Language of document : ECLI:EU:C:2019:369

GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2019 m. gegužės 7 d.(1)

Byla C285/18

Kauno miesto savivaldybė,

Kauno miesto savivaldybės administracija,

dalyvaujant:

UAB „Irgita“,

UAB „Kauno švara“

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Viešieji pirkimai – Direktyva 2004/18/EB – Taikymo sritis ratione temporis – Direktyva 2014/24/ES – Vidaus (in house) sandoriai – Pagal nacionalinę teisę vidaus sandoriams taikomos papildomos sąlygos“






I.      Įvadas

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės susijęs su klausimu, ar valstybė narė gali nustatyti papildomų reikalavimų, taikomų perkančiajai organizacijai, kai ši sudaro vidaus (in house) sandorį(2), nors šis sandoris atitinka vidaus sandorio kriterijus pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir atitinkamais atvejais – pagal 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB(3), 12 straipsnį.

2.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo išaiškinti, kaip ratione temporis taikoma 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo(4) ir Direktyva 2014/24.

II.    Teisinis pagrindas

A.      ES teisė

3.        Direktyvos Nr. 2014/24 1, 2, 4, 5 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(1) valstybės narės institucijų arba jų vardu vykdomas viešųjų sutarčių skyrimas turi atitikti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) principus, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas srityse, taip pat iš šių laisvių kylančius principus, kaip antai lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Vis dėlto atvejams, kai viešosios sutartys viršija tam tikrą vertę, turėtų būti parengtos nuostatos dėl nacionalinių pirkimo procedūrų koordinavimo, siekiant užtikrinti, kad tie principai būtų įgyvendinti praktiškai, o viešieji pirkimai – atverti konkurencijai;

(2) strategijoje „Europa 2020“, nustatytoje 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikate „Europa 2020: Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ <...>, viešiesiems pirkimams tenka svarbus vaidmuo kaip vienai iš rinkos priemonių, naudotinų siekiant pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo kartu užtikrinant efektyviausią viešųjų lėšų naudojimą. <...> Taip pat reikia išaiškinti svarbiausias sąvokas ir koncepcijas, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir įtraukti tam tikri tvirtai nusistovėjusios susijusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aspektai;

<...>

(4) dėl vis įvairesnių viešųjų veiksmų formų atsirado poreikis aiškiau apibrėžti paties pirkimo sąvoką. Vis dėlto tas aiškesnis apibrėžimas neturėtų išplėsti šios direktyvos taikymo srities, palyginti su Direktyvos 2004/18/EB taikymo sritimi. Sąjungos taisyklėmis viešųjų pirkimų srityje siekiama apimti ne visas viešųjų lėšų išleidimo formas, o tik tas, kuriomis sudarant viešąją sutartį už atlygį įsigyjami darbai, prekės ar paslaugos. <...>

(5) reikėtų priminti, kad nė viena šios direktyvos nuostata neįpareigoja valstybių narių sudaryti paslaugų, kurias jos nori teikti pačios, teikimo sutarčių arba naudotis išorės paslaugomis, arba teikimą organizuoti kitu būdu nei sudarant viešąsias sutartis, kaip apibrėžta šioje direktyvoje. <...>

<...>

(31) kyla didelis teisinis netikrumas dėl to, kiek viešųjų pirkimų taisyklės turėtų būti taikomos tarp viešojo sektoriaus subjektų tarpusavyje sudaromoms sutartims. Susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės ir netgi pačios perkančiosios organizacijos aiškina skirtingai. Todėl reikia paaiškinti, kokiais atvejais viešajame sektoriuje sudaromoms sutartims viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos.

Atliekant tokį aiškinimą reikėtų vadovautis atitinkamoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytais principais. Vien tai, kad abi susitarimo šalys yra viešosios institucijos, savaime nereiškia, jog viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos. Tačiau viešųjų pirkimų taisyklių taikymas neturėtų riboti viešųjų institucijų laisvės vykdyti joms pavestas viešųjų paslaugų teikimo užduotis naudojantis savo ištekliais, įskaitant galimybę bendradarbiauti su kitomis viešosiomis institucijomis.

Reikėtų užtikrinti, kad dėl viešojo sektoriaus institucijų tarpusavio bendradarbiavimo, kuriam viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos, nebūtų iškreipta konkurencija privačių ekonominės veiklos vykdytojų atžvilgiu tiek, kiek taip bendradarbiaujant privatus paslaugų teikėjas atsidurtų privilegijuotoje padėtyje savo konkurentų atžvilgiu.“

4.        Direktyvos Nr. 2014/24 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 4 dalyje nurodyta:

„Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių teisei laisvai spręsti, laikantis Sąjungos teisės, kokias paslaugas jos [laiko] bendrojo ekonominio intereso paslaugomis, kaip tos paslaugos turėtų būti organizuojamos ir finansuojamos laikantis valstybės pagalbos taisyklių ir kokios konkrečios pareigos joms turėtų būti taikomos. Lygiai taip pat šia direktyva nedaromas poveikis viešųjų institucijų teisei spręsti ar, kaip ir kokiu mastu jos nori pačios atlikti viešąsias funkcijas pagal SESV 14 straipsnį ir Protokolą Nr. 26.“

5.        Direktyvos Nr. 2014/24 12 straipsnio „Viešosios sutartys tarp viešojo sektoriaus subjektų“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma viešosioms sutartims, kurias perkančioji organizacija skiria privačiosios ar viešosios teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

a) perkančioji organizacija atitinkamą juridinį asmenį kontroliuoja panašiai kaip ir savo skyrius;

b) daugiau kaip 80 % kontroliuojamojo juridinio asmens veiklos vykdoma atliekant užduotis, kurias jam yra pavedusi kontroliuojančioji perkančioji organizacija arba kiti tos perkančiosios organizacijos kontroliuojami juridiniai asmenys, ir

c) kontroliuojamajame juridiniame asmenyje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo, išskyrus atvejus, kai kontrolės ir teisės blokuoti nesuteikiantis privataus kapitalo dalyvavimas yra reikalaujamas pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas laikantis Sutarčių ir jis nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams.

