Language of document : ECLI:EU:C:2019:451

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2019 m. gegužės 23 d.(1)

Byla C383/18

Lexitor Sp. z o.o

prieš

Spółdzielcza Kasa Oszczędnościowo – Kredytowa im. Franciszka Stefczyka z siedzibą w Gdyni,

Santander Consumer Bank S.A. z siedzibą we Wrocławiu,

mBank S.A. z siedzibrą w Warszawie

(Sąd Rejonowy Lublin-Wschód w Lublinie z siedzibą w Świdniku (Liublino Rytų apylinkės teismas Liubline, kurio būstinė yra Švidnike, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2008/48/EB – 16 straipsnio 1 dalis – Kredito sutartys – Kredito grąžinimas pirma laiko – Vartotojo teisė į bendros kredito kainos, kurią sudaro palūkanos ir išlaidos, mokamos likusį sutarties laikotarpį, sumažinimą“






1.        Ši byla susijusi su 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008 p. 66; klaidų ištaisymas OL L 207, 2009, p. 14, OL L 199, 2010, p. 40, ir OL L 234, 2011, p. 46) 16 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Kaip netrukus bus parodyta, šio teisės akto nuostatos, – susijusios su vartotojo teise sumažinti kredito išlaidas, kai jis ar ji visiškai arba iš dalies pirma laiko įvykdė savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, – prasmė kai kuriais atžvilgiais yra bent jau neaiški ir nėra lengvai aiškinama. Iš tikrųjų gali būti, – gal būt dėl klausimų, pateiktų prašyme priimti prejudicinį sprendimą, – kad Sąjungos teisės aktų leidėjas gali norėti iš dalies pakeisti šios nuostatos formuluotę.

2.        Bet kuriuo atveju prašymas buvo pateiktas byloje tarp Lexitor Sp. z o.o (toliau – Lexitor) ir Spółdzielcza Kasa Oszczędnościowo – Kredytowa im. Franciszka Stefczyka z siedzibą w Gdyni (toliau – SKOK), Santander Consumer Bank S.A. z siedzibą we Wrocławiu (toliau – Santander Consumer Bank) ir mBank S.A. z siedzibą w Warszawie (toliau – mBank) dėl papildomų mokesčių ir nuobaudų taikymo, kai vartotojai pirma laiko įvykdo visus savo įsipareigojimus pagal kredito sutartis.

3.        Prieš svarstant šį klausimą pirmiausia būtina nurodyti atitinkamas Direktyvos 2008/48 ir nacionalinės teisės nuostatas.

I.      Teisinės aplinkybės

A.      ES teisė

1.      Direktyva 87/102

4.        1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 42, 1987, p. 48; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 326) 8 straipsnyje buvo numatyta:

„Vartotojas turi teisę įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį nesibaigus sutartyje numatytam laikui. Tokiu atveju pagal valstybių narių nustatytas taisykles vartotojas turi teisę į atitinkamą bendros kredito kainos sumažinimą.“

5.        Nuo 2010 m. birželio 11 d. Direktyva 87/102 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/48.

2.      Direktyva 2008/48

6.        Direktyvos 2008/48 7, 9, 10, 39 ir 40 konstatuojamose dalyse numatyta:

„(7) Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas gerai veikiančios vidaus rinkos vartojimo kreditų srityje kūrimuisi, būtina numatyti suderintą Bendrijos sistemą keliose pagrindinėse srityse. Atsižvelgiant į nuolat besiplečiančią vartojimo kreditų rinką ir augantį Europos piliečių mobilumą, į ateitį orientuoti Bendrijos teisės aktai, kuriuos galima pritaikyti prie būsimų kredito formų ir kurie suteikia valstybėms narėms tinkamą jų įgyvendinimo lankstumo lygį, turėtų padėti sukurti modernią vartojimo kreditų teisės bazę.

<...>

(9) Būtinas visiškas suderinimas, siekiant užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. Todėl valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti kitokias, nei nustatyta šioje direktyvoje, nacionalines nuostatas. Tačiau toks apribojimas turėtų būti taikomas tik pagal šią direktyvą suderintoms nuostatoms. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybės narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus. <...>

<...>

(10) Šioje direktyvoje pateiktose sąvokų apibrėžtyse nustatyta derinimo sritis. Todėl valstybių narių pareiga įgyvendinti šios direktyvos nuostatas turėtų būti apribota jos taikymo sritimi, kaip nustatyta šiose sąvokų apibrėžtyse. <...>

<...>

(39) Vartotojas turėtų turėti teisę įvykdyti savo įsipareigojimus iki kredito sutartyje sutartos datos. Visiško ar dalinio išankstinio grąžinimo atveju kreditorius turėtų turėti teisę į kompensaciją už išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu grąžinimu, atsižvelgiant ir į bet kurias tuo būdu sukauptas kreditoriaus santaupas. Tačiau tam, kad būtų nustatytas kompensacijos apskaičiavimo metodas, būtina laikytis kelių principų. Kompensacijos kreditoriui apskaičiavimas turėtų būti skaidrus ir suprantamas vartotojams jau prieš sudarant sutartį ir bet kokiu atveju – kredito sutarties vykdymo metu. Be to, kreditoriams turėtų būti lengva taikyti apskaičiavimo metodą, o atsakingoms institucijoms turėtų būti sudarytos palankios sąlygos atlikti kompensavimo priežiūrą. Todėl ir dėl to, kad vartojimo kredito, atsižvelgiant į jo trukmę ir apimtį, nefinansuoja ilgalaikio finansavimo mechanizmai, kompensacijos viršutinė riba turėtų būti vienodo dydžio suma. Šis požiūris atspindi vartotojams skirtų kreditų ypatumus ir neturėtų užkirsti kelio taikyti kitokį galimą požiūrį kitiems produktams, finansuojamiems pagal ilgalaikio finansavimo mechanizmus, pavyzdžiui, hipotekos paskolas su fiksuotąja palūkanų norma.

