Language of document : ECLI:EU:C:2019:423

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2019 m. gegužės 16 d.(1)

Byla C484/18

Société de perception et de distribution des droits des artistes-interprètes de la musique et de la danse (Spedidam),

PG,

GF

prieš

Institut national de l’audiovisuel

dalyvaujant:

Syndicat indépendant des artistes-interprètes (SIA-UNSA),

Syndicat français des artistes-interprètes (CGT)

(Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – 2 straipsnio b punktas ir 3 straipsnio 2 dalis – Išimtinės atlikėjų teisės – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose Prancūzijos nacionalinio audiovizualinio instituto (INA) naudai numatyta speciali audiovizualinių archyvų naudojimo tvarka, nenumatyta Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse – Teisė naudoti audiovizualinius archyvus nesant reikalo įrodyti atlikėjo suteikto leidimo – Teisinė atlikėjo sutikimo prezumpcija)






I.      Įžanga

1.        Ar valstybei narei leidžiama savo autorių teisės aktuose numatyti prezumpciją, pagal kurią preziumuojama, kad konkretaus kūrinio atlikėjas būtų leidęs viešajai organizacijai, kuriai pavesta saugoti audiovizualinius įrašus, skelbti ir prireikus naudoti šį kūrinį remiantis numanomu atlikėjo teisių perdavimu? Tai yra esminis klausimas, keliamas šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

2.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį Cour de Cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė 2018 m. liepos 20 d., susijęs su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio b punkto, 3 straipsnio 2 dalies a punkto ir 5 straipsnio išaiškinimu(2).

3.        Jis pateiktas byloje tarp Société de perception et de distribution des droits des artistes-interprètes de la musique et de la danse (toliau – Spedidam), PG ir GF, pasaulinio garso džiazo būgnininko ZV sūnų, kurie yra jo teisių perėmėjai, ir Institut national de l’audiovisuel (Prancūzijos nacionalinis audiovizualinis institutas, toliau – INA) dėl reikalavimo atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad INA tariamai pažeidė PG ir GF turimas atlikėjų teises.

4.        ZV mirė 1985 m. 2009 m. jo sūnūs sužinojo, kad INA savo interneto svetainėje padarė prieinamus tam tikrus 1959–1978 m. vykusių jų tėvo koncertų vaizdo įrašus ir atskirą fonogramą. Sužinoję tai, jie iškėlė pagrindinę bylą, reikalaudami atlyginti žalą kaip autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojai, nes, jų teigimu, INA neleistinai paskelbė šiuos jų mirusio tėvo atlikimus. Neginčijama, kad sūnūs niekada nedavė leidimo INA šiuo būdu skelbti jų tėvo atlikimus. Prancūzijos teisėje numatytas gretutinių teisių perdavimas INA naudai. Esminis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas yra tas, ar šie Prancūzijos teisės aktai atitinka Direktyvos 2001/29 reikalavimus.

5.        Vis dėlto prieš nagrinėjant šiuos teisinius klausimus pirmiausia būtina išdėstyti taikytinas teisės aktų nuostatas.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

6.        Direktyvos 2001/29 15, 25, 26, 30 ir 32 konstatuojamosiose dalyse atitinkamai nustatyta:

„(15)      1996 m. gruodį Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO, angl. WIPO) iniciatyva surengtoje diplomatinėje konferencijoje buvo priimtos dvi naujos tarptautinės sutartys – PINO autorių teisių sutartis ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartis, skirtos atitinkamai autorių teisių apsaugai ir atlikėjų bei fonogramų gamintojų apsaugai. Šios tarptautinės sutartys gerokai modernizuoja tarptautinę autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą, ypač atsižvelgiant į vadinamąjį skaitmeninį sąrašą, ir patobulina kovos su piratavimu priemones pasauliniu mastu. [Europos Sąjunga] ir dauguma valstybių narių jau pasirašė šias tarptautines sutartis ir imamasi priemonių, kad [Sąjunga] ir valstybės narės jas ratifikuotų. Šia direktyva taip pat siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus tarptautinius įsipareigojimus.

