Language of document : ECLI:EU:C:2019:274

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2019 m. kovo 28 d.(1)

Byla C197/18

Wasserleitungsverband Nördliches Burgenland,

Robert Prandl,

Cilingdorfo savivaldybė,

Įstojusi į bylą šalis:

Bundesministerin für Nachhaltigkeit und Tourismus, anksčiau –Bundesminister für Land und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft

(Verwaltungsgericht Wien (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 91/676/EEB – Vandenų apsauga nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių – Pavojus peržengti ribines vertes ar pavojaus slenksčius – Įpareigojimas parengti veiksmų programą – Tiesioginis veikimas – Atitinkamų asmenų teisės“






I.      Įvadas

1.        Sąjunga dar 1991 m. priėmė taisykles, kuriomis siekė apsaugoti vandenį nuo taršos nitratais – Miesto nuotėkų valymo direktyvą(2), kurioje pirmiausia reglamentuojamas nuotekų valymo įrenginių statymas ir valdymas, ir Nitratų direktyvą(3), kurioje kalbama apie nitratus, patenkančius iš žemės ūkio šaltinių. Šiomis priemonėmis pirmiausia siekiama apsaugoti ekosistemas nuo per didelio maistingų medžiagų kiekio. Su nitratais taip pat siejamas pavojus sveikatai, ypač labai mažiems kūdikiams(4). Todėl Geriamojo vandens direktyvoje(5) nustatyta 50 mg/l nitratų riba, o ši vertė nurodoma ir Nitratų direktyvoje.

2.        Dėl to ieškovai pagrindinėje byloje – vandens tiekimo įmonė, privatus asmuo ir savivaldybė – reikalauja priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad požeminiame vandenyje bus mažiau nei 50 mg/l nitratų. Tačiau kompetentingos institucijos ginčija ieškovų teisę reikalauti taikyti tokias priemones. Be to, nesutariama, ar reikia papildomų priemonių ir ar atitinkami teisės aktai gali būti taikomi tiesiogiai.

3.        Ši byla suteikia Teisingumo Teismui dar vieną progą nagrinėti klausimą, kas nacionaliniuose teismuose gali remtis Sąjungos teisės aktų nuostatomis aplinkos apsaugos srityje. Pirmą kartą prašoma išaiškinti, kiek šiuose teismuose galima remtis Nitratų direktyva.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Orhuso konvencija

4.        Orhuso konvencijos(6) 2 straipsnio („Sąvokos“) 4 ir 5 dalyse nurodyta:

„4.      „Visuomenė“ – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos arba grupės.

5.      „Suinteresuota visuomenė“ – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu; <…>“

5.        Konvencijos 3 straipsnio 6 dalyje kalbama apie jos santykį su turimomis teisėmis:

„Ši Konvencija nereikalauja riboti jau Šalyse galiojančių teisių, reglamentuojančių galimybes gauti informaciją, visuomenei dalyvauti priimant sprendimus ir galimybės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais.“

6.        Konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė pareikšti ieškinį:

„Be to, ir nepažeidžiant 1 ir 2 dalyse minimų pakartotinio nagrinėjimo procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo.“

B.      Sąjungos teisė

1.      Nitratų direktyva

7.        Nitratų direktyvos šeštoje konstatuojamojoje dalyje kalbama apie Nitratų direktyvos apsauginę funkciją:

„kadangi dėl to, saugant žmonių sveikatą, gyvosios gamtos išteklius, vandens ekosistemas ir užtikrinant kitus teisėtus vandens naudojimo būdus, yra būtina mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar sudaro jai sąlygas žemės ūkyje naudojami nitratai, ir užkirsti kelią tolesniam tokio tipo teršimui; <…>“

8.        Nitratų direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie apsaugos priemonių taikymo trukmę:

„kadangi pripažįstama, kad tam tikrose valstybėse narėse hidrogeologija yra tokio lygio, kad gali praeiti dar daug metų, kol apsaugos priemonės pagerins vandens kokybę.“

9.        Nitratų direktyvos 1 straipsnyje nurodomi konkretūs tikslai:

„Šios direktyvos tikslas:

–      mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar skatina žemės ūkyje naudojami nitratai, ir

–      stabdyti tolesnį tokį teršimą.“

10.      Taršos sąvoka Nitratų direktyvos 2 straipsnio j punkte apibrėžiama šitaip:

„<…> azoto junginiai, kurie iš žemės ūkio šaltinių tiesiogiai arba netiesiogiai patenka į vandens aplinką ir gali kelti pavojų žmonių sveikatai, kenkti gyviems organizmams bei vandens ekosistemoms, mažinti poilsiavimo galimybes ir trukdyti kitaip teisėtai naudoti vandenį.“

11.      Pagal Nitratų direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi nustatyti teritorijas, kurioms iš principo kyla pavojus:

„Pagal I priede išdėstytus kriterijus valstybės narės turi nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų.“

12.      Vis dėlto Nitratų direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje numatoma šio reikalavimo išimtis:

„Valstybės narės atleidžiamos nuo pareigos nustatyti konkrečias pažeidžiamas zonas, jeigu jos sudaro ir vykdo 5 straipsnyje nurodytas veiksmų programas pagal šią direktyvą visoje savo valstybės teritorijoje.“

13.      Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, Austrija pasinaudojo Nitratų direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi.

14.      Nitratų direktyvos 5 straipsnyje reglamentuojamos vadinamosios veiksmų programos:

„1.      <…> valstybės narės, siekdamos įgyvendinti 1 straipsnyje nurodytus tikslus, turi sukurti veiksmų programas nustatytoms pažeidžiamoms zonoms.

2.      <…>

3.      <…>

4.      Veiksmų programos turi būti įgyvendintos per ketverius metus nuo jų sukūrimo ir jose turi būti numatytos tokios privalomos priemonės:

a)      III priede nurodytos priemonės;

b)      priemonės, kurias valstybės narės nustatė pagal 4 straipsnį sudarytame (‑uose) geros žemės ūkio praktikos kodekse (‑uose), išskyrus tas priemones, kurias pakeičia III priede nustatytos priemonės.

5.      Be to, valstybės narės veiksmų programose turi imtis papildomų priemonių arba sustiprinti veiksmus, kurie, jų manymu, yra būtini, jei, pradėjus vykdyti veiksmų programą arba jau įgijus tam tikros įgyvendinimo patirties, tampa aišku, kad 4 dalyje minėtų priemonių nepakanka 1 straipsnio tikslams pasiekti. Parinkdamos šias priemones ar veiksmus, valstybės narės turi atsižvelgti į jų veiksmingumą ir sąnaudas, palyginti su kitomis galimomis prevencinėmis priemonėmis.

6.      Valstybės narės turi parengti ir įgyvendinti tinkamas monitoringo programas.

Pagal šį straipsnį sudarytų veiksmų programų veiksmingumui vertinti valstybės narės, kurios 5 straipsnį taiko visoje savo nacionalinėje teritorijoje, privalo stebėti nitratų kiekį paviršiniuose ir gruntiniuose vandenyse tokiuose pasirinktuose matavimo taškuose, kurie leidžia nustatyti vandenų užteršimo nitratais iš žemės ūkio šaltinių mastą.

7.      Rečiausiai kas ketverius metus valstybės narės turi patikslinti ir, jei reikia, pakeisti savo veiksmų programas ir pagal 5 dalį taikomas papildomas priemones. Apie visus veiksmų programos pakeitimus jos praneša Komisijai.“

15.      Nitratų direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama valstybių narių pareiga teikti ataskaitas:

„Praėjus ketverių metų laikotarpiui nuo šios direktyvos paskelbimo ir po to kas ketverius metus valstybės narės pateikia Komisijai ataskaitą, kurioje yra V priede nurodyta informacija.“

16.      Nitratų direktyvos I priede nurodyti kriterijai teritorijoms, kurioms kyla pavojus, nustatyti. A punkto 2 papunktyje kalbama apie gruntinius vandenis:

„ar gruntiniuose vandenyse yra daugiau negu 50 mg/l nitratų arba gali būti daugiau negu 50 mg/l nitratų, jeigu nebus imtasi veiksmų pagal 5 straipsnį.“

17.      Remiantis Nitratų direktyvos V priedo 4 punkto e papunkčiu, valstybės narės turi pateikti Komisijai prognozes apie savo veiksmų programų veiksmingumą:

„valstybių narių prognozės, kada yra tikėtina, kad pagal 3 straipsnio 1 dalį nustatyti vandenys pradės reaguoti į veiksmų programos priemonę, ir koks tų prognozių nepastovumo laipsnis.“

2.      Geriamojo vandens direktyva

18.      Geriamojo vandens direktyvos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojami minimalūs geriamojo vandens standartai:

„1.      Valstybės narės nustato I priede nurodytų žmonėms vartoti skirto vandens parametrų vertes.

