Language of document : ECLI:EU:C:2018:1030

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2018 m. gruodžio 19 d.(1)

Byla C202/18

Ilmārs Rimšēvičs

prieš

Latvijos Respubliką


ir


Byla C238/18



Europos Centrinis Bankas

prieš

Latvijos Respubliką

„Ieškinys, grindžiamas Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 14 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pažeidimu – Nacionalinės valdžios institucijos sprendimas nušalinti nuo pareigų nacionalinio centrinio banko valdytoją“







Turinys



I.      Įvadas

1.        Kokiomis sąlygomis Europos Sąjungos valstybės narės gali atleisti iš pareigų savo centrinių bankų valdytojus?

2.        Būtent toks klausimas keliamas šiose bylose dėl Ilmārs Rimšēvičs, Latvijas Banka (Latvijos bankas) valdytojo, nušalinto nuo pareigų Korupcijas novēršanas un apkarošanas birojs (Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnyba, Latvija) (toliau – KNAB) sprendimu, įtariant jį prekyba poveikiu Latvijos banko Trasta Komercbanka naudai(2).

3.        Teisingumo Teismui pirmą kartą pateikiamas toks klausimas, atsižvelgiant į jo jurisdikciją, turimą pagal Protokolo Nr. 4 dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto, pridėto prie SESV (toliau – ECBS ir ECB statutas)(3), 14 straipsnio 2 dalį, nagrinėti ieškinius dėl sprendimų atleisti iš pareigų valstybių narių centrinių bankų valdytojus.

4.        Ši jurisdikcija grindžiama pirmiausia tuo, kad nors valstybių narių, kurių valiuta yra euro, centrinių bankų valdytojus į pareigas skiria ir iš jų atleidžia valstybės narės, šie valdytojai yra ir Sąjungos institucijos organo, t. y. Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos (toliau – Valdančioji taryba), nariai. O Valdančioji taryba yra pagrindinis ECB ir Eurosistemos sprendimus priimantis organas(4), kuriam tenka ir svarbus vaidmuo Sąjungoje vykdant rizikos ribojimu pagrįstą kredito įstaigų priežiūrą(5).

5.        Todėl užtikrinama ypatinga nacionalinių centrinių bankų valdytojų, kaip ir ECB, nepriklausomumo apsauga, pirmiausia dėl to, kad šis nepriklausomumas yra esminė kainų stabilumo – Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos pagrindinio tikslo(6), kurio svarba pabrėžta paminint jį ESS 3 straipsnyje(7), sąlyga.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

6.        SESV 129–131 straipsniuose nustatyta:

„129 straipsnis

1.      ECBS vadovauja Europos centriniame banke sprendimus priimantys organai – Valdančioji taryba ir Vykdomoji valdyba.

2.      Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutas (toliau – ECBS ir ECB statutas) yra pateiktas prie Sutarčių pridedamame protokole.

<…>

130 straipsnis

Naudodamiesi Sutarčių ir ECBS ir ECB statuto jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami juose nustatyt[a]s užduotis bei pareigas, nei Europos centrinis bankas, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito subjekto nurodymų. Sąjungos institucijos, įstaigos ar organai ir valstybių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti Europos centrinio banko ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nari[ų], jiems atliekant savo užduotis.

131 straipsnis

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos nacionalinės teisės aktai, įskaitant jos nacionalinio centrinio banko statutą, būtų suderinti su Sutartimis ir ECBS ir ECB statutu.“

7.        SESV 282 ir 283 straipsniai suformuluoti taip:

„282 straipsnis

1.      Europos centrinis bankas kartu su nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS). Europos centrinis bankas kartu su valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniais centriniais bankais, kurie sudaro Eurosistemą, vykdo Sąjungos pinigų politiką.

<…>

283 straipsnis

1.      ECB Valdančioji taryba susideda iš ECB Vykdomosios valdybos narių ir valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionalinių centrinių bankų valdytojų.

<…>“

2.      Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statutas

8.        ECBS ir ECB statuto 14 straipsnyje „Nacionaliniai centriniai bankai“ nurodyta:

„14.1.      Kiekviena valstybė narė, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 131 straipsniu, užtikrina, kad jos nacionalinės teisės aktai įskaitant jos nacionalinio centrinio banko statutą, būtų suderinti su Sutartimis ir šiuo Statutu.

14.2.      Nacionalinių centrinių bankų statutuose, be kita ko, turi būti numatyta, kad nacionalinio centrinio banko valdytojo kadencija bus ne trumpesnė kaip 5 metai.

Valdytoją galima atleisti iš pareigų tik tuomet, jeigu jis nebeatitinka šioms pareigoms [eiti] keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą. Suinteresuotasis valdytojas arba Valdančioji taryba dėl tokio sprendimo gali kreiptis į Teisingumo Teismą motyvuodami Sutarčių ar kokios nors kitos teisės normos, susijusios su jos [jų] taikymu, pažeidimu. Šie ieškiniai pateikiami per du mėnesius, atitinkamai nuo sprendimo paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos, arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

14.3.      Nacionaliniai centriniai bankai yra sudėtinė ECBS dalis ir veikia pagal ECB gaires bei nurodymus. Valdančioji taryba imasi reikiamų veiksmų, kad užtikrintų, jog būtų laikomasi EBC gairių ir nurodymų, bei reikalauja, kad jai būtų pateikiama visa reikalinga informacija.

<…>“

B.      Latvijos teisė

1.      Baudžiamojo proceso kodeksas

9.        Kriminālprocesa likums (Baudžiamojo proceso kodeksas) 249 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„(1)      Jei prievartos priemonės taikymo metu nelieka jos pagrindo arba jis pasikeičia, jei konstatuojama, kad pasikeitė šios priemonės skyrimo sąlygos, asmens elgesys ar kitos aplinkybės, lėmusios jos pasirinkimą, procesui vadovaujantis asmuo priima sprendimą pakeisti arba panaikinti šią priemonę.“

10.      Baudžiamojo proceso kodekso 262 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 2–5 dalyse nustatyta:

„(1)      Pirminėje proceso stadijoje skundas dėl procesui vadovaujančio asmens priimto sprendimo gali būti pareikštas dėl:

<…>

2)      draudimo vykdyti tam tikrą profesinę veiklą;

3)      draudimo išvykti iš šalies;

<…>

(2)      Skundas dėl 1 dalyje minėto sprendimo gali būti pateiktas tik tuo atveju, jei asmuo, kuriam skirta prievartos priemonė, gali įrodyti, kad ši priemonė jam negali būti taikoma. Skundą teisėjui, atliekančiam žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, gali pateikti pats asmuo, jo gynėjas arba atstovas, per septynias dienas skaičiuojant nuo sprendimo, kuriuo skirta prievartos priemonė, kopijos gavimo dienos.

(3)      Teisėjas, atliekantis žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, vykstant rašytinei proceso daliai turi išnagrinėti skundą per tris darbo dienas. Prireikus teisėjas už tyrimą atsakingo asmens arba skundą pateikusio asmens paprašo pateikti bylos medžiagą ir paaiškinimus.

(4)      Teisėjas, atliekantis žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, priimdamas sprendimą gali atmesti skundą arba nurodyti už tyrimą atsakingam asmeniui per tris darbo dienas pakeisti skirtą prievartos priemonę ar tam tikras jos nuostatas arba nustatyti užstato dydį.

(5)      Teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimo kopija pateikiama už tyrimą atsakingam asmeniui, asmeniui, kuriam skirta atitinkama prievartos priemonė, ir skundą pateikusiam asmeniui. Toks sprendimas neskundžiamas.“

11.      Baudžiamojo proceso kodekso 375 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„(1)      Vykstant baudžiamajam procesui bylos medžiagai taikomas tyrimo duomenų slaptumo principas, o už baudžiamąją bylą atsakingi pareigūnai, taip pat asmenys, kuriems pastarieji atskleidžia minėtą medžiagą, laikydamiesi šiame kodekse nustatytos tvarkos turi teisę su ja susipažinti.“

2.      Latvijos banko įstatymas

12.      Likums par Latvijas Banku (Latvijos banko įstatymas) 22 straipsnyje nustatyta:

„Latvijos banko valdytoją skiria parlamentas ne mažiau kaip dešimties jo narių teikimu.

Latvijos banko valdytojo pavaduotoją ir valdybos narius skiria parlamentas Latvijos banko valdytojo teikimu.

Latvijos banko valdytojo, jo pavaduotojo ir valdybos narių kadencija trunka šešerius metus. Jei Latvijos banko valdybos narys nustoja eiti pareigas nepasibaigus jo kadencijai, naujas šios valdybos narys į šias pareigas skiriamas šešerių metų kadencijai.

Parlamentas gali atleisti Latvijos banko valdytoją, jo pavaduotoją ir valdybos narius iš pareigų prieš terminą, numatytą šio straipsnio trečioje pastraipoje, tik šiais atvejais:

1)      jie atsistatydina;

2)      jie padaro sunkų nusižengimą, kaip tai suprantama pagal [ECBS ir ECB statuto] 14 straipsnio 2 dalį;

3)      yra kitų [ECBS ir ECB statuto] 14 straipsnio 2 dalyje numatytų atleidimo iš pareigų priežasčių.

Šio straipsnio ketvirtos pastraipos 2 punkte nurodytu atveju parlamentas gali nuspręsti atleisti iš pareigų Latvijos banko valdytoją, jo pavaduotoją ir valdybos narius įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui.

Latvijos banko valdytojas parlamento sprendimą atleisti jį iš pareigų gali apskųsti laikydamasis [ECBS ir ECB statuto] 14 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros. Latvijos banko valdytojo pavaduotojas ar valdybos narys parlamento sprendimą atleisti juos iš pareigų gali apskųsti Administracinio proceso kodekse numatytam teismui.“

3.      Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnybos įstatymas

13.      Korupcijas novēršanas un apkarošanas biroja likums (Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnybos įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„(1)      Tarnyba yra valstybės valdymo institucija, vykdanti šiame įstatyme numatytas korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija funkcijas <…>

(2)      Tarnyba yra pavaldi Ministrų kabinetui. Ministrų kabinetas per ministrą pirmininką vykdo institucinę kontrolę. Ši kontrolė apima ministro pirmininko teisę tikrinti tarnybos vadovo priimtų administracinių sprendimų teisėtumą ir panaikinti neteisėtus sprendimus, o nustačius neteisėtą neveikimą – įpareigoti priimti sprendimą. Ministrų kabinetas neturi teisės tikrinti tarnybos sprendimų, kuriuos ji priėmė vykdydama šio įstatymo 7, 8, 9 ir 91 straipsniuose nurodytas funkcijas.“

14.      Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas suformuluotas taip:

„(1)      Kovodama su korupcija, tarnyba vykdo šias funkcijas:

<…>

(2)      atlieka tyrimus ir vykdo kriminalinę žvalgybą, siekdama išaiškinti Baudžiamajame kodekse numatytas nusikalstamas veikas, padarytas einant pareigas valdžios institucijose, jeigu tos veikos susijusios su korupcija.“

III. Ginčo aplinkybės

15.      2013 m. spalio 31 d. Latvijos parlamento sprendimu Ilmārs Rimšēvičs buvo paskirtas Latvijos banko valdytoju dar vienai šešerių metų kadencijai, nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. gruodžio 21 d.

16.      2018 m. vasario 17 d. I. Rimšēvičs buvo sulaikytas 2018 m. vasario 15 d. KNAB pradėjus ikiteisminį tyrimą įtariant, kad jis, kaip Latvijos banko valdytojas, padarė nusikaltimą, kai pareikalavo kyšio ir jį paėmė.

17.      2018 m. vasario 19 d. I. Rimšēvičs buvo paleistas už užstatą. Tą pačią dieną KNAB Tyrimų skyriaus vadovo pavaduotojas priėmė sprendimą dėl I. Rimšēvičs pripažinimo įtariamuoju, kuriame išsamiai išdėstyti jam pateikti įtarimai ir turimi įrodymai, taip pat sprendimą, kuriuo jam skiriamos įvairios prievartos priemonės, be kita ko, be užstato sumokėjimo, draudimas vykdyti tam tikras jam pavestas funkcijas, pirmiausia eiti Latvijos banko valdytojo pareigas, taip pat draudimas bendrauti su tam tikrais asmenimis ir draudimas be išankstinio leidimo išvykti iš šalies. Buvo patikslinta, kad šios prievartos priemonės turi būti taikomos vykstant ikiteisminiam tyrimui ir tol, kol jos bus pakeistos ar panaikintos.

18.      2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas, Latvija) teisėjas, atliekantis žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, atmetė I. Rimšēvičs skundą dėl dviejų KNAB paskirtų prievartos priemonių: draudimo vykdyti tam tikras jam pavestas funkcijas ir draudimo be leidimo išvykti iš šalies.

19.      2018 m. birželio 1 d. KNAB Tyrimų skyriaus vadovo pavaduotojas priėmė dar vieną sprendimą, susijusį su I. Rimšēvičs pripažinimu įtariamuoju, papildytą naujomis faktinėmis aplinkybėmis.

20.      2018 m. birželio 28 d. Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą patraukti I. Rimšēvičs baudžiamojon atsakomybėn (kaltinimo pareiškimas).

21.      2018 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas įpareigojo Latvijos Respubliką imtis reikiamų priemonių, kad iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje C‑238/18, būtų sustabdytas prievartos priemonių taikymas I. Rimšēvičs, nes šios priemonės kliudo jam paskirti pakaitinį ECB valdančiosios tarybos narį(8).

22.      2018 m. liepos 25 d. Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą dėl I. Rimšēvičs skirtų prievartos priemonių taikymo sąlygų pakeitimo. 2018 m. rugpjūčio 1 d. I. Rimšēvičs pateikė skundą, kuriame ginčijamos iš dalies pakeistos prievartos priemonės. 2018 m. rugpjūčio 22 d. Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas, Latvija) teisėjas, atliekantis žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, iš dalies patenkino I. Rimšēvičs skundą. 2018 m. rugpjūčio 28 d. Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą, kuriuo buvo dar kartą iš dalies pakeistos I. Rimšēvičs skirtos prievartos priemonės.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

23.      2018 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo I. Rimšēvičs ieškinį byloje C‑202/18.

