GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2018 m. gegužės 3 d.(1)
Byla C‑139/17 P
QuaMa Quality Management GmbH
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO)
„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – Reglamentas (EB) Nr. 2868/95 – Ankstesnio prekių ženklo savininko paduotas protestas – Teisė paduoti protestą – Ankstesnio prekių ženklo perdavimo naujam savininkui įregistravimo procedūra – Iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas apeliacinis skundas“
I. Įvadas
1. Šios bylos dalykas – bendrovės QuaMa Quality Management GmbH (toliau – apeliantė) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2017 m. sausio 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo QuaMa Quality Management / EUIPO – Microchip Technology (medialbo) (T‑225/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:10, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė šios bendrovės ieškinį dėl 2015 m. vasario 19 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo(2), susijusio su protesto procedūra tarp Microchip Technology, Inc. (toliau – įstojusi į bylą šalis) ir Alexander Bopp.
2. Grįsdama savo skundą apeliantė nurodo du pagrindus, susijusius, pirma, su Reglamento (EB) Nr. 207/2009(3) 41 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios protesto dėl prekių ženklo įregistravimo padavimą, pažeidimu ir, antra, šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto, apibrėžiančio sąlygas, kuriomis atsiranda galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, pažeidimu.
3. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje nagrinėsiu tik pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.
4. Nors preliminariai išnagrinėjus bylos medžiagą atrodė, kad šiame pirmajame pagrinde keliamas teisės klausimas susijęs su įstojusios į bylą šalies teise paduoti protestą (Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis ir Reglamente (EB) Nr. 2868/95(4) nustatytos 15–19 taisykles) ankstesnio prekių ženklo perdavimo naujam savininkui aplinkybėmis (Reglamento Nr. 207/2009 17 straipsnis ir Reglamente Nr. 2868/95 nustatyta 31 taisyklė), išsamiai išnagrinėjus šiam pagrindui pagrįsti pateiktus argumentus matyti, jog apeliantė neįrodė nei kad buvo iškraipyti Bendrajam Teismui nurodyti faktai ir pateikti įrodymai, nei kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida.
5. Taigi šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui atmesti šio apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu, kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
II. Ginčo aplinkybės ir procesas Bendrajame Teisme
6. Šio ginčo aplinkybės buvo išsamiai išdėstytos skundžiamame sprendime, kuriuo remiuosi(5). Esminės ir šiai išvadai suprasti būtinos aplinkybės gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.
7. Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje apeliantė nurodė du pagrindus.
8. Grįsdama pirmąjį ieškinio pagrindą apeliantė teigė, kad protestą reikėjo atmesti, nes jis buvo paduotas praėjus Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui. Iš tikrųjų protesto padavimo metu kaip ankstesnio prekių ženklo savininkė buvo įregistruota ne įstojusi į bylą šalis, o SMSC Europe GmbH. Kadangi į bylą įstojusi šalis pasibaigus protesto padavimo terminui buvo pateikusi tik paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą, o ne paraišką įregistruoti perdavimą, ji neturėjo teisės paduoti protesto taikant Reglamento Nr. 207/2009 17 straipsnio 7 dalį ir 41 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantė tvirtino, kad EUIPO negalėjo paraiškos pakeisti pavadinimą ir adresą perkvalifikuoti į paraišką įregistruoti perdavimą; tai įrodo aplinkybės, kad Protestų skyrius atmetė pirmąją į bylą įstojusios šalies paraišką ir ši pateikė antrąją paraišką.
9. Bendrasis Teismas šį pagrindą atmetė.
10. Skundžiamo sprendimo 18–27 punktuose Bendrasis Teismas priminė principus, kuriais grindžiama protesto procedūra, taip pat paraiškos įregistruoti perdavimą pateikimo sąlygas. Remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 17 straipsnio 7 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šio sprendimo 29 punkte, jis padarė išvadą, kad teisių perėmėjai, kurie dar nėra įregistruoti kaip savininkai, bet kuriems yra perduotas ankstesnis prekių ženklas, turi teisę paduoti protestą su sąlyga, kad EUIPO būtų gavusi paraišką įregistruoti perdavimą.
