GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2018 m. liepos 25 d.(1)
Byla C‑310/17
Levola Hengelo BV
prieš
Smilde Foods BV
(Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Arnhemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2001/29/EB – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Sąvoka „kūrinys“ – Maisto produkto skonis“
1. Šis 2017 m. gegužės 23 d. Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Arnhemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. gegužės 29 d., pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(2) 2–5 straipsnių išaiškinimo.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bendrovės Levola Hengelo BV (toliau – Levola) ir bendrovės Smilde Foods BV (toliau – Smilde), dviejų maisto produktų gamybos įmonių, ginčą dėl to, kad Smilde tariamai pažeidė Levola priklausančias autorių teises, susijusias su užtepėlės su grietinėlės sūriu ir šviežiomis žolelėmis, pavadintos „Heksenkaas“ arba „Heks’nkaas“ (toliau – „Heksenkaas“)(3), skoniu.
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad siekdamas priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje jis pirmiausia turi žinoti, ar pagal Sąjungos teisę, būtent pagal Direktyvą 2001/29, draudžiama maisto produkto skoniui suteikti autorių teisių apsaugą.
I. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
1. Berno konvencija
4. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berne pasirašytos Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas) su pakeitimais, padarytais 1979 m. rugsėjo 28 d. (toliau – Berno konvencija), 2 straipsnyje nurodyta:
„1. Sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jo išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos‑muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo [grafikos], tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu.
2. Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė nurodyti, kad visi kūriniai ar tam tikros apibrėžtos jų kategorijos nesaugomos, jeigu tie kūriniai neturi kokios nors materialios formos.
<…>
5. Literatūros ir meno kūrinių rinkiniai, pavyzdžiui, enciklopedijos ir antologijos, kurie dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra intelektualinės kūrybos rezultatas, saugomi kaip tokie, nepažeidžiant autorinės teisės į kiekvieną kūrinį, sudarantį tokio rinkinio dalį.
6. Šiame straipsnyje paminėti kūriniai saugomi visose Sąjungos šalyse. Ši apsauga vykdoma autoriaus ir jo teisių perėmėjų naudai.
<…>“
5. Pagal Berno konvencijos 9 straipsnio 1 dalį:
„Šios [k]onvencijos saugomų literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti atgaminti šiuos kūrinius bet kokia forma ar būdu.“
2. PINO autorių teisių sutartis
6. 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – PINO autorių teisių sutartis), įsigaliojusią 2002 m. kovo 6 d. ir Europos bendrijos vardu patvirtintą Sprendimu 2000/278/EB(4).
7. PINO autorių teisių sutarties 1 straipsnio „Ryšys su Berno konvencija“ 4 dalis suformuluota taip:
„Susitariančiosios Šalys įsipareigoja laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių ir jos Priedo reikalavimų.“
8. PINO autorių teisių sutarties 2 straipsnyje „Autorių teisių apsaugos taikymo sritis“ nustatyta:
„Autorių teisių apsauga taikoma išraiškai, o ne idėjoms, procedūroms, veiklos metodams ar matematinėms koncepcijoms.“
9. PINO autorių teisių sutarties 4 straipsnyje „Kompiuterio programos“ nurodyta:
„Kaip apibrėžta Berno konvencijos 2 straipsnyje, kompiuterio programos yra saugomos kaip literatūros kūriniai [Kompiuterio programos saugomos kaip literatūros kūriniai, kaip tai suprantama pagal Berno konvencijos 2 straipsnį]. Tokia apsauga taikoma kompiuterio programoms, išreikštoms bet kokiu būdu ar forma.“
10. PINO autorių teisių sutarties 5 straipsnis „Duomenų rinkiniai (duomenų bazės)“ suformuluotas taip:
„Bet kokia forma išreikšti duomenų ar kitokios medžiagos rinkiniai, kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo laikomi intelektinės kūrybos rezultatu, yra saugomi. Tokia apsauga netaikoma patiems duomenims ar medžiagai ir nepažeidžia jokių autorių teisių į duomenis ar medžiagą, iš kurių sudarytas rinkinys.“
3. PPO sutartis ir TRIPS sutartis
11. 1994 m. balandžio 15 d. Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) (OL L 336, 1994, p. 214; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 305; toliau – TRIPS sutartis), esanti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82; toliau – PPO sutartis) 1C priede, buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu(5).
