TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. kovo 7 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Institucinė teisė – Piliečių iniciatyva – Reglamentas (ES) Nr. 211/2011 – Pasiūlytos piliečių iniciatyvos registravimas – 4 straipsnio 2 dalies b punktas – Sąlyga, kuria remiantis pasiūlymas neturi akivaizdžiai nepatekti į Europos Komisijos įgaliojimus teikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis – Įrodinėjimo pareiga – Ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda – SESV 174 straipsnis – Piliečių iniciatyva „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrai išsaugoti“ – Prašymas įregistruoti – Komisijos atsisakymas registruoti“
Byloje C‑420/16 P
dėl 2016 m. liepos 28 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Balázs-Árpád Izsák, gyvenantis Tirgu Mureše (Rumunija),
Attila Dabis, gyvenantis Budapešte (Vengrija),
atstovaujami advokato D. Sobor,
apeliantai,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Europos Komisijai, atstovaujamai K. Banks, K. Talabér-Ritz, H. Krämer ir B.‑R. Killmann,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
Vengrijai, atstovaujamai Z. Fehér,
Graikijos Respublikai,
Rumunijai, atstovaujamai H. Radu, C. R. Canţăr, C.‑M. Florescu, L. Liţu ir E. Gane,
Slovakijos Respublikai, atstovaujamai B. Ricziová,
įstojusioms į bylą šalims pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmosios kolegijos pirmininko pareigas einanti Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, teisėjai J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, E. Regan ir S. Rodin (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Mengozzi,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. gegužės 3 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2018 m. spalio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniais skundais Balázs-Árpád Izsák ir Attila Dabis prašo panaikinti 2016 m. gegužės 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Izsák ir Dabis / Komisija (T‑529/13, EU:T:2016:282, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo buvo atmestas jų ieškinys dėl 2013 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimo C(2013) 4975 final atmesti prašymą užregistruoti 2013 m. birželio 18 d. Komisijai pasiūlytą Europos piliečių iniciatyvą „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrai išsaugoti“ (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.
Teisinis pagrindas
2 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos (OL L 65, 2011, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 94, 2012, p. 49) 1, 2, 4 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(1) Europos Sąjungos sutartimi (toliau – ES sutartis) numatant Europos piliečių iniciatyvą sustiprinama Sąjungos pilietybė ir dar labiau sutvirtinamas demokratinis Sąjungos veikimas, inter alia, kiekvienam piliečiui suteikiant teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Taikant šią procedūrą, piliečiai gali tiesiogiai kreiptis į Komisiją prašydami ir ragindami, kad ji pateiktų pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto, kuriuo siekiama įgyvendinti Sutartis, ir ši galimybė panaši į Europos Parlamentui pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 225 straipsnį ir Tarybai pagal SESV 241 straipsnį suteiktą teisę.
(2) Šios procedūros ir sąlygos, kurias reikia taikyti siekiant įgyvendinti piliečių iniciatyvą, turėtų būti aiškios, paprastos, lengvos taikyti ir turėtų atitikti piliečių iniciatyvos pobūdį, kad būtų skatinamas piliečių dalyvavimas, o Sąjunga būtų prieinamesnė. Jos taip pat turėtų padėti pasiekti deramą teisių ir pareigų pusiausvyrą.
<…>
(4) Piliečių pageidavimu Komisija turėtų suteikti piliečiams informacijos ir neoficialių patarimų, susijusių su piliečių iniciatyvomis, ypač dėl registravimo reikalavimų.
<…>
(10) Siekiant užtikrinti pasiūlytų piliečių iniciatyvų suderinamumą ir skaidrumą bei išvengti padėties, kai parašai renkami dėl siūlomos piliečių iniciatyvos, kuri neatitinka šiame reglamente nustatytų sąlygų, turėtų būti privaloma, prieš pradedant iš piliečių rinkti reikalingus pritarimo pareiškimus, tokias iniciatyvas užregistruoti tam skirtoje Komisijos interneto svetainėje. Visas siūlomas piliečių iniciatyvas, kurios atitinka šiame Reglamente nustatytas sąlygas, turėtų registruoti Komisija. Komisija turėtų registruoti pranešimus, laikydamasi bendrų gero administravimo principų.“
3 Reglamento Nr. 211/2011 1 straipsnyje nurodyta:
„Šiuo reglamentu nustatomos piliečių iniciatyvos procedūros ir sąlygos, kaip numatyta ES sutarties 11 straipsnyje ir SESV 24 straipsnyje.“
4 Šio reglamento 2 straipsnyje nustatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
1) piliečių iniciatyva – Komisijai pagal šį reglamentą pateikta iniciatyva, kurioje Komisija raginama neviršydama savo įgaliojimų pateikti pasiūlymą dėl tų klausimų, dėl kurių, piliečių nuomone, Sutartims įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas, ir kuriai pritarė bent milijonas reikalavimus atitinkančių pasirašiusiųjų, kurie yra bent iš ketvirtadalio visų valstybių narių;
<…>
3) organizatoriai – fiziniai asmenys, sudarantys piliečių komitetą, kuris rengia piliečių iniciatyvą ir ją pateikia Komisijai.“
5 Minėto reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse išdėstyta:
„1. Prieš pradėdami iš pasirašiusiųjų rinkti pritarimo pasiūlytai iniciatyvai pareiškimus, organizatoriai turi ją užregistruoti Komisijoje ir pateikti II priede nurodytą informaciją, visų pirma apie pasiūlytos piliečių iniciatyvos dalyką.
