Language of document : ECLI:EU:C:2019:335

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MICHAL BOBEK IŠVADA,

pateikta 2019 m. balandžio 30 d.(1)

Byla C198/18

CeDe Group AB

prieš

KAN Sp. z o.o. (bankrutuojanti)

(Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 – 4 straipsnis – Taikytina teisė – Įskaitymas“






I.      Įvadas

1.        Lenkijos bendrovės PPUB Janson sp. j. (toliau – PPUB), kuriai Lenkijoje iškelta bankroto byla, likvidatorius Švedijos teismams pateikė ieškinį Švedijos bendrovei CeDe Group AB (toliau – CeDe), reikalaudamas sumokėti už prekes, pristatytas pagal PPUB ir CeDe anksčiau sudarytą sutartį, kuriai taikoma Švedijos teisė. Nagrinėjant šią bylą, CeDe pateikė reikalavimą dėl didesnės sumos, kurią jai buvo skolinga PPUB, įskaitymo. Likvidatorius anksčiau nesutiko su tokiu įskaitymu nagrinėjant bankroto bylą Lenkijoje. Bylą nagrinėjant Švedijos teismuose PPUB likvidatorius reikalavimą CeDe perleido kitai bendrovei – KAN sp. z o.o. (toliau – KAN), ši vėliau tapo nemoki. Tačiau KAN likvidatorius atsisakė perimti aptariamą reikalavimą, todėl dabar KAN (bankrutuojanti) yra bylos šalis.

2.        Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) kyla abejonių dėl tokiam reikalavimui dėl įskaitymo taikytinos teisės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui KAN nurodė, kad reikalavimas dėl įskaitymo turėtų būti nagrinėjamas pagal Lenkijos teisę, o CeDe pareiškė, kad klausimą reikėtų spręsti pagal Švedijos teisę.

3.        Šioje byloje Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išaiškinti Reglamente (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų(2) numatytas konkrečias nuostatas dėl taikytinos teisės ir jų sąveiką su bendrąja tvarka dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės(3). Kokia teisė taikoma reikalavimui dėl įskaitymo, kuriuo prieš nemokią bendrovę remiamasi byloje, iškeltoje tos bendrovės likvidatoriui pareiškus ieškinį dėl sumokėjimo?

II.    Teisinis pagrindas

A.      Reglamentas „Roma I“

4.        Reglamento „Roma I“ 17 straipsnyje „Įskaitymas“ nustatyta: „Kai šalys nėra susitarusios dėl įskaitymo teisės, įskaitymui taikoma teisė, taikytina reikalavimui, prieš kurį pareiškiama įskaitymo teisė.“

B.      Bankroto reglamentas

5.        Bankroto reglamento 23 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(23)      Šiame reglamente numatytiems klausimams turėtų būti nustatytos vieningos kolizinės taisyklės savo taikymo srityje pakeisiančios nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles. Jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė (lex concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms ir vietinėms byloms; lex concursus sąlygoja bankroto bylų procesines ir materialines pasekmes asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas.

(24)      Automatiškas bankroto bylų, kurioms paprastai taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė, pripažinimas gali susidurti su taisyklėmis, pagal kurias kitose valstybėse narėse turi būti vykdomi sandoriai. Siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse sudarytų sandorių, nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla, reikėtų priimti tam tikras bendrosios taisyklės išimtis.“

6.        Bankroto reglamento 26 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Jei valstybės, kurioje iškelta byla, teisė neleidžia įskaitymo, kreditoriui vis tiek turėtų būti suteikta teisė į tokį įskaitymą, jeigu tai leidžia teisė, taikytina nemokaus skolininko reikalavimui. Tokiu atveju įskaitymas atlieka garantijos funkciją remiantis teisinėmis nuostatomis, kuriomis atitinkamas kreditorius gali vadovautis reikalavimo pateikimo metu.“

7.        Bankroto reglamento 4 straipsnyje „Taikytina teisė“ nustatyta:

„1.      Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla“, teisė.

2.      Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:

<...>

d)      sąlygas, kada galima remtis įskaitymas [įskaitymais];

<...>“

8.        Bankroto reglamento 6 straipsnyje „Tarpusavio įskaitymas“ nustatyta:

„1.      Bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos kreditorių teisei reikalauti, kad būtų įskaityti jų ir jų skolininkų tarpusavio reikalavimai, jeigu nemokaus skolininko reikalavimui taikytina teisė tokį įskaitymą leidžia.

2.      Šio straipsnio 1 dalies nuostata nekliudo kelti 4 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytų bylų dėl teisės aktų paskelbimo niekiniais, ginčytinais ar dėl negalimumo užtikrinti jų vykdymą.“

III. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

9.        2010 m. birželio 9 d. Lenkijoje įsteigta bendrovė PPUB su Švedijoje įsteigta bendrove CeDe sudarė sutartį dėl prekių pristatymo. Sutartyje buvo numatyta, kad bet kokiems ginčams dėl jos aiškinimo taikoma Švedijos teisė.

10.      2011 m. sausio mėn. pabaigoje Lenkijoje PPUB buvo iškelta bankroto byla. Tų pačių metų liepos mėn. šioje bankroto byloje paskirtas likvidatorius pateikė prašymą Švedijos Kronofogdemyndigheten (Vykdymo institucija, Švedija) išduoti Europos mokėjimo įsakymą(4), skirtą CeDe, nes ji buvo skolinga 1 532 489 Švedijos kronas (SEK) ir palūkanas už PPUB pagal jų sutartį pristatytas prekes.

11.      Vėliau byla perduota Malmö tingsrätten (Malmės apylinkės teismas, Švedija). CeDe ginčijo PPUB reikalavimą remdamasi įskaitymu, kurio suma viršijo PPUB reikalaujamą sumą. CeDe teigia, kad ši skola atitinka kompensaciją už PPUB nepristatytas prekes ir pristatytų prekių defektus. CeDe tvirtina, kad įskaitymo teisė atsirado prieš tai, kai PPUB buvo iškelta bankroto byla.

12.      Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad bankroto byloje Lenkijoje PPUB likvidatorius atsisakė leisti CeDe reikalaujamą įskaitymą.