<…>

(25)      Teisinio neapibrėžtumo dėl apsaugos pobūdžio ir lygio, vykdant užsakomąjį autorių teisių saugomų kūrinių ir gretutinių teisių saugomų objektų perdavimą tinklais, turėtų būti išvengta nustatant Bendrijos lygmeniu suderintą apsaugą. Turėtų būti aišku, kad visi šia direktyva pripažinti teisių turėtojai turėtų turėti išimtinę teisę leisti padaryti viešai prieinamus dialoginiu užsakomuoju būdu perduodamus autorių teisių saugomus kūrinius ar bet kuriuos kitus objektus. Tokiems dialoginiams užsakomiesiems perdavimams būdinga tai, kad visuomenės nariai jais gali naudotis individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

(26)      Transliuotojams darant viešai prieinamas, kaip užsakomąsias paslaugas, savo radijo ir televizijos laidas, kuriose kaip sudedamoji dalis naudojama muzika iš komercinių fonogramų, turi būti skatinamos kolektyvinio licencijavimo priemonės, kad būtų lengviau suteikti atitinkamas teises.

<...>

(30)      Nepažeidžiant atitinkamų nacionalinių autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymų, šioje direktyvoje nurodytos teisės gali būti perduodamos, perleidžiamos arba suteikiamos sutartinėmis licencijomis.

<...>

(32)      Ši direktyva nustato išsamų atgaminimo teisės ir viešo paskelbimo teisės išimčių ir apribojimų sąrašą. Kai kurios išimtys arba apribojimai prireikus taikomi tik atgaminimo teisei. Šiame sąraše deramai atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas ir kartu siekiama užtikrinti veikiančią vidaus rinką. Valstybės narės turėtų laikytis nuoseklaus šių išimčių ir apribojimų taikymo, kuris bus įvertintas ateityje apžvelgiant įstatymų įgyvendinimą.“

7.        Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

a)      autoriams – savo kūrinius;

b)      atlikėjams – savo atlikimo įrašus;

c)      fonogramų gamintojams – savo fonogramas;

d)      filmų pirmojo įrašo gamintojams – savo filmų originalus ir kopijas;

<...>“

8.        Šios direktyvos 3 straipsnio „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus [saugomus] objektus padaryti viešai prieinamus“ 1 dalyje numatyta:

„1.      Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

2.      Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku:

a)      atlikėjams – savo atlikimo įrašus;

b)      fonogramų gamintojams – savo fonogramas;

c)      filmų pirmojo įrašo gamintojams – savo filmų originalus ir kopijas;

<...>“

9.        Šios direktyvos 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 2 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

c)      kai atgaminama specifiniais atvejais [atliekami tam tikri atgaminimo veiksmai] viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose ar muziejuose arba archyvuose, nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos;

<...>“

10.      Direktyvos 2001/29 10 straipsnyje „Taikymas laiko atžvilgiu“ nustatyta:

„1.      Šios direktyvos nuostatos taikomos visiems šioje direktyvoje nurodytiems kūriniams ir kitiems objektams, kurie 2002 m. gruodžio 22 d. yra saugomi valstybių narių autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymais arba kurie pagal šios direktyvos nuostatas arba 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas atitinka apsaugos kriterijus.

2.      Ši direktyva taikoma nepažeidžiant jokių iki 2002 m. gruodžio 22 d. atliktų veiksmų ir įgytų teisių.“

B.      Prancūzijos teisė

11.      Code de la propriété intellectuelle (Intelektinės nuosavybės kodekso) L. 212‑3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Atlikimo įrašui, atgaminimui ir viešam paskelbimui, taip pat bet kokiam atskiram atlikimo garso ir vaizdo naudojimui, jeigu jis įrašytas kaip garso ir vaizdo įrašas, reikalingas atlikėjo rašytinis leidimas.“

12.      Intelektinės nuosavybės kodekso L.212‑4 straipsnyje nurodyta:

„Atlikėjo ir gamintojo sudarytos sutarties dėl audiovizualinio kūrinio gamybos pasirašymas reiškia leidimą įrašyti, atgaminti ir viešai skelbti atlikėjo atlikimą.

Šioje sutartyje nustatomas atskiras atlyginimas už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą.“

13.      1986 m. rugsėjo 30 d. Loi no861067 du 30 septembre 1986 relative à la liberté de communication (1986 m. rugsėjo 30 d. Įstatymas Nr. 86‑1067 dėl komunikacijų laisvės, iš dalies pakeistas 2006 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymo 2006/961 44 straipsniu) (toliau – Įstatymas dėl komunikacijų laisvės) 49 straipsnyje numatyta:

„[INA], viešoji valstybinė pramoninio ir komercinio pobūdžio organizacija, atsako už nacionalinio audiovizualinio paveldo saugojimą ir puoselėjimą.