Ta informacija pateikiama viena iš oficialiųjų Sąjungos kalbų Komisijos tam skirtame internetiniame registre (toliau – registras).
Organizatoriai registrui ir tam tikrais atvejais savo interneto svetainėje turi nuolat pateikti atnaujintą informaciją apie pasiūlytos piliečių iniciatyvos paramos ir finansavimo šaltinius.
Kai registracija patvirtinta pagal 2 dalį, organizatoriai gali pateikti pasiūlytą piliečių iniciatyvą kitomis oficialio[sio]mis Sąjungos kalbomis ir ją įtraukti į registrą. Organizatoriai atsakingi už pasiūlytos piliečių iniciatyvos vertimą į kitas oficialias Sąjungos kalbas.
Komisija sukuria kontaktinį centrą, kuris teikia informaciją ir pagalbą.
2. Per du mėnesius nuo II priede nurodytos informacijos gavimo dienos Komisija registruoja pasiūlytą piliečių iniciatyvą, suteikdama jai unikalų numerį ir išsiunčia patvirtinimą organizatoriams, jei laikomasi šių sąlygų:
<…>
b) nėra taip, kad pasiūlyta piliečių iniciatyva akivaizdžiai nepatektų į Komisijos įgaliojimus pateikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis;
<…>
3. Komisija atsisako registruoti iniciatyvą, jei neįvykdytos 2 dalyje nurodytos sąlygos.
Jei Komisija atsisako registruoti pasiūlytą iniciatyvą, ji praneša organizatoriams apie tokio atsisakymo priežastis ir apie visas galimas teismines ir neteismines teisės gynimo priemones, kurių jie gali imtis.“
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
6 Skundžiamame sprendime nurodytas ginčo aplinkybes galima trumpai apibendrinti taip.
7 2013 m. birželio 18 d. apeliantai kartu su kitais penkiais asmenimis Komisijai įteikė siūlomą Europos piliečių iniciatyvą (toliau – EPI) „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrų išsaugoti“ (toliau – nagrinėjama pasiūlyta EPI).
8 Komisijos tam skirtame internetiniame registre apeliantai, vadovaudamiesi Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 1 dalimi, pateikė šio reglamento II priede nurodytą būtiniausią informaciją (toliau – reikalaujama informacija), visų pirma nagrinėjamos pasiūlytos EPI dalyko ir tikslų santrauką.
9 Iš apeliantų pateiktos reikalaujamos informacijos matyti, jog nagrinėjama pasiūlyta EPI siekiama, kad, vykdant Sąjungos sanglaudos politiką, ypatingas dėmesys būtų skiriamas regionams, kurie dėl jiems būdingų etninių, kultūrinių, religinių ar kalbinių ypatybių skiriasi nuo gretimų regionų.
10 Remdamiesi Reglamento Nr. 211/2011 II priedu, apeliantai kartu su reikalaujama informacija pateikė išsamesnės informacijos apie nagrinėjamos pasiūlytos EPI dalyką, tikslus ir aplinkybes (toliau – papildoma informacija).