13.      PPUB likvidatorius Malmö tingsrätt (Malmės apylinkės teismas) teigė, kad remiantis Bankroto reglamento 4 straipsnio 1 dalimi įskaitymo teisė turėtų būti nagrinėjama pagal Lenkijos teisę. Šioje nuostatoje numatyta, kad, išskyrus atvejus, kai reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (toliau – valstybės, kurioje iškelta byla, teisė arba lex concursus). Kaip teigia likvidatorius, iš Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punkto išplaukia, kad lex concursus bet kokiu atveju nustato sąlygas, kada galima remtis įskaitymais. Taip yra dėl to, kad šio reglamento 6 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad bankroto byla neturi įtakos įskaitymo teisei, jeigu tokia teisė leidžiama pagal skolininko reikalavimui taikytiną teisę, taikoma tik tada, jei įskaitymas nėra leidžiamas valstybės, kurioje iškelta byla, teisinėje sistemoje. Todėl, likvidatoriaus nuomone, ši nuostata netaikoma pagrindinėje byloje, nes pagal Lenkijos teisę įskaitymas leidžiamas.

14.      CeDe, priešingai, tvirtino, kad įskaitymas turėtų būti nagrinėjamas pagal Švedijos teisę. Pirma, ji nurodė, kad likvidatoriaus ieškinys yra susijęs su reikalavimu, kylančiu iš CeDe ir PPUB sutarties, kurioje yra kolizinė nuostata, pagal kurią bet kokiems ginčams dėl sutarties aiškinimo taikoma Švedijos teisė. Tai reiškia, kad pagal reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 1 dalį taikoma Švedijos teisė. Be to, CeDe nurodė, kad, jei šalys nesusitarė dėl įskaitymo teisės, pagal reglamento „Roma I“ 17 straipsnį šiam klausimui būtų taikoma teisė, taikytina reikalavimui, kurį prašoma įskaityti.

15.      Antra, CeDe tvirtino, kad Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalis reiškia, kad bankroto byla neturi įtakos įskaitymo teisei, jeigu įskaitymas leidžiamas pagal teisę, kuri taikoma skolininko reikalavimui. Kadangi CeDe mano, kad likvidatoriaus reikalavimui taikoma Švedijos teisė, klausimas dėl įskaitymo taip pat turėtų būti nagrinėjamas pagal Švedijos teisę.

16.      Malmö tingsrätt (Malmės apylinkės teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Bankroto reglamento 4 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, negali būti laikoma, kad pagal Lenkijos teisę ribojamas arba draudžiamas įskaitymas. Todėl teismas nusprendė, kad šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis netaikoma ir kad pagrindinėje byloje turėtų būti taikoma Lenkijos teisė.

17.      Hovrätten över Skåne och Blekinge (Skanės ir Blekingės apeliacinis teismas, Švedija), išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, jį paliko galioti, nes, be kita ko, nebuvo jokio pagrindo nukrypti nuo Bankroto reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės dėl lex concursus. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad likvidatorius nepatenkino CeDe reikalavimo dėl įskaitymo.

18.      Bylą nagrinėjant Hovrätten över Skåne och Blekinge (Skanės ir Blekingės apeliacinis teismas) PPUB likvidatorius pagrindinį reikalavimą perdavė Lenkijoje įsteigtai bendrovei KAN, kuri į bylą įstojo vietoje likvidatoriaus.

19.      Hovrätten över Skåne och Blekinge (Skanės ir Blekingės apeliacinis teismas) sprendimą CeDe apskundė Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas). Ji tvirtino, kad reikalavimui dėl įskaitymo turėtų būti taikoma Švedijos teisė. KAN tvirtino, kad Hovrätten över Skåne och Blekinge (Skanės ir Blekingės apeliacinis teismas) sprendimas neturėtų būti keičiamas.

20.      Bylą nagrinėjant Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas), KAN tapo nemoki. Šioje bankroto byloje paskirtas likvidatorius nurodė, kad bankrutuojančios įmonės turtu nėra tenkinamas skolininko reikalavimas CeDe. Todėl dabar bankrutuojanti KAN, o ne bankrutuojančios įmonės turtas, yra bylos šalis.

21.      Šiomis aplinkybėmis Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas ieškiniui, kurį Lenkijos bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla Lenkijoje, likvidatorius pateikė Švedijos teismui prieš Švedijos bendrovę dėl apmokėjimo už pagal sutartį, kurią iki bankroto bylos iškėlimo sudarė bendrovės, pristatytas prekes?

2)      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar svarbu tai, kad bylas nagrinėjant teismuose aptariamą reikalavimą likvidatorius perduoda bendrovei, kuri į bylą įstoja vietoje likvidatoriaus?

3)      Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar svarbu, jeigu bendrovei, kuri įstojo į bylą, vėliau iškeliama bankroto byla?

4)      Jeigu atsakovas teismuose nagrinėjamose bylose pirmajame klausime nurodytomis aplinkybėmis reikalauja, kad būtų atliktas likvidatoriaus reikalavimo patenkinti mokėjimo reikalavimą ir pagal tą pačią sutartį kaip ir šis reikalavimas pateikto priešpriešinio reikalavimo tarpusavio įskaitymas, ar šiam įskaitymui taikomas 4 straipsnio 2 dalies d punktas?

5)      Ar Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies d punkto ir 6 straipsnio 1 dalies tarpusavio santykį reikia aiškinti taip, kad 6 straipsnio 1 dalis taikoma tik tuomet, jeigu pagal valstybės, kurioje iškelta byla, teisę nėra galimybės taikyti įskaitymo, ar 6 straipsnio 1 dalis taip pat taikoma kitais atvejais, pavyzdžiui, kai aptariamose teisės sistemose šiek tiek skiriasi įskaitymo galimybės arba kai galimybės yra visiškai vienodos, tačiau valstybėje, kurioje iškelta byla, įskaitymai neleidžiami?’

22.      Šioje byloje Europos Komisija ir Ispanijos vyriausybė pateikė rašytines pastabas.

IV.    Vertinimas

23.      Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pradėsiu nuo pirmojo prejudicinio klausimo ir prieisiu prie išvados, kad klausimui dėl PPUB likvidatoriaus reikalavimui CeDe (toliau – pagrindinis reikalavimas) taikytinos teisės Bankroto reglamento 4 straipsnis netaikomas (A). Todėl antrojo ir trečiojo klausimo nagrinėti nereikia. Toliau paaiškinsiu, kodėl, pagrindinį reikalavimą perleidus KAN, ketvirtasis ir penktasis klausimai tapo hipotetiniai ir todėl nepriimtini (B). Vis dėlto trumpai aptarsiu šių klausimų esmę, kad padėčiau Teisingumo Teismui, jei jis nuspręstų, kad šie klausimai yra priimtini (C).