24.      I. Rimšēvičs Teisingumo Teismo prašo:

1)      pripažinti, kad jis buvo neteisėtai nušalintas nuo Latvijas Banka (Latvijos bankas) valdytojo pareigų Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnybos sprendimu, kuriuo buvo paskirtos prievartos priemonės ir kuris buvo priimtas Latvijos Respublikos vardu 2018 m. vasario 19 d.,

2)      pripažinti, kad Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnybos sprendimu, priimtu Latvijos Respublikos vardu 2018 m. vasario 19 d., jam paskirta prievartos priemonė (draudimas vykdyti konkrečią profesinę veiklą, t. y. uždrausti jam vykdyti Latvijas Banka (Latvijos bankas) valdytojo pareigas ir įgaliojimus) yra neteisėta,

3)      pripažinti, kad iš Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnybos sprendimo, priimto Latvijos Respublikos vardu 2018 m. vasario 19 d., kylantys apribojimai vykdyti Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos nario pareigas ir įgaliojimus jam buvo taikomi neteisėtai.

25.      Atsiliepime į ieškinį, pateiktą byloje C‑202/18, Latvijos Respublika prašo Teisingumo Teismo atmesti visą I. Rimšēvičs ieškinį.

26.      2018 m. balandžio 3 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo ECB ieškinį byloje C‑238/18.

27.      ECB Teisingumo Teismo prašo:

1)      nurodyti Latvijos Respublikai pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 62 straipsnį pateikti visą svarbią informaciją, susijusią su KNAB atliekamais tyrimais dėl Latvijos banko valdytojo, ir

2)      remiantis ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi konstatuoti, kad Latvijos Respublika pažeidė šios nuostatos antrą pastraipą, nes:

–        Latvijos banko valdytojas buvo nušalintas nuo pareigų nepriklausomam teismui dar nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio dėl bylos esmės ir

–        nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kaip tai matyti iš Latvijos Respublikos pateiktos su faktais susijusios informacijos, kurios šiuo atveju pateisintų minėto asmens nušalinimą nuo pareigų,

3)      priteisti iš Latvijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

28.      Be to, tą pačią dieną Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atskirais dokumentais ECB Teisingumo Teismui pateiktus prašymus: prašymą pagal Procedūros reglamento 53 straipsnio 4 dalį ir 133 straipsnį nagrinėti bylą C‑238/18 taikant pagreitintą procedūrą ir prašymą pagal SESV 279 straipsnį ir Procedūros reglamento 160 straipsnį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užregistruotą numeriu C‑238/18 R.

29.      Atsiliepime į ieškinį byloje C‑238/18 Latvijos Respublika prašo Teisingumo Teismo atmesti visą ECB ieškinį.

30.      2018 m. birželio 12 d. nutartimis Rimšēvičs / Latvija(9) ir ECB / Latvija(10) Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė pagal Procedūros reglamento 133 straipsnį nagrinėti bylas C‑202/18 ir C‑238/18 taikant pagreitintą procedūrą.

31.      2018 m. liepos 20 d. Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ECB / Latvija(11) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas įpareigojo Latvijos Respubliką imtis būtinų priemonių, kad iki galutinio sprendimo byloje C‑238/18 priėmimo būtų sustabdytas KNAB 2018 m. vasario 19 d. I. Rimšēvičs skirtų privalomų priemonių taikymas, nes šios priemonės kliudo jam paskirti pakaitinį ECB valdančiosios tarybos narį. Likusi prašomo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalis buvo atmesta, o bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas atidėtas.

32.      Bendras teismo posėdis bylose C‑202/18 ir C‑238/18 įvyko 2018 m. rugsėjo 25 d.

33.      Vykstant bendram posėdžiui Teisingumo Teismas Latvijos Respublikos paprašė per aštuonias dienas jam pateikti visus būtinus dokumentus siekiant pateisinti I. Rimšēvičs skirtas prievartos priemones ir sprendimą patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn.

34.      2018 m. spalio 2 d. Latvijos Respublika pateikė 2018 m. birželio 28 d. sprendimą patraukti I. Rimšēvičs baudžiamojon atsakomybėn ir dar 43 dokumentus. Šie dokumentai buvo perduoti I. Rimšēvičs ir ECB, o jie 2018 m. spalio 19 d. pateikė savo pastabas.

V.      Vertinimas

35.      Šios bylos – tai pirmosios bylos, pradėtos remiantis ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi. Taigi reikėtų pradėti nuo tam tikrų aspektų, susijusių su ieškinių, pareiškiamų pagal šią nuostatą, apibūdinimu (A), tada pereiti prie šiose bylose I. Rimšēvičs ir ECB pareikštų ieškinių priimtinumo (B) ir galiausiai išnagrinėti šiuos ieškinius iš esmės (C).

A.      Dėl ieškinio, numatyto ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje, apibūdinimo

1.      Dėl ieškinio pobūdžio

36.      ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė yra sui generis priemonė teisių gynimo Sąjungos teismuose priemonių sistemoje, nes ji nacionalinio centrinio banko valdytojui ir ECB(12) suteikia galimybę tiesiogiai Teisingumo Teismo kontrolei pateikti nacionalinės valdžios institucijos priimtą aktą.

37.      Iš tikrųjų nacionaliniams centriniams bankams tenka pagrindinis vaidmuo Europos centrinių bankų sistemoje ir įgyvendinant Sąjungos pinigų politiką. Tačiau jie, kaip ir kitos valstybių narių įstaigos, įpareigotos įgyvendinti Sąjungos teisę, turi taikyti nacionalinę teisę, kiek tai susiję su jų sudėtimi ir veiklos taisyklėmis. Taigi pagal SESV 131 straipsnį bei ECBS ir ECB statuto 14 straipsnį taisyklių, reglamentuojančių valstybių narių centrinių bankų valdytojų skyrimą į pareigas ir atleidimą iš jų, nustatymas ir taikymas priklauso valstybių narių kompetencijai.

38.      Ar ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytą teisių gynimo priemonę reikia laikyti ieškiniu dėl panaikinimo, nors pagal SESV nustatytą teisių gynimo priemonių sistemą ieškinys dėl panaikinimo iš esmės reiškiamas tik dėl Sąjungos įstaigų priimtų aktų(13)? Ar ji laikytina, kaip ir ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo, ieškiniu, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinta, jog valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų, nors iš esmės tokį ieškinį Sąjungos teismui turi teisę pateikti tik Europos Komisija ir kitos valstybės narės(14)?

39.      Svarbūs ne tik teoriniai klausimo, susijusio su šių ieškinių pobūdžiu, aspektai, bet ir atsakymo į šį klausimą praktinės pasekmės: jei Teisingumo Teismas panaikintų KNAB sprendimą, kuriuo I. Rimšēvičs skirtos ginčijamos prievartos priemonės, šis, Teisingumo Teismui paskelbus sprendimą, vėl galėtų eiti savo pareigas. Jei Teisingumo Teismas, priešingai, tik konstatuotų, kad aptariamos priemonės nesuderinamos su ECBS ir ECB statutu, Latvijos Respublika turėtų imtis būtinų priemonių siekdama užtikrinti Teisingumo Teismo sprendimo įgyvendinimą pagal savo nacionalinę teisinę tvarką.

40.      Kaip matyti iš I. Rimšēvičs ir ECB suformuluotų reikalavimų ir kaip jie patvirtino per teismo posėdį, jie siekia, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl pripažinimo, kuriame būtų konstatuota, kad skirdama I. Rimšēvičs ginčijamas prievartos priemones Latvijos Respublika pažeidė ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį. Teisingumo Teismui priėmus tokį sprendimą dėl pripažinimo, Latvijos valdžios institucijos turėtų imtis būtinų priemonių, kad būtų imtasi atitinkamų veiksmų nacionaliniu lygmeniu.

41.      Siekiant nustatyti ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nurodyto ieškinio pobūdį ir Teisingumo Teismo, į kurį kreiptasi pagal šią nuostatą, jurisdikciją, reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą sistemą, kontekstą ir šiuo teisės aktu siekiamus tikslus(15), taip pat į jo genezę(16).

a)      Formuluotė ir genezė

42.      Visų pirma pažymėtina, kad ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nėra patikslintas ieškinių, kuriais Teisingumo Teismo kontrolei pateikiamas sprendimas dėl centrinio banko valdytojo atleidimo iš pareigų, pobūdis.

43.      Tiesa, keliose ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies kalbinėse versijose, visų pirma, versijoje prancūzų kalba, numatytas ieškinys, nukreiptas „prieš“ (pranc. – contre) sprendimą atleisti valdytoją iš pareigų, panašiai kaip SESV 263 straipsnio 4 pastraipoje numatytas ieškinys „dėl <…> aktų“ (pranc. contre les actes <…> („prieš <…> aktus“)(17). Be to, daugumoje ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies kalbinių versijų nurodant atvejį, kai ieškinys gali būti pareikštas „motyvuo[jant] Sutarčių ar kokios nors kitos teisės normos, susijusios su jos [jų] taikymu, pažeidimu“, taip pat paskutiniame šios nuostatos sakinyje, susijusiame su terminu, vartojamos beveik tokios pačios formuluotės, kaip SESV 263 straipsnio antroje ir šeštoje pastraipose.

44.      Tačiau atsižvelgiant į ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies genezę neatrodo, kad šie terminologiniai aspektai reikštų sąmoningą teisės aktų leidėjo pasirinkimą šioje nuostatoje nurodytą ieškinį laikyti ieškiniu dėl panaikinimo.

45.      Viena vertus, ECBS ir ECB statutą, skirtą įtraukti į Mastrichto sutartį, parengė nacionalinių centrinių bankų pirmininkai vien anglų kalba(18).

46.      Taigi šiomis aplinkybėmis pateiktuose pasiūlymuose buvo tik viena formuluotė, kuri išlaikyta ECBS ir ECB statuto versijoje anglų kalba ir pagal kurią dėl sprendimo, kuriuo valdytojas atleidžiamas iš pareigų, galima kreiptis į Teisingumo Teismą („may be referred to the Court of Justice“)(19). Tas pats matyti ir iš 1991 m. spalio 30 d. vykusioje tarpvyriausybinėje konferencijoje dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos pateikto pirmininkaujančios šalies pasiūlymo(20).

47.      Taigi aplinkybė, kad kai kuriose ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies kalbinėse versijose minimas ieškinys, nukreiptas „prieš“ sprendimą dėl atleidimo, yra susijusi su vertimo aspektais. Todėl tai negali reikšti, kad teisės aktų leidėjas šioje nuostatoje minimą ieškinį suvokė kaip ieškinį dėl panaikinimo. Šią analizę patvirtina tai, kad daugelyje ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies kalbinių versijų vartojama formuluotė nepanaši į SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje vartojamą formuluotę(21).

48.      Kita vertus, ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies versija, esanti Mastrichto sutartyje, priimtoje Europos Vadovų Tarybos susitikime, vykusiame Mastrichte 1991 m. gruodžio 9–11 d., vėliau pasirašytoje 1992 m. vasario mėn., yra papildyta aplinkybe, kad ieškinys gali būti pareikštas „motyvuo[jant] Sutarčių ar kokios nors kitos teisės normos, susijusios su jos [jų] taikymu, pažeidimu“, taip pat paskutiniu sakiniu, susijusiu su ieškinio pateikimo terminu.

49.      Šie du elementai iš tikrųjų atrodo, net kalbant apie jų versiją anglų kalba, „pasiskolinti“ iš SESV 263 straipsnio antros ir šeštos pastraipų pirminės versijos. Tačiau komentaruose, pridedamuose prie įvairių su tuo susijusių versijų, ir iš diskusijų(22) nematyti jokių ginčų, susijusių su ieškinio, nurodyto kaip galimo pareikšti dėl sprendimo atleisti iš pareigų centrinio banko valdytoją, pobūdžiu.

50.      Taigi nėra jokios aplinkybės, kuri leistų daryti išvadą, kad pirmesniuose šios išvados punktuose minėti du elementai, kurie buvo įtraukti paskutinę minutę(23), reiškia, jog teisės aktų leidėjas pasirinko ieškinį dėl panaikinimo, paremtą ieškiniu, numatytu SESV 263 straipsnyje. Gali būti, kad termino nurodymas reiškia veikiau siekį užtikrinti greitą bylos išnagrinėjimą ir teisinį saugumą centrinio banko valdytojo atleidimo iš pareigų ginčijimo atveju.

51.      Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad ECBS ir ECB statuto 14 straipsnyje nėra nuostatos, lygiavertės SESV 264 straipsnio nuostatai, kurioje nustatyta teismo jurisdikcija ieškinio, numatyto SESV 263 straipsnyje, pateikimo atveju, nurodant, kad jeigu ieškinys yra pagrįstas, teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu.

b)      Sisteminis ir teleologinis aiškinimas

52.      Kadangi ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies formuluotė neleidžia išaiškinti Teisingumo Teismui šioje nuostatoje numatyto ieškinio pobūdžio, reikia išnagrinėti teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą sistemą ir kontekstą, taip pat šiuo teisės aktu siekiamus tikslus.

53.      Atsižvelgiant į Sutartyse nustatytą teisių gynimo priemonių sistemą, ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė nagrinėtina ne kaip ieškinys dėl panaikinimo, o kaip ieškinys dėl pripažinimo, panašus į ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

54.      Taigi teisių gynimo priemonių Sąjungos teisme sistema taikoma dviejose srityse, kurios, nors iš tikrųjų persipynusios, vis dėlto yra atskiros. Pirmoji sritis – tai sritis, apimanti Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, kurių priimtiems aktams taikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė, šiam teismui turint jurisdikciją juos panaikinti. Įgyvendinus šią jurisdikciją panaikinti tiesiogiai pakeičiama Sąjungos aktų srities teisinė tvarka: panaikintasis aktas iškart nustoja kelti pasekmių. Tai, kad SESV 266 straipsnyje numatyta, jog dėl akto įgyvendinimo gali būti numatytos kitos priemonės nei tos, kurių privalo imtis institucija, priėmusi negaliojančiu pripažintą aktą, visiškai nekeičia šio ieškinio dėl panaikinimo rezultato.