(40) Valstybės narės turėtų turėti teisę numatyti, kad išankstinio grąžinimo atveju kreditorius gali reikalauti kompensacijos tik tuo atveju, kai per dvylikos mėnesių laikotarpį grąžinta suma viršija valstybių narių nustatytą ribą. Nustatydamos šią ribą, kuri neturėtų viršyti 10 000 EUR, valstybės narės turėtų atsižvelgti, pavyzdžiui, į vartojimo kreditų vidutinį dydį jų rinkoje.“

7.        Direktyvos 2008/48 1 straipsnio pavadinimas – „Dalykas“. Jame numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – suderinti tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus.“

8.        Remiantis 2 straipsnio 1 dalimi, Direktyva 2008/48 taikoma kredito sutartims.

9.        Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkto pavadinimas – „Sąvokų apibrėžtys“. Jis suformuluotas taip:

Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<...>

c)      kredito sutartis – sutartis, pagal kurią kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą atidėtojo mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl tos pačios rūšies nuolatinio paslaugų teikimo ar prekių tiekimo, kai vartotojas už tokias paslaugas ar prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu;

<...>      

g)      bendra kredito kaina vartotojui – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas“

<...>

10.      Direktyvos 2008/48 10 straipsnio pavadinimas – „Informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse“. Jo 2 dalyje numatyta:

„Kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma:

<...>

r) kredito išankstinio grąžinimo teisė, išankstinio grąžinimo procedūra, taip pat, kai taikoma, informacija apie kreditoriaus teisę į kompensaciją ir apie tai, kaip ši kompensacija bus nustatyta;

<...>“

11.      Direktyvos 2008/48 16 straipsnis „Išankstinis grąžinimas“ suformuluotas taip:

„1. Vartotojas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Tokiais atvejais jis turi teisę į bendros kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.

2. Išankstinio kredito grąžinimo atveju kreditorius turi teisę į teisingą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, jeigu jis atliekamas per tą laikotarpį, kuriam yra nustatyta fiksuota palūkanų norma.

Tokia kompensacija negali viršyti 1 % anksčiau grąžinamos kredito dalies, jeigu laikotarpis nuo išankstinio grąžinimo iki sutarto kredito sutarties nutraukimo datos yra ilgesnis kaip vieneri metai. Jeigu šis periodas nėra ilgesnis kaip vieneri metai, kompensacija negali viršyti 0,5 % anksčiau grąžinamos kredito dalies.

3. Kompensacijos dėl išankstinio grąžinimo negalima reikalauti, jei:

a)      grąžinama pagal draudimo sutartį, kuria suteikiama kredito grąžinimo garantija;

b)      kredito su galimybe pereikvoti sąskaitos lėšas atveju; arba

c)      jei grąžinimas atliekamas tuo laikotarpiu, kai kredito palūkanų norma nėra fiksuota.

4. Valstybės narės gali nustatyti, kad:

a)      kreditorius gali reikalauti tokios kompensacijos tik tuo atveju, kai išankstinio grąžinimo suma viršija nacionalinės teisės aktuose nustatytą ribą. Ši riba negali viršyti 10 000 EUR per bet kurį dvylikos mėnesių laikotarpį;

b)      kreditorius išimties tvarka gali reikalauti didesnės kompensacijos, jei jis gali įrodyti, kad nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl išankstinio grąžinimo, didesni už sumą, apskaičiuotą pagal 2 dalį.

Jei kreditoriaus reikalaujama kompensacija didesnė už jo realiai patirtus nuostolius, vartotojas gali reikalauti atitinkamo sumažinimo.

Tokiu atveju nuostoliai susideda iš skirtumo tarp pradžioje sutartos palūkanų normos ir palūkanų normos, kuria kreditorius gali skolinti rinkoje išankstinai grąžintas sumas ir atsižvelgiama į išankstinio grąžinimo poveikį administracinėms išlaidoms.

5. Kompensacija neviršija palūkanų sumos, kurią vartotojas būtų turėjęs sumokėti laikotarpiu tarp išankstinio grąžinimo ir sutartos kredito sutarties pabaigos datos.“

12.      Direktyvos 2008/48 22 straipsnio pavadinimas – „Suderinimas ir šios direktyvos privalomas pobūdis”. Jo 1 dalyje numatyta:

„Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“

B.      Nacionalinės teisės aktai

13.      Direktyva 2008/48 į Lenkijos teisę perkelta Ustawa z dnia 12 maja 2011 roku o kredycie konsumenckim (2011 m. gegužės 12 d. Vartojimo kreditų įstatymas, Dz.U. 2016, 1528 pozicija, su vėlesniais pakeitimais, toliau – Vartojimo kreditų įstatymas).

14.      Pagal šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, išankstinio kredito grąžinimo atveju vartotojas turi teisę į bendros kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro išlaidos, susijusios su likusiu sutarties trukmės laikotarpiu, net jei vartotojas jas sumokėjo iki kredito grąžinimo.

II.    Faktinės aplinkybės

15.      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su trimis bylomis, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sujungė, kad galėtų nagrinėti kartu ir priimti bendrą sprendimą. Visų šių bylų aplinkybės, kurių aprašymas pateikiamas toliau, yra iš esmės tokios pačios.