A.      Pirmasis klausimas: Bankroto reglamento 4 straipsnio taikymas pagrindiniam reikalavimui

24.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo atsakyti, ar Bankroto reglamento 4 straipsnis taikomas PPUB likvidatoriaus pareikštam ieškiniui. Jeigu taip, antruoju ir trečiuoju klausimais siekiama išsiaiškinti, kokių pasekmių gali turėti tai, kad tas reikalavimas buvo perleistas kitam juridiniam asmeniui (KAN) ir kad vėliau tam juridiniam asmeniui buvo iškelta bankroto byla.

25.      Vis dėlto tiksli pirmojo klausimo apimtis nėra visiškai aiški, kaip matyti iš to, kad rašytines pastabas pateikusios suinteresuotosios šalys jį suprato skirtingai.

26.      Komisijos nuomone, pirmajame klausime kalbama apie Bankroto reglamento 4 straipsnio taikymo sritį laiko atžvilgiu. Todėl jos pastabose nagrinėjama, ar ši nuostata taikoma reikalavimui pagal sutartį, sudarytą iki bankroto bylos iškėlimo. Komisija daro išvadą, kad ji tokiam reikalavimui taikoma.

27.      Ispanijos vyriausybė pirmąjį, ketvirtąjį ir penktąjį klausimus nagrinėja kartu. Dėl pirmojo klausimo ši vyriausybė nurodo, kad tiek, kiek lex concursus reglamentuoja sąlygas, kada galima remtis įskaitymu, lex concursus turėtų būti taikoma likvidatoriaus pareikštam ieškiniui.

28.      Nors iš esmės pritariu Komisijos nuomonei dėl Bankroto reglamento 4 straipsnio taikymo srities laiko atžvilgiu, manau, kad pirmasis klausimas yra platesnis.

29.      Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Bankroto reglamento 4 straipsnyje numatytos taisyklės dėl taikytinos teisės taikomos ieškiniui, pavyzdžiui, ieškiniui, kurį PPUB likvidatorius pareiškė Švedijos teismuose.

30.      Kaip šiomis aplinkybėmis reikėtų suprasti „ieškinio“ sąvoką? Pirma, klausimu gali būti siekiama išsiaiškinti, ar Bankroto reglamento 4 straipsnis taikomas pagrindiniam PPUB likvidatoriaus reikalavimui (kuris iš pradžių buvo sutartinis), dėl kurio jis pareiškė ieškinį. Antra, klausimas gali būti suprantamas kaip susijęs su galimybe, kad Bankroto reglamento 4 straipsnis gali būti taikomas tam tikriems (kitiems) likvidatoriaus pareikštu ieškiniu pradėtos bylos aspektams, pavyzdžiui, reikalavimui dėl įskaitymo.

31.      Pradedant nuo pirmojo klausimo pirmojo (ir labiau tikėtino) supratimo, visų pirma pabrėžtina, kad pagrindinis reikalavimas, dėl kurio PPUB likvidatorius pareiškė pradinį ieškinį, yra mokėjimo reikalavimas, kylantis iš PPUB ir CeDe sutartinių santykių. Todėl tas reikalavimas nėra niekaip susijęs su bankroto byla ir jos pasekmėmis pagal Bankroto reglamento 4 straipsnio 1 dalį, išskyrus tai, kad jį pareiškė PPUB likvidatorius.

32.      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas konkrečiai klausia, kokią reikšmę turi Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje aiškinamas Bankroto reglamento 3 straipsnis dėl jurisdikcijos nagrinėti bankroto bylas. Pagal šią jurisprudenciją Bankroto reglamento 3 straipsnio 1 dalimi suteikiama jurisdikcija tik dėl tų ieškinių, kurie kyla tiesiogiai iš bankroto bylos ir yra glaudžiai su ja susiję. Šiuo tikslu lemiamas kriterijus „yra jo [ieškinio] teisinis pagrindas, o ne ieškinio procedūrinis kontekstas. Laikantis tokio požiūrio reikia nustatyti, ar teisė arba pareiga, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, numatyta bendrosiose civilinės ir komercinės teisės normose ar nukrypti leidžiančiose normose, konkrečiai taikomose nemokumo bylose.“(5)

33.      Bankroto reglamento 3 ir 4 straipsnius aiškinant kartu paaiškėja, kad šiuo reglamentu siekiama, jog tarptautinę jurisdikciją turintys teismai ir bankroto bylai taikytina teisė atitiktų(6). Net jei dėl šio bendro teiginio abejonių nekyla, reikia pripažinti, kad visais atvejais negalima užtikrinti, kad ius ir forum atitiktų, nes Bankroto reglamento nuostatos dėl taikytinos teisės turi reikšmę kitoms byloms nei tos, kurios laikomos bankroto bylomis. Iš tiesų Bankroto reglamento 3 straipsnio 1 dalis yra susijusi tik su jurisdikcijos iškelti bankroto bylą klausimu, o 4 straipsnio 1 dalis yra platesnė ir nurodo bankroto bylai ir jos pasekmėms taikytiną teisę.

34.      Todėl reikėtų aiškiai pripažinti, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje aiškinamas Bankroto reglamento 3 straipsnis, visais aspektais nėra savaime taikoma aiškinant šio reglamento 4 straipsnį. Pastarosios nuostatos taikymo sritis yra platesnė.

35.      Paaiškinus šį aspektą, į klausimą, ar šioje byloje Bankroto reglamento 4 straipsnis taikomas pagrindiniam reikalavimui, reikia atsakyti atsižvelgiant į konkretų šios nuostatos turinį. Bankroto reglamento 4 straipsnyje numatyta bendroji taisyklė dėl teisės, taikomos „bankroto byloms ir jų pasekmėms“, nustatymo. Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (lex concursus). Be to, reglamento 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas „nebaigtinis įvairių valstybės, kurioje iškelta byla, teisės reglamentuojamų bylos aspektų sąrašas“(7), kuris apima, inter alia, „sąlygas, kada galima remtis įskaitymas [įskaitymais]“ (4 straipsnio 2 dalies d punktas), ir „bankroto bylų pasekmes esamoms sutartims, kuriose skolininkas yra viena iš šalių“ (4 straipsnio 2 dalies e punktas).