55.      Priešingai, antrojoje srityje, valstybių narių, jų institucijų ir įstaigų srityje, Sąjungos teismas įsikiša ne tiesiogiai pakeisdamas nacionalinę teisinę tvarką, o tik konstatuodamas nacionalinės teisės akto arba teisinės padėties pagal šią teisę nesuderinamumą su Sąjungos teise ir pareigomis, atitinkamai valstybei narei tenkančiomis pagal Sutartis. Šis teismo įsikišimo pobūdžio skirtumas atspindi sisteminį skirtumą tarp Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų srities ir valstybių narių srities: Sąjungos teismas yra tiesioginė pirmosios srities dalis ir įsikiša į ją kaip Sąjungos institucija, tačiau jis nėra dalis antrosios srities, kiekvienai valstybei narei reiškiančios savitą sistemą, pagal kurią nacionalinėms įstaigoms, įskaitant teismus, tenka pareiga užtikrinti Sąjungos teismo sprendimų vykdymą. Taigi valstybių narių srityje pastarosios turi pakeisti nacionalinę teisinę tvarką, atsižvelgdamos į Teisingumo Teismo sprendimus, kiek tai susiję su atitinkamų nacionalinės teisės aktų teisiniu egzistavimu.

56.      Be to, būtent atsižvelgiant į šių dviejų sričių atskyrimą Teisingumo Teismui pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį pateikiamas ieškinys dėl valstybės narės sprendimo atleisti iš pareigų centrinio banko valdytoją, o ne ši valstybė narė pareiškia ieškinį, kuriuo siekiama, kad Teisingumo Teismas pats nuspręstų dėl tokio atleidimo. Iš tikrųjų, kitaip, nei numatyta dėl Sąjungos institucijų narių(24), Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos tiesiogiai nuspręsti dėl nacionalinių centrinių bankų valdytojų atleidimo iš pareigų, nes juos į pareigas skirti ir iš jų atleisti gali tik nacionalinės valdžios institucijos(25).

57.      Taip pat logiška, kad ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pareikšti ieškinį galima remiantis tik Sutarčių ar kokios nors kitos teisės normos, susijusios su jų taikymu, pažeidimu, o ne, kaip nurodyta SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje, ir kompetencijos trūkumu, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu ar piktnaudžiavimu įgaliojimais. Iš tikrųjų pastarieji trys atvejai neturi reikšmės Teisingumo Teismui atliekant sprendimo atleisti iš pareigų centrinio banko valdytoją kontrolę. Šis sprendimas dėl savo išorinio teisėtumo ir autoriaus kompetencijos priklauso valstybių narių sričiai, t. y. nacionalinės teisės normų ir nacionalinių teismų kontrolės sričiai. Teisingumo Teismo kontrolė susijusi tik su klausimu, ar įvykdytos ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos(26).

58.      Taigi Sąjungos teismo įgaliojimų panaikinti įgyvendinimas nagrinėjant ieškinį, numatytą ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje, reikštų Sąjungos srities ir valstybių narių srities painiojimą.

59.      Tiesa, įgaliojus Teisingumo Teismą panaikinti sprendimą, kuriuo valdytojas nepagrįstai atleistas iš pareigų, būtų priimta labai veiksminga priemonė norint apsaugoti ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi siekiamą tikslą – išsaugoti nacionalinių centrinių bankų valdytojų nepriklausomumą.

60.      Vis dėlto nacionalinės valdžios institucijos priimto akto panaikinimas reikštų ne tik neįprastą, bet ir labai didelį kišimąsi į valstybių narių kompetencijos ir procesinės autonomijos sritį. Tačiau, atsižvelgiant į ESS 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintų subsidiarumo principo ir kompetencijos suteikimo principo konstitucinę reikšmę, tokio įsikišimo galimybė turėtų būti aiškiai numatyta Sutartyse.

61.      Be to, aplinkybė, kad Sąjungos teismas gali priimti tik sprendimą dėl pripažinimo, o ne sprendimą dėl panaikinimo, visiškai nekeičia šio teismo įsikišimo teisinės galios: valstybės narės, kaip ir Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, privalo vykdyti jo sprendimus.

62.      Taigi, jei išnagrinėjęs ieškinį, numatytą ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje, Teisingumo Teismas konstatuoja sprendimo atleisti valdytoją iš pareigų priėmimo neleistinumą, o ne jį panaikina, valstybės narės vis tiek privalo nedelsdamos vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą. To nepadarius Komisija galėtų pradėti SESV 258–260 straipsniuose nurodytą procedūrą, t. y. imtis priemonės, Sutartyse numatytos siekiant užtikrinti, kad valstybės narės vykdytų savo įsipareigojimus.

2.      Dėl atsakovo

63.      ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinį analizuoti kaip ieškinį dėl pripažinimo, panašų į ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pagrįsta ir atsižvelgiant į praktinį jo įgyvendinimą.

64.      Pavyzdžiui, ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nepatikslinama, kam pareiškiamas šioje nuostatoje numatytas ieškinys.

65.      Šiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo galima manyti, kad ieškinys dėl sprendimo atleisti iš pareigų nacionalinio centrinio banko valdytoją turi būti pareikštas pačiai atitinkamai valstybei narei, kuriai priskirtini visų jos įstaigų ir institucijų veiksmai. Taigi būtent valstybė narė yra atsakovė byloje, kurioje nagrinėjamas sprendimas atleisti iš pareigų nacionalinio banko valdytoją, ir privalo užtikrinti šioje byloje Teisingumo Teismo priimto sprendimo vykdymą pagal savo nacionalinę teisinę tvarką.

66.      Be to, sunku įsivaizduoti, kad atsakovė Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje būtų ne pati valstybė narė, o jos valdžios institucija, atsakinga už ginčijamos priemonės priėmimą, kaip galėtų būti ieškinio, panašaus į ieškinį dėl panaikinimo, pareiškimo atveju. Ar Teisingumo Teismas turėtų nustatyti sprendimo atleisti valdytoją iš pareigų autorių nacionaliniu lygmeniu ir net nustatyti, ar nacionalinė valdžios institucija pagal nacionalinę teisę turi savarankiško juridinio asmens statusą, atskirą nuo valstybės narės statuso, leidžiantį iškelti jai bylą? Ir kas būtų, jei sprendimą atleisti iš pareigų centrinio banko valdytoją būtų priėmusi ne kokia nors administracija, o atitinkamos valstybės narės parlamentas arba nacionalinis teismas? Iš šių pastabų matyti, kad tiesiogiai nacionalinei valdžios institucijai ieškinys dėl jos akto panaikinimo Teisingumo Teisme praktiškai nereikštinas.

67.      Tai reiškia, kad I. Rimšēvičs ir ECB pagrįstai pareiškė ieškinį Latvijos Respublikai.

3.      Tarpinė išvada

68.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog šie ieškiniai turi būti analizuojami kaip ieškiniai, kuriais siekiama, kad Teisingumo Teismas pripažintų, jog pritaikiusi I. Rimšēvičs prievartos priemones, kliudančias jam eiti Latvijos banko valdytojo pareigas, Latvijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, jai tenkančių pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį.

B.      Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos spręsti dėl prievartos priemonių, kurias KNAB skyrė I. Rimšēvičs

1.      Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

69.      Kadangi ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į „Teisingumo Teismą“, jurisdikciją nagrinėti šioje nuostatoje nurodytą ieškinį Europos Sąjungos Teisingumo Teisme turi Teisingumo Teismas, o ne Bendrasis Teismas.

70.      Iš tikrųjų pagal ESS 19 straipsnį sąvokos „Teisingumo Teismas“ ir „Bendrasis Teismas“ reiškia du teismus, sudarančius instituciją Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. ECBS ir ECB statute vartojamos tokios pačios sąvokos, nes jo 35 ir 36 straipsniuose, kalbant apie Sąjungos teismuose vykstančius procesus, kuriuose dalyvauja ECB ir kurie nėra šio statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytas procesas ar kiti konkretūs procesai, daroma nuoroda į „Europos Sąjungos Teisingumo Teismą“. Taigi vykstant bendriems ECB procesams Sąjungos teismuose taikomos bendros jurisdikcijos paskirstymo taisyklės.

71.      Be to, jurisdikcijos nagrinėti konkretų ieškinį, numatytą ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje, suteikimas Teisingumo Teismui pateisinamas atsižvelgiant į konstitucinę centrinių bankų valdytojų nepriklausomumo reikšmę(27) ir klausimų, susijusių su jų atleidimu iš pareigų, jautrumą politiniu atžvilgiu. Galiausiai būtinybė greitai išspręsti ginčą, susijusį su sprendimu atleisti valdytoją iš pareigų, siekiant užtikrinti tinkamą ECBS ir ECB veikimą prieštarauja ieškinio dėl tokio sprendimo nagrinėjimui dviejose teisminėse instancijose.

2.      Dėl I. Rimšēvičs skirtų priemonių kaip atleidimo iš pareigų, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį

72.      Latvijos Respublika teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos remdamasis ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi spręsti dėl KNAB I. Rimšēvičs skirtų prievartos priemonių, nes jos nereiškia atleidimo iš pareigų, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Šiomis priemonėmis siekiama tik tinkamo tyrimo vykdymo, jos yra laikinos ir taikomos ribotą laikotarpį. Taigi pagal Latvijos baudžiamojo proceso kodekso 249 straipsnio 1 dalį(28) jos bet kada gali būti pakeistos arba atšauktos, o pagal šio kodekso 389 straipsnio 1 dalies 4 punktą gali būti taikomos ne ilgiau kaip 22 mėnesius. Priešingai, sąvoka „atleidimas iš pareigų“, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, reiškia teisinio ir institucinio ryšio tarp atitinkamų tarnautojo ir institucijos nutrūkimą. Tačiau tokį ryšį, kiek tai susiję su I. Rimšēvičs, gali nutraukti tik Latvijos parlamentas, remdamasis Latvijos banko įstatymo 22 straipsniu(29).

73.      ECB ir I. Rimšēvičs, priešingai, teigia, kad KNAB I. Rimšēvičs skirtos prievartos priemonės kliudo jam eiti Latvijos banko valdytojo ir ECB valdančiosios tarybos nario pareigas. Todėl, siekiant ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies, kuria siekiama apsaugoti nacionalinių centrinių bankų valdytojų nepriklausomumą nuo bet kokio valstybių narių spaudimo, veiksmingumo, manytina, kad ginčijamoms priemonėms remiantis šia nuostata gali būti taikoma Teisingumo Teismo kontrolė.

74.      Šie argumentai įtikina.

75.      Taigi nagrinėjamu atveju nebūtina, kad Teisingumo Teismas pateiktų išsamią sąvokos „atleidimas iš pareigų“, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, apibrėžtį, ir pakanka konstatuoti, kad ši nuostata netektų veiksmingumo, jei priemonės, kaip antai KNAB skirtos I. Rimšēvičs 2018 m. vasario 19 d. sprendimu, nepatektų į jos taikymo sritį.

76.      Kaip minėta, ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi siekiama apsaugoti nacionalinių centrinių bankų valdytojų ir ECB valdančiosios tarybos, pagrindinio šios institucijos sprendimus priimančio organo, nepriklausomumą, kaip būtiną kainų stabilumo – Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos bei ECBS pagrindinio tikslo – sąlygą(30). Tačiau siekiant veiksmingos nacionalinių bankų valdytojų nepriklausomumo apsaugos reikia, kad nacionalinės priemonės pagrįstumui būtų galima taikyti Teisingumo Teismo kontrolę, jei konkreti šios priemonės pasekmė ta, kad valdytojui kliudoma eiti savo pareigas, neatsižvelgiant į tai, kaip ji formaliai kvalifikuojama pagal nacionalinę teisę. Be to, atsižvelgiant į pirmiau pateiktas pastabas dėl ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyto ieškinio pareiškimo atvejų(31), Teisingumo Teismas neturi nagrinėti klausimo, ar priemonė, turinti įtakos nacionalinio centrinio banko valdytojo pareigų vykdymui, pagal nacionalinę teisę formaliai atitinka atleidimą iš pareigų arba ar tuo tikslu buvo vykdoma šioje teisėje numatyta procedūra(32).

77.      Nors sąvoka „atleidimas iš pareigų“, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, nebūtinai turi būti išsamiai apibrėžta, ji vis dėlto yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri, kalbant apie patekimą į jos taikymo sritį, susijusi ne su priemonės forma ir statusu pagal nacionalinę teisę, o su jos esme ir konkrečiomis jos sukeliamomis pasekmėmis.

78.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies versijose prancūzų ir latvių kalbomis iš tikrųjų vartojamos formuluotės, reiškiančios, kaip ir kitose šios nuostatos kalbinėse versijose, kad atitinkamas valdytojas nustoja eiti pareigas arba netenka savo posto ar mandato(33). Šiai išvadai, priešingai, nei mano ECB, negali turėti reikšmės tai, kad Sutarties nuostatose, susijusiose su tam tikrų Sąjungos institucijų ar įstaigų narių priverstiniu atleidimu, kalbama veikiau apie „atstatydinimą“, o ne apie „atleidimą iš pareigų“; ECB teigimu, tai rodo, kad pastaroji sąvoka yra platesnė(34). Be to, pastarąjį argumentą patvirtina ne visos kalbinės versijos.

79.      Vis dėlto laikinas priemonės pobūdis arba aplinkybė, kad ją taikant nėra visiškai nutraukiamas teisinis ir institucinis ryšys tarp atitinkamų valdytojo ir nacionalinio centrinio banko, negali trukdyti tam, kad ši priemonė būtų laikoma atleidimu iš pareigų, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, jeigu ji iš tikrųjų kliudo valdytojui eiti savo pareigas. Antraip valstybės narės galėtų apeiti šioje nuostatoje įtvirtintą draudimą priimdamos priemones, formaliai nelaikomas atleidimu iš pareigų, bet praktiškai lemiančias tam lygiavertes pasekmes. Be to, kaip teisingai pažymi ECB, gali paaiškėti, kad iš pažiūros laikina priemonė yra galutinė, jeigu jos taikymo pasekmės tęsiasi iki atitinkamo valdytojo kadencijos pabaigos. Taip pat, kaip pažymi ir ECB, ir I. Rimšēvič, net laikinas sukliudymas nacionalinio centrinio banko valdytojui eiti savo pareigas reiškia jam daromą spaudimą, taigi ir grėsmę jo nepriklausomumui, kuriai ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi kaip tik siekiama užkirsti kelią.

80.      Tai reiškia, kad prievartos priemonės, kurias nagrinėjamu atveju 2018 m. vasario 19 d. sprendimu KNAB skyrė I. Rimšēvičs, t. y. draudimas eiti Latvijos banko valdytojo pareigas ir draudimas be išankstinio leidimo išvykti iš šalies (nes jis kliudo I. Rimšēvičs atvykti į ECB valdančiosios tarybos posėdžius), laikytinos atleidimu iš pareigų, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį. Šiuo atžvilgiu Latvijos Respublikos nurodyta aplinkybė, kad I. Rimšēvičs taikomi draudimai nesukliudė Latvijos banko veikimui – darant prielaidą, kad taip ir buvo, – neturi reikšmės. ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi siekiama apsaugoti nacionalinių centrinių bankų valdytojų institucinį ir asmeninį nepriklausomumą, taip pat jų pareigų ECBS ir ECB nepriklausomumą, o ne vien tinkamą kasdienį nacionalinių centrinių bankų veikimą.