2.      Vertės, nustatomos remiantis šio straipsnio 1 dalimi, turi būti tokios pat griežtos kaip nurodytos I priede. <…>“

19.      Pagal Geriamojo vandens direktyvos I priedo B dalį nitratų ribinė vertė yra 50 mg/l.

3.      Vandens pagrindų direktyva

20.      Vandens pagrindų direktyvos(7) 4 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje patikslinami aplinkos apsaugos uždaviniai, susiję su požeminiu vandeniu:

„[V]alstybės narės apsaugo, gerina ir atnaujina visus požeminio vandens telkinius, užtikrina požeminio vandens ėmimo ir jo pasipildymo pusiausvyrą ir stengiasi, kad gera požeminio vandens būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos pagal V priedo nuostatas, atsižvelgdamos į pratęsimų, nustatomų pagal šio straipsnio 4 dalį, ir į jo 5, 6 ir 7 dalių taikymą bei nepažeisdamos 8 dalies ir atsižvelgdamos į 11 straipsnio 3 dalies j punkto taikymą.“

21.      Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos specialios taisyklės saugomoms teritorijoms:

„Jei kitaip nėra nurodyta Bendrijos teisės aktuose, pagal kuriuos buvo nustatytos atskiros saugomos teritorijos, valstybės narės pradeda laikytis visų standartų ir tikslų ne vėliau kaip praėjus 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos.“

22.      Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje leidžiama 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus pratęsti dar iki dvylikos metų.

4.      Požeminio vandens direktyva

23.      Požeminio vandens direktyvos(8) 4 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kada požeminio vandens telkinys yra geros būklės.

„Požeminio vandens telkinys ar požeminio vandens telkinių grupė yra laikoma geros cheminės būklės tuomet, kai:

a)      <…>

b)      I priede išvardytų požeminio vandens kokybės standartų vertės <…> neviršijamos nei vienoje [viename] to požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės monitoringo taške; arba

c)      <…>“

24.      Požeminio vandens direktyvos I priedo 1 punkte nustatytas požeminio vandens kokybės standartas – 50 mg/l nitratų.

C.      Austrijos teisė

25.      Požeminio vandens naudojimas Wasserrechtsgesetz (Vandens įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas taip, kad žemės savininkui nereikia atitinkamos institucijos leidimo naudoti požeminį vandenį būtinoms ūkio ir buities reikmėms, jei vanduo tiekiamas tik rankiniais siurbliais ar įtaisais vandeniui semti arba jei imamo vandens kiekis yra proporcingas žemės sklypo dydžiui.

III. Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

26.      Wasserleitungsverband Nördliches Burgenland, Robert Prandl ir Cilingdorfo savivaldybė (Austrija) paprašė tuometinės Bundesministerium für Land und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (Federalinė žemės ir miškų ūkio, aplinkos ir vandentvarkos ministerija (Austrija)) pakeisti veiksmų programą, priimtą nacionalinės teisės aktu, kuriuo įgyvendinama Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalis, taip, kad ji atitiktų Nitratų direktyvą ir pirmiausia būtų užtikrinama šioje direktyvoje įtvirtinta žmonių sveikatos apsauga naudojant požeminį vandenį iš požeminio vandens telkinio, kuriame yra trijų bylos šalių šuliniai.

27.      Wasserleitungsverband Nördliches Burgenland yra ketvirta pagal dydį Austrijos vandens tiekimo įmonė, ji teikia atitinkamas vandens tiekimo paslaugas, nes turi 45 veikiančius vandens ėmimo taškus, t. y. šulinius ir šaltinius, ir per metus vidutiniškai vandeniu aprūpina apie 160 000 žmonių. Ji yra viešosios teisės subjektas, o ją sudaro kelios susijungusios savivaldybės. Pagal nacionalinės teisės aktą ji yra įpareigota užtikrinti viešojo vandens tiekimo, taip pat mokesčio už vandenį rinkimo paslaugų teikimą konkrečioje geografinėje teritorijoje. Žemės sklypų su statiniais, kurie yra jos paslaugų teikimo zonoje, savininkai privalo šiuos statinius prijungti prie vandens tiekimo sistemos. Be to, Wasserleitungsverband turi teisę priimti teisės aktą, kuriame nustato mokesčius už vandens paruošimą (kad jis būtų geriamojo vandens kokybės). Ji imasi priemonių, kad nitratų kiekis paimtame požeminiame vandenyje, kuris išvalomas laikantis geriamojo vandens kokybės reikalavimų, prieš tiekiant vandenį vartotojams būtų sumažintas ir nesiektų 50 mg/l.

28.      Robert Prandl, fizinis asmuo, gyvenantis Žemutinės Austrijos federalinėje žemėje, šiuo metu techninį vandenį gauna iš šulinio savo žemės sklype. Jis to vandens nenaudoja kaip geriamojo vandens, nes jame yra per didelis nitratų kiekis. Todėl jis visą geriamąjį vandenį įsigyja iš viešosios vandens tiekimo įmonės.

29.      Cilingdorfo savivaldybė yra Žemutinės Austrijos federalinėje žemėje ir savivaldybės reikmėms eksploatuoja techninio vandens šulinį. Šulinys iš pradžių buvo naudojamas geriamajam vandeniui tiekti, tačiau dėl didelės taršos nitratais buvo priskirtas prie techninio vandens šaltinių.

30.      50 mg/l nitratų kiekis požeminiame vandenyje prašymo pateikimo dieną (konkrečiose Wasserleitungsverband mėginių ėmimo vietose) buvo ir šiuo metu yra viršytas daugiau kaip 100 %. R. Prandl nuosavame šulinyje prašymo pateikimo dieną buvo nustatytas 59 mg/l nitratų kiekis, tačiau 2017 m. gruodžio mėn. šis kiekis nesiekė 50 mg/l. Pripažįstama, kad nitratų kiekis kinta, todėl negalima daryti prielaidos, kad ilgai išsilaikys reikšmė, mažesnė už 50 mg/l. Savivaldybės šulinys prašymo pateikimo dieną buvo užterštas nitratais, kurių kiekis siekė 71 mg/l, ir 2017 m. gruodžio mėn. ši tarša vis dar buvo per didelė.

31.      Neginčijama, kad vanduo, kuriame nitratų kiekis viršija 50 mg/l, nebus tiesiogiai naudojamas kaip geriamasis vanduo. Nėra žinomas kitoks tiesioginis pavojus sveikatai, kuris galėtų kilti dėl šio didesnio nitratų kiekio nurodytuose vandens šaltiniuose.

32.      Taip pat neginčijama, kad veiksmų programoje pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalį buvo nustatytos ir nustatomos priemonės direktyvos tikslams pasiekti. Taip pat neginčijama, kad nitratų kiekis požeminiame vandenyje trijų pareiškėjų nurodytose zonose tam tikrą laikotarpį nuolat buvo ir yra didesnis.

33.      Žemutinės Austrijos federalinėje žemėje privaloma prisijungti prie viešojo vandens tiekimo tinklo. R. Prandl pagal nacionalinę teisę būtų leidžiama naudoti nuosavą šulinį be papildomo leidimo, bet taikant tam tikrus įstatyme numatytus apribojimus. R. Prandl ir Cilingdorfo savivaldybei vandenį tiekia ne Wasserleitungsverband, bet kitos viešosios vandens tiekimo įmonės. Dėl didesnio nitratų kiekio nekyla tiesioginio pavojaus sveikatai.

