Language of document : ECLI:EU:C:2019:931

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,

pateikta 2019 m. lapkričio 7 d.(1)

Byla C215/18

Libuše Králová

prieš

Primera Air Scandinavia

(Obvodní soud pro Prahu 8 (Prahos 8‑asis apylinkės teismas, Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 5 straipsnio 1 punktas – Jurisdikcija bylose dėl sutarčių – II skyriaus 4 skirsnis – Jurisdikcija bylose dėl vartojimo sutarčių – Taikymo sritis – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – 6 ir 7 straipsniai – Oro transportas – Kompensavimas ir pagalba keleiviams – Skrydžio atidėjimas ilgam laikui – Keleivio ir kelionių organizatoriaus sudaryta sutartis, pagal kurią numatyta kelionė ir nakvynė – Ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas oro vežėjui, kuris nėra šios sutarties šalis – Kelionės paslaugų paketas – Direktyva 90/314/EEB“






I.      Įvadas

1.        Obvodní soud pro Prahu 8 (Prahos 8‑asis apylinkės teismas, Čekijos Respublika) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 261/2004(2) pareikštą keleivės, nuolat gyvenančios teritorijoje, kurioje šis teismas turi jurisdikciją, Danijoje įsteigtai oro transporto bendrovei dėl ilgam laikui atidėto skrydžio, kurį vykdė ši bendrovė, tačiau kurį kartu su nakvyne pardavė šiai keleivei Čekijos kelionių agentūra.

2.        Teisingumo Teismo iš esmės klausiama, pirma, ar tokiam ieškiniui taikytinos jurisdikcijos bylose dėl sutarčių taisyklės, nustatytos Reglamento (EB) Nr. 44/2001(3) 5 straipsnio 1 punkte, nors ieškovė ir atsakovė nėra sudariusios sutarties, o atitinkamas skrydis buvo iš trečiojo asmens įsigyto paslaugų paketo dalis. Dėl šioje išvadoje toliau nurodytų priežasčių manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

3.        Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnio, kuriame yra 15–17 straipsniai, nuostatas reikia aiškinti taip, kad jurisdikcijos bylose dėl vartojimo sutarčių taisyklės, nustatytos šiame skirsnyje, taikomos tokiam ieškiniui, kaip pareikštas pagrindinėje byloje. Mano nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

4.        Trečia, Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar skrydžio ilgo atidėjimo atveju keleivis, iš kelionių agentūros nusipirkęs šį skrydį, kuris buvo paslaugų paketo, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 90/314/EEB(4), dalis, gali prieš skrydį vykdantį oro vežėją remtis iš Reglamento Nr. 261/2004 kylančiomis teisėmis.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Reglamentas Nr. 44/2001

5.        Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančio 5 straipsnio 1 punktas suformuluotas taip:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

1)      a)      sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose;

b)      pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra:

–        parduodant prekes <...>,

–        teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų [turėjo] būti suteiktos pagal sutartį;

c)      a papunktis taikomas tuomet, kai netaikomas b papunktis[.]“

6.        Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnyje „Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis“ esančiame 15 straipsnyje nustatyta:

„1.      Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto, jeigu:

a)      sutartis sudaryta dėl prekių pardavimo išsimokėtinai grąžinamo dalinių įmokų kredito sąlygomis; arba

b)      sutartis sudaryta dėl paskolos, kuri turi būti grąžinta dalimis, arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pardavimui finansuoti; arba

c)      visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su šalimi, vykdančia komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančia su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant pastarąją, ir jeigu minima sutartis yra priskiriama tokios veiklos sričiai.

<...>

3.      Šis skirsnis netaikomas vežimo sutarčiai, kitai nei sutartis, kurioje už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir nakvynė.“

7.        Minėto 4 skirsnio 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Vartotojas kitai sutarties šaliai bylą gali iškelti valstybės narės, kurioje yra nuolatinė tos sutarties šalies gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose arba vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.“

8.        Minėto 4 skirsnio 17 straipsnyje nustatytos sąlygos, kuriomis gali būti nukrypta nuo šio skirsnio nuostatų pagal susitarimus su vartotoju dėl teismo pasirinkimo.