81.      Siekiant išsamumo pažymėtina, kad Latvijos Respublika negali pagrįstai remtis ir SESV 276 straipsniu, siekdama nagrinėjamu atveju ginčyti Teisingumo Teismo jurisdikciją. Pagal SESV 276 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui vykdant įgaliojimus, susijusius su SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 skyriaus („Teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose“) ir 5 skyriaus („Policijos bendradarbiavimas“) nuostatomis dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, nepriklauso prižiūrėti, ar valstybės narės policijos ar kitų teisėsaugos tarnybų atliktos operacijos yra teisėtos ar proporcingos arba kaip valstybės narės vykdo joms tenkančias pareigas palaikyti viešąją tvarką bei užtikrinti vidaus saugumą.

82.      Tačiau, kaip jau yra konstatavęs Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas(35), šioje byloje ginčijamos priemonės nepriskiriamos nei prie valstybių narių teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, nei prie jų policijos bendradarbiavimo. Taigi SESV 276 straipsnis neprieštarauja tam, kad Teisingumo Teismas nagrinėtų šiose bylose nurodytas KNAB I. Rimšēvičs skirtas prievartos priemones atsižvelgdamas į ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

83.      Galiausiai reikia atmesti ir Latvijos Respublikos argumentus, pagal kuriuos nagrinėjamu atveju pripažinti Teisingumo Teismo jurisdikciją reikštų atitinkamo centrinio banko valdytojui suteikti imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės ir įsikišti į nacionalinį baudžiamąjį procesą. Iš tikrųjų kalbama visai ne apie imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės suteikimą I. Rimšēvičs(36) arba kliudymą KNAB ar kitai Latvijos teisėsaugos institucijai atlikti ikiteisminį tyrimą. Kalbama tik apie patikrinimą, ar I. Rimšēvičs skirtos prievartos priemonės, kuriomis, kaip teigiama, siekiama užtikrinti tinkamą KNAB tyrimo vykdymą, yra pateisinamos atsižvelgiant į ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

84.      Tiesa, jei Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad taip nėra, jis gali turėti konstatuoti priemonės, skirtos siekiant užtikrinti tinkamą ikiteisminio tyrimo vykdymą, nesuderinamumą su ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi. Tačiau galima pagrįstai daryti prielaidą, kad jei nenustatyta, jog nacionalinio centrinio banko valdytojas nebeatitinka šioms pareigoms eiti keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą, tyrimas dėl kitų faktinių aplinkybių galėtų būti vykdomas nesant būtinybės kliudyti atitinkamam valdytojui eiti savo pareigas. Priešingai, jei nustatyta, kad siekiant užtikrinti tinkamą ikiteisminį tyrimą dėl centrinio banko valdytojo veikos reikia, kad šiam valdytojui nebūtų leidžiama eiti savo pareigas, tikėtina, kad taip pat nustatyta, jog jis nebeatitinka savo pareigoms eiti keliamų reikalavimų arba yra padaręs sunkų nusižengimą.

85.      Bet kuriuo atveju tikėtina, kad daugeliu atvejų faktinės aplinkybės, leidžiančios įrodyti, kad valdytojas nebeatitinka savo pareigoms eiti keliamų reikalavimų arba yra padaręs sunkų nusižengimą, yra reikšmingos atsižvelgiant ir į nacionalinę baudžiamąją teisę. Todėl labai tikėtina, kad vykdomas nacionalinis ikiteisminis tyrimas yra suderinamas su ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nurodytu procesu. Tai juo labiau teigtina tuo atveju, jei remiamasi principu, kad valdytoją reikia nušalinti nuo pareigų net nesant apkaltinamojo nuosprendžio, jeigu yra įrodymų, kad įvykdytos jo atleidimo iš pareigų sąlygos(37).

86.      Todėl Latvijos Respublika taip pat negali teigti, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikimas Teisingumo Teismui, vykstant ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytam procesui, kliudytų tinkamai vykdyti šį tyrimą. Iš tikrųjų Latvijos baudžiamojo proceso kodekso 375 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos medžiagai taikomas tyrimo duomenų slaptumo principas ir ji gali būti pateikta tik šiame kodekse nurodytiems asmenims(38). Tačiau pagal šio kodekso aiškinimą, atitinkantį Sąjungos teisę, Teisingumo Teismas, įgyvendinantis jurisdikciją, kurią jam suteikia ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis, prilygintinas subjektui, kuriam gali būti pateikta tyrimo medžiaga. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra ne koks nors trečiasis asmuo, o teismas, vertinantis nacionalinių priemonių, kliudančių centrinio banko valdytojui eiti savo pareigas, atitiktį šiam statutui. Be to, Latvijos Respublika nepateikė patikslinimų, kaip nacionalinio ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikimas Teisingumo Teismui galėtų konkrečiai kliudyti tinkamai šio tyrimo eigai.

87.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją remdamasis ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi spręsti dėl prievartos priemonių, skirtų I. Rimšēvičs 2018 m. vasario 19 d. KNAB sprendimu.

C.      Dėl esmės

88.      Pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį nacionalinio centrinio banko valdytoją galima atleisti iš pareigų, tik jeigu jis nebeatitinka šioms pareigoms eiti keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą. Kitaip tariant, priešingai, valstybės narės negali savo centrinio banko valdytojo atleisti iš pareigų, jei nėra įvykdytos šios sąlygos ar bent viena iš jų.

89.      Būtent iš šios taisyklės kyla tiek pagrindai, kurie gali būti nurodyti grindžiant ieškinį dėl sprendimo atleisti valdytoją iš pareigų, tiek Teisingumo Teismo, kuriame pareikštas toks ieškinys, jurisdikcija.

90.      Taigi ir suinteresuotasis valdytojas, ir ECB, grįsdami ieškinį, pateiktą remiantis ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi, turi teigti, kad atitinkama valstybė narė neįrodė, jog yra įvykdytos valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos. Todėl Teisingumo Teismo jurisdikcija – nustatyti, ar atitinkama valstybė narė pakankamai įrodė, kad šios sąlygos yra įvykdytos.

91.      Tiesa, kaip minėta, ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinys dėl sprendimo atleisti valdytoją iš pareigų gali būti pareikštas „motyvuo[jant] Sutarčių ar kokios nors kitos teisės normos, susijusios su jos [jų] taikymu, pažeidimu“(39). Tačiau kyla klausimas, kokios gali būti Sutarties nuostatos ar teisės normos, kurių pažeidimu būtų galima remtis ieškinyje, grindžiamame ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi, be pačios šios nuostatos. Galbūt būtų galima remtis nuostatomis, kurių pažeidimą nagrinėjamu atveju iš tikrųjų nurodo I. Rimšēvičs ir kuriomis siekiama, kad valstybės narės negalėtų valdytojams daryti jokio spaudimo(40) (nes nepagrįstas valdytojo atleidimas iš pareigų kaip tik reiškia tokį spaudimą). Taip pat būtų galima, kaip siūlo ECB, galvoti apie taisykles, susijusias su Valdančiosios tarybos ir Eurosistemos veikimu ir apskritai su horizontaliaisiais Sąjungos teisės principais, kaip Sąjungos institucijų ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo pareiga.

92.      Bet kuriuo atveju nagrinėjamoje byloje nereikia išsamiai nustatyti nuostatų, kurių pažeidimu būtų galima remtis grindžiant ieškinį, pareikštą pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį. Iš tikrųjų pakanka konstatuoti, kad šiose bylose tiek I. Rimšēvičs, tiek ECB kaltina Latvijos Respubliką iš esmės tuo, kad ji nepateikė įrodymų, jog buvo įvykdytos šioje nuostatoje nurodytos valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos, kiek tai susiję su I. Rimšēvičs (žr. toliau, 2 poskyrį). Siekiant išsamumo reikia išnagrinėti klausimą, ar turi reikšmės kiti du teisės aktai, kurių pažeidimu remiasi I. Rimšēvičs, t. y., viena vertus, prie SESV pridėtas Protokolas Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (žr. toliau, 2 poskyrį) ir, kita vertus, tam tikros Latvijos teisės nuostatos (žr. toliau, 3 poskyrį).

1.      Dėl ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies pažeidimo

93.      I. Rimšēvičs ir ECB teigia, kad Latvijos Respublika nepateikė įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti I. Rimšēvičs pateiktus kaltinimus korupcijos veikomis. Taigi Latvijos Respublika neįrodė, kad nagrinėjamu atveju yra įvykdytos centrinio banko valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos, nustatytos ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje.

a)      Pirminės pastabos

94.      Kaip pažymėjo generalinis advokatas L. A. Geelhoed byloje Komisija / Cresson(41), Sąjungos institucijų narių pareigoms, taip pat aukščiausioms pareigoms valstybių narių valdžios institucijose būdinga tai, kad jas einantiems asmenims netaikoma jokia hierarchinė kontrolė ir jie negali būti atleisti iš pareigų remiantis su pareigų ėjimu susijusiomis priežastimis. Todėl teisė skirti sankcijas už galimą asmens, einančio tokias pareigas, piktnaudžiavimą įgaliojimais paprastai suteikiama arba institucijai, kurios narys jis yra, arba kitai konstitucinėje sistemoje lygiavertį statusą turinčiai institucijai.

95.      Šiuo klausimu jau minėta, kad Sąjungos institucijų narius atleisti iš pareigų gali tik Teisingumo Teismas, prireikus (t. y. išskyrus paties Europos Sąjungos Teisingumo Teismo narius) institucijos, kuriai jie priklauso, arba lygiavertį konstitucinį statusą turinčios institucijos prašymu(42). Nors pareiga įrodyti, kad atitinkamas asmuo neįvykdė savo įsipareigojimų, tenka tai teigiančiai institucijai, vien Teisingumo Teismas, naudodamasis visa savo diskrecija, turi teisę atlikti teisinį vertinimą ir nustatyti atitinkamų faktinių aplinkybių tikrumą. Taigi Teisingumo Teismas, nagrinėdamas minėtas faktines aplinkybes, iš tikrųjų gali atsižvelgti į nacionalinio teismo sprendime išdėstytus teiginius, bet nėra saistomas teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo, pateikiamo tokiame sprendime(43).

96.      Kaip pažymėjo ECB, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos tiesiogiai nuspręsti dėl nacionalinių centrinių bankų valdytojų atleidimo iš pareigų, nes šie valdytojai yra skiriami ir gali būti atleidžiami tik laikantis procedūrų, taikomų jų atitinkamose valstybėse narėse(44). Taigi vykstant ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nurodytam procesui Teisingumo Teismas institucijos prašymu ne tiesiogiai sprendžia dėl atitinkamo asmens atleidimo iš pareigų, o nagrinėja klausimą, ar atitinkama valstybė narė pagrįstai atleido iš pareigų savo centrinio banko valdytoją. Vis dėlto šis skirtumas, palyginti su procedūromis, pagal kurias leidžiama atleisti iš pareigų Sąjungos institucijų narius, yra tik procedūrinio pobūdžio; faktiškai tyrimo kriterijai yra tie patys, nes abiem atvejais reikia nustatyti, ar yra įvykdytos atleidimo iš pareigų sąlygos.

97.      Teisingumo Teismas, pirma, turi atlikti atitinkamam valdytojui inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, t. y. nustatyti, ar šiomis aplinkybėmis galima pagrįsti tai, kad jis nebeatitinka savo pareigoms eiti keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį (žr. toliau, b punktą). Jei taip, Teisingumo Teismas, antra, turi, atsižvelgdamas į atitinkamos valstybės narės pateiktus įrodymus ir prireikus naudodamasis tyrimo įgaliojimais, kuriuos suteikia jo Procedūros reglamentas, nuspręsti dėl atitinkamam valdytojui inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumo (žr. toliau, c punktą).

b)      Dėl centrinio banko valdytojo pareigoms eiti keliamų reikalavimų ir sunkaus nusižengimo sąvokų

98.      ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad centrinio banko valdytoją galima atleisti iš pareigų, tik jeigu jis nebeatitinka šioms pareigoms eiti keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą, tačiau šios sąvokos tiksliau neapibrėžiamos.

99.      Nagrinėjamu atveju iš 2018 m. vasario 19 d. KNAB sprendimo dėl I. Rimšēvičs pripažinimo įtariamuoju(45) matyti, kad jis įtariamas pareikalavęs kyšio ir paėmęs mažiausiai 100 000 EUR kyšį iš vieno banko valdybos nario ir už tai įsipareigojęs nesudaryti kliūčių šio banko veiklai ir palaikyti jį teikdamas patarimus ir rekomendacijas dėl bendradarbiavimo su Latvijos Finanšu un kapitāla tirgus komisija (Finansų ir kapitalo rinkos komisija). Be to, I. Rimšēvičs įsipareigojo atitinkamai veikti eidamas jam pavestas pareigas, taip pat naudodamasis savo įtaka Finanšu un kapitāla tirgus komisija veiklai ir dėl savo einamų pareigų turima informacija.

100. Nagrinėjant tokius teiginius Teisingumo Teismui nereikia išsamiai apibrėžti centrinio banko valdytojo pareigoms eiti keliamų reikalavimų ir sunkaus nusižengimo sąvokų, kaip jos suprantamos pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį. Iš tikrųjų šioje byloje pakanka konstatuoti, kad bet kuriuo atveju KNAB I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, t. y. korupcijos veikos einant jam pavestas pareigas ir piktnaudžiavimas šiomis pareigomis privačios įstaigos naudai, reiškia – jei nustatoma, kad taip ir yra, – ne tik tai, kad šis valdytojas padarė sunkų nusižengimą, bet ir tai, kad jis nebeatitinka šioms pareigoms eiti keliamų reikalavimų. Todėl, priešingai, nei teigia ECB, ši byla susijusi ne tik su antruoju, bet ir su pirmuoju atveju, numatytu ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje.

