Language of document : ECLI:EU:C:2019:468

GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ‑BORDONA IŠVADA,

pateikta 2019 m. birželio 6 d.(1)

Byla C233/18

Zubair Haqbin

prieš

Federaal agentschap voor de opvang van asielzoekers

(Arbeidshof te Brussel (Briuselio darbo teismas, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobsčio politika – Direktyva 2013/33/ES – Normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo – 20 straipsnis – Materialinių priėmimo sąlygų apribojimas arba panaikinimas – Sankcijos už sunkius apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimus ir akivaizdžiai agresyvų elgesį – Nelydimo nepilnamečio agresyvus elgesys – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas laikinas teisės į materialinę pagalbą atėmimas – Suderinamumas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija“






I.      Įvadas

1.        Savo prejudiciniais klausimais Arbeidshof te Brussel (Briuselio apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija) prašo Teisingumo Teismo patikslinti Direktyvos 2013/33/ES(2) nuostatų, išdėstytų jos 20 straipsnio 4 dalyje, reikšmę, kad būtų galima nustatyti, ar ir prireikus kokiomis sąlygomis valstybė narė gali atimti iš nelydimo nepilnamečio teisę į materialines priėmimo sąlygas dėl to, kad jis padarė sunkų apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimą arba akivaizdžiai agresyviai elgėsi.

2.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Zubair Haqbin, Afganistano pilietybę turinčio nelydimo nepilnamečio, ir Federaal agentschap voor de opvang van asielzoekers (Federalinė prieglobsčio prašytojų priėmimo agentūra, Belgija)(3) ginčą. Atsižvelgdama į Z. Haqbin padarytų pažeidimų sunkumą Fedasil jam skyrė sankciją, kuria iš jo laikinai atimama teisė į materialines priėmimo sąlygas. Ši sankcija reiškė ne tik teisės į gyvenimą priėmimo įstaigoje atėmimą, bet ir teisės į naudojimąsi su tuo susijusiomis paslaugomis atėmimą.

3.        Kaip ir susijusiose bylose, kuriose priimti 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Cimade ir GISTI(4) bei 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Saciri ir kt.(5), Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, kaip priimančioji valstybė narė turi pasirūpinti tarptautinės apsaugos prašytoju(6), jeigu jis yra nelydimas nepilnametis, kurio elgesys sukėlė grėsmę priėmimo įstaigos darbuotojams ir joje gyvenantiems asmenims.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

4.        Pagal Direktyvos 2013/33 1 straipsnį ja siekiama nustatyti prašytojų priėmimo normas valstybėse narėse.

5.        Šios direktyvos 9, 14, 25 ir 35 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(9)      taikydamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų stengtis užtikrinti, kad būtų visiškai laikomasi vaiko interesų ir šeimos vienovės principų pagal atitinkamai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją[(7)], 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją[(8)] ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją(9);

<…>

(14)      nacionalinės valdžios institucijos pirmiausia turėtų pasirūpinti specialių priėmimo poreikių turinčių asmenų priėmimu, kad užtikrintų, jog toks priėmimas būtų specialiai pritaikytas jų specialiems priėmimo poreikiams tenkinti;

<…>

(25)      galimybė piktnaudžiauti priėmimo sistema turėtų būti apribota nurodant, kokiomis aplinkybėmis prašytojams gali būti ribojamas arba panaikinamas materialinių priėmimo sąlygų taikymas, tuo pat metu visiems prašytojams užtikrinant jų orumo nežeminantį gyvenimo lygį;

<…>

(35)      šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma [Chartijoje]. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui bei skatinti Chartijos 1, 4, 6, 7, 18, 21, 24 ir 47 straipsnių taikymą, ir ji turi būti atitinkamai įgyvendinta[.]“

6.        Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

d)      nepilnametis – jaunesnis nei 18 metų trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės;

e)      nelydimas nepilnametis – nepilnametis, į valstybių narių teritoriją atvykęs nelydimas pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką už jį atsakingo suaugusio asmens ir ten esantis tol, kol toks asmuo ima jį faktiškai prižiūrėti; šiai kategorijai priklauso nepilnametis, kuris liko be palydos po to, kai atvyko į valstybių narių teritoriją;

f)      priėmimo sąlygos – visas rinkinys priemonių, kurias valstybės narės pagal šią direktyvą suteikia prašytojams;

g)      materialinės priėmimo sąlygos – priėmimo sąlygos, į kurias įeina būsto, maisto ir aprangos suteikimas natūra arba finansinių išmokų pavidalu arba talonais, arba naudojant visus tris būdus, ir dienpinigiai;

<…>

i)      apgyvendinimo centras – bet kuri vieta, kurioje kolektyviai apgyvendinami prašytojai;

<…>“

7.        Direktyvos 2013/33 17 straipsnio „Bendrosios materialinių priėmimo sąlygų ir sveikatos priežiūros taisyklės“ 2 dalyje įtvirtinta:

„Valstybės narės užtikrina, kad materialinėmis priėmimo sąlygomis prašytojams būtų garantuojamas tinkamas gyvenimo lygis, kuriuo suteikiamos jų pragyvenimo garantijos ir apsaugoma jų fizinė bei psichinė sveikata.

Valstybės narės užtikrina, kad konkrečiais atvejais pažeidžiamiems asmenims, kaip numatyta 21 straipsnyje, taip pat ir sulaikytiems asmenims, būtų garantuojamas tinkamas gyvenimo lygis.“

8.        Šios direktyvos 20 straipsnis „Materialinių priėmimo sąlygų apribojimas arba panaikinimas“, kuris yra vienintelė III skyriaus nuostata, suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės gali apriboti arba išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais panaikinti materialines priėmimo sąlygas, kai prašytojas:

a)      palieka kompetentingos institucijos jam paskirtą gyvenamąją vietą, jos neinformavęs arba be leidimo, jei tokio reikia; arba

b)      nevykdo reikalavimo prisistatyti arba nepaiso prašymų suteikti informacijos ar atvykti asmeninio pokalbio, susijusio su prieglobsčio suteikimo procedūra, per pagrįstą laikotarpį, kuris nustatytas nacionalinėje teisėje; arba

c)      yra pateikęs paskesnį prašymą, kaip apibrėžta [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos(10)] 2 straipsnio q punkte.

<…>

2.      Valstybės narės taip pat gali apriboti materialines priėmimo sąlygas, kai jos gali nustatyti, kad prašytojas be pateisinamos priežasties nepateikė tarptautinės apsaugos prašymo, kai tik tai praktiškai buvo įmanoma atvykus į tą valstybę narę.

3.      Valstybės narės gali apriboti arba panaikinti materialines priėmimo sąlygas, jei prašytojas nuslėpė finansinius išteklius, taip nepagrįstai pasinaudodamas materialinėmis priėmimo sąlygomis.

4.      Valstybės narės gali nustatyti taikytinas sankcijas už sunkius apgyvendinimo centrų taisyklių pažeidimus bei už akivaizdžiai agresyvų elgesį.

5.      Sprendimai dėl materialinių priėmimo sąlygų apribojimo ar panaikinimo arba dėl šio straipsnio 1 ir 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų sankcijų kiekvienu atveju priimami individualiai, objektyviai ir nešališkai bei pateikiant priežastis. Priimant sprendimus, dėmesys skiriamas konkrečiai to asmens padėčiai, ypač sprendžiant dėl tų asmenų, kuriems taikomas 21 straipsnis, atsižvelgiant į proporcingumo principą. Valstybės narės visais atvejais užtikrina galimybę gauti sveikatos priežiūrą pagal 19 straipsnį ir visiems prašytojams užtikrina orumo nežeminantį gyvenimo lygį.