12. TRIPS sutarties 9 straipsnyje „Sąsaja su Berno konvencija“ nustatyta:
„1. [PPO] narės laikosi Berno konvencijos (1971) 1–21 straipsnių ir jos priedo. <…>
2. Autorių teisių apsauga teikiama ne idėjoms, procedūroms, veikimo būdams ar matematinėms koncepcijoms, o jų išraiškai.“
13. TRIPS sutarties 10 straipsnyje „Kompiuterių programos ir duomenų bazės“ nurodyta:
„1. Pagal Berno konvenciją (1971) kompiuterinės programos, pradinės ir dalykinės, turi būti saugomos kaip literatūros kūriniai.
2. Duomenų ar kitokios medžiagos rinkiniai, mašinos skaitoma ar kitokia forma, kurie dėl turinio pasirinkimo ar išdėstymo yra intelektiniai kūriniai, turi būti saugomi kaip intelektiniai kūriniai. Tokia apsauga, kuri netaikoma patiems duomenims ar kitokiai medžiagai, neturi pažeisti jokių autorių teisių, ginančių tuos duomenis ar kitokią medžiagą.“
B. Sąjungos teisė
14. Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
a) autoriams – savo kūrinius;
<…>“
15. Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus [saugomus] objektus padaryti viešai prieinamus“ nurodyta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
<…>“
16. Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje „Platinimo teisė“ įtvirtinta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.
<…>“
C. Nyderlandų teisė
17. Auteurswet (Nyderlandų autorių teisių įstatymas, toliau – Autorių teisių įstatymas) 1 straipsnyje nustatyta:
„Autorių teisės reiškia išimtinę literatūros, mokslo arba meno kūrinio autoriaus ar jo teisių perėmėjo teisę, laikantis įstatymuose nustatytų apribojimų, paskelbti šį kūrinį ar jį atgaminti.“
18. Autorių teisių įstatymo 10 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Pagal šį įstatymą literatūros, mokslo ar meno kūriniai – tai:
1) knygos, brošiūros, laikraščiai, periodiniai leidiniai ir visi kiti rašytiniai kūriniai;
2) dramos ir dramos‑muzikos kūriniai;
3) paskaitos ir kalbos;
4) choreografijos kūriniai ir pantomimos;
5) muzikos kūriniai su tekstu ar be jo;
6) grafikos, tapybos, architektūros, skulptūros, litografijos kūriniai, graviūros ir kiti rinkiniai;
7) žemėlapiai;
8) planai, eskizai ir plastikos kūriniai, susiję su architektūra, geografija, topografija ar kitais mokslais;
9) fotografijos kūriniai;
10) kinematografijos kūriniai;
11) taikomosios dailės kūriniai bei modeliai ir pramoninis dizainas;
12) kompiuterių programos ir parengiamoji projektinė medžiaga;
ir apskritai bet kokia literatūros, mokslo ar meno srities prekė, neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu ar kokia forma ji pateikta.
<…>“
II. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
19. „Heksenkaas“ yra užtepėlė su grietinėlės sūriu ir šviežiomis žolelėmis. Ją 2007 m. sukūrė vienas Nyderlandų daržovių ir šviežių produktų mažmenininkas. Pagal 2011 m. sudarytą sutartį šios užtepėlės autorius už licencinį mokestį, kurio dydis priklauso nuo pasiektinos produkto „Heksenkaas“ pardavimo apyvartos, perdavė bendrovei Levola intelektinės nuosavybės teises į šį produktą.
20. „Heksenkaas“ gamybos proceso patentas buvo išduotas 2012 m. liepos 10 d., o žodinis prekių ženklas „Heksenkaas“ buvo įregistruotas 2010 m. viduryje.