101. Viena vertus, net nemėginant išsamiai apibrėžti centrinio banko valdytojo pareigoms eiti keliamų reikalavimų konstatuotina, kad jo nepriklausomumas bet kuriuo atveju yra neginčijamas pagrindinis reikalavimas(46). Iš tikrųjų, kaip jau du kartus minėta šioje išvadoje, nacionalinių centrinių bankų ECBS narių ir ECB valdančiosios tarybos, kaip pagrindinio šios institucijos sprendimus priimančio organo, nepriklausomumas yra įtvirtintas SESV kaip būtina kainų stabilumo – Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos bei ECBS pagrindinio tikslo – sąlyga(47). Būtent todėl SESV 130 straipsnyje bei ECBS ir ECB statuto 7 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad ECB sprendimus priimančių organų ir nacionalinių centrinių bankų nariai, naudodamiesi Sutartimis ir ECBS ir ECB statuto jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami juose nustatytus uždavinius ir pareigas, nesiekia gauti ir nepriima jokių įstaigų nurodymų.

102. Be to, nepriklausomumas – pirmasis visų Sąjungos institucijų nariams keliamas reikalavimas(48). Kaip Teisingumo Teismas nurodė dėl Komisijos narių, atsižvelgiant į jiems patikėtas ypatingai svarbias užduotis, jie turi laikytis pačių griežčiausių elgesio taisyklių, o tai pirmiausia reiškia veikti visiškai nepriklausomai Sąjungos bendrojo intereso labui ir visada teikti jam pirmenybę asmeninių interesų atžvilgiu(49).

103. Tai reiškia, kad centrinio banko valdytojas, kuris pripažintas kaltu vykdęs veiką, kaip antai nagrinėjamu atveju inkriminuojamą I. Rimšēvičs, pačia šia veika įrodo, kad jis nebėra nepriklausomas, kaip reikalaujama einant tokias pareigas.

104. Kita vertus, kaip teisingai pažymi ECB, sunkaus nusižengimo sąvoka Sąjungos teisės reglamentuojamoje drausminės atsakomybės srityje reiškia neteisėtus asmens veiksmus, pakankamai reikšmingus, kad už tai šį asmenį būtų galima atleisti iš pareigų(50).

105. Korupcijos veikos, kuriomis nagrinėjamu atveju kaltinamas I. Rimšēvičs ir kurios reikštų – jei būtų įrodytos – Latvijos baudžiamojo kodekso 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą, atsižvelgiant į ypatingą centrinių bankų valdytojų nepriklausomumo principo svarbą būtų pakankamai reikšmingos veikos, kad už tai būtų galima atleisti valdytoją iš pareigų, taigi ir laikyti jas sunkiu nusižengimu, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį.

106. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad jei būtų nustatytas I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumas, reikėtų manyti, kad yra įvykdytos dėl jo atleidimo iš pareigų ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Taigi dabar reikia išnagrinėti klausimą, ar Latvijos Respublika pakankamai įrodė I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumą.

c)      Dėl reikiamų įrodymų siekiant patvirtinti, kad yra įvykdytos valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos

107. Kaip teisingai pažymi ECB, tam, kad Teisingumo Teismas, siekdamas taikyti ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, galėtų manyti, jog faktinės aplinkybės, kaip antai Latvijos Respublikos nurodytos šioje byloje, yra nustatytos, šių aplinkybių tikrumą iš esmės turėtų patvirtinti nepriklausomo teismo priimtas sprendimas dėl esmės (žr. toliau, 1 papunktį). Nesant tokio sprendimo Teisingumo Teismas turi turėti pakankamų įrodymų, kad galėtų tvirtai įsitikinti atitinkamam valdytojui inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumu (žr. toliau, 2 papunktį).

1)      Nepriklausomo teismo priimtas sprendimas dėl esmės

108. Esant nepriklausomo teismo priimtam sprendimui dėl esmės, kuriuo patvirtinamas atitinkamam valdytojui inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumas, šis valdytojas turi pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog dėl sisteminių ar bendrų atitinkamos valstybės narės teisminių institucijų nepriklausomumo trūkumų ir atsižvelgiant į jo asmeninę situaciją yra svarių ir neginčijamų priežasčių manyti, kad pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir kad nurodytas sprendimas grindžiamas klaidingai konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis(51). Jei tokie įrodymai nepateikti, Teisingumo Teismas, remdamasis tarpusavio pasitikėjimo principu – visos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės ir atsižvelgia į joje įtvirtintas pagrindines teises(52), – gali manyti, kad faktinės aplinkybės, kurių tikrumas patvirtintas teismo sprendimu, yra nustatytos, pats neatlikdamas įrodymų vertinimo.

109. Nagrinėjamu atveju dėl KNAB I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių dar nėra priimtas nepriklausomo teismo sprendimas. Taigi nebūtina nagrinėti ECB iškelto klausimo, ar, siekiant nustatyti faktines aplinkybes, nurodytas pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, gali pakakti dar neįsiteisėjusio pirmosios instancijos institucijos sprendimo.

110. Bet kuriuo atveju nagrinėjamoje byloje I. Rimšēvičs dėl 2018 m. vasario 19 d. KNAB sprendimu jam skirtų prievartos priemonių(53) pateikė skundą Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjui, atliekančiam žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, taip pat skundą dėl šio teisėjo sprendimo, priimto 2018 m. vasario 27 d.(54), kuris yra Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje. Iš šio sprendimo matyti, kad nurodytas skundas buvo pateiktas remiantis Latvijos baudžiamojo proceso kodekso 262 straipsniu, pagal kurį leidžiama pateikti skundą dėl prievartos priemonių, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, remiantis tuo, kad suinteresuotasis asmuo negali tokių priemonių įvykdyti(55).

111. Tačiau, I. Rimšēvičs ir ECB teigimu, teisėjas, kuriam pateikiamas toks skundas, turi išnagrinėti tik atitinkamų prievartos priemonių atitiktį ir proporcingumą inkriminuojamam pažeidimui ir siekiamam tikslui (t. y., pavyzdžiui, tinkamam tyrimo vykdymui ar papildomos žalos prevencijai), taip pat nustatyti, ar nepažeistos pagrindinės suinteresuotojo asmens teisės. Priešingai, neturi būti nagrinėjamas šiam asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumas ar faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami šie kaltinimai, tikrumas. Iš tikrųjų 2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimas susijęs tik su prievartos priemonių pagrįstumu atsižvelgiant į I. Rimšēvičs pateiktus kaltinimus, o ne su šių kaltinimų pagrįstumu atsižvelgiant į galimus įrodymus.

112. Tiesa, iš Latvijos baudžiamojo proceso kodekso 262 straipsnio 3 dalies matyti, kad pagal šią nuostatą pateiktą skundą nagrinėjantis teisėjas gali prašyti, kad jam būtų pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga ir už tyrimą atsakingas asmuo arba ieškovas pateiktų paaiškinimų. Be to, 2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendime yra teiginys „atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo Nr. <…> medžiagą“(56). Taigi neatmestina galimybė, kad Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjas, atliekantis žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, kuris buvo atsakingas už nurodyto skundo nagrinėjimą, buvo susipažinęs su įrodymais, esančiais ikiteisminio tyrimo medžiagoje.

113. Vis dėlto 2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendime nepateikiamas joks įrodymų vertinimas ir nepatvirtinamas faktinių aplinkybių tikrumas remiantis įrodymais. Iš tikrųjų šiame sprendime remiamasi tik „informacija apie faktines aplinkybes, pateikiama [ikiteisminio tyrimo] medžiagoje esančiuose procesiniuose dokumentuose“(57). Taigi neatmestina galimybė, kad Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjui, atliekančiam žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, kaip ir Teisingumo Teismui pateiktą medžiagą(58), sudaro tik procesiniai dokumentai, kuriuos parengė tyrimo institucijos ir kuriuose aprašomos faktinės aplinkybės nepateikiant jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šių aplinkybių tikrumą.

114. Be to, Latvijos Respublika, net aiškiai to paklausta per teismo posėdį, nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima paneigti I. Rimšēvičs ir ECB teiginius, pagal kuriuos Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, kuris buvo atsakingas už prievartos priemonių išnagrinėjimą, kontrolė nebuvo susijusi su I. Rimšēvičs pateiktų kaltinimų pagrįstumu ir faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami šie kaltinimai, tikrumu. Latvijos Respublika taip pat nepateikė jokių įrodymų ar bent paaiškinimų, kad pagrįstų savo požiūrį, pagal kurį Teisingumo Teismas gali pripažinti 2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimą kaip konstatuojantį I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumą, taigi ir pats nesiimti vertinti įrodymų ir nustatyti šių aplinkybių tikrumo.

115. Teisingumo Teismas, siekdamas nustatyti I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumą, 2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimu negali remtis juo labiau dėl to, kad I. Rimšēvičs teigia, jog šio sprendimo priėmimo metu negalėjo ir net iki šiol negali susipažinti su įrodymais, leidžiančiais pagrįsti jam pateikiamus kaltinimus. Latvijos Respublika šio teiginio nepaneigė. Todėl, net darant prielaidą, kad Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjas, atliekantis žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, buvo susipažinęs su tam tikrais įrodymais, pateiktais ikiteisminio tyrimo medžiagoje, negalima nustatyti, ar jis juos įvertino vykstant rungimosi principu grindžiamam procesui, galinčiam užtikrinti I. Rimšēvičs teisę į gynybą.

116. Taip pat pažymėtina, kad dėl I. Rimšēvičs skirtų prievartos priemonių buvo priimtas 2018 m. rugpjūčio 22 d. Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimas(59). Šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus skundą, kuriame I. Rimšēvičs ginčijo tai, kaip Latvijos valdžios institucijos vykdė 2018 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ECB / Latvija(60). Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas) teisėjas, atliekantis žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, iš dalies patenkino šį skundą konstatuodamas, kad dėl sąlygų, susijusių su I. Rimšēvičs skirtomis prievartos priemonėmis prieštaringumo, jos negali būti vykdomos. Tada Latvijos valdžios institucijos priėmė naują sprendimą, kuriuo nagrinėjamos prievartos priemonės buvo iš dalies pakeistos(61).

117. Tačiau iš 2018 m. rugpjūčio 22 d. Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimo matyti, kad jis atliko kontrolę taip pat tik dėl galimybės vykdyti ginčijamas prievartos priemones. Taigi, net jei šis teisėjas būtų gavęs informaciją, pateikiamą ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nematyti, kad jis būtų vertinęs I. Rimšēvičs pateiktų kaltinimų pagrįstumą.

118. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas dėl I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumo nustatymo negali remtis nei 2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimu, nei 2018 m. rugpjūčio 22 d. Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimu.

2)      Pakankami įrodymai, kad Teisingumo Teismas galėtų įsitikinti faktinių aplinkybių tikrumu

119. Kaip teisingai teigia ECB, vis dėlto nepriklausomo teismo sprendimas dėl esmės negali būti vienintelė galimybė, kurią, vykstant procesui pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, turi valstybė narė siekdama įrodyti faktinių aplinkybių, jos nuomone, pateisinančių jos centrinio banko valdytojo atleidimą iš pareigų, tikrumą.

120. ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numačius galimybę griežtai nustatytais atvejais atleisti iš pareigų nacionalinio centrinio banko valdytoją apsaugomas ne tik nacionalinių centrinių bankų valdytojų nepriklausomumas, bet ir tinkamas ECBS ir ECB veikimas. Iš tikrųjų tai, kad centrinio banko valdytojas, kaltas dėl veikos, kaip antai I. Rimšēvič inkriminuojamos veikos, ir toliau eina savo pareigas, dalyvauja priimant sprendimus ir gali susipažinti su jo valdomo centrinio banko, ECBS ir ECB valdančiosios tarybos turima informacija, reikštų didelę grėsmę tinkamam šių institucijų veikimui. Tačiau tyrimas ir procesas, vykstantys iki tol, kol teismas priims apkaltinamąjį nuosprendį dėl bylos esmės, gali labai ilgai užtrukti.

121. Todėl, siekiant užtikrinti tinkamą ECBS ir ECB veikimą, turi būti galima laikinai nušalinti valdytoją nuo pareigų, kol bus priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje, jeigu yra įrodymų, kuriais pačiais, o ne vien darant prielaidas, galima patvirtinti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Tokie įrodymai turi būti pakankamai tikslūs ir nuoseklūs, kad Teisingumo Teismas galėtų tvirtai įsitikinti šių faktinių aplinkybių tikrumu(62).

122. Tai reiškia, kad išimtinėmis aplinkybėmis, kaip antai Latvijos Respublikos šioje byloje nurodytomis aplinkybėmis, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, jog yra įvykdytos centrinio banko valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos, jei valstybė narė jam pateikia įrodymų, kuriais remiantis galima patvirtinti, kad šis valdytojas yra kaltas dėl veikos, reiškiančios, kad jis nebeatitinka savo pareigoms eiti keliamų reikalavimų arba yra padaręs sunkų nusižengimą, kaip tai suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį.

123. Tačiau iškart reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Latvijos Respublika tokių įrodymų nepateikė. Taigi Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų, kurie leistų jam patikrinti KNAB teiginių dėl faktinių aplinkybių, susijusių su I. Rimšēvičs, pagrįstumą.

124. Pirmiausia pažymėtina, kad Latvijos Respublika nepateikė jokių įrodymų savo pirminiams rašytiniams dokumentams, pateiktiems bylose C‑202/18 ir C‑238/18, pagrįsti(63). Todėl per bendrą teismo posėdį abiejose bylose Teisingumo Teismas jos paprašė per aštuonias dienas pateikti visus būtinus dokumentus siekiant pateisinti I. Rimšēvičs skirtas prievartos priemones(64). Formuluodamas šį prašymą Teisingumo Teismas ypač pabrėžė šių dokumentų pateikimo svarbą siekiant motyvuoti nurodytą sprendimą ir įrodyti jo pagrįstumą. Todėl Teisingumo Teismas rekomendavo Latvijos Respublikai labai rūpestingai parinkti jam pateiktinus dokumentus.

125. Vykdydama šį prašymą Latvijos Respublika pateikė Teisingumo Teismui 44 dokumentus, kurie sudaro apie 270 puslapių ir apima, viena vertus, procesinius dokumentus, susijusius su I. Rimšēvičs pripažinimu įtariamuoju, prievartos priemonių jam skyrimu ir kaltinimo jam pateikimu(65), ir, kita vertus, KNAB, Latvijos banko, ECB ir Vokietijos valdžios institucijų susirašinėjimą dėl I. Rimšēvičs veiksmų einant savo pareigas ECB ir šios institucijos sprendimų, susijusių su banku, kurio naudai tariamai veikė I. Rimšēvičs. Kai kurie šių dokumentų yra gana didelės apimties ir pateikti dviem egzemplioriais ir keliomis kalbinėmis versijomis.