6.      Valstybės narės užtikrina, kad materialinės priėmimo sąlygos nebūtų panaikintos arba apribotos anksčiau nei priimtas sprendimas pagal 5 dalį.“

9.        Direktyvos 2013/33 IV skyriuje „Nuostatos dėl pažeidžiamų asmenų“ yra pirmiausia 21–24 straipsniai.

10.      Šios direktyvos 21 straipsnyje „Bendrasis principas“ nustatyta, kad perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę valstybės narės atsižvelgia į specialius pažeidžiamų asmenų, visų pirma nepilnamečių ir nelydimų nepilnamečių, poreikius.

11.      Direktyvos 2013/33 22 straipsnio „Pažeidžiamų asmenų specialių priėmimo poreikių vertinimas“ 1 dalies trečioje pastraipoje ir 3 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad specialių priėmimo poreikių turintiems prašytojams teikiant pagalbą pagal šią direktyvą būtų atsižvelgiama į jų specialius priėmimo poreikius per visą prieglobsčio procedūrą ir būtų tinkamai stebima jų padėtis.

<…>

3.      Turinčiais specialių priėmimo poreikių gali būti laikomi ir tokiu būdu pasinaudoti pagal šią direktyvą teikiama specialia parama gali tik pažeidžiami asmenys pagal 21 straipsnį.“

12.      Šios direktyvos 23 straipsnyje, skirtame nepilnamečiams, nustatyta:

„1.      Valstybės narės, įgyvendindamos su nepilnamečiais susijusias šios direktyvos nuostatas, pirmiausia atsižvelgia į vaiko interesus <…>

2.      Vertindamos vaiko interesus, valstybės narės visų pirma tinkamai atsižvelgia į šiuos veiksnius:

<…>

b)      nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, ypač – į nepilnamečio patirtį [asmeninę padėtį];

c)      saugumo ir apsaugos aspektus, ypač jei nepilnamečiui kyla grėsmė, kad nepilnametis yra arba gali tapti prekybos žmonėmis auka;

<…>“

13.      Minėtos direktyvos 24 straipsnio, skirto nelydimiems nepilnamečiams, 2 dalyje įtvirtinta:

„Pateikę tarptautinės apsaugos prašymą, nelydimi nepilnamečiai nuo tada, kai buvo įleisti į teritoriją, iki tol, kol yra priversti palikti valstybę narę, kurioje buvo prašoma tarptautinės apsaugos arba vyksta tokio prašymo nagrinėjimas, apgyvendinami:

<…>

c)      apgyvendinimo centruose, specialiai pritaikytuose priimti nepilnamečius;

d)      kituose nepilnamečiams gyventi tinkančiuose būstuose.

<…>“

B.      Belgijos teisė

14.      Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms 2007 m. sausio 12 d. Wet betreffende de opvang van asielzoekers en van bepaalde andere categorieën van vreemdelingen (Prieglobsčio prašytojų ir kai kurių kitų kategorijų užsieniečių priėmimo įstatymas)(11) dar nebuvo iš dalies pakeistas siekiant perkelti Direktyvą 2013/33.

15.      Priėmimo įstatymo 2 straipsnio 6 punkte materialinė pagalba apibrėžiama kaip „[Fedasil] ar jos partnerio priėmimo įstaigoje teikiama pagalba, reiškianti pirmiausia apgyvendinimą, maitinimą, aprūpinimą drabužiais, medicinos, socialinę ir psichologinę pagalbą bei dienpinigius. Ji taip pat reiškia galimybę gauti teisinę pagalbą ir paslaugas, kaip antai vertimo paslaugas ir mokymo paslaugas, ir dalyvauti savanoriško grįžimo programoje.“

16.      Šio įstatymo 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta: „Kiekvienas prieglobsčio prašytojas turi teisę į priėmimą, leidžiantį gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis.“

17.      Minėto įstatymo 5 straipsnyje patikslinama, kad „nepažeidžiant <…> III knygos III antraštinės dalies, susijusios su drausminėmis priemonėmis ir sankcijomis, teisė į materialinę pagalbą, nurodytą šiame įstatyme, jokiu atveju negali būti atimta“.

18.      Priėmimo įstatymo III knygos III antraštinės dalies „Drausminės priemonės ir sankcijos“ 45 straipsnyje nustatyta:

„Priimtam asmeniui, padariusiam sunkų teisės normų ir bendrų tvarkos taisyklių, taikomų priėmimo įstaigoms, pažeidimą, gali būti skirta sankcija, nurodyta 19 straipsnyje. Skiriant sankciją atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, taip pat į konkrečias aplinkybes, kuriomis jis buvo padarytas.

Gali būti skiriamos tik tokios sankcijos:

<…>

7)      laikinas teisės į materialinę pagalbą priėmimo įstaigoje atėmimas daugiausia vieno mėnesio laikotarpiui.

Sankcijas skiria priėmimo įstaigos direktorius arba vadovas. Antros pastraipos 7 punkte nurodytą sankciją per tris darbo dienas, skaičiuojant nuo dienos, kurią priėmimo įstaigos direktorius arba vadovas skyrė sankciją, turi patvirtinti [Fedasil] generalinis direktorius. Jei per šį terminą sankcija nepatvirtinama, laikinas teisės atėmimas automatiškai panaikinamas.

Sankcijos taikymo laikotarpiu ją skyręs kompetentingas asmuo gali ją sumažinti arba panaikinti.

Sprendimas dėl sankcijos priimamas objektyviai, nešališkai ir nurodant priežastis.

Išskyrus antros pastraipos 7 punkte nurodytą sankciją, sankcijos taikymas jokiu atveju negali lemti nei visiško materialinės pagalbos, teikiamos pagal šį įstatymą, panaikinimo, nei sumažėjusios galimybės gauti medicinos pagalbą. Antros pastraipos 7 punkte nurodyta sankcija lemia tai, kad asmuo, kuriam ji skirta, negali naudotis jokia priėmimo forma, išskyrus medicinos pagalbą, minimą šio įstatymo 24 ir 25 straipsniuose.

Antros pastraipos 7 punkte nurodyta sankcija gali būti skirta tik tuo atveju, jei padaromas labai sunkus priėmimo įstaigos vidaus taisyklių pažeidimas, sukeliant pavojų šios įstaigos darbuotojams ar jos gyventojams arba sukeliant didelę grėsmę saugumui ar viešajai tvarkai priėmimo įstaigoje.

Asmuo, kurio atžvilgiu numatytas laikinas teisės atėmimas, prieš skiriant sankciją turi būti išklausytas.

<…>“

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

A.      Faktinės aplinkybės

19.      2015 m. gruodžio 23 d. Z. Haqbin, Afganistano pilietis, Belgijos valdžios institucijoms pateikė tarptautinės apsaugos prašymą kaip nelydimas nepilnametis. Jis buvo apgyvendintas iš pradžių Sugny (Belgija) apgyvendinimo centre, vėliau – Broechem (Belgija) apgyvendinimo centre ir pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus jam buvo paskirtas „globėjas“, turintis jam atstovauti ir juo pasirūpinti(12).