21. Nuo 2014 m. sausio mėn. Smilde gamina produktą „Witte Wievenkaas“, kurį tiekia vienam Nyderlandų prekybos centrų tinklui.
22. Būdama tos nuomonės, kad gaminant ir parduodant „Witte Wievenkaas“ pažeidžiamos Levola autorių teisės į „Heksenkaas“ „skonį“, ši bendrovė pareiškė Smilde ieškinį Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas, Nyderlandai). Autorių teises į skonį Levola apibrėžė kaip „bendrą įspūdį, kurį valgant maisto produktą sukelia skonio jutimo organai, įskaitant liečiant sukeliamą pojūtį burnoje“.
23. Levola paprašė Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas) pripažinti, pirma, kad „Heksenkaas“ skonis reiškia individualų jo gamintojo intelektinį kūrinį, taigi jam, kaip „kūriniui“, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių įstatymo 1 straipsnį, taikoma autorių teisių apsauga, ir, antra, kad Smilde gaminamo produkto skonis reiškia šio „kūrinio“ atgaminimą. Levola taip pat paprašė minėto teismo, kad šis nurodytų Smilde nutraukti bet kokį jos autorių teisių pažeidimą ir kad šį pažeidimą uždraustų, įskaitant produkto „Witte Wievenkaas“ gamybą, pirkimą, pardavimą ir bet kurį kitą pateikimą rinkai.
24. 2015 m. birželio 10 d. sprendime Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas) nusprendė, kad, nesant būtinybės nuspręsti dėl to, ar „Heksenkaas“ skoniui gali būti suteikta autorių teisių apsauga, Levola reikalavimus bet kuriuo atveju reikia atmesti, nes ji neįrodė, dėl kokių „Heksenkaas“ sudedamųjų dalių arba jų derinio šio produkto skonis laikytinas unikaliu, originaliu ir turinčiu individualų akcentą.
25. Dėl šio sprendimo Levola pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinis šioje byloje keliamas klausimas yra tai, ar maisto produkto skoniui gali būti suteikta autorių teisių apsauga. Jis priduria, kad jo nagrinėjamos bylos šalių nuomonės šiuo klausimu yra kardinaliai priešingos.
27. Levola teigia, kad maisto produkto skonis gali būti laikomas autorių teisių saugomu literatūros, mokslo ar meno kūriniu. Ji pirmiausia remiasi 2006 m. birželio 16 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimu Lancôme (ECLI:NL:HR:2006:AU8940), kuriame šis teismas iš esmės pripažino galimybę kvepalų kvapui taikyti autorių teisių apsaugą.
28. Smilde, priešingai, tvirtina, kad skonių apsauga neatitinka autorių teisių apsaugos sistemos, kuri skirta tik vaizdo ir garso kūriniams. Be to, maisto produkto gendamumas ir skonio potyrių subjektyvumas kliudo maisto produkto skonį laikyti autorių teisių saugomu kūriniu. Smilde taip pat teigia, kad išimtinės autorių teisės, susijusios su intelektine nuosavybe, ir jų apribojimai skoniams praktiškai netaikomi.
29. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) kategoriškai atmetė galimybę suteikti kvapui autorių teisių apsaugą, pirmiausia 2013 m. gruodžio 10 d. sprendime(6). Taigi Europos Sąjungoje aukštesniųjų nacionalinių teismų jurisprudencijoje nėra vieningos nuomonės dėl klausimo, panašaus į tą, kurį savo nagrinėjamoje byloje sprendžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – ar kvapui gali būti taikoma autorių teisių apsauga.
30. Tokiomis aplinkybėmis Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Arnhemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar pagal Sąjungos teisę draudžiama maisto produktų skoniui, kaip individualiam autoriaus intelektiniam kūriniui, suteikti autorių teisių apsaugą? Tiksliau:
b) Ar autorių teisių apsaugą draudžiama suteikti dėl to, kad visoms Sąjungos valstybėms narėms privalomos Berno konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima „kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kad ir koks būtų jo išraiškos būdas ar forma“, tačiau šioje nuostatoje nurodyti pavyzdžiai susiję tik su kūriniais, kuriuos galima suvokti žiūrint ir (arba) klausant?
c) Ar (galimas) maisto produkto gendamumas ir (arba) skonio potyrių subjektyvumas kliudo maisto produkto skonį laikyti autorių teisių saugomu kūriniu?
d) Ar pagal Direktyvos 2001/29 2–5 straipsniuose nustatytą išimtinių teisių ir apribojimų sistemą draudžiama maisto produkto skoniui suteikti autorių teisių apsaugą?