9.        Reglamentas Nr. 44/2001 šioje byloje taikytinas ratione temporis, nors buvo panaikintas Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012(5), nes pastarasis reglamentas pagal jo 66 straipsnio 1 dalį taikomas tik ieškiniams, pareikštiems nuo 2015 m. sausio 15 d., o ieškinys pagrindinėje byloje buvo pareikštas iki šios datos(6).

10.      Be to, Reglamentas Nr. 44/2001 šioje byloje taikytinas ratione loci, nes jo nuostatos iš pradžių nesaistė Danijos Karalystės, bet dabar yra taikomos santykiams tarp Sąjungos ir šios valstybės narės nuo 2007 m. liepos 1 d. pagal šiuo tikslu sudarytą susitarimą(7).

B.      Reglamentas Nr. 261/2004

11.      Reglamento Nr. 261/2004 1 straipsnio 1 dalies c punkte pažymima, kad šis reglamentas „jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai[, be kita ko,] jų skrydis atidedamas“.

12.      Šio reglamento 2 straipsnio b punkte apibrėžiama sąvoka „skrydį vykdantis oro vežėjas“, kuri pagal šį reglamentą suprantama kaip „oro vežėjas, vykdantis arba ketinantis vykdyti skrydį pagal sutartį su keleiviu arba kito su keleiviu sutartį sudariusio juridinio arba fizinio asmens vardu“.

13.      Minėto reglamento 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 5 ir 6 dalyse nurodyta:

„5.      Šis reglamentas taikomas bet kuriam skrydį vykdančiam oro vežėjui, teikiančiam transporto paslaugas keleiviams, kuriems taikoma 1 ir 2 dalis [dalys]. Kai skrydį vykdantis oro vežėjas, nesudaręs sutarties su keleiviu, vykdo prievoles pagal šį reglamentą, laikoma, kad jis tai daro asmens, sudariusio sutartį su tuo keleiviu, vardu.

6.      Šis reglamentas neturi įtakos keleivių teisėms pagal [Direktyvą 90/314]. Šis reglamentas netaikomas tais atvejais, kai organizuota turistinė kelionė atšaukiama dėl kitų priežasčių nei skrydžio atšaukimas.“

14.      Dėl nuorodos į Direktyvą 90/314, daromos pastarojoje nuostatoje, patikslintina, kad ši direktyva 2018 m. liepos 1 d. buvo panaikinta Direktyva (ES) 2015/2302(8), remiantis šios direktyvos 29 straipsniu. Vis dėlto Direktyva 90/314 taikytina šioje byloje atsižvelgiant į pagrindinėje byloje susiklosčiusių aplinkybių laiką.

15.      Reglamento Nr. 261/2004 6 ir 7 straipsniuose įtvirtinta atitinkamai teisė į pagalbą, kurią teikia skrydį vykdantis oro vežėjas skrydžio atidėjimo ilgam laikui atveju, ir teisė į nustatyto dydžio kompensaciją šiuose straipsniuose nustatytomis sąlygomis.

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

16.      Libuše Králová, nuolat gyvenanti Prahoje (Čekijos Respublika), su bendrove FIROtour a.s., Čekijos Respublikoje įsteigta kelionių agentūra, sudarė sutartį, apimančią skrydį iš Prahos į Keblaviką (Islandija) 2013 m. balandžio 25 d. 12 val. 40 min. ir nakvynę. Skrydį įvykdė Primera Air Scandinavia, bendrovė, kurios būstinė yra Danijoje. Šis skrydis buvo įvykdytas 4 valandomis vėliau, nei buvo numatyta pagal išvykimo laiką.

17.      2013 m. liepos 24 d. L. Králová paprašė Primera Air Scandinavia atlyginti žalą, kurią ji patyrė dėl skrydžio atidėjimo. Šis oro vežėjas atsisakė tai padaryti, nurodydamas, kad atidėjimą lėmė išimtinės ir nenumatomos aplinkybės.

18.      2013 m. spalio 10 d. L. Králová pareiškė ieškinį Obvodní soud pro Prahu 8 (Prahos 8‑asis apylinkės teismas), siekdama, kad iš Primera Air Scandinavia būtų priteista jai sumokėti 400 EUR nustatyto dydžio kompensaciją. Grįsdama savo reikalavimus ji dėl teismo jurisdikcijos remiasi Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 1 dalimi, o dėl esmės – Reglamento Nr. 261/2004 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsniu, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas Sprendime Sturgeon ir kt.(9).

