Language of document : ECLI:EU:C:2019:729

GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2019 m. rugsėjo 12 d.(1)

Byla C-666/18

IT Development SAS

prieš

Free Mobile SAS

(Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Kompiuterių programų teisinė apsauga – Programinės įrangos licencijos sutartis – Programos autoriaus ieškinys, licencijos turėtojui pareikštas dėl pažeidimo – Taikytinos atsakomybės sistemos pobūdis“






1.        Kompiuterio programos autorių teisių turėtoja pareiškė ieškinį vienai iš šios programos licencijos turėtojų (su kuria ji buvo pasirašiusi atitinkamą sutartį) dėl to, kad pastaroji be jos sutikimo programoje padarė pakeitimų. Prancūzijos pirmosios instancijos teisme pareikštas ir atmestas ieškinys buvo pagrįstas atsakomybe, atsiradusia dėl autorių teisės pažeidimo (atsakomybė ex delicto), o ne dėl sutarties sąlygų pažeidimo (atsakomybė ex contracto).

2.        Apeliacinis teismas turi nuspręsti, ar atsakovės veiksmus vertinti kaip programą saugančių autorių teisių pažeidimą (contrefaçon), ar kaip sutarties įsipareigojimų nevykdymą. Problema, su kuria jis susiduria, yra tai, kad pagal Prancūzijos teisės principą ieškinį ex delicto paprastai galima pareikšti tik tuo atveju, kai šalių nesaisto sutartiniai santykiai.

3.        Antruoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma išsklaidyti teismo abejones aiškinant direktyvas 2004/48/EB(2) ir 2009/24/EB(3).

I.      Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Direktyva 2009/24

4.        Direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Autoriaus išimtinei teisei drausti neteisėtai atgaminti savo kūrinį turėtų būti taikoma apribota išimtis, kai leisti atgaminti kompiuterio programą techniškai būtina, kad ta programa galėtų naudotis ją teisėtai įsigijęs asmuo. Tai reiškia, jog sutartimi negalima drausti įdiegti ir paleisti programą, kad būtų galima naudotis teisėtai įsigyta programos kopija ir taisyti jos klaidų. Nesant konkrečių sutartinių nuostatų, įskaitant atvejus, kai programos kopija parduota, ją teisėtai įsigijusiam asmeniui leidžiama atlikti bet kurį kitą veiksmą, kuris pagal jo paskirtį yra būtinas, kad būtų galima naudotis ta programos kopija.“

5.        Direktyvos 4 straipsnio „Apribojimai“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Vadovaujantis 5 ir 6 straipsnių nuostatomis, autoriaus teisių turėtojo išimtinės teisės, kaip apibrėžta 2 straipsnyje, apima teisę pačiam arba leisti kitam:

a)      nuolat arba laikinai bet kokiomis priemonėmis ir forma atgaminti visą kompiuterio programą arba jos dalį. Jei kompiuterio programos įdiegimui, peržiūrėjimui, paleidimui, perdavimui ar saugojimui būtinas toks atgaminimas, tokiems veiksmams reikia gauti autori[ų] teisių turėtojo leidimą;

b)      versti, pritaikyti, sutvarkyti ar kitaip pakeisti kompiuterio programą bei atgaminti šių veiksmų rezultatus, nepažeidžiant asmens, kuris keičia programą, teisių;

c)      bet kuria forma viešai platinti ir nuomoti kompiuterio programos originalą arba jos kopijas.“

6.        Direktyvos 5 straipsnio „Apribojimų išimtys“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei nėra konkrečių sutartinių nuostatų, 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytiems veiksmams nereikia autori[ų] teisių turėtojo leidimo, kai tokie veiksmai yra būtini tam, kad kompiuterio programą teisėtai įsigijęs asmuo galėtų ją naudoti pagal paskirtį ir taisyti jos klaidas.“

7.        Direktyvos 6 straipsnyje „Dekompiliavimas“ pažymima:

„1.      Autori[ų] teisių turėtojo leidimas nebūtinas, kai kodo atgaminimas (atkūrimas) ir jo vertimas, kaip apibrėžta 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, yra būtini, norint gauti informaciją apie tai, kaip užtikrinti savarankiškai sukurtos kompiuterio programos suderinamumą su kitomis programomis, jei laikomasi šių sąlygų:

a)      tokius veiksmus atlieka licenciją turintis asmuo arba kitas teisę naudoti programos kopiją turintis asmuo, arba jų įgaliotas tai atlikti asmuo;

<…>

2.      Informaciją, gautą pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, draudžiama:

a)      naudoti kitiems tikslams, o ne savarankiškai sukurtos kompiuterio programos suderinamumui užtikrinti;

b)      perduoti kitiems asmenims, išskyrus, kai tai būtina savarankiškai sukurtos kompiuterio programos suderinamumui užtikrinti; ar

c)      naudoti kokiai nors savo išraiška iš esmės panašiai kompiuterio programai sukurti, pagaminti ar parduoti, arba kitam veiksmui, kuris pažeidžia autorių teises.

3.      Vadovaujantis Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos nuostatomis, šio straipsnio nuostatų negalima aiškinti taip, kad jos leistų jį taikyti nepagrįstai pažeidžiant teisėtus autori[ų] teisių turėtojo interesus, ar prieštarautų įprastam kompiuterio programos naudojimui.“

2.      Direktyva 2004/48

8.        Direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – suderinti teisės sistemas, kad [v]idaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vieningas apsaugos lygis.“

9.        Jos 15 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„Ši direktyva nepažeidžia materialinės intelektinės nuosavybės teisės <…>“

10.      Direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodoma:

„1.      Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos Bendrijos ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionalin[ės] teisės aktuose.

<…>

3.      Ši direktyva neturi poveikio:

a)      Bendrijos nuostatoms, reglamentuojančioms materialinę intelektinės nuosavybės teisę <…>“

11.      3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ nustatyta:

„1.      Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.      Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

B.      Prancūzijos teisė. Code de la propriété intellectuelle(4)

12.      CPI L122-6 straipsnyje nustatyta:

„Nepažeidžiant L122-6-1 straipsnio nuostatų, programinės įrangos autoriui priklausanti naudojimo teisė apima teisę vykdyti ir leisti vykdyti:

1.      Nuolatinį ar laikiną programinės įrangos atgaminimą <…>

2.      Programinės įrangos vertimą, pritaikymą, sutvarkymą ar kitokį keitimą ir dėl to gautos programinės įrangos atgaminimą <…>

3.      Bet kokį atlygintiną ar neatlygintiną programinės įrangos pavyzdžio ar pavyzdžių pateikimą rinkai, įskaitant nuomą <…>“

13.      CPI L122-6-1 straipsnyje nustatyta:

„I.      L122-6 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytiems veiksmams nereikia gauti autoriaus leidimo, jeigu jie būtini tam, kad asmuo, turintis teisę naudotis programine įranga, galėtų ja naudotis pagal paskirtį, įskaitant klaidų taisymą.