16.      Atsakovai, kurie yra kredito įstaigos, nurodytiems laikotarpiams sudarė su vartotojais vartojimo kredito sutartis ir už suteiktus kreditus gavo komisinius mokesčius. Visais trimis atvejais komisinių mokesčių suma nepriklausė nuo kredito sutarčių trukmės. Vartotojai grąžino visą suteikto kredito sumą prieš kredito sutartyje nurodytą terminą.

17.      Vėliau šie vartotojai sudarė su ieškovu reikalavimo, susijusio su išankstiniu vartojimo kreditų grąžinimu, įskaitant anksčiau sumokėtų komisinių mokesčių grąžinimą, perleidimo sutartis. Ieškovas pateikė atsakovams pranešimą apie atitinkamų reikalavimų perleidimą ir kartu pareikalavo savanoriškai sumokėti ginčijamą sumą (komisinių dalį, proporcingą grąžinimo laikotarpiui) su įstatyme nustatytais delspinigiais už pavėluotą mokėjimą.

18.      Kadangi atsakovai neįvykdė šio reikalavimo, ieškovas pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir paprašė įpareigoti atsakovus sumokėti ginčijamas sumas kartu su įstatyme nustatytais delspinigiais už pavėluotą mokėjimą. Šis klausimas iš esmės reiškia siekį sužinoti, kokią kredito išlaidų sumažinimo dalį jie turi teisę gauti dėl kredito grąžinimo pirma laiko.

III. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas teisme

19.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar vartotojo teisė į bendros kredito kainos sumažinimą, kaip numatyta nacionalinėje teisėje, perkialiančioje Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti išlaidas, kurios nepriklauso nuo kredito sutarties galiojimo laikotarpio. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lenkijos teismai taikė nevienodą aiškinimą. Visų pirma jis citavo du dviejų skirtingų Lenkijos teismų sprendimus, kuriuose buvo nuspręsta, kad Vartojimo kredito įstatymu tik suteikiama teisė padengti dalį išlaidų, atsižvelgiant į sutarties trukmę. Tačiau trečiajame sprendime kitas teismas, aiškindamas nacionalinę teisę atsižvelgiant į Direktyvos 2008/48 16 straipsnį, pripažino, kad vartotojo teisė į išlaidų sumažinimą apima ir išlaidas, kurios nepriklauso nuo kredito sutarties trukmės.

20.      Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy Lublin-Wschód w Lublinie z siedzibą w Świdniku (Liublino Rytų apylinkės teismas Liubline, kurio būstinė yra Švidnike, Lenkija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį klausimą prejudiciniam sprendimui priimti:

„Ar [Direktyvos 2008/48/EB] 16 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su 3 straipsnio g punktu, reikia aiškinti taip, kad išankstinio įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo atveju vartotojas turi teisę į bendros kredito kainos sumažinimą, įskaitant išlaidas, kurių dydis nepriklauso nuo tokios kredito sutarties galiojimo trukmės laikotarpio?“

IV.    Analizė

A.      Teismo jurisdikcija ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

21.      Kalbant apie atsakovus, Santander Consumer Bank, teigia, kad klausimas yra nepriimtinas. Iš tikrųjų jis tvirtina, kad Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, nes ginčas pagrindinėje byloje yra tarp dviejų asmenų, veikiančių savo verslo tikslais.

22.      Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, kurią pasitelkdamas Teisingumo Teismas teikia nacionaliniams teismams ES teisės išaiškinimą, būtiną pastariesiems priimant sprendimą dėl nagrinėjamo ginčo(2). Tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(3).

23.      Todėl Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą, kai pateikiami klausimai yra susiję su ES teisės išaiškinimu. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingam atsakymui į jam pateiktus klausimus(4). Vis dėlto tai, kad viena iš pagrindinės bylos šalių ginčija prejudicinio klausimo tinkamumą sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, savaime negali pateisinti išvados, kad šie klausimai turi būti pripažinti nepriimtinais.

24.      Šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad Direktyvos 2008/48 taikymo sritis priklauso ne nuo ginčo, o nuo kredito sutarties šalių tapatybės. Iš tikrųjų, remiantis Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma „kredito sutartims“, ir šios sąvokos apibrėžtis pateikiama šios direktyvos 3 straipsnio c punkte, t. y. „sutartis, pagal kurią kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą atidėtojo mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl tos pačios rūšies nuolatinio paslaugų teikimo ar prekių tiekimo, kai vartotojas už tokias paslaugas ar prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu“. Šiuo atveju neginčijama, kad atitinkami kreditai buvo suteikti vartotojams.

25.      Šiomis aplinkybėmis iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų bylos aplinkybių nėra jau taip akivaizdu, kad Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalis nėra taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Todėl manau, kad Teisingumo Teismas neturėtų priimti sprendimo, kad pateiktas klausimas yra nepriimtinas.

B.      Dėl esmės

26.      Kalbant apie pateiktą klausimą, iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, vartotojui grąžinus kreditą pirma laiko, kredito kainos sumažinimas, į kurį šis vartotojas turi teisę, gali būti susijęs su išlaidomis, kurių suma nepriklauso nuo kredito sutarties trukmės.

1.      Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalies turinys

27.      Remiantis Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalimi „[v]artotojas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Tokiais atvejais jis turi teisę į bendros kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.“

28.      Taigi iš Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalies matyti, kad kredito grąžinimo pirma laiko atveju valstybės narės turi užtikrinti, kad vartotojai turėtų teisę į sumažinimą, kuris, pirma, būtų susijęs su bendros kredito kainos sumažinimu, ir, antra, kurį sudaro likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.

29.      Pirmoje šios nuostatos dalyje nurodoma, kokios rūšies išlaidos dėl savo pobūdžio gali būti sumažintos. Iš tikrųjų kadangi 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sumažinimas gali būti atliktas kiek tai susiję su bendra kredito kaina, galima sumažinti tik išlaidas, kurios yra bendros kredito kainos dalis.