20.      2016 m. balandžio 18 d. Broechem apgyvendinimo centre Z. Haqbin dalyvavo didelėse muštynėse tarp įvairios etninės kilmės gyventojų. Policija taikė jam administracinį sulaikymą; 2016 m. balandžio 19 d. jis buvo paleistas. Tą pačią dieną šio apgyvendinimo centro direktorius nusprendė skirti Z. Haqbin drausminę nuobaudą, numatytą Priėmimo įstatymo 45 straipsnyje(13). Ši nuobauda reiškia, kad iš nepilnamečio laikinai atimama ne tik teisė gyventi apgyvendinimo centre, bet ir teisė gauti visas su tuo susijusias paslaugas, kaip antai maitinimą, drabužius, galimybę užsiimti tam tikra veikla ir, išskyrus skubios medicinos pagalbos būtinybę, medicinos, socialinę ir psichologinę pagalbą.

21.      Šį sprendimą, remdamasis taikytinais nacionalinės teisės aktais, 2016 m. balandžio 21 d. patvirtino Fedasil generalinis direktorius.

22.      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tuomet Z. Haqbin naktis nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 21 d. ir nuo balandžio 24 d. iki gegužės 1 d. praleido Maksimiliano parke Briuselyje. Tuo metu, 2016 m. balandžio 25 d., Z. Haqbin globėjas Arbeidsrechtbank te Antwerpen (Antverpeno darbo teismas, Belgija) pateikė prašymą sustabdyti teisės atėmimą(14). Dėl skubos nebuvimo šis prašymas buvo atmestas, nes Z. Haqbin negalėjo įrodyti, kad neturi kur gyventi.

23.      2016 m. gegužės 4 d. Z. Haqbin buvo apgyvendintas Poelcapelle (Belgija) apgyvendinimo centre.

24.      2016 m. liepos 5 d. ieškiniu Z. Haqbin globėjas Nederlandstalige arbeidsrechtbank Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio darbo teismas, Belgija) užginčijo sprendimus dėl teisės gyventi Broechem apgyvendinimo centre atėmimo iš Z. Haqbin. Jo globėjas buvo tos nuomonės, kad šiomis aplinkybėmis Fedasil privalėjo priimti Z. Haqbin arba laikotarpiu, kuriuo teisė būti priimtam buvo atimta, suteikti su žmogaus orumu susijusias garantijas, ir paprašė atlyginti neturtinę žalą – 1 EUR.

25.      2017 m. vasario 21 d. sprendimu Nederlandstalige arbeidsrechtbank Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio darbo teismas) atmetė šį ieškinį kaip nepagrįstą, nurodęs, kad Z. Haqbin prašo atlyginti žalą, kuri nebuvo įrodyta.

26.      Šį sprendimą Z. Haqbin globėjas 2017 m. kovo 27 d. apeliaciniu skundu apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

B.      Sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvai

27.      Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalį valstybė narė gali apriboti arba panaikinti teisę į materialines priėmimo sąlygas apgyvendinimo centro taisyklių sunkaus pažeidimo ar akivaizdžiai agresyvaus elgesio atveju. Šiuo klausimu jis remiasi Ryšių komiteto, įsteigto siekiant valstybėms narėms padėti įgyvendinti Direktyvą 2013/33, nuomone(15), taip pat Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro(16) nuomone. Pastarieji mano, kad Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1–3 dalyse pateikiamas išsamus pagrindų, kuriais pateisinamas teisės į materialines priėmimo sąlygas apribojimas ar panaikinimas, sąrašas, todėl šios direktyvos 20 straipsnio 4 dalis yra susijusi su kitų rūšių sankcijomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat remiasi Raad van State (Valstybės Taryba, Belgija) nuomone, pagal kurią toks aiškinimas nėra vienintelis, atsižvelgiant į minėtos direktyvos 20 straipsnio 4–6 dalių formuluotę ir sąryšį(17).

28.      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kokių konkrečių veiksmų turi imtis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, kad užtikrintų, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 ir 6 dalis, visų prašytojų orumo nežeminantį gyvenimo lygį, įskaitant prašytoją, iš kurio laikinai atimta teisė gyventi apgyvendinimo centre.

29.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmeta Fedasil argumentus, pagal kuriuos atsakomybės, tenkančios globėjui, pakanka šiai pareigai įvykdyti. Remdamasis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su nelydimų nepilnamečių užsieniečių globa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad globėjas neprivalo pats pasirūpinti nelydimo nepilnamečio priėmimu ir kad globėjui netenka už tai atsakomybė(18).

30.      Priešingai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl veiksmų, kurių turi imtis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija. Jis pažymi, kad pagal įstatymo projekto(19), kuriuo remiantis buvo priimtas 2016 m. liepos 6 d. įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas 2007 m. sausio 12 d. Prieglobsčio prašytojų ir kai kurių kitų kategorijų užsieniečių priėmimo įstatymas(20), aiškinamąjį raštą tokia pareiga yra įvykdyta, jei Fedasil prie savo sprendimo dėl teisės atėmimo prideda sąrašą benamiams skirtų priėmimo vietų, į kurias gali kreiptis prašytojas. Tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad prašytojas faktiškai negali pasinaudoti šiomis infrastruktūromis, Fedasil privalėtų a posteriori rasti alternatyvią išeitį.

31.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia procedūra leidžia įvykdyti pareigą, nustatytą Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 dalyje, ar siekdama ją įvykdyti kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turi užtikrinti apgyvendinimą prieš teisės gyventi priėmimo įstaigoje atėmimą iš prašytojo.

32.      Trečia, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad sankcijos, numatytos Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalyje, gali įgauti teisės į materialines priėmimo sąlygas atėmimo formą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į šios direktyvos 20 straipsnio 5 dalį, 21–23 straipsnius ir 24 straipsnio 2 dalį, tokios sankcijos gali būti skirtos nepilnamečiui, pirmiausia nelydimam nepilnamečiui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad šiomis aplinkybėmis taip pat kyla nepilnamečiams skiriamų sankcijų suderinamumo su Chartijos 1, 3, 4 ir 24 straipsniais, minimais šios direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje, klausimas(21).

C.      Prejudiciniai klausimai

33.      Taigi Arbeidshof te Brussel (Briuselio apeliacinis darbo bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Direktyvos 2013/33] 20 straipsnio 1–3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jose išsamiai reglamentuoti atvejai, kuriais materialinės priėmimo sąlygos gali būti apribotos arba panaikintos, o gal remiantis [šios direktyvos] 20 straipsnio 4 ir 5 dalimis galima teigti, kad teisė į šias sąlygas gali būti atimta ir kaip sankcija už sunkius apgyvendinimo centrų taisyklių pažeidimus ir akivaizdžiai agresyvų elgesį?

2.      Ar [minėtos direktyvos] 20 straipsnio 5 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės prieš priimdamos sprendimą dėl materialinių priėmimo sąlygų apribojimo ar panaikinimo arba dėl sankcijų kartu su šiuo sprendimu privalo nustatyti priemones, reikalingas teisei į orumo nežeminantį gyvenimo lygį teisės atėmimo laikotarpiu užtikrinti, o gal šių nuostatų gali būti laikomasi taikant sistemą, pagal kurią – priėmus sprendimą apriboti arba panaikinti materialines priėmimo sąlygas – tikrinama, ar asmeniui, kuriam toks sprendimas skirtas, užtikrinamas orumo nežeminantis gyvenimo lygis, ir prireikus tuo metu imamasi korekcinių priemonių?

