Language of document : ECLI:EU:C:2018:869

GENERALINIO ADVOKATO

HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,

pateikta 2018 m. spalio 25 d.(1)

Sujungtos bylos C350/17 ir C351/17

Mobit Soc. cons. arl

prieš

Regione Toscana (C350/17),

dalyvaujant

Autolinee Toscane SpA,

Régie autonome des transports parisiens (RATP)

ir

Autolinee Toscane SpA

prieš

Mobit Soc. cons. arl (C351/17),

dalyvaujant

Regione Toscana,

Régie autonome des transports parisiens (RATP)

(Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 – Keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešosios paslaugos – 5 straipsnis – Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas – 8 straipsnio 2 dalis – Pereinamojo laikotarpio sistema – 5 straipsnio netaikymas sutartims, sudarytoms nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. – 8 straipsnio 3 dalis – Pereinamojo laikotarpio sistema – 5 straipsnio netaikymas sutartims, sudarytoms iki 2009 m. gruodžio 3 d. – 5 straipsnio 2 dalis – Tiesioginis sutarties sudarymas – Reikalavimas apriboti vidaus operatoriaus veiklą – Reikalavimo nevykdymas – Poveikio sutarties sudarymo procedūrai, vykdomai paskelbiant konkursą, nebuvimas – „Kompetentingos institucijos ir vidaus operatoriaus“ sąvokos“






I.      Įvadas

1.        Dviem 2017 m. balandžio 6 d. sprendimais Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateikė Teisingumo Teismui du prašymus priimti prejudicinius sprendimus dėl 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70(2) 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2.        Šie prašymai pateikti nagrinėjant, viena vertus, Mobit Soc. cons. arl, konsorciumo, kurį sudaro kelios Italijos įmonės, veikiančios transporto sektoriuje (toliau – Mobit), ir Regione Toscana (Toskanos regionas, Italija) ginčą dėl galutinio sprendimo sudaryti vietos transporto viešųjų paslaugų sutartį su Autolinee Toscane SpA (toliau – Autolinee Toscane), įmone, kurią kontroliuoja Régie autonome des transports parisiens (toliau – RATP), ir, kita vertus, tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis vykstantį Autolinee Toscane ir Mobit ginčą.

3.        Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 ir 8 straipsnius reikia aiškinti taip, kad operatorius, kaip antai Autolinee Toscane pagrindinėje byloje, turi būti pašalintas iš sutarties sudarymo procedūros, vykdomos paskelbiant konkursą, remiantis tuo, kad jį kontroliuoja kitas operatorius (šiuo atveju – RATP), su kuriuo yra tiesiogiai sudaryta sutartis prieš įsigaliojant šiam reglamentui(3).

4.        Dėl toliau šioje išvadoje nurodytų priežasčių manau, kad pagal jokią Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatą nedraudžiama ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis paskelbiant konkursą sudaryti transporto viešųjų paslaugų sutartį su tokiu operatoriumi, kaip Autolinee Toscane.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

5.        Pagal Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą šiuo reglamentu siekiama nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi Sąjungos teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti visuotinės svarbos paslaugų teikimą, kad šių paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės, nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis.

6.        Šio reglamento 2 straipsnyje, be kita ko, pateikiamos šios apibrėžtys:

„<…>

b)      kompetentinga institucija – valstybės narės ar valstybių narių valdžios institucija ar valdžios institucijų grupė, turinti teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje teritorijoje, arba bet kokia įstaiga, kuriai suteikti tokie įgaliojimai;

<…>

h)      tiesioginis sutarties sudarymas – viešųjų paslaugų sutarties sudarymas su tam tikru viešųjų paslaugų operatoriumi iš anksto neskelbiant konkurso;

<…>

j)      vidaus operatorius – teisiškai atskirtas subjektas, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius;

<…>“

7.        Pagal Reglamento Nr. 1370/2007 3 straipsnio 1 dalį tuo atveju, „[j]ei kompetentinga institucija nusprendžia savo pasirinktam operatoriui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą suteikti bet kokio pobūdžio išimtines teises ir (arba) kompensaciją, ji tai daro pagal viešųjų paslaugų sutartį“.

8.        Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje „Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas“ nustatyta:

„1.      Viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles. <…>

2.      Išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, vietos kompetentinga institucija – nesvarbu, ar tai būtų integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti atskira institucija, ar institucijų grupė – gali nuspręsti viešąsias keleivinio transporto paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius. Kai vietos kompetentinga institucija priima tokį sprendimą, laikomasi toliau nurodytos tvarkos:

a)      siekiant nustatyti, ar vietos kompetentinga institucija vykdo tokią kontrolę, atsižvelgiama į tokius rodiklius: atstovavimo administraciniuose, valdymo ar priežiūros organuose mastą, su šiuo atstovavimu susijusias atitinkamas įstatų nuostatas, nuosavybę, faktinę įtaką ir kontrolę priimant strateginius sprendimus ir atskirus valdymo sprendimus. Pagal Bendrijos teisę 100 % nuosavybės priklausymas kompetentingai valdžios institucijai, ypač viešojo ir privataus sektorių partnerystės atveju, nėra privalomas šioje dalyje apibrėžtos kontrolės nustatymo reikalavimas, jei viešasis sektorius dominuoja ir jei tokią kontrolę galima nustatyti kitų kriterijų pagrindu;

b)      šis punktas taikomas [ši straipsnio dalis taikoma] su sąlyga, kad vidaus operatorius ir subjektas, kuriam šis operatorius daro bent mažiausią poveikį, savo keleivinio transporto viešųjų paslaugų veiklą vykdys vietos kompetentingai institucijai pavaldžioje teritorijoje – neatsižvelgiant į toje veikloje naudojamas linijas ar kitus pagalbinius elementus, patenkančius į kaimyninei vietos kompetentingai institucijai pavaldžią teritoriją, – ir nedalyvaus konkursuose dėl viešųjų keleivinio transporto paslaugų teikimo, organizuojamuose už vietos kompetentingai institucijai pavaldžios teritorijos ribų;

c)      nepaisant b punkto, vidaus operatorius gali pradėti dalyvauti sąžininguose konkursuose likus dvejiems metams iki su juo tiesiogiai sudarytos viešųjų paslaugų sutarties pabaigos, su sąlyga, kad buvo priimtas galutinis sprendimas vidaus operatoriaus sutartyje numatytoms keleivinio transporto viešosioms paslaugoms taikyti sąžiningą konkurso tvarką, o vidaus operatorius nėra tiesiogiai sudaręs kitų viešųjų paslaugų sutarčių;

d)      jei vietos kompetentinga institucija neegzistuoja, a, b ir c punktai taikomi nacionalinei institucijai geografinės teritorijos, kuri nėra nacionalinė, atžvilgiu, su sąlyga, kad vidaus operatorius nedalyvauja konkursuose dėl keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo, organizuojamuose už teritorijos, kurios atžvilgiu sudaryta viešųjų paslaugų sutartis, ribų;

<…>

3.      Kompetentinga institucija, kuri kreipiasi į kitą trečiąją šalį nei vidaus operatorius, viešųjų paslaugų sutartis sudaro konkurso tvarka, išskyrus 4, 5 ir 6 dalyse nurodytus atvejus. Nustatyta konkurso tvarka turi būti atvira visiems operatoriams ir sąžininga, o joje [ir pagal ją] turi būti laikomasi skaidrumo bei nediskriminavimo principų. Siekiant nustatyti, kaip galima geriausiai patenkinti konkrečius ar sudėtingus poreikius, po pasiūlymų pateikimo ir bet kokios pirminės atrankos, laikantis tų pačių principų gali būti vedamos derybos.