Vis dėlto autorius pagal sutartį gali pasilikti teisę taisyti klaidas ir nustatyti konkrečias priemones, taikytinas L122-6 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytiems veiksmams, būtiniems tam, kad asmuo, turintis teisę naudotis programine įranga, galėtų ja naudotis pagal paskirtį.“

14.      CPI L335-3 straipsnyje numatyta:

„<…>

Vienos iš programinę įrangą saugančių autorių teisių, įtvirtintų L122-6 straipsnyje, pažeidimas taip pat yra délit de contrefaçon.

<…>“

II.    Bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

15.      Pagal 2010 m. rugpjūčio 25 d. pasirašytą sutartį(5) bendrovė Free Mobile, judriojo ryšio operatorė, gavo licenciją naudoti programinę įrangą ClickOnSite, kurios autorių teisių turėtoja buvo bendrovė IT Development.

16.      2015 m. birželio 18 d.(6)IT Development pareiškė Free Mobile ieškinį dėl programinės įrangos ClickOnSite autorių teisių pažeidimo (contrefaçon), reikalaudama atlyginti patirtą žalą. Konkrečiai ji kaltino Free Mobile pirminio programinės įrangos kodo pakeitimu, ypač naujų anketų sukūrimu, taip pažeidžiant licencijos sutarties šeštąją sąlygą.

17.      Free Mobile ginčijo ieškinį ir laikė jį nepriimtinu bei nepagrįstu. Be to, bendrovė pareiškė priešieškinį dėl piktnaudžiavimo procedūra.

18.      2017 m. sausio 6 d. Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) priėmė sprendimą; bendrovės IT Development reikalavimus, grindžiamus ex delicto atsakomybe, jis pripažino nepriimtinais  ir atmetė priešieškinį.

19.      IT Development šį sprendimą apskundė Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija); ji pakartojo pirmosios instancijos teisme pateiktus reikalavimus „dėl contrefaçon“, tačiau pateikė ir papildomą reikalavimą „remiantis sutartimi“ priteisti iš Free Mobile atlyginti patirtą žalą.

20.      Free Mobile prašė patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, išskyrus jo dalį dėl priešieškinio atmetimo.

21.      Apeliacinis teismas nusprendė, kad reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir šiuo tikslu jis nurodo tokias priežastis:

–      nuo XIX a. Prancūzijos civilinės atsakomybės teisė grindžiama ex delicto ir ex contracto atsakomybės sutapties vengimo principu, o tai reiškia, kad: a) asmuo negali būti kartu įpareigotas už tas pačias veikas atsakyti pagal abi atsakomybes; ir b) kai šalis saisto galiojanti sutartis ir vienos iš šalių patirta žala kyla dėl bet kokio kitos šalies sutartinio įsipareigojimo nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taikoma ne deliktinė, o sutartinė atsakomybė,

–      pagal Prancūzijos teisę pripažįstama, kad contrefaçon, kuris yra nusikalstama veika, siejamas su deliktine atsakomybe, o ne su sutarties nevykdymu,

–      todėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalis saistė 2010 m. rugpjūčio 25 d. sutartis ir kad buvo nurodyta žala, kilusi dėl šios sutarties sąlygų nevykdymo, taikytina ne ex delicto, o sutartinė atsakomybė. Taigi ieškinį dėl contrefaçon, prilyginamą ieškiniui dėl deliktinės atsakomybės, teismas pripažino nepriimtinu,

–      vis dėlto IT Development argumentas, kad „ieškinys dėl contrefaçon pagal pobūdį nėra ieškinys dėl deliktinės atsakomybės, bet gali būti pareikštas ir dėl sutarties nevykdymo“, nėra nereikšmingas,

–      iš tikrųjų contrefaçon plačiausia prasme apibrėžiamas kaip bet kuris intelektinės nuosavybės teisės pažeidimas, o CPI L335-3 straipsnyje – kaip „vienos iš programinę įrangą saugančių autorių teisių“ (apibrėžtų CPI L122-6 straipsnyje) pažeidimas,

–      nei šiose nuostatose, nei jokioje kitoje su contrefaçon susijusioje Prancūzijos teisės nuostatoje aiškiai nenustatyta, kad nuostatos dėl contrefaçon taikomos tik tuo atveju, kai šalių nesaisto sutartis,

–      yra tokių Prancūzijos teisės nuostatų, kurios, nors jas galima laikyti sutapties vengimo principo išimtimis, rodo, kad patentų ir prekių ženklų srityje ieškinys dėl contrefaçon gali būti pareikštas licencijos turėtojui, pažeidusiam savo sutarties ribas(7),

–      CPI L122-6 ir L122-6-1 straipsniuose, kuriuose numatyta, kad programinės įrangos pakeitimo taisyklės nustatomos sutartyje, neatmetama galimybė tokiais atvejais pareikšti ieškinį  dėl contrefaçon. Tas pats numatyta ir Direktyvos 2009/24 4 ir 5 straipsniuose, kurie buvo perkelti į nacionalinę teisę minėtais CPI straipsniais,

–      galiausiai Direktyvos 2004/48 2 straipsnyje apskritai numatyta, kad priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, neatsižvelgiant į tai, ar šis pažeidimas kyla dėl sutarties nevykdymo.

