugos asmenims, sergantiems ligomis, kuriomis jie susirgo po to, kai praeityje savo kilmės šalyje patyrė kankinimo veiksmus. Iš tiesų negalima teigti, kad MP atvejis atitinka išimtinį atvejį, kai iškyla privalomos humanitarinės priežastys.
44. Šioje byloje neįrodyta, kad vien sveikatos sistemos trūkumai reiškia EŽTK 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Vis dėlto, jeigu dėl šių trūkumų pablogėtų suinteresuotojo asmens sveikatos būklė, tada ši nuostata galėtų būti pažeista. Tik nacionalinis teismas turi įvertinti tokio pažeidimo buvimą, net jei būtų tikėtina, kad šioje byloje nagrinėjamas būtent toks atvejis, atsižvelgiant į MP patiriamą potrauminį stresą ir savižudybės riziką, jeigu jis grįžtų į savo kilmės šalį. Be to, nacionaliniai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad šios nuostatos yra pažeistos, ir iš bylos medžiagos matyti (ir tai nebuvo ginčijama), kad MP nebus grąžintas į savo kilmės šalį.
45. Be to, primenu, kad papildomos apsaugos sistemą reikėtų atsieti nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamų motyvų, kai neginčijama, kad prašytojui nebegresia pavojus grįžus į savo kilmės šalį patirti kankinimų.
46. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad su Direktyvos 2004/83 bendra struktūra ir tikslais būtų nesuderinama suteikti joje numatytą statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurių padėtis visiškai nesusijusi su ta, dėl kurios nusprendžiama suteikti tarptautinę apsaugą(18).
47. Iš tiesų, ir dėl jau nurodytų motyvų, susijusių su šios direktyvos 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio b punkto aiškinimu, jeigu prašytojui būtų suteikta tarptautinė apsauga, tai būtų kitokios rūšies apsauga, kaip nurodyta šios direktyvos 2 straipsnio g punkto pabaigoje. Ši apsauga būtų suteikta dėl kitos priežasties, savo nuožiūra ir dėl geranoriškumo, arba būtų nulemta humanitarinių priežasčių, grindžiamų, be kita ko, EŽTK 3 straipsnio laikymusi.
48. Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas akivaizdžiai siekė į Direktyvos 2004/83 taikymo sritį neįtraukti atvejų, grindžiamų žmoniškumo motyvais, kaip nurodyta jos 9 konstatuojamojoje dalyje(19).
49. Taigi remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad, bendrai aiškinant Direktyvą 2004/83 ir EŽTK 3 straipsnį, valstybėms narėms nedraudžiama į papildomos apsaugos taikymo sritį neįtraukti asmenų, kurių padėtis yra tokia kaip šiuo atveju MP, kurie patiria pasekmes, susijusias su praeityje patirtais kankinimo veiksmais, tačiau kuriems daugiau nebegresia toks elgesys, jei jie bus grąžinti į jų kilmės šalį, nors jiems ir kyla savižudybės rizika ir tikrai negalėtų gauti tinkamo gydymo. Šiomis aplinkybėmis tik nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į turimą informaciją, turi įvertinti, ar yra pažeistas EŽTK 3 straipsnis.
50. Kita vertus, kalbant apie Konvencijos prieš kankinimus 14 straipsnį, iš karto primenu, kad Direktyvos 2004/83 nuostatos ir kiti dokumentai, kuriais grindžiama bendra Europos prieglobsčio sistema, buvo priimti siekiant padėti kompetentingoms valstybių narių institucijoms pagal SESV 78 straipsnio 1 dalį taikyti Ženevos konvenciją ir kitas šioje srityje svarbias tarptautines sutartis(20). Todėl šios direktyvos nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrą šių teisės aktų struktūrą ir tikslą(21).
51. Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisė turi būti taikoma nepriklausomai nuo tarptautinės humanitarinės teisės(22). Be to, reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tarptautine humanitarine teise ir Direktyvoje 2004/83 numatyta papildomos apsaugos sistema siekiama skirtingų tikslų ir nustatyti aiškiai atskirti apsaugos mechanizmai(23).
52. Taigi pažymiu, kad Direktyvoje 2004/83 nėra jokios nuostatos, kuri daugiau ar mažiau atitiktų Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią valstybės konvencijos šalys įpareigojamos numatyti procedūras ir priemones, leidžiančias nuo kankinimų nukentėjusiems asmenims gauti žalos atlyginimą.