34.      Trijų pareiškėjų prašymas buvo atmestas šiuo metu Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas, Austrija) skundžiamu sprendimu, nurodžius, kad prašymas nepriimtinas, nes jis nebuvo pagrįstas subjektine viešąja teise ir (arba) nebuvo nustatytas tiesioginis poveikis. Todėl Verwaltungsgericht (administracinis teismas) teikia Teisingumo Teismui šį klausimą:

„Ar SESV 288 straipsnis kartu su Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalimi arba 5 straipsnio 5 dalimi kartu su I priedo A dalies 2 punktu aiškintina taip, kad:

a)      viešajai vandens tiekimo įmonei, teikiančiai vandens tiekimo paslaugas, ir prieš pateikiant geriamąjį vandenį vartotojams (privalantiems prisijungti prie vandentiekio) paimančiai jį iš turimų šaltinių, kuriuose yra didesnis nitratų kiekis, ir atitinkamai paruošiančiai, kad vartotojams tiekiamame vandenyje nitratų koncentracija nesiektų 50 mg/l, be to, pagal įstatymą įpareigotai tiekti vandenį į tam tikrą geografinę vietovę, yra daromas tiesioginis poveikis, kaip jis suprantamas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (nagrinėjamu atveju dėl netinkamo Nitratų direktyvos perkėlimo), nes jai dėl minėtų netinkamų veiksmų planų (nes vandens tiekimo įmonės teritorijoje buvo viršyta 50 mg/l nitratų koncentracija) tenka imtis vandens paruošimo priemonių ir dėl to jai pagal Nitratų direktyvą suteikiama subjektinių teisių:

a.1)      reikalauti keisti valstybės jau priimtą veiksmų programą, skirtą Nitratų direktyvai perkelti (pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalį), taip, kad būtų patvirtintos griežtesnės priemonės siekiant įgyvendinti Nitratų direktyvos 1 straipsnio tikslus, konkrečiai kalbant – pasiekti ne didesnę kaip 50 mg/l nitratų koncentraciją požeminiame vandenyje konkrečiose paėmimo vietose?

a.2)      reikalauti patvirtinti papildomas priemones arba imtis griežtesnių veiksmų (pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 5 dalį) siekiant įgyvendinti Nitratų direktyvos 1 straipsnio tikslus, konkrečiai kalbant – pasiekti ne didesnę kaip 50 mg/l nitratų koncentraciją požeminiame vandenyje konkrečiose paėmimo vietose?

b)      vartotojui, kuris pagal įstatymą turi teisę naudoti nuosavo šulinio vandenį savo reikmėms, tačiau to vandens nenaudoja dėl didesnio nitratų kiekio (negalėjo naudoti tuo metu, kai buvo pateiktas byloje nagrinėjamas prašymas, ir nors galėtų naudoti tuo metu, kai teikiamas šis prašymas Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, tačiau neabejotina, kad nitratų koncentracija vandenyje vėl viršys 50 mg/l vertę), o naudoja viešosios vandens tiekimo įmonės tiekiamą vandenį, daromas tiesioginis poveikis pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (nagrinėjamu atveju dėl netinkamo Nitratų direktyvos perkėlimo), nes jis dėl minėtų netinkamų veiksmų planų (nes jo vandens paėmimo vietoje (šulinyje) buvo viršyta 50 mg/l nitratų koncentracija) negali pasinaudoti jam pagal įstatymus suteikta tam tikros apimties teise savo žemėje naudotis požeminiu vandeniu ir dėl to jam pagal Nitratų direktyvą suteikiama subjektinių teisių:

b.1)      reikalauti keisti valstybės jau priimtą veiksmų programą, skirtą Nitratų direktyvai perkelti (pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalį), taip, kad būtų patvirtintos griežtesnės priemonės siekiant įgyvendinti Nitratų direktyvos 1 straipsnio tikslus, konkrečiai kalbant – pasiekti ne didesnę kaip 50 mg/l nitratų koncentraciją požeminiame vandenyje konkrečiose paėmimo vietose?

b.2)      reikalauti patvirtinti papildomas priemones arba imtis griežtesnių veiksmų (pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 5 dalį) siekiant įgyvendinti Nitratų direktyvos 1 straipsnio tikslus, konkrečiai kalbant – pasiekti ne didesnę kaip 50 mg/l nitratų koncentraciją požeminiame vandenyje konkrečiose paėmimo vietose?

c)      savivaldybei, kaip viešosios teisės subjektui, kuris savo eksploatuojamą vandens telkinį, skirtą geriamajam vandeniui tiekti, naudoja (arba leidžia naudoti) tik kaip techninio vandens šaltinį, nes nitratų koncentracija vandenyje viršija 50 mg/l (tačiau toliau užtikrinamas geriamojo vandens tiekimas), daromas tiesioginis poveikis pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (nagrinėjamu atveju dėl netinkamo Nitratų direktyvos perkėlimo taikant netinkamus veiksmų planus), nes paėmimo vietos šaltinyje buvo viršyta 50 mg/l nitratų koncentracija, todėl vandens negalima gerti, ir jai pagal Nitratų direktyvą suteikiama subjektinių teisių:

c.1)      reikalauti keisti valstybės jau priimtą veiksmų programą, skirtą Nitratų direktyvai perkelti (pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalį), taip, kad būtų patvirtintos griežtesnės priemonės siekiant įgyvendinti Nitratų direktyvos 1 straipsnio tikslus, konkrečiai kalbant – pasiekti ne didesnę kaip 50 mg/l nitratų koncentraciją požeminiame vandenyje konkrečiose paėmimo vietose?

c.2)      reikalauti patvirtinti papildomas priemones arba imtis griežtesnių veiksmų (pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 5 dalį) siekiant įgyvendinti Nitratų direktyvos 1 straipsnio tikslus, konkrečiai kalbant – pasiekti ne didesnę kaip 50 mg/l nitratų koncentraciją požeminiame vandenyje konkrečiose paėmimo vietose?

Visais trimis atvejais vartotojų sveikatos apsauga užtikrinama arba (b ir c atvejais) vandenį paimant vandens tiekimo įmonėms, kurios tiekia vandenį (kai privaloma prisijungti prie vandentiekio ir suteikiama tokia teisė), arba (a atveju) taikant atitinkamas vandens paruošimo priemones.“

35.      Rašytines pastabas kartu pateikė pareiškėjai pagrindinėje byloje Wasserleitungsverband Nördliches Burgenland, Robert Prandl ir Cilingdorfo savivaldybė, Austrijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Europos Komisija. Ji ir Lenkijos Respublika dalyvavo 2019 m. vasario 6 d. posėdyje.

IV.    Teisinis vertinimas

36.      Prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti, ar trys pagrindinėje byloje ieškinius pareiškusios šalys – geriamąjį vandenį tiekiantis viešasis subjektas, savivaldybė, kuri eksploatuoja šulinį, ir šulinį turintis privatus asmuo – remdamiesi Nitratų direktyva gali reikalauti, kad kompetentingos institucijos imtųsi priemonių, nepatenkančių į vykdomą nacionalinę veiksmų programą, skirtą Nitratų direktyvai įgyvendinti, kuriomis siekiama požeminiame vandenyje užtikrinti mažesnį negu 50 mg/l nitratų kiekį.

37.      Pirmiausia išsiaiškinsiu, kiek bylos šalys iš principo gali remtis Nitratų direktyvos nuostatomis, vėliau išnagrinėsiu, kokiomis sąlygomis būtų galima reikalauti papildomų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad bus sumažintas nitratų kiekis.

A.      Dėl galimybės remtis Nitratų direktyva

38.      Kiek tai susiję su trijų pagrindinėje byloje ieškinius pareiškusių šalių teise remtis Nitratų direktyva, Austrija ir Nyderlandai nurodo, kad šulinių tarša nitratais nesukelia jokio konkretaus pavojaus sveikatai, nes viešajame vandens tiekimo tinkle pakanka geriamojo vandens, kuriame nėra pernelyg didelio nitratų kiekio. Kaip ir Lenkija, jos įspėja, kad tokiu atveju bus sukurtas precedentas actio popularis.

39.      Šis argumentas neįtikina.

40.      Nesant Sąjungos teisėje nustatytų taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojamos su teismine kontrole susijusios normos, šios normos turi būti reglamentuotos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje taikant procesinės autonomijos principą, su sąlyga, kad jos nebus mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja panašias vidaus situacijas (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)(9).