<...>

II.      [INA] naudoja nacionalinių transliuotojų audiovizualinio archyvo turinio ištraukas specifikacijose nustatytomis sąlygomis. Jam suteikiama teisė naudoti šias ištraukas praėjus vieniems metams nuo jų pirmosios transliacijos.

[INA] yra laikmenų ir techninės įrangos savininkas ir teisės naudoti nacionalinių transliuotojų audiovizualinį archyvą, kuri jam buvo perduota prieš paskelbiant 2000 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymą Nr. 2000‑719, turėtojas <…>

[INA] įgyvendina šioje dalyje nurodytą naudojimo teisę nepažeisdamas autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojų ir jų teisių perėmėjų neturtinių ir turtinių teisių. Vis dėlto, nukrypstant nuo Intelektinės nuosavybės kodekso L. 212‑3 ir L. 212‑4 straipsnių, šiame straipsnyje nurodytame archyve esančių atlikėjų kūrinių naudojimo sąlygos ir už šį naudojimą mokamas atlyginimas reglamentuojami pačių atlikėjų arba atlikėjams atstovaujančių darbuotojų organizacijų ir [INA] pasirašytose sutartyse. Šiose sutartyse turi būti nurodyti, be kita ko, atlyginimo dydžiai ir šio atlyginimo mokėjimo tvarka.

<...>“

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

14.      INA yra 1974 m. įstatymu įsteigta komercinė valstybinė organizacija. Šis institutas atsakingas už nacionalinio audiovizualinio paveldo saugojimą ir puoselėjimą. Jis saugo „nacionalinių transliuotojų“ (nacionalinių radijo ir televizijos stočių) audiovizualinius archyvus ir padeda juos naudoti.

15.      Kaip jau minėjau, PG ir GF yra du pasaulinio garso džiazo būgnininko ZV sūnūs ir teisių perėmėjai. Jie teigia, kad INA savo interneto svetainėje be jų leidimo prekiavo 26 vaizdo įrašais ir fonograma, kurioje atgaminti jų mirusio tėvo atlikimai. Jie pareiškė ieškinį remdamiesi Intelektinės nuosavybės kodekso L. 212‑3 straipsniu, pagal kurį atlikimo įrašui, atgaminimui ar viešam paskelbimui reikalingas rašytinis atlikėjo leidimas.

16.      INA nurodo, kad pagal Įstatymo dėl komunikacijų laisvės 49(II) straipsnį jam leidžiama naudoti archyvus ir už tai mokėti atlikėjams atlyginimą, nustatytą su jiems atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis sudarytose kolektyvinėse sutartyse. PG ir GF, be kita ko, savo ruožtu teigia, kad šios teisės aktų nuostatos, kuriomis nukrypstama nuo atlikėjų apsaugos, prieštarauja Direktyvos 2001/29 nuostatoms.

17.      2013 m. sausio 24 d. sprendimu Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) įpareigojo INA sumokėti PG ir GF 15 000 EUR žalos atlyginimą už neteisėtą aptariamų kūrinių panaudojimą. 2014 m. birželio 11 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) iš esmės patvirtino pirmąja instancija priimtą teismo sprendimą.

18.      Visų pirma šie du teismai nusprendė, jog tam, kad būtų taikomas Įstatymo dėl komunikacijų laisvės 49(II) straipsnis, reikalingas išankstinis atlikėjo leidimas, o INA nepateikė tokio leidimo įrodymų.

19.      Vis dėlto 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Cour de Cassation (Kasacinis Teismas) panaikino Cour d’appel (Apeliacinis teismas) sprendimą. Jis nusprendė, kad Cour d’appel (Apeliacinis teismas) klaidingai konstatavo, jog tam, kad būtų taikoma leidžianti nukrypti tvarka, reikėjo pateikti įrodymus, kad atlikėjas davė leidimą pirmam jo atlikimo panaudojimui, taip įtraukdamas į įstatymą sąlygą, kurios jame nėra. Po šio sprendimo Cour d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis teismas, Prancūzija) INA prašymu atmetė jam pareikštus ieškinius dėl žalos atlyginimo.