36.      Mano nuomone, tai, kad Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nurodomos sąlygos, kada galima remtis įskaitymais, ir bankroto pasekmės esamoms sutartims, negali reikšti, kad siekiant nustatyti, kuria nuostata reglamentuojama taikytina teisė, bet koks su sutartimi susijęs reikalavimas, kai tos sutarties šaliai iškelta bankroto byla (ir (arba) kai prieš tą ieškovą remiamasi įskaitymu), savaime priskiriamas bankroto bylos ir jos pasekmių sąvokai. Manau, kad šios išvados nekeičia vien aplinkybė, kad tokį ieškinį pareiškė likvidatorius(8).

37.      Tokia byla kaip ši puikiai parodo, kodėl bet kokia kita išvada lemtų nenuspėjamus ar netgi keistus rezultatus. Sutartiniam reikalavimui taikoma teisė ne tik skirtųsi nuo teisės, dėl kurios šalys susitarė, tačiau dėl paskesnio perleidimo ir (arba) galimo bankroto bylos iškėlimo patiems teisių perėmėjams taip pat ne kartą keistųsi. Visi tokie taikytinos teisės pasikeitimai būtų grindžiami įvykiais, ne tik įvykusiais po sutarties sudarymo ir taikytinos teisės pasirinkimo, bet ir iš esmės nesusijusiais su sutartimi. Be to, visa tai gali vykti tada, kai tame pačiame teisme yra nagrinėjama byla.

38.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Bankroto reglamento 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas nustatant teisę, taikytiną pagrindiniam reikalavimui, dėl kurio bendrovės, kuriai kitoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla, likvidatorius pareiškė ieškinį valstybės narės teismuose, kai tuo ieškiniu siekiama, kad kita bendrovė sumokėtų pagal sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus prieš iškeliant tą bankroto bylą.

39.      Atsižvelgiant į tą atsakymą, nėra būtina nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotų antrojo ir trečiojo klausimų. Vis dėlto, kadangi šiuose klausimuose apskritai keliamos problemos tampa svarbios vertinant ketvirtojo ir penktojo klausimų priimtinumą, šios išvados B skirsnyje nagrinėsiu PPUB pagrindinio reikalavimo perleidimo KAN ir paskesnio pastarosios bendrovės nemokumo poveikį.

40.      Galiausiai, kaip nurodyta šios išvados 30 punkte, pirmąjį klausimą galima suprasti kitaip. Laikantis tokio požiūrio, pirmasis klausimas susijęs su galimybe pripažinti, kad Bankroto reglamento 4 straipsnis taikomas tam tikriems likvidatoriaus ieškiniu pradėtos bylos aspektams, pavyzdžiui, reikalavimui dėl įskaitymo. Todėl pirmasis klausimas nebūtų susijęs tik su pagrindiniam sutartiniam reikalavimui taikytinos teisės pasikeitimu ar iš viso su juo susijęs, bet galbūt (taip pat) susijęs su kitiems ieškinio elementams taikomu pakeitimu.

41.      Jei toks pirmojo klausimo supratimas būtų teisingas, tada jis aiškiai iš esmės sutaptų su ketvirtojo klausimo turiniu, kurį nagrinėsiu šios išvados C.1 skirsnyje. Pakanka nurodyti, kad apskritai dėl aplinkybės, jog pagrindinė byla nėra bankroto byla, neužkertamas kelias tam, kad Bankroto reglamento 4 straipsnis gali būti taikomas tam tikriems šios bylos aspektams.

42.      Pagal šią nuostatą nustatoma teisė, taikytina bankroto byloms ir jų pasekmėms. Tai, kad buvo iškelta bankroto byla, kaip tai suprantama pagal Bankroto reglamento 1 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad pasikeitė vienos iš šalių statusas. Žinoma, tai gali turėti poveikį (ir šiuo aspektu sukelti pasekmes) kitoje byloje. Tai patvirtinta Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodomos pasekmės, kurių bankroto bylos gali turėti kitoms byloms, pavyzdžiui, „individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas“(9). Šiuo klausimu jurisprudencijoje yra daugiau pavyzdžių. Pavyzdžiui, byloje Senior Home klausimas dėl taikytinos teisės (visų pirma Bankroto reglamento 5 straipsnio aiškinimas dėl daiktinėms teisėms taikytinos teisės) iškilo ne bankroto byloje (ir ne valstybėje narėje, kurioje iškelta byla)(10).

B.      Ketvirtasis ir penktasis klausimai: priimtinumas

43.      Ketvirtuoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar įskaitymui, kuriuo CeDe rėmėsi prieš PPUB likvidatoriaus pareikštą reikalavimą ir kuris kilo iš tos pačios sutarties, taikomas Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punktas.

44.      Todėl šiame klausime daroma prielaida, kad įskaitymu remiamasi prieš bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, likvidatoriaus pareikštą reikalavimą. Tačiau, kaip prašyme priimti prejudicinį sprendimą paaiškino jį pateikęs teismas, per tą laiką pagrindinis reikalavimas, kurį iš pradžių pareiškė PPUB likvidatorius, buvo perleistas. Todėl dabar reikalavimas dėl įskaitymo yra pareiškiamas nagrinėjant CeDe ir KAN ginčą.

45.      Perleidimo klausimas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė antrajame klausime dėl pagrindinio ieškinio(11), yra svarbus vertinant ketvirtąjį ir penktąjį klausimus, kurie yra susiję su Bankroto reglamento 4 ir 6 straipsnių taikymu reikalavimui dėl įskaitymo.

46.      Kaip teisingai nurodo Komisija, dėl pagrindinio reikalavimo perleidimo kyla abejonių, ar reikia pateikti atsakymus į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus. Iš tiesų, kaip nurodyta šios išvados 35 punkte, Bankroto reglamento nuostatos dėl taikytinos teisės ir ypač šio reglamento 4 straipsnis taikomi su pačia bankroto byla ir jos pasekmėmis susijusiems klausimams, kaip toliau paaiškinta tos nuostatos antroje pastraipoje.