30.      Bendra kredito kaina apibrėžiama Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkte kaip „visos išlaidos, <…>, kuri[a]s reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kur[ios] yra žinom[os] kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas“. Taigi Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje numatyto išankstinio kredito grąžinimo atveju teisė reikalauti sumažinti mokestį netaikoma išlaidoms notarui.

31.      16 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad taikomą sumažinimą sudaro „likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos“. Iš to išplaukia, kad, pirma, sumažinimas turi būti susijęs su išlaidomis ir palūkanomis, antra, jis turi būti susijęs su „likusiu sutarties trukmės laikotarpiu“.

32.      Iš to kas išdėstyta matyti, kad 16 straipsnio 1 dalyje išdėstyti tik tam tikri pagrindiniai principai, t. y. iš esmės tie, kuriuos ką tik nurodžiau, kurių turi laikytis valstybės narės. Dabar siūlau išnagrinėti, kokiu mastu Direktyva 2008/48 yra teisės derinimo priemonė.

2.      Derinimo, užtikrinamo Direktyva 2008/48, taikymo sritis

33.      Reikia pripažinti, kad 9 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje nurodyta, kad „būtinas visiškas suderinimas“. Tačiau derinimo mastas, kurio siekiama direktyva, neturėtų būti painiojamas su šio suderinimo taikymo sritimi. Taigi visiškas suderinimas, kaip nurodyta 9 konstatuojamojoje dalyje, nebūtinai yra susijęs su visais Direktyvoje 2008/48 nurodytų vartojimo kreditų aspektais. Aš taip pat pažymiu, kad tos pačios konstatuojamosios dalies trečiame sakinyje aiškiai nurodyta, kad draudimas valstybėms narėms toliau taikyti arba priimti kitokias, nei nustatyta toje direktyvoje, nacionalines nuostatas „turėtų būti taikomas tik pagal šią direktyvą suderintoms nuostatoms. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus.“

34.      Tai, kad Direktyva 2008/48 siekiama visiško suderinimo tik tiek, kiek susiję su tam tikru vartojimo kreditų aspektu, patvirtinama tos direktyvos 1 straipsnyje. Remiantis ta nuostata, Direktyvos 2008/48 tikslas yra „suderinti tam tikrus <…> teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus“. Be to, Direktyvos 2008/78 22 straipsnyje paprasčiausiai numatyta, kad „[k]adangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje“.

35.      Galiausiai, taip pat galima pastebėti, kad Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su direktyva, kuria buvo siekiama visiško suderinimo, jau yra pritaręs tam, kad visi toje direktyvoje nurodyti aspektai nebuvo suderinti. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su Šeštąja Tarybos direktyva dėl PVM(5), nusprendė, kad valstybės narės, pasinaudodamos Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje numatytomis galimybėmis konkrečiam sandoriui gali taikyti kitokį apskaičiavimo metodą nei tas, kuris nurodytas toje direktyvoje, su sąlyga, kad pasirinktu metodu užtikrinamas tikslesnis sumokėto pirkimo PVM atskaitos proporcijos nustatymas, palyginus su metodu, nurodytu direktyvoje(6).

36.      Kiek tai susiję su Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalimi, galima pažymėti, kad, kadangi šioje nuostatoje nėra nustatytas taikytinas apskaičiavimo metodas, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas yra suteikti valstybėms narėms tam tikrą veiksmų laisvę šiuo klausimu. Be to, pagal 10 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad Direktyva 2008/48 siekiama derinimo sritis nustatoma atsižvelgiant į direktyvos 3 straipsnio g punkte pateiktas konkrečias apibrėžtis. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šioje direktyvoje nėra pateikiama 16 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „sumažinimas“ apibrėžtis.

37.      Kaip jau nurodžiau, tai, žinoma, nereiškia, kad valstybės narės gali pasirinkti bet kurį metodą. Jos turi laikytis 16 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų dėl prievolės padengti tiek išlaidas, tiek palūkanas. Tačiau dėl nustatymo, kokią šių išlaidų dalį galima sumažinti, nei vienu iš šių principų nereikalaujama, kaip prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad susijusių išlaidų suma priklausytų nuo to, kiek sutrumpinama kredito sutarties trukmė. Nors 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma tik tai, kad ši dalis atitinka „likusio sutarties trukmės laikotarpio“ išlaidas, ši nuostata lieka pakankamai neaiški, nes ji gali reikšti, kad susijusios išlaidos ir palūkanos gali būti tos, kurios patiriamos po kredito grąžinimo datos(7).

38.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man atrodo yra aišku, kad Direktyva 2008/48 nėra harmonizuojamas apskaičiavimo metodas, kuris turėtų būti taikomas, siekiant nustatyti taikomą sumažinimą išankstinio kredito grąžinimo atveju, bet joje yra nustatyti principai, kurių turi laikytis valstybės narės nustatydamos tokį metodą.

3.      Skirtingų siūlomų aiškinimų suderinamumo su 16 straipsnio 1 dalimi analizė.

39.      Pagrindinėje byloje minimo 2011 m. gegužės 12 d. Vartojimo kreditų įstatymo formuluotė yra gana plati, ką patvirtina tai, kad, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Lenkijos teismai jį interpretavo skirtingai.

40.      Todėl, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo aiškinti savo nacionalinės teisės aktus pagal Sąjungos teisę, siūlau nagrinėti valstybėms narėms nustatytą reikalavimą, remiantis Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „likusio sutarties trukmės laikotarpio“, su kuria susijęs pateiktas klausimas(8).

41.      Šiuo klausimu galima pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šią sąvoką aiškina skirtingai.