19.      2014 m. balandžio 1 d. minėtas teismas konstatavo, kad jis neturi jurisdikcijos, remdamasis, be kita ko, tuo, kad Primera Air Scandinavia įsteigta Danijos Karalystėje, kuriai Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas, ir tuo, kad šio teisės akto nuostatomis negalima pagrįsti Čekijos teismų tarptautinės jurisdikcijos, nes bylos šalių nesieja nei sutartiniai santykiai, nei bet kuriuo atveju sutartis, pagal kurią numatyta kelionė ir nakvynė, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 15 straipsnio 3 dalį.

20.      2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas, Čekijos Respublika) atmetė L. Králová apeliacinį skundą, nurodydamas, kad Reglamentas Nr. 44/2001 šioje byloje taikytinas kaip privalomas Danijos Respublikai nuo 2007 m. liepos 1 d.(10), bet juo negalima pagrįsti Čekijos teismų jurisdikcijos.

21.      Gavęs L. Králová kasacinį skundą, Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika) 2015 m. rugsėjo 15 d. panaikino pirmojoje ir apeliacinėje instancijose priimtus sprendimus ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Obvodní soud pro Prahu 8 (Prahos 8‑asis apylinkės teismas), nurodydamas pirmiausia nustatyti, ar Primera Air Scandinavia gali būti iškelta byla Čekijos teismuose atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą ir 15 bei 16 straipsnius, prireikus įskaitant kreipimąsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą(11).

22.      Šiomis aplinkybėmis 2018 m. sausio 25 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. kovo 26 d., Obvodní soud pro Prahu 8 (Prahos 8‑asis apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tarp ieškovės [pagrindinėje byloje] ir atsakovės [pagrindinėje byloje] egzistavo sutartiniai santykiai, kaip jie suprantami pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 1 punktą, nors jos nebuvo sudariusios sutarties, o skrydis buvo pagal ieškovės ir trečiosios šalies (kelionių agentūros) sutartį suteiktų paslaugų paketo dalis?

2.      Ar tokie santykiai gali būti laikomi vartojimo santykiais, kaip jie suprantami pagal [Reglamento Nr. 44/2001] [II skyriaus] 4 skirsnio 15–17 straipsnius?

3)      Ar atsakovei [pagrindinėje byloje] galima pareikšti ieškinį, kuriuo siekiama reikalavimų, kildinamų iš [Reglamento Nr. 261/2004] patenkinimo?“

23.      Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija. Posėdis nebuvo surengtas.

IV.    Analizė

24.      Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, t. y. kai ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurį pareiškė keleivė pagal Reglamentą Nr. 261/2004(12), yra susijęs su skrydžiu, dėl kurio buvo susitarta kaip dėl trečiojo asmens parduoto paslaugų paketo dalies, reikia taikyti jurisdikcijos taisyklę, kuri grindžiama sutartinės prievolės vykdymo vieta ir yra nustatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje (A), ar vartotojui palankią taisyklę, nustatytą šio reglamento 16 straipsnio 1 dalyje (B)(13). Be to, tuo atveju, jeigu jo paties tarptautinė jurisdikcija iš tikrųjų gali būti grindžiama minėtomis nuostatomis, šiam teismui kyla klausimas, ar tokia keleivė, siekdama įgyvendinti iš Reglamento Nr. 261/2004 kylančias teises, gali pareikšti ieškinį skrydį vykdančiam oro vežėjui, kuris buvo atsakingas už šių teisių užtikrinimą(14), nors ginčijamą skrydį kelionių agentūra pardavė kaip įtrauktą į paketą pagal Direktyvą 90/314(15) (C)(16).