2. Jeigu į pirmojo klausimo a punktą būtų atsakyta neigiamai:
a) Kokie reikalavimai turi būti įvykdyti, kad maisto produkto skoniui galėtų būti suteikta autorių teisių apsauga?
b) Ar skoniui suteikiama autorių teisių apsauga grindžiama vien pačiu skoniu, ar (ir) atitinkamo maisto produkto receptu?
c) Kokių įrodymų privalo pateikti šalis, kuri per (pažeidimo nagrinėjimo) procesą teigia, kad sukūrė autorių teisių saugomą maisto produkto skonį? Ar pakanka, kad byloje ši šalis pateiktų teismui nagrinėjamą maisto produktą tam, kad teisėjas, paragavęs ir pauostęs, galėtų pats įvertinti, ar maisto produkto skonis atitinka autorių teisių apsaugos reikalavimus? Ar ieškovas turi (ir) aprašyti kūrybinius sprendimus, susijusius su skonio sudėtimi ir (arba) receptu, į kuriuos atsižvelgiant skonį būtų galima laikyti individualia autoriaus intelektine kūryba?
d) Kaip per pažeidimo nagrinėjimo procesą nacionalinis teismas turi nustatyti, ar atsakovo maisto produkto skonis atitinka ieškovo maisto produkto skonį tiek, kad būtų padarytas autorių teisių pažeidimas? Ar šiomis aplinkybėmis labai svarbu (ir) tai, kad bendri abiejų skonių įspūdžiai yra vienodi?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
31. Rašytines pastabas pateikė Levola, Smilde, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Levola, Smilde, Nyderlandų, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija per 2018 m. birželio 4 d. posėdį pateikė pastabas žodžiu.
IV. Analizė
32. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar maisto produkto skonis yra „kūrinys“ ir gali būti saugomas autorių teisių pagal Direktyvą 2001/29(7).
A. Dėl priimtinumo
33. Smilde tvirtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Jos nuomone, be to, kad Levola neįvykdė savo pareigos vykstant pagrindinės bylos nagrinėjimui nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti įrodymų, ši byla jau dabar gali būti baigta, atsižvelgiant į tai, kad produkto „Heksenkaas“ skonis nėra originalus.
34. Mano nuomone, Smilde pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui negalima pritarti dėl toliau nurodytų priežasčių.
35. Tik nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai, atsakingi už sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą. Vadinasi, klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma svarbumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku, jei problema hipotetinė arba jei Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos tam, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(8).
36. Pabrėžtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sąjungos teisės, būtent dėl Direktyvos 2001/29 2–5 straipsnių išaiškinimo. Nesant požymių ir net teiginių, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku arba kad problema hipotetinė, manau, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, susijusių su šios direktyvos ir sąvokos „kūrinys“ išaiškinimu, negalima laikyti nepriimtinais vien dėl to, kad, vienos iš pagrindinės bylos šalių nuomone, šis ginčas turi būti išspręstas remiantis kitais pagrindais ir argumentais.
B. Dėl esmės
1. Sąvoka „kūrinys“ – „vienodai aiškinama ir savarankiška Sąjungos teisės“ sąvoka
37. Sąvoka „kūrinys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą, 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį, šioje direktyvoje nėra apibrėžta(9). Šiose nuostatose taip pat nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su sąvoka „kūrinys“(10).
38. Tokiomis aplinkybėmis pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iš reikalavimo vienodai taikyti sąjungos teisę ir lygybės principo išplaukia, kad jei Sąjungos teisės nuostatoje dėl jos prasmės ir taikymo srities nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę, šios nuostatos turinys visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamas savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą(11).
39. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „kūrinys“ laikytina savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurios prasmė ir taikymo sritis turi būti vienodai suprantamos visose valstybėse narėse. Todėl Teisingumo Teismas turi pateikti vienodą šios sąvokos aiškinimą Sąjungos teisės sistemoje(12).
40. Tai reiškia, kad sąvoka „kūrinys“, kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, neleidžia valstybėms narėms šiuo atžvilgiu nustatyti kitokių ar papildomų teisės normų. Todėl pagal Sąjungos teisę draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose už Direktyvos 2001/29(13) taikymo srities ribų būtų numatyta galimybė suteikti maisto produktų skoniams autorių teisių apsaugą(14).
2. Sąvoka „kūrinys“ ir intelektinės kūrybos reikalavimas
41. Prancūzijos vyriausybė mano, kad siekiant nuspręsti, ar maisto produkto skoniui gali būti suteikta autorių teisių apsauga pagal Direktyvą 2001/29, reikia nustatyti, ar jį galima laikyti kūriniu, t. y. originaliu dalyku, ta prasme, kad jis yra individualus autoriaus intelektinis kūrinys.
42. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International (C‑5/08, EU:C:2009:465) 34 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad „iš bendros Berno konvencijos sistemos, būtent iš jos 2 straipsnio penktosios ir aštuntosios pastraipų, išplaukia, kad tam tikrų objektų, kaip antai literatūros ar meno kūrinių, apsauga suponuoja, jog tai yra intelekto kūriniai“(15). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad autorių teisės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą, gali būti taikomos tik objektui, kuris originalus, nes yra individualus autoriaus intelektinis kūrinys(16).
43. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer (C‑145/10, EU:C:2011:798) 88 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad kūrinys yra individualios autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas, jei atspindi jo asmenybę. 2012 m. kovo 1 d. Sprendimo Football Dataco ir kt. (C‑604/10, EU:C:2012:115) 39 punkte nurodyta, kad originalumo reikalavimas nėra įvykdytas, jei duomenų bazės sandarą diktuoja techniniai reikalavimai, taisyklės ar suvaržymai, dėl kurių nelieka vietos kūrybinei laisvei. Be to, minėto sprendimo 42 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog aplinkybė, kad duomenų bazės kūrimas, be ją sudarančių duomenų sukūrimo, reikalauja daug jos autoriaus darbo ir įgūdžių, negali savaime pateisinti jos apsaugos autorių teisėmis, jei šiuo darbu ir įgūdžiais neišreiškiama jokio originalumo pasirenkant ir išdėstant minėtus duomenis.
44. Vis dėlto, mano nuomone, nors objekto originalumas yra būtina naudojimosi autorių teisių apsauga sąlyga, ji nėra pakankama. Aptariamas objektas turi būti ne tik originalus, tai turi būti „kūrinys“.
45. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International (C‑5/08, EU:C:2009:465) 33 punkte Teisingumo Teismas nusprendė: „Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte numatyta, kad autoriai turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti atgaminti visus arba iš dalies jų kūrinius. Iš to išplaukia, kad teisės leisti arba uždrausti atgaminti, kurią turi autorius, apsaugos objektas yra „kūrinys“(17).
46. Iš šios jurisprudencijos aiškiai matyti, kad pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a dalį reikalaujama, viena vertus, kad būtų „kūrinys“(18) ir, kita vertus, kad šis kūrinys būtų originalus. Svarbu, kad šios dvi skirtingos sąvokos nebūtų laikomos viena arba painiojamos.
47. Taigi, kaip ir Komisija, manau, jog aplinkybės, kad „kūrinys gali būti saugomas autorių teisių pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą, tik jei atitinka šį originalumo reikalavimą, vis dėlto negalima aiškinti kaip reiškiančios, kad, priešingai, bet kuris objektas, atitinkantis šį reikalavimą, turi būti „automatiškai“ laikomas „kūriniu“, kuris saugomas autorių teisių pagal šią direktyvą(19).