Perkančioji organizacija laikoma kontroliuojančiąja juridinį asmenį panašiai kaip ir savo skyrius pagal pirmos pastraipos a punktą, kai ji daro lemiamą įtaką kontroliuojamojo juridinio asmens strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams. Tokią kontrolę gali vykdyti ir kitas juridinis asmuo, kurį patį tokiu pačiu būdu kontroliuoja perkančioji organizacija.“

6.        Direktyvos 2014/24 91 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Direktyva 2004/18/EB panaikinama nuo 2016 m. balandžio 18 d.“

B.      Lietuvos teisė

1.      1996 m. rugpjūčio 13 d. Viešųjų pirkimų įstatymas Nr. I1491

7.        1996 m. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I‑1491 (toliau – Viešųjų pirkimų įstatymas) 3 straipsnyje nurodyta:

„1.      Perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

<...>“

8.        Viešųjų pirkimų įstatymo (2016 m. sausio 1 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta:

„Šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 80 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Pirkimas šioje dalyje nurodytu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. <...>“

9.        Viešųjų pirkimų įstatymo (2017 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnyje, be kita ko, nurodyta:

„1.      Šio įstatymo reikalavimai netaikomi vidaus sandoriams, kuriuos perkančioji organizacija sudaro su kita perkančiąja organizacija, kai yra visos šios sąlygos kartu:

1)      perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, darydama lemiamą įtaką jos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams <...>;

2)      per paskutinius 3 finansinius metus daugiau kaip 80 procentų kontroliuojamos perkančiosios organizacijos gautų vidutinių pajamų iš pirkimo‑pardavimo sutarčių sudaro pajamos, gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti. <...>

3)      kontroliuojamoje perkančiojoje organizacijoje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.

2.      Vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos šio straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

<...>

5.      Valstybės įmonės, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vidaus sandorių sudaryti negali.“

2.      1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymas Nr. VIII1099

10.      1999 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII‑1099 (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnyje nurodyta:

„1.      Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

2.      Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.“

III. Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

11.      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje pagal Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktą kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimo. Ieškinį šioje byloje buvo pateikusi uždaroji akcinė bendrovė „Irgita“ (toliau – Irgita) Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai, taip pat UAB „Kauno švara“ (toliau – Kauno švara).

12.      2014 m. vasario 7 d. Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – perkančioji organizacija) pradėjo Kauno miesto želdinių, miškų, miško parkų priežiūros ir tvarkymo paslaugų pirkimo procedūrą.

13.      2014 m. kovo 18 d. perkančioji organizacija ir konkurso laimėtoja Irgita sudarė sutartį dėl šių paslaugų teikimo. Sutartis buvo sudaryta trejiems metams. Atsiskaitymas turėjo būti atliekamas už užsakytas ir suteiktas paslaugas. Perkančioji organizacija nebuvo įsipareigojusi teikti Irgita užsakymų dėl visų arba tam tikros minimalios apimties paslaugų.

14.      2016 m. balandžio 1 d. perkančioji organizacija kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu dėl sutikimo sudaryti vidaus sandorį dėl iš esmės analogiškų paslaugų, kurios buvo teikiamos pagal perkančiosios organizacijos ir Irgita sudarytą sutartį. Šis prašymas buvo susijęs su galimybe sudaryti sutartį su Kauno švara. Kauno miesto savivaldybė yra vienintelė Kauno švara savininkė. Prieš sudarant sandorį buvusiais metais, t. y. 2015 m., Kauno švara 90,07 % pajamų gavo iš veiklos, atliekamos perkančiosios organizacijos naudai.

15.      2016 m. balandžio 20 d. Viešųjų pirkimų tarnyba davė sutikimą sudaryti aptariamą vidaus sandorį. Tačiau ji, be kita ko, nurodė, kad, prieš sudarydama vidaus sandorį, perkančioji organizacija, siekdama racionaliai naudoti finansinius išteklius ir užtikrinti tiekėjų konkurenciją, turėtų įvertinti paslaugų pirkimo pagal Viešųjų pirkimų įstatymą galimybę. Ji pažymėjo, kad bet kuriuo atveju perkančiosios organizacijos sprendimas turėtų atitikti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

16.      2016 m. gegužės 3 d. Kauno miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą, jame pritarė aptariamo vidaus sandorio sudarymui su Kauno švara (toliau – ginčijamas Tarybos sprendimas).

17.      Todėl 2016 m. gegužės 19 d. perkančioji organizacija ir Kauno švara sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau – ginčijama sutartis).

18.      2016 m. gegužės 20 d. Irgita pirmosios instancijos teisme pareiškė ieškinį dėl Tarybos sprendimo ir ginčijamos sutarties ir nurodė, kad perkančioji organizacija neturėjo teisės sudaryti vidaus sandorio dėl atitinkamų paslaugų teikimo, nes tebegaliojo su Irgita sudaryta sutartis. Be to, ji nurodė, kad ginčijama sutartis prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatoms, ja iškreipiama laisva ir sąžininga konkurencija ir Kauno švara suteikiamos privilegijos diskriminuojant kitus tiekėjus.