3.      Ar [Direktyvos 2013/33] 20 straipsnio 4–6 dalys, siejamos su [jos] 14, 21, 22, 23 ir 24 straipsniais ir [Chartijos] 1, 3, 4 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinamos taip, kad nepilnamečiui, visų pirma nelydimam nepilnamečiui, gali būti taikoma priemonė arba sankcija laikinai (arba galutinai) atimti teisę į materialines priėmimo sąlygas?“

IV.    Analizė

34.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo dėl Direktyvos 2013/33 20 straipsnyje nustatytų taisyklių reikšmės tuo atveju, kai prašytojas padaro sunkų apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimą ar elgiasi akivaizdžiai agresyviai. Pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai susiję su priemonėmis, taikytinomis bet kuriam prašytojui, neatsižvelgiant į jo amžių ir padėtį, o trečiasis prejudicinis klausimas yra keblesnis ir susijęs būtent su Z. Haqbin atveju, t. y. nelydimo nepilnamečio atveju.

35.      Mano manymu, šie klausimai nagrinėtini atsižvelgiant vien į nelydimo nepilnamečio atvejį. Iš tikrųjų pagrindinė byla pirmiausia susijusi su valstybėje narėje nustatyta nelydimo nepilnamečio priėmimo tvarka. Jo padėtis reikalauja specifinės apsaugos ir atitinkamų priėmimo sąlygų, todėl Direktyvos 2013/33 20 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į konkrečias šios direktyvos, bet ir į Chartijos nuostatas(22).

36.      Todėl nagrinėsiu šiuos klausimus didžiausią dėmesį skirdamas konkrečiam nelydimo nepilnamečio atvejui.

A.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

37.      Pirmuoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais leidžiama iš nelydimo nepilnamečio atimti teisę į materialines priėmimo sąlygas, nes jis padarė sunkų apgyvendinimo centro, į kurį buvo priimtas, taisyklių pažeidimą arba akivaizdžiai agresyviai elgėsi.

38.      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl „taikytinų sankcijų“, kurias gali skirti priimančioji valstybė narė pagal šios direktyvos 20 straipsnio 4 dalį, taikymo srities.

39.      Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia išnagrinėti minėtos direktyvos 20 straipsnio formuluotę ir sistemą, taip pat šios nuostatos tikslą.

1.      Direktyvos 2013/33 20 straipsnio formuluotė, sistema ir tikslas

40.      Dėl „taikytin[ų] sankcij[ų]“, nurodytų Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalyje, pobūdžio ir taikymo srities kyla abejonių, nes šis straipsnis pavadintas „Materialinių priėmimo sąlygų apribojimas arba panaikinimas“ ir yra vienintelis taip pat pavadinto III skyriaus straipsnis. Tačiau šios nuostatos 4 dalies formuluotė labai aiškiai skiriasi nuo jos pirmesnių dalių formuluotės, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nenurodė, kad valstybė narė gali apriboti arba panaikinti teisę į materialines priėmimo sąlygas. Jis tik patikslino, kad valstybės narės „gali nustatyti taikytinas sankcijas“ už sunkų apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimą ar akivaizdžiai agresyvų elgesį.

41.      Ši formuluotė ir diskrecija, kuri pagal ją suteikiama priimančiajai valstybei narei, pateisinamos atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų pagrindų pobūdį.

42.      Kitaip nei pagrindai, nurodyti Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1–3 dalyse, „sunkūs apgyvendinimo centrų taisyklių pažeidimai“ ir „akivaizdžiai agresyvus elgesys“ yra susiję su veiksmais, galinčiais ne tik pažeisti viešąją tvarką ir saugumą priimančiojoje įstaigoje, bet ir reikšti nusikalstamą veiką. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas daro nuorodą į veiksmus, kurių pobūdį ir jais padaryto pažeidimo sunkumą gali įvertinti tik kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, atsižvelgdamos į priimančiosios valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus. Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat nurodo veiksmus, kurių įvykdymas pagal šios valstybės teisės sistemą ir taikytinus įstatymus lemia konkrečios drausminio, administracinio arba baudžiamojo pobūdžio priemonės ar sankcijos, galinčios reikšti daugiau nei materialinių priėmimo sąlygų apribojimą ar panaikinimą, skyrimą.

43.      Taigi, priešingai nei dėl Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų pagrindų, dėl šios nuostatos 4 dalyje nurodyto pagrindo turi būti pripažinta priimančiosios valstybės narės diskrecija. Pagal šią diskreciją jai leidžiama įvertinti, kokio griežtumo sankcija turi būti skirta prašytojui už sunkų apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimą arba akivaizdžiai agresyvų elgesį atsižvelgiant į įvykdytų veiksmų pobūdį ir jais padaryto pažeidimo sunkumą. Dėl šios diskrecijos priimančiajai valstybei narei taip pat leidžiama atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, kuriomis buvo įvykdyti atitinkami veiksmai, taip pat į juos įvykdžiusio asmens amžių, padėtį ir specialius poreikius.

44.      Vis dėlto šiuo atžvilgiu jos turima diskrecija turi ribas.

45.      Viena vertus, priimančioji valstybė narė turi gerbti pagrindines teises, kaip tai matyti iš Direktyvos 2013/33 35 konstatuojamosios dalies. Todėl šios direktyvos 20 straipsnį reikia skaityti ir aiškinti atsižvelgiant pirmiausia į pagarbą žmogaus orumui ir vaiko teisėms, įtvirtintą atitinkamai Chartijos 1 ir 24 straipsniuose.

46.      Kita vertus, priimančioji valstybė narė turi vykdyti įpareigojimus, nurodytus minėtos direktyvos 20 straipsnio 5 ir 6 dalyse.

47.      Pagal Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 dalį sprendimas dėl teisės į materialines priėmimo sąlygas apribojimo ar panaikinimo arba sankcija, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į sunkų apgyvendinimo centrų taisyklių pažeidimą ar akivaizdžiai agresyvų elgesį, turi atitikti kelis turinio ir formos reikalavimus.

48.      Pirma, šis sprendimas arba ši sankcija turi būti priimti objektyviai, nešališkai ir nurodant priežastis.

49.      Antra, šis sprendimas arba ši sankcija turi būti proporcingi ir priimti atlikus atskirą tyrimą, atsižvelgiant į konkrečią pažeidžiamų asmenų padėtį ir jų specialius poreikius.

50.      Tuo atveju, jei veiksmą įvykdo nelydimas nepilnametis, priimančioji valstybė narė turi pirmiausia atsižvelgti vaiko interesus, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2013/33 23 straipsnį(23) ir Chartijos 24 straipsnio 2 dalį. Visų pirma ji turi tinkamai atsižvelgti į nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, taip pat saugumo ir saugos aspektus, ypač jeigu jo neprižiūri asmuo, galimai įpareigotas vykdyti tėvų valdžią. Be to, ji turi užtikrinti, kad skyrus sankciją nepilnametis neprarastų garantijų, susijusių su jo interesų apsauga ir specialių poreikių tenkinimu.