<…>“

9.        Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnyje „Pereinamasis laikotarpis“ nurodyta:

„1.      Viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles. <…>

2.      Nepažeidžiant 3 dalies, geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas atitinka 5 straipsnį nuo 2019 m. gruodžio 3 d. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu valstybės narės imasi priemonių, kad 5 straipsnio būtų pradėta laikytis palaipsniui, siekiant išvengti rimtų struktūrinių problemų, visų pirma susijusių su transportavimo pajėgumais.

Per šešis mėnesius pasibaigus pusei pereinamojo laikotarpio valstybės narės Komisijai pateikia pažangos ataskaitą, kurioje nurodomas bet koks laipsniško viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo laikantis 5 straipsnio įgyvendinimas. Remdamasi valstybių narių pažangos ataskaitomis, Komisija gali pasiūlyti atitinkamas valstybėms narėms skirtas priemones.

3.      Taikant 2 dalį, neatsižvelgiama į viešųjų paslaugų sutartis, sudarytas laikantis Bendrijos ir nacionalinės teisės[:]

a)      iki 2000 m. liepos 26 d., jei sutartys buvo sudarytos sąžininga konkurso tvarka;

b)      iki 2000 m. liepos 26 d., jei sudarant sutartis nebuvo taikyta sąžininga konkurso tvarka;

c)      nuo 2000 m. liepos 26 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d., jei tos sutartys buvo sudarytos sąžininga konkurso tvarka;

d)      nuo 2000 m. liepos 26 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d., jei sudarant sutartis nebuvo taikyta sąžininga konkurso tvarka.

A punkte nurodytos sutartys gali toliau galioti iki jose numatyto termino, b ir c punktuose nurodytos sutartys gali toliau galioti iki jose numatyto termino, bet ne ilgiau kaip 30 metų. [D] punkte nurodytos sutartys gali toliau galioti iki jose numatyto termino, jei jų trukmė yra ribota bei artima šio reglamento 4 straipsnyje nustatytai trukmei.

Viešųjų paslaugų sutartys gali toliau galioti iki jose numatyto termino, jei jų nutraukimas turėtų pernelyg didelių teisinių ar ekonominių padarinių ir jei Komisija pritaria jų galiojimui.

<…>“

B.      Italijos teisė

10.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad sprendimui pagrindinėse bylose priimti svarbios ne tik Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatos, bet ir normos, įtvirtintos du decreto legislativo n. 422, del 19 novembre 1997, conferimento alle regioni ed agli enti locali di funzioni e compiti in materia di trasporto pubblico locale, a norma dell’articolo 4, comma 4, della legge n. 59, del 15 marzo 1997 (1997 m. lapkričio 19 d. Įstatyminis dekretas Nr. 422 dėl su viešuoju transportu susijusių funkcijų ir užduočių suteikimo regionams ir vietos įstaigoms remiantis 1997 m. kovo 15 d. Įstatymo Nr. 59 4 straipsnio 4 dalimi, toliau – 1997 m. lapkričio 19 d. įstatyminis dekretas).

11.      1997 m. lapkričio 19 d. įstatyminio dekreto 18 straipsnyje „Regiono ir vietos viešojo transporto paslaugų organizavimas“ nustatyta:

„<…>

2)      Siekiant skatinti ardyti monopolines struktūras ir nustatyti konkurencijos veikimo taisykles valdant regiono ir vietos transporto paslaugas, regiono ir vietos valdžios institucijos, sudarydamos paslaugų sutartis, privalo laikytis 1995 m. lapkričio 14 d. Įstatymo Nr. 481 2 straipsnyje nustatytų principų ir, be kita ko, užtikrinti:

a)      procedūrų, vykdomų paskelbiant konkursą, taikymą siekiant atrinkti paslaugų valdytoją remiantis 19 straipsnyje nurodytos paslaugų sutarties elementais ir laikantis Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų viešojo paslaugų pirkimo srityje <…> Bendrovės ir jų patronuojančiosios bendrovės, tos pačios grupės bendrovės ir patronuojamosios bendrovės, su kuriomis Italijoje arba užsienyje yra sudarytos sutartys, neatitinkančios [Reglamento Nr. 1370/2007] 5 straipsnio ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatų ir galiojančios po 2019 m. gruodžio 3 d., negali dalyvauti jokioje paslaugų sutarties sudarymo procedūroje, net jau pradėtoje vykdyti. Šis draudimas netaikomas įmonėms, pagal sutartį teikiančioms paslaugą, kuri buvo pats procedūros, vykdytos paskelbiant konkursą, dalykas <…>“

III. Ginčai pagrindinėse bylose ir prejudiciniai klausimai

12.      Mobit yra Italijos bendrovių grupė (società consortile), kurią sudaro kelios transporto sektoriaus įmonės.

13.      Autolinee Toscane yra Italijos bendrovė, kurią per bendroves RATP DEV SA ir RATP DEV Italia Srl. kontroliuoja RATP. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad RATP yra viešoji įstaiga, įsteigta ir kontroliuojama Prancūzijos valstybės, kuri su šia įstaiga transporto viešųjų paslaugų sutartis sudaro nuo 1948 m. Su RATP Prancūzijoje sudaryta sutartis, galiojanti reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, baigs galioti 2039 m. gruodžio 31 d.

14.      Pranešimu, paskelbtu 2013 m. spalio 5 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, Regione Toscana pradėjo procedūrą dėl vietos transporto viešųjų paslaugų šio regiono teritorijoje koncesijos suteikimo.

15.      Regione Toscana kvietimus teikti pasiūlymus išsiuntė tik dviem subjektams, kurie vieninteliai buvo išreiškę susidomėjimą dalyvauti procedūroje, tai – Morbit ir Autolinee Toscane.

16.      2015 m. lapkričio 24 d. su Autolinee Toscane buvo sudaryta laikina sutartis. 2016 m. kovo 2 d. buvo priimtas galutinis sprendimas sudaryti su Autolinee Toscane sutartį.

17.      2016 m. balandžio 15 d. Mobit dėl šio galutinio sprendimo sudaryti sutartį padavė skundą Tribunale amministrativo della Toscana (Toskanos regiono administracinis teismas, Italija). Šiame skunde Mobit ginčijo procedūros teisėtumą, iš esmės remdamasi pagrindais, grindžiamais neteisėtu Autolinee Toscane dalyvavimu konkurse ir atrinkto pasiūlymo trūkumais, ir papildomai – visos procedūros neteisėtumu.

18.      Autolinee Toscane pateikė priešpriešinį skundą, siekdama, kad būtų atmestas Mobit pateiktas pasiūlymas. RATP įstojo į bylą palaikyti Autolinee Toscane reikalavimų.

19.      2016 m. spalio 28 d. sprendimu Tribunale amministrativo della Toscana (Toskanos regiono administracinis teismas) patenkino ir Mobit pareikštą pagrindinį skundą, ir Autolinee Toscane pareikštą priešpriešinį skundą. Šis teismas panaikino apskųstus aktus ir priemones, pirmiausia sprendimą sudaryti sutartį su Autolinee Toscane, kurios pasiūlymas neatitiko pirkimo dokumentuose nurodytų sąlygų. Jis atmetė ir Mobit pasiūlymą, taigi jo nebuvo galima priimti vietoj Autolinee Toscane pasiūlymo vykstant konkurso procedūrai.

20.      Mobit dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, be kita ko, teigdama, kad pažeisti Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b ir j punktai, 5 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 3 dalis.