41.      Šioje byloje svarbiausias yra veiksmingumo principas. Su SESV 288 straipsnyje įtvirtintu direktyvos privalomuoju poveikiu būtų nesuderinama tai, jog iš atitinkamų asmenų iš esmės būtų atimta galimybė remtis direktyvoje nustatytomis pareigomis(10). Todėl bent fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems direktyvos nuostatų pažeidimas daro tiesioginį poveikį, turi galėti reikalauti kompetentingų valdžios institucijų, prireikus kreipiantis į kompetentingus teismus, laikytis atitinkamų įsipareigojimų(11).

42.      Tiesioginio poveikio sąlyga užtikrina, kad galimybė remtis netiesiogiai taikomomis direktyvos nuostatomis netaptų actio popularis.

43.      Pagrindinėje byloje pareiškėjai patiria tiesioginį poveikį vien todėl, kad dėl nitratais užteršto požeminio vandens jie negali teisėtai naudotis savo šuliniais. Be to, bent R. Prandl atveju galima teigti, kad dėl taršos nitratais kylančio pavojaus sveikatai jis patiria tiesioginį poveikį.

a)      Dėl trukdymo naudotis šuliniu

44.      Iki šiol Teisingumo Teismas dėl fizinių asmenų yra nusprendęs, kad argumentai apie tiesioginį poveikį visų pirma taikomi direktyvai, kurios tikslas – apsaugoti žmonių ir (arba) visuomenės sveikatą(12). Remiantis Nitratų direktyvos šešta konstatuojamąja dalimi ir 2 straipsnio j punktu, toks tikslas yra joje numatytas(13). Tačiau esminis pareiškėjams daromas poveikis šioje byloje tik netiesiogiai susijęs su sveikatos apsauga.

45.      Tai įmanoma, nes Teisingumo Teismas tik konstatavo, kad svarstymai apie galimybę remtis Sąjungos teisės aktais aplinkos apsaugos srityje visų pirma būtų taikomi nuostatoms, kurios skirtos sveikatos apsaugai. Sprendimas Folk, kuriame pakako nustatyti neigiamą poveikį teisei žvejoti, kad būtų galima remtis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva(14) kartu su Vandens pagrindų direktyva,(15) rodo, kad įmanomos ir kitokios poveikio formos.

46.      Visiems trims pareiškėjams pagrindinėje byloje daromas tiesioginis poveikis, nes, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jie turi teisę naudotis savo šuliniais geriamajam vandeniui išgauti, tačiau negali pasinaudoti šia teise, kol vanduo nėra papildomai paruoštas. Nes dėl sveikatos apsaugos sumetimais nustatytos ribos pagal Geriamojo vandens direktyvos 5 straipsnį ir I priedo B dalį vanduo, kuriame nitratų yra daugiau negu 50 mg/l, nevartotinas kaip geriamasis vanduo.

47.      Šis poveikis patenka į Nitratų direktyvos apsauginės funkcijos taikymo sritį, todėl jis teisiškai reikšmingas, o tai pirmiausia matyti iš 2 straipsnio j punkto. Pagal šį punktą direktyva turi neleisti trukdyti teisėtai naudoti vandenį.

48.      Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, šuliniai teisėtai naudojami geriamojo vandens gamybai. Todėl, priešingai, nei teigia Austrija, nereikalaujama užtikrinti teisę visur išgauti geriamojo vandens kokybės požeminį vandenį. Direktyvos versijoje vokiečių ir nyderlandų kalbomis vartojama sąvoka „teisėtai“ rodo, kad turi būti neleidžiama trukdyti naudoti vandenį, kuriam naudoti jau suteiktas leidimas, t. y. nereikalaujama privalomai vykdytinos teisės. Versijos prancūzų ir anglų kalbomis šiuo klausimu dar aiškesnės, jose vartojamos sąvokos „légitime“ ir „legitimate“ (teisėtas). Tekstą šiomis kalbomis aiškinčiau taip, kad jame kalbama apie teisėtą vandens naudojimą.

49.      Be to, Nitratų direktyvos I priedo A punkto 1 papunktis, kuriame nitratų koncentracija pažeidžiamuose paviršiniuose gėluosiuose vandenyse valstybėse narėse nustatyta nurodant jau panaikintą Direktyvą dėl paviršinio vandens, skirto geriamajam vandeniui imti, kokybės valstybėse narėse reikalavimų(16), rodo, kad būtent vandens naudojimas kaip geriamojo patenka į Nitratų direktyvos apsauginės funkcijos taikymo sritį(17).

50.      Taigi visiškai pakanka leidimo naudoti vandenį kaip geriamąjį vandenį, kad būtų galima kalbėti apie poveikį dėl galimo Nitratų direktyvos pažeidimo, kuris trukdo naudoti požeminį vandenį kaip geriamąjį vandenį. Jei daromas toks poveikis, asmuo iš principo turi teisę reikalauti laikytis Nitratų direktyvos.

51.      Šiuo atveju nesvarbu, ar subjektas, kaip antai Wasserleitungsverband, gali galimas papildomas išlaidas perkelti trečiajai šaliai. Tokia aplinkybė taip pat trukdo teisėtai naudoti požeminį vandenį.

52.      Beje, dėl būtinybės įrodyti poveikį susidaro situacija, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje negali reikalauti, jog Austrijoje būtų apskritai laikomasi Nitratų direktyvos, jie gali reikalauti jos laikytis tik tiek, kiek ji susijusi su jų naudojamu požeminiu vandeniu. Todėl atrodo abejotina, ar R. Prandl arba Cilingdorfo savivaldybei daro poveikį Parndorfo plokštumos požeminio vandens telkinio, kuris kartu su Wasserleistungsverband pateiktame rašte nurodomas kaip ypač užterštas, kokybė.

b)      Dėl sveikatos apsaugos

53.      Be to, bent R. Prandl atveju taip pat galima teigti, kad dėl taršos nitratais kylančio pavojaus sveikatai jis patiria tiesioginį poveikį.

54.      Vis dėlto Teisingumo Teismas neiškėlė sąlygos, kad toks poveikis turėtų būti susijęs su konkrečiu, neišvengiamu pavojumi sveikatai. Tai aiškiausiai matyti Sprendime Stichting Natuur en Milieu ir kt., kuriame nagrinėtos tam tikrų teršalų išmetimo nacionalinės ribos. Nuo teršalų pasiskirstymo priklauso, ar ribinių verčių pažeidimas sukelia pavojų sveikatai(18). Tačiau, nepaisant to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad yra tiesiogiai paveiktų asmenų, kurie gali reikalauti laikytis šių ribinių verčių(19).

55.      Nematau priežasčių, kodėl reikėtų nepaisyti šios jurisprudencijos ir nustatant tiesioginį poveikį taikyti siauresnį aiškinimą. Sąjungos aplinkos politika pagal ESS 3 straipsnio 3 dalį, Pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnį ir SESV 191 straipsnio 2 dalį turi užtikrinti aukštą apsaugos lygį. Remiantis pastarąja nuostata, ji pagrįsta atsargumo principu ir principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų. Su šiais principais būtų nesuderinama, jei Sąjungos aplinkos apsaugos teisės įgyvendinimas teismo keliu būtų susietas su konkrečiu, neišvengiamu pavojumi sveikatai. Tokiu atveju kiltų pavojus, kad sveikatai būtų padaryta žala dar prieš faktiškai užtikrinant teisės aktų vykdymą.

56.      Taigi bent fiziniai asmenys, t. y. pagrindinėje byloje R. Prandl, turi teisę remtis Nitratų direktyva dėl su jais susijusių požeminio vandens kokybės problemų.

57.      Vis dėlto Wasserleitungsverband ir savivaldybė yra juridiniai asmenys, todėl galimas pavojus sveikatai jiems nedaro tiesioginio poveikio. Žinoma, pirmiausia kalbant apie savivaldybę, galima spėti, kad pagal nacionalinę teisę ji privalo apsaugoti gyventojų sveikatą. Wasserleitungsverband atveju panaši užduotis galėtų būti taikoma jos klientų atžvilgiu. Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu nėra pateikta jokios informacijos, todėl nėra prasmės toliau vystyti šią mintį.

c)      Dėl Orhuso konvencijos

58.      Šis „poveikio“ sąvokos aiškinimas tiesiogiai kildintinas iš Sąjungos teisės pagrindinių principų. Tačiau taip pat laikytina, kad remiantis tokiu aiškinimu teisingai įgyvendinami įsipareigojimai pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį kartu su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalimi. Pagal Konvencijos 9 straipsnio 3 dalį visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, turi galėti administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo. O Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme.