51.      Taigi šios nuostatos reiškia, kad tuo atveju, jei nelydimo nepilnamečio elgesys atskleidžia, jog yra pažeistos jo lavinimo ar raidos sąlygos, priimančioji valstybė narė turi taikyti vaikų apsaugai numatytas bendrosios teisės priemones, kad pasirūpintų juo pagal jo poreikius. Tokia priemonė, mano nuomone, būtina kalbant apie nelydimą nepilnametį, kuris yra ypač pažeidžiamas asmuo atsižvelgiant į jo migracijos kelią, kartais ilgą ir traumuojantį, taip pat į patiriamą nepriteklių nesant šeimos palaikymo ir nuosavų išteklių.

52.      Galiausiai, trečia, Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 dalyje patikslinama, kad priimant sprendimą dėl teisės į priėmimo sąlygas apribojimo ar panaikinimo arba skiriant taikytiną sankciją „visais atvejais“ reikia užtikrinti galimybę gauti sveikatos priežiūrą ir orumo nežeminantį gyvenimo lygį visiems prašytojams.

53.      Šia nuostata siekiama garantuoti, kad, skyrus sankciją priimančiojoje valstybėje narėje, būtų nuolat atsižvelgiama į prašytojo orumą(24).

54.      Šis atsižvelgimas pateisinamas, nes tokios sankcijos skyrimas nereiškia, kad teisė į priėmimą teisėtai pasibaigė. Kol nepilnamečiui leidžiama pasilikti priimančiosios valstybės narės teritorijoje, siekiant išnagrinėti jo prašymą(25), ir jeigu jis neturi savo paties lėšų, kad galėtų patenkinti esminius savo poreikius(26), ši valstybė narė turi užtikrinti priėmimo sąlygas, leidžiančias jam gauti sveikatos priežiūrą ir oriai gyventi(27). Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas nepatikslina, kokių konkrečių priemonių privalo imtis priimančioji valstybė narė, kad užtikrintų orumo nežeminantį gyvenimą, šios priemonės turi užtikrinti pačias esmines teises tuo metu, kai prašytojas neturi pajamų šaltinių, t. y. galimybę turėti būstą, pavalgyti ir apsirengti(28).

55.      Pagal Direktyvos 2013/33 35 konstatuojamąją dalį šios direktyvos 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą lemia tai, kad šia direktyva siekiama užtikrinti pagrindines teises, visų pirma – visišką pagarbą žmogaus orumui.

56.      Šiuo principu siekiama užtikrinti veiksmingą prašytojo apsaugą priimančiojoje valstybėje narėje, taip padedant riboti marginalizacijos ir „antrinio judėjimo“, kuriuo jis galėtų susigundyti, riziką(29).

57.      Minėto principo laikymasis leidžia prašytojui įgyvendinti savo teisę į prieglobstį ir dalyvauti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūroje, atsižvelgiant į jam pagal direktyvas 2011/95/ES(30) ir 2013/32 suteikiamas teises ir tenkančias pareigas. Šios teisės faktiškai negaliotų ir šios pareigos netektų veiksmingumo, jei nebūtų nuolat atsižvelgiama į elementariausius prašytojo poreikius. Taip atsižvelgdama į elementariausius poreikius priimančioji valstybė narė galėtų kruopščiai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, nes, kad ir kokia sankcija būtų skirta, ši valstybė galėtų nustatyti prašytojo gyvenamąją vietą, kad būtų galima tam tikru adresu nusiųsti įvairius šaukimus ir pranešimus apie posėdžius(31).

58.      Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą papildo procedūrinės nuostatos, kurios išdėstytos šios direktyvos 20 straipsnio 6 dalyje ir kurių reikšmę patikslinsiu nagrinėdamas antrąjį prejudicinį klausimą.

59.      Nustačius šias aplinkybes, dabar reikia išnagrinėti klausimą, ar ir prireikus kokiomis sąlygomis priimančioji valstybė narė gali nuspręsti atimti teisę į materialines priėmimo sąlygas nagrinėjamu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

2.      Taikytinų priemonių pobūdis atsižvelgiant į Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalį

a)      Teisės į materialines priėmimo sąlygas atėmimo reikšmė ir taikymo sritis atsižvelgiant į Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 ir 3 dalis

60.      Teisės į materialines priėmimo sąlygas atėmimas – tai sprendimas, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2013/33 20 straipsnyje apibrėžia griežtai, nes pagal šį sprendimą prašytojas, kuris yra visiškai priklausomas nuo viešosios pagalbos, netenka būsto, maisto, drabužių ir dienpinigių, kurie jam skirti(32).

61.      Sąjungos teisės aktų leidėjas leidžia priimančiajai valstybei narei priimti tokį sprendimą dviem atvejais.

62.      Pirmasis atvejis numatytas Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1 dalyje ir susijęs su situacija, kai piktnaudžiaujama teise. Teisė gali būti atimta išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, kai prašytojas nevykdo reikalavimų, nustatytų siekiant išnagrinėti jo tarptautinės apsaugos prašymą, nes palieka jam paskirtą gyvenamąją vietą, nevykdo reikalavimo prisistatyti valdžios institucijoms arba pateikia paskesnį prašymą siekdamas vien pasinaudoti priėmimo sąlygomis.

63.      Antrasis atvejis numatytas Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 3 dalyje ir susijęs su situacija, kai prašytojas nuslepia savo finansinius išteklius ir faktiškai gali patenkinti savo poreikius. Šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į šios direktyvos 17 straipsnio 3 dalį, kurioje patikslinama, jog priimančioji valstybė narė gali nustatyti, kad visos arba kai kurios materialinės priėmimo sąlygos sudaromos ir sveikatos priežiūra suteikiama su sąlyga, kad prašytojas neturi pakankamai lėšų užsitikrinti savo sveikatos būklę atitinkančio gyvenimo lygio ir pragyvenimo.

64.      Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas buvo atsargus, numatydamas atvejus, kuriais priimančioji valstybė narė gali atimti teisę į materialines priėmimo sąlygas.

65.      Taip pat atsargiai reikia elgtis taikant Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalį, nes, kitaip nei dviem minėtais atvejais, prašytojas a priori tebeturi teisę į priėmimą ir neturi išteklių, kad galėtų patenkinti savo esminius poreikius. Taigi šiomis aplinkybėmis priemonei, kuria atimama teisė į materialines priėmimo sąlygas, turi būti taikomi griežti reikalavimai, atsižvelgiant ne tik į padaryto pažeidimo sunkumą, bet ir į nelydimo nepilnamečio amžių, padėtį ir specialius poreikius.

b)      Teisės į materialines priėmimo sąlygas atėmimo reikšmė ir taikymo sritis atsižvelgiant į Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalį

66.      Kiekvienam prašytojui tenka pareigų valstybės narės, kurioje jis prašo tarptautinės apsaugos, atžvilgiu. Šios pareigos pirmiausia reiškia, kad jis turi laikytis šios valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų ir atsižvelgti į priemones, kuriomis siekiama užtikrinti saugumą ir viešąją tvarką(33). Taigi priimančioji valstybė narė teisėtai gali imtis priemonių, siekdama užtikrinti apgyvendinimo centro darbuotojų ir gyventojų fizinį ir psichinį saugumą, pirmiausia tuo atveju, jeigu įvykdyti veiksmai kėlė aiškią grėsmę jų saugumui ir šios įstaigos viešajai tvarkai.

67.      Atsižvelgiant į šiuos veiksmus reikia ne tik skirti sankciją, bet ir, kitaip nei priimant prašytoją, pasirūpinti pažeidėju, ypač jei minėti veiksmai buvo agresyvūs ir kartojosi. Iš tikrųjų, kad ir kokia būtų atitinkamo nepilnamečio padėtis ir jo padaryto pažeidimo sunkumas, dėl savo nepilnametystės jis turi būti apsaugotas.