53. Tik šiuo aspektu Teisingumo Teismas galėtų kelti klausimą, ar trečiosios valstybės, kurios pilietybę turi prašytojas, padarytas Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio pažeidimas gali turėti įtakos Sąjungos valstybių narių įpareigojimams papildomos apsaugos srityje, kylantiems iš Direktyvos 2004/83 ir leidžiantiems apsaugoti asmenis nuo bet kokios didelės žalos.
54. Iš tiesų iš Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalies pažodinio aiškinimo matyti, kad būtent valstybė, atsakinga už jos teritorijoje atliktus kankinimo veiksmus, iš esmės turi numatyti būdus ir priemones, leidžiančias atitinkamiems asmenims gauti žalos atlyginimą arba visišką reabilitaciją(24).
55. Visaapimantis šių nuostatų aiškinimas iš tikrųjų patvirtina šį pažodinį aiškinimą tiek, kiek jos 13 ir paskesniuose straipsniai iš esmės skirti už pažeidimą atsakingai valstybei(25). Šiuo aspektu reikėtų kelti klausimą, ar tuo atveju, jei Šri Lanka nesilaikytų iš Konvencijos prieš kankinimą, kurios šalis ji yra, kylančių įpareigojimų, galėtų būti išplėsti valstybių narių įsipareigojimai papildomos apsaugos srityje.
56. Jeigu Sąjungai nepriklausanti trečioji valstybė pažeistų Konvenciją prieš kankinimą, ar asmenys galėtų remtis teise į papildomą apsaugą Europos Sąjungoje? Ar šį pažeidimą būtų galima aiškinti kaip įrodymą, kad grąžinus asmenį į jo kilmės šalį jam kiltų nežmoniško ir žeminančio elgesio pavojus? Ar procedūros, kurią taikant būtų galima gauti žalos atlyginimą kilmės šalyje, nebuvimas galėtų būti laikomas didelės žalos pavojumi? Teisingumo Teismas galėtų apsvarstyti šiuos klausimus.
57. Kai kurios valstybės narės gali sutikti prisiimti įpareigojimus, kylančius iš Konvencijos prieš kankinimą, net ir nebūdamos atsakingos už nagrinėjamus kankinimo veiksmus. Tokia universali jurisdikcija yra pripažįstama baudžiamosios teisės srityje, kalbant apie kankinimo veiksmų vykdytojų persekiojimą ir baudimą. Iš tiesų minėtoje konvencijoje pripažįstama, kad vienintelis ryšys, siejantis teismo valstybę ir nusikaltimo padarymą, yra preziumuojamo kankinimo veiksmų vykdytojo buvimas valstybės, į kurią bus išduodamas šis vykdytojas arba kurioje jis bus persekiojamas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, teritorijoje(26). Vis dėlto nėra įprasta šią universalią jurisdikciją pripažinti civilinės atsakomybės srityje ir kompensaciją nukentėjusiems nuo žalą sukėlusių veiksmų reglamentuojančios teisės srityje(27). Vienintelis ryšys tarp nusikaltimo ir valstybės šiomis aplinkybėmis yra asmens, nukentėjusio nuo užsienyje padarytų kankinimo veiksmų, buvimas valstybės, kuri prisiims atsakomybę už veiksmus žalos atlyginimo tikslais, teritorijoje. Toks valstybių, Konvencijos prieš kankinimą šalių teismų jurisdikcijos išplėtimas, jeigu jį pripažintų Teisingumo Teismas(28), leistų nukentėjusiesiems nuo kankinimo veiksmų veiksmingai įgyvendinti savo teisę į žalos atlyginimą ir visapusiškai laikytis jus cogens(29), taip sustiprinant kovą su kankinimais tarptautiniu lygmeniu(30).
58. Tiktai tiek galima pripažinti, kad Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalis taikytina pagrindinėje byloje, kaip leidžianti išplėsti valstybių narių įsipareigojimus papildomos apsaugos srityje. Atsižvelgiant į tai, tokios universalios jurisdikcijos pripažinimas prieštarautų tam, kas jau yra įtvirtinta Europos jurisprudencijoje, ir pagrindinė byla neatrodo geriausia priežastis nukrypti nuo šio kelio, nes du aspektai kliudo taikyti Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalį.