A.      Dėl jurisdikcijos taisyklių, nustatytų Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte, taikymo (pirmasis klausimas)

25.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, kad būtų galima nustatyti, ar specialiosios jurisdikcijos „byl[ose] dėl sutar[čių]“ taisyklės, įtvirtintos šioje nuostatoje(17), taikytinos ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kaip antai aptariamam pagrindinėje byloje, kurį keleivė, remdamasi Reglamentu Nr. 261/2004, pareiškė skrydį vykdančiai oro vežėjai(18), nors ši ieškovė ir ši atsakovė nebuvo sudariusios jokios sutarties, o aptariamas skrydis buvo paslaugų, teikiamų pagal ieškovės sutartį su kelionių agentūra, dalis.

26.      Čekijos vyriausybė ir Komisija sutaria, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai; dėl toliau išdėstytų priežasčių tokia pati yra ir mano nuomonė.

27.      Šiuo klausimu primintina, jog Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje „byla dėl sutarties“ gali būti iškelta „atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose“. Pagal minėto 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką atitinkamos prievolės vykdymo vieta „teikiant paslaugas“ yra, jei nesusitariama kitaip, „valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų [turėjo] būti suteiktos pagal sutartį“. Pagal minėto 5 straipsnio 1 punkto c papunktį automatiškai taikomu sąsajos kriterijumi, nurodytu minėto 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje, remiamasi, kai atitinkami sutartiniai santykiai nereiškia „paslaugų teikimo“, kaip tai suprantama pagal minėto 5 straipsnio 1 punkto b papunktį(19).

28.      Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad šį prašymą pateikusiam teismui kyla klausimas būtent dėl to, ar jo paties jurisdikcija nagrinėti pagrindinę bylą gali kilti iš specialaus sąsajos kriterijaus, kuris nurodytas Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje ir kuris jau buvo pripažintas taikytinu kalbant apie ieškinį dėl žalos atlyginimo, keleivio pareikštą oro transporto bendrovei, remiantis ir jų tarpusavio sutartimi, ir Reglamentu Nr. 261/2004(20). Dabar Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar tokio požiūrio galima laikytis ir šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kai kita keleivės sudarytos sutarties šalis buvo ne skrydį vykdantis oro vežėjas, o kelionių agentūra, pardavusi jai ginčijamą skrydį kaip įtrauktą į paslaugų paketą, į kurį įtraukta ir nakvynė.

29.      Kaip ir Čekijos vyriausybė bei Komisija, pažymiu, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas sujungtas bylas, kuriose priimtas Sprendimas Flightright ir kt.(21), jau yra nusprendęs dėl situacijos, kuri panaši į nagrinėjamą šioje byloje. Patikslintina, kad minėti keleiviai oro transporto bendrovėje užsakė jungiamuosius skrydžius, kurių vieną dalį vykdė ši bendrovė, o kitą – skrydį vykdantis oro vežėjas (žr. Sprendimo Flightright ir kt. 22–24, 37 ir 64 punktus)(22).

30.      Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, viena vertus, nusprendė, kad sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, atsižvelgiant į toliau išdėstytus motyvus apima keleivio ieškinį dėl žalos atlyginimo už ilgam laikui atidėtą jungiamąjį skrydį, remiantis Reglamentu Nr. 261/2004 pareikštą skrydį vykdžiusiam oro vežėjui, kuris nėra sudaręs sutarties su šiuo keleiviu(23).

31.      Pirmiausia, Teisingumo Teismas priminė, kad sąvoką „byla dėl sutarties“ reikia aiškinti ne atsižvelgiant į nacionalinę teisę, o savarankiškai ir kad ši sąvoka apima visas prievoles, kylančias iš sutarties, kurios nevykdymu grindžiamas ieškovo ieškinys. Be to, Teisingumo Teismas patvirtino, kad pagal specialiosios jurisdikcijos taisyklę, nustatytą minėto 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje, nereikalaujama, kad tarp bylos šalių būtų sudaryta sutartis, tačiau ši taisyklė reiškia, jog yra nustatyta savanoriškai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kitam asmeniui, kuria grindžiamas ieškinys, taigi ši taisyklė grindžiama ieškinio pagrindu, o ne šalių tapatybe(24). Galiausiai jis pažymėjo, kad skrydį vykdantį oro vežėją, kaip antai nurodytą Reglamento Nr. 261/2004 3 straipsnio 5 dalies antrame sakinyje, – vežėją, kuris su atitinkamu keleiviu nėra sudaręs sutarties, bet kuris vykdo pagal šį reglamentą tenkančias prievoles, taigi laikomas veikiančiu asmens, sudariusio sutartį su šiuo keleiviu, vardu, – reikia suprasti kaip vykdantį prievoles, savanoriškai prisiimtas keleivio sudarytos sutarties šalies atžvilgiu, kylančias iš šios sutarties.