68.      Materialinių priėmimo sąlygų apribojimas gali būti netinkama priemonė, atsižvelgiant į šio nepilnamečio padėtį, ir neatitikti jo specialių poreikių(34).

69.      Šių sąlygų pritaikymas taip pat gali būti netinkama priemonė. Susijusios nuostatos, šiuo atžvilgiu įtvirtintos Direktyvos 2013/33 18 straipsnio 9 dalies a punkte(35) ir 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse(36), visų pirma skirtos asmenims, kurių pažeidžiamumas dėl jų būklės gali didėti, kaip antai nėščioms moterims, sunkiomis ligomis sergantiems arba psichikos sutrikimų turintiems asmenims, taip pat asmenims, kurie patyrė išprievartavimą ar tapo prekybos žmonėmis aukomis. Mano nuomone, šios nuostatos netaikytinos nelydimam nepilnamečiui, į kurio pasikartojantį agresyvų elgesį atsižvelgiant galima daryti prielaidą, kad buvo pažeistos jo lavinimo ar raidos sąlygos.

70.      Šiomis aplinkybėmis materialinių priėmimo sąlygų atėmimas yra sprendimas, kuris gali būti priimamas, jei nelydimam nepilnamečiui turi būti skirta priežiūra, kuri dėl pagal ją reikalaujamų priemonių ir ja siekiamų tikslų, negali patekti į Direktyva 2013/33 numatytos priėmimo tvarkos taikymo sritį.

71.      Taigi sprendimas dėl pirmiau suteiktų materialinių priėmimo sąlygų atėmimo gali būti priimamas tik jei kartu kreipiamasi į vaikų apsaugą įgaliotas užtikrinti pagalbos tarnybas ir (arba) teismines institucijas. Pastarosios geriausiai gali įvertinti šio nepilnamečio specialius poreikius, pirmiausia nurodydamos taikyti paramos priemones, kurias įgyvendina kvalifikuoti asmenys tinkamoje apgyvendinimo įstaigoje.

72.      Ši analizė taikytina juo labiau tuo atveju, jei veiksmai, įvykdyti pažeidžiant priimančiosios valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus, pripažintini nusikalstama veika. Iš tikrųjų baudžiamasis nusižengimas ar nusikaltimas ipso facto lemia kreipimąsi į teismines institucijas, atsakingas už vaikų apsaugą, ir nepilnamečio apgyvendinimą ar įkalinimą atitinkamoje įstaigoje, kartu atimant materialines priėmimo sąlygas. Tokiu atveju šis teisės atėmimas vykdomas vykstant baudžiamajam procesui ir galint užtikrinti visas nepilnamečio teises, taigi kartu imantis privalomų lavinamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į nepilnamečio padėtį ir padaryto pažeidimo sunkumą.

B.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo

73.      Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokių konkrečių veiksmų pagal Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 ir 6 dalis turi imtis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, kad užtikrintų nelydimam nepilnamečiui, iš kurio laikinai atimta teisė gyventi apgyvendinimo centre, orumo nežeminantį gyvenimo lygį.

74.      Pirmiausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar a) pareiga, nustatyta šios direktyvos 20 straipsnio 5 dalyje, yra įvykdyta, jei kompetentinga nacionalinė valdžios institucija prie savo sprendimo dėl teisės gyventi apgyvendinimo centre atėmimo prideda sąrašą benamiams skirtų priėmimo vietų, į kurias gali kreiptis prašytojas, ar b), priešingai, ši institucija turi rasti alternatyvią apgyvendinimo išeitį prieš priimdama tokį sprendimą.

75.      Atsakymas į šį klausimą ryškėja iš Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 6 dalies, kurioje nurodyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad materialinės priėmimo sąlygos nebūtų panaikintos anksčiau nei priimtas sprendimas pagal [minėtos nuostatos] 5 dalį“(37), ir pateiktinas atsižvelgiant į šios direktyvos bendrą sistemą ir tikslą.

76.      Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 6 dalis visų pirma yra procedūrinio pobūdžio nuostata, leidžianti užtikrinti, kad, skyrus sankciją priimančiojoje valstybėje narėje, būtų nuolat atsižvelgiama į prašytojo orumą, laikantis šios direktyvos 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų(38).

77.      Nuolatinio rūpinimosi principas kyla ir iš minėtos direktyvos 8 konstatuojamosios dalies, kurioje patikslinama, kad ši direktyva „turėtų būti taikoma visų rūšių tarptautinės apsaugos prašymų procedūroms bei visais jų etapais, visose teritorijose ir vietose, kuriose priimami prašytojai, ir tol, kol prašytojams leidžiama likti valstybių narių teritorijoje kaip prašytojams“.

78.      Šiuo principu siekiama užtikrinti ne tik pagrindinių prašytojo teisių paisymą, bet ir Direktyvos 2013/33 veiksmingumą. Kaip minėta, prašytojo turimos teisės ir pareigos, jam tenkančios pagal direktyvas 2011/95 ir 2013/32, faktiškai netektų veiksmingumo, jei, kad ir labai trumpą laikotarpį, nebūtų atsižvelgiama į jo esminius poreikius, ypač jei prašytojas yra nelydimas nepilnametis.

79.      Teisingumo Teismas jau nurodė šį principą 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Saciri ir kt.(39), susijusiame su Direktyvos 2003/9/EB(40) 13 straipsnio išaiškinimu. Jis nusprendė, kad, „atsižvelgiant į Direktyvos 2003/9 bendrą struktūrą ir tikslą ir gerbiant pagrindines teises, pirmiausia reikalavimus, nustatytus [Chartijos] 1 straipsnyje, pagal kurį žmogaus orumą reikia gerbti ir saugoti, draudžiama iš prieglobsčio prašytojo – net ir laikinai – po to, kai pateiktas prieglobsčio prašymas, atimti apsaugą pagal šioje direktyvoje nustatytas minimalias normas“(41).

80.      Šis principas taikomas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Sprendime Winterstein ir kiti prieš Prancūziją(42), susijusiame su išsiuntimo procedūros, pradėtos gens du voyage (klajoklių) atžvilgiu, teisėtumu, šis teismas nusprendė, kad valdžios institucijos, prieš pradėdamos išsiuntimo procedūrą, turi atsižvelgti į išsiuntimo pasekmes ir pareiškėjų pažeidžiamumą.

81.      Taigi pagal Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 6 dalį draudžiamas bet koks nepilnamečio nuolatinės priežiūros pertrūkis, nes pagal šią nuostatą reikalaujama, kad iš nepilnamečio nebūtų atimtos – net ir labai trumpam laikui – garantijos, kurios jam suteikiamos šios direktyvos 20 straipsnio 5 dalimi.

82.      Šių reikalavimų vykdymas reiškia, kad priimančioji valstybė narė dar prieš priimdama sprendimą dėl materialinių priėmimo sąlygų apribojimo ar panaikinimo arba skirdama sankciją, numatytą Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 4 dalyje, turi užtikrinti, kad bus pasirūpinta prašytojo pagrindiniais poreikiais, ir taip bus garantuoti jo pragyvenimas, taip pat orumo nežeminantis ir sveikatos būklę atitinkantis gyvenimo lygis, sudarydama sąlygas pirmiausia turėti būstą, pavalgyti ir apsirengti, prireikus atsižvelgdama į jo specialius poreikius.