11. Laikydamasis nuomonės, kad į bylą įstojusi šalis veiksmingai ištaisė trūkumus, susijusius su paraiška įregistruoti perdavimą, kuri buvo pateikta kaip paraiška pakeisti pavadinimą ir adresą, taip pat per EUIPO nurodytą terminą pateikė įrodymų, jog turi teisę paduoti protestą, skundžiamo sprendimo 35 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad protestas, paduotas tuo pačiu metu kaip ir paraiška pakeisti ankstesnio prekių ženklo savininko pavadinimą ir adresą, buvo paduotas per nustatytą terminą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į šio reglamento 17 straipsnio 7 dalį, siejamą su Reglamente Nr. 2868/95 nustatytos 31 taisyklės 1 ir 6 dalimis.
12. Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, pagal kurį paraiška pakeisti pavadinimą ir adresą neturėjo būti perkvalifikuota į paraišką įregistruoti perdavimą ir skundžiamo sprendimo 37 punkte nurodė, kad EUIPO negali spręsti dėl paraiškos, remdamasi vien jos formaliu pavadinimu ir neatsižvelgdama į turinį. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pirmiausia skundžiamo sprendimo 38 punkte pažymėjo, kad iš jokios reglamentų Nr. 207/2009 ir Nr. 2868/95 nuostatos nematyti, jog tinkama forma yra iš anksto nustatyta ir būtina paraiškos galiojimo sąlyga. Paskui skundžiamo sprendimo 39 punkte jis konstatavo, kad iš paraiškos pakeisti pavadinimą ir adresą formuluotės aiškiai matyti, jog įstojusi į bylą šalis siekė, kad būtų pakeistas ankstesnio prekių ženklo savininkas. Galiausiai skundžiamo sprendimo 40 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog Protestų skyrius įregistravo abi paraiškas skirtingais numeriais, visai neturi įtakos išvadai, kad EUIPO turėjo teisę paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą, atsižvelgdama į aiškų jos turinį, nagrinėti kaip paraišką įregistruoti perdavimą.
13. Į visa tai atsižvelgdamas skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad EUIPO nepadarė klaidos kai paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą laikė paraiška įregistruoti perdavimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 17 straipsnio 7 dalį.
14. Taigi skundžiamo sprendimo 42 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Apeliacinė Taryba padarė teisingą išvadą, jog pagrindinėje byloje nebuvo pažeista Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalis, nes įstojusi į bylą šalis 2013 m. balandžio 9 d. turėjo teisę paduoti protestą ir jis buvo paduotas per nustatytą laiką.
15. Grįsdama antrąjį ieškinio pagrindą apeliantė teigė, kad EUIPO apeliacinė taryba, tinkamai neįvertinusi prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, supainiojimo galimybės, pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
16. Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs kiekvieną iš apeliantės pateiktų kaltinimų, susijusių su atitinkamos visuomenės nustatymu, aptariamų žymenų palyginimu ir galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, įvertinimu, šį pagrindą atmetė.
III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
17. 2017 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo apeliacinį skundą, juo apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, išspręsti ginčą ir panaikinti 2015 m. vasario 19 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą. Šiame skunde nurodyti du pagrindai, grindžiami, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir, antra, šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
18. EUIPO prašo Teisingumo Teismo, pirma, atmesti apeliacinį skundą, nes jis visas yra nepagrįstas, ir, antra, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
19. Įstojusi į bylą šalis taip pat prašo Teisingumo Teismo, pirma, atmesti apeliacinį skundą, nes jis visas yra nepriimtinas, ir, antra, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
IV. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalį, analizė
20. Pirmajame pagrinde apeliantė iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis laikėsi nuomonės, jog, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, įstojusi į bylą šalis 2013 m. balandžio 9 d. iš tikrųjų turėjo teisę paduoti protestą. Apeliantė pirmiausia mano, kad Bendrasis Teismas rėmėsi klaidinga prielaida, jog tą dieną apeliantė pateikė tinkamą paraišką įregistruoti pasikeitusį prekių ženklo savininką, tik pasirinko ne tą paraiškos formą.
21. Šį pagrindą galima aiškinti kaip grindžiamą dviem kaltinimais.