21.      Konkrečiau kalbant, Mobit teigė, kad pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies b ir d punktus Autolinee Toscane turėjo būti neleista dalyvauti sutarties sudarymo procedūroje, nes ją kontroliuoja įmonė RATP, su kuria Prancūzijoje tiesiogiai sudaryta sutartis ir kuri laikytina vidaus operatore, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

22.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jei šį reglamentą reikia aiškinti taip, kad pagal jį reikalaujama, jog vykstant konkurso procedūrai joje negali dalyvauti įmonės, su kuriomis taip pat yra tiesiogiai sudaryta sutartis, jis turėtų pakeisti pirmosios instancijos sprendimą pripažindamas, kad Autolinee Toscane negalėjo būti konkurso laimėtoja.

23.      Todėl Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis (visų pirma b ir d punktuose nustatytas draudimas vidaus operatoriui dalyvauti konkursuose extra moenia) turi būti taikoma ir viešųjų paslaugų sutartims, kurios buvo tiesiogiai sudarytos prieš įsigaliojant šiam reglamentui?

2.      Ar „vidaus operatoriams“, kaip jie suprantami pagal tą patį reglamentą, pagal galimą analogiją su jurisprudencija dėl vidaus veiklos (in house providing) teoriškai galima priskirti viešosios teisės reglamentuojamą juridinį asmenį, su kuriuo valstybės institucija yra tiesiogiai sudariusi sutartį dėl vietos transporto paslaugų, jeigu toks asmuo yra tiesiogiai susijęs su valstybės institucija organizaciniais ir kontrolės aspektais, o jo įstatinis kapitalas priklauso pačiai valstybei (visas arba jo dalis, pastaruoju atveju kartu su kitomis viešosiomis įstaigomis)?

3.      Ar tiesiogiai sudarius sutartį dėl paslaugų, kurios patenka į Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 taikymo sritį, tai, kad vėliau atitinkama valstybės institucija įsteigia viešąją administravimo įstaigą, įgaliotą organizuoti aptariamas paslaugas (valstybei, be kita ko, lieka išskirtinis įgaliojimas skirti koncesiją), tačiau niekaip „panašiai“ nekontroliuojančią subjekto, su kuriuo tiesiogiai sudaryta paslaugų sutartis, yra tinkama aplinkybė netaikyti aptariamai sutarčiai reglamento 5 straipsnio 2 dalies?

4.      Ar dėl pradinio tiesiogiai sudarytos sutarties termino, kuris viršija trisdešimties metų terminą ir baigiasi vėliau nei 2039 m. gruodžio 3 d. (termino pradžia skaičiuojama nuo Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 įsigaliojimo datos), sutartis bet kuriuo atveju yra nesuderinama su to paties reglamento kartu taikomų 5 straipsnio ir 8 straipsnio 3 dalies principais, ar šį neatitikimą galima laikyti automatiškai ištaisytu bet kuriais teisiniais tikslais terminą netiesiogiai sutrumpinus ex lege (8 straipsnio 3 dalis) iki minėto trisdešimties metų termino?“

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

24.      Prašymai priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijos buvo užregistruoti 2017 m. birželio 12 d.

25.      Rašytines pastabas pateikė Mobit, Autolinee Toscane, Regione Toscana, RATP, Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

26.      2018 m. birželio 21 d. posėdyje dalyvavo ir žodines pastabas pateikė Mobit, Autolinee Toscane, Regione Toscana, Italijos ir Prancūzijos vyriausybės ir Komisija.

V.      Analizė

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoti keturi klausimai susiję su Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies išaiškinimu siekiant nustatyti, ar operatoriui, kaip antai Autolinee Toscane pagrindinėje byloje, turi būti neleidžiama dalyvauti sutarties sudarymo procedūroje, vykdomoje paskelbiant konkursą, remiantis tuo, kad šį operatorių kontroliuoja kitas operatorius (šiuo atveju – RATP), su kuriuo yra tiesiogiai sudaryta sutartis prieš įsigaliojant šiam reglamentui.

28.      Mano nuomone, pagal jokią Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatą ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis nėra draudžiama paskelbus konkursą sudaryti transporto viešųjų paslaugų sutartį su tokiu operatoriumi, kaip Autolinee Toscane.

29.      Tokį požiūrį lemia trys atskiri ir savarankiški motyvai, susiję su pereinamojo laikotarpio sistema, nustatyta Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje (šios išvados A skirsnis), pereinamojo laikotarpio sistema, nustatyta šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje (B skirsnis), ir sąsaja tarp minėto reglamento 5 straipsnio 2 ir 3 dalių (C skirsnis).

30.      Siekdamas išsamumo D skirsnyje išnagrinėsiu sąvokas „vidaus operatorius“ ir „kompetentinga institucija“ – antrojo ir trečiojo klausimų dalykus.

A.      Dėl pereinamojo laikotarpio sistemos, nustatytos Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje, taikymo sutarties sudarymo procedūrai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje

31.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmasis klausimas susijęs su Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies taikymu iki šio reglamento įsigaliojimo tiesiogiai sudarytoms sutartims. Ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis šis klausimas susijęs su RATP Prancūzijoje tiesiogiai sudaryta sutartimi, kuri nėra šios bylos dalykas, bet, Mobit nuomone, taikant minėto reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktą, gali lemti Autolinee Toscane pašalinimą iš minėtoje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo procedūros(4).

32.      Tačiau dar net nepradėjus nagrinėti šio klausimo kyla klausimas, ar kompetentinga institucija, kaip antai Regione Toscana, vykdydamas pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutarties sudarymo procedūrą, užbaigtą 2016 m. kovo 2 d., turėjo taikyti Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį(5).

33.      Visų pirma nurodysiu, kad, mano manymu, iš pereinamojo laikotarpio sistemos, nustatytos Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje, matyti, jog šio reglamento 5 straipsnis netaikytinas vykdant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutarties sudarymo procedūrą (šio skirsnio 1 poskirsnis).

34.      Be to, siekdamas išsamumo, išnagrinėsiu Mobit pateiktą argumentą, pagal kurį ši pereinamojo laikotarpio sistema susijusi tik su minėto reglamento 5 straipsnio 3 dalimi, neatsižvelgiant į aiškią šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies formuluotę (šio skirsnio 2 poskirsnis).

35.      Galiausiai nurodysiu motyvus, kuriais remiantis manytina, kad reikia skirti Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje nustatytą pereinamojo laikotarpio sistemą nuo šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos pereinamojo laikotarpio sistemos (šio skirsnio 3 poskirsnis), ją išnagrinėsiu šios išvados B skirsnyje.

1.      Dėl Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio netaikytinumo vykdant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutarties sudarymo procedūrą

36.      Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1370/2007 12 straipsnyje nustatyta, jog šis reglamentas įsigalioja 2009 m. gruodžio 3 d. Tačiau šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje nurodyta, kad geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas turi atitikti šio reglamento 5 straipsnį nuo 2019 m. gruodžio 3 d.

37.      Kitaip tariant, Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje nustatytas dešimties metų pereinamasis laikotarpis, skaičiuojamas nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos iki 2019 m. gruodžio 2 d., kuriuo valstybių narių kompetentingos institucijos neprivalo taikyti minėto reglamento 5 straipsnio vykdydamos pagrindinėje byloje nagrinėjamą kelių transporto viešųjų paslaugų sutarties sudarymo procedūrą.

38.      Ginčas pagrindinė byloje susijęs su sutartimi, sudaryta 2016 m. kovo 2 d., t. y. prieš baigiantis šiam pereinamajam laikotarpiui(6). Taigi darytina išvada, kad Regione Toscana šio ginčo aplinkybėmis neprivalėjo taikyti Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio.

39.      Kitaip būtų tik tuo atveju, jei pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutarties sudarymas būtų priskiriamas nacionalinei sistemai, pagal kurią iš anksto taikomas Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnis, kaip daryti aiškiai leidžiama ir netgi skatinama pagal šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos antrą sakinį. Tokiu atveju reikėtų manyti, kad Regione Toscana iš tikrųjų privalėjo šio ginčo aplinkybėmis taikyti minėtą 5 straipsnį taip, kaip nustatyta pagal šią nacionalinę sistemą.