32.      Kita vertus, Sprendime Flightright ir kt. Teisingumo Teismas pateikė Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio aiškinimą, susijusį su oro transporto paslaugų teikimo vietos nustatymu tokiais atvejais, kokie buvo nagrinėjami tose pagrindinėse bylose, t. y. kai buvo atidėtas jungiamasis skrydis, vykdytas dviejų oro transporto bendrovių, iš kurių viena nebuvo sudariusi sutarties su atitinkamais keleiviais(25). Šiuo klausimu jis pateikė bendro pobūdžio argumentus, kurie, mano manymu, yra reikšmingi ir šioje byloje.

33.      Taigi Teisingumo Teismas priminė, kad būtina pakankamai glaudi sąsaja tarp teismo ir bylos, kuriai taikytinas Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas, esminių aplinkybių, nes tokia sąsaja būtina pagal visas specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas šioje nuostatoje, ir tokį glaudaus ryšio kriterijų patvirtina šio reglamento 12 konstatuojamoji dalis(26). Teisingumo Teismas taip pat patikrino, ar pateikiamas aiškinimas atitinka nuspėjamumo principą, nurodytą minėto reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje, kurio taikymą šiomis jurisdikcijos taisyklėmis siekiama užtikrinti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas galėtų lengvai nustatyti kompetentingą teismą. Be to, jis pabrėžė, kad, kai savanoriškai sudarytus oro vežėjų komercinius susitarimus, kaip antai aptariamuosius, vykdo skrydį vykdantis oro vežėjas, kuris nėra sudaręs sutarties su keleiviu, laikoma, kad jis veikia oro vežėjo, sudariusio sutartį su atitinkamu keleiviu, vardu.

34.      Mano nuomone, pateikti argumentai ir išaiškinimai mutatis mutandis taikytini šioje byloje(27), todėl ieškinys, kaip antai ieškovės pareikštas pagrindinėje byloje, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto taikymo sritį.

35.      Iš tikrųjų byloje, kurioje priimtas Sprendimas Flightright ir kt., kaip ir šioje byloje, ieškinys dėl žalos atlyginimo už ilgam laikui atidėtą skrydį grindžiamas prievolėmis, kylančiomis iš pirminės keleivio sudarytos sutarties, kurios netinkamu vykdymu jis remiasi grįsdamas savo reikalavimą. Šioje byloje atsakovė – tai taip pat oro transporto vežėja, kuri nėra asmuo, sudaręs ginčijamą sutartį su keleiviu, nagrinėjamu atveju – kelionių agentūra, bet kuri savanoriškai sutiko, kiek tai susiję su šiuo asmeniu, vykdyti skrydį, taigi ir jo vardu prisiimti iš Reglamento Nr. 261/2004 kylančias prievoles(28), kuriomis grindžiamas minėtas ieškinys. Mano manymu, šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad ginčijamas skrydis buvo parduotas kartu su nakvyne, t. y. įtrauktas į „kelionės paslaugų paketą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 90/314(29), nes ši aplinkybė niekaip nekeičia nei teisinių prievolių, kuriomis remiasi ieškovė, sutartinio pobūdžio, nei jos ieškinio pagrindo. Todėl, mano nuomone, tokį ieškinį, kaip pareikštas pagrindinėje byloje, apima sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą(30).

36.      Konkrečiau kalbant, toks ieškinys, mano nuomone, atitinka su paslaugomis susijusį kriterijų, nurodytą minėto 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje, t. y. susijusį su aptariamų oro transporto paslaugų teikimo vieta. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su šios nuostatos išaiškinimu nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo, keleivių pateiktus remiantis Reglamentu Nr. 261/2004(31), manau, kad kompetentingas nagrinėti tokį ieškinį, kaip pareikštas pagrindinėje byloje, yra teismas, turintis jurisdikciją teritorijoje, kurioje yra atidėto skrydžio įvykdymo vieta, suprantama kaip, ieškovo nuožiūra, lėktuvo išvykimo ar atvykimo vieta, nurodyta atitinkamo keleivio ir kelionių agentūros sutartyje(32), nes viena ar kita šių vietų paprastai sutampa su keleivio nuolatine gyvenamąja vieta.