22.      Šiomis aplinkybėmis Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) pateikia Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar aplinkybė, kad programinės įrangos licencijos turėtojas nesilaiko šios įrangos licencijos sutarties sąlygų (naudoja pasibaigus bandomajam laikotarpiui, viršija leidžiamą naudotojų skaičių ar kitą matavimo vienetą, pavyzdžiui, procesorių, kuriuos galima naudoti siekiant įvykdyti programinės įrangos instrukcijas, skaičių, arba pakeičia pirminį programinės įrangos kodą, kai pagal licenciją šią teisę turi tik pirminis turėtojas), reiškia:

–      kad pažeidžiama su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusi programinės įrangos autorių teisių turėtojo teisė, suteikta pagal 2009 m. balandžio 23 d. Direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 4 straipsnį (kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 29 d. Direktyvą 2004/48),

–      ar kad tokiu atveju turi būti taikomas atskiras teisinis reguliavimas, kaip antai sutartinė atsakomybė, kylanti iš bendrųjų teisės nuostatų?“

III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių argumentai

23.      Teisingumo Teismas nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą gavo 2018 m. spalio 25 d.

24.      Rašytines pastabas pateikė bendrovės IT Development ir Free Mobile, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija. Teismo posėdžio nebuvo surengta, nes Teisingumo Teismas nusprendė, kad jo nereikia.

IV.    Prejudicinio klausimo analizė

A.      Pirminės pastabos

1.      Dėl prejudicinio klausimo aprėpties

25.      Free Mobile teigia, kad prejudicinis klausimas iš dalies nepriimtinas dėl to, kad yra hipotetinis, kiek jis susijęs su trimis iš tariamų sutarties pažeidimų, išvardytų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (naudojimas pasibaigus bandomajam laikotarpiui, leidžiamo naudotojų skaičiaus viršijimas ir kito matavimo vieneto viršijimas). Su pagrindine byla susijęs tik galimas sutarties nevykdymas pakeičiant pirminį programinės įrangos kodą.

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šias keturias situacijas pristato aprašytas tokiu pačiu lygmeniu, lyg jos reikštų vieną veiksmą, bet Free Mobile teisingai nurodo, kad teisiniu požiūriu jos nebūtinai identiškos ir visų pirma kad pirmosios trys nesusijusios su nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi atsakant į prejudicinį klausimą nereikia pateikti atsakymo dėl šių veiksmų.

27.      Direktyva 2009/24 konkrečiai susijusi su kompiuterių programų teisine apsauga, kurią valstybės narės turi užtikrinti autorių teisių srityje, kaip antai literatūros kūrinių, apibrėžtų 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijoje (1 straipsnio 1 dalis), atveju.

28.      Vis dėlto kompiuterių programos turi ypatybių, dėl kurių vertinimas turi būti kitoks nei kitų autorių teisių saugomų kūrinių atveju. Tam, kad kompiuterio programą įsigijęs asmuo galėtų naudoti ją pagal numatytą paskirtį, tam tikros teisės, kurios pagal teisės aktus yra intelektinės nuosavybės savininko monopolijos dalis, nesuteikiamos (taip pat pagal teisės aktus) būtent dėl saugomo kūrinio išskirtinio pobūdžio.

29.      Pagal šią schemą Direktyvos 2009/24 4 straipsnyje yra nustatytos išimtinės kompiuterių programą saugančių autorių teisių turėtojo teisės(8), o 5 ir 6 straipsniuose numatytos iš teisės aktų kylančios šių teisių išimtys arba „vidaus ribos“(9).

30.      Direktyvos 2009/24 5 straipsnio 1 dalyje suteikiama galimybė sutartimi pakeisti apsaugos tvarką ir šioje direktyvoje nustatytas išimtis. Jei tam tikriems veiksmams autorių teisių turėtojo leidimo iš esmės nereikia, leidžiama, kad pagal konkrečias su licenciją turinčiu asmeniu sutartas sutarties sąlygas programą saugančių autorių teisių turėtojas atgautų tam tikras 4 straipsnyje išvardytas išimtines teises. Šiomis aplinkybėmis teisinis autorių teisių turėtojo teisės pagrindas yra sutartis, o ne teisės aktas; analogiškai išimtinę autorių teisių turėtojo teisę pažeidusio licenciją turinčio asmens atsakomybė taip pat kyla iš sutarties, o ne iš teisės aktų.

31.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar bylos aplinkybės patenka į Direktyvos 2009/24, visų pirma jos 5 straipsnio 1 dalies, ir nacionalinės teisės aktų, kuriais ji perkelta į nacionalinę teisę, taikymo sritį, kiek tai susiję su programą saugančių autorių teisių turėtojo naudojimusi teisėmis pagal sutartį.

32.      Tokiu atveju ginčas dėl esmės galėtų būti laikomas susijusiu tik su sutartimi. Taigi pagal Prancūzijos teisę galiojantis principas non-cumul, kurio suderinamumu su direktyvomis 2004/48 ir 2009/24 grindžiamas pateiktas prejudicinis klausimas, būtų netaikytinas.

33.      Toliau prejudicinis klausimas nagrinėjamas platesniu požiūriu, t. y. analizuojant prielaidą, kad licenciją turinčio asmens veiksmus kartu galima laikyti sutarties nevykdymu ir bendro įsipareigojimo paisyti autorių teisės, laikantis teisės aktuose nustatytų jos ribų, pažeidimu (iš esmės atsirandančiu taikant taisyklę alterum non laedere). Šiuo atveju būtų taikytinas principas non-cumul.

2.      Dėl esmės. Šalių pozicijos

34.      Prancūzijos vyriausybė ir Komisija mano, kad Direktyvoje 2004/48 neįpareigojama taikyti konkretaus atsakomybės reguliavimo. Taigi sprendimas pagal suformuluotus klausimus turėtų būti priimtas laikantis valstybių narių procesinės autonomijos, kuriai taikomi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai.

35.      Grįsdamos savo atitinkamas pozicijas pirminės ginčo šalys ir Komisija pateikė ir kitų argumentų. Iš pradžių jos atkreipė dėmesį į 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą(10), priimtą išnagrinėjus apeliacinį skundą; jame Teisingumo Teismas nusprendė, kokio pobūdžio yra panašus į šioje byloje nagrinėjamą ginčas – sutartinio ar deliktinio.

36.      Be to, Free Mobile nurodo Reglamento (EB) Nr. 864/2007(11) 8 straipsnį, pagal kurį bet koks intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas sukuria pareigą atlyginti deliktinio pobūdžio žalą.

37.      Galiausiai Free Mobile ir Komisija nurodo Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Reglamento (ES) Nr. 1215/2012(12), pagal kurią Sąjungos teisėje deliktinė atsakomybė yra liekamojo pobūdžio.