22. Grįsdama pirmąjį kaltinimą apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, būtent 2013 m. balandžio 9 d. įstojusios į bylą šalies pateiktą paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą, taip pat jai 2013 m. balandžio 15 d. laiške pateiktą EUIPO prašymą.
23. Be to, grįsdama antrąjį kaltinimą apeliantė laikosi nuomonės, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, teigdamas, kad užpildytos formos Recordal application (paraiška įregistruoti) pateikimas reiškia pakankamą įrodymą, jog ankstesnis prekių ženklas perduotas naujam savininkui.
A. Dėl pirmojo kaltinimo, grindžiamo tuo, kad buvo iškraipyti Bendrajam Teismui nurodyti faktai ir pateikti įrodymai
1. Šalių argumentai
24. Apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis iškraipė jam nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, būtent 2013 m. balandžio 9 d. įstojusios į bylą šalies pateiktą paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą, taip pat jai 2013 m. balandžio 15 d. laiške pateiktą EUIPO prašymą.
25. Dėl paraiškos pakeisti pavadinimą ir adresą, kurią įstojusi į bylą šalis pateikė 2013 m. balandžio 9 d., apeliantė teigia, kad ši paraiška negalėjo būti perkvalifikuota į paraišką įregistruoti perdavimą, nes pastaroji buvo nagrinėjama kaip nauja paraiška. Iš tikrųjų EUIPO 2013 m. liepos 9 d. atmetė paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą, kuri, be to, buvo susijusi visais keturiolika SMSC Europe prekių ženklų, o paskesnę paraišką įregistruoti perdavimą patenkino tik praėjus protesto padavimo terminui, kaip matyti iš 2013 m. birželio 19 d. EUIPO laiško įstojusiai į bylą šaliai turinio, nes šiame laiške EUIPO nurodė, kad paraiškos įregistruoti perdavimą data – 2013 m. birželio 14 d.
26. Dėl 2013 m. balandžio 15 d. EUIPO laiško įstojusiai į bylą šaliai(6) apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė šį laišką, nes laikėsi nuomonės, kad jame EUIPO paprašė įstojusios į bylą šalies „užpildyti tinkamą paraiškos įregistruoti perdavimą formą“(7). Taigi apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis klaidingai nurodė faktines pagrindinės bylos aplinkybes, nes teigė, kad EUIPO nustatė įstojusiai į bylą šaliai terminą „pateikti jos teisės paduoti protestą įrodymus, taip pat ištaisyti paraiškos įregistruoti perdavimą trūkumus“(8). Iš tikrųjų, apeliantės teigimu, EUIPO paprasčiausiai nurodė įstojusiai į bylą šaliai, kad „atrodo“, jog keičiamas būtent savininkas, o ne įregistruoto savininko pavadinimas ir adresas, ir paprašė pateikti „pastabų“ šiuo atžvilgiu. Apeliantė tvirtina, kad EUIPO nebuvo tikra dėl to, kaip reikia vertinti paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą.
27. Taigi Bendrasis Teismas neteisėtai pernelyg plačiai išaiškino EUIPO pateiktus prašymus.
28. EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija visus šiuos argumentus.
2. Vertinimas
29. Mano nuomone, pirmasis kaltinimas, atsižvelgiant į teisminės kontrolės, kurią vykstant apeliaciniam procesui atlieka Teisingumo Teismas, pobūdį ir apimtį, yra nepriimtinas.
30. Iš tikrųjų iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas gali būti pateikiamas tik teisės klausimais ir grindžiamas Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumu, jo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimu arba Sąjungos teisės pažeidimu. Iš esmės tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas, pirma, konstatuoti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, įvertinti šias aplinkybes. Taigi pagal SESV 256 straipsnį Teisingumo Teismas gali vien patikrinti Bendrojo Teismo pateiktą teisinį šių faktinių aplinkybių įvertinimą ir jomis remiantis padarytas teisines išvadas(9).