11 Apeliantų teigimu, tam, kad SESV 174—178 straipsniuose reglamentuojama sanglaudos politika atitiktų ESS 2 ir 3 straipsniuose nustatytas pagrindines vertybes, ji turi prisidėti prie tautinių mažumų gyvenamų regionų, kuriems kyla pavojus dėl Europos ekonominės integracijos, specifinių etninių, kultūrinių, religinių ar kalbinių ypatybių, išsaugojimo ir prie trūkumų bei diskriminacijos, darančių įtaką šių regionų ekonominei plėtrai, pašalinimo. Todėl siūlomu teisės aktu tautinių mažumų gyvenamiems regionams turėjo būti suteikta tokia pati galimybė pasinaudoti fondais, ištekliais ir Sąjungos sanglaudos politikos programomis, kaip ir šiuo metu reikalavimus atitinkantiems regionams, kurie buvo įtraukti į 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1059/2003 dėl bendro teritorinių statistinių vienetų klasifikatoriaus (NUTS) nustatymo (OL L 154, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., sk. 14, t. 1, p. 196) I priedą. Kaip teigia apeliantai, į šias užtikrinimo priemones galėjo būti įtrauktas regioninių savivaldos institucijų, turinčių pakankamus įgaliojimus padėti tautinių mažumų gyvenamiems regionams išsaugoti savo tautines, kalbines ir kultūrines ypatybes bei identitetą, steigimas.
12 Ginčijamu sprendimu Komisija atmetė prašymą įregistruoti nagrinėjamą pasiūlytą EPI, motyvuodama tuo, jog iš išsamios šioje iniciatyvoje nurodytų Sutarčių nuostatų ir kitų galimų teisinių pagrindų analizės matyti, kad ši iniciatyva akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus teikti siūlymą dėl Sąjungos teisės akto priėmimo siekiant įgyvendinti Sutartis.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
13 2013 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai apeliantai pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
14 Grįsdami savo ieškinį jie nurodė vienintelį pagrindą, grindžiamą tuo, kad Komisija padarė teisės klaidų, kai, remdamasi Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktu, atsisakė registruoti nagrinėjamą pasiūlytą EPI.
15 Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad Komisija nepadarė jokios teisės klaidos, manydama, kad nagrinėjama pasiūlyta EPI akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus teikti pasiūlymą dėl teisės akto tuo klausimu.
16 Taigi jis atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.
Šalių reikalavimai
17 Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą ir ginčijamą sprendimus,
– subsidiariai – panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
18 Vengrija Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti sprendimą dėl bylos esmės arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
19 Komisija, Rumunija ir Slovakijos Respublika Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį
20 Pagal Procedūros reglamento 82 straipsnio 2 dalį žodinė proceso dalis buvo baigta 2018 m. spalio 4 d. generaliniam advokatui P. Mengozzi pateikus išvadą.
21 2018 m. lapkričio 1 d. raštu Rumunija paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį.
22 Ši valstybė narė, ginčydama generalinio advokato motyvus, pateiktus jo išvados 51–55 punktuose, iš esmės teigia, kad jis pateikė du argumentus, dėl kurių šalys neišsakė savo nuomonės. Pirma, generalinis advokatas įtraukė tautinių mažumų gyvenamus regionus į pasienio vietovių kategoriją, nurodytą SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje. Antra, jis nurodė, kad nuoroda į pasienio vietoves, nurodytas SESV 174 straipsnyje, gali paneigti išvadą, kad šis straipsnis turi būti taikomas atsižvelgiant į valstybių narių politinę, administracinę ir institucinę padėtį pagal ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį.
23 Šiuo aspektu iš SESV 252 straipsnio antros pastraipos matyti, kad generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti, tačiau Teisingumo Teismo nesaisto nei ši išvada, nei ją pagrindžiantys motyvai (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 57 punktą; taip pat 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Andersen, C‑303/13 P, EU:C:2015:647, 33 punktą).
24 Taigi šalies nesutikimas su minėta išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės dalies atnaujinimą (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 62 punktas ir 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 26 punktas).
25 Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas, pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – be kita ko, jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis teisiniu argumentu, dėl kurio suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Taryba / Front Polisario, C‑104/16 P, EU:C:2016:973, 62 punktas).
26 Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra.
27 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Rumunija remiasi iš dalies klaidingu išvados aiškinimu. Generalinio advokato argumentai, išdėstyti išvados 51–55 punktuose, yra susiję su klausimu, ar tautinių mažumų gyvenami regionai gali būti klasifikuojami kaip vietovės, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą, visų pirma kaip regionai, kurie turi didelių ir nuolatinių demografinių trūkumų, ir, atsižvelgiant į tai, ar trūkumų sąrašas, nurodytas šioje nuostatoje, yra orientacinis, ar išsamus. O šis klausimas, kuris visų pirma susijęs su sąrašo pobūdžiu ir kurį apeliantai pateikė savo apeliaciniame skunde, buvo išsamiai šalių aptartas.
28 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, nusprendžia, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.