20.      Išnagrinėjęs teisių perėmėjų kasacinį skundą dėl tokio sprendimo, Cour de Cassation (Kasacinis teismas) suabejojo dėl Prancūzijos teisės aktų suderinamumo su Sąjungos teise ir įvairių Direktyvos 2001/29 nuostatų aiškinimo.

21.      Cour de Cassation (Kasacinis teismas) teigimu, specialiai tvarkai, kuria naudojasi INA, netaikoma nė viena iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje numatytų išimčių ir apribojimų, susijusių su jos 2 ir 3 straipsniuose nurodytomis teisėmis. Cour de Cassation (Kasacinis teismas) taip pat laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismo pozicija, kurios jis laikėsi Sprendime Soulier ir Doke(3), netaikytina šiai bylai. Toji byla buvo susijusi su neplatinamų knygų atgaminimu. Teisės aktais dėl neplatinamų knygų, nagrinėtais byloje Soulier ir Doke, tikrai buvo nukrypta nuo Direktyva 2001/29 užtikrinamos autorių apsaugos, o INA naudai siekiant bendro intereso nustatyta sistema siekiama suderinti atlikėjų teises su gamintojų teisėmis kaip lygiavertėmis pagal minėtos direktyvos sistemą.

IV.    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

22.      Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> Direktyvos 2001/29/EB <...> 2 straipsnio b punktas, 3 straipsnio 2 dalies a punktas ir 5 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [Įstatymo dėl komunikacijų laisvės], iš dalies pakeisto 2006 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymo Nr. 2006‑961 44 straipsniu, 49 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad [INA], turinčiam nacionalinių transliuotojų audiovizualinio archyvo naudojimo teisę, taikoma leidžiančia nukrypti nuostata grindžiama tvarka, t. y. kad atlikėjų atlikimų naudojimo sąlygos ir atlyginimas už šį naudojimą reglamentuojami pačių atlikėjų arba atlikėjams atstovaujančių darbuotojų organizacijų ir šio instituto pasirašytose sutartyse ir jose, be kita ko, turi būti nurodyti atlyginimo dydžiai ir šių atlyginimų mokėjimo tvarka?“

23.      Rašytines pastabas pateikė Spedidam, INA, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. Be to, per 2019 m. kovo 21 d. vykusį posėdį visos šios šalys pateikė žodines pastabas.

V.      Analizė

A.      Pirminė pastaba dėl Direktyvos 2001/29 taikymo laiko atžvilgiu

24.      Pirmas dalykas, kurį reikėtų pažymėti, yra tas, kad Direktyvos 2001/29 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šios direktyvos nuostatos taikomos visiems joje nurodytiems kūriniams ir kitiems objektams, kurie 2002 m. gruodžio 22 d. yra saugomi valstybių narių autorių teisių ir gretutinių teisių teisės aktais.

25.      Šioje byloje neginčijama, kad paskutinis nagrinėjamas įvykis buvo nustatytas 2009 m. gruodžio 15 d. ir kad jis yra susijęs su atlikimais, kurie 2002 m. gruodžio 22 d. jau buvo saugomi pagal nacionalinę teisę. Tokiomis aplinkybėmis Direktyva 2001/29 taikytina šiems veiksmams(4), nepažeidžiant, kaip nurodyta šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje, jokių iki 2002 m. gruodžio 22 d. atliktų veiksmų ir įgytų teisių.

B.      INA vaidmuo ir veikla

26.      Kaip jau pažymėjau, INA nuo 1949 m. yra atsakingas už Prancūzijos valstybinės televizijos ir radijo stočių transliacijų saugojimą, apsaugą ir palaikymą. Taigi jis atlieka svarbią viešojo intereso funkciją – saugoti ir puoselėti Prancūzijos audiovizualinį paveldą.

27.      Šiuo klausimu pagal Įstatymo dėl komunikacijų laisvės 49 straipsnį INA turi teisę naudoti nacionalinių transliuotojų archyvų turinio ištraukas. Jis įgyvendina šias teises tinkamai atsižvelgdamas į autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų ir jų teisių perėmėjų neturtines ir turtines teises.