38.      Atsižvelgdamas į tai, kad, jeigu būtų pritarta kuriam nors iš šių argumentų, galbūt nereikėtų analizuoti direktyvų 2009/24 ir 2004/48, visų pirma nagrinėsiu juos, nors pirmiausia atkreipsiu dėmesį į pagal Prancūzijos teisės sistemą taikomą principą non-cumul.

B.      Principas non-cumul Prancūzijos teisėje. Išimtys

39.      Principo non-cumul pagrindas yra veiksmas, kuris kartu gali būti sutarties nevykdymas (arba netinkamas vykdymas) ir teisės aktuose nustatytos pareigos pažeidimas. Taigi reikalavimą atlyginti žalą galima pagrįsti dviem teisiniais pagrindais – sutartiniu ir deliktiniu, – kurie paprastai siejami su skirtingu procesiniu reguliavimu(13).

40.      Tokiomis aplinkybėmis ieškovui gali būti suteikta galimybė rinktis vieną iš dviejų teisinių pagrindų (Nyderlandai, Vokietija ir Jungtinė Karalystė) arba pirmenybė gali būti teikiama vienam pagrindui, atmetant kitą (Prancūzija ir Belgija). Pastaruoju atveju sąvoką non-cumul, ko gero,  būtų galima pakeisti sąvoka „pasirinkimo nebuvimas“.

41.      Buvo pateikti keli nagrinėjamo principo pagrindimai. Pirma, praktiniu požiūriu pagal šį principą ieškovui neleidžiama savo nuožiūra pasirinkti taikytino atsakomybės reguliavimo; taip apsaugomas susitarimas ir išsaugoma privaloma sutarčių galia. Antra, išvengiama pernelyg didelės civilinės atsakomybės (kaip antai nurodytos Prancūzijos Code civil (Civilinis kodeksas) 1242 straipsnyje), kuri nėra numatyta šalių ir dėl kurios gali kilti pavojus sutarties pusiausvyrai.

42.      Vis dėlto verta priminti, kad pagal Prancūzijos teisės sistemą minėtam principui leidžiama taikyti išimtis: konkrečiai jas galima taikyti patentų ir prekių ženklų srityje(14). Abiem atvejais sprendimo ieškoti reikia remiantis Sąjungos teise(15).

43.      Kaip viena iš priežasčių, pagrindžiančių nukrypimą nuo „pasirinkimo nebuvimo“ principo šiose srityse, nurodomas pramoninės nuosavybės teisių, nesvarbių autorių teisėms, išnaudojimas(16). Toks paaiškinimas, atrodo, netinkamas kompiuterių programų atveju(17), tačiau tiesa, kad kompiuterių programų licencijų srityje nei Sąjungos, nei Prancūzijos teisėje nėra nuostatų, panašių į taikomas prekių ženklams ar patentams. Prancūzijoje šiuo klausimu taikoma taisyklė non-cumul, nors ją įgyvendinant susiduriama su tam tikrais sunkumais(18).

C.      Vertinimas esant kitoms aplinkybėms: Sprendimas Systran ir reglamentas „Roma II“

1.      Sprendimas Systran

44.      Sprendime Systran Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl 2010 m. gruodžio 26 d. Bendrojo Teismo sprendimo, priėmė sprendimą dėl ginčo, panašaus į nagrinėjamą šioje byloje(19).

45.      Remiantis tos bylos aplinkybėmis, Komisija ir grupė Systran kelerius metus buvo saistomos kelių sutarčių, pagal kurias Komisija naudojosi automatinio vertimo programa, o šią programą saugančių autorių teisių turėtoja buvo minėta grupė. Vėliau Komisija pradėjo naudotis kito paslaugų teikėjo paslaugomis, skirtomis automatinio vertimo sistemos priežiūrai ir kalbiniam jos tobulinimui. Systran mano, kad tokiais veiksmais Komisija pažeidė jos intelektinės nuosavybės teises, todėl grupė pareiškė Komisijai ieškinį Bendrajame Teisme.

46.      Komisija paprašė pripažinti ieškinį nepriimtinu dėl to, kad Bendrasis Teismas neturi kompetencijos, nes ginčas yra sutartinio pobūdžio: kadangi nebuvo nustatytos arbitražinės išlygos, tokio pobūdžio ginčus spręsti priklauso nacionaliniams teismams. Atmetus šį prieštaravimą, Komisija pateikė apeliacinį skundą.

47.      Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimą dėl to, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, ir pripažino, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog ginčas yra nesutartinio pobūdžio.

48.      Ginčo sutartinis pobūdis buvo nustatytas atsižvelgiant į jurisdikcijos paskirstymą tarp Sąjungos ir nacionalinių teismų siekiant išnagrinėti ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus Sąjungos institucijoms. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad deliktinės atsakomybės, kaip ji suprantama pagal EB 235 straipsnį ir 288 straipsnio antrą pastraipą (dabartiniai SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 2 dalis), sąvoka yra autonominė ir turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos tikslą, kuris yra sudaryti galimybę paskirstyti minėtą jurisdikciją(20).

49.      Neatmetu galimybės, kad Sprendimą Systran tam tikra prasme galima pritaikyti šiai bylai. Vis dėlto nemanau, kad šiuo sprendimu reikia remtis nustatant, kaip kvalifikuotina atsakomybė (kaip sutartinė ar kaip deliktinė) visiškai kitokioje srityje, kaip antai direktyvų 2009/24 ir 2004/48 perkėlimo srityje.

50.      Šių direktyvų tikslai atitinkamai yra suderinti intelektinės nuosavybės, susijusios su programine įranga, materialinę apsaugą ir intelektinės nuosavybės teisių procesinės gynybos mechanizmus, ir jie abu yra itin nutolę nuo Sprendimo Systran tikslo. Šio sprendimo pagrindimo a fortiori negalima taikyti vietoj principų, pagal kuriuos valstybių narių vidaus sistemoje apibrėžiamos abi atsakomybės rūšys ir jų procesinis nagrinėjimas.

2.      Reglamento „Roma II“ vertinimas

51.      Taip pat reikia atmesti argumentus, pagrįstus intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų įtraukimu į reglamentą „Roma II“ dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės.