3. Ar skonis yra kūrinys?
48. Kadangi Direktyvoje 2001/29 kūrinio sąvoka nėra apibrėžta, mano manymu, reikėtų remtis Berno konvencijos nuostatomis. Iš tikrųjų, nors Sąjunga nėra Berno konvencijos šalis, ji „pagal PINO autorių teisių sutarties, kurios šalis ji yra, kuri yra jos teisės sistemos dalis ir kurią siekiama įgyvendinti Direktyva 2001/29, 1 straipsnio 4 dalį vis dėlto privalo laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių“(20).
49. Taigi Sąjunga turi laikytis pirmiausia Berno konvencijos 2 straipsnio 1 dalies, apibrėžiančios „literatūros ir meno“ kūrinių, kurie gali būti saugomi autorių teisių, reikšmę. Pagal šią nuostatą sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ „apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jo išraiškos būdas ar forma“. Be to, Berno konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamas neišsamus(21)saugomų(22) „literatūros ir meno kūrinių“ sąrašas.
50. Šiame sąraše nėra jokios nuorodos į skonius, taip pat į skoniams analogiškus kūrinius, kaip antai kvapus arba kvepalus, bet jame nėra aiškiai pažymėta, kad skoniai į jį neįtraukti.
51. Vis dėlto pažymėtina, kad nors pagal Berno konvencijos 2 straipsnio 1 dalį „sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jo išraiškos būdas ar forma“, šioje nuostatoje daroma nuoroda tik į kūrinius, suvokiamus žiūrint ar klausant, kaip antai knygas ir muzikos kūrinius, neminint kūrinių, kurie gali būti suvokiami per kitus pojūčius, pavyzdžiui, uoslės, skonio ar lytėjimo.
52. Be to, esant abejonių dėl autorių teisių apsaugos suteikimo tam tikriems gaminiams, tarptautinė bendruomenė reguliariai įsikišdavo, aiškiai nurodydama, kad šie „kūriniai“ yra saugomi autorių teisių – su sąlyga, kad yra originalūs – arba iš dalies keisdama Berno konvenciją, arba priimdama kitus daugiašalius susitarimus(23).
53. Taip buvo sudaryta PINO autorių teisių sutartis, kuri yra specialus susitarimas, kaip tai suprantama pagal Berno konvenciją, siekiant, be kita ko, apsaugoti su skaitmenine aplinka susijusius kūrinius(24), kaip antai kompiuterio programas ir duomenų ar kitokios medžiagos rinkinius (duomenų bazes)(25).
54. Maisto produkto skonis negali būti prilygintas nė vienam šios sutarties saugomam „kūriniui“ ir, mano žiniomis, maisto produkto skoniui nėra suteikta autorių teisių apsauga pagal kokią nors kitą tarptautinės teisės akto nuostatą(26).
55. Be to, pritardamas Prancūzijos ir Komisijos pastabose išdėstytam požiūriui manau, kad nors maisto produkto skonio ar kvepalų sukūrimo procesas reikalauja daug darbo ir įgūdžių, autorių teisių apsauga jiems gali būti užtikrinta tik tuo atveju, jeigu jie originalūs(27). Autorių teisių apsauga taikoma originaliai išraiškai, o ne idėjoms, procedūroms, veikimo būdams ar matematinėms koncepcijoms(28). Mano nuomone, nors forma, per kurią pasireiškia receptas (išraiška), gali būti saugoma autorių teisių, jei išraiška yra originali, pats receptas (idėja) nėra saugomas autorių teisių. Ši skirtis angliškai vadinama „idea/expression dichotomy“ (idėjos ir išraiškos dichotomija).
56. Be to, ši originali išraiška turi būti pakankamai tiksliai ir objektyviai nustatoma. Taigi 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendime Sieckmann (C‑273/00, EU:C:2002:748, 55 punktas), susijusiame su klausimu, ar žymuo, nagrinėjamu atveju – kvapas, kurio paties negalima suvokti žiūrint, gali reikšti prekių ženklą, Teisingumo Teismas nusprendė, jog gali, „su sąlyga, kad jį būtų galima perteikti grafiniu vaizdu – pirmiausia figūromis, linijomis ar raidėmis, – kuris būtų aiškus, tikslus, savaime išsamus, lengvai prieinamas, suprantamas, tvarus ir objektyvus“(29).