59.      Ši teisė būtų neveiksminga, netgi prarastų prasmę, jeigu reikėtų pripažinti, kad nustačius tokius kriterijus tam tikroms „visuomenės narių“, juo labiau „suinteresuotos visuomenės narių“, kategorijoms, atitinkančioms Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalies reikalavimus, būtų nesuteikta jokios teisės apskųsti(20).

60.      Remiantis Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalimi, suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali ją daryti aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu. Be to, pagal 2 straipsnio 4 dalį visuomenę sudaro fiziniai ir (arba) juridiniai asmenys.

61.      Dėl jau minėtų priežasčių pareiškėjams pagrindinėje byloje buvo padarytas poveikis dėl požeminio vandens taršos jų šuliniuose, todėl jie atitinka Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalyje nustatytas sąlygas.

62.      Siekiant išsamumo, reikėtų pažymėti, kad jokiu būdu nereikėtų manyti, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis apriboja galimybę remtis Sąjungos aplinkos teise. Pagal 3 straipsnio 6 dalį Konvencija nereikalauja riboti jau galiojančių teisių, reglamentuojančių galimybę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Todėl negalima riboti galimybės remtis Sąjungos teise teisinantis, kad nacionalinėje teisėje nustatytiems kriterijams jau taikoma 9 straipsnio 3 dalis.

d)      Tarpinė išvada

63.      Vadinasi, konstatuotina, kad viešoji vandens tiekimo įmonė, fizinis asmuo ir savivaldybė (kaip viešosios teisės subjektas) iš principo gali remtis Nitratų direktyva, jeigu jiems daro poveikį požeminio vandens tarša nitratais, pvz., jeigu jiems trukdoma naudotis savo šuliniais teisėtai geriamojo vandens gamybai.

B.      Dėl teisės į priemones, kuriomis išlaikomas 50 mg/l nitratų kiekis požeminiame vandenyje

64.      Vis dėlto vis dar neaišku, ar pareiškėjai pagrindinėje byloje turi teisę reikalauti taikyti priemones, kuriomis išlaikomas 50 mg/l nitratų kiekis požeminiame vandenyje.

65.      Visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį ji neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai(21). Nuostatos gali būti nepakankamai tikslios pirmiausia tais atvejais, kai aptariamomis nuostatomis suteikiama atitinkama diskrecija. Tačiau tokiais atvejais bent suteikiama teisė teisme išsiaiškinti, ar nacionalinis teisės aktas ir jo taikymas neperžengia direktyvoje apibrėžtos diskrecijos ribų(22).

66.      Taigi nėra svarbu, ar (kaip pabrėžia Austrija) direktyva buvo tinkamai perkelta. Jei direktyva perkelta tinkamai, atitinkamiems asmenims turi būti suteikta galimybė remtis nuostatomis, priimtomis taikant šią direktyvą, o jei direktyva perkelta netinkamai – bent atitinkamomis direktyvos nuostatomis. Tačiau ieškovai apskritai laikosi nuomonės, kad Nitratų direktyva buvo taikoma neteisingai.

67.      Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje ir 4 straipsnyje bei II ir III prieduose nustatomi privalomi reikalavimai, kuriais bent iš dalies nesuteikiama jokios diskrecijos. Pavyzdžiui, paminėtinas maksimalus gyvulių mėšlo kiekis hektarui pagal III priedo 1 skyriaus 2 punktą(23). Kadangi asmenys, kuriems daro poveikį tarša nitratais, iš principo gali remtis direktyva, jiems turėtų būti suteikta galimybė reikalauti, kad būtų laikomasi reikalavimų dėl šio maksimalaus kiekio ir panašių reikalavimų įgyvendinimo.

68.      Vis dėlto prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas, ar pareiškėjai pagrindinėje byloje turi teisę reikalauti priemonių, kuriomis užtikrinama, kad nitratų kiekis požeminiame vandenyje neviršys 50 mg/l.

69.      Tokia teisė galėtų būti siejama su Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 ir 5 dalimis. 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pažeidžiamose zonose ir (arba) visoje Austrijos teritorijoje vykdomos veiksmų programos, kurių turinys apibrėžtas III priede ir 4 straipsnyje bei II priede. Be to, pagal 5 straipsnio 5 dalį valstybės narės veiksmų programose turi imtis papildomų priemonių arba sustiprinti veiksmus, kurie, jų manymu, yra būtini, jei, pradėjus vykdyti veiksmų programą arba jau įgijus tam tikros įgyvendinimo patirties, tampa aišku, kad 5 straipsnio 4 dalyje minėtų priemonių nepakanka 1 straipsnio tikslams pasiekti.

70.      Bylos šalys pirmiausia ginčijasi dėl to, ar apskritai nitratų kiekis turi nesiekti 50 mg/l vertės, taip pat dėl termino ir valstybių narių turimos diskrecijos.

1.      50 mg/l nitratų kiekis

71.      Austrija ir Nyderlandai nesutinka su tuo, kad Nitratų direktyvoje yra nustatytas įpareigojimas neleisti užteršti požeminio vandens didesniu kaip 50 mg/l kiekiu arba jau esamą taršą sumažinti tiek, kad ši vertė nebūtų viršyta.

a)      Žemės ūkio atsakomybė

72.      Kalbant apie šiuos argumentus, reikia pripažinti, kad Nitratų direktyvos priemonės skirtos ne apskritai vandens telkinių taršai nitratais. Pagal 1 straipsnį reikia mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar skatina žemės ūkyje naudojami nitratai, ir stabdyti tolesnį tokį teršimą.

73.      Jei tarša nitratais nebūtų sukelta žemės ūkyje naudojamų nitratų, vadinasi, tuomet nebūtų galima imtis priemonių pagal Nitratų direktyvą. Tačiau taršą nebūtinai turi sukelti žemės ūkio šaltiniai(24). Šių priemonių prireikia jau tuomet, kai iš žemės ūkio patenkantys azoto junginiai stipriai didina taršą(25). Jau anksčiau Teisingumo Teismas nurodė, kad reikšminga laikytina aplinkybė, kad Valonijos žemės ūkis atsakingas už 19 % viso azoto kiekio Maso baseine bei 17% – Šeldės baseine, o šios dvi upės įteka į eutrofizuotą Šiaurės jūrą(26). Iš to matyti, kad pakanka net palyginti nedidelės taršos iš žemės ūkio šaltinių, dėl kurios atsiranda neigiamas azoto poveikis, kad būtų taikomi įsipareigojimai pagal Nitratų direktyvą.

74.      Vien remiantis faktu, kad Austrija veiksmų programą taiko pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalį, galima daryti išvadą, kad iš Austrijos žemės ūkio šaltinių išleidžiamas azotas reikšmingai prisideda prie taršos nitratais toje teritorijoje, kurioje pareiškėjai pagrindinėje byloje eksploatuoja savo šulinius. Jei žemės ūkis smarkiai neprisidėtų prie taršos, nereikėtų taikyti veiksmų programos pagal Nitratų direktyvą.

b)      Leistina požeminio vandens tarša nitratais

75.      Jei žemės ūkis reikšmingai prisideda prie taršos nitratais, tuomet ir Nitratų direktyvos 3 straipsnio 1 dalis bei I priedo A punkto 2 papunktis, ir „taršos“ sąvokos apibrėžtis pagal 2 straipsnio j punktą kartu su Geriamojo vandens direktyva leidžia daryti išvadą, kad didesnis kaip 50 mg/l nitratų kiekis požeminiame vandenyje yra laikytinas tarša. Tokiu atveju valstybės narės turi imtis priemonių pagal Nitratų direktyvos 5 straipsnį.

76.      Pagal Nitratų direktyvos 3 straipsnio 1 dalį remdamosi I priede išdėstytais kriterijais valstybės narės turi nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų. Šių priemonių imamasi pagal Nitratų direktyvos I priedo A punkto 2 papunktį, jei požeminiuose vandenyse yra daugiau negu 50 mg/l nitratų ir(27) jeigu nėra imamasi veiksmų pagal 5 straipsnį.