52.      Priešingai, nei tvirtina Free Mobile, šiame reglamente intelektinės nuosavybės teisės pažeidimas neapibrėžiamas kaip deliktas, dėl kurio atsiranda nesutartinė prievolė; jame nustatyta teisė taikoma „nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo“ (8 straipsnio 1 dalis). Jei – kaip gali atsitikti kompiuterių programų atveju – pažeidžiamos išimtinės programą saugančių autorių teisės kyla iš sutarties(21), taikytina teisė nustatoma ne pagal reglamentą „Roma II“, o pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008(22).

D.      Dėl deliktinės atsakomybės liekamojo pobūdžio: Reglamentas Nr. 1215/2012

53.      Taip pat netaikytinas argumentas, kuriuo Teisingumo Teismas rėmėsi apibrėždamas deliktinės atsakomybės sąvoką, kad būtų įgyvendintas Reglamentas Nr. 1215/2012.

54.      Ši sąvoka, pagal kurią, atrodo, deliktinė atsakomybė iš tiesų yra antraeilio pobūdžio, taikoma tik minėto reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 dalims atriboti, išvengiant sutapimo, dėl kurio jos taptų iš dalies neveiksmingos. Šios dalys atribojamos atsižvelgiant į tarptautinės jurisdikcijos nustatymą tarptautinėse bylose ir laikantis šioje srityje taikytinų principų, taigi tokio atribojimo negalima taikyti kitose srityse, kaip antai nagrinėjamoje šiame prejudiciniame klausime.

E.      Kompiuterių programų apsauga

1.      Direktyvų 2009/24 ir 2004/48 taikymo sritis

a)      Direktyva 2009/24

55.      Direktyvoje 2009/24 pripažįstama, kad informacinės technologijos yra labai svarbios Sąjungos pramonės plėtrai. Konstatavus, kad tam tikri valstybių narių teisės aktų skirtumai daro neigiamą poveikį vidaus rinkos veikimui kompiuterių programų srityje, joje pateikiamos materialinės taisyklės(23), kuriomis siekiama panaikinti tokius skirtumus.

56.      Šios direktyvos taikymo sritis apima programą saugančių autorių teisių turėtojo teisės apsaugą tiek ta programa pagrįstų sutartinių santykių srityje, tiek autorių teisių turėtojo ir trečiųjų asmenų santykių srityje. Visų pirma nustatomos išimtinių teisių išimtys (pateiktos 4 straipsnyje), kurios paprastai prasmę įgyja atsižvelgiant į sutartį: tokia yra išimtis, taikoma kompiuterio programą teisėtai įsigijusiam asmeniui (5 straipsnio 1 dalis) arba „asmeniui, turinčiam teisę naudoti kompiuterio programą“ (5 straipsnio 2 dalis). Aiški nuoroda į autorių teisių turėtojo ir licencijos turėtojo santykius pateikiama 6 straipsnio 1 dalies a punkte.

b)      Direktyva 2004/48

57.      Direktyvoje 2004/48, kitaip nei Direktyvoje 2009/24, nustatytos ne materialinės, o procesinės taisyklės. Ši direktyva pagrįsta poreikiu nustatyti veiksmingas intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemones, nes be jų naujovės ir kūrybingumas slopinami, o investicijos mažėja (3 konstatuojamoji dalis). Siekiant sumažinti su šiomis priemonėmis susijusius valstybių narių skirtumus ir galimybes dėl tų skirtumų iškraipyti vidaus rinką, direktyvoje įtvirtintos bendros procesinio pobūdžio arba procesinės srities nuostatos.

58.      Direktyvos 2004/48 taikymo sritis susiaurinama iki trijų aspektų: saugomo objekto (teisių), apsaugos aprėpties (pažeidimų) ir apsaugos priemonių (suderintų teisių gynybos priemonių mechanizmų).

59.      Dėl saugomo objekto pažymėtina, kad direktyvoje įgyvendinamos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taikomi „visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos arba atitinkamos valstybės narės nacionalin[ės] teisės aktuose“ (direktyvos 2 straipsnis, siejamas su 13 konstatuojamąja dalimi)(24).

60.      Šioje byloje nagrinėjama pažeista autorių teisių turėtojo teisė nurodyta tiek Direktyvoje 2009/24, tiek CPI (L112-2, L122-6 ir L122-6-1 straipsniai), todėl jai taikytina Direktyva 2004/48.

61.      Dėl pažeidimų, kuriems taikytina Direktyva 2004/48, pažymėtina, kad šią sąvoką reikia aiškinti autonomiškai ir atsižvelgiant į nuostatos kontekstą bei tikslus. Remiantis 2 straipsnyje vartojamu būdvardžiu „visiems“ ir bendru direktyvos tikslu galima aiškinti, kad direktyva apima bet kokį pažeidimą, įskaitant atsirandantį dėl to, kad nevykdoma sutarties sąlyga, susijusi su naudojimusi intelektinės nuosavybės teise, taigi, ir su teisėmis, kurios pagal įstatymą išimtinai suteikiamos šios nuosavybės teisių turėtojui.

62.      Dėl apsaugos priemonių pažymėtina, kad Direktyvos 2004/48 2 straipsnio 2 dalyje nenurodomos teisių gynimo priemonės, konkrečiai numatytos kituose Bendrijos teisės aktuose. Vienas iš šių aktų – Direktyva 91/250, t. y. jos 7 straipsnis (dabartinis Direktyvos 2009/24 7 straipsnis). Kadangi šiame straipsnyje reglamentuojami atvejai neatitinka aprašytųjų prejudiciniame klausime, remiantis šia direktyvos dalimi negalima paneigti ankstesnės išvados dėl jos taikymo.

2.      Priemonės, procedūros ir gynybos būdai kompiuterio programą saugančių autorių teisių turėtojo teisėms apginti

a)      Direktyva 2009/24

63.      Direktyvoje 2009/24 nacionalinės teisės aktų leidėjas įpareigojamas kompiuterių programoms taikyti tokią autorių teisių apsaugą kaip ir literatūros kūriniams, bet ši pareiga nesiejama su teisiniu reguliavimu, kuriam teikiama pirmenybė arba kuris atmetamas, palyginti su kitu teisiniu reguliavimu. Tai reiškia, kad šioje direktyvoje nesiremiama tuo, ar ieškinys dėl autorių teisių pažeidimo, atsiradusio dėl sutarties nevykdymo, turi būti pareiškiamas pagal bendrosios teisės sutartinės atsakomybės teisinį reguliavimą, ar jam gali būti taikomas kitas reguliavimas, kaip antai contrefaçon atveju numatytas Prancūzijoje.

b)      Direktyva 2004/48

64.      Direktyvoje 2004/48 taip pat nenustatyta konkreti procedūra, taikoma siekiant pareikalauti prisiimti atsakomybę dėl sutarties nevykdymo, lemiančio autorių teisės pažeidimą(25).