Dėl apeliacinio skundo
29 Grįsdami savo apeliacinį skundą apeliantai remiasi penkiais pagrindais. Pirmasis pagrindas grindžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio pažeidimu ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkto pažeidimu. Trečiasis pagrindas grindžiamas SESV 4 straipsnio 2 dalies ir 174 straipsnio pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas – SESV 7 ir 167 straipsnių, ES sutarties 3 straipsnio 3 dalies, Chartijos 22 straipsnio ir sutarčių nuostatų, susijusių su draudimu diskriminuoti, pažeidimu. Penktasis pagrindas – klaidingu sąvokos „piktnaudžiavimas teise“ aiškinimu priimant sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
30 Be to, prašyme surengti teismo posėdį apeliantai, remdamiesi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 127 straipsniu, paprašė Teisingumo Teismo leisti pateikti tris naujus pagrindus, susijusius atitinkamai su gero administravimo principo pažeidimu, daliniu nagrinėjamos pasiūlytos EPI neregistravimu ir vienodo požiūrio principo pažeidimu.
31 Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti pirmąjį–trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus tiek, kiek juose iš esmės teigiama, kad Bendrasis Teismas (visų pirma skundžiamo sprendimo 72–74, 81, 85–87 punktuose) suklydo, kai nusprendė, kad SESV 174–178 straipsniai, susiję su Sąjungos sanglaudos politika, negali būti teisinis siūlomo priimti teisės akto pagrindas.
Šalių argumentai
32 Pirmajame savo apeliacinio skundo pagrinde apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė jų procesines teises, numatytas Chartijos 47 straipsnyje ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalyje, skundžiamo sprendimo 81 ir 85 punktuose konstatuodamas, kad jie neįrodė, jog Sąjungos ar valstybių narių atliekamas Sąjungos sanglaudos politikos įgyvendinimas kelia grėsmę tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingoms specifinėms ypatybėms, nei to, kad specifinės etninės, kultūrinės, religinės arba kalbinės tautinių mažumų gyvenamų regionų ypatybės galėtų būti laikomos dideliais ir nuolatiniais demografiniais trūkumais, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą. Iš tiesų apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas, prieš padarydamas tokią išvadą, turėjo juos informuoti, kad jie turi įrodyti tokius faktus.
33 Vadinasi, Bendrasis Teismas rėmėsi tiesiog prielaidomis, kaip, beje, matyti iš skundžiamo sprendimo 87 punkto.
34 Komisijos ir Slovakijos Respublikos teigimu, šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
35 Antrajame ieškinio pagrinde apeliantai, palaikomi Vengrijos, iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 72–74 punktuose nuspręsdamas, kad SESV 174, 176, 177 ir 178 straipsniai negali būti teisinis siūlomo priimti teisės akto pagrindas ir kad tokiu atveju pasiūlyta EPI netenkina šios sąlygos, pažeidė ES sutarties 11 straipsnio 4 dalį ir nepaisė Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos sąlygos.
36 Šiuo klausimu jie tvirtina, kad visų pirma atitinkamomis ES ir ESV sutarčių nuostatomis teisė teikti pasiūlymą dėl EPI srityse, kuriose Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, nėra apribota. Šia teise taip pat gali būti naudojamasi pasidalijamosios kompetencijos srityse, taigi, be kita ko, ir sanglaudos politikos srityje. Nagrinėjamai pasiūlytai EPI, kuri buvo pateikta remiantis SESV 174–178 straipsniais, reikėtų taikyti teisėkūros procedūrą, taikomą kompetencijos pasidalijimo srityje.
37 Apeliantų teigimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktuose klaidingai apibendrino papildomą informaciją ir taip prie nagrinėjamos pasiūlytos EPI priskyrė turinį, kuris negali būti numanomas iš organizatorių pateiktų dokumentų. Iš tiesų šie iš siūlomo teisės akto aiškiai tikėjosi, pirma, kad bus apibrėžta sąvoka „tautinės mažumos gyvenamas regionas“ ir sukurta teisinė ir institucinė tokio regiono sistema, ir, antra, kad priede bus nurodyti egzistuojantys tautinių mažumų gyvenami regionai. Tačiau organizatoriai nenumatė, kad siūlomas teisės aktas valstybes nares įpareigotų apibrėžti minėtą sąvoką ar nustatyti tokių regionų sąrašą. Tai, kad organizatoriai nenurodė išsamiai siūlomo teisės akto priėmimo procedūros, negali turėti įtakos nagrinėjamos pasiūlytos EPI registravimui, nes pagal SESV 174–178 straipsnius Komisijai yra leidžiama teikti pasiūlymą dėl tokio teisės akto.