28.      Iš pradžių INA nusprendė, kad negali naudoti kai kurių archyvų, nes nustatė, kad nagrinėjamų transliacijų dokumentuose dažnai nebūdavo darbo sutarčių, sudarytų su atitinkamais atlikėjais. Daugeliu atvejų sutikimas dėl transliacijos, kuris galėjo būti duotas, būdavo prarastas, jį būdavo sunku surasti arba jo tiesiog nebūdavo. Tokiais atvejais INA manė, kad privalo gauti rašytinį atlikėjų arba jų teisių perėmėjų, kuriuos dažnai yra sunku ar net neįmanoma nustatyti ir surasti, leidimą.

29.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog tam, kad INA galėtų įgyvendinti jam suteiktus su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, Įstatymo dėl komunikacijų laisvės 49(II) straipsnis 2006 m. rugpjūčio 1 d. buvo iš dalies pakeistas, kad iš archyvų paimtų atlikėjų kūrinių naudojimui būtų taikomos INA su atlikėjais arba jiems atstovaujančiomis organizacijomis sudarytos sutartys.

C.      Tokio mechanizmo, kuris nustatytas INA naudai, galiojimas atsižvelgiant į Direktyvą 2001/29

1.      Dėl Direktyvos 2001/29 2 straipsnio b punkto, 3 straipsnio 2 dalies a punkto ir 5 straipsnio taikytinumo

30.      Neginčijama, kad veiksmai, kuriais šioje byloje kaltinamas INA, yra atgaminimo ir viešo paskelbimo veiksmai pagal atitinkamai Direktyvos 2001/29 2 straipsnio b punktą ir 3 straipsnio 2 dalies a punktą tiek, kiek INA vaizdo įrašus ir fonogramą su atitinkamo atlikėjo atlikimais padarė prieinamus savo interneto svetainėje. Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, „veiksmu, kai saugomas objektas interneto svetainėje padaromas viešai prieinamas be teisių turėtojo sutikimo, pažeidžiamos autorių teisės ir gretutinės teisės“, saugomos pagal Direktyvą 2001/29(5).

31.      Kaip dar pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Įstatymo dėl komunikacijų laisvės 49(II) straipsniui netaikoma jokia išimtis ir apribojimas, kuriuos valstybės narės turi teisę nustatyti pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnį(6). Tai pripažįsta visos rašytines pastabas pateikusios šalys.

2.      Dėl Direktyvos 2001/29 2 straipsnio b punkto ir 3 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimo

32.      Direktyvos 2001/29 2 straipsnio b punkte ir 3 straipsnio 2 dalies a punkte atitinkamai numatyta, kad valstybės narės suteikia atlikėjams išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti savo atlikimų įrašus, kad ir kokios būtų atgaminimo priemonės ar forma, ir išimtinę teisę leisti ar uždrausti viešai skelbti savo atlikimo įrašus.

33.      Sprendime Soulier ir Doke Teisingumo Teismas konstatavo, kad panaši apsauga, suteikiama autoriams dėl jų kūrinių atgaminimo ir viešo paskelbimo, turi būti suprantama taip, kad „ji nėra apribota Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 punkte [dalyje] garantuojamų teisių turėjimo, bet apima ir naudojimąsi šiomis teisėmis“(7). Teisingumo Teismas pridūrė, kad „Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 dalyje garantuojamos autorių teisės yra prevencinio pobūdžio, t. y. autorių teisių turėtojas turi duoti sutikimą trečiajam asmeniui atgaminti arba paskelbti viešai kiekvieną kūrinį“(8). Vis dėlto Teisingumo Teismas, priešingai generalinio advokato pateiktam aiškinimui(9), nusprendė, kad „Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 dalyje nepatikslinta, kaip turi būti išreikštas išankstinis autoriaus sutikimas, todėl šių nuostatų negalima aiškinti kaip nustatančių, kad toks sutikimas turi būti būtinai aiškiai išreikštas. Priešingai, reikia manyti, kad pagal minėtas nuostatas taip pat leidžiama jį išreikšti implicitiškai“(10), jeigu yra laikomasi griežtų sąlygų. Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, nacionalinės teisės aktuose buvo būtina numatyti mechanizmą, užtikrinantį veiksmingą ir individualų atlikėjų informavimą, o atlikėjams suteiktos atgaminimo teisės ir viešo paskelbimo teisės turėjimui ir įgyvendinimui negali būti taikomi jokie formalumai(11).