65.      Vis dėlto direktyvos 3 straipsnyje reikalaujama, kad priemonės, procedūros ir gynybos būdai, kuriuos valstybės narės priima, siekdamos užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių paisymą, atitiktų toliau nurodytas sąlygas: būtų teisingi, sąžiningi, veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys, ne pernelyg komplikuoti ar brangūs; nesukeltų nepagrįsto vėlavimo ar delsimo; būtų taikomi taip, kad nebūtų sukuriama teisėtos prekybos kliūčių, ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.

66.      Remiantis šiomis sąlygomis negalima daryti išvados, kad Direktyvoje 2004/48 pirmenybė teikiama teisminei teisių gynybai, kuri Prancūzijoje nurodoma kaip action en contrefaçon(26).

67.      Apskritai būtų galima daryti prielaidą, kad pareiškiant procesinį ieškinį dėl contrefaçon didesnė apsauga suteikiama kompiuterio programą saugančių autorių teisių turėtojui: bylos priskiriamos tam tikriems teismams (CPI L331-1 straipsnis); pagal žalos atlyginimo sistemą numatoma galimybė priteisti didesnį žalos atlyginimą nei visa patirta žala (CPI L331-1-3 straipsnis); galima naudotis CPI L332-1–L332-4 straipsniuose nustatytomis saisi-contrefaçon priemonėmis. Vis dėlto net ir tokiu atveju(27) tai, kad minėtos taisyklės netaikytinos sutartimi pagrįstam ieškiniui (plačiąja prasme tai, kad ieškovui nesuteikiama galimybės rinktis tarp ieškinio dėl contrefaçon ir ieškinio dėl bendrosios teisės reglamentuojamos sutartinės atsakomybės), nebūtinai reiškia, kad pažeidžiamas Direktyvoje 2004/48 nustatytas įgaliojimas užtikrinti apsaugą.

68.      Sąjungos teisės aktų leidėjas nereikalauja, kad priemonės, procedūros ir gynybos priemonės, kurias valstybės narės priima, siekdamos ginti intelektinės nuosavybės teises, aukščiausiu lygmeniu atitiktų Direktyvos 2004/48 3 straipsnyje išvardytas savybes, t. y. kad jos būtų veiksmingiausios, labiausiai atgrasančios arba sukurtų mažiausiai teisėtos prekybos kliūčių. Negalima pamiršti, kad šioje direktyvoje yra įtvirtintas „minimalus reguliavimas“ (2 straipsnio 1 dalis).

69.      A priori nėra pagrindo manyti, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę ieškinys dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų pareiškiamas pagal bendrosios teisės sutartinės atsakomybės reguliavimą, jis pareiškiamas naudojantis priemonėmis, procedūromis ar gynybos būdais, kurie neatitinka Direktyvos 2004/48 3 straipsnio reikalavimų. Bet kuriuo atveju šį klausimą nagrinėti priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

70.      Nepaisant to, labai svarbu, kad visos procedūros, kuriomis gali naudotis autorių teisių turėtojas, kurio teisės buvo pažeistos, atitiktų Direktyvos 2004/48 reikalavimus, nustatytus 3 straipsnyje ir kituose jos straipsniuose. Taigi, pavyzdžiui, jei 13 straipsnyje žalos dydį reikalaujama apskaičiuoti atsižvelgiant į „visus atitinkamus aspektus“, konkrečiai paminint kai kuriuos iš jų, tam, kad nacionalinė teisė atitiktų šią nuostatą, būtina, kad toks vertinimas būtų atliekamas tiek nagrinėjant ieškinį dėl contrefaçon, tiek tą, kuris pagrįstas bendrosios teisės reglamentuojama sutartine atsakomybe. Jeigu tokia apsauga užtikrinama, Sąjungos teisės požiūriu nėra pagrindo prieštarauti nė vienai iš dviejų teisinių priemonių ir (platesne prasme) principui non-cumul.

F.      Procesinis autonomiškumas ir nacionalinės teisės aktų leidėjo laisvės apribojimai

71.      Direktyvos 2004/48 taikymo sritis ribota(28), o joje užtikrinamos apsaugos lygis, kartoju, yra „minimalus“. Kaip jau minėjau, vienas iš aspektų, kurio ši direktyva nereglamentuoja, yra ieškinys ar ieškinio rūšis siekiant pareikalauti atlyginti žalą dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo, kuris kartu yra ir sutarties nevykdymas(29).

72.      Kadangi nėra procedūrinių taisyklių, nustatytų Direktyvoje 2004/48 arba skirtų joje įtvirtintoms nuostatoms įgyvendinti, nacionalinės teisės aktų leidėjas turi nustatyti procesinį pagrindą, skirtą šioje direktyvoje nurodytų teisių gynybai užtikrinti. Tai daryti jis turi atsižvelgdamas į pačios direktyvos taisykles ir bet kuriuo atveju į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus(30).

1.      Lygiavertiškumas

73.      Lygiavertiškumo sąlyga reiškia, kad pagal nacionalinę proceso teisę Sąjungos teise pagrįstų skundų negalima vertinti mažiau palankiai nei panašių skundų, pagrįstų nacionalinės teisės aktais. Analizė atliekama dviem etapais: visų pirma nustatomas panašus skundas nacionalinės teisės sistemoje, paskui atliekamas pats palyginimas.

74.      Nors būtent nacionalinis teismas turi nustatyti, ar aprašyta padėtis (mažiau palankus vertinimas) yra susiklosčiusi kompiuterių programas saugančių autorių teisių srityje Prancūzijoje, bylos dokumentuose nėra jokių nuorodų, kad taip būtų. Atvirkščiai – atrodo, kad nustatytas tik vienas reguliavimas, vienodai taikomas visiems tokių teisių pažeidimams (įskaitant draudimą sujungti ieškinius jau išdėstytomis aplinkybėmis). Taigi nekyla lygiavertiškumo problemų, todėl ginčas susijęs tik su nacionalinėje teisėje numatytų procedūrinių mechanizmų veiksmingumo principu.