38 Be to, apeliantai ir Vengrija tvirtina, kad Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju pažeidė Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktą, kai nusprendė, kad šiuo atveju šioje nuostatoje nurodyta sąlyga nebuvo įvykdyta. Iš tiesų iš šios nuostatos pažodinio aiškinimo matyti, kad Komisija gali atsisakyti registruoti pasiūlytą EPI tik tada, kai ši akivaizdžiai nepatenka į Komisijos įgaliojimus, kuriais remdamasi Komisija gali teikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis. Nepaisant to, kad Komisija galėjo viršyti savo diskreciją, registruodama pasiūlytą EPI, ši nagrinėjama pasiūlyta EPI aiškiai patenka į sanglaudos politikos sritį ir ja siekiama pagerinti esamą reglamentavimo sistemą, kad būtų apsaugoti Sąjungos pripažinti tikslai ir vertybės. Taigi, patvirtindamas tokią klaidingą Komisijos išvadą Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
39 Galiausiai apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamame sprendime šis neišsakė nuomonės dėl klausimo, susijusio su Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimu, kiek tai susiję su akivaizdžiu Komisijos įgaliojimų trūkumu. Todėl Bendrasis Teismas pažeidė savo pareigą motyvuoti. Toks motyvų nebuvimas yra savaime pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.
40 Komisijos teigimu, kurį palaiko Rumunija ir Slovakijos Respublika, kadangi savo antrajame pagrinde apeliantai ginčija su nagrinėjamos pasiūlytos EPI dalyku susijusias Bendrojo Teismo išvadas dėl faktų vertinimo, kuris priklauso tik Bendrojo Teismo kompetencijai, šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Bet kuriuo atveju šis ieškinio pagrindas yra neveiksmingas arba nepagrįstas. Skundžiamo sprendimo 66–90 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nustatė, kad, atsižvelgdama į nagrinėjamą pasiūlytą EPI ir pirmą kartą nagrinėdama turimą informaciją, Komisija akivaizdžiai negalėjo siūlyti priimti Sąjungos teisės akto, atitinkančio siūlomą teisės aktą, remiantis SESV 174, 176, 177 ir 178 straipsniais.
41 Rumunija ypač atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Sutartimis, Sąjunga neturi specialių teisėkūros įgaliojimų srityje, susijusioje su tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsauga. Be to, netgi jeigu nukryptų nuo savo tikslų įgyvendindama savo įgaliojimus kitose srityse, pavyzdžiui, kultūros, švietimo ir regioninės politikos, Sąjunga taip pat neturėtų įgaliojimų veikti šioje srityje. Galiausiai yra aišku, kad Sąjunga negali įgyti naujų įgaliojimų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugos srityje, pasinaudodama EPI.
42 Slovakijos Respublika priduria, be kita ko, kad, priešingai, nei tvirtina apeliantai, Reglamento Nr. 211/2014 straipsnio 2 dalies b punktas negali būti aiškinamas taip, kad Komisija, registruodama pasiūlytą EPI, turi apsiriboti prima facie nagrinėjimu vien dėl to, kad šioje nuostatoje yra pavartotas prieveiksmis „akivaizdžiai“. Šiuo atveju nebuvo būtina, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pareikštų nuomonę dėl šios sąvokos reikšmės.
43 Be to, ši valstybė narė nurodo, kad apeliantų kritika dėl skundžiamo sprendimo 73 punkte pateiktos Bendrojo Teismo išvados, kuria remiantis pasiūlytu teisės aktu valstybės narės būtų įpareigojamos apibrėžti sąvoką „tautinės mažumos gyvenamas regionas“ ir parengti šių regionų sąrašą, yra susijusi su klaida šio punkto redakcijoje vengrų kalba.
44 Šiuo klausimu apeliantai tvirtina, kad bet kuriuo atveju pirmenybė turi būti teikiama skundžiamo sprendimo versijai vengrų kalba; šiuo atveju proceso kalba yra vengrų.
45 Savo trečiajame ieškinio pagrinde apeliantai, palaikomi Vengrijos, iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino SESV 174 straipsnį, siejamą su SESV 4 straipsnio 2 dalimi, nes, atrodo, jis SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje esantį „trūkumų“ sąrašą laikė išsamiu.