83.      Spręsdama dėl teisės gyventi apgyvendinimo centre atėmimo iš nelydimo nepilnamečio kompetentinga nacionalinė valdžios institucija prieš priimdama sprendimą dėl šios teisės atėmimo turi kreiptis į vaikų apsaugą užtikrinti įgaliotas pagalbos tarnybas ir (arba) teismines institucijas, kad jos pasirūpintų nepilnamečio apgyvendinimu jo poreikiams pritaikytoje įstaigoje ir, jei aplinkybės ir nepilnamečio padėtis to reikalauja, nurodytų taikyti pagalbos priemones.

84.      Taigi nepakanka, kad, kaip teigia Fedasil, prie sprendimo dėl teisės panaikinimo būtų pridėtas sąrašas benamiams skirtų priėmimo vietų, į kurias galėtų kreiptis nelydimas nepilnametis ar jo atstovas.

85.      Taikant tokią procedūrą nėra atsižvelgiama į vaiko interesus. Ji kelia grėsmę, kad nuolatinis rūpinimasis nepilnamečiu bus pertrauktas; tai įrodo ši byla. Tikėtis, kad nepilnametis, net ir globėjo padedamas, ras būstą rinkdamasis iš priėmimo vietų sąrašo, rizikinga, nes nors apgyvendinimo vietų gali būti, dar reikia, kad jos būtų neužimtos ir tiktų atsižvelgiant į nelydimo nepilnamečio užsieniečio padėtį. Tačiau benamiams skirtos priėmimo vietos negali užtikrinti, kad šis nepilnametis bus apgyvendintas, pamaitintas ir aprengtas per visą teisės atėmimo laikotarpį, taip pat negali patenkinti specialių poreikių, susijusių su jo amžiumi, statusu ir padėtimi(43).

86.      Aiškinimu, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme siūlo Fedasil, neatsižvelgiama į galbūt pažeidžiamo, neturinčio lėšų ir paramos nelydimo nepilnamečio padėtį ir neužtikrinamos teisės, kurias jis turi pagal Direktyvą 2013/33 ir Chartiją.

87.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, esu tos nuomonės, kad tuo atveju, jei nelydimas nepilnametis padaro sunkų apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimą ar akivaizdžiai agresyviai elgiasi, sukeldamas didelį pavojų viešajai tvarkai šiame centre arba šio centro darbuotojams ar gyventojams, Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 5 ir 6 dalis reikia aiškinti taip, kad kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, prieš priimdama sprendimą dėl teisės į materialinę pagalbą atėmimo, turi kreiptis į vaikų apsaugą įgaliotas užtikrinti pagalbos tarnybas ir (arba) teismines institucijas, kad užtikrintų, jog šiuo nepilnamečiu bus nuolat rūpinamasi, taip pat bus atsižvelgiama į jo specialius poreikius, susijusius su jo amžiumi, statusu ir padėtimi.

V.      Išvada

88.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Arbeidshof te Brussel (Briuselio apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios šioje byloje, kai nelydimas nepilnametis akivaizdžiai agresyviai elgėsi, sukeldamas didelį pavojų viešajai tvarkai ir saugumui priėmimo įstaigoje, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 20 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais leidžiama priimti sprendimą atimti teisę į materialines priėmimo sąlygas, su sąlyga, kad prieš priimant šį sprendimą būtų kreiptasi į vaikų apsaugą užtikrinti įgaliotas pagalbos tarnybas ir (arba) teismines institucijas siekiant užtikrinti, jog šiuo nepilnamečiu bus nuolat rūpinamasi ir bus atsižvelgta į jo specialius poreikius, susijusius su jo amžiumi, statusu ir padėtimi.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96). Europos Komisija pasiūlė naują šios direktyvos redakciją, pateikdama pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (COM(2016) 465 final).


3      Toliau – Fedasil.


4      C‑179/11, EU:C:2012:594.


5      C‑79/13, EU:C:2014:103.


6      Toliau – prašytojas.


7      Toliau – Chartija.


8      Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą 1989 m. lapkričio 20 d. Rezoliucijoje 44/25 ir įsigaliojusią 1990 m. rugsėjo 2 d.


9      Pasirašytą Romoje 1950 m. lapkričio 4 d., toliau – EŽTK.


10      OL L 180, 2013, p. 60.


11      Belgisch Staatsblad, 2007 m. gegužės 7 d., p. 24027, toliau – Priėmimo įstatymas.


12      Per teismo posėdį Belgijos vyriausybė patikslino, kad globėjas laikytinas „atstovu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio j punktą.


13      Pagal Priėmimo įstatymo 45 straipsnio septintą pastraipą teisė gyventi apgyvendinimo centre gali būti laikinai atimta tik tuo atveju, jei padaromas labai sunkus priėmimo įstaigos vidaus taisyklių pažeidimas, sukeliant pavojų šios įstaigos darbuotojams ar jos gyventojams arba sukeliant didelę grėsmę saugumui ar viešajai tvarkai priėmimo įstaigoje. Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) 2011 m. liepos 27 d. Sprendime Nr. 135/2011 patvirtino šios nuostatos teisėtumą, konstatuodamas, kad numatyta sankcija nėra neproporcinga nacionalinės teisės aktų leidėjo siekiamam teisėtam tikslui ir labai nesumažina apsaugos lygio, kiek tai susiję su socialine pagalba (žr. pirmiausia šio sprendimo B.18.1 ir paskesnius punktus). Šiuo klausimu Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) pažymėjo, kad šio įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose nurodyta, jog „ši kraštutinė priemonė turi būti taikoma tik tuo atveju, jei nustatoma, kad kitos priemonės, kuriomis mažiau pažeidžiamos priimto asmens teisės ir laisvės (pirmiausia susijusios su pagarba žmogaus orumui), neleido ar neleidžia įgyvendinti siekiamo tikslo – užtikrinti saugų priėmimą visiems centro gyventojams“.


14      Iš tikrųjų Arbeidsrechtbank (Darbo teismas, Belgija) nagrinėja ginčus, susijusius su bet kuriais teisių, užtikrinamų priimamiems asmenims pagal Priėmimo įstatymo II ir III knygas, pažeidimais, remiantis Gerechtelijk wetboek (Teismų kodeksas) 580 straipsnio 8 punkto f papunkčiu, taip pat su šiose knygose nurodytų administracinių sankcijų taikymu, pagal Teismų kodekso 583 straipsnio pirmą pastraipą.


15      Contact Committee „Reception Conditions Directive“ (2013/33/EC). Per 2013 m. rugsėjo 12 d. posėdį šis Ryšių komitetas konstatavo, kad Direktyvos 2013/33 20 straipsnio 1–3 dalyse pateikiamas išsamus pagrindų, kuriais pateisinamas teisės į materialines priėmimo sąlygas apribojimas ar panaikinimas, sąrašas, todėl šios direktyvos 20 straipsnio 4 dalis yra susijusi su kitų rūšių sankcijomis.