59. Pirma, nė iš vieno byloje esančio dokumento nematyti, kad Šri Lanka tyčia pažeistų iš Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalies kylančius įpareigojimus MP atžvilgiu, jeigu jis būtų ten grąžintas. Iš tikrųjų iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad MP negali kaltinti Šri Lankos jokiu tyčiniu sveikatos atėmimu, todėl negali kilti didelės žalos pavojus, apie kurį kalbama Direktyvos 2004/83 15 straipsnio nuostatose, kad būtų galima suteikti papildomą apsaugą, net jei sveikatos sistemos trūkumai neginčijami. Todėl neįmanoma a priori pripažinti, kad Šri Lanka MP atžvilgiu pažeis iš Konvencijos prieš kankinimą kylančius įsipareigojimus.
60. Antra, net pripažinus teisę į žalos atlyginimą, dar turi būti paduotas skundas ar prašymas teismui. Iš tiesų asmuo, kuris save laiko nukentėjusiuoju nuo kankinimo veiksmų, turi pareikšti ieškinį, kad gautų žalos atlyginimą, arba kad jam būtų taikomos tinkamos sąlygos visiškai jo reabilitacijai. Vis dėlto šioje byloje pagrindinės bylos ieškovas neįrodė ir net neteigė, kad pateikė Šri Lankos ar valstybės narės valdžios institucijoms, jeigu jos galėtų pripažinti savo kompetenciją, prašymą atlyginti jam žalą arba taikyti reabilitacijos priemones. Jokia bylos medžiaga nerodo, kad MP būtų pareiškęs kokį nors ieškinį remdamasis Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
61. Taigi vienintelis būdas įtraukti pagrindinę bylą į šių nuostatų taikymo sritį būtų pripažinti, pirma, kad Šri Lankos sveikatos sistemos trūkumus lėmė tyčinis iš Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalies kylančių šios valstybės įsipareigojimų pažeidimas MP atžvilgiu ir, antra, kad prašymo taikyti papildomą apsaugą pateikimas Sąjungos valstybėje narėje prilygsta prašymui suteikti teisę į žalos atlyginimą ar priemones, kurios yra būtinos visiškai reabilitacijai.
62. Vis dėlto atrodo, kad toks aiškinimas pernelyg išplėstų Direktyvos 2004/83 nuostatų ir Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
63. Be to, būtina įvertinti praktines tokio plataus aiškinimo pasekmes. Jeigu dėl jo kiekvienas asmuo, kuris praeityje patyrė blogą elgesį, įgytų teisę į papildomą apsaugą, o jo kilmės šalyje nebūtų numatyta priemonių ir procedūrų, kurios leistų atlyginti žalą nukentėjusiesiems ar jų reabilitaciją, taip pat ir sukuriant pakankamą sveikatos sistemą, taip gerokai padidėtų valstybių narių įsipareigojimai papildomos apsaugos srityje dėl žalos atlyginimo ir kiltų procedūrinių bei materialinių sunkumų. Toks aiškinimas gerokai viršytų tai, ko Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas Direktyvą 2004/83 ir bendrą Europos prieglobsčio sistemą, be to, galėtų padaugėti tarptautinės apsaugos prašymų ir sunkumų įgyvendinti šias apsaugos sistemas pagal Direktyvos 2004/83 16 straipsnį, esant potrauminiam stresui arba savižudybės rizikai. Be to, Teisingumo Teismo jurisprudencija taikoma nepaveikiant valstybių narių diskrecijos dėl humanitarinių priežasčių leisti jose gyventi tokiomis ligomis sergantiems asmenims.
64. Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad reikia siūlyti Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia nesuteikti papildomos apsaugos prašytojui, kurio padėtis yra tokia kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.
65. Taigi reikia siūlyti Teisingumo Teismui konstatuoti, kad Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkte, aiškinamame kartu su jos 15 straipsnio b punktu, pateikta apibrėžtis neapima realaus didelės žalos fizinei ir psichinei sveikatai pavojaus dėl prašytojo praeityje patirtų kankinimų, už kuriuos yra atsakinga kilmės šalis, jeigu jis būtų grąžintas į šią šalį, ir tam nekliudo nei EŽTK 3 straipsnis, nei Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio 1 dalis.
V. Išvada
66. Atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) pateiktą prejudicinį klausimą:
2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 2 straipsnio e punkte, siejamame su jos 15 straipsnio b punktu, pateikta apibrėžtis neapima realaus didelės žalos prašytojo fizinei ir psichinei sveikatai pavojaus dėl praeityje patirto kankinimo arba nežmoniško ar žeminančio elgesio, už kurį yra atsakinga kilmės šalis, jeigu jis būtų grąžintas į tą šalį.