46 Šiuo klausimu iš šios nuostatos versijos vengrų ir anglų kalbomis matyti, kad minėtas sąrašas yra tik orientacinis. Vis dėlto, net jei Bendrasis Teismas neišsakė aiškios nuomonės šiuo klausimu, remiantis jo teiginiu skundžiamo sprendimo 86 punkte, galima daryti išvadą, kad jis manė, jog sąrašas yra išsamus. Bet kuriuo atveju, net jeigu būtų nuspręsta, kad skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrasis Teismas netiesiogiai pripažino, kad minėtas sąrašas gali būti išplėstas, vis tiek reiktų daryti išvadą, kad pateikdamas tokią dviprasmišką motyvaciją Bendrasis Teismas pažeidė savo pareigą motyvuoti.
47 Be to, tame pačiame skundžiamo sprendimo 87 punkte nusprendęs, kad nebuvo įrodyta, jog specifinės etninės, kultūrinės, religinės arba kalbinės tautinių mažumų gyvenamų regionų ypatybės sistemingai lemia tai, kad šių regionų ekonominė raida turi trūkumų, palyginti su kaimyniniais regionais, Bendrasis Teismas taip pat pažeidė SESV 174 straipsnio trečią pastraipą, atsižvelgiant į tai, kad iš daugelio argumentų ir statistikos duomenų, pateiktų vykstant procesui Bendrajame Teisme, matyti, kad tautinių mažumų gyvenami regionai nuolat turi didelių demografinių trūkumų.
48 Apeliantai taip pat teigia, kad Reglamento Nr. 1059/2003 3 straipsnio 5 dalyje yra numatyta galimybė atsižvelgti į tam tikrus tautinių mažumų gyvenamų regionų ypatumus, įgyvendinant sanglaudos politiką.
49 Iš esmės pritardama šiam argumentui Vengrija visų pirma primena, kad Sąjungos teisės sistemoje jau yra teisės aktų, kuriuose, įgyvendinant sanglaudos politiką, atsižvelgiama į nagrinėjamoje pasiūlytoje EPI minėtas ypatybes.
50 Bendrojo Teismo vertinimui dėl trečiojo pagrindo pritariančios Komisija, Rumunija ir Slovakijos Respublika mano, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Teisingumo Teismo vertinimas
51 Visų pirma reikia pažymėti, kad dėl pasiūlytos EPI registravimo procedūros Komisija pagal Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnį privalo išnagrinėti, ar tokia pasiūlyta iniciatyva, be kita ko, atitinka šio straipsnio 2 dalies b punkte nustatytas registravimo sąlygas. Pagal minėto straipsnio 1 ir 2 dalis reikia taip pat atsižvelgti į informaciją apie pasiūlytos EPI dalyką ir tikslus, kurią EPI organizatoriai privalo pateikti arba ją pateikia savanoriškai pagal minėto reglamento II priedą (2017 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Anagnostakis / Komisija, C‑589/15 P, EU:C:2017:663, 45 punktas).
52 Kaip priminta šio reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje, sprendimas dėl pasiūlytos EPI registravimo, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnį, turi būti priimtas vadovaujantis gero administravimo principu, su kuriuo pirmiausia susijusi kompetentingai institucijai tenkanti pareiga atlikti kruopštų ir nešališką tyrimą, atsižvelgiant, be kita ko, į visas svarbias konkretaus atvejo aplinkybes (2017 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Anagnostakis / Komisija, C‑589/15 P, EU:C:2017:663, 47 punktas).
53 Be to, atsižvelgiant į EPI siekiamus tikslus, kaip nurodytieji Reglamento Nr. 211/2011 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse, t. y. būtent piliečių dalyvavimo skatinimas ir Sąjungos tapimas prieinamesnės, reikia, kad Komisija, gavusi pasiūlytą EPI, šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą registravimo sąlygą aiškintų ir taikytų taip, kad būtų užtikrintas lengvas EPI įgyvendinimas (2017 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Anagnostakis / Komisija, C‑589/15 P, EU:C:2017:663, 49 punktas).
54 Taigi tik tuo atveju, jei pasiūlyta EPI, atsižvelgiant į jos dalyką ir tikslus, nustatytus remiantis privalomai arba prireikus papildomai pagal Reglamento Nr. 211/2011 II priedą organizatorių pateikta informacija, akivaizdžiai nepatektų į Komisijos įgaliojimus teikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis, Komisija turėtų teisę atsisakyti registruoti tokią pasiūlytą EPI pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą (2017 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Anagnostakis / Komisija, C‑589/15 P, EU:C:2017:663, 50 punktas).
55 Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai remdamasis skundžiamo sprendimo 72–89 punktuose pateiktais vertinimais nustatė, kad Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, jog SESV 174–178 straipsniais, ne daugiau nei kitomis šios sutarties nuostatomis, nėra leidžiamas pasiūlyto teisės akto priėmimas ir kad todėl Komisija turėjo teisę atsisakyti registruoti šį pasiūlymą.