34.      Akivaizdu, kad šis Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkto ir 3 straipsnio 1 dalies aiškinimas bent pagal analogiją taip pat turėtų būti taikomas tos pačios direktyvos 2 straipsnio b punktui ir 3 straipsnio 2 dalies a punktui, kalbant apie atlikėjus.

35.      Pirma, šiomis skirtingomis nuostatomis saugomos teisės yra suformuluotos vienodai ir be išlygų. Antra, taip pat, kaip Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkto ir 3 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos(12) 5 straipsnio 2 punktas, pagal kurį naudojimuisi atgaminimo ir viešo paskelbimo teisėmis negalioja jokie formalumai, tokį patį Direktyvos 2001/29 2 straipsnio b punkto ir 3 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimą patvirtina 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priimtos PINO atlikimų ir fonogramų sutarties (toliau – PINO sutartis) 20 straipsnis, kuriame numatytas panašus draudimas(13). Trečia, tarp autorių teisių ir atlikėjų teisių nėra hierarchijos(14).

36.      Pateikiant šį Direktyvos 2001/29 2 ir 3 straipsnių aiškinimą reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas Sprendime Luksan taip pat konstatavo, kad „Sąjungos teisė turi būti aiškinama kaip suteikianti valstybėms narėms teisę nustatyti kinematografijos kūrinio naudojimo teisių, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje (teisė transliuoti per palydovą, atgaminimo teisė ir bet kuri kita teisė viešai paskelbti kūrinį padarant jį viešai prieinamą), perdavimo kinematografijos kūrinio prodiuseriui prezumpciją su sąlyga, kad tokia prezumpcija nėra nenuginčijama, dėl ko iš minėto kūrinio pagrindinio režisieriaus būtų atimta galimybė susitarti kitaip“(15). Šiomis aplinkybėmis, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Soulier ir Doke, taip pat svarbu pabrėžti, kad „sąlygos, kuriomis galima leisti implicitinį sutikimą, turi būti griežtai apibrėžtos, kad pats išankstinio autoriaus sutikimo principas neprarastų prasmės“(16).

37.      Nors Sprendime Luksan pateiktas atsakymas apsiriboja kinematografijos kūrinio gamintoju, taip yra tik dėl konkrečių tos bylos aplinkybių. Be to, jei tiesa yra tai, kad Teisingumo Teismas tame sprendime pateiktus motyvus daugiausia grindė 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 3 straipsnio 4 ir 5 dalimis, kuriose buvo numatyta nuomos teisės perdavimo filmo prodiuseriui prezumpcija(17), Teisingumo Teismo pateikiamo šio teisės perdavimo prezumpcijos pricipo aiškinimo apimtis tam tikromis aplinkybėmis yra platesnė. Ją taip pat turi būti galima taikyti Direktyva 2001/29 užtikrinamoms teisėms, neatsižvelgiant į atitinkamo kūrinio rūšį. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo toje byloje, siekiant sukurti tokius produktus kaip filmai ar daugialypės terpės kūriniai abiem atvejais reikia didelių investicijų(18). Būtent todėl, kaip bendrai nurodė Teisingumo Teismas, „priėmęs Direktyvą 2001/29, Sąjungos teisės aktų leidėjas <...> neketino atmesti tokios koncepcijos, kaip teisių perdavimo prezumpcija, taikymo minėta direktyva reglamentuojamoms naudojimo teisėms(19).

38.      Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus samprotavimus, laikausi nuomonės, kad sutikimo mechanizmo prezumpciją iš esmės turėtų būti galima taikyti ir teisėms naudoti audiovizualinį kūrinį, kaip antai atgaminimo teisėms ir visoms kitoms viešo paskelbimo teisėms, padarant kūrinį prieinamą, kaip nustatyta Direktyvoje 2001/29(20).

39.      Tai visų pirma pasakytina apie (palyginti) seną audiovizualinę medžiagą, apie kurią kalbama šioje byloje, kai dabar jau gali būti sunku nustatyti atitinkamus dokumentus (darant prielaidą, kad jie iš viso buvo), kuriuose numatytas atlikėjo sutikimas, kad kita šalis naudotų šį kūrinį. Be to, svarbu ir tai, kad, kaip ir byloje Soulier ir Doke, nagrinėjamais teisės aktais siekiama tam tikros formos prezumpcinį autorių teisių licencijavimą išreiškiančio tikslo „dėl vartotojų ir apskritai visuomenės kultūrinių interesų“(21).