47.      Atsižvelgiant į tai, reikalavimo, kurį anksčiau turėjo nemoki bendrovė, pavyzdžiui, PPUB (arba jos likvidatorius), perleidimas trečiajai šaliai (kuri iš pradžių buvo moki) reiškia, kad šiuo požiūriu bankroto byla daugiau nesukels jokių pasekmių. Todėl, nepriklausomai nuo galimo tos formuluotės aiškinimo, atsižvelgdamas į Komisijos siūlomą atsakymą į antrąjį klausimą dėl reikalavimo perleidimo, neįžvelgiu, kaip Bankroto reglamento nuostatos dėl taikytinos teisės, įskaitant 4 straipsnio 2 dalies d punktą ir 6 straipsnio 1 dalį, galėtų turėti įtakos siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje, kadangi perleidus reikalavimą jis daugiau nėra susijęs su bankroto byla.

48.      Tai, kad naujas kreditorius (KAN) vėliau tapo nemokus, neturi įtakos tam rezultatui šioje byloje. Vadovaujantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, KAN iškeltoje bankroto byloje paskirtas likvidatorius neperėmė KAN reikalavimo CeDe, todėl nagrinėjant bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme KAN veikia savo vardu. Tai reiškia, kad tas reikalavimas nebuvo įtrauktas į kitą bankrutuojančios bendrovės turtą ir kad jis negali turėti įtakos bankrutuojančios KAN turtui, kurį administruoja jos likvidatorius. Taigi, nagrinėjamam reikalavimui dėl įskaitymo daugiau neturi įtakos jokia nagrinėjama bankroto byla, todėl jis nepatenka į Bankroto reglamento taikymo sritį.

49.      Atsižvelgiant į tai ir nepaisant to, kad CeDe reikalavimas dėl įskaitymo iš pradžių būtų patekęs į Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo sritį(12), darytina išvada, kad dėl PPUB pagrindinio reikalavimo perleidimo KAN bankroto byla daugiau neturi įtakos CeDe reikalavimui dėl įskaitymo. Todėl neįžvelgiu, kaip bet koks Teisingumo Teismo atsakymas į ketvirtąjį klausimą galėtų nacionaliniam teismui padėti priimti sprendimą pagrindinėje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirtasis klausimas, kiek jis susijęs su Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punkto taikymu reikalavimui dėl įskaitymo, kuriuo remiamasi prieš PPUB likvidatoriaus pareikštą ieškinį, turi būti laikomas hipotetiniu ir todėl nepriimtinu(13).

50.      Tas pats turi būti taikoma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotam penktajam klausimui, kuriuo prašoma atsakyti dėl Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punkto ir 6 straipsnio 1 dalies santykio ir dėl konkrečių situacijų, kurioms gali būti taikoma 6 straipsnio 1 dalis.

51.      Taigi, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, ketvirtasis ir penktasis klausimai yra hipotetiniai ir todėl nepriimtini.

C.      Papildomai: ketvirtasis ir penktasis klausimai (esmė)

52.      Norėdamas visapusiškai padėti Teisingumo Teismui, jeigu jis padarytų kitokią išvadą dėl ketvirtojo ir penktojo klausimų priimtinumo, likusioje šios išvados dalyje trumpai įvertinsiu esmines šiuose klausimuose iškeltas problemas. Tačiau turiu pažymėti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės yra gana neišsamios. Todėl mano alternatyvus vertinimas turi būti trumpas ir abstraktus, nes tikslus problemos, su kuria susidūrė nacionalinis teismas, pobūdis man nėra visiškai aiškus.

1.      Ketvirtasis klausimas: 4 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimas

53.      Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar įskaitymui, kuriuo CeDe remiasi prieš PPUB likvidatoriaus reikalavimą, taikomas Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punktas.

54.      Visų pirma reikėtų pažymėti, kad, nors Bankroto reglamento 4 straipsnyje (kaip paaiškinta atsakant į pirmąjį klausimą) nėra reglamentuota pagrindiniam reikalavimui taikytina teisė, tai neužkerta kelio, kaip nurodyta šios išvados 41 ir 42 punktuose, tam, kad ši nuostata gali būti svarbi kitiems šios bylos elementams, įskaitant galimybę pareikšti reikalavimą dėl įskaitymo ir sąlygas, kada jis gali būti pareiškiamas. Iš tiesų bankroto byla gali turėti poveikį galimybei remtis tokiu įskaitymu prieš nemokią šalį.

55.      Bankroto reglamento 4 straipsnis yra lex specialis reglamento „Roma I“ 17 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės („kai šalys nėra susitarusios dėl įskaitymo teisės, įskaitymui taikoma teisė, taikytina reikalavimui, prieš kurį pareiškiama įskaitymo teisė“) atžvilgiu(14).

56.      Todėl, net jei pagrindiniam reikalavimui taikoma valstybės narės teisė, taikant Bankroto reglamento 4 straipsnyje numatytą specialią taisyklę gali būti, kad įskaitymui bus taikoma kitos valstybės narės teisė.

57.      Taigi, nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodoma, kad ketvirtasis klausimas užduodamas tik tada, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai (t. y. jei 4 straipsnis būtų taikomas pagrindiniam reikalavimui), nepritariu nuomonei, kad įskaitymo likimas yra nuspręstas pagrindinio reikalavimo likimo.

58.      Vis dėlto tai išsiaiškinus vis dar reikia nustatyti tikslią ketvirtojo klausimo apimtį. Iš tiesų nagrinėdamas tokį reikalavimą kaip šis, kuriuo CeDe rėmėsi prieš pagrindinį reikalavimą, nacionalinis teismas turi nustatyti i) reikalavimo dėl nesutartinio vykdymo materialinį pagrįstumą ir ii) įskaitymo sąlygas. Šis antras lygmuo gali apimti skirtingus klausimus, priklausomai nuo to, ar nacionalinėje sistemoje atskiriamos įskaitymo teisės buvimo sąlygos ir galimybė jomis remtis pagal bankroto taisykles. Nors aišku, kad 4 straipsnio 2 dalies d punktas nėra susijęs su klausimais dėl materialinio pagrįstumo, kurių gali kilti pagal i punktą(15), kurie bus nustatomi pagal sutarčiai taikomą teisę, dėl kurios šalys susitarė, nėra aišku, kokiems ii punkte nurodytiems aspektams taikomas minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punktas.