56 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad iš nagrinėjamos pasiūlytos EPI, išsamiau aprašytos skundžiamo sprendimo 3 ir 5–8 punktuose, matyti, jog šio pasiūlymo tikslas buvo užtikrinti, kad, priėmus siūlomą teisės aktą, Sąjunga savo sanglaudos politikos srityje ypatingą dėmesį skirtų „tautinių mažumų gyvenamiems regionams“, t. y. regionams, kurių etninės, kultūrinės, religinės arba kalbinės ypatybės skiriasi nuo gretimų regionų. Taigi konkrečiai buvo prašoma Sąjungos, remiantis visų pirma SESV 174–178 straipsniais, imtis priemonių, skirtų išsaugoti ar plėtoti paramos priemonėms šiems regionams, arba bent jau geriau atsižvelgti į šiuos regionus, kurie, organizatorių nuomone, dažnai atsiduria nepalankesnėje padėtyje, palyginti su gretimais regionais.
57 Kiek tai susiję su Bendrojo Teismo šiuo atveju atliktu tyrimu, siekiant patikrinti, ar SESV 174–178 straipsniai gali būti teisinis pagrindas tokiais tikslais, pažymėtina, pirma, kad jis šį klausimą nagrinėjo būtent skundžiamo sprendimo 81, 85 ir 87 punktuose, nustatydamas, kad iš esmės tai susiję su faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, ir taip pripažindamas, kad įrodinėjimo pareiga priklauso apeliantams.
58 Taigi skundžiamo sprendimo 80 punkte nurodydamas, kad apeliantų argumentai šiuo klausimu buvo grindžiami tvirtinimais, kurie nebuvo nei pagrįsti, nei a fortiori įrodyti, Bendrasis Teismas, pirma, skundžiamo sprendimo 81 punkte konstatavo, kad jie neįrodė, jog tiek Sąjungai, tiek valstybėms narėms įgyvendinant Sąjungos sanglaudos politiką keliama grėsmė tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingoms specifinėms ypatybėms.
59 Antra, skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantai taip pat neįrodė, jog tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingos specifinės etninės, kultūrinės, religinės ar kalbinės ypatybės gali būti laikomos dideliais ir nuolatiniais demografiniais trūkumais, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą.
60 Taip nusprendęs Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
61 Pirma, reikėtų pažymėti, kad klausimas, ar priemonė, pasiūlyta teikiant EPI, patenka į Komisijos įgaliojimus teikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisės akto siekiant įgyvendinti Sutartis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalie b punktą, iš pirmo žvilgsnio yra ne faktų ar įrodymų vertinimo klausimas, kuriam būtų taikomos įrodinėjimo pareigos taisyklės, bet iš esmės nagrinėjamų Sutarčių nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimas.
62 Taigi, kai Komisija gauna prašymą įregistruoti pasiūlytą EPI, tuo metu ji neturi tikrinti, ar visos nurodytos faktinės aplinkybės yra įrodytos, arba kad motyvai, kuriais grindžiamas pasiūlymas ir siūlomos priemonės, yra pakankami. Siekdama įvertinti, ar laikytasi registravimo sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte, ji turi apsiriboti tyrimu, ar, objektyviai vertinant, tokios priemonės, vertinamos abstrakčiai, galėtų būti priimtos remiantis Sutartimis.
63 Iš to matyti, kad nustatydamas, jog apeliantai turėjo įrodyti, kad šiuo atveju buvo laikytasi siūlomo akto priėmimo sąlygų, remiantis SESV 174, 176, 177 ir 178 straipsniais, Bendrasis Teismas, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 35–38 ir 57–61 punktuose, klaidingai įvertino registravimo sąlygą, numatytą Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte, ir užduočių pasidalijimą tarp EPI organizatorių ir Komisijos per registracijos procedūrą.
64 Iš tiesų tokia prielaida neatitinka šio sprendimo 53 ir 54 punktuose primintų principų, pagal kuriuos Komisija, kai į ją kreipiamasi su pasiūlyta EPI, turi aiškinti ir taikyti minėtą registravimo sąlygą taip, kad būtų užtikrintas lengvas EPI įgyvendinimas, ir ji gali atsisakyti registruoti tokį pasiūlymą tik jeigu šis akivaizdžiai nepatenka į jos įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Anagnostakis / Komisija, C‑589/15 P, EU:C:2017:663, 49 ir 50 punktus).