19.      2017 m. kovo 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė Irgita ieškinį. Vis dėlto 2017 m. spalio 4 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė Irgita palankų sprendimą. Abu teismai prie motyvų nurodė, kad naudojimasis teise sudaryti vidaus sandorį pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį negali pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo nepažeisti ūkio subjektų konkurencijos. Teismai skirtingai vertino, ar aptariamomis aplinkybėmis buvo pažeista tiekėjų konkurencija.

20.      Kauno miesto savivaldybė ir perkančioji organizacija kasacine tvarka apskundė Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (Lietuvos Aukščiausiajam Teismui).

21.      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad ginčijama sutartis akivaizdžiai yra sandoris, atitinkantis ES teisėje(5) ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodytus vidaus sandorio kriterijus. Šiam vertinimui pritaria visos ginčo šalys.

22.      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 m. formavo praktiką, pagal kurią sandoris, atitinkantis Sprendime Teckal nustatytus kriterijus, turi būti laikomas teisėtu. Nuo 2015 m. vidurio remiantis dviem Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais imta atsižvelgti į papildomus kriterijus, išplaukiančius iš Konkurencijos įstatymo, kaip antai į paslaugų teikimo nepertraukiamumą, jų gerą kokybę ir prieinamumą, taip pat į poveikį kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybes konkuruoti dėl tokių paslaugų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurią taikė teismai, iš esmės nepakito nuo pradinės šio įstatymo redakcijos, kuri išliko tokia pati nuo 1999 m. kovo 23 d., ir kad po 2015 m. pasikeitė tik šios nuostatos aiškinimas teismų praktikoje.

23.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kriterijai, kuriuos turi atitikti vidaus sandoris tam, kad jį būtų leidžiama sudaryti, yra išsamiai nurodyti ES teisėje, ar valstybės narės turi tam tikrą diskreciją nustatyti (papildomas) taisykles dėl vidaus sandorių, ir, jeigu jos tokią diskreciją turi, kaip ją galima įgyvendinti.

IV.    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

24.      Šiomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai ginčo in house sandorio sudarymo, inter alia, administracinės, procedūros pradėtos dar galiojant Direktyvai 2004/18, tačiau pati sutartis sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. pirma nurodytai direktyvai nebegaliojant, toks sandoris patenka į Direktyvos 2014/18 ar Direktyvos 2014/24 taikymo sritį?

2.      Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį:

a)      ar šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a papunktis (bet šia nuostata neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C‑107/98), Jean Auroux ir kt. (C‑220/05), ANAV (C‑410/04) ir kitus, turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad in house sandorio sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių nariu teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b)      jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t. y. in house sandorio sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar pirma nurodyta Direktyvos 2004/18 nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (palyginti su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

3.      Darant prielaidą, kad in house sandoris patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį:

a)      ar šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio bei Chartijos 36 straipsnio nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C‑107/98), Jean Auroux ir kt. (C‑220/05), ANAV (C‑410/04) ir kitus, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad in house sandorio sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b)      jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t. y. in house sandorio sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (palyginti su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

4.      Nepriklausomai nuo to, į kokios direktyvos taikymo sritį patektų ginčo vidaus sandoris, ar viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principai (Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, Direktyvos 2014/24 18 straipsnis), bendrasis draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (SESV 18 straipsnis), įsisteigimo laisvė (SESV 49 straipsnis) bei laisvė teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis), galimybė įmonėms suteikti išimtines teises (SESV 106 straipsnis), Teisingumo Teismo praktika (sprendimai Teckal, ANAV, Sea, Undis Servizi ir kiti) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad in house sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, per se teisėtas, inter alia, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos?“

25.      Rašytines pastabas pateikė Irgita, perkančioji organizacija, Kauno švara, Estijos, Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės (tačiau Lenkijos vyriausybės pastabos pateiktos tik dėl ketvirtojo klausimo, kuris šioje išvadoje nenagrinėjamas), taip pat Europos Komisija.

V.      Vertinimas

26.      Nepaisydamas galimo Teisingumo Teismo atsakymo į ketvirtąjį klausimą, tačiau atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą pateiksiu pastabas tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto pirmojo klausimo ir, atsižvelgdamas į tai, kaip bus atsakyta į pirmąjį klausimą, dėl jo antrojo arba trečiojo klausimo.

A.      Direktyvų 2004/18 ir 2014/24 taikymas ratione materiae

27.      Pažymėtina, kad direktyvos 2004/18 ir 2014/24 ginčijamai sutarčiai taikomos tik jeigu šios sutarties numatoma vertė siekia atitinkamai Direktyvos 2004/18 7 straipsnio b punkte ir Direktyvos 2014/24 4 straipsnio c punkte nustatytas ribas.

28.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimu, aptariamo sandorio vertė siekia beveik 490 000 EUR ir ji galėtų būti gerokai didesnė. Todėl, nepaisant to, į kurios direktyvos taikymo sritį patenka ginčijama sutartis, tos sutarties vertė viršija minimalias ribas, nustatytas Direktyvos 2004/18 7 straipsnio b punkte ar Direktyvos 2014/24 4 straipsnio c punkte, kurių reikia, kad jos būtų taikomos.

B.      Direktyvų 2004/18 ir 2014/24 taikymas ratione temporis

29.      Kadangi Direktyva 2004/18 buvo panaikinta Direktyva 2014/24 nuo 2016 m. balandžio 18 d., būtina nustatyti laiko momentą, į kurį atsižvelgiant turi būti nustatoma, kuri direktyva taikoma.