59.      Iš tiesų Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotė šiuo atžvilgiu yra neaiški. Iš versijų kai kuriomis kitomis kalbomis atrodo, kad šioje nuostatoje reglamentuojamos sąlygos, kuriomis galima „remtis“ įskaitymais (o tai rodo, kad jais gali būti remiamasi bankroto byloje)(16), o versijose kitomis kalbomis tik nurodomos įskaitymo sąlygos(17), kurias galima suprasti kaip apimančias ir materialines įskaitymo sąlygas.

60.      Šis neaiškumas paskatino akademines diskusijas dėl Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimo. Šiuo klausimu yra trys požiūriai. Pagal pirmąjį aiškinimą įskaitymo teisės buvimas yra pirminis klausimas, reglamentuojamas pagrindiniam reikalavimui taikytinos teisės, o tada 4 straipsnio 2 dalies d punktas taikomas tik procesinei galimybei remtis įskaitymu bankroto byloje. Pagal antrąjį aiškinimą 4 straipsnio 2 dalies d punktas apima teisę, taikytiną pačiai įskaitymo teisei. Remiantis trečiuoju aiškinimu, konkreti 4 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo sritis priklauso nuo lex concursus. Taip išlaikomas 4 straipsnio 2 dalies d punkto neutralumas ir nė vienai nacionalinei sistemai neteikiamas prioritetas kitų sistemų atžvilgiu(18).

61.      Šis klausimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į ypatingą įskaitymo pobūdį. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, įskaitymu „tuo pačiu metu panaikinamos esamos abipusės dviejų asmenų prievolės“(19). Kartu abiem susijusioms šalims tai yra mokėjimo (prievolės įvykdymo) ir priverstinio vykdymo būdas: remdamasi įskaitymu, viena šalis priverčia skolininką mokėti(20). Tai reiškia, kad bankroto byloje įskaitymas turi tiesioginę įtaką par conditio creditorum, nes kreditorių, turinčių reikalavimų dėl įskaitymo, reikalavimai gali būti visiškai patenkinti ne bankroto byloje. Dėl to skirtingos valstybės narės savo nacionalinėse sistemose pradėjo laikytis skirtingų, o kartais gana priešingų pozicijų įskaitymo bankroto bylose klausimu, teikdamos pirmenybę nemokaus skolininko pavienio kreditoriaus (dėl įskaitymo kaip garantijos būdo) arba visų jo kreditorių (ribojant įskaitymus remiantis pari passu principu) apsaugos požiūriui(21).

62.      Atsižvelgdamas į skirtingas įskaitymo teisines sistemas bankroto bylose skirtingose valstybėse narėse ir skirtingus šių sistemų pagrindus, manau, kad pirma išdėstytas trečiasis požiūris yra labiau pagrįstas praktiškai. Konkreti 4 straipsnio taikymo sritis dėl įskaitymo paaiškėja kartu aiškinant Bankroto reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 pastraipas. Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma teisė nustatoma pagal lex concursus, o 4 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis šių pasekmių sąrašas, kuris apima, be kita ko, „d) „sąlygas, kada galima remtis įskaitymas [įskaitymais]“. Iš to galima daryti išvadą, kad, kai lex concursus nustatyta, kad bankrotas sukelia pasekmių įskaitymui, lex concursus yra taikoma šioms pasekmėms. Todėl nacionalinėse sistemose, kuriose įskaitymas yra paties bankroto pasekmė, jam, būtent tokiam, bus taikomas reglamento 4 straipsnis.

63.      Tai patikslinęs, vis dėlto neskatinčiau Teisingumo Teismo šios bylos aplinkybėmis išreikšti pozicijos šiuo klausimu. Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais iškeltos problemos yra kur kas gilesnės. Jos privalo būti svarstomos tinkamose teisinėse diskusijose turint visą reikalingą informaciją, o ne sulaukti atsitiktinės pastabos byloje, kurioje su užduotais klausimais susijusios faktinės aplinkybės ir šių klausimų svarbumas lieka neaiškūs.

2.      Penktasis klausimas: 6 straipsnio 1 dalies aiškinimas

64.      Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalies prasmę. Nacionaliniam teismui kyla abejonių dėl tikslios Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalies taikymo srities. Ar ji taikoma tik tuomet, kai įskaitymas nėra galimas pagal lex concursus? Ar ji taip pat taikoma tada, kai yra tam tikrų įskaitymo galimybių skirtumų pagal lex concursus ir pagal pagrindiniam reikalavimui taikomą teisę? Ar ji taikoma net ir tada, kai teisės lygmeniu skirtumų nėra, tačiau valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, įskaitymas nebuvo leidžiamas?

65.      Bankroto reglamento 6 straipsnyje išreikštas Bankroto reglamento „nuosaikesnio universalumo“ modelis, pagal kurį, „viena vertus, pagrindinei nemokumo bylai ir jos pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, kita vertus, minėtame reglamente numatytos kelios šios taisyklės išimtys“(22). Kaip pažymima Bankroto reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje, nustatant tam tikras bendrosios taisyklės išimtis siekiama apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl sandorių, sudarytų kitose valstybėse narėse nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla.

66.      Konkretus loginis pagrindas, kuriuo pagrįsta išimtis dėl įskaitymo, yra toliau paaiškintas Bankroto reglamento 26 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią šio reglamento 6 straipsnis yra skirtas spręsti situacijoms, kai pagal lex concursus įskaitymas nėra leidžiamas. Tokiomis aplinkybėmis „kreditoriui vis tiek turėtų būti suteikta teisė į tokį įskaitymą, jeigu tai leidžia teisė, taikytina nemokaus skolininko reikalavimui“. Šioje konstatuojamojoje dalyje išsamiau paaiškintas šios išimties pagrindas – įskaitymas atlieka „garantijos funkciją remiantis teisinėmis nuostatomis, kuriomis atitinkamas kreditorius gali vadovautis reikalavimo pateikimo metu“.