65 Antra, atsižvelgiant į tai, kad apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą, jog konkrečiai skundžiamo sprendimo 86 punkte jis klaidingai aiškino SESV 174 straipsnį, siejamą su SESV 4 straipsnio 2 dalies c punktu, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 85–89 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės vertino, ar tokie regionai, kaip numatytas nagrinėjamoje pasiūlytoje EPI, t. y. tautinių mažumų gyvenami regionai, atsižvelgiant į jų ypatybes, gali būti laikomi vietovėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnį, ir kad jiems pagal šią nuostatą gali būti taikomos Sąjungos sanglaudos politikos priemonės.
66 Esant tokioms aplinkybėms, visų pirma išnagrinėjęs, ar šios etninės, kultūrinės, religinės ar kalbinės ypatybės patenka į sąvoką „didelis ir nuolatinis demografinis trūkumas“, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 89 punkte į šį klausimą atsakė neigiamai.
67 Atsižvelgdamas į tai Bendrasis Teismas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 86 punkte nurodė, kad iš SESV 174 straipsnio trečios pastraipos ar antrinės teisės aktų nėra matyti, jog minėta sąvoka „gali apimti tautinių mažumų gyvenamiems regionams būdingas specifines etnines, kultūrines, religines arba kalbines ypatybes“.
68 Tiesa, kad SESV 174 straipsnyje Sąjungos sanglaudos politikos tikslai nustatyti bendrais bruožais ir Sąjungai suteikiama plati diskrecija dėl veiksmų, kurių ji gali imtis ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos srityje, atsižvelgiant į platų regionų, kuriems šie veiksmai, tikėtina, gali turėti įtakos, suvokimą.
69 Visų pirma SESV 174 straipsnio trečioje pastraipoje nustatytas „didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinči[ų]“ vietovių sąrašas yra orientacinis, o ne išsamus, kaip matyti iš šioje nuostatoje vartojamų sąvokų „parmi les régions concernées“ [„kalbant apie tokius regionus“], ir „telles que“ [„pavyzdžiui“].
70 Vis dėlto, kaip skundžiamo sprendimo 87 ir 89 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, etninės, kultūrinės, religinės arba kalbinės tautinių mažumų gyvenamų regionų ypatybės negali būti sistemingai laikomos ekonominės plėtros trūkumais, palyginti su gretimais regionais.
71 Iš to išplaukia, kad skundžiamo sprendimo 85–89 punktuose atmesdamas galimybę, kad tautinių mažumų gyvenamas regionas gali, atsižvelgiant į jo etnines, kultūrines, religines ar kalbines savybes, sistemingai būti laikomas „didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinči[a] vietov[e]“, kaip tai suprantama pagal SESV 174 straipsnio trečią pastraipą, Bendrasis Teismas teisingai išaiškino šioje nuostatoje esančią sąvoką „vietov[ės]“, todėl šiuo klausimu nepadarė teisės klaidos.
72 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nustatydamas apeliantų pareigą įrodyti kad Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta registracijos sąlyga buvo įvykdyta, kiek tai susiję su nagrinėjamos pasiūlytos EPI registravimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
73 Taigi reikia patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų argumentų, pateiktų grindžiant pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus, ar kitų apeliacinio skundo pagrindų. Be to, nereikia priimti sprendimo dėl naujų pagrindų, kuriuos pateikti prašė apeliantai, priimtinumo ar pagrįstumo.
Dėl ginčo pirmojoje instancijoje
74 Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, jeigu Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
75 Šiuo atveju šioje bylos stadijoje galima priimti sprendimą.
76 Iš šio sprendimo 72 punkte padarytos išvados matyti, kad apeliantų apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 211/2011 4 straipsnio 2 dalies b punktą, kai atsisakė registruoti nagrinėjamą pasiūlytą EPI, yra pagrįstas.
77 Taigi reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
78 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.
79 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal minėto reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
80 Kadangi apeliantai prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, o ši bylą pralaimėjo, iš jos reikia priteisti bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.
81 Remiantis to paties reglamento 184 straipsnio 4 dalimis, įstojusios į bylą šalys pačios padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2016 m. gegužės 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Izsák ir Dabis / Komisija (T‑529/13, EU:T:2016:282).
2. Panaikinti 2013 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimą C(2013) 4975 final dėl prašymo užregistruoti pasiūlytą Europos piliečių iniciatyvą „Sanglaudos politika, skirta regionų lygiateisiškumui ir regionų kultūrai išsaugoti“.
3. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.
4. Vengrija, Rumunija ir Slovakijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.