31. Taigi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei konstatuoti faktinių aplinkybių, nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas grindė šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų, jei šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir įrodinėjimo pareigai bei įrodymų pateikimui taikomų procedūros taisyklių, tik Bendrasis Teismas gali nustatyti jam pateiktos medžiagos vertę. Taigi pats faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus jų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį vykstant apeliaciniam procesui gali tikrinti Teisingumo Teismas(10).
32. Jei apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, Teisingumo Teismas gali atlikti teisminę kontrolę.
33. Esama iškraipymo, jei faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas, nes Bendrasis Teismas, kaip nurodoma Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, „akivaizdžiai peržengė protingo vertinimo ribas“(11). Siekdamas įrodyti, kad esama tokio iškraipymo, apeliantas turi ne tik pasiūlyti kitokį aiškinimą nei Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas, bet taip pat tiksliai nurodyti, ką iškraipė Bendrasis Teismas ir įrodyti šio teismo analizėje, kaip jis mano, padarytas klaidas, lėmusias šį iškraipymą. Galiausiai šis iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo iš naujo ir nerenkant papildomų įrodymų.
34. Remiantis šiais principais ir šia jurisprudencija pirmasis kaltinimas, mano nuomone, yra nepriimtinas.
35. Tiesa, apeliantė tiksliai įvardija tai, ką, kaip ji mano, iškraipė Bendrasis Teismas: paraišką pakeisti pavadinimą ir adresą, kurią įstojusi į bylą šalis pateikė 2013 m. balandžio 9 d., ir prašymą, kurį EUIPO pateikė įstojusiai į bylą šaliai 2013 m. balandžio 15 d. laiške. Tačiau apeliantė neįrodo, kad šie dokumentai buvo iškraipyti, nes jos argumentai, mano nuomone, yra nepakankami siekiant įrodyti, kad Bendrasis teismas akivaizdžiai peržengė protingo vertinimo ribas, kaip dėl tokio įrodymo reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.
36. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su tariamu paraiškos pakeisti pavadinimą ir adresą, kurią įstojusi į bylą šalis pateikė 2013 m. balandžio 9 d., iškraipymu, reikia konstatuoti, jog apeliantė faktiškai siekia, kad būtų tiesiog iš naujo išnagrinėti argumentai, kuriuos ji pateikė Bendrajame Teisme. Iš tikrųjų ji tik pakartoja argumentus, kuriuos jau išdėstė Bendrajame Teisme, siekdama, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės aplinkybės, o tai, kaip minėta, nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai(12).
37. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su tariamu laiško, kurį EUIPO nusiuntė įstojusiai į bylą šaliai 2013 m. balandžio 15 d., iškraipymu, pažymėtina, kad apeliantė faktiškai kritikuoja tai, kaip Bendrasis Teismas įvertino šio laiško turinį ir siūlo kitokį aiškinimą nei tas, kurį pateikė Bendrasis Teismas. Taigi ji pati atlieka Bendrajam Teismui nurodytų faktų ir pateiktų įrodymų vertinimą, bet, mano nuomone, neįrodo, kad Bendrojo Teismo analizė yra akivaizdžiai klaidinga.
B. Dėl antrojo kaltinimo, grindžiamo klaidingu įstojusios į bylą šalies teisės paduoti protestą, įrodymo vertinimu
1. Šalių argumentai
38. Kaip suprantu, grįsdama antrąjį kaltinimą apeliantė kritikuoja Bendrojo Teismo analizę, atliktą skundžiamo sprendimo 30 punkte.