42.      Pirmasis aiškinimas grindžiamas nuostata, kad sąvoka „likusio sutarties trukmės laikotarpio“ būtų siekiama apriboti sumažinimą išlaidomis, susijusiomis su kredito trukme. Todėl sąvoka „kaina“ reiškia išlaidas, kurias kredito įstaiga turi patirti dėl suteikto kredito(9). Taigi iš esmės 16 straipsnio 1 dalimi vartotojai būtų atleidžiami nuo „išlaidų“, susijusių su likusiu sutarties laikotarpiu. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad, kadangi kredito įstaiga nepadengs šių išlaidų, vartotojas turėtų turėti teisę reikalauti, kad jos būtų išskaičiuotos iš bendros kredito kainos(10).

43.      Remiantis antruoju aiškinimu, bendra kredito kaina turi būti sumažinta proporcingai likusiam sutarties galiojimo laikotarpiui. Iš esmės sąvoka „likusio sutarties trukmės laikotarpio“ tik rodytų, kaip apskaičiuojamas sumažinimas, t y. proporcingai likusiam sutarties galiojimo laikotarpiui.

44.      Be to, reikia apsvarstyti dar du aiškinimo būdus.

45.      Remiantis trečiuoju aiškinimu, kurį pasiūlė atsakovai, būtina atsižvelgti į tai, kad išlaidos, kurios gali būti išskaičiuotos iš bendros kredito kainos, yra tik tos išlaidos, kurios formaliai nurodytos kredito sutartyje kaip priklausančios nuo pačios kredito sutarties trukmės. Priešingai, kadangi teikiama paslauga, t. y. kreditas, yra suteikiama iškart, kai tik pinigai tampa prieinami vartotojui, kredito įstaigos pelno dydis turėtų likti nepakitęs.

46.      Remiantis ketvirtuoju ir paskutiniu aiškinimu, sumažinimas, kurį vartotojas turėtų teisę gauti, yra susijęs su vienkartiniu ar pasikartojančiu mokėjimu, kuris nebuvo atliktas dėl išankstinio grąžinimo.

47.      Siekiant nustatyti, kuris iš šių aiškinimų yra suderinamas su Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalimi, reikia atsižvelgti į šioje nuostatoje nustatytus principus, nes, remiantis Teisingumo teismo aiškinimo metodais, tokie principai gali būti nustatyti, atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant ši nuostata yra paminėta, į jos tikslus ir jos formuluotę.(11)

48.      Kiek tai susiję su kontekstu, galima pastebėti, kad kelios šalys pasiūlė sistemingai aiškinti Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, atsižvelgiant į 16 straipsnio 2 dalį. Taigi kadangi kredito įstaigos, remiantis 16 straipsnio 2 dalimi, turi teisę į „teisingą ir objektyviai pagrįstą“ kompensaciją už „galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, jeigu jis atliekamas per tą laikotarpį, kuriam yra nustatyta fiksuota palūkanų norma“, 16 straipsnio 1 dalyje nurodyto sumažinimo apimtis turi būti aiškinama plačiai ir taip kad būtų palanki vartotojams.

49.      Tačiau manęs šis požiūris neįtikina. Iš tikrųjų, priešingai nei teigia Lenkijos vyriausybė, nemanau, kad siekiant veiksmingai („effet utile“) taikyti 16 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama kaip neišvengiamai susijusi su kredito įstaigos pelno sumažėjimu. Iš tiesų, priešingai, nei matyti iš plačiai paplitusio aiškinimo, 16 straipsnio 2 dalis nėra skirta kompensuoti pelnui, kurį skolintojas galėjo gauti, jeigu kreditas nebūtų buvęs grąžintas anksčiau laiko. Reikia pripažinti, kad, net jeigu kredito įstaiga vėl paskolina sugrąžintą sumą, kredito įstaigos pelno marža nebūtinai bus tokia pati, kokia būtų buvusi, jei pradinis kreditas ir toliau galiotų(12). Tačiau tai neturėtų nustelbti fakto, kad 16 straipsnio 2 dalies formuluotė apima „išlaidas“, o ne įstaigos patirtus „nuostolius“, kurios, be to, turi būti „tiesiogiai susijusios su išankstiniu kredito grąžinimu“. Todėl galima daryti išvadą, kad kompensacija, kurios galima reikalauti pagal šią nuostatą, yra skirta tik atlyginti išlaidas, patirtas dėl pirma laiko įvykdytų įsipareigojimų pagal kredito sutartis, kai tuo tikslu kredito įstaiga turi atlikti konkrečias operacijas(13).

50.      Galimybė reikalauti kompensacijos už prarastą pelną dėl pirma laiko įvykdytų įsipareigojimų pagal kredito sutartis iš tiesų numatyta Direktyvoje 2008/48: ji numatyta pagal 16 straipsnio 4 dalies b punkte, o ne 16 straipsnio 2 dalyje. Vis dėlto, kadangi 16 straipsnio 4 dalies b punktas yra neprivalomas, valstybės narės turėjo pasirinkti šią galimybę perkeldamos direktyvą į nacionalinę teisę. Be to, šios direktyvos 16 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta, kad tokia kompensacija išimties tvarka gali būti taikoma tik tuo atveju, jei kredito įstaiga gali įrodyti, kad jos patirti nuostoliai viršija 16 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytą ribą. Vadinasi, rizika, kad kredito įstaiga gali gauti kompensaciją, nors jos pelnas nebuvo ženkliai sumažintas, yra santykinai ribota.