77.      Vis dėlto jei zona, kurioje yra daugiau kaip 50 mg/l nitratų požeminiame vandenyje, laikoma užteršta, tuomet pagal Nitratų direktyvos 1 straipsnį reikia užkirsti kelią šiai taršai arba ją stabdyti.

78.      Be to, Nitratų direktyvos 2 straipsnio j punkte tarša apibrėžiama kaip azoto junginiai, kurie iš žemės ūkio šaltinių tiesiogiai arba netiesiogiai patenka į vandens aplinką ir gali kelti pavojų žmonių sveikatai, kenkti gyviems organizmams bei vandens ekosistemoms, mažinti poilsiavimo galimybes ir trukdyti kitaip teisėtai naudoti vandenį.

79.      Taigi didesnis kaip 50 mg/l nitratų kiekis požeminiame vandenyje laikytinas tarša vien todėl, kad taip trukdoma teisėtai naudotis šuliniais geriamojo vandens gavybai. Pagal Geriamojo vandens direktyvos 5 straipsnį ir I priedo B dalį geriamajam vandeniui taikoma 50 mg/l nitratų riba.

80.      Šios išvados nepaneigia Austrijos nurodytas skirtumas tarp neapdoroto vandens ir geriamojo vandens.

81.      Tiesa, kad pagal Nitratų direktyvą nėra įgyjama teisė požeminį vandenį be jokių apribojimų naudoti kaip geriamąjį. Todėl Nitratų direktyvoje nėra duomenų apie kitus teršalus arba taršą nitratais, nesusijusią su žemės ūkiu.

82.      Kaip jau minėta, vis dėlto Nitratų direktyva turi būti užtikrinama, kad atitinkamo vandens tarša nitratais netrukdytų gaminti geriamojo vandens(28), bent tais atvejais, kai šią taršą didžiąja dalimi sukelia žemės ūkis.

83.      Šį Nitratų direktyvos išaiškinimą patvirtina faktas, kad Požeminio vandens direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje ir I priedo 1 punkte nustatoma 50 mg/l nitratų riba geros būklės požeminiam vandeniui. Tiesa, Požeminio vandens direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodomi papildomi geros būklės požeminio vandens kriterijai. Be to, pagal Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 4 dalį dar nėra pasibaigęs pratęstas terminas šiai būklei pasiekti. Tačiau ir Požeminio vandens direktyvos kriterijus rodo, kad nustatant taršą reikia vadovautis Nitratų direktyvoje nurodyta verte.

84.      Taigi Nitratų direktyvos įgyvendinimo priemonėmis turi būti siekiama užkirsti kelią požeminio vandens taršai didesniu kaip 50 mg/l nitratų kiekiu arba sustabdyti tą taršą, jei prie jos reikšmingai prisideda azoto junginiai iš žemės ūkio šaltinių.

2.      Terminas

85.      Vis dėlto Austrija tvirtina, kad nėra aišku, iki kada turi būti pasiekti Nitratų direktyvos 1 straipsnyje nurodyti tikslai.

86.      Tiesa, Nitratų direktyvoje nėra nurodytas terminas, iki kada esama tarša turi būti sumažinta tiek, kad būtų mažesnė už minėtą vertę ir nebekiltų pavojaus, kad ji vėl bus viršyta. Atitinkami terminai sietini su Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 ir 4 dalimi kartu su Požeminio vandens direktyva, ir, atsižvelgiant į galimą termino pratęsimą, jie dar nėra pasibaigę.

87.      Be to, pažymėtina, kad dėl privalomo termino atitinkamai požeminio vandens būklei užtikrinti galima susidurti su praktiniu požiūriu neįveikiamais sunkumais. Jau Nitratų direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad dėl geologinių sąlygų tam tikrose vietose gali praeiti dar daug metų, kol apsaugos priemonės pagerins vandens kokybę. Taip pat reikšmingi kiti veiksniai, kaip antai atitinkamas kritulių kiekis arba garavimas(29).

88.      Nors Nitratų direktyvoje nėra nustatyta, iki kada turi būti įgyvendinti 1 straipsnyje nurodyti tikslai, joje pateiktos privalomos nuostatos, kada reikia imtis reikalaujamų priemonių šiems tikslams pasiekti. Šis įpareigojimas taikomas nuo pirmosios veiksmų programos pradžios arba remiantis vykdant veiksmų programas sukaupta patirtimi, t. y. kai tik konstatuojama, kad reikia imtis priemonių(30). Kiek tai susiję su šiuo laiko momentu, diskrecijos nesuteikiama.

89.      Be to, Nitratų direktyvos 5 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas, per kurį valstybės narės turi įvertinti minėtą patirtį. Remiantis šia nuostata, valstybės narės ne rečiau kaip kas ketverius metus turi patikslinti ir, jei reikia, pakeisti savo veiksmų programas. Todėl jos neturi apsiriboti tik Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 dalimi, o prireikus imtis papildomų priemonių arba sustiprinti veiksmus pagal 5 straipsnio 5 dalį(31).

90.      Jei atliekant šiuos reguliarius patikrinimus nenustatoma padėties pagerėjimo, Teisingumo Teismo nuomone, darytina išvada, kad veiksmų programų nepakanka(32). Valstybės narės tokiu atveju negali laukti, kol nebeliks pagrįstų abejonių dėl papildomų priemonių ar sustiprintų veiksmų būtinybės(33). Kaip pažymi Komisija, tai ypač svarbu, jei tarša trunka ilgesnį laiką.

91.      Diskrecija suteikiama nebent dėl atitinkamų priemonių ir (su jomis susijusio) momento, kada įgyvendinami 1 straipsnyje nustatyti tikslai.

92.      Vis dėlto valstybės narės turi pasinaudoti šia diskrecija ir nurodyti, kokių papildomų priemonių jos imsis ir kada jomis pasieks minėtų tikslų. Pagal Nitratų direktyvos 10 straipsnio 1 dalį ir V priedo 4 dalies e punktą jos Komisijai kas ketverius metus pateikia ataskaitą su, be kita ko, savo prognozėmis, kada yra tikėtina, kad pažeidžiami vandenys pradės reaguoti į veiksmų programos priemonę.

93.      Taigi valstybės narės turi kas ketverius metus išsamiai patikrinti, ar Nitratų direktyvai perkelti taikomų veiksmų programų pakanka, kad būtų galima užkirsti kelią požeminio vandens taršai didesniu kaip 50 mg/l nitratų kiekiu arba ją sustabdyti, ir turi imtis visų reikalingų papildomų priemonių arba sustiprintų veiksmų, jei paaiškėja, kad programų nepakanka.

3.      Veiksmų programų vertinimas

94.      Vis dėlto patikrinimas, ar pakanka taikomos veiksmų programos, gali būti atliktas tik pateikus prognozę dėl jos poveikio požeminio vandens taršai nitratais. Be to, gali reikėti įvertinti, kokios būtinos papildomos priemonės.

a)      Dėl patikrinimo kriterijų

95.      Jau iš Nitratų direktyvos 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad taip vertinti požeminį vandenį ne visada paprasta, nes dėl geologinių sąlygų tam tikrose vietose gali praeiti dar daug metų, kol apsaugos priemonės pagerins vandens kokybę. Taip pat reikšmingi kiti veiksniai, kaip antai atitinkamas kritulių kiekis arba garavimas(34).

96.      Pagal Sąjungos teisę leidžiama valstybių narių kompetentingoms institucijoms, kurios atlieka tokius sudėtingus vertinimus, suteikti plačią diskreciją, kaip neseniai nurodžiau savo išvadoje byloje Craeynest(35). Teisingumo Teismas dėl tam tikrų Nitratų direktyvos nuostatų taip pat pripažino plačią diskreciją(36).

97.      Skirtingai nuo byloje Craeynest keliamo klausimo,  susijusio su oro kokybe,(37) šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad dėl požeminio vandens taršos nitratais kiltų rimtas pavojus žmonių sveikatai arba panašiems aplinkos apsaugos tikslams Sąjungoje. Todėl kompetentingų institucijų diskrecija negali būti ribojama.