126. Taigi, be jau nagrinėtų dviejų sprendimų, kuriuos priėmė teisėjai, atliekantys žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę(66), ir paprastų administracinių dokumentų, Latvijos Respublikos pateiktą informaciją sudaro vien administracinių institucijų parengti dokumentai, susiję su tariamu I. Rimšēvičs vaidmeniu ir veiksmais.

127. Tiesa, šiuose dokumentuose išvardyti Latvijos valdžios institucijų I. Rimšēvičs pateikiami kaltinimai, taip pat išdėstytos jam inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės. Be to, jie leidžia Teisingumo Teismui suprasti, kas vyko ir kokios procedūros buvo vykdomos nuo I. Rimšēvičs sulaikymo 2018 m. vasario 17 d., taip pat matyti, kaip susirašinėjo Latvijos tyrimo institucijos, ir ši informacija pateikiama išsamiai, įskaitant raštus, kuriais institucijos viena kitai perduoda dokumentus, vertėjo pastabą ir įvairius prašymus atlikti vertimą.

128. Tačiau šiuose dokumentuose nenurodyta jokia faktinė aplinkybė, kuria būtų galima pagrįsti Latvijos valdžios institucijų teiginius, taigi ir nustatyti I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumą.

129. Remiantis 2018 m. vasario 19 d. KNAB sprendimu dėl I. Rimšēvičs pripažinimo įtariamuoju(67), įrodymus, kuriais grindžiami pateikti kaltinimai, sudaro garso įrašai, telefoninių pokalbių stenogramos, konfiskuoti daiktai ir patikrinimo aktai. Reikia konstatuoti, kad jokie tokios rūšies įrodymai nebuvo pateikti Teisingumo Teismui.

130. Kaip teisingai pažymi ECB, pateikti dokumentai neleidžia – net darant prielaidas – konstatuoti, kad I. Rimšēvičs inkriminuojami veiksmai, glaustai išvardyti šios išvados 99 punkte, iš tikrųjų buvo įvykdyti. Jei daroma prielaida, kad esama įrodymų, kurie gali patvirtinti šių faktinių aplinkybių tikrumą, pažymėtina, kad tokių įrodymų dokumentuose, kuriuos Latvijos Respublika pateikė Teisingumo Teismui, nėra.

131. Šiomis aplinkybėmis, net nesant būtinybės nustatyti, kokios yra įrodymų priimtinumo sąlygos ar kokiais kriterijais juos vertindamas vykstant ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytam procesui turi vadovautis Teisingumo Teismas, reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas negali patikrinti, ar yra įvykdytos šioje nuostatoje nurodytos centrinio banko valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos. Nesant jokių įrodymų Teisingumo Teismas negali patikrinti, ar teisingi Latvijos Respublikos teiginiai dėl faktinių aplinkybių, pateikti siekiant įrodyti, kad I. Rimšēvičs padarė sunkų nusižengimą, taigi ir nebeatitinka pareigoms eiti keliamų reikalavimų.

132. Kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs kitose srityse, teisminės kontrolės veiksmingumas Sąjungos teisės sistemoje reiškia kiekvieno nepalankaus sprendimo motyvų nurodymą kompetentingam teismui, kad šis galėtų visapusiškai vykdyti kontrolę(68). Tačiau šios teisminės kontrolės veiksmingumas reiškia, kad turi būti patikrintos sprendimo motyvų santraukoje nurodytos faktinės aplinkybės, todėl teisminė kontrolė ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, o susijusi su klausimu, ar šie motyvai yra pagrįsti(69).

133. Vadinasi, nagrinėjamu atveju tam, kad Teisingumo Teismas galėtų atlikti kontrolę, Latvijos Respublika turėjo jam pateikti ne tik Latvijos valdžios institucijų parengtus dokumentus, susijusius su tyrimu ir I. Rimšēvičs pateiktais kaltinimais, bet ir įrodymus, kurie patys patvirtintų inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Vien tai, kad yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje dar nėra priimtas sprendimas padarant išvadas dėl faktinių aplinkybių, negali būti prilyginama nustatytoms faktinėms aplinkybėms(70).

134. Iš tikrųjų, kitaip nei tuo atveju, kai faktinės aplinkybės nustatomos nepriklausomo teismo priimtu sprendimu(71), Teisingumo Teismas negali pripažinti nustatytomis faktinių aplinkybių, kurių susiklostymo faktą tvirtina tik administracinės institucijos. Šios institucijos nėra organizaciniu ir funkciniu atžvilgiu tokios pat nepriklausomos kaip teismai ir jų sprendimai nėra priimami užbaigiant rungimosi principu grindžiamą procesą ir paisant teisės į veiksmingą teisminę gynybą(72). Taigi administracinės institucijos nurodytų faktinių aplinkybių pripažinimas nustatytomis nepatikrinus jų tikrumo reikštų, kad iš suinteresuotųjų teisės subjektų atimama teisė į veiksmingą teisminę kontrolę, o nagrinėjamu atveju – ir tai, kad ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė netenka prasmės ir veiksmingumo.

135. Nors Latvijos Respublika savo dokumentuose pateikia informaciją, galinčią patvirtinti tam tikrą KNAB nepriklausomumą vykdant savo užduotis, neginčijama, kad KNAB yra vykdomosios valdžios dalis ir negali būti prilyginama nepriklausomam teismui(73). Nėra įrodyta – ir net neteigiama, – kad kitaip yra Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros atveju. Be to, ji, kaip pabrėžia I. Rimšēvičs, šiuo metu yra tik priėmusi sprendimą patraukti baudžiamojoj atsakomybėn, bet dar neužbaigė tyrimo ir neperdavė bylos teismui.

136. Todėl reikia konstatuoti, kad Latvijos Respublika nepateikė Teisingumo Teismui būtinų įrodymų, kad pagrįstų I. Rimšēvičs skirtas priemones.

137. Be to, kaip minėta, Latvijos Respublika negali remtis ikiteisminės tyrimo medžiagos konfidencialumu siekdama pateisinti įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti jos teiginius I. Rimšēvičs atžvilgiu, nepateikimą Teisingumo Teismui(74). Per teismo posėdį Teisingumo Teismas nurodė Latvijos Respublikai, jog kitose srityse yra galimybė, išimtinė ir griežtai apibrėžta, neleisti atitinkamam asmeniui susipažinti su Sąjungos teismui pateiktais įrodymais(75). ECB taip pat pažymėjo, kad yra pasiruošęs atsisakyti savo teisės susipažinti su bylos medžiaga, jei siekiant atlikti visą ikiteisminį tyrimą galima informacija, kurią Latvijos Respublika pateiktų Teisingumo Teismui, būtų laikoma konfidencialia. Tačiau Latvijos Respublika nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su šia pastaba dėl galimybės prašyti galimus įrodymus, pateiktinus Teisingumo Teismui, laikyti konfidencialia informacija, ir juo labiau nenurodė privalomųjų pagrindų, kuriais būtų galima pateisinti tokį konfidencialumo užtikrinimą.

138. Galiausiai iš tikrųjų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24–30 straipsniuose ir Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatyta, kad Teisingumo Teismas gali naudotis labai įvairiomis pasirengimo nagrinėti bylą priemonėmis, apimančiomis, be kita ko, prašymą pateikti informaciją arba dokumentus, pačių šalių atvykimą, liudininkų parodymus ar nuvykimą į vietą. Vis dėlto Teisingumo Teismas neprivalo savo iniciatyva taikyti tokių priemonių, jei atitinkama valstybė narė nepateikia jokių įrodymų ir net jokių nuorodų šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju Latvijos Respublika nenurodė, kad Teisingumo Teismui vertėtų pasinaudoti kuria nors pasirengimo nagrinėti bylą priemone.

139. Be to, sutinkant su tuo, kas minėta kalbant apie šio ieškinio pobūdį, ir dėl to, kad nagrinėjamu atveju atsakovė yra pati nurodyta valstybė narė(76), Teisingumo Teismas taip pat negali tiesiogiai kreiptis į šios valstybės narės institucijas, pavyzdžiui, į KNAB, prašydamas pateikti informaciją. Taigi bent jau vykstant procesui, numatytam ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje, valstybės vidaus subjektai negali būti prilyginti institucijoms, įstaigoms ar organams, kurių Teisingumo Teismas gali, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 24 straipsniu, paprašyti pateikti visą, kaip jis mano, būtiną informaciją.

d)      Tarpinė išvada

140. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad remiantis I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinėmis aplinkybėmis – jei būtų patvirtintas jų tikrumas – būtų galima įrodyti, kad yra įvykdytos ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos centrinio banko valdytojo atleidimo iš pareigų sąlygos.

141. Tačiau Latvijos Respublika nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima patvirtinti šių faktinių aplinkybių tikrumą. Todėl Teisingumo Teismas negali patikrinti, ar yra įvykdytos ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kad būtų galima atleisti I. Rimšēvičs iš pareigų.

142. Tai reiškia, kad Latvijos Respublika, atleisdama I. Rimšēvičs iš pareigų, neįrodžiusi, kad yra įvykdytos minėtoje nuostatoje nurodytos sąlygos, pažeidė ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį. Todėl I. Rimšēvičs ir ECB nurodytą pagrindą, grindžiamą tuo, kad Latvijos Respublika pažeidė ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, reikia pripažinti pagrįstu.

2.      Dėl Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų tariamo pažeidimo

143. I. Rimšēvičs teigia, kad jo atleidimas iš Latvijos banko valdytojo pareigų reiškia jam, kaip ECB valdančiosios tarybos nariui, pagal Protokolą Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų – kuris, remiantis jo 22 straipsnio pirma pastraipa, taip pat taikomas ECB, jo organų nariams ir personalui – suteikto imuniteto pažeidimą.

144. Pagal Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 11 straipsnio a punktą Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams kiekvienos valstybės narės teritorijoje suteikiamas imunitetas nuo jurisdikcijos dėl jų veiksmų, atliktų einant pareigas, įskaitant pasakytas ar rašytines kalbas. Nors ši nuostata susijusi tik su „imunitetu nuo jurisdikcijos“(77), neatmestina, kad šį imunitetą, bent jau tais atvejais, kurie susiję su aukštas vadovaujamąsias pareigas einančiais asmenimis, galima aiškinti ir kaip apimantį šių asmenų imunitetą nuo patraukimo atsakomybėn(78). Be to, atsižvelgiant į ECB valdančiosios tarybos narių nepriklausomumo svarbą(79), logiška manyti, kad jie negali būti traukiami atsakomybėn taikant priemones, kaip antai KNAB I. Rimšēvičs skirtas priemones, t. y. sulaikymą ar patikrinimus(80), jei Valdančioji taryba nėra priėmusi sprendimo panaikinti imunitetą.

145. Protokolu Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų Valdančiosios tarybos nariams suteikiamą imunitetą reikia skirti nuo apsaugos nuo atleidimo iš pareigų, suteikiamos nacionalinių centrinių bankų valdytojams pagal ECBS ir ECB statutą. Taigi, jei kalbama apie valdytojo atleidimą iš pareigų, jo nepriklausomumą užtikrina šio statuto 14 straipsnio 2 dalis, kuri, kaip lex specialis, laikoma viršesne už Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų bendrąsias nuostatas. Jei ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos – prireikus tai turi patikrinti Teisingumo Teismas, – valdytojas gali būti atleistas iš pareigų nesant būtinybės priimti ir sprendimą dėl jo imuniteto panaikinimo. Todėl pačiu Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų nuostatų pažeidimu negalima remtis ginčijant sprendimą atleisti valdytoją iš pareigų pareiškus ieškinį, grindžiamą ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalimi.

146. Vis dėlto Protokolu Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų valdytojams suteiktas imunitetas apsaugo juos nuo patraukimo atsakomybėn, neatsižvelgiant į sprendimą atleisti iš pareigų, prieš priimant tokį sprendimą(81) arba tuo atveju, jei toks sprendimas panaikinamas Teisingumo Teismui išnagrinėjus dėl jo pareikštą ieškinį. Todėl toks imunitetas gali būti svarbus esant pareikštam ieškiniui dėl sprendimo atleisti valdytoją iš pareigų, jeigu įrodymai, kuriuos pateikia atitinkama valstybė narė, grįsdama šį sprendimą, yra gauti pažeidžiant šį imunitetą.

147. Tiesa, šioje byloje nebūtina nuspręsti dėl įrodymų, galimai gautų pažeidžiant I. Rimšēvičs imunitetą, prieš atleidžiant jį iš pareigų, priimtinumo, nes Latvijos Respublika bet kuriuo atveju nepateikė įrodymų, todėl nereikia nuspręsti dėl I. Rimšēvičs pateikto kaltinimo, grindžiamo Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų pažeidimu.

148. Tačiau šiuo protokolu I. Rimšēvičs suteikiamas imunitetas vėl gali tapti svarbus tuo atveju, jeigu jis būtų grąžintas į pareigas Teisingumo Teismui priėmus sprendimą, kuriame būtų konstatuota, kad nebuvo įvykdytos atleidimo iš šių pareigų sąlygos.

149. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ECB teigia, jog Protokolu Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų I. Rimšēvičs suteiktas imunitetas susijęs tik su jo, kaip ECB valdančiosios tarybos nario, veiksmais, o Latvijos Respublika jam pateikia kaltinimus dėl veiksmų, kuriuos jis tariamai įvykdė vien kaip Latvijos banko valdytojas. Pavyzdžiui, bankui, kurio naudai tariamai veikė I. Rimšēvičs, Trasta Komercbanka, buvo taikoma tiesioginė Latvijos Finanšu un kapitāla tirgus komisija rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra. Taigi šio banko atžvilgiu nebuvo priimtas joks sprendimas dėl rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros, išskyrus 2016 m. priimtą sprendimą atšaukti jam išduotą licenciją. Be to, šį sprendimą parengė ne Valdančioji taryba ir ši priėmė jį tik vykstant neprieštaravimo procedūrai, pagal kurią nereikalaujama aiškaus jos narių pritarimo(82).

150. Tačiau ECB valdančioji taryba, neatsižvelgiant į pirmesniame punkte nurodytą ECB prieštaravimą, pagal Reglamentą Nr. 1024/2013 yra bent jau susijusi su rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų, kaip antai Trasta Komercbanka, priežiūra ir yra įgaliota priimti sprendimus dėl jų licencijų. Todėl, atsižvelgiant į KNAB I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes(83), negalima iškart atmesti galimybės, kad KNAB tyrimas, taip pat Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro jau vykdomas tyrimas yra susiję ir su I. Rimšēvičs veiksmais, įvykdytais einant ECB valdančiosios tarybos nario pareigas.