40.      Vis dėlto iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos visai nematyti, kad Regione Toscana būtų nusprendęs iš anksto, t. y. nepasibaigus pereinamajam laikotarpiui, taikyti Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį. Posėdyje šiuo atžvilgiu pateikus klausimą Italijos vyriausybė ir Regione Toscana patvirtino, kad išankstinio taikymo nebuvo. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju taip ir yra.

41.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui iš esmės taip atsakyti į pateiktus klausimus. Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šio reglamento 5 straipsnis netaikomas vykdant sutarties sudarymo procedūrą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, nepasibaigus pereinamajam laikotarpiui, nustatytam šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje, nebent šis sutarties sudarymas priskiriamas nacionalinei sistemai, pagal kurią iš anksto taikomas minėtas 5 straipsnis, laikantis šioje sistemoje nustatytos tvarkos.

2.      Dėl sąsajos tarp Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio

42.      Iš pačios Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad, kaip pažymi Autolinee Toscane, Regione Toscana, RATP ir Prancūzijos vyriausybė, pagal šią nuostatą numatyta laikinai netaikyti šio reglamento viso 5 straipsnio.

43.      Tačiau Reglamento Nr. 1370/2007 aiškinamosiose gairėse Komisija nurodė, kad „šiuo atžvilgiu galėtų būti svarbi tik 5 straipsnio 3 dalis“(7). Mobit savo rašytinėse pastabose pritaria šiam aiškinimui.

44.      Grįsdama šį aiškinimą Komisija šiose aiškinamosiose gairėse pateikė sisteminio pobūdžio argumentą. Jos teigimu, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio nuostatos, kitos nei į jo 3 dalį įtrauktos nuostatos, „palyginti su bendraisiais Sutarties principais ir atitinkama teismo praktika, yra ne tokios griežtos“. Kitaip tariant, „įšaldžius“ šių nuostatų taikymą pereinamuoju laikotarpiu valstybių narių kompetentingoms institucijoms tektų laikytis griežtesnių įsipareigojimų, kylančių iš Sutartyje nustatytų bendrųjų principų ir atitinkamos jurisprudencijos.

45.      Mano nuomone, šį aiškinimą reikia atmesti dėl trijų toliau nurodytų priežasčių.

46.      Visų pirma jis prieštarauja Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos vienareikšmei formuluotei, kurioje nurodomas šio reglamento 5 straipsnis be jokių kitų paaiškinimų.

47.      Be to, Teisingumo Teismas neturi „atspėti“, kokia yra Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos pereinamojo laikotarpio sistemos taikymo sritis, sisteminiu požiūriu lygindamas iš dviejų atitinkamų priemonių – nagrinėjamu atveju iš šio reglamento ir SESV – kylančias pareigas. Toks elgesys, mano nuomone, reikštų pavojingą precedentą valdžių atskyrimo ir teisinio saugumo principų atžvilgiu.

48.      Galiausiai, mano manymu, Komisija siekia, kad pateikiant atitinkamą aiškinimą būtų grįžta prie apribojimo, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas jau yra atsisakęs. Iš tikrųjų tokio 8 straipsnio 2 dalies taikymo srities apribojimo nėra Reglamento Nr. 1370/2007, priimto 2007 m. spalio 23 d., pirmajame variante, be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas tokį apribojimą atmetė ir priimdamas 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/2338, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007, kiek tai susiję su vidaus keleivinio geležinkelių transporto paslaugų rinkos atvėrimu(8).

49.      Pasiūlyme dėl dalinio pakeitimo reglamento Komisija aiškiai siūlė apriboti Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies taikymo sritį vien šio reglamento 5 straipsnio 3 dalimi(9). Tačiau Europos Parlamento ir Tarybos priimto dalinių pakeitimų reglamento galutiniame variante tokio apribojimo nėra(10).

50.      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas pereinamasis laikotarpis, kuriuo visos šio reglamento 5 straipsnio nuostatos nėra privalomos.

3.      Dėl sąsajos tarp Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 ir 3 dalių

51.      Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos dvi skirtingos pereinamojo laikotarpio sistemos, kaip iš esmės teigia RATP, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.

52.      Pirmiausia pabrėžtina, kad teisėkūros procedūra, pradėta 2000 m. liepos 26 d. Komisijos pasiūlymu ir užbaigta priimant Reglamentą Nr. 1370/2007, vyko labai ilgai ir sunkiai. Taryba vis nepareiškė savo pozicijos(11), o vėliau buvo padaryti esminiai dokumento, kurį iš pradžių pasiūlė Komisija, teksto pakeitimai. Konkrečiau kalbant, pereinamojo laikotarpio sistemos, nustatytos šio reglamento 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse, iš esmės yra kilusios iš 2006 m. gruodžio 11 d. Tarybos bendrosios pozicijos(12).

53.      Pirma, šios dvi nuostatos susijusios su sutartimis, sudarytomis skirtingais laikotarpiais. Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalimi siekiama užtikrinti pereinamąjį laikotarpį, susijusį su naujomis sutartimis, t. y. sudarytomis po 2009 m. gruodžio 3 d. – šio reglamento įsigaliojimo dienos(13). O šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta pereinamojo laikotarpio sistema, taikoma esamoms sutartims, t. y. sudarytoms iki 2009 m. gruodžio 3 d.

54.      Antra, skiriasi šių dviejų pereinamojo laikotarpio sistemų galiojimo pabaigos datos. Viena vertus, Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta sistema baigs galioti 2019 m. gruodžio 2 d. Iš tikrųjų iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad pagal ją šio reglamento 5 straipsnis turi būti taikomas nuo 2019 m. gruodžio 3 d.

55.      Kita vertus, šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad anksčiau sudarytos sutartys gali toliau galioti iki jose numatyto termino, tačiau dėl daugumos šių sutarčių yra nurodytas galutinis terminas. Pavyzdžiui, nagrinėjant ginčą pagrindinėje byloje Mobit minėta Prancūzijos valstybės tiesiogiai su RATP sudaryta sutartis baigs galioti 2039 m. gruodžio 31 d., tačiau minėtoje nuostatoje įtvirtinta sistema jai galės būti taikoma tik iki galutinio termino – 2039 m. gruodžio 3 d.(14) Taigi akivaizdu, kad antrosios pereinamojo laikotarpio sistemos taikymo trukmė nesutampa su pirmosios pereinamojo laikotarpio sistemos taikymo trukme, nes pastaroji sistema baigs galioti 2019 m. gruodžio 2 d.

56.      Vadinasi, pagal pirmąją pereinamojo laikotarpio sistemą Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio taikymas naujoms sutartims atidedamas iki 2019 m. gruodžio 3 d., o pagal antrąją pereinamojo laikotarpio sistemą šis reglamentas netaikomas esamoms sutartims iki jų galiojimo pabaigos arba iki nurodyto galutinio termino.

57.      Trečia, Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos pereinamojo laikotarpio sistemos taikymo sritis apribota šio reglamento 5 straipsniu, kurio taikymas naujoms sutartims, sudarytoms nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d., atidedamas. O šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta pereinamojo laikotarpio sistema, mano manymu, nėra apribota kokia nors konkrečia nuostata, taigi yra susijusi su visomis šio reglamento nuostatomis, kurios negali būti taikomos esamoms sutartims(15).

58.      Ketvirta, Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies įvadiniai žodžiai, t. y. „nepažeidžiant 3 dalies“, reiškia, kad yra papildoma pereinamojo laikotarpio sistema, nustatyta 3 dalyje. Be to, formuluotė „taikant 2 dalį“, vartojama šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje, žymi papildomą pastarojoje nuostatoje numatytos sistemos pobūdį.