16      Toliau – UNHCR. UNHCR pastabos dėl pirminio įstatymo projekto, kuriuo remiantis buvo priimtas 2016 m. liepos 6 d. Wet tot wijziging van 12 januari 2007 betreffende de opvang van asielzoekers en van bepaalde andere categorieën van vreemdelingen (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas 2007 m. sausio 12 d. Prieglobsčio prašytojų ir kai kurių kitų kategorijų užsieniečių priėmimo įstatymas) (Belgisch Staatsblad, 2016 m. rugpjūčio 5 d., p. 47647) siekiant iš dalies perkelti Direktyvą 2013/33, pateikiamos internete adresu https://www.refworld.org/docid/5746b44b4.html; iš jų matyti, kad UNHCR pritaria minėto Ryšių komiteto požiūriui.


17      2016 m. balandžio 27 d. Nuomonė Nr. 59.196/4.


18      Globėjui tenkančios pareigos apibrėžtos 2002 m. gruodžio 24 d. Programmawet (Įstatymas programa) (Belgisch Staatsblad, 2002 m. gruodžio 31 d., p. 58686). Reikia pirmiausia remtis šio įstatymo XIII antraštinės dalies 6 skyriaus „Nelydimų nepilnamečių užsieniečių globa“ 9–13 straipsniais. Šį teisės aktą papildo, viena vertus, nuostatos, įtvirtintos 2003 m. gruodžio 22 d. Koninklijk besluit tot uitvoering van Titel XIII, Hoofdstuk 6 «Voogdij over niet-begeleide minderjarige vreemdelingen» van de programmawet van 24 december 2002 (Karaliaus dekretas dėl 2002 m. gruodžio 24 d. Įstatymo programos XIII antraštinės dalies 6 skyriaus įgyvendinimo) (Belgisch Staatsblad, 2004 m. sausio 29 d., p. 5538), ir, kita vertus, 2013 m. gruodžio 2 d. bendrosios gairės, susijusios su nelydimų nepilnamečių užsieniečių globa, pateikiamos internete adresu https://justice.belgium.be/sites/default/files/directives_generales_pour_tuteurs_-_02_12_2013.pdf (žr. pirmiausia šių gairių 2.8 punkto 66–73 papunkčius).


19      2016 m. gegužės 18 d. Belgijos Atstovų Rūmų Wetsontwerp tot wijziging van de wet van 12 januari 2007 betreffende de opvang van asielzoekers en van bepaalde andere categorieën van vreemdelingen (įstatymo projektas, kuriuo iš dalies keičiamas 2007 m. sausio 12 d. Prieglobsčio prašytojų ir kai kurių kitų kategorijų užsieniečių priėmimo statymas) (Doc 54, 1839/001).


20      Minėtas 16 išnašoje.


21      Pažymėtina, kad Direktyvos 2013/33 35 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į Chartijos 1, 4, 6, 7, 18, 21, 24 ir 47 straipsnius.


22      Šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 12 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai, pavadintą „Vaikų migrantų apsauga“ (COM(2017) 211 final), taip pat Europos prieglobsčio paramos biuro gaires dėl priėmimo sąlygų: veiklos standartai ir rodikliai, 2016 m. rugsėjis (pateikiamas internete adresu https://www.easo.europa.eu/sites/default/files/Guidance-on-ReceptionConditions-FR.pdf), ir Europos prieglobsčio paramos biuro gaires dėl nelydimų nepilnamečių priėmimo sąlygų: veiklos standartai ir rodikliai, 2018 m. gruodis (pateikiamas internete adresu https://www.easo.europa.eu/sites/default/files/Guidance-on%20reception-%20conditions-%20for-unaccompanied-children.pdf).


23      Taip pat žr. šios direktyvos 9, 14 ir 22 konstatuojamąsias dalis.


24      Šis principas kyla iš Direktyvos 2013/33 11 ir 25 konstatuojamųjų dalių.


25      Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2013/32 9 straipsnio nuostatas.


26      Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 ir 3 dalis.


27      Šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453, 59–62 punktai), susijusį su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 14 straipsnio išaiškinimu, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad atitinkama valstybė narė kiek įmanoma turi pasirūpinti būtiniausiais sunkiai sergančio trečiosios šalies piliečio poreikiais, kol jis laukia išsiuntimo, jei šis neturi išteklių, kad galėtų pats savimi pasirūpinti.


28      Šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimą Jawo (C‑163/17, EU:C:2019:218, 92 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad elementariausi poreikiai apima pirmiausia poreikį pavalgyti, nusiprausti ir turėti būstą.


29      Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2013/33 12 konstatuojamąją dalį.


30      2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9).


31      Be to, būtent siekiant užtikrinti greitą ir veiksmingą tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą Direktyvos 2013/33 7 straipsnio 2 dalis leidžia valstybei narei nuspręsti dėl prašytojo gyvenamosios vietos.


32      Jei materialinės priėmimo sąlygos įgauna piniginės išmokos formą, teisės į šias sąlygas atėmimas lemia šios išmokos mokėjimo sustabdymą.


33      Šiuo klausimu žr. tokiam požiūriui pritariančio UNHCR nuomonę, išdėstytą pastabose, minimose šios išvados 16 išnašoje (https://www.refworld.org/docid/5746b44b4.html, 20 punktas).


34      Belgijoje, kur materialinė pagalba apima įvairesnes paslaugas nei paslaugos, siejamos su materialinėmis priėmimo sąlygomis, apibrėžtomis Direktyvoje 2013/33, šis apribojimas gali apimti naudojimąsi tam tikromis paslaugomis. Pavyzdžiui, pagal Priėmimo įstatymo 45 straipsnį Fedasil gali apriboti galimybę naudotis tam tikromis paslaugomis arba panaikinti ar laikinai sumažinti dienpinigius. Ši sankcija taikoma už lengvesniais pažeidimais pripažintinus veiksmus nei aptariamieji.


35      Pagal šią nuostatą priimančioji valstybė narė tinkamai pagrįstais atvejais ypatinga tvarka gali nustatyti kitokius reikalavimus, susijusius su materialinėmis priėmimo sąlygomis, kai reikia atlikti prašytojų specialių poreikių įvertinimą.


36      Pagal šią nuostatą priimančioji valstybė narė turi tinkamai stebėti prašytojo padėtį ir atsižvelgti į jo specialius poreikius, jeigu jie išaiškėja vėlesniu prieglobsčio procedūros etapu, kad galėtų jam suteikti konkrečią pagalbą.


37      Išskirta mano.


38      Šiuo klausimu žr. 2011 m. sausio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją (CE:ECHR:2011:0121JUD003069609, 252–263 punktai), kuriame šis teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo, kuris „ištisus mėnesius gyveno gatvėje, be lėšų, be vandentiekio, neturėdamas jokios galimybės patenkinti savo esminių poreikių“, padėtis pasiekė tokį sunkumo lygį, kurio reikalaujama pagal EŽTK 3 straipsnį. Taip pat žr. 2009 m. birželio 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Budina prieš Rusiją (CE:ECHR:2009:0618DEC004560305).


39      C‑79/13, EU:C:2014:103.


40      2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL L 31, 2003, p. 18).


41      2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Saciri ir kt. (C‑79/13, EU:C:2014:103, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), išskirta mano.


42      2013 m. spalio 17 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas (CE:ECHR:2013:1017JUD002701307, 161 punktas).


43      Kaip matyti iš Priėmimo įstatymo 18 straipsnio, gyvenimo krizių centre laikotarpis negali viršyti 10 dienų ir jame pasirūpinama esminiais priimamo asmens poreikiais. Jis gauna visą būtiną pagalbą, pirmiausia maistą ir apgyvendinimą, gali naudotis vandentiekiu ir medicinos priežiūra.