30.      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją momentas, į kurį atsižvelgiant turi būti nustatomas viešajai sutarčiai taikytinas teisės aktas, yra kai perkančioji organizacija ne tik pasirenka procedūrą, kurios laikysis, bet ir galutinai išsprendžia klausimą, ar privaloma iš anksto skelbti konkursą viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti(6). Jeigu toks sprendimas buvo priimtas prieš pasibaigiant vėliau priimtos direktyvos, aptariamu atveju – Direktyvos 2014/24, perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui, akivaizdu, kad pagrindinei bylai taikytinos teisės nustatymas atsižvelgiant į sprendimo dėl sutarties sudarymo datą prieštarautų teisinio saugumo principui(7).

31.      Net keli įvykiai, kurie įvyko iki sutarties tarp perkančiosios organizacijos ir Kauno švara sudarymo ir ją sudarant, gali būti laikomi momentu, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl procedūros pobūdžio – t. y. sprendimas dėl to, ar būtina skelbti konkursą. Tokiu momentu, be kita ko, galėtų būti laikoma kreipimosi į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu duoti sutikimą dėl ginčijamos sutarties sudarymo data, Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimo priėmimo data, ginčijamo Tarybos sprendimo priėmimo data ir ginčijamos sutarties sudarymo data. Tik į Viešųjų pirkimų tarnybą buvo kreiptasi iki Direktyvos 2004/18 panaikinimo, o trys paskesni įvykiai įvyko po to.

32.      Taigi reikėtų išsiaiškinti, ar kreipimasis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimo jau buvo galutinis sprendimas dėl to, ar pradėti viešųjų pirkimų procedūrą. Iki 2017 m. liepos 1 d. taikytos Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalyje iš tiesų buvo nurodyta, kad „pirkimas šioje dalyje nurodytu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą“. Aiškinti nacionalinės teisės aktus turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir šis teismas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo gavimo procedūrą apibūdino kaip „administracinį filtrą“. Todėl neatrodo, kad perkančioji organizacija buvo priversta sudaryti ginčijamą sutartį dėl 2016 m. balandžio 20 d. Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo.

33.      Šį požiūrį pateiktose pastabose patvirtina Lietuvos vyriausybė(8). Vertinimą, pagal kurį 2016 m. balandžio 20 d. Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimas nebuvo lemiamas, taip pat patvirtina Viešųjų pirkimų tarnybos pareiškimas. Viešųjų pirkimų tarnyba paragino perkančiąją organizaciją prieš sudarant ginčijamą sutartį įvertinti paslaugų pirkimo pagal Viešųjų pirkimų įstatymą galimybę. Be to, ji paaiškino, kad bet kuriuo atveju perkančiosios organizacijos sprendimas turėtų atitikti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tokį aiškinimą galima daryti prielaidą, kad: ii) tuo metu sprendimas dėl procedūros dar nebuvo priimtas, ii) perkančioji organizacija galėjo nesudaryti ginčijamos sutarties ir iii), kaip nurodė Viešųjų pirkimų tarnyba, jeigu nebuvo įvykdytos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlygos, perkančioji organizacija net privalėjo jos nesudaryti, nepaisant to, kad Viešųjų pirkimų tarnyba davė sutikimą.

34.      Kadangi Viešųjų pirkimų tarnyba sprendimą priėmė 2016 m. balandžio 20 d., taigi, po to, kai buvo panaikinta Direktyva 2004/18, galima daryti išvadą, kad turi būti taikoma Direktyva 2014/24.

C.      Ar ES teisėje numatyti vidaus sandoriams taikomi kriterijai yra išsamūs

35.      Kadangi taikoma Direktyva 2014/24, siūlau atsakyti tik į trečiąjį klausimą.

36.      Be to, siūlau trečiojo klausimo a punktą nagrinėti kartu su jo b punkto pirma dalimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas siekia išsiaiškinti, ar valstybės narės gali riboti galimybę viešosioms institucijoms sudaryti vidaus sandorius nustatant papildomų kriterijų, kaip antai šioje byloje nagrinėjamą kriterijų, kad vidaus santoriai gali būti sudaryti tik jei, be kita ko, „viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ir nepertraukiamumo“. Todėl reikia įvertinti, ar ES teisėje numatyti vidaus sandoriams taikomi kriterijai yra išsamūs, ar valstybės narės gali juos papildyti.

37.      Pirmiausiai reikėtų apibrėžti vidaus sandorių sąvoką ir priminti, kodėl jie vertinami kitaip nei kitos viešųjų pirkimų srityje sudaromos sutartys.

1.      Vidaus sandorio sąvokos reikšmė

38.      Direktyvoje 2014/24 nevartojama vidaus sandorio arba vidaus sandorio sudarymo sąvoka, nors, kaip pamatysime vėliau, 12 straipsnio 1 dalyje iš tiesų kalbama apie tokio pobūdžio sutartis. Vis dėlto laipsniškai imtos vartoti sąvokos „in house transaction“, „in house contract“, „in house operation“(9) (vidaus sandoriai), „in house service“ (paties teikiama paslauga)(10) ir „in house award“ (vidaus sudarymas)(11)(12). Nors kai kuriais atvejais šios sąvokos buvo vartojamos laisviau(13), dabar jos paprastai vartojamos kalbant apie sutartis, kurias perkančioji organizacija sudaro su kitu viešuoju subjektu (arba su atskiru subjektu, kuris kažkaip susijęs su tokia perkančiąja organizacija) ir kurios atitinka tam tikrus kriterijus. Pirmiausia šie kriterijai buvo nustatyti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, o vėliau nurodyti Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalyje(14).