3.      Dėl tariamo Latvijos teisės pažeidimo

151. I. Rimšēvičs teigia, kad KNAB, 2018 m. vasario 19 d. sprendimu skirdama jam prievartos priemones, pažeidė Latvijos banko įstatymą ir Latvijos baudžiamojo proceso kodeksą.

152. Viena vertus, KNAB pažeidė Latvijos banko įstatymą, priimtą siekiant perkelti reikšmingas SESV nuostatas, nes pagal jį Latvijos banko valdytoją galima atleisti tik tam tikrais aiškiai apibrėžtais atvejais ir tik Latvijos Respublikos parlamento sprendimu.

153. Kita vertus, KNAB pažeidė Latvijos baudžiamojo proceso kodeksą, nes, kiek tai susiję su I. Rimšēvičs, nebuvo įvykdytos prievartos priemonių skyrimo sąlygos, t. y. nebuvo rizikos, kad asmuo kliudys atlikti tyrimą ar padarys kitų nusikaltimų. Pirmiausia I. Rimšēvičs nuo pat pradžių aktyviai bendradarbiavo su tyrėjais. Be to, I. Rimšēvičs, naudodamasis savo, kaip Latvijos banko valdytojo, įgaliojimais, bet kuriuo atveju neturi būtinų įgaliojimų, kad galėtų darydamas įtaką veikti tam tikro banko naudai, kuo yra kaltinamas. Galiausiai I. Rimšēvičs sulaikymas buvo neteisėtas, nes tokiam sulaikymui Baudžiamojo proceso kodekse nustatytos sąlygos taip pat nebuvo įvykdytos.

154. Visų pirma, verta pažymėti, kad nagrinėjamu atveju į Teisingumo Teismą kreiptasi dėl prievartos priemonių, KNAB skirtų I. Rimšēvičs 2018 m. vasario 19 d. sprendimu, kuris neapima jo sulaikymo. Todėl Teisingumo Teismas neturi nagrinėti I. Rimšēvičs sulaikymo teisėtumo(84).

155. Be to, kaltinimus, grindžiamus Latvijos teisės pažeidimu, reikia atmesti, nesant būtinybės Teisingumo Teismui nagrinėti jų pagrįstumą.

156. Iš tikrųjų nacionalinio centrinio banko valdytojo atleidimo iš pareigų leistinumo klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Sąjungos teisę, pirmiausia – į ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, kurias reikia aiškinti savarankiškai, siekiant užtikrinti vienodą jų taikymą(85).

157. Todėl, jei šiose nuostatose nurodytos sąlygos yra įvykdytos – prireikus Teisingumo Teismas turi tai patikrinti, – nacionalinio centrinio banko valdytojas gali būti atleistas iš pareigų neatsižvelgiant į galimas tokio atleidimo sąlygas, nustatytas ir nacionalinėje teisėje. Priešingai, jei šios sąlygos nėra įvykdytos, centrinio banko valdytojas negali būti atleistas iš pareigų, net jei būtų laikomasi sąlygų ar procedūrų, kurios šiuo tikslu numatytos nacionalinėje teisėje.

158. Taigi klausimas, ar centrinio banko valdytojas atleistas iš pareigų taikant „oficialią“ procedūrą, tuo tikslu numatytą atitinkamoje nacionalinėje teisėje, arba kurią nors kitą priemonę, neturi reikšmės nagrinėjant tokio atleidimo iš pareigų leistinumo klausimą atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad, kaip minėta(86), atleidimo iš pareigų sąvoka, kaip ji suprantama pagal ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalį, yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri susijusi ne su priemonės forma ar statusu pagal nacionalinę teisę, o su jos esme ir konkrečiomis pasekmėmis.

159. Be to, kaip taip pat minėta(87), jei esama pakankamai įrodymų, kad būtų galima patvirtinti, jog yra įvykdytos dėl valdytojo atleidimo iš pareigų ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos materialinės sąlygos, turi būti galima laikinai nušalinti tokį valdytoją nuo pareigų, kol bus užbaigtas baudžiamasis procesas ar įvykdyta „oficiali“ atleidimo iš pareigų procedūra, numatyta pagal nacionalinę teisę.

160. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad I. Rimšēvičs pateiktas kaltinimas, grindžiamas Latvijos banko įstatymo ir Latvijos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, neturi reikšmės, todėl jį reikia atmesti.

D.      Tarpinė išvada

161. Kaip minėta(88), išnagrinėjus šias bylas matyti, kad Latvijos Respublika nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti I. Rimšēvičs inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių tikrumą. Taigi Teisingumo Teismas negali patikrinti, ar yra įvykdytos ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kad būtų galima atleisti I. Rimšēvičs iš Latvijos banko valdytojo pareigų.

162. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į pirmiau pateiktas pastabas dėl šio ieškinio pobūdžio(89), reikia konstatuoti, kad Latvijos Respublika, nušalindama I. Rimšēvičs nuo pareigų neįrodžiusi, kad yra įvykdytos ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, neįvykdė jai pagal šią nuostatą tenkančių įsipareigojimų.

VI.    Bylinėjimosi išlaidos

163. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

164. Iš pirmiau nurodytų motyvų matyti, kad Latvijos Respublika yra šią bylą pralaimėjusi šalis.

165. Be to, byloje C‑238/18 ECB reikalavo priteisti iš Latvijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas. Todėl Latvijos Respublika turi padengti byloje C‑238/18 patirtas savo bylinėjimosi išvadas ir iš jos priteisiamos ECB patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tas pats taikytina ir bylinėjimosi išlaidoms, susijusioms su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra, kurią taikant priimta 2018 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutartis (C‑238/18 R, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:581), pagal kurią bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas buvo atidėtas.

166. Priešingai, byloje C‑202/18 I. Rimšēvičs nereikalavo priteisti iš Latvijos Respublikos bylinėjimosi išlaidų, o Latvijos Respublika taip pat nereikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidų iš I. Rimšēvičs. Taigi, nesant reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų, reikia nuspręsti, kad byloje C‑202/18 kiekviena šalis padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas(90).

VII. Išvada

167. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui byloje C‑202/18 priimti tokį sprendimą:

1.      2018 m. vasario 19 d. Korupcijas novēršanas un apkarošanas birojs (Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnyba, Latvija) sprendimu uždrausdama Ilmārs Rimšēvičs eiti Latvijas Banka (Latvijos bankas) valdytojo pareigas Latvijos Respublika neįvykdė jai pagal Protokolo Nr. 4 dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 14 straipsnio 2 dalį tenkančių įsipareigojimų.

2.      I. Rimšēvičs ir Latvijos Respublika patys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

168. Taip pat siūlau Teisingumo Teismui byloje C‑238/18 priimti tokį sprendimą:

1.      2018 m. vasario 19 d. Korupcijas novēršanas un apkarošanas birojs (Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija tarnyba, Latvija) sprendimu uždrausdama Ilmārs Rimšēvičs eiti Latvijas Banka (Latvijos bankas) valdytojo pareigas Latvijos Respublika neįvykdė jai pagal Protokolo Nr. 4 dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 14 straipsnio 2 dalį tenkančių įsipareigojimų.

2.      Latvijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Europos Centrinio Banko bylinėjimosi išlaidos, įskaitant išlaidas, patirtas vykdant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      Be to, Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme nagrinėjamos kelios bylos, susijusios su 2016 m. kovo 3 d. Europos Centrinio Banko (ECB) įvykdytu Trasta Komercbanka licencijos atšaukimu; žr. šiuo metu Bendrajame Teisme nagrinėjamas bylas T‑247/16, Fursin ir kt. / ECB ir T‑698/16, Trasta Komercbanka ir kt. / ECB, 2017 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo nutartį Fursin ir kt. / ECB (T‑247/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:623), taip pat apeliacinius skundus, pateiktus dėl šios nutarties bylose C‑663/17 P, ECB / Trasta Komercbanka ir kt., C‑665/17 P, Komisija / Trasta Komercbanka ir kt. ir ECB, ir C‑669/17 P, Trasta Komercbanka ir kt. / ECB, šiuo metu nagrinėjamus Teisingumo Teisme.


3      Protokolas Nr. 4 dėl Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos Centrinio Banko (ECB) statuto, pridėtas prie ESS ir SESV (OL C 202, 2016, p. 230).


4      Žr., be kita ko, ECBS ir ECB statuto 12 straipsnio 1 dalį.


5      Žr., be kita ko, 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 26 straipsnio 8 dalį.


6      Žr., be kita ko, SESV 119 straipsnio 2 ir 3 dalis, 127 straipsnio 1 dalį, 219 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 282 straipsnio 2 dalį.


7      Generalinio advokato F. G. Jacobs teigimu, ECB nepriklausomumas nėra savitikslis, juo siekiama leisti ECB veiksmingai siekti kainų stabilumo tikslo; žr. išvadą, pateiktą byloje Komisija / ECB (C‑11/00, EU:C:2002:556, 150 punktas). Dėl ryšio tarp ECB nepriklausomumo ir kainų stabilumo tikslo taip pat žr. Sutarties dėl Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties peržiūros siekiant sukurti Ekonominę ir pinigų sąjungą projektą, 1990 m. rugpjūčio 21 d. Komisijos komunikatas, Europos Bendrijų biuletenis, priedas Nr. 2/91, pirmiausia p. 14, 20 ir 58.


8      Žr. šios išvados 31 punktą.


9      C‑202/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:489.


10      C‑238/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:488.


11      C‑238/18 R, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:581.


12      Pagal ECBS ir ECB statuto 35 straipsnio 5 dalį paprastai ECB sprendimą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priima Valdančioji taryba. Tačiau šio statuto 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šioje nuostatoje numatytą ieškinį gali pareikšti suinteresuotasis valdytojas arba Valdančioji taryba. Bet reikia pripažinti, kad ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis atspindi tik Valdančiosios tarybos, kaip ECB organo, kompetenciją priimti sprendimą pareikšti ieškinį ir nereiškia, kad Valdančioji taryba turi teisę pareikšti ieškinį vietoj paties ECB. Todėl nagrinėjamu atveju teisinga, kad būtent ECB pareiškė ieškinį byloje C‑238/18, nurodydamas, jog sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą priėmė Valdančioji taryba.


13      Šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 5 d. Nutartį Chatzidakis Nevas / Caisse des juristes à Athènes (142/83, EU:C:1983:267, 3 ir 4 punktai) ir 1993 m. birželio 30 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba ir Komisija (C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271, 12 punktas).


14      1995 m. sausio 23 d. Bendrojo Teismo nutartis Bilanzbuchhalter / Komisija (T‑84/94, EU:T:1995:9, 26 punktas). Dėl ECB konkrečios teisės kreiptis į Teisingumo Teismą siekiant, kad būtų pripažinta, jog nacionalinis centrinis bankas neįvykdė savo įsipareigojimų, tenkančių pagal SESV 271 straipsnio d punktą, žr. šios išvados 25 punktą.


15      Žr., ex multis, 2012 m. birželio 14 d. Sprendimą Banco Español de Crédito (C‑618/10, EU:C:2012:349, 61 punktas), 2016 m. sausio 14 d. Sprendimą Vodafone (C‑395/14, EU:C:2016:9, 40 punktas) ir 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Komisija / Čekijos Respublika (C‑314/16, EU:C:2018:42, 47 punktas).


16      Žr. mano nuomonę, pateiktą byloje Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:675, 127–131 punktai), 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756, 135 punktas), mano išvadą byloje Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:21, 32 punktas) ir 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 59 ir 70 punktai).


17      Žr. versijas: prancūzų kalba „un recours contre la décision prise à cet effet peut être introduit“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „toute personne <…> peut former <…> un recours contre les actes <…>“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa), nyderlandų kalba „tegen een besluit daartoe kan de betrokken president of de Raad van bestuur beroep instellen“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „iedere natuurlijke of rechtspersoon kan <…> beroep instellen tegen handelingen <…>“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa), vokiečių kalba „gegen einen entsprechenden Beschluss kann der betreffende Präsident einer nationalen Zentralbank oder der EZB-Rat <…> den Gerichtshof anrufen“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „jede <…> Person kann <…> gegen <…> Handlungen <…> Klage erheben“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa), latvių kalba „var apstrīdēt šo lēmumu“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „jebkura <…> persona <…> var celt prasību par tiesību aktu“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa).


18      Žr. 1990 m. lapkričio 27 d. centrinių bankų vadovų pasiūlymą, paskelbtą „Agence Europe“, Europe / Documents, Nr. 1669/1670, 1990 m. gruodžio 8 d., PDF formato dokumentą, p. 1 ir 6 (https://www.ecb.europa.eu/ecb/access_to_documents/document/cog_pubaccess/shared/data/ecb.dr.parcg2007_0005draftstatute.en.pdf?c34e41042567a5832ffd2adb7e5baa48), taip pat 1991 m. balandžio 26 d. pasiūlymą (CONF-UEM 1613/91), PDF formato dokumentą, p. 1 ir 12 (https://www.ecb.europa.eu/ecb/access_to_documents/document/cog_pubaccess/shared/data/ecb.dr.parcg2007_0010draftstatute.en.pdf?77031b02df114d03b2da29d4d1ccf33d).


19      O SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje versijoje anglų kalba nurodyta, kad „any natural or legal person may <…> institute proceedings against an act <…>“.


20      Žr. 1991 m. spalio 28 d. pirmininkaujančios šalies pasiūlymą tarpvyriausybinei konferencijai dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos (SN 3738/91 (UEM 82)), PDF formato dokumentą, p. 47 (http://ec.europa.eu/dorie/fileDownload.do;jsessionid=Xy2HP92HJVCBrNG02Sws0jJ2QqCrpL968JlDwYGhB2GL1BTJ2Q1V!233738690?docId=409907&cardId=409907).