59.      Penkta, ketinimas nustatyti dvi skirtingas pereinamojo laikotarpio sistemas matyti ir iš Tarybos bendrosios pozicijos(16), kuria pagrįstas Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio tekstas.

60.      Apibendrinant galima teigti, kad, kaip per posėdį aiškiai nurodė Prancūzijos vyriausybė, Reglamente Nr. 1370/2007 nustatytos trys skirtingos sistemos atsižvelgiant į sutarties sudarymo datą, siekiant suderinti su atvėrimu konkurencijai, teisiniu saugumu ir teisėtais lūkesčiais susijusius poreikius.

61.      Galutinė sistema susijusi su naujomis sutartimis, sudarytomis nuo 2019 m. gruodžio 3 d., kurioms taikomos visos Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatos.

62.      Pirmoji pereinamojo laikotarpio sistema susijusi su naujomis sutartimis, sudarytomis nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d., kurioms pagal šio reglamento 8 straipsnio 2 dalį jo 5 straipsnio taikymas yra sustabdytas.

63.      Pagal antrąją pereinamojo laikotarpio sistemą sutartims, sudarytoms iki 2009 m. gruodžio 3 d., minėtas reglamentas netaikomas laikantis jo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos.

64.      Tolesniame skirsnyje išnagrinėsiu pastarosios sistemos taikytinumą tokiomis aplinkybėmis, kaip ginčo pagrindinėje byloje.

B.      Dėl pereinamojo laikotarpio sistemos, nustatytos Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalyje, taikytinumo sutarčiai, kuri nurodyta šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punkte ir kuri baigs galioti praėjus šioje nuostatoje numatytam trisdešimties metų terminui (pirmasis ir ketvirtasis klausimai)

65.      Pirmuoju ir ketvirtuoju klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad šio reglamento 5 straipsnio 2 dalis taikoma sutarčiai, kuri tiesiogiai sudaryta prieš įsigaliojant šiam reglamentui ir kuri baigs galioti praėjus 30 metų terminui, nustatytam dėl sutarčių, nurodytų šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punkte.

66.      Dar kartą pabrėžtina, kad šiame klausime nurodytą sutartį „tiesiogiai sudarė“ ne Regione Toscana, vykdydamas procedūrą, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, nes ši procedūra buvo vykdoma paskelbiant konkursą įsigaliojus Reglamentui Nr. 1370/2007.

67.      Iš tikrųjų šis klausimas susijęs su sutartimi, kuri Prancūzijoje tiesiogiai sudaryta su RATP prieš įsigaliojant šiam reglamentui. Šiuo klausimu primintina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Autolinee Toscane turi būti pašalinta iš pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo procedūros remiantis tuo, kad ją kontroliuoja RATP(17).

68.      Pritariu Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos požiūriui, pagal kurį Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis – būtent jos b punktas – netaikoma sutarčiai, tiesiogiai sudarytai prieš įsigaliojant šiam reglamentui, laikantis minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos; taip manau dėl toliau nurodytų priežasčių.

69.      Pirma, iš Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a–d punktų matyti, kad ši pereinamojo laikotarpio sistema taikoma visoms sutartims, sudarytoms prieš įsigaliojant šiam reglamentui 2009 m. gruodžio 3 d.(18).

70.      Antra, Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalimi siekiama laikantis šioje nuostatoje nurodytos tvarkos iš šio reglamento taikymo srities pašalinti iki 2009 m. gruodžio 3 d. sudarytas sutartis. Mano nuomone, jos gali būti pašalintos dviem skirtingais būdais.

71.      Viena vertus, dėl tokių sutarčių galiojimo negali kilti abejonių remiantis Reglamento Nr. 1370/2007, be kita ko, jo 5 straipsnio, pažeidimu. Tai matyti iš šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, pagal kurią nurodytos sutartys „gali toliau galioti“.

72.      Kita vertus, pagal šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą į tokias sutartis „neatsižvelgiama“. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad kompetentingos valstybių narių institucijos, sudarydamos sutartis pagal šio reglamento 5 straipsnį, neturi atsižvelgti į sutartis, sudarytas iki šio reglamento įsigaliojimo.

73.      Kalbant apie ginčą pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad reikšmingas yra tik antrasis aspektas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar galima pašalinti Autolinee Toscane iš nagrinėjamos sutarties sudarymo procedūros remiantis tuo, kad sutartis su RATP tiesiogiai sudaryta iki 2009 m. gruodžio 3 d.

74.      Trečia, Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje apibrėžta šios pereinamojo laikotarpio sistemos trukmė, kuri gali būti įvairi ir priklauso nuo sutarties sudarymo datos ir pobūdžio.

75.      Iš Tribunale amministrativo della Toscana (Toskanos regiono administracinis teismas) padarytų išvadų dėl faktinių aplinkybių, kurias pakartoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(19), matyti, jog pastabas Teisingumo Teismui pateikusios šalys neginčija, kad:

–        sutartis su RATP Prancūzijoje tiesiogiai sudaryta 1948 m. ir

–        Prancūzijoje su RATP sudaryta sutartis, galiojusi reikšmingų faktinių aplinkybių klostymosi metu, baigs galioti 2039 m. gruodžio 31 d.

76.      Todėl, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Prancūzijoje su RATP sudarytai sutarčiai taikomas Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punktas.

77.      Pagal šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą tokio pobūdžio sutartys gali „toliau galioti iki jose numatyto termino, bet ne ilgiau kaip 30 metų“.

78.      Tenka apgailestauti, kad, kaip pažymėjo Mobit ir Komisija, pastarojoje nuostatoje nepatikslinama, nuo kada pradedamas skaičiuoti šis 30 metų terminas. Teoriškai galimos kelios datos, nuo kurių pradedamas skaičiuoti šis terminas, pavyzdžiui, Mobit nuomone, Komisijos pateikto reglamento pradinio pasiūlymo diena (2000 m. liepos 26 d.), Reglamento Nr. 1370/2007 įsigaliojimo diena (2009 m. gruodžio 3 d.), diena, einanti iškart po tos dienos, kurią baigiasi pereinamasis laikotarpis, nustatytas šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje (2019 m. gruodžio 3 d.), atitinkamos sutarties sudarymo diena ar šios sutarties įsigaliojimo diena.

79.      Vis dėlto, mano manymu, diena, nuo kurios turi būti skaičiuojamas šis 30 metų terminas, laikytina Reglamento Nr. 1370/2007 įsigaliojimo diena; taip manau dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, data, susijusi su atitinkama sutartimi, neleistų taikyti vienodo sprendimo visoms sutartims, nurodytoms šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje. Dėl tokios situacijos kompetentingos institucijos susidurtų su taikymo sunkumais, o transporto sektoriuje veikiantys operatoriai patirtų teisinį nesaugumą.

80.      Kita vertus, pažymėtina, kad ši nuostata susijusi su visomis sutartimis, sudarytomis iki 2009 m. gruodžio 3 d. – šio reglamento įsigaliojimo dienos. Todėl, mano nuomone, pagrįstai galima manyti, kad ši data laikytina ir data, nuo kurios pradedamas skaičiuoti 30 metų terminas, nustatytas šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies 2 punkte, dėl sutarčių, nurodytų šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b ir c punktuose, kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Prancūzijos vyriausybė.

81.      Taigi taip aiškinant reikšmingas nuostatas darytina išvada, kad šis 30 metų terminas baigsis 2039 m. gruodžio 3 d.(20).

82.      Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Prancūzijos valstybės su RATP sudarytai sutarčiai gali būti taikoma pereinamojo laikotarpio sistema, nustatyta Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalyje, neatsižvelgiant į tai, kad ši sutartis baigs galioti 2039 m. gruodžio 31 d., t. y. pasibaigus 30 metų terminui.