39.      Visų pirma, kai kalbame apie vidaus sandorius, kaip šis terminas vartojamas bendrai, turime omenyje ne tuos atvejus, kai viešoji institucija paprasčiausiai vykdo tam tikrą užduotį, naudodama nuosavus išteklius. Nors akivaizdu, kad tokiais atvejais veikla vykdoma viduje, nėra sudaromas sandoris (sutartis). Paprastai tokie atvejai nepatenka į viešųjų pirkimų teisės taikymo sritį, nes faktiškai tai apskritai nėra pirkimas(15). Tam, kad galėtų būti vartojama pirkimo sąvoka, šalių santykiai turi būti sutartiniai.

40.      Tam, kad sutartis būtų laikoma vidaus sutartimi, ji dar turi atitikti tam tikrus kriterijus. Nuo tada, kai Teisingumo Teismas priėmė principinį Sprendimą Teckal, taikomi tokie pagrindiniai kriterijai: i) perkančioji organizacija kontroliuoja atskirą juridinį asmenį, su kuriuo ji sudaro sutartį, panašiai kaip savo skyrius ir tuo pat metu; ii) tas atskiras juridinis asmuo esminę savo veiklos dalį vykdo kontroliuojančiosios perkančiosios organizacijos arba organizacijų, kurios jį kontroliuoja, naudai(16). Šiuos kriterijus atitinkančių subjektų sudarytos sutartys paprastai laikomos vidaus sandoriais.

41.      Kaip minėta prieš tai, reikalavimai, kuriuos sandoriai turi atitikti tam, kad būtų laikomi vidaus sandoriais, todėl jiems nebūtų taikomos viešųjų pirkimų taisyklės, dabar nustatyti Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalyje. jie yra tokie: i) perkančioji organizacija atitinkamą juridinį asmenį kontroliuoja panašiai kaip ir savo skyrius; ii) daugiau kaip 80 % kontroliuojamojo juridinio asmens veiklos vykdoma atliekant užduotis, kurias jam yra pavedusi kontroliuojančioji perkančioji organizacija; ir ii) kontroliuojamajame juridiniame asmenyje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo (su tam tikromis išimtimis, taikomomis tam tikram privataus kapitalo dalyvavimui, kuris nesuteikia kontrolės). Du pirmieji reikalavimai kyla iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suformuotos nuo Sprendimo Teckal priėmimo(17). Tik buvo įrašytas tikslus skaičius 80 %. Trečiasis kriterijus taikomas nuo tada, kai buvo priimtas Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau(18).

2.      Priežastis, dėl kurios vidaus sandoriams netaikomos viešųjų pirkimų taisyklės

42.      Vidaus sandoriai, kaip jie apibūdinti pirma, nepatenka į viešųjų pirkimų teisės taikymo sritį, nes, kaip yra nurodęs generalinis advokatas M. C. Sánchez-Bordona, „[v]adovaujantis funkciniu požiūriu, pagal in house sandorių sistemą perkančioji organizacija sudaro sutartį ne su kitu atskiru subjektu, o iš tiesų su pačia savimi, atsižvelgiant į jos ryšius su formaliai atskiru subjektu. Tiesą sakant, tai ne sutarties sudarymas, o paprasčiausias pavedimas arba užduotis, kurių kita „šalis“ negali atsisakyti, kad ir kokia būtų jų forma. <...> Viešųjų pirkimų procedūros turi prasmę tik esant dviem skirtingiems ir savarankiškiems subjektams, nes jomis būtent ir siekiama sukurti jų tarpusavio (sinalagmatinį) teisinį santykį, kuris neatsiejamas nuo atlygintinės sutarties sudarymo lygybės, o ne priklausymo ir hierarchinio pavaldumo sąlygomis. Taigi, vidaus sandorio sąvoka apibūdinama sutartis, kuri dėl savo ypatumų prilyginama atvejams, kai perkančioji organizacija naudoja nuosavus išteklius, t. y. vidaus išteklius“.(19)

3.      Suderinimo lygis

43.      Tai, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos yra išsamios, priklauso nuo srities, su kuria susijusios šios nuostatos, suderinimo lygio. Išsamaus suderinimo atveju valstybei narei neleidžiama toliau taikyti arba nustatyti naujų reikalavimų toje srityje, nes taip iš esmės būtų paneigtas direktyva atliktas suderinimas atitinkamų klausimų srityje(20). Kyla klausimas, ar 12 straipsnio 1 dalimi išsamiai suderinta vidaus sandorių sritis.

44.      Pirmiausia, pagal Direktyvos 2014/24 4 konstatuojamąją dalį direktyva nesiekiama suderinti visos viešųjų lėšų išleidimo srities, tik atvejus, kai sudarant viešąją sutartį už atlygį įsigyjama darbų, prekių ar paslaugų. Nors ginčijama sutartis yra viešoji sutartis, pagal jurisprudenciją vidaus sandorio atvejis prilyginamas tiems atvejams, kai viešoji institucija veikia, naudodama nuosavus išteklius(21). Taigi, negalima teigti, kad 4 konstatuojamojoje dalyje galutinai išspręstas klausimas, ar vidaus sandorių sritis turėjo būti išsamiai suderinta.

45.      Nors, atsižvelgiant į Direktyvoje 2014/24 nustatytų viešųjų pirkimų taisyklių tikslą ir 12 straipsnio įtraukimą į jos 3 skirsnį „Išimtys“, akivaizdu, kad toje direktyvoje pateiktų išimčių taikymo sritis negali būti išplėsta(22) taip, kad valstybės narės galėtų jas taikyti pasirinktinai arba ne taip griežtai(23), leidimas valstybėms narėms taikyti griežtesnes taisykles, kuriomis papildomai apribojama teisė sudaryti vidaus sandorius, nekenkia šios direktyvos tikslui. Šios aplinkybės kartu su faktu, kad toje direktyvoje aiškiai nenurodyta, jog siekiama visiško suderinimo, yra svarūs argumentai, patvirtinantys valstybių narių teisę nustatyti papildomus vidaus sandoriams taikomus kriterijus.