98.      Valstybės narės, naudodamosi šia diskrecija, privalo prižiūrėti, kad būtų pasiektas Nitratų direktyvos tikslas – sumažinti vandens telkinių taršą nitratais, patenkančiais iš žemės ūkio(38). Jos taip pat turi pasirūpinti, kad būtų pasiekti Sąjungos politikos tikslai aplinkos apsaugos srityje, remiantis SESV 191 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimais(39).

99.      Valstybių narių procesinė autonomija leidžia nacionaliniams teismams griežtai vertinti tokius diskrecija pagrįstus sprendimus(40), tačiau pagal Sąjungos teisę jiems nėra taikoma tokia pareiga. Iš principo pakanka, jei teisminė kontrolė apsiriboja akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir procesiniais pažeidimais(41). Be to, reikia patikrinti, ar kompetentingos institucijos rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo visas svarbias aplinkybes(42).

b)      Dėl reikšmingų aspektų tyrimo

100. Pagrindinėje byloje ypač svarbu išsiaiškinti visus reikšmingus aspektus. Šiuo klausimu Nitratų direktyvos 5 straipsnio 6 dalies pirmame sakinyje pateikiami esminiai kriterijai, nes pagal šią nuostatą valstybės narės turi parengti ir įgyvendinti tinkamas monitoringo programas, kad būtų galima įvertinti veiksmų programų veiksmingumą.

101. Tai pirmiausia reiškia, kad jos negali apsiriboti požeminio vandens matavimu, jei dėl geologinių ir klimato sąlygų šiuo matavimu neįmanoma per ketverių metų patikrinimo ciklą išaiškinti, ar veiksmų programos yra veiksmingos(43). Nors pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad valstybės narės atliktų neįvykdomas užduotis, vis dėlto prireikus jos turi taikyti bent alternatyvius matavimo metodus, kurie yra patvirtinti kaip veiksmingi, ir atitinkamai stengtis kurti tinkamus naujus metodus, jeigu jų dar nėra. Todėl Austrijos ataskaitoje apie Nitratų direktyvos taikymą aprašomas bandomasis projektas, susijęs su mėginių ėmimu iš vadinamųjų drenažui skirtų vandens telkinių(44). Be to, būtų galima pasvarstyti apie dirvožemio virš požeminio vandens lygio modeliavimo metodą arba matavimus.

102. Nustatant šiuos metodus ir vertinant jų rezultatus suteikiama diskrecija, nes tai yra sudėtingi mokslo klausimai. Tačiau nacionaliniai teismai bent turi galimybę patikrinti, ar kompetentingos institucijos apskritai taiko tokius metodus ir ar jie (ir jų rezultatai) yra pagrįsti mokslo požiūriu.

c)      Dėl veiksmų programos motyvų

103. Be to, nacionalinis teismas turės patikrinti, ar veiksmų programos motyvais paneigiamos visos mokslo požiūriu pagrįstos abejonės dėl to, kad ši programa yra pakankama, pateikiant suprantamus ir pirmiausia – nuoseklius argumentus.

104. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, kompetentingoms institucijoms vertinant veiksmų programą pirmiausia atkreiptinas dėmesys į galimą 50 mg/l nitratų kiekio požeminiame vandenyje viršijimą, jo trukmę ir tendencijas. Todėl reikės išnagrinėti pagrindinės bylos ieškovų argumentą, kad požeminio vandens tarša nitratais nesumažėjo, o kai kuriais atvejais netgi padidėjo, net taikant nuo 2003 m. vykdomą veiksmų programą.

105. Kitas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra azoto perteklius, kuris, remiantis Austrijos ataskaita dėl Nitratų direktyvos taikymo nuo 2007 m., vidutiniškai siekia 30 kg/ha per metus(45). Toks perteklius bent prima facie prieštarauja Nitratų direktyvos 5 straipsnio 4 daliai ir III priedo 1 skyriaus 3 punktui. Pagal šias nuostatas valstybės narės turi tręšti tik žemės ūkio paskirties žemės plotus, būtent remiantis pusiausvyra tarp augalams reikalingo azoto numatomo kiekio ir azoto kiekio, kurį augalai gauna iš dirvos ir trąšų. Tačiau nemanau, kad azoto perteklius būtų kažkuo susijęs su pusiausvyra.

106. Vis dėlto veiksmų programos motyvų reikalavimai negali būti suplakami į vieną krūvą su klausimu, ar kompetentingų institucijų vertinimas yra įtikinamas. Reikalavimai dėl motyvų iš principo yra įvykdomi tuomet, kai jais remiantis galima patikrinti, ar vertinimas nėra akivaizdžiai klaidingas.

d)      Dėl akivaizdžios vertinimo klaidos nustatymo

107. Teisingumo Teismas dar nėra pateikęs jokios bendros apibrėžties dėl akivaizdžios vertinimo klaidos nustatymo. Tačiau iš jurisprudencijos matyti, kad priimant sprendimą tokios klaidos nėra padaryta, jei sprendimą galima priimti „pagrįstai“(46). Akivaizdi klaida pirmiausia yra tuomet, kai kalbama apie akivaizdžius prieštaravimus ir įrodymų, patvirtinančių išvadas, trūkumą(47). Taip pat galima paneigti tokį vertinimą įrodžius, kad jis nėra įtikinamas ar pagrįstas(48).

e)      Tarpinė išvada

108. Apibendrinant konstatuotina, kad nacionaliniams teismams turi būti suteikta galimybė įvertinti veiksmų programų veiksmingumą ir patikrinti sprendimą imtis papildomų priemonių ar sustiprintų veiksmų (arba jų nesiimti) bent dėl akivaizdžių klaidų, taip pat patikrinti, ar kompetentingos institucijos neperžengė savo diskrecijos ribų ir laikėsi procesinių reikalavimų, ypač pareigos pateikti motyvus, ir išnagrinėjo visus reikšmingus aspektus.

V.      Išvada

109. Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus:

1.      Viešoji vandens tiekimo įmonė, fizinis asmuo ir savivaldybė (kaip viešosios teisės subjektas) iš principo gali remtis 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių, jeigu jiems daro poveikį požeminio vandens tarša nitratais, pvz., jeigu jiems trukdoma naudotis savo šuliniais teisėtai geriamojo vandens gamybai.

2.      Direktyvos 91/676/EEB įgyvendinimo priemonėmis turi būti siekiama užkirsti kelią požeminio vandens taršai didesniu kaip 50 mg/l nitratų kiekiu arba sustabdyti tą taršą, jei prie jos reikšmingai prisideda azoto junginiai iš žemės ūkio šaltinių.

3.      Valstybės narės turi kas ketverius metus išsamiai patikrinti, ar Direktyvai 91/676/EEB perkelti taikomų veiksmų programų pakanka, kad būtų galima užkirsti kelią požeminio vandens taršai didesniu kaip 50 mg/l nitratų kiekiu arba ją sustabdyti, ir turi imtis visų reikalingų papildomų priemonių arba sustiprintų veiksmų, jei paaiškėja, kad programų nepakanka.

4.      Nacionaliniams teismams turi būti suteikta galimybė įvertinti veiksmų programų veiksmingumą ir patikrinti sprendimą imtis papildomų priemonių ar sustiprintų veiksmų (arba jų nesiimti) bent dėl akivaizdžių klaidų, taip pat patikrinti, ar kompetentingos institucijos neperžengė savo diskrecijos ribų ir laikėsi procesinių reikalavimų, ypač pareigos pateikti motyvus, ir išnagrinėjo visus reikšmingus aspektus.


1      Originalo kalba: vokiečių.


2      1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotėkų valymo (OL L 135, 1991, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 26).


3      1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL L 375, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 68).


4      Federalinė aplinkos agentūra (Vokietija) (https://www.umweltbundesamt.de/faqs-zu-nitrat-im-grund-trinkwasser#textpart-4).


5      1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (OL L 330, 1998, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 90), iš dalies pakeista 2015 m. spalio 6 d. Komisijos direktyva (ES) 2015/1787, kuria iš dalies keičiami Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės II ir III priedai (OL L 260, 2015, p. 6).


6      1998 m. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (OL L 124, 2005, p. 4), patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1).


7      2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL L 327, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 275), iš dalies pakeista 2014 m. spalio 30 d. Komisijos direktyva 2014/101/ES (OL L 311, 2014, p. 32).


8      2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo (OL L 372, 2006, p. 19), iš dalies pakeista 2014 m. birželio 20 d. Komisijos direktyva 2014/80/ES (OL L 182, 2014, p. 52).