83.      Šiuo aspektu Mobit teigia, kad su RATP sudaryta sutartis dėl savo trukmės neatitinka minėtos nuostatos. Tačiau, mano nuomone, laikantis tokio požiūrio painiojamos šios pereinamojo laikotarpio sistemos taikymo sąlygos ir pasekmės.

84.      Iš tikrųjų, viena vertus, iš Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos formuluotės matyti, kad minėta sistema taikoma visoms sutartims, sudarytoms iki 2009 m. gruodžio 3 d., neatsižvelgiant į jų galiojimo trukmę. Kita vertus, šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodytos ne sutarčių, kurioms taikoma ši sistema, rūšys, o šios sistemos taikymo pasekmės ir trukmė.

85.      Taip aiškinant reikšmingas nuostatas nėra abejonių, kad Prancūzijos valstybės su RATP sudarytai sutarčiai gali būti taikoma pereinamojo laikotarpio sistema, nustatyta Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalyje, neatsižvelgiant į tai, kad ši sutartis baigs galioti 2039 m. gruodžio 31 d., kaip teigia Autolinee Toscane, RAPT, Regione Toscana, Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija. Tačiau šiai sutarčiai ši sistema gali būti taikoma tik 30 metų laikotarpiu, numatytu dėl sutarčių, nurodytų šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punkte, kuris baigsis 2039 m. gruodžio 3 d.

86.      Todėl Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies b punktas tokiai sutarčiai, kokia sudaryta su RATP, gali būti taikomas tik nuo 2039 m. gruodžio 4 d. Gana ilga šio pereinamojo laikotarpio sistemos taikymo trukmė, be kita ko, paaiškinama tuo, kad Taryboje sunkiai pavyko susitarti dėl šio reglamento priėmimo(21).

87.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus. Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad šio reglamento 5 straipsnio 2 ir 3 dalys trisdešimties metų laikotarpiu, kuris baigsis 2039 m. gruodžio 3 d., netaikomos sutarčiai, nurodytai šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punkte, neatsižvelgiant į tai, kad ši sutartis baigs galioti po 2039 m. gruodžio 3 d.

88.      Šis atsakymas, kaip ir atsakymas, kurį siūlau šios išvados A skirsnyje, leidžia atsakyti į visus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus. Tolesniame skirsnyje taip pat papildomai išnagrinėsiu klausimą, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį galima aiškinti taip, kad įmonė turi būti pašalinta iš procedūros, vykdomos paskelbiant konkursą, remiantis tuo, kad ją kontroliuoja kita įmonė, su kuria jau yra tiesiogiai sudaryta sutartis.

C.      Dėl sankcijos, susijusios su reikalavimu apriboti vidaus operatorių veiklą, nustatytu Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje, pobūdžio

89.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis ir trečiasis klausimai grindžiami prielaida, kurią reikia konkrečiai išnagrinėti, t. y. nustatyti, ar įmonė, kaip antai Autolinee Toscane pagrindinėje byloje, gali ir netgi turi būti pašalinta iš sutarties sudarymo procedūros, vykdomos paskelbiant konkursą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalį, remiantis tuo, kad su šia įmone arba ją kontroliuojančia įmone, kaip antai su RATP šioje byloje, yra tiesiogiai sudaryta sutartis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 2 dalį.

90.      Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad ši prielaida yra klaidinga. Iš tikrųjų pritariu Komisijos požiūriui, pagal kurį įmonės negalima pašalinti iš procedūros, vykdomos paskelbiant konkursą, remiantis tuo, kad su ja taip pat yra tiesiogiai sudaryta sutartis.

91.      Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį kompetentinga institucija gali pasirinktinai vykdyti arba tiesioginio sutarties sudarymo procedūrą, reglamentuojamą šio reglamento 5 straipsnio 2 dalimi, arba sutarties sudarymo procedūrą paskelbiant konkursą, numatytą šio reglamento 5 straipsnio 3 dalyje.

92.      Tačiau šiai pasirinkimo laisvei taikomas reikalavimas geografiniu atžvilgiu apriboti vidaus operatoriaus veiklą tuo atveju, jei kompetentinga institucija pasirenka tiesiogiai sudaryti sutartį. Taikant šį apribojimo principą, kurio turinys išdėstytas Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje, siekiama išvengti galimo konkurencijos iškraipymo, kurį lemtų vidaus operatoriaus, pagal sutartį, sudarytą be konkurso, turinčio palankesnes ekonomines sąlygas, dalyvavimas procedūroje, vykdomoje paskelbiant konkursą.

93.      Nė viena iš šalių, pateikusių pastabas Teisingumo Teismui, neginčijo šio principo, pagal kurį reikalaujama apriboti vidaus operatoriaus veiklą. Tačiau skyrėsi šių šalių nuomonės dėl sankcijos, numatytos už šio reikalavimo pažeidimą.

94.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, pagal kurią ši sankcija reiškia vidaus operatorių pašalinimą iš bet kurios procedūros, vykdomos paskelbiant konkursą. Tokio požiūrio taip pat laikosi Mobit ir Italijos vyriausybė.

95.      Autolinee Toscane, Regione Toscana, RATP, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, priešingai, teigia, kad vidaus operatoriaus dalyvavimas procedūroje, vykdomoje paskelbiant konkursą, lemia ne šio operatoriaus pašalinimą iš šios procedūros, o su šiuo operatoriumi tiesiogiai sudarytos sutarties negaliojimą.

96.      Mano nuomone, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyto apribojimo reikalavimo nevykdymas negali daryti jokio poveikio sutarties sudarymo procedūrai, vykdomai paskelbiant konkursą, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 dalį.

97.      Pirma, pažymėtina, kad apribojimo reikalavimas nustatytas Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje, kuri reglamentuoja tiesiogiai sudarytas sutartis, o ne šio reglamento 5 straipsnio 3 dalyje, susijusioje su sutarčių sudarymu paskelbiant konkursą.

98.      Antra, šis aiškinimas grindžiamas Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies formuluote. Iš tikrųjų iš šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punkto, būtent iš žodžių junginio „šis punktas taikomas [ši straipsnio dalis taikoma] su sąlyga, kad“, aiškiai matyti, jog vidaus operatoriaus veiklos apribojimo reikalavimas yra tiesioginio sutarčių sudarymo procedūrų galiojimo sąlyga.

99.      Trečia, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalies antras sakinys taip pat prieštarauja operatorių, su kuriais tiesiogiai sudarytos sutartys, pašalinimui, nes pagal jį aiškiai reikalaujama, kad ši procedūra būtų „atvira visiems operatoriams“. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad šio reglamento 5 straipsnio 3 dalyje, kuri susijusi su sutarčių sudarymo procedūromis, vykdomomis paskelbiant konkursą, nėra nei nuorodos į apribojimo reikalavimą, nustatytą šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punkte, nei kokio nors panašaus reikalavimo.

100. Tiesa, formaliai aiškinant žodžių junginį „kompetentinga institucija, kuri kreipiasi į kitą trečiąją šalį nei vidaus operatorius“, kuriuo pradedamas Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys, būtų galima teigti, kad visi vidaus operatoriai automatiškai pašalinami iš sutarčių sudarymo procedūrų, vykdomų paskelbiant konkursą. Faktiškai ši formuluotė tikrai yra susijusi vien su atitinkamos kompetentingos institucijos, t. y. tos, kuri vykdo sutarties sudarymo procedūrą paskelbdama konkursą, vidaus operatoriais.