40.      Be to, Teisingumo Teismas turi būti apdairus ir užtikrinti, kad kiekviena tokia legislatyvinė prezumpcija nebūtų tokia plati, kad iš tikrųjų pakenktų teisių turėtojų turimos teisės išimtiniam pobūdžiui.

41.      Nors Sprendime Luksan pateikta „prezumpcijos“ sąvoka iš esmės gali būti taikoma ir šiai bylai, abi bylos taip pat turi reikšmingų skirtumų. Viena svarbi bylos Luksan ypatybė yra ta, kad Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybės narėse gali egzistuoti nacionalinės teisės aktai, kuriuose būtų numatyta filmo režisieriaus turimos filmo nuomos teisės perdavimo filmo prodiuseriui prezumpcija, nes tai atitinka vieną Direktyvos 2006/115 5 konstatuojamojoje dalyje nurodytų tikslų, būtent „sudaryti prodiuseriui galimybę susigrąžinti lėšas, kurias jis investavo siekdamas sukurti kinematografijos kūrinį(22).

42.      Ši logika netaikoma šiai bylai, nes tarp ZV ir INA anksčiau nebuvo jokių komercinių santykių, juo labiau nebuvo jokios informacijos, kad INA kaip trečiasis asmuo finansavo nagrinėjamų atlikimų filmavimą. Taigi legislatyvinė prezumpcija šioje byloje grindžiama tiktai viešojo intereso samprata, t. y. kad buvo pageidautina, kad televizijos paveldą vis dėlto turėtų būti galima naudoti tokiomis aplinkybėmis, kai gauti faktinį atlikėjų (ar jų įpėdinių) sutikimą galėtų būti pernelyg sunku ar net neįmanoma.

43.      Bet kokie šio pobūdžio teisės aktai, grindžiami numanomo arba preziumuojamo sutikimo principu, negali riboti išimtinės atlikėjo teisės, nebent tik tiek, kiek tai yra būtina teisės akte numatytam tikslui pasiekti. Tik tokiomis aplinkybėmis galima teigti, kad nacionalinės teisės aktai atitiktų proporcingumo principą intelektinės nuosavybės apsaugos atžvilgiu(23).

44.      Vis dėlto šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad atrodo, jog Įstatymo dėl komunikacijų laisvės 49 straipsnyje atlikėjo teisių perdavimas organizuojamas ir atliekamas remiantis INA duotu netiesioginiu sutikimu. Manau, kad dėl jau nurodytų priežasčių šiomis aplinkybėmis tai reikštų neproporcingą atlikėjo teisių išimtinio pobūdžio ribojimą. Mano nuomone, iš Teisingumo Teismo motyvų Sprendime Soulier ir Doke(24)bent netiesiogiai matyti, kad šio pobūdžio perdavimas turi būti proporcingas ir negali panaikinti šios teisės išimtinumo, nes tai galima tik tiek, kiek tai aiškiai būtina šiam tikslui pasiekti.

45.      Manau, kad būtent tokia yra pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinio įstatymo keliamos problemos esmė, nes jeigu joje tiesiog būtų buvusi numatyta numanoma autorių teisių licencijos suteikimo INA naudai tvarka, tai atitiktų Direktyvos 2001/29 reikalavimus. Šis nacionalinis įstatymas apima daug daugiau, nes numato ne numanomą licenciją INA naudai, o netiesioginį sutikimą dėl šių atlikėjų teisių perdavimo. Taigi nacionalinė teisė veikai neproporcingai, todėl ji nesuderinama su Sąjungos teisės reikalavimais.

VI.    Išvada

46.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktą klausimą atsakyti taip:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio b punktas, 3 straipsnio 2 dalies a punktas ir 5 straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys tokią nacionalinę normą, kuri įtvirtinta Loi no861067 du 30 septembre 1986 relative à la liberté de communication (1986 m. rugsėjo 30 d. Įstatymas Nr. 86‑1067 dėl komunikacijų laisvės, iš dalies pakeistas 2006 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymo 2006/961 44 straipsniu) 49(II) straipsnyje, kiek jame Institut national de l’audiovisuel (Prancūzijos nacionalinis audiovizualinis institutas) numatyta perduoti atlikėjų teises.