46.      Jeigu 12 straipsnio 1 dalimi atitinkamos nuostatos būtų išsamiai suderintos, tai iš esmės reikštų, kad perkančioji organizacija privalo sudaryti vidaus sutartį (arba teikti tam tikras paslaugas savarankiškai) tais atvejais, kai galima įvykdyti 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Manau, kad taip nėra. Tokią išvadą darau dėl papildomų toliau nurodytų priežasčių.

47.      Pirma, neatrodo, kad Direktyvos 2014/24 12 straipsnio tekstas patvirtina šią prielaidą. 12 straipsnio tekstas yra aiškus, nes jame nurodyta, kad ši direktyva netaikoma viešosioms sutartims, kurios atitinka tam tikrus kriterijus. Todėl, kai taikoma ši nuostata, galima daryti prielaidą, kad yra sudaryta sutartis. Ja nesiekiama bendrai reglamentuoti atvejų, kai gali būti sudaromi vidaus sandoriai. Taigi, jeigu valstybė narė dėl kokios nors priežasties nusprendžia neleisti sudaryti viešąsias sutartis kaip vidaus sandorius, 12 straipsnio 1 dalyje pateiktoje specialiojoje išimtyje toks atvejis apskritai neaptariamas.

48.      Be to, Direktyvos 2014/24 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta valstybių narių laisvė spręsti, laikantis Sąjungos teisės, ne tik kokias paslaugas jos laiko bendrojo ekonominio intereso paslaugomis, bet ir kaip tos paslaugos turėtų būti organizuojamos(24). Joje taip pat nurodyta, kad šia direktyva nedaromas poveikis viešųjų institucijų teisei spręsti ar, kaip ir kokiu mastu jos nori pačios atlikti viešąsias funkcijas pagal SESV 14 straipsnį ir Protokolą Nr. 26(25). Žodis „laisvai“ aiškiai rodo, kad valstybės narės taip pat gali laisvai nustatyti, kad viešųjų pirkimų procedūros taikomos tais atvejais, kai ES teisė nedraudžia viešajai institucijai naudoti nuosavų išteklių arba net sudaryti vidaus sandorio. Tai atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

49.      Taip pat pažymėtina, kad, kaip pateiktose pastabose nurodo Komisija, toks atvejis, kai valstybė narė nusprendžia riboti galimybę sudaryti vidaus sandorius ir atitinkamai išplečia viešojo pirkimo procedūrų taikymo sritį, atitinka viešųjų pirkimų direktyvų tikslus(26). Be to, atrodo, kad Lietuvos teisėkūros sprendimas iš esmės grindžiamas Direktyvos 2014/24 2 konstatuojamojoje dalyje suformuluotu principu, pagal kurį viešieji pirkimai yra priemonė efektyviausiam viešųjų lėšų naudojimui užtikrinti. Lietuvos vyriausybė rašytinėse pastabose nurodo, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, atlikusi rinkos tyrimą dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų, padarė išvadą, kad didžiausios paslaugų kainos vyrauja savivaldybėse, kurios šias paslaugas paveda teikti savo kontroliuojamoms įmonėms, ir kad šios aplinkybės Lietuvos Respubliką skatina teikti prioritetą pirkimams viešojo konkurso, o ne vidaus sandorių būdu(27). Tai Lietuvos Respublikos politinis sprendimas, kurį ji, žinoma, turi teisę priimti.

50.      Taigi, atsižvelgiant į šiuo metu esantį suderinimą pagal Direktyvą 2014/24, valstybei narei nedraudžiama nustatyti papildomų reikalavimų, kuriais viešosioms institucijoms ribojamos galimybės sudaryti vidaus sandorius, nors sudaryti tokius sandorius gali būti leidžiama pagal ES teisę.

51.      Vis dėlto pažymėtina, kad akivaizdu, jog valstybių narių teisė laisvai įgyvendinti tokius papildomus reikalavimus nėra neribota. Suformuotoje jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kad viešųjų subjektų ekonominei veiklai paprastai taikomos pagrindinės SESV nuostatos, net ir tais atvejais, kurie nepatenka į direktyvų dėl viešųjų pirkimų taikymo sritį(28), jeigu tokie viešieji subjektai nevykdo šios veiklos patys, be kita ko, sudarydami vidaus sandorius(29).

52.      Šis principas taip pat įtvirtintas Direktyvos 2014/24 1 konstatuojamojoje dalyje, kurioje bendrai nurodyta, kad valstybės narės institucijų arba jų vardu vykdomas viešųjų sutarčių skyrimas turi atitikti SESV principus, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas srityse, taip pat iš šių laisvių kylančius principus, kaip antai lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Žinoma, šios nuostatos taikomos visiems sandoriams nepaisant jų konkrečios vertės. Tik jeigu sandorio vertė viršija tam tikrą ribą, būtina laikytis Direktyvoje 2014/24 nustatytų specialiųjų viešųjų pirkimų procedūrų.

53.      Tai reiškia, kad SESV pagrindinės nuostatos taikomos valstybėms narėms, kai šios įgyvendina teisėkūros įgaliojimus valdžios institucijų ekonominės veiklos, susijusios su viešaisiais pirkimais, srityje.