51.      Atsižvelgiant į Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalies tikslus, tiesa, kad 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad direktyva siekiama sudaryti palankesnes sąlygas „gerai veikiančios vidaus rinkos vartojimo kreditų srityje kūrimuisi“. Vis dėlto priešingai, nei nurodė atsakovai, iš šios konstatuojamosios dalies negali būti nustatyta, kad 16 straipsnio 1 dalies tikslas yra apsaugoti kredito įstaigas nuo išankstinio grąžinimo pasekmių. Iš tikrųjų šioje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad gerai veikiančios vidaus rinkos vystymasis bus pasiektas nustatant suderintą Sąjungos sistemą keliose pagrindinėse srityse, o ne užtikrinant kredito įstaigų apsaugą nuo išankstinio kredito grąžinimo pasekmių.

52.      Kita vertus, negalima iš tikrųjų nekreipti dėmesio į tai, kad 39 konstatuojamojoje dalyje, kurioje konkrečiai aptariami 16 straipsnio 1 dalimi siekiami tikslai, nedaroma jokios nuorodos į šį sumažinimą, o tik nurodoma, kad „[v]artotojas turėtų turėti teisę įvykdyti savo įsipareigojimus iki kredito sutartyje sutartos datos“. Tai iš tikrųjų reiškia, kad ES teisės aktų leidėjas manė, kad šis sumažinimas suprantamas kaip paprasta išankstinio kredito grąžinimo pasekmė, taigi kaip kažkas, ką galima lengvai apskaičiuoti. Be to, tai, kad išankstinio mokėjimo pasekmes turi būti lengva įvertinti, yra nurodyta toje pačioje konstatuojamojoje dalyje, ir šiuo atveju ši formuluotė yra susijusi su kompensacija, kurią kredito įstaiga turi teisę gauti. Iš tiesų, remiantis 39 konstatuojamąja dalimi, tokiomis aplinkybėmis: „<...> kreditoriams turėtų būti lengva taikyti apskaičiavimo metodą <...>“.

53.      Žvelgiant iš šios perspektyvos, nors pirmasis aiškinimas, kuriuo remiantis sumažinimas turėtų atitikti išlaidas, kurių kredito įstaiga neturės padengti dėl išankstinio kredito grąžinimo, atrodo gana paprastas, taigi, savo ruožtu, yra gana patrauklus, tikėtina, kad praktinis jo įgyvendinimas sukels didelių praktinių sunkumų. Iš tiesų, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė savo prašyme, kredito įstaigos retai nurodo, kurias iš jų patirtų išlaidų padengia vartotojai ir, net jei jos tai daro, vartotojas vis tiek turėtų teisę ginčyti šių nurodytų išlaidų tikslumą.

54.      Sumokėtų mokesčių suma taip pat nebūtų didelė pagalba. Iš tiesų net jei išlaidos apskaičiuotos remiantis kredito trukme, reikėtų pažymėti, kad jos gali būti naudojamos siekiant kompensuoti iš dalies pasikartojančias išlaidas ir iš dalies vienkartines išlaidas, įskaitant išlaidas, kurios išimtinai atsirado prieš išankstinį grąžinimą. Tas pats taikoma ir tais atvejais, kai tokie mokesčiai buvo apskaičiuoti atsižvelgiant į suteikto kredito sumą, nes nevisos kintamosios išlaidos būtinai yra pasikartojančios išlaidos. Galiausiai bet kokie mokesčiai ar rinkliavos, kuriuos vartotojų prašoma mokėti, gali būti pelno dalis, nes jokia nuostata kredito įstaigos nėra įpareigojamos pasiekti pelno maržos tik rinkdamos palūkanas iš vartotojų.

55.      Taigi praktiškai vienintelis būdas tiksliai nustatyti sumą, kurią kredito įstaiga sutaupys – pareikalauti, kad ji vykdytų išlaidų apskaitą, kurios tikslas yra tiksliai nustatyti ir įvertinti elementus, sudarančius grynąsias veiklos pajamas. Iš tiesų kredito įstaigos atveju šios dalys apima išlaidas, susijusias su suteiktų kreditų trukme. Vis dėlto išlaidų apskaita nėra privaloma kredito įstaigoms pagal Direktyvą 2008/48, taip pat neatrodo, kad ji būtų privaloma remiantis bet kuriuo kitu Sąjungos teisės aktu(14). Todėl jeigu Teisingumo Teismas remsis pirmuoju aiškinimu, tai reikštų, kad išlaidų apskaita praktiškai taptų privaloma, net jei tokia prievolė niekur kitus nenumatyta. Be to, kilus ginčui dėl sumažinimo, į kurį vartotojas turi teisę išankstinio kredito grąžinimo atveju, sumos, nacionaliniai teismai turės kreiptis į apskaitos ekspertus, net jei susijusios išlaidos dėl savo pobūdžio yra santykinai mažos.

56.      Kad ir kokia būtų teorinė šio galimo aiškinimo nauda, atsižvelgiant į praktinius sunkumus, kurie, kaip jau minėjau, greičiausiai bus dideli, mano manymu, šis aiškinimas yra nesuderinamas su iš Direktyvos 2008/48 39 konstatuojamosios dalies kylančia idėja, kad išankstinio grąžinimo pasekmės turi būti lengvai įvertinamos.

57.      Dar svarbesnė yra 16 straipsnio 1 dalies formuluotė. Iš tiesų šiuo klausimu tiek pirmasis, tiek trečiasis aiškinimas neatitinka tame straipsnyje pateiktos nuorodos į sąvoką „palūkanos“. Pradėsiu nuo trečiojo aiškinimo.

58.      Pagal šį aiškinimą būtų galima sumažinti tik tas išlaidas, jei jos buvo oficialiai nurodytos kaip priklausančios nuo sutarties trukmės. Tačiau galima pažymėti, kad, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad būtina atsižvelgti tiek į palūkanas, tiek į išlaidas, Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje nurodytas sumažinimas turi būti aiškinamas kaip susijęs su abiem elementais, o ne tik su išlaidomis, kaip matosi iš trečiojo aiškinimo.