1      Originalo kalba: anglų.


2      OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230.


3      2016 m. lapkričio 16 d. sprendimas (C‑301/15, EU:C:2016:878).


4      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Pelham ir Haas (C‑476/17, EU:C:2018:1002, 21–24 punktai).


5      2014 m. kovo 27 d. Sprendimas UPC Telekabel Wien (C‑314/12, EU:C:2014:192, 25 punktas).


6      Reikėtų priminti, jog Direktyvos 2001/29 32 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šis atgaminimo teisės ir viešo paskelbimo teisės išimčių ir apribojimų sąrašas yra išsamus. Šios nuostatos išsamumą yra patvirtinęs Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Soulier ir Doke, C‑301/15, EU:C:2016:878, 26 punktą ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Renckhoff, C‑161/17, EU:C:2018:634, 16 punktą).


7      2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Soulier ir Doke (C‑301/15, EU:C:2016:878, 31 punktas).


8      2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Soulier ir Doke (C‑301/15, EU:C:2016:878, 33 punktas).


9      Žr. generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje Soulier ir Doke (C‑301/15, EU:C:2016:536, 38 ir 39 punktai).


10      2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Soulier ir Doke (C‑301/15, EU:C:2016:878, 35 punktas).


11      Šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Soulier ir Doke (C‑301/15, EU:C:2016:878, 43 ir 50 punktai).


12      1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas, iš dalies pakeistas 1979 m. rugsėjo 28 d. (toliau – Berno konvencija).


13      PINO sutartis Europos bendrijos vardu patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208). Kaip nurodyta PINO sutarties 20 straipsnyje, „naudojantis šioje Sutartyje numatytomis teisėmis ir jas įgyvendinant netaikomi jokie formalumai“. Galima tik priminti, kad „neginčijama, kad Direktyva 2001/29, kaip matyti iš jos 15 konstatuojamosios dalies, siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus Sąjungos įsipareigojimus pagal <...> [PINO] sutartis <...>. Tokiomis aplinkybėmis [šią direktyvą] <...> esant galimybei, reikia aiškinti atsižvelgiant į [šią sutartį]“ (2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF Consorzio Fonografici, C‑135/10, EU:C:2012:140, 52 punktas). Panaši nuostata (17 straipsnis) yra Pekino sutartyje dėl audiovizualinių kūrinių atlikimo apsaugos, kurią Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) priėmė 2012 m. birželio 24 d. Pekine. Europos Sąjunga yra pasirašiusi šią sutartį, bet ji dar neįsigaliojo.


14      Išskyrus neturtines teises. Šiuo klausimu žr. de Visscher, F., ir Michaud, B. „Précis du droit d’auteur et des droits voisins“, Bruxelles, Bruylant, 2000, Nr. 304.


15      2012 m. vasario 9 d. sprendimas (C‑277/10, EU:C:2012:65, 87 punktas). Išskirta mano.


16      2016 m. lapkričio 16 d. sprendimas (C‑301/15, EU:C:2016:878, 37 punktas).


17      OL L 376, 2006, p. 28.


18      Šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 9 d. Sprendimą Luksan (C‑277/10, EU:C:2012:65, 83 punktas).


19      2012 m. vasario 9 d. Sprendimas Luksan (C‑277/10, EU:C:2012:65, 85 punktas).


20      Šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 9 d. Sprendimą Luksan (C‑277/10, EU:C:2012:65, 86 punktas), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad „tokią nuomos ir panaudos teisių perdavimo prezumpciją, kaip iš pradžių numatyta Direktyvos 92/100 2 straipsnio 5 ir 6 dalyse, o vėliau iš esmės pakartota Direktyvos 2006/115 3 straipsnio 4 ir 5 dalyse, turi būti galima taikyti ir kinematografijos kūrinio naudojimo teisėms, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje (teisė transliuoti per palydovą, atgaminimo teisė ir bet kuri kita teisė viešai paskelbti kūrinį padarant jį viešai prieinamą)“.


21      2016 m. lapkričio 16 d. sprendimas (C‑301/15, EU:C:2016:878, 45 punktas).


22      2012 m. vasario 9 d. sprendimas (C‑277/10, EU:C:2012:65, 79 punktas).


23      Žr. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį ir 52 straipsnio 1 dalį.


24      2016 m. lapkričio 16 d. sprendimas (C‑301/15, EU:C:2016:878).