57. Vis dėlto atrodo, kad, atsižvelgiant į dabartinį technikos lygį, tiksliai ir objektyviai apibrėžti skonį ar kvapą šiuo metu yra neįmanoma. Šiuo klausimu Italijos vyriausybė pažymi, kad, „nepaisant iki šiol mokslininkų dėtų pastangų, kad būtų galima vienareikšmiškai nustatyti maisto produktų juslines savybes, kol kas „skonis“ yra iš esmės kokybinis elementas, pirmiausia susijęs su subjektyviu ragaujant patiriamų pojūčių pobūdžiu. Iš tikrųjų juslinės maisto produktų savybės suvokiamos ir įvertinamos jutimo organais, iš esmės skonio ir uoslės, taip pat lytėjimo organais, remiantis subjektyviais potyriais ir įspūdžiu, kurį sukelia šie jutimo organai valgant maisto produktą. Objektyviai apibūdinti tokius potyrius dar nėra galimybių“(30). Neatmestina, kad ateityje techninės priemonės, skirtos tiksliai ir objektyviai identifikuoti skoniui ar kvapui, gali tobulėti, o į tai atsižvelgdamas teisės aktų leidėjas gali imtis veiksmų ir suteikti jiems apsaugą pagal autorių teises arba kokiais nors kitais būdais.
58. Mano nuomone, galimybė patikėti skonio identifikavimą teisėjui ar jo paskirtam specialistui, kaip savo rašytinėse pastabose siūlo Levola, niekaip nekeičia aplinkybės, kad šis identifikavimas(31) dėl paties savo pobūdžio lieka subjektyvus veiksmas(32). Tačiau galimybė pakankamai tiksliai ir objektyviai identifikuoti kūrinį, taigi ir jam suteikiamos autorių teisių apsaugos apimtį, yra būtina siekiant laikytis teisinio saugumo principo ir paisant autorių teisių turėtojo interesų, taip pat trečiųjų asmenų, kuriems dėl autorių teisių pažeidimo gali būti pareikšti ieškiniai, be kita ko, baudžiamosiose arba teisių pažeidimo bylose, interesų(33).
59. Teiginys dėl galimo maisto produktų gendamumo savaime neįtikina. Iš tikrųjų pabrėžtina, kad Direktyvoje 2001/29 nenustatyta pareigos suteikti kūriniui tvarią formą(34), be to, autorių teisių objektas yra ne forma, kuria pateikiamas kūrinys, o pats kūrinys.
60. Tačiau tai, kad patys skoniai yra trumpalaikiai, kintantys ir netvarūs, mano nuomone, neleidžia tiksliai ir objektyviai jų apibrėžti, taigi ir laikyti jų kūriniais, kuriems taikoma autorių teisių apsauga.
61. Taigi manau, kad maisto produkto skonis nėra „kūrinys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29. Tai reiškia, kad skoniui negali būti taikoma atgaminimo teisė(35), teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus [saugomus] kūrinius padaryti viešai prieinamus(36), taip pat platinimo teisė(37), kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29, kurios yra susijusios vien su kūriniais. Be to, pažymėtina, kad išimtys ir apribojimai, nustatyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje, yra taikomi vien šių teisių saugomiems kūriniams.
62. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvą 2001/29 draudžiama maisto produkto skoniui suteikti autorių teisių apsaugą. Kadangi antrasis klausimas pateiktas tik tam atvejui, jei pagal Direktyvą 2001/29 nebūtų draudžiama maisto produkto skoniui suteikti autorių teisių apsaugą, ir yra susijęs pirmiausia su šios apsaugos suteikimo sąlygomis ir jos apimtimi, į jį atsakyti nereikia.
V. Išvada
63. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Arnhemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus:
Pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo draudžiama maisto produkto skoniui suteikti autorių teisių apsaugą.