101. Iš tikrųjų ši formuluotė reiškia ne tai, kad visi vidaus operatoriai pašalinami iš procedūros, vykdomos paskelbiant konkursą, o tai, kad kiekvieną kartą, kai kompetentinga institucija tiesiogiai nesudaro sutarties pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį, turi būti rengiamas konkursas. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos privalo sudaryti sutartis arba tiesiogiai, arba paskelbdamos konkursą(22), o jei nusprendžia vykdyti pastarąją procedūrą, taip pat privalo užtikrinti, kad ji būtų atvira visiems operatoriams.

102. Ketvirta, Komisijos siūlomas aiškinimas atitinka vieną iš Reglamentu Nr. 1370/2007 siekiamų tikslų – dažniau vykdyti konkurso procedūras siekiant sudaryti transporto viešųjų paslaugų sutartis(23). Iš tikrųjų pagal šį aiškinimą vidaus operatoriaus dalyvavimas konkurso procedūroje gali lemti su juo tiesiogiai sudarytos sutarties negaliojimą(24). Mano manymu, nė kiek neabejotina, kad tokia sankcija gali atgrasyti vidaus operatorių nuo dalyvavimo konkurso procedūroje. Vis dėlto kiekvienas vidaus operatorius visiškai išlaiko teisę dalyvauti konkurso procedūrose, taip išsaugant šių procedūrų veiksmingumą.

103. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama paskelbiant konkursą sudaryti transporto viešųjų paslaugų sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su operatoriumi, kontroliuojamu kito operatoriaus, su kuriuo tiesiogiai sudaryta sutartis prieš įsigaliojant šiam reglamentui.

104. Priešingai, jei vidaus operatorius dalyvauja sutarties sudarymo procedūroje paskelbiant konkursą, prireikus gali kilti klausimas dėl sutarties, tiesiogiai sudarytos su šia įmone arba ją kontroliuojančia įmone, galiojimo, darant prielaidą, kad taikytinas 5 straipsnis(25). Norėčiau pabrėžti, kad, mano nuomone, šio klausimo neapima ginčo pagrindinėje byloje dalykas.

D.      Dėl sąvokų „vidaus operatorius“ ir „kompetentinga institucija“, vartojamų Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b ir j punktuose bei 5 straipsnio 2 dalyje (antrasis ir trečiasis klausimai)

105. Pritariu RATP, Autolinee Toscane, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos nuomonei, kad į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti nebūtina.

106. Iš tikrųjų iš mano siūlomų atsakymų, išdėstytų šios išvados pirmesniuose skirsniuose, matyti, kad pagal Reglamentą Nr. 1370/2007 ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis nedraudžiama paskelbiant konkursą sudaryti transporto viešųjų paslaugų sutartį su tokiu operatoriumi, kaip Autolinee Toscane.

107. Vis dėlto, siekdamas išsamumo, šiame skirsnyje glaustai atsakysiu į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

108. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio j punktą ir 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad „vidaus operatoriumi“ gali būti laikomas viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, su kuriuo valstybės institucija yra tiesiogiai sudariusi sutartį dėl vietos transporto viešųjų paslaugų, kuris yra tiesiogiai susijęs su šia valstybės institucija organizaciniais ir kontrolės aspektais ir kurio įstatinis kapitalas priklauso pačiai valstybei.

109. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti RATP statusą šio reglamento atžvilgiu.

110. Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo išvadų dėl faktinių aplinkybių, kurias daryti yra kompetentingas nacionalinis teismas.

111. Konkrečiau kalbant, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar kompetentinga institucija atitinkamą operatorių „kontroliuoja panašiai, kaip kontroliuoja savo padalinius“, pagal kriterijus, apibrėžtus Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies a punkte.

112. Kaip teisingai pabrėžė Mobit, siekiant nustatyti, ar subjektas laikytinas vidaus operatoriumi, aplinkybė, kad operatoriaus, kaip antai RATP, teisinis statusas – viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, neturi reikšmės. Iš tikrųjų Reglamente Nr. 1370/2007 pagal jo 12 konstatuojamąją dalį nedaroma jokio skirtumo tarp valstybinių ir privačių įmonių.

113. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio b punktu, reikia aiškinti taip, kad sutarčiai, tiesiogiai sudarytai pagal šią nuostatą, vėliau gali būti netaikoma ši nuostata, jeigu įgaliojimas organizuoti atitinkamas transporto paslaugas perduodamas įstaigai, „panašiai“ nekontroliuojančiai subjekto, su kuriuo tiesiogiai sudaryta šių paslaugų sutartis.

114. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad šis klausimas pateiktas dėl būtinybės nustatyti kompetentingą instituciją, kiek tai susiję su RATP teikiamomis transporto paslaugomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ši kompetentinga institucija gali būti arba Prancūzijos valstybė, kuri lieka faktiškai atsakinga už RATP suteiktą koncesiją, arba Syndicat des transports d’ÎledeFrance (toliau – STIF), viešoji administravimo įstaiga, kurios nuo 2004 m. nebekontroliuoja Prancūzijos valstybė ir kuriai perduotos transporto organizavimo funkcijos Paryžiaus regione. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad STIF neturi jokių įgaliojimų, susijusių su tuo, kam, kokia tvarka, kokiu tikslu ir su kokiais įgaliojimais suteikiama koncesija, įstatymu paskirta RATP.

115. Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą taip pat labai priklauso nuo faktinių aplinkybių, kurias turi patikrinti nacionalinis teismas.

116. Atsižvelgiant į sąvokos „kompetentinga institucija“ apibrėžtį, pateikiamą Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b punkte, perdavus atitinkamų transporto paslaugų organizavimo įgaliojimus STIF galimi trys atvejai:

–        Prancūzijos valstybė vienintelė išlaiko teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje teritorijoje,

–        Prancūzijos valstybė dalijasi šia teise su STIF arba

–        minėtą teisę turi tik STIF.

117. Taigi siekdamas nuspręsti, ar su RATP tiesiogiai sudarytai sutarčiai ir toliau taikoma Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis, nacionalinis teismas turi nustatyti, pirma, ar Prancūzijos valstybė ir (arba) STIF laikytinos kompetentingomis institucijomis. Antra, jis turi įvertinti, ar įvykdytos „panašios kontrolės“ ir vidaus operatoriaus veiklos apribojimo sąlygos.

118. Kaip matyti iš pateikto klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad STIF „panašiai“ nekontroliuoja RATP, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį. Todėl su RATP sudarytai sutarčiai ir toliau taikoma ši nuostata, nors įgaliojimai organizuoti atitinkamas transporto paslaugas perduoti STIF, jei, viena vertus, valstybės institucija, viena arba kartu su STIF, išlaiko teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje teritorijoje (taigi gali būti laikoma „kompetentinga institucija“) ir, kita vertus, ši institucija ir toliau „panašiai kontroliuoja“ subjektą, su kuriuo tiesiogiai sudaryta sutartis.

119. Todėl siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

120. Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio j punktu, reikia aiškinti taip, kad „vidaus operatoriumi“ gali būti laikomas viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, su kuriuo valstybės institucija yra tiesiogiai sudariusi vietos transporto viešųjų paslaugų sutartį, jei ši institucija šį asmenį „kontroliuoja panašiai“, kaip kontroliuoja savo padalinius.

121. Be to, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio b punktu, reikia aiškinti taip, kad valstybės institucijos turėtų įgaliojimų organizuoti transporto paslaugas perdavimas įstaigai, kuri „panašiai“ nekontroliuoja subjekto, su kuriuo tiesiogiai sudaryta sutartis, nelemia šios sutarties pašalinimo iš šios nuostatos taikymo srities, jei, viena vertus, valstybės institucija, viena arba kartu su šia įstaiga, išlaiko teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje zonoje (taigi gali būti laikoma „kompetentinga institucija“) ir, kita vertus, ši valstybės institucija ir toliau „panašiai kontroliuoja“ subjektą, su kuriuo tiesiogiai sudaryta sutartis.