21      Žr., be versijų anglų kalba (šios išvados 46 punktas ir 18 išnaša), versijas: ispanų kalba „el gobernador afectado o el Consejo de Gobierno podrán recurrir las decisiones al respecto ante el Tribunal de Justicia“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „toda persona <…> podrá interponer recurso <…> contra los actos“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa), italų kalba „una decisione in questo senso può essere portata dinanzi alla Corte di giustizia“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „qualsiasi persona <…> può proporre <…> un ricorso contro gli atti“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa), portugalų kalba „o governador em causa ou o Conselho do BCE podem interpor recurso da decisão de demissão para o Tribunal de Justiça“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „qualquer pessoa <…> pode interpor <…> recursos contra os atos <…>“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa), taip pat danų kalba „en afgørelse om afskedigelse kan af den pågældende centralbankchef eller af Styrelsesrådet indbringes for Domstolen“ (ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalis) vs „enhver <…> person kan <…> indbringe klage med henblik på prøvelse af retsakter <…>“ (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa).


22      Žr. Van den Berg, C. C. A., The Making of the Statute of the European System of Central Banks, Amsterdam, 2005, 137 ir paskesnius puslapius (juose kalbama apie diskusijas, susijusias su ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bet visai neužsimenama apie ginčus dėl ieškinio, nurodyto 14 straipsnio 2 dalyje, pobūdžio), taip pat p. 495–497 (juose autorius išvardija įvairius peržiūrėtus dokumentus ir teigia asmeniškai dalyvavęs daugumoje darbo grupių diskusijų (p. 496)); be to, iš „Agence Europe“, Bulletin quotidien Europe, 1991 m. lapkričio ir gruodžio mėn. numerių, kuriuose pateikiama informacija, be kita ko, susijusi su diskusijomis dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos, vykusiomis ministrų lygmeniu, taip pat visai nematyti, kad būtų vykę ginčai, susiję su ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytu ieškiniu.


23      Iš šios išvados 46 ir 48 punktuose nurodytų datų ir dokumentų matyti, kad šie elementai buvo įtraukti per kelias savaites nuo 1991 m. spalio 30 d. tarpvyriausybinės konferencijos dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos iki Mastrichto sutarties priėmimo per 1991 m. gruodžio 9–11 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimą.


24      Žr., be kita ko, dėl Komisijos – SESV 247 straipsnį (narius gali atstatydinti Teisingumo Teismas, kreipusis į jį Tarybai arba Komisijai), dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 6 straipsnio pirmą pastraipą (nariai gali būti atleisti iš pareigų Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų vieninga nuomone), dėl ECB vykdomosios valdybos – ECBS ir ECB statuto 11 straipsnio 4 dalį (narius gali atstatydinti Teisingumo Teismas Valdančiosios tarybos arba Vykdomosios valdybos prašymu), dėl Europos Sąjungos Audito Rūmų – SESV 286 straipsnio 6 dalį (narius atleisti iš pareigų gali Teisingumo Teismas Audito Rūmų prašymu), dėl Europos ombudsmeno – SESV 228 straipsnio 2 dalį (jį atleisti iš pareigų gali Teisingumo Teismas Europos Parlamento prašymu).


25      Kitaip nei ECB vykdomosios valdybos narių atveju (žr. pirmesnę išnašą), kai jie į pareigas skiriami laikantis procedūros, nurodytos ECBS ir ECB statuto 11 straipsnyje, taigi patenka į Sąjungos sritį, ECB negali tiesiogiai prašyti atleisti iš pareigų centrinių bankų valdytojų, ECB valdančiosios tarybos narių. Jei, ECB manymu, nacionalinio centrinio banko valdytoją reikia atleisti iš pareigų, jis gali remtis SESV 271 straipsnio d punktu, kuris leidžia jam Teisingumo Teisme pareikšti ieškinį nacionaliniam centriniam bankui dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jei ECB yra tos nuomonės, kad nacionalinis centrinis bankas neįvykdė jam pagal Sutartis tenkančių įsipareigojimų.


26      Šiuo klausimu žr. šios išvados 151–160 punktus.


27      Žr. šios išvados 5 punktą.


28      Žr. šios išvados 9 punktą.


29      Žr. šios išvados 12 punktą.


30      Žr. šios išvados 5 punktą.


31      Žr. šios išvados 57 punktą.


32      Šiuo klausimu taip pat žr. šios išvados 151–160 punktus.


33      Žr., be kita ko, ECBS ir ECB statuto 14 straipsnio 2 dalies versijas prancūzų kalba („un gouverneur ne peut être relevé de ses fonctions) ir latvių kalba („Tikai tad, ja vadītājs vairs neatbilst nosacījumiem, kas vajadzīgi pienākumu veikšanai, vai ir izdarījis smagu pārkāpumu, viņu var atbrīvot no amata“), taip pat, pavyzdžiui, anglų kalba („a Governor may be relieved from office only“), ispanų kalba („un gobernador sólo podrá ser relevado de su mandato“), italų kalba („un governatore può essere sollevato dall’incarico solo“), vokiečių kalba („der Präsident einer nationalen Zentralbank kann aus seinem Amt nur entlassen werden“), nyderlandų kalba („en president kan slechts van zijn ambt worden ontheven“), danų kalba („en centralbankchef kan kun afskediges“), portugalų kalba („um governador só pode ser demitido das suas funções“) ir rumunų kalba („un guvernator poate fi eliberat din funcție numai“).


34      Žr. dėl Komisijos narių – SESV 246 ir 247 straipsnius, dėl ECB vykdomosios valdybos narių – ECBS ir ECB statuto 11 straipsnio 4 dalį, dėl Ombudsmeno – SESV 228 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir dėl Audito Rūmų narių – SESV 286 straipsnio 5 dalį (šios nuostatos 6 dalyje, priešingai, kai kuriose kalbinėse versijose kalbama apie atleidimą iš pareigų, kaip ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 6 straipsnyje, kiek tai susiję su šios institucijos nariais).


35      2018 m. liepos 20 d. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ECB / Latvija (C‑238/18 R, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:581, 29 punktas).


36      Dėl Protokolu Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų, pridėtu prie ESS ir SESV (OL C 202, 2016, p. 266), ECB valdytojams suteikiamo imuniteto konkretaus aspekto žr. šios išvados 143–150 punktus.


37      Žr. šios išvados 119 ir paskesnius punktus.


38      Žr. šios išvados 11 punktą.


39      Žr. šios išvados 57 punktą.


40      SESV 130 straipsnis ir ECBS ir ECB statuto 7 straipsnis.


41      C‑432/04, EU:C:2006:140, 70 punktas.


42      Žr. šios išvados 56 punktą ir 24 išnašą.


43      Šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 11 d. Sprendimą Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:455, 120 ir 121 punktai).


44      Žr. šios išvados 37 ir 56 punktus.


45      Žr. šios išvados 17 punktą.


46      Dėl panašių argumentų, susijusių su tinkamo elgesio taisyklėmis, kurių eidami pareigas privalo laikytis komisarai, žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą, pateiktą byloje Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:140, 78 punktas).


47      Žr. šios išvados 5 ir 76 punktus.


48      Žr., be kita ko, dėl Komisijos narių – ESS 17 straipsnio 3 dalį ir SESV 245 straipsnį, taip pat dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo narių – ESS 19 straipsnio 2 dalį bei SESV 253 ir 254 straipsnius.


49      2006 m. liepos 11 d. Sprendimas Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:455, 70 punktas).


50      Žr., be kita ko, dėl Ombudsmeno – SESV 228 straipsnio 2 dalį, dėl Komisijos narių – SESV 247 straipsnį, dėl ECB vykdomosios valdybos narių – ECBS ir ECB statuto 11 straipsnio 4 dalį, dėl Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų – Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnio 1 dalį, IX priedo 9 ir 10 straipsnius, taip pat Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 49 straipsnį.


51      Šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 79 punktas).


52      Žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 35–37 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


53      Žr. šios išvados 17 punktą.


54      Žr. šios išvados 18 punktą.


55      Žr. šios išvados 10 punktą.


56      Neoficialus vertimas.


57      Neoficialus vertimas.


58      Žr. šios išvados 125–130 ir paskesnius punktus.


59      Žr. šios išvados 22 punktą.


60      C‑238/18 R, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:581; žr. šios išvados 21 ir 31 punktus.


61      Žr. šios išvados 22 punktą.


62      Šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimą FSL ir kt. / Komisija (T‑655/11, EU:T:2015:383, 175–176 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


63      Vieninteliai duomenys, Latvijos Respublikos pateikti atsiliepime į ieškinį byloje C‑238/18, – tai Įstatymo dėl Latvijos banko projektas, 2012 m. spalio 2 d. ECB nuomonė dėl parengiamųjų darbų ir teisės aktų pakeitimų, būtinų siekiant įvesti eurą, ir 2018 m. balandžio 13 d. Latvijos banko raštas dėl būtinos informacijos, susijusios su byla C‑238/18.


64      Žr. šios išvados 33 punktą.


65      T. y. KNAB ir prokuroro sprendimus ir rašytinius dokumentus, I. Rimšēvičs advokato parengtus skundus ir rašytinius dokumentus, 2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimą, 2018 m. rugpjūčio 22 d. Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimą (žr. šios išvados 110–118 punktus), taip pat dokumentus, susijusius su 2018 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jos vykdymu Latvijoje (žr. šios išvados 21 ir 22 punktus).


66      2018 m. vasario 27 d. Rīgas rajona tiesa (Rygos apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimo ir 2018 m. rugpjūčio 22 d. Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesa (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas) teisėjo, atliekančio žmogaus teisių užtikrinimo kontrolę, sprendimo (žr. šios išvados 110–118 punktus).


67      Žr. šios išvados 17 punktą.


68      Žr., be kita ko, 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimą Johnston (222/84, EU:C:1986:206, 21 punktas) ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija (sujungtos bylos C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 336 ir 337 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


69      2013 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija ir kt. / Kadi (sujungtos bylos C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119 punktas).


70      Žr. mutatis mutandis 2009 m. spalio 7 d. Tarnautojų teismo Sprendimą Y / Komisija (F‑29/08, EU:F:2009:136, 74 ir 75 punktai).


71      Žr. šios išvados 108 punktą.


72      Dėl šių sąlygų žr., be kita ko, 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 38, 42, 44 ir 45 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).


73      Žr. įstatymo dėl KNAB nuostatas, cituojamas šios išvados 13 punkte.


74      Žr. šios išvados 86 punktą.


75      Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2013 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija ir kt. / Kadi (sujungtos bylos C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 125–129 punktai), taip pat 2015 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento (OL L 105, 2015, p. 1), iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 13 d. (OL L 217, 2016, p. 72), 105 straipsnį.


76      Žr. šios išvados 65 punktą.


77      Priešingai, minėto protokolo 9 straipsnyje, kalbant apie Parlamento narius, daroma nuoroda į „imunitet[ą] nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn“. Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsniu Parlamento nariams suteikiamas materialinis imunitetas arba neliečiamumas dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo, o šio protokolo 9 straipsniu jiems užtikrinamas imunitetas nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn; dėl šios skirtumo žr. 2008 m. spalio 21 d. Sprendimą Marra (C‑200/07 ir C‑201/07, EU:C:2008:579, 24 punktas) ir 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Patriciello (C‑163/10, EU:C:2011:543, 18 punktas), taip pat generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą, pateiktą sujungtose bylose Marra (C‑200/07 ir C‑201/07, EU:C:2008:369, 13 punktas), ir generalinio advokato N. Jääskinen išvadą, pateiktą byloje Patriciello (C‑163/10, EU:C:2011:379, 3 punktas).


78      Šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 24 d. Bendrojo Teismo sprendimą RQ / Komisija (T‑29/17, EU:T:2018:717, 5–12 punktai); taip pat žr. – kalbant apie tą patį kontekstą,– 2016 m. liepos 20 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartį OLAF generalinis direktorius / Komisija (T‑251/16 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:424, 10–16 punktai) ir – dėl kitokio konteksto – 2010 m. sausio 13 d. Tarnautojų teismo Sprendimą A ir G / Komisija (F‑124/05 ir F‑96/06, EU:F:2010:2, 60 punktas).


79      Žr. šios išvados 5, 76 ir 101 punktus.


80      Žr. šios išvados 16, 17 ir 129 punktus.


81      Taigi neatmestina, kad KNAB, prieš 2018 m. vasario 15 d. pradėdama tyrimą, prieš atlikdama patikrinimus ar bent prieš I. Rimšēvičs sulaikymą 2018 m. vasario 17 d. (žr. šios išvados 16 punktą), turėjo prašyti ECB valdančiosios tarybos panaikinti jo imunitetą.


82      Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 26 straipsnio 8 dalį (žr. šios išvados 5 išnašą).


83      Žr. šios išvados 99 punktą.


84      I. Rimšēvičs nepateikdamas papildomų paaiškinimų pažymi, kad dėl savo sulaikymo pateikė skundą nacionaliniam teismui, o šis jį dėl formalių priežasčių atmetė, ir kad rengia pareiškimą Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl neteisėto laisvės atėmimo.


85      Šiuo klausimu žr. 1982 m. balandžio 29 d. Sprendimą Pabst & Richarz (17/81, EU:C:1982:129, 18 punktas), 2006 m. liepos 11 d. Sprendimą Chacón Navas (C‑13/05, EU:C:2006:456, 40 punktas) ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Associazione Italia Nostra Onlus (C‑444/15, EU:C:2016:978, 66 punktas).


86      Žr. šios išvados 77 punktą.


87      Žr. šios išvados 119–122 punktus.


88      Žr. šios išvados 140–142 punktus.


89      Žr. šios išvados 52–68 punktus.


90      Iš tikrųjų iš bylos šalies galima priteisti bylinėjimosi išlaidas, tik jei laimėjusi šalis to reikalavo (žr. 1992 m. birželio 9 d. Sprendimą Lestelle / Komisija, C‑30/91 P, EU:C:1992:252, 38 punktas, ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Parlamentas / Ripa di Meana ir kt., C‑470/00 P, EU:C:2004:241, 86 punktas). Taigi, jei nereikalaujama padengti bylinėjimosi išlaidų, Teisingumo Teismas, net neatsisakius reikalavimų, pagal analogiją taiko Procedūros reglamento 141 straipsnio 4 dalį („Bylinėjimosi išlaidos reikalavimų atsisakymo atveju“), pagal kurią, „jeigu nėra reikalaujama atlyginti bylinėjimosi išlaidų, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas“ (dėl 1991 m. birželio 19 d. redakcijos Procedūros reglamento 69 straipsnio 5 dalies trečios pastraipos žr. 2005 m. spalio 6 d. Sprendimą Scott / Komisija (C‑276/03 P, EU:C:2005:590, 39 punktas); taip pat žr. 2015 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartį Comité d’entreprise SNCM / Komisija (C‑410/15 P(I), EU:C:2015:669, 22 punktas)).