67.      Todėl skaitant pažodžiui ir sistemiškai matyti, kad Bankroto reglamento 6 straipsnis (kaip ir kitos konkrečios nuostatos, pavyzdžiui, 5 straipsnis) taikomas kaip šio reglamento 4 straipsnio išimtis. Iš tiesų Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalimi „ištaisoma“ 4 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė (kuria nustatoma bendroji taisyklė dėl lex concursus) siekiant išlaikyti kreditorių, kurie pagal teisę, taikytiną nemokaus skolininko reikalavimui, būtų turėję įskaitymo teisę, teisinį saugumą(23).

68.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas iš esmės susijęs su tuo, ar įskaitymų „neleistinumas“ lex concursus pagal Bankroto reglamento 4 straipsnį turi būti sprendžiamas konkrečiai, ar abstrakčiai, kad būtų galima taikyti šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį.

69.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išskiria tris galimus išaiškinimo variantus – 6 straipsnį galima suprasti taip, kad jis taikomas: a) kai reikalavimai dėl įskaitymo nėra leidžiami pagal lex concursus arba b) kai jie yra leidžiami kitomis sąlygomis, arba netgi c) kai, pritaikius įskaitymo sąlygas (kurios gali būti identiškos), įskaitymas nėra leidžiamas konkrečiu atveju.

70.      Komisija mano, kad dėl savo atliekamos garantijos funkcijos Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalis taikoma neatsižvelgiant į tai, kad pagal lex concursus kompensacija taikant įskaitymą neleidžiama apskritai arba konkrečiu atveju. Ispanijos vyriausybė, priešingai, teigia, kad, jei pagal lex concursus įskaitymas leidžiamas (bet kokiu būdu), tada tai turi būti taikytina teisė, ir nėra jokios galimybės pasinaudoti Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtimi.

71.      Sutinku su Komisija.

72.      Pirma, Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos kreditorių teisei reikalauti, kad būtų įskaityti jų <...> reikalavimai, jeigu nemokaus skolininko reikalavimui taikytina teisė leidžia tokį įskaitymą“(24). Nuoroda į tai, kad bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos „teisei reikalauti, kad būtų įskaityti <...> reikalavimai“, rodo, kad tokia teisė konkrečiu atveju jau yra.

73.      Antra, Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalies tikslas užtikrinti komercinių sandorių teisinį saugumą, nustatytas 26 konstatuojamojoje dalyje, gali būti įgyvendintas tik tuo atveju, jei „neleistinumo“ patikrinimas sprendžiamas in concreto. Iš tiesų tam, kad Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalis atliktų garantijos funkciją, ji turi būti taikoma, kai toks įskaitymas būtų leidžiamas konkrečiu atveju pagal nemokaus skolininko reikalavimui taikytiną teisę.

74.      Taigi priimant požiūrį, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas konkretiems rezultatams, kuriuos lemia konkrečiu atveju taikytini atitinkami vienas kitam prieštaraujantys įstatymai, turi būti taikomas toks testas, kuriame susitelkiama į konkretų sprendimą, kuris būtų priimtas pagal pagrindiniam reikalavimui taikytiną teisę (įskaitant bankroto teisę).

75.      Tai reiškia, kad Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalis turėtų būti taikoma ne tik tada, kai pagal lex concursus visiškai paneigiama galimybė taikyti įskaitymą, tačiau ir tais atvejais, kai skiriasi konkrečios galimybės taikyti įskaitymą sąlygos, todėl pagal lex concursus įskaitymas konkrečiu atveju nebūtų galimas, nors jis būtų galimas pagal pagrindiniam reikalavimui taikytiną teisę. Kitaip tariant, kad nebūtų taikoma Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalis, du taisyklių „rinkiniai“ turi būti „iš esmės lygiaverčiai“, kad būtų toliau taikoma lex concursus. Todėl vien aplinkybė, kad lex concursus esant tam tikroms sąlygoms pripažįsta įskaitymo galimybę, neužkerta kelio taikyti Bankroto reglamento 6 straipsnio 1 dalį.

76.      Galiausiai paskutiniu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotu smulkesniu klausimu siekiama išsiaiškinti apie situaciją, kai lex concursus ir lex causae yra lygiavertės, bet jas taikant konkrečiu atveju daromos skirtingos išvados.

77.      Deja, šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas faktines aplinkybes vėl aprašė labai glaustai. Iš pateiktos informacijos tik nustatyta, kad likvidatorius atmetė reikalavimą dėl įskaitymo bankroto byloje ir nenurodė jokių tokio sprendimo priežasčių. Kadangi nėra konkrečių su šiuo klausimu susijusių faktinių aplinkybių ir nėra nieko nurodyta dėl lex concursus ar pagrindiniam reikalavimui taikomos teisės turinio, manau, kad Teisingumo Teismui trūksta būtinų elementų, kad jis galėtų atsakyti į šį klausimą.

78.      Bet kuriuo atveju baigiant reikėtų pabrėžti, kad pagal Bankroto reglamento 16 straipsnį pagrindinė bankroto byla vienoje valstybėje narėje turi būti pripažįstama visose kitose valstybėse narėse, o reglamento 25 straipsniu ši pripažinimo taisyklė išplečiama visiems sprendimams dėl bylos eigos ir užbaigimo(25).

V.      Išvada

79.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą:

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas nustatant teisę, taikytiną reikalavimui, dėl kurio bendrovės, kuriai kitoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla, likvidatorius pareiškė ieškinį valstybės narės teismuose, kai tuo ieškiniu kitos bendrovės prašoma sumokėti pagal sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus prieš iškeliant tą bankroto bylą.


1      Originalo kalba: anglų.


2      2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (OL L 160, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191) (toliau – Bankroto reglamentas).


3      Kaip nustatyta 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, p. 6) (toliau – reglamentas „Roma I“).


4      Pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1896/2006, nustatantį Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006, p. 1).


5      Žr. 2019 m. vasario 6 d. Sprendimą NK (C‑535/17, EU:C:2019:96, 26 ir 28 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


6      Taip pat žr. mano išvadą byloje NK (PI bankroto administratorius ir likvidatorius) (C‑535/17, EU:C:2018:850, 90 punktas). Tai daugeliu atvejų lemia jurisdikcijos ir taikytinos teisės atitikimą. Visų pirma, kai siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją pagal Bankroto reglamento 3 straipsnį pripažįstama, kad nacionalinės teisės nuostata yra susijusi su bankroto teise, tokia išvada taip pat gali turėti reikšmės siekiant nustatyti, ar klausimas yra reglamentuotas bankroto byloms ir jų pasekmėms taikytinos teisės, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Kornhaas (C‑594/14, EU:C:2015:806, 17 punktas).