59.      Be to, net jei trečiasis aiškinimas taip pat turėtų būti taikomas ir palūkanoms, iš tikrųjų praktiškai tai nereikštų nieko kito, kaip taikymą antrojo arba ketvirtojo aiškinimo(15). Vadinasi, taikant trečiąjį aiškinimą būtų daroma prielaida, kad bus taikomi du atskiri metodai, atitinkamai vienas palūkanų ir kitas išlaidų skaičiavimo metodai. Tačiau tai neatitiktų 16 straipsnio 1 dalies formuluotės.

60.      Dėl pirmo aiškinimo, pažymėtina, kad sąvoka „palūkanos“ reiškia kredito įstaigos atlygio elementą, kuris yra tikslus ir gali būti nustatytas, nes jis apskaičiuojamas taikant metinę procentinę dalį. Palūkanų mokėjimas, kaip ir bet kuris kitas įstaigos atlygio elementas, natūraliai prisideda prie kredito įstaigos pelningumo, tačiau juo taip pat vartotojams perduodamos su paskola susijusios bankų patirtos išlaidos. Vadinasi, vertinant Direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą „išlaidos“, kaip, remiantis pirmuoju ir trečiuoju aiškinimu, nurodantį kredito įstaigos patirtas išlaidas, tas pats elementas galėtų būti sumažintas du kartus, nes palūkanos taip pat yra su tuo susiję. Vis dėlto, mano nuomone, nemanau, kad tai yra tai, ko siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas.

61.      Kadangi sąvoka „palūkanos“ yra susieta su sąvoka „išlaidos“ jungtuku „ir“, labiau logiška manyti, kad abi yra susijusios su mokėjimais, kuriuos turi atlikti vartotojas. Todėl, 16 straipsnio 1 dalyje sąvoka „išlaidos“, remiantis pirmuoju aiškinimu, nėra susijusi su kredito įstaigos išlaidomis, o veikiau su mokėjimais, kurių, be palūkanų, reikalaujama iš vartotojų.

62.      Kitaip tariant, sąvoka „likusio sutarties trukmės laikotarpio“ reiškia, kad 16 straipsnio 1 dalyje numatytas sumažinimas priklauso ne nuo vartotojų patiriamų išlaidų tikslo, kaip siūloma remiantis pirmuoju ir trečiuoju aiškinimu, bet nuo dienos, kurią vartotojų prašoma apmokėti išlaidas.

63.      Mano nuomone, tik antrasis ar ketvirtasis aiškinimas yra suderinamas su tokia išvada. Sutinku, kad abu aiškinimai turi trūkumų, nes kaip jau ne kartą pastebėjau, iš tikrųjų nėra tokio Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalies aiškinimo, kuris yra visiškai patenkinamas.

64.      Visų pirma pripažįstu, kad tiek antrojo, tiek ketvirtojo aiškinimo atveju kreditoriaus ir skolintojo santykiai gali būti nesubalansuoti. Iš tiesų antrojo aiškinimo atveju, jeigu išankstinis grąžinimas atliekamas labai anksti, kredito įstaigos pastoviosios sąnaudos gali būti ne visiškai padengtos iš vartotojo sumokėtų mokesčių ir palūkanų, todėl kredito įstaiga gali patirti nuostolių. Kiek tai susiję su ketvirtuoju aiškinimu, pagal jį kredito įstaigoms suteikiama galimybė sutarties pradžioje perkelti visas savo periodines išlaidas vartotojams, siekiant išvengti išlaidų sumažinimo padarinių išankstinio kredito grąžinimo atveju, todėl reikia atsižvelgti ir į kitus elementus. Vis dėlto abiejų aiškinimų privalumas yra tas, kad dėl išankstinio grąžinimo vartotojui bus suteiktas tiek palūkanų, tiek išlaidų sumažinimas tokiu būdu, kuris (santykinai) yra proporcingas, kiek įsipareigojimai pagal kredito sutartį buvo įvykdyti pirma laiko.

65.      Be to, nesu įsitikinęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tikrai siekė užtikrinti tinkamą kredito įstaigų ir vartotojų interesų pusiausvyrą. Iš tiesų iš Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 5 dalies taip pat matyti, kad tam tikru mastu teisės aktų leidėjas neketino atmesti galimybės, kad vartotojas turės mokėti tą pačią sumą, kurią jis būtų turėjęs sumokėti, jei išankstinio grąžinimo nebūtų(16).

66.      Nors Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalis buvo aiškiau suformuluota dėl šio aspekto, antrasis ir ketvirtasis aiškinimas ne tik kad atitinka Direktyvoje 2008/48 nuordytus principus, bet taip pat atspindi tai, ką Sąjungos teisės aktų leidėjas greičiausiai turėjo omenyje.

67.      Todėl, mano nuomone, valstybės narės gali, inter alia, perkelti šią nuostatą į nacionalinę teisę arba bent jau prireikus aiškinti savo nacionalinę teisę pagal vieną ar kitą iš šių dviejų aiškinimų.

V.      Išvada

68.      Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į Sąd Rejonowy Lublin-Wschód w Lublinie z siedzibą w Świdniku (Liublino Rytų apylinkės teismas Liubline, kurio būstinė yra Švidnike, Lenkija) klausimą taip:

2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB 16 straipsnio 1 dalį kartu su 3 straipsnio g punktu reikia aiškinti taip, kad, vartotojui iš anksto grąžinus kreditą, sumažinimas, į kurį vartotojas turi teisę, gali būti susijęs su išlaidomis, kurių suma nepriklauso nuo kredito sutarties trukmės. Vis dėlto valstybė narė negali apriboti, – o nacionalinis teismas negali aiškinti savo nacionalinės teisės aktų, – šio sumažinimo vien tik kredito įstaigos išlaidų, kurias kredito įstaiga sutaupė dėl išankstinio grąžinimo, suma.