75.      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ieškiniai dėl teisių pažeidimo (contrefaçon) į kompiuterinę programą ir ieškiniai dėl teisių į patentus bei prekių ženklus pažeidimo vertinami nevienodai. Tačiau manau, kad nėra pakankamai duomenų jiems palyginti.

76.      Pirma, ieškinys dėl patentų ir prekių ženklų contrefaçon skirtas išimtinėms autorių teisių turėtojo teisėms, nurodytoms teisės aktuose, apsaugoti. Kompiuterių programų atveju, priešingai, tam tikriems veiksmams, kuriems pagal bendrą intelektinės nuosavybės reguliavimą reikalingas autorių teisių turėtojo leidimas, tokio leidimo pagal įstatymą nereikia, taigi autorių teisių turėtojas išimtines teises atgauna tik tokiu atveju, jei taip susitariama pagal sutartį. Taigi, nelygu atitinkamas veiksmas, teisinis pagrindas gali skirtis nuo taikomo patentams ir prekių ženklams.

77.      Antra, tiek Prancūzijoje, tiek tarptautiniu lygiu ginčas dėl to, ar kompiuterių programoms taikoma patentų, ar autorių teisių apsauga, buvo išspręstas pastarųjų naudai. Pagal CPI L611-10 straipsnio 2 dalies c punktą kompiuterio programos negali būti patentuojamos.

2.      Veiksmingumas

78.      Atsižvelgiant į veiksmingumo principą šioje byloje lemiamas veiksnys yra tai, ar pagal Prancūzijos teisės aktus, taikomus programinės įrangos apsaugai, naudotis Sąjungos teisėje nustatytomis autorių teisėmis tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, nes programą saugančių autorių teisių turėtojui nesuteikiama galimybės pareikšti ieškinį dėl contrefaçon, kai (ir todėl, kad) šių teisių pažeidimas kartu reiškia ir sutarties nevykdymą.

79.      Manau, kad vien tai, jog egzistuoja ieškinys dėl sutartinės atsakomybės, leidžia patvirtinti, kad autorių teisių teisminė apsauga nėra neįmanoma.

80.      Taip pat nemanau, kad pagal šioje srityje taikomą Prancūzijos sistemą naudotis šia teise tampa pernelyg sudėtinga – taip sudėtinga, kad atitinkamas asmuo būtų atgrasomas nuo teisminės procedūros inicijavimo. Net tokiu atveju, jei būtų galima užtikrinti, kad apskritai atitinkamas asmuo atsidurtų palankesnėje padėtyje pareiškęs ieškinį dėl contrefaçon, veiksmingumo principas – kaip nacionalinės teisės aktų leidėjo procesinės autonomijos apribojimas – tokio didelio poveikio nedaro.

81.      Atsižvelgiant į šį principą svarbu ne tai, kokį sprendimą priėmus būtų geriau apsaugota kompiuterio programą saugančių autorių teisių turėtojo teisė, o tai, ar dėl priimto sprendimo tos teisės gynyba tampa pernelyg sudėtinga, ar ne.

82.      Kaip jau pažymėjau, nėra pagrindų a priori daryti prielaidą, kad priemonės, procedūros ir gynybos būdai, kuriais Prancūzijoje reguliuojami sutartimis pagrįsti ieškiniai, lemtų šiuos sunkumus ir netgi praktiškai trukdytų apsaugoti programinės įrangos autorių turimas autorių teises.

83.      Vis dėlto patikrinti, ar taip yra, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į atitinkamus ieškinio dėl sutartinės atsakomybės duomenis.

V.      Išvada

84.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 4 ir 5 straipsnius, aiškinamus atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 3 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad:

–      pirminio programinės įrangos kodo pakeitimas pažeidžiant licencijos sutartį yra programą saugančių autorių teisių turėtojo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas, jei tam pakeitimui pagal Direktyvos 2009/24 5 ir 6 straipsnius reikalingas leidimas,

–      ieškinio, kurį programinę įrangą saugančių autorių teisių turėtojas gali pareikšti licencijos turėtojui dėl jo teisių pažeidimo, teisinis pagrindas yra sutartinio pobūdžio, kai programą saugančių autorių teisių turėtojui tos teisės pagal Direktyvos 2009/24 5 straipsnio 1 dalį suteiktos pagal pačią licencijos sutartį,

–      nacionalinės teisės aktų leidėjas, laikydamasis Direktyvos 2004/48 nuostatų ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principų, turi nustatyti procesines taisykles, kurių reikia siekiant apsaugoti kompiuterio programą saugančias autorių teises nuo pažeidimo tuo atveju, kai toks pažeidimas reiškia kartu ir minėtų teisių pažeidimą, ir sutarties nevykdymą.


1      Originalo kalba: ispanų.


2      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32).


3      2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 111, 2009, p. 16). Direktyva 2009/24 kodifikuojamas 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 122, 1991, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 114) turinys, kuris anksčiau buvo iš dalies pakeistas.


4      Direktyva 2009/24 buvo perkelta į Code de la propriété intellectuelle (Intelektinės nuosavybės kodeksas; toliau – CPI).


5      Iš dalies pakeistą papildomu 2012 m. balandžio 1 d. susitarimu.


6      Prieš tai ji pareikalavo atlikti poėmį kitos bendrovės, Free Mobile subrangovės, patalpose; šis poėmis atliktas 2015 m. gegužės 22 d.


7      Šiuo klausimu nurodyti du CPI straipsniai: L613-8 straipsnio trečia pastraipa dėl patentų licencijų ir L714-1 straipsnis dėl prekių ženklų licencijų.


8      Teisingumo Teismas Direktyvos 91/250 1 straipsnio 2 dalį išaiškino taip, kad ji taikoma visoms kompiuterio programos išraiškos formoms, įskaitant pirminį programos kodą (2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bezpečnostní softwarová asociace, C-393/09, EU:C:2010:816, 35 punktas).


9      Dėl veiksmų, kuriems taikytini Direktyvos 91/250 5 straipsnyje (identiškame Direktyvos 2009/24 5 straipsniui) nustatyti apribojimai, išimčių licencijų sutarčių srityje žr. 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimą SAS Institute Inc. (C-406/10, EU:C:2012:259).