7      2010 m. sausio 21 d. Sprendimas MG Probud Gdynia (C‑444/07, EU:C:2010:24, 25 punktas).


8      Be to, dėl jurisdikcijos, kuri reglamentuojama Bankroto reglamento 3 straipsnio 1 dalyje, Teisingumo Teismas nurodė, jog „tai, kad iškėlus nemokumo bylą ieškinį pareiškia tokioje byloje paskirtas administratorius ir kad jis gina kreditorių interesus, iš pagrindų nekeičia šio ieškinio pobūdžio; jis nepriklauso nuo nemokumo procedūros ir jam, kiek tai susiję su ginčo esme, taikomos bendrosios teisės normos“. 2019 m. vasario 6 d. Sprendimas NK (C‑535/17, EU:C:2019:96, 29 punktas). Taip pat 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas German Graphics Graphische Maschinen (C‑292/08, EU:C:2009:544, 33 punktas). Taip pat žr. mano išvadą byloje NK (PI bankroto administratorius ir likvidatorius) (C‑535/17, EU:C:2018:850, 60 punktas). Tačiau dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl Bankroto reglamento 3 straipsnio 1 dalies perkėlimo apribojimų aiškinant šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį žr. šios išvados 32–34 punktus.


9      Bankroto reglamento 4 straipsnio 2 dalies f punktas.


10      2016 m. spalio 26 d. sprendimas (C‑195/15, EU:C:2016:804).


11      Kadangi pagrindiniam reikalavimui taikytina teisė nėra reglamentuota Bankroto reglamente, to klausimo nagrinėti nereikia. Žr. šios išvados 39 punktą.


12      Manau, kad taip iš tiesų būtų buvę, kaip aiškinu savo atsakyme į ketvirtąjį klausimą, kuris kaip alternatyvus argumentas pateiktas šios išvados C.1 skirsnyje.


13      Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją „prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateisinamas ne galimybe pateikti konsultacines nuomones bendrais ar hipotetiniais klausimais, bet poreikiu veiksmingai išspręsti su Sąjungos teise susijusį ginčą“. Žr., pavyzdžiui, 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Romeo (C‑313/12, EU:C:2013:718, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


14      Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Lutz (C‑557/13, EU:C:2015:227, 46 punktas) ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimą Vinyls Italia (C‑54/16, EU:C:2017:433, 29 punktas).


15      Remiantis tuo, kad iš esmės CeDe pareiškė priešieškinį PPUB. Apskritai tiksli bylos struktūra priklausytų nuo nacionalinės teisės ir nuo to, kaip reikalavimas dėl įskaitymo buvo pareikštas konkrečiu atveju nacionaliniu lygmeniu (kaip lygiagretusis pagrindinis reikalavimas, priešieškinis ar atsiliepimas į ieškinį). Tačiau šioje byloje atrodo aišku, kad abiem (materialiniams) reikalavimams dėl sutarties (ne)vykdymo, kuriuos pareiškė atitinkamai PPUB ir CeDe, nepriklausomai nuo šių reikalavimų formos, būtų taikoma ta pati (Švedijos) teisė, kaip pradinėje sutartyje numatyta teisė.


16      Pavyzdžiui: EN: „the conditions under which set-offs may be invoked“; ES: „las condiciones de oponibilidad de una compensación“; DE: „die Voraussetzungen für die Wirksamkeit einer Aufrechnung“; FR: „les conditions d'opposabilité d'une compensation“; IT: „le condizioni di opponibilità della compensazione“; NL: „onder welke voorwaarden een verrekening kan worden tegengeworpen“; PT: „As condições de oponibilidade de uma compensação“.


17      Pavyzdžiui: CS: „podmínky, za kterých může dojít k započtení pohledávek“; EL: „οι προϋποθέσεις συμψηφισμού“; FI: „kuittauksen edellytykset“;. SV: „förutsättningarna för kvittning“.


18      Dėl šių diskusijų santraukos žr., pavyzdžiui, Pannen ir Riedermann, „Article 4. Law applicable“, Pannen, K., (ed.) European Insolvency Regulation, De Gruyter Recht, Berlin, 2007, p. 225; Garcimartín Alférez, F. J., „El Reglamento de Insolvencia: una aproximación general“, Cuadernos de derecho judicial, Nr. 4, 2001, p. 229–352, p. 286 ir paskesni; dėl trečiojo aiškinimo pagrindimo Virgós M. ir Garcimartín Alférez F., The European Insolvency Regulation: Law and Practice, Kluwer Law International, Haga, 2004, p. 112 ir paskesni.


19      2003 m. liepos 10 d. Sprendimas Komisija / CCRE (C‑87/01 P, EU:C:2003:400, 59 punktas).


20      Pichonnaz P. ir Gullifer L., Set-off in Arbitration and Commercial Transactions, Oxford University Press, Oxford, 2014, p. 72, 4.10 punktas.


21      Bendrai dėl skirtingų sisteminių požiūrių į įskaitymą bankroto bylose žr. Zimmermann R., Comparative Foundations of a European Law of Set-Off and Prescription, Cambridge University Press, Cambridge, 2002, ir Johnston W., Werlen T. ir Link F., Set-Off Law and Practice: An International Handbook, 3-asis leidimas, Oxford University Press, Oxford, 2018.


22      Pagal analogiją žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimą Senior Home (C‑195/15, EU:C:2016:804, 17 punktas) ir generalinio advokato M. Szpunar išvadą toje byloje (EU:C:2016:369, 21–23 punktai).


23      Taip pat žr. 1996 m. gegužės 3 d. Virgós, M. ir Schmit, E. Pranešimo dėl Konvencijos dėl bankroto bylų (Europos Sąjungos Tarybos dokumentas Nr. 6500/96, DRS 8 (CFC)), 109 punktą: „Tokiu atveju įskaitymas iš esmės tampa tam tikra garantija, reglamentuojama teisės, kuria atitinkamas kreditorius gali vadovautis sutarties sudarymo dėl reikalavimo ar reikalavimo gavimo metu.“


24      Išskirta mano.


25      2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Bank Handlowy ir Adamiak (C‑116/11, EU:C:2012:739, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).