1      Originalo kalba: anglų.


2      2016 m. liepos 5 d. Sprendimas Ognyanov (C‑614/14, EU:C:2016:514, 16 punktas).


3      2010 m. liepos 1 d. Sprendimas Sbarigia (C‑393/08, EU:C:2010:388, 19–20 punktai).


4      2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas OTP Bank ir OTP Faktoring (C‑51/17, EU:C:2018:750, 37 punktas).


5      1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23).


6      Iš tiesų nė vienoje Šeštosios PVM direktyvos nuostatoje aiškiai nenurodyta, kad valstybės narės gali nukrypti nuo šio metodo. Žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimą BLC Baumarkt (C‑511/10, EU:C:2012:689, 24 punktas).


7      Direktyvos 2008/48 tekste prancūzų ir italų k. vartojamas būdvardis „mokėtinas“ („intérêts et frais pour la durée résiduelle“, „dovutti per la restante durata“). Tačiau, išskyrus tai, kad šis apibrėžiamasis žodis nėra išverstas į kitas kalbas, neatrodo, kad jis prieštarautų tam, ką tik apibūdinau, nes terminas gali būti suprantama kaip pasibaigęs galiojimas. Bet kuriuo atveju versijoje anglų k. tokio būdvardžio nėra („likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos“), o ispanų ir vokiečių k. vartojamos bendro pobūdžio sąvokos, atitinkamai, „converentes a la durción“ ir „für die verbleibende Laufzeit des Vertrugs richtet“.


8      Žr., pvz., 2019 m. kovo 27 d. Sprendimą Pawlak (C‑545/17, EU:C:2019:260, 83 punktas).


9      Remiantis šiuo aiškinimu, kurį pagrindinėje byloje rėmė atsakovai ir Ispanijos vyriausybė, vienkartinės išlaidos negali būti sumažintos iš ankstinio kredito grąžinimo atveju. Tik periodinės po kredito grąžinimo patiriamos išlaidos būtų susijusios su tuo mažinimu.


10      Todėl išlaidos, kurios turi būti išskaičiuotos iš bendros kredito kainos, būtų nedidelės: iš esmės jas sudaro išlaidos, susijusios su periodiškai vartotojui teikiamos informacijos parengimu ir perdavimu pagal taikomas Sąjungos ir nacionalines nuostatas. Iš tiesų didžioji dalis išlaidų, susijusių su paskola, yra vienkartinės išlaidos, pvz., ieškovo bylos sudarymo ir nagrinėjimo arba informacijos apie vartotojo kreditingumą paieškos išlaidos. Praktiškai atitinkamos išlaidos yra pasikartojančios išlaidos, kurios būtų patirtos po išankstinio kredito grąžinimo, nes vienkartinės išlaidos paprastai nepriklauso nuo sutarties trukmės.


11      2010 m. gegužės 10 d. Sprendimas TNT Express Nederland (C‑533/08, EU:C:2010:243, 44 punktas).


12      Jeigu kredito įstaiga vėl gali skolinti grąžintas sumas. Reikia pripažinti, kad refinansavimo sąlygos (naudojant tarpbankinę rinką arba indėlininkų pinigus, jei kredito įstaiga yra bankas) galėjo pasikeisti. Tačiau tokiu atveju kredito sutartims taikoma palūkanų norma iš esmės taip pat bus skirtinga. Todėl pelno dydis visų pirma pasikeis, jei nuo sutarties sudarymo konkurencija rinkoje padidėjo.


13      Priežastys, dėl kurių prarastas pelnas neįtrauktas į Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją, išplaukia iš 39 konstatuojamosios dalies, nes joje numatyta, kad „vartojimo kredito, atsižvelgiant į jo trukmę ir apimtį, nefinansuoja ilgalaikio finansavimo mechanizmai“. Iš tiesų, tokiomis aplinkybėmis prarastas pelnas, net jei įmanoma, tebėra santykinai ribotas, nebent rinkos sąlygos visiškai pasikeistų.


14      Toks įpareigojimas taikomas tik esant tam tikroms konkrečioms aplinkybėms. Žr., pvz., 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 909/2014 dėl atsiskaitymo už vertybinius popierius gerinimo Europos Sąjungoje ir centrinių vertybinių popierių depozitoriumų, kuriuo iš dalies keičiamos direktyvos 98/26/EB ir 2014/65/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 236/2012 (OL L 257, 2014, p. 1), 34 straipsnį ir 2017 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/352, kuriuo nustatoma uosto paslaugų teikimo sistema ir bendros finansinio uostų skaidrumo taisyklės (OL L 57, 2017, p. 1), 11 straipsnį.


15      Be to, tai reiškia, kad galima manyti, ir todėl nustatyti, kad pelno dalį galima priskirti likusiam laikotarpiui. Tačiau pelno marža nebūtinai yra linijinė.


16      Be to, pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies r punktą kredito įstaigos privalo informuoti vartotojus apie išankstinio kredito grąžinimo tvarką ir apie tokio išankstinio grąžinimo sąlygas. Todėl šie terminai ir sąlygos taip pat yra vienas iš veiksnių, į kuriuos vartotojai gali atsižvelgti prieš priimdami sprendimą pasirašyti kredito sutartį su viena konkrečia kredito įstaiga, o ne su kita kredito įstaiga.