39. Šiame punkte Bendrasis Teismas nurodė:
„30. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad įstojusi į bylą šalis pateikė EUIPO 2013 m. balandžio 9 d. paraišką [pakeisti pavadinimą ir adresą] kartu su protestu, paduotu per nustatytą terminą. Duomenys, kurie išvardyti Reglamente Nr. 2868/95 nustatytos 31 taisyklės 1 [dalies] a–d punktuose ir kurie turi būti nurodyti paraiškoje įregistruoti perdavimą, buvo matyti iš protesto ir 2013 m. balandžio 9 d. paraiškos [pakeisti pavadinimą ir adresą]. Trūko tik pakankamų perdavimo įrodymų, reikalaujamų pagal Reglamente Nr. 2868/95 nustatytos 31 taisyklės 5 dalį ir gairių [dėl] EUIPO [vykstančių procedūrų][(13)] E dalies 3 skirsnio 1 skyriaus 3.5 punktą.“(14)
40. Apeliantės manymu, teiginys, kad užpildytos formos Recordal application (paraiška įregistruoti) pateikimas reiškia pakankamą įrodymą, jog ankstesnis prekių ženklas perduotas naujam savininkui, yra klaidingas. Ji laikosi nuomonės, kad pagal įrodymų pateikimo taisykles įstojusi į bylą šalis turi įrodyti, jog perdavimas tikrai įvyko per protestui paduoti nustatytą terminą, o ne jam praėjus. Tačiau, apeliantės teigimu, nei forma Recordal application (paraiška įregistruoti), nei joks kitas bylos medžiagoje esantis dokumentas neleidžia to įrodyti.
41. EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija visus šiuos argumentus.
2. Vertinimas
42. Mano nuomone, antrąjį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
43. Iš tikrųjų jis pagrįstas klaidingu skundžiamo sprendimo 30 punkto supratimu. Šiame punkte Bendrasis Teismas tik nurodė faktines aplinkybes, dėl kurių, kaip matyti iš žodžio „neginčijama“, pavartoto šio punkto pradžioje, šalys sutarė ir visiškai jų nesiginčijo. Pažymėdamas, kad „trūko tik pakankamų perdavimo įrodymų, reikalaujamų pagal Reglamente Nr. 2868/95 nustatytos 31 taisyklės 5 dalį ir [EUIPO] gairių E dalies 3 skirsnio 1 skyriaus 3.5 punktą“, Bendrasis Teismas paprasčiausiai atsižvelgė į Reglamente Nr. 2868/95 nustatytos 31 taisyklės 1 ir 5 dalių bei EUIPO gairių nuostatas ir visiškai neteigė, kad pateikdama užpildytą formą Recordal application (paraiška įregistruoti) įstojusi į bylą šalis pateikė pakankamą perdavimo įrodymą, kurio tariamai reikalavo EUIPO. Klausimo, ar tokios formos pateikimas reiškia pakankamą įrodymą, kad įstojusi į bylą šalis turi teisę paduoti protestą, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, Bendrajame Teisme nebuvo keliama ir juo nebuvo diskutuota.
44. Net jei šis klausimas būtų buvęs aiškiai iškeltas Bendrajame Teisme, reikia konstatuoti, kad apeliantė neginčija to, jog duomenys, kurie išvardyti Reglamente Nr. 2868/95 nustatytos 31 taisyklės 1 dalies a–d punktuose ir kurie turi būti nurodyti paraiškoje įregistruoti perdavimą, jau buvo matyti iš protesto ir 2013 m. balandžio 9 d. paraiškos pakeisti pavadinimą ir adresą, kaip skundžiamo sprendimo 30 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas. Nors pateikdama argumentus apeliantė remiasi ir „įrodymų pateikimu“, pažymėtina, kad ji taip pat neginčija nei Bendrojo Teismo pateikto Reglamente Nr. 2868/95 nustatytos 31 taisyklės 1 ir 5 dalių bei gairių dėl EUIPO E dalies 3 skirsnio 1 skyriaus 3.5 punkto – pirmiausia šiame reglamente nustatytos 31 taisyklės 5 dalies, iš kurios aiškiai matyti, kad tai, jog paraišką įregistruoti perdavimą yra pasirašęs įregistruotas savininkas ir jo teisių perėmėjas, reiškia pakankamą perdavimo įrodymą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 17 straipsnį – aiškinimo, nei jų taikymo. Nors apeliantė tuo siekia paaiškinti, kodėl perdavimo įrodymas, kaip ji mano, buvo nepakankamas siekiant įrodyti, kad įstojusi į bylą šalis turi teisę paduoti protestą, ji nenurodo jokios teisės klaidos, kuri būtų padaryta skundžiamame sprendime.
45. Taigi į tai atsižvelgdamas manau, kad šis kaltinimas nepagrįstas.
46. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, esu tos nuomonės, kad pirmasis pagrindas, grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.
V. Išvada
47. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.