54.      Nekyla abejonių dėl to, kad Lietuvos teisėje nustatyti papildomi reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti norint sudaryti vidaus sandorius, būtent sąlyga, kad viešojo pirkimo sutartimi turi būti negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ir nepertraukiamumo, galėtų prieštarauti kuriam nors iš nurodytų principų.

D.      Ar tokie papildomai reikalavimai turi būti nustatyti pozityviojoje teisėje

55.      Be klausimo, ar tokie papildomi reikalavimai apskritai gali būti nustatyti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas trečiojo klausimo b punkto antra dalimi konkrečiai siekia išsiaiškinti, ar šie reikalavimai gali būti įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės nuostatomis, o ne atsižvelgiant į konkurencijos teisės nuostatas suformuota jurisprudencija. Konkrečiai Teisingumo Teismas klausia, ar pats būdas, kuriuo valstybė narė nustatė tokias taisykles, gali būti laikomas ES teisės pažeidimu.

56.      Kaip jau nurodžiau, pačios valstybės narės turi apsispręsti, ar pageidauja nustatyti papildomus kriterijus, ribojančius viešųjų institucijų diskreciją sudaryti vidaus sandorius. Jeigu nuspręsti, ar nustatyti tokius papildomus kriterijus, kurių nereikalaujama pagal ES teisę, gali pačios valstybės narės, paprastai jos turi diskreciją pasirinkti, kaip juos nustatyti. Tačiau, kaip jau nurodyta, pagrindinės SESV nuostatos taikomos net jeigu valstybė narė veikia ne įsipareigojimų pagal direktyvą srityje.

57.      Bylose, susijusiose su valstybių narių įsipareigojimų pagal ES teisę įgyvendinimu arba direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę, Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ne visada reikia imtis teisėkūros veiksmų(30). Reikėtų nepamiršti, kad šie sprendimai buvo priimti taikant ES teisėje nustatytą teisinio saugumo principą, nes asmenims, kuriems taikomos tokios priemonės, turi būti užtikrintas saugumas dėl jų teisių apimties ES teisės reglamentuojamose srityse. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas nacionalinių priemonių, kurių nereikalaujama ES teisėje, įgyvendinimas, negali būti taikomi didesni reikalavimai.

58.      Atsižvelgiant į tai galima padaryti išvadą, kad ES teisėje nėra nustatyta reikalavimų, pagal kuriuos valstybės narės, norėdamos numatyti vidaus sandorių sudarymo apribojimus arba papildomas sąlygas, tai gali padaryti tik konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės nuostatose.

VI.    Išvada

59.      Taigi Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus pirmąjį ir trečiąjį klausimus:

1.      Paprastai vidaus sandoriui taikoma direktyva, kuri galioja tuo metu, kai perkančioji organizacija pasirenka procedūrą, kurios laikysis, ir galutinai nusprendžia iš anksto neskelbti konkurso viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Nustatyti, kada perkančioji organizacijai galutinai priėmė tokį sprendimą, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3.      a)      2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 1 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad juose yra išvardyti minimalūs reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti tam, kad pagal ES teisę būtų leidžiama sudaryti vidaus sandorį. Tačiau tai netrukdo valstybei narei nustatyti papildomų sąlygų, kuriomis ribojama galimybė viešosioms institucijoms sudaryti vidaus sandorius, jeigu tokios papildomos sąlygos neprieštarauja ES teisei, kaip, pavyzdžiui, sąlygos, kad viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo arba nepertraukiamumo.

b)      ES teisėje nėra reikalavimo, pagal kurį valstybės narės gali nustatyti vidaus sandorių sudarymo apribojimus arba papildomas sąlygas tik konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės nuostatose.


1      Originalo kalba: anglų.


2      Terminų apibrėžimus žr. šios išvados 38–41 punktuose.


3      OL L 94, 2014, p. 65.


4      OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132, klaidų ištaisymas OL L 339, 2014, p. 14.


5      Ši sąvoka nevartojama nei Direktyvoje 2004/18, nei Direktyvoje 2014/24. Žr. šios išvados 38–41 punktus.


6      2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑337/98, EU:C:2000:543, 36 ir 37 punktai); 2013 m. liepos 11 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C‑576/10, EU:C:2013:510, 52 punktas); 2014 m. liepos 10 d. Sprendimas Impresa Pizzarotti (C‑213/13, EU:C:2014:2067, 31 punktas) ir 2018 m. vasario 8 d. Sprendimas Lloyd’s of London (C‑144/17, EU:C:2018:78, 25 punktas).


7      2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑337/98, EU:C:2000:543, 40 punktas); 2009 m. spalio 15 d. Sprendimas Hochtief ir Linde-Kca-Dresden (C‑138/08, EU:C:2009:627, 29 punktas) ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C‑576/10, EU:C:2013:510, 53 punktas).


8      Lietuvos vyriausybės pastabų 27 punktas.


9      2014 m. birželio 19 d. Sprendimas Centro Hospitalar de Setúbal ir SUCH (C‑574/12, EU:C:2014:2004, 32 punktas).


10      Žr. generalinio advokato S. Alber išvadą byloje RI.SAN. (C‑108/98, EU:C:1999:161, 21, 49 ir 52 punktai).


11      Toliau šioje išvadoje vartoju sąvoką „vidaus sandoris“, kuri vartojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klausimuose, tačiau visos pirma nurodytos sąvokos buvo vartojamos nurodytomis aplinkybėmis.


12      Byloje Stadt Halle ir RPL Lochau pateiktoje išvadoje (C‑26/03, EU:C:2004:553, 49 punktas) generalinė advokatė Ch. Stix-Hackl kalbėjo apie beveik vidaus sutarties sudarymą (beveik vidaus pirkimą) kaip priešpriešą vidaus pirkimui (apsirūpinimui).