10      Byla Komisija / Systran ir Systran Luxembourg (C-103/11 P, toliau – Sprendimas Systran, EU:C:2013:245).


11      2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007, p. 40).


12      2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).


13      Paprastai, kiek tai susiję su jurisdikcija, atitinkamų ieškinių senatis, įrodymas arba žalos atlyginimo mastas.


14      Žr. šios išvados 7 išnašą, kurioje minimi atitinkami Prancūzijos įstatymai, nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo.


15      Patentų atveju taikytinas neįsigaliojusios 1975 m. gruodžio 15 d. Liuksemburgo konvencijos, kurią ratifikavo Prancūzija (1977 m. birželio 30 d. Loi Nr. 77-681, OL, 1977 m. liepos 1 d., p. 3479), 43 straipsnis. Prekių ženklų atveju taikytinas teisės aktas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 8 straipsnio 2 dalis. Ši nuostata pakartojama 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 336, 2015, p. 1) 25 straipsnio 2 dalyje. Taip pat žr. 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1) 25 straipsnio 2 dalį.


16      Léger, P., „La nature de la responsabilité dans l’hypothèse de la violation du périmètre d’une licence de logiciel“, Recueil Dalloz, 2018, p. 1320, I.A skyrius.


17      Žr. Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalį ir 2016 m. spalio 12 d. Sprendimą Ranks ir Vasiļevičs (C-166/15, EU:C:2016:762).


18      Antai Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) savo 2016 m. gegužės 10 d. sprendime (Paryžius, pôle 5, Nr. 14/25055. https://www.doctrine.fr/d/CA/Paris/2016/R4668A71A97317DB905E0) byloje, susijusioje su šalių nesutarimu dėl licencijos aprėpties ir to, ar į ją buvo įtrauktos kompiuterio programos, pripažino ieškinį dėl autorių teisės pažeidimo nepriimtinu. Vienais metais anksčiau Cour d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis teismas, Prancūzija) 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendime (Nr. 13/08074) nusprendė, kad ieškinys dėl programos naudojimo trečiųjų asmenų, nenurodytų sudarant sutartį, naudai yra „relatif aux droits patrimoniaux concédés et rélève tant de la responsabilité contractuelle que de l’atteinte portée au droit d’auteur“. Vis dėlto šis sprendimas aiškinamas nevienodai: žr. Hadadd, S., ir Casanova, A. (RLDI, 2015, Nr. 121). 2007 m. gegužės 23 d. Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendime Nr. 06/09541, Sté Tech – Airport / Sté Arkad Informatique ir kt. (RLDI 2007, Nr. 28, obs. L. Costes ir J.-B. Auroux) leidžiama pareikšti platesnės apimties nei sutartis ieškinį dėl contrefaçon, susijusį su programinės įrangos naudojimu.


19      Byla Systran ir Systran Luxembourg / Komisija (T-19/07, EU:T:2010:526).


20      Sprendimo Systran 62 punktas.


21      Žr. šios išvados 30 punktą.


22      2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, 2008, p. 6).


23      Direktyvoje 2009/24, išskyrus jos 7 straipsnį, nėra procesinių nuostatų.


24      2 straipsnio versijoje prancūzų kalba nurodomi Sąjungos arba nacionalinės teisės aktuose numatyti pažeidimai („à toute atteinte aux droits de propriété intellectuelle prévue“), o vokiečių, ispanų, italų ir portugalų kalbomis šie numatyti pažeidimai siejami su intelektinės nuosavybės teisėmis; taip yra ir direktyvos 13 konstatuojamosios dalies versijoje prancūzų kalba. Pasiūlymo dėl direktyvos (COM(2003) 46 final) 2 straipsnyje prancūzų kalba pateikiama tokia pat reikšmė, o 2003 m. gruodžio 5 d. Parlamento pranešime A5-0468/2003 nepateikta pasiūlymų dėl šio aspekto pakeitimo. 2 straipsnio 1 dalies versija anglų kalba neutrali ir nėra galimybės nustatyti, ar ji skiriasi nuo prancūziškos. Jei Sąjungos teisės nuostatos kalbinės versijos skiriasi, ta nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, į kurį ji įtraukta, struktūrą ir tikslą, dėl to darytina išvada, kad nacionalinės arba Sąjungos teisės aktuose turi būti numatytos intelektinės nuosavybės teisės.


25      Vertinant poreikį suderinti šios srities nuostatas Komisijos pasiūlyme pažymėta, kad „svarbu atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės teisines tradicijas ir individualią padėtį“. Žr. COM(2003) 46, p. 17. Be to, valstybės narės privalo laikytis tarptautinės teisės aktų dėl intelektinės ir pramoninės nuosavybės, administruojamų PINO, ir Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), kurioje įtvirtintos nuostatos dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonių. Direktyvoje aiškiai nurodoma, kad ji nepažeidžia tarptautinių įsipareigojimų, valstybių narių prisiimtų pagal šiuos teisės aktus (žr. 4–6 konstatuojamąsias dalis).


26      Įvairiose CPI L331 straipsnio dalyse reguliuojami civiliniai ieškiniai ir ieškiniai, susiję su literatūros bei meno kūrinių nuosavybe. Konkrečiai L331-1-4 straipsnyje nurodomi „nuosprendžiai dėl contrefaçon civilinėse bylose“.


27      Už tai ieškovas turi įrodyti programos originalumą, dėl kurio ji saugoma autorių teisių, o ne sutartine tvarka. Kiti svarbūs veiksniai, kaip antai senaties terminai, vienodi visų rūšių ieškiniams.


28      2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo ACI Adam ir kt. (C-435/12, EU:C:2014:254) 61 punktas.


29      Direktyva taip pat neapima kitų aspektų, kurie gali skirtis atsižvelgiant į ieškinio rūšį, kaip antai jurisdikcijos, pagal kurią nagrinėjami galimi ginčai, pobūdžio (bendroji ar specializuota) ar ieškinio pareiškimo terminų. Net įgyvendinant direktyvoje nurodytus aspektus, kurie turėjo būti perkelti į nacionalinės teisės sistemas, Direktyvos 2004/48 įgyvendinimo lygis ne visada vienodas: kartu taikomos ir tikslios, ir atviresnio pobūdžio nuostatos.


30      Žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimo W ir kt. (C-621/15, EU:C:2017:484) 25 punktą.