9      Tuo pačiu klausimu žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral (33/76, EU:C:1976:188, 5 punktas), 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Agrokonsulting (C‑93/12, EU:C:2013:432, 35 ir 36 punktai) ir 2018 m. vasario 22 d. Sprendimą INEOS Köln (C‑572/16, EU:C:2018:100, 42 punktas).


10      2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C‑127/02, EU:C:2004:482, 66 punktas) 2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Janecek (C‑237/07, EU:C:2008:447, 37 punktas) 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Lesoochranárske zoskupenie VLK (C‑243/15, EU:C:2016:838, 44 punktas) ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C‑664/15, EU:C:2017:987, 34 punktas).


11      Tuo pačiu klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Janecek (C‑237/07, EU:C:2008:447, 39 punktas) ir 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimą Stichting Natuur en Milieu ir kt. (C‑165/09–C‑167/09, EU:C:2011:348, 100 punktas).


12      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Janecek (C-237/07, EU:C:2008:447, 37 punktas), 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimas Stichting Natuur en Milieu ir kt. (C-165/09–C-167/09, EU:C:2011:348, 94 punktas) ir 2014 m. lapkričio 19 d. Sprendimas ClientEarth (C-404/13, EU:C:2014:2382, 55 punktas).


13      Dar žr. 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Standley ir kt. (C-293/97, EU:C:1999:215, 34 punktas).


14      2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (OL L 143, 2004, p. 56; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 8 t., p. 357), iš dalies pakeista 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB (OL L 140, 2009, p. 114).


15      2017 m. birželio 1 d. sprendimas (C‑529/15, EU:C:2017:419, 47–49 punktai).


16      1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva 75/440/EEB (OL L 194, 1975, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 17).


17      Žr. 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Standley ir kt. (C‑293/97, EU:C:1999:215, 34 punktas).


18      Pavyzdžiui, mano išvada byloje Craeynest (C‑723/17, EU:C:2019:168, 68 ir paskesni punktai, ypač 85 punktas).


19      2011 m. gegužės 26 d. Sprendimas Stichting Natuur en Milieu ir kt. (C‑165/09–C‑167/09, EU:C:2011:348, 94 punktas ir 99–103 punktai).


20      2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C‑664/15, EU:C:2017:987, 46 punktas).


21      1982 m. sausio 19 d. Sprendimas Becker (8/81, EU:C:1982:7, 25 punktas), 2012 m. sausio 24 d. Sprendimas Dominguez (C‑282/10, EU:C:2012:33, 33 punktas) ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Bauer ir Willmeroth (C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 70 punktas).


22      1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Kraaijeveld ir kt. (C‑72/95, EU:C:1996:404, 56 punktas), 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C‑127/02, EU:C:2004:482, 66 punktas), 2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Janecek (C‑237/07, EU:C:2008:447, 46 punktas), 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimas Stichting Natuur en Milieu ir kt. (C‑165/09–C‑167/09, EU:C:2011:348, 100–103 punktai), 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimas Rahman ir kt. (C‑83/11, EU:C:2012:519, 25 punktas) ir 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Lesoochranárske zoskupenie VLK (C‑243/15, EU:C:2016:838, 44 punktas).


23      2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C‑322/00, EU:C:2003:532, 113 punktas) ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑237/12, EU:C:2014:2152, 129 punktas).


24      1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Standley ir kt. (C‑293/97, EU:C:1999:215, 30 punktas), 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (C‑416/02, EU:C:2005:511, 69 punktas) ir 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija / Belgija (C‑221/03, EU:C:2005:573, 84 punktas).


25      1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Standley ir kt. (C‑293/97, EU:C:1999:215, 35 punktas) ir 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija / Belgija (C‑221/03, EU:C:2005:573, 87 punktas).


26      2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija / Belgija (C‑221/03, EU:C:2005:573, 86 punktas).


27      Kaip matyti iš santykio su 3 straipsnio 1 dalimi ir kaip patvirtinama pirmiausia I priedo A punkto 2 papunkčio versijose anglų ir prancūzų kalbomis, žodis „ir“ tekste vokiečių kalba turi būti suprantamas kaip žodis „jei“.


28      Žr. šios išvados 46–50 punktus.


29      Pagal Austrijos Respublikos Žemės ūkio ir miškų, aplinkos ir vandenų tvarkybos federalinės ministerijos ataskaitą Grundwasseralter in Österreich – mittlere Verweilzeiten in ausgewählten Grundwasserkörpern (2015 m. gruodžio mėn. redakcija, https://www.bmnt.gv.at/wasser/wasserqualitaet/grundwasseralter.html) požeminis vanduo pagrindinėje byloje aptariamose zonose vidutiniškai išlieka nuo 11 iki 25 metų, o kartais net nuo 25 iki 50 metų.


30      2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C‑322/00, EU:C:2003:532, 166 punktas) ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑543/16, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:481, 53 punktas).


31      Versijoje vokiečių k. nuoroda į visą 5 straipsnį yra akivaizdžiai klaidinga.


32      2018 m. birželio 21 d. Sprendimas Komisija /Vokietija (C‑543/16, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:481, 61 punktas).


33      2018 m. birželio 21 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑543/16, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:481, 63 ir 64 punktai).


34      Žr. 29 išnašą.


35      C‑723/17, EU:C:2019:168, 41 ir paskesni punktai. Žr. pirmiausia 1999 m. sausio 21 d. Sprendimą Upjohn (C‑120/97, EU:C:1999:14, 35 punktas) ir 2005 m. birželio 9 d. Sprendimą HLH Warenvertrieb ir Orthica (C‑211/03, C‑299/03 ir C‑316/03–C‑318/03, EU:C:2005:370, 76 punktas).


36      1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Standley ir kt. (C‑293/97, EU:C:1999:215, 37 ir 39 punktai), 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C‑322/00, EU:C:2003:532, 46 punktas), 2002 m. birželio 27 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑258/00, EU:C:2002:400, 53 punktas) ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑237/12, EU:C:2014:2152, 30 punktas).


37      Žr. mano išvadą byloje Craeynest (C‑723/17, EU:C:2019:168, 47 ir 48 punktai bei 53 ir paskesni punktai).


38      2002 m. birželio 27 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑258/00, EU:C:2002:400, 53 punktas), 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C‑322/00, EU:C:2003:532, 46 punktas) ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑237/12, EU:C:2014:2152, 30 punktas).


39      2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑237/12, EU:C:2014:2152, 30 punktas), taip pat žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C‑322/00, EU:C:2003:532, 45 punktas).


40      Mano išvada byloje Craeynest (C‑723/17, EU:C:2019:168, 39 punktas).


41      1999 m. sausio 21 d. Sprendimas Upjohn (C‑120/97, EU:C:1999:14, 35 punktas) ir 2005 m. birželio 9 d. Sprendimas HLH Warenvertrieb ir Orthica (C‑211/03, C‑299/03 ir C‑316/03–C‑318/03, EU:C:2005:370, 76 punktas). Žr. mano išvadą byloje Craeynest (C‑723/17, EU:C:2019:168, 38–51 punktai).


42      2010 m. kovo 9 d. Sprendimas ERG ir kt. (C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 61 punktas), 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 88 punktas), 2013 m. liepos 18 d. Sprendimas FIFA / Komisija (C‑204/11 P, EU:C:2013:477, 20 punktas, ir C‑205/11 P, EU:C:2013:478, 21 punktas), 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 48 punktas) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 38 punktas).


43      Šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C‑543/16, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:481, 67 ir 68 punktai).


44      Austrijos Respublikos federalinė žemės ir miškų ūkio, aplinkos ir vandentvarkos ministerija, ES Nitratrichtlinie 91/676/EWG – Österreichischer Bericht, 2016, p. 58 ir 59.


45      Minėta 44 išnašoje, p. 40 ir 41.


46      2002 m. kovo 12 d. Sprendimas Omega Air ir kt. (C‑27/00 ir C‑122/00, EU:C:2002:161, 72 punktas).


47      2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Ispanija / Lenzing (C‑525/04 P, EU:C:2007:698, 60 punktas).


48      2018 m. birželio 14 d. Sprendimas Lubrizol France / Taryba (C‑223/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:442, 39 punktas).