13      Žr., pavyzdžiui, 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą Datenlotsen Informationssysteme (C‑15/13, EU:C:2014:303, 8 punktas), kuriame Teisingumo Teismas vartoja antraštę „Viešojo pirkimo sutarties sudarymas netaikant Direktyvoje 2004/18 nustatytų procedūrų – vadinamasis „in house“ sandoris“, arba 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Undis Servizi (C‑553/15, EU:C:2016:935, 5 punktas), kuriame Teisingumo Teismas gana plačiai kalba apie „galimybę tiesiogiai sudaryti viešojo pirkimo sutartį be konkurso procedūros“.


14      Žr., pavyzdžiui, 2014 m. birželio 19 d. Sprendimą Centro Hospitalar de Setúbal ir SUCH (C‑574/12, EU:C:2014:2004, 32 punktas) ir 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Undis Servizi (C‑553/15, EU:C:2016:935, 24 punktas).


15      Taip pat žr. Direktyvos 2014/24 1 straipsnio 2 dalį.


16      1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Teckal (C‑107/98, EU:C:1999:562, 50 punktas).


17      1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Teckal (C‑107/98, EU:C:1999:562, 50 punktas).


18      2005 m. sausio 11 d. Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau (C‑26/03, EU:C:2005:5, 49–52 punktai).


19      Generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvada byloje LitSpecMet (C‑567/15, EU:C:2017:319, 70 ir 71 punktai).


20      2016 m. gegužės 4 d. Sprendimas Philip Morris Brands ir kt. (C‑547/14, EU:C:2016:325, 71 punktas).


21      Kaip nurodyta Direktyvos 2014/24 31 konstatuojamojoje dalyje, direktyvoje siekiama paaiškinti, kokiais atvejais viešajame sektoriuje sudaromoms sutartims viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos, tačiau atliekant tokį aiškinimą reikėtų vadovautis atitinkamoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytais principais. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tiesiog siekė dar kartą nurodyti (nors ir su paaiškinimais) principus, kuriais remiantis nustatomi vidaus sandoriai, kuriems netaikomos viešųjų pirkimų taisyklės. Panašiai nurodyta ir generalinio advokato M. C. Sánchez-Bordona išvadoje sujungtose bylose Rhein-Sieg-Kreis ir Rhenus Veniro (C‑266/17 ir C‑267/17, EU:C:2018:723, 28 punktas).


22      Pagal analogiją žr. 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Teckal (C‑107/98, EU:C:1999:562, 59 punktas) ir 2007 m. sausio 18 d. Sprendimą Auroux ir kt. (C‑220/05, EU:C:2007:31, 59 punktas).


23      2005 m. sausio 11 d. Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau (C‑26/03, EU:C:2005:5, 46 punktas); 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimas Datenlotsen Informationssysteme (C‑15/13, EU:C:2014:303, 22 ir 23 punktai); 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Undis Servizi (C‑553/15, EU:C:2016:935, 29 punktas).


24      Taip pat žr. Direktyvos 2014/24 5 konstatuojamąją dalį ir 2005 m. sausio 11 d. Sprendimą Stadt Halle ir RPL Lochau (C‑26/03, EU:C:2005:5, 49 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nurodo: „[r]emiantis Teisingumo Teismo praktika, neatmetama, kad ir kitomis aplinkybėmis konkurso skelbimas nėra privalomas <...>“ (išskirta mano).


25      Išskirta mano.


26      Komisijos pastabų 47 punktas; taip pat žr. Direktyvos 2014/24 2 konstatuojamąją dalį.


27      Lietuvos vyriausybės pastabų 61 ir 62 punktai.


28      Žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Komisija / Airija (C‑226/09, EU:C:2010:697, 29 punktas); 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt. (C‑159/11, EU:C:2012:817, 23 punktas) ir 2013 m. spalio 10 d. Sprendimą Manova (C‑336/12, EU:C:2013:647, 26 punktas) dėl sutarčių, patenkančių į Direktyvos 2004/18 II priedo B dalies taikymo sritį; taip pat 2018 m. spalio 25 d. Sprendimą Anodiki Services EPE (C‑260/17, EU:C:2018:864, 36 punktas) dėl darbo sutarčių; 2005 m. spalio 13 d. Sprendimą Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 46 punktas) ir 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimą ANAV (C‑410/04, EU:C:2006:237, 17 punktas) dėl viešųjų paslaugų koncesijų.


29      2005 m. spalio 13 d. Sprendimas Parking Brixen (C‑458/03, EU:C:2005:605, 62 punktas); 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas ANAV (C‑410/04, EU:C:2006:237, 24 punktas) ir 2018 m. spalio 25 d. Sprendimas Anodiki Services EPE (C‑260/17, EU:C:2018:864, 36 punktas).


30      Žr. 2002 m. birželio 20 d. Sprendimą Mulligan ir kt. (C‑313/99, EU:C:2002:386, 50 punktas) dėl teisės akto, kuriuo įgaliojimai priimti priemones pagal ES reglamentą deleguoti ministrui, ir dėl tokių priemonių paskelbimo nacionaliniame laikraštyje; taip pat 1990 m. kovo 15 d. Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C‑339/87, EU:C:1990:119, 6 punktas), 1991 m. gegužės 30 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C‑361/88, EU:C:1991:224, 15 punktas) ir generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą byloje Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag (C‑540/08, EU:C:2010:161, 80 punktas) dėl būtinybės atsižvelgti ne tik į nuostatos tekstą, bet ir į tai, kaip ją aiškina nacionaliniai teismai.