VI.    Išvada

122. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šio reglamento 5 straipsnis netaikomas vykdant sutarties sudarymo procedūrą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, nepasibaigus pereinamajam laikotarpiui, nustatytam šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje, nebent šis sutarties sudarymas priskiriamas nacionalinei sistemai, pagal kurią iš anksto taikomas minėtas 5 straipsnis, laikantis šioje sistemoje nustatytos tvarkos.

2.      Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad šio reglamento 5 straipsnis trisdešimties metų laikotarpiu, kuris baigsis 2039 m. gruodžio 3 d., netaikomos sutarčiai, nurodytai šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punkte, neatsižvelgiant į tai, kad ši sutartis baigs galioti po 2039 m. gruodžio 3 d.

3.      Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama paskelbiant konkursą sudaryti transporto viešųjų paslaugų sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su operatoriumi, kontroliuojamu kito operatoriaus, su kuriuo tiesiogiai sudaryta sutartis prieš įsigaliojant šiam reglamentui.

4.      Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio j punktu, reikia aiškinti taip, kad „vidaus operatoriumi“ gali būti laikomas viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, su kuriuo valstybės institucija yra tiesiogiai sudariusi vietos transporto viešųjų paslaugų sutartį, jei ši institucija šį asmenį „kontroliuoja panašiai“, kaip ji kontroliuoja savo padalinius.

Be to, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio b punktu, reikia aiškinti taip, kad valstybės institucijos turėtų įgaliojimų organizuoti transporto paslaugas perdavimas įstaigai, kuri „panašiai“ nekontroliuoja subjekto, su kuriuo tiesiogiai sudaryta sutartis, nelemia šios sutarties pašalinimo iš šios nuostatos taikymo srities, jei, viena vertus, valstybės institucija, viena arba kartu su šia įstaiga, išlaiko teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje zonoje (taigi gali būti laikoma „kompetentinga institucija“) ir, kita vertus, ši valstybės institucija ir toliau „panašiai kontroliuoja“ subjektą, su kuriuo tiesiogiai sudaryta sutartis.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      OL L 315, 2007, p. 1.


3      Žr. šios išvados 21 ir 22 punktus.


4      Žr. šios išvados 21 ir 22 punktus.


5      Žr. šios išvados 16 punktą.


6      Žr. šios išvados 16 punktą.


7      Komisijos komunikato dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų aiškinamųjų gairių (OL C 92, 2014, p. 1) 2.6.1 punktas.


8      OL L 354, 2016, p. 22. Šis dalinių pakeitimų reglamentas pagal jo 2 straipsnį įsigaliojo 2017 m. gruodžio 24 d.


9      2013 m. sausio 30 d. Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo dėl šalių keleivinio geležinkelių transporto paslaugų rinkų atvėrimo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 (COM(2013) 28 final, p. 7 ir 16).


10      Žr. Reglamento Nr. 2016/2338 1 straipsnio 9 punktą.


11      Žr., be kita ko, 2005 m. liepos 20 d. Komisijos pateiktą persvarstytą Tarybos ir Europos Parlamento reglamento dėl keleivių vežimo keliais ir geležinkeliais viešųjų paslaugų pasiūlymą (COM(2005) 319 final, p. 4): „Jau penkerius metus ši[s] pasiūlymas yra įstrigęs Taryboje. Siekiant susitarti dėl bendros pozicijos, kompromiso nebuvo pasiekta, nes valstybių narių nuomonės buvo labai skirtingos, net sausumos transporto rinkos atvėrimo konkurencijai masto požiūriu, ypač atsižvelgiant į skirtingą jų patirtį, įgytą atveriant rinką.“


12      2006 m. gruodžio 11 d. Tarybos priimta Bendroji pozicija (EB) Nr. 2/2007 (OL C 70E, 2007, p. 1, žr. visų pirma p. 9 ir 17).


13      Žr. Reglamento Nr. 1370/2007 12 straipsnį.


14      Žr. šios išvados75–85 punktus.


15      Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta pereinamojo laikotarpio sistema gali būti susijusi ne tik su šio reglamento 5 straipsniu, bet ir su įsipareigojimu sudaryti viešųjų paslaugų sutartį (3 straipsnis), kompensavimo taisyklėmis (4 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 6 straipsnis) ar sutarties trukmės ribojimo taisyklėmis (4 straipsnio 3 ir 4 dalys).


16      Bendroji pozicija (EB) Nr. 2/2007, Tarybos priimta 2006 m. gruodžio 11 d. (OL C 70E, 2007, p. 1), p. 17: „Siekdama institucijoms ir operatoriams suteikti pakankamai laiko prisitaikyti prie naujos teisinės sistemos, Taryba numato kelis Komisijos siūlomų pereinamojo laikotarpio priemonių pakeitimus. Visų pirma reglamentas įsigalioja po trejų metų nuo jo paskelbimo. Po to praėjus dvylikai metų, geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų sutartys turi būti sudaromos pagal reglamentą. <…>


      Prieš reglamento įsigaliojimą sudarytų sutarčių atveju bendrojoje pozicijoje numatoma pereinamojo laikotarpio priemonė, kuri [labai] atitinka Parlamento pirmuoju svarstymu pateiktus pasiūlymus. Taryba siekia pacta sunt servanda principo laikymosi ir vengimo uždaryti rinkas per ilgam laikotarpiui pusiausvyros <…>“ (išskirta mano).


17      Žr. šios išvados 21 ir 22 punktus.


18      Pabrėžtina, kad abi datos, kuriomis pagrįsta Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 3 dalis, atitinka, viena vertus, dieną, kurią Komisija pateikė pradinį reglamento pasiūlymą (2000 m. liepos 26 d.), ir, kita vertus, dieną, kurią įsigaliojo šis reglamentas (2009 m. gruodžio 3 d.). Žr. Bendrąją poziciją (EB) Nr. 2/2007, Tarybos priimtą 2006 m. gruodžio 11 d. (OL C 70E, 2007, p. 1), pirmiausia p. 17.


19      Žr. šios išvados 13 punktą.


20      Primintina, kad pagal įprastas terminų skaičiavimo taisykles, jei terminas skaičiuojamas metais, dies ad quem yra paskutinių metų diena, kuri yra ta pati diena, kaip ir dies a quo. Žr. 1972 m. gegužės 16 d. Bazelyje pasirašytos Europos konvencijos dėl terminų skaičiavimo 4 straipsnio 2 dalį. Teisingumo Teismas rėmėsi šia konvencija 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendime Toeters ir Verberk (C‑171/03, EU:C:2004:714, 34 punktas).


21      Žr. šios išvados 51 punktą.


22      Abiejų sutarties sudarymo procedūrų, nurodytų Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje, viena kitos paneigiantį pobūdį patvirtina sąvokos „tiesioginis sutarties sudarymas“ apibrėžtis, pateikiama šio reglamento 2 straipsnio h punkte: „[V]iešųjų paslaugų sutarties sudarymas su tam tikru viešųjų paslaugų operatoriumi iš anksto neskelbiant konkurso“.


23      Žr., be kita ko, Reglamento Nr. 1370/2007 6 ir 7 konstatuojamąsias dalis.


24      Primintina, kad pagal SESV 288 straipsnio antrą pastraipą reglamentai yra privalomi visi ir tiesiogiai taikomi visų valstybių narių vidaus sistemose. Pagal suformuotą jurisprudenciją dėl paties savo pobūdžio ir funkcijos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentas gali suteikti privatiems asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (žr., be kita ko, 1971 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Politi, 43/71, EU:C:1971:122, 9 punktą ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Muñoz ir Superior Fruiticola, C‑253/00, EU:C:2002:497, 27 punktą).


25      Šiuo klausimu žr. šios išvados B skirsnio 65–88 punktus.