37.      Pritariu Teisingumo Teismui, Sprendime Flightright ir kt. pabrėžusiam, kad, nors skrydį vykdantis oro vežėjas nėra kita keleivio sudarytos sutarties šalis, pagal siūlomą aiškinimą atsižvelgiama į nuspėjamumo ir glaudaus ryšio tikslus, kurių siekiama visomis specialiosios jurisdikcijos taisyklėmis, nustatytomis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte, nes šis vežėjas sutiko vykdyti iš Reglamento Nr. 261/2004 kylančias prievoles minėto kontrahento vardu. Taigi nagrinėjamu atveju, kadangi Danijoje įsteigtas oro vežėjas savanoriškai sutiko įvykdyti skrydį, kurį pardavė Čekijos kelionių agentūra, jis negalėjo nežinoti nei išvykimo vietos (esančios Čekijos Respublikoje), nei atvykimo vietos (esančios Islandijoje), taigi galėjo, kaip ir atitinkama keleivė, pagrįstai manyti, kad galimas ieškinys bus pareikštas Čekijos teisme, kuris ir geografiniu požiūriu yra tinkamas, kad galėtų jį nagrinėti.

38.      Todėl, mano nuomone, į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakytina, jog Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad jis taikomas ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kurį pareiškia keleivis skrydį vykdžiusiam oro vežėjui, nors šios šalys nėra sudariusios sutarties ir šis skrydis buvo paslaugų, teikiamų pagal ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį, paketo dalis.

B.      Dėl jurisdikcijos taisyklių, nustatytų Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnyje, taikymo (antrasis klausimas)

39.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar teisinis santykis, siejantis keleivį ir skrydį vykdantį oro vežėją, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnio, apimančio 15–17 straipsnius, kuriuose nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, „susijusios su vartotojų sutartimis“, taikymo sritį.

40.      Čekijos vyriausybė į šį klausimą siūlo atsakyti taip, kad pagrindinėje byloje aptariamas santykis negali būti laikomas vartojimo sutartimi, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį. O Komisija yra tos nuomonės, kad šio reglamento II skyriaus 4 skirsnio nuostatos šiomis aplinkybėmis turėtų būti taikomos. Savo ruožtu manau, atvirkščiai, kad ieškiniui, nagrinėjamam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, negali būti taikomos jurisdikcijos taisyklės, nustatytos minėtame 4 skirsnyje.

41.      Visų pirma pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia kyla klausimas, ar jo paties jurisdikcija nagrinėti pagrindinę bylą gali būti grindžiama minėto reglamento 16 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią vartotojas ieškinį kitai sutarties šaliai gali pareikšti arba savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, arba valstybės narės, kurioje yra nuolatinė atsakovo gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose.

42.      Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijai, numatytai Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 1 dalyje, yra nustatytos trys taikymo sąlygos, nurodytos šio reglamento 15 straipsnio 1 dalyje. Tai kumuliacinės sąlygos: pirma, sutarties šalis turi būti vartotojas, veikiantis tikslu, kurį galima laikyti nesusijusiu su jo profesine veikla, antra, verslininko ir tokio vartotojo sutartis turi būti iš tikrųjų sudaryta ir, trečia, tokia sutartis turi priklausyti kuriai nors iš minėto 15 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nurodytų kategorijų(33).

43.      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės nėra tiesiogiai susijusios su šiomis trimis sąlygomis, nes, atrodo, neginčijama, kad šiuo atveju jos yra įvykdytos, bent jau kiek tai susiję su ieškovės pagrindinėje byloje ir kelionių agentūros sudaryta sutartimi(34). Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, nes verslininkas, kuriam pareikštas ieškinys pagrindinėje byloje, nėra tas, su kuriuo atitinkama vartotoja sudarė sutartį, lemiančią teisines prievoles, kurios yra šios bylos dalykas.

44.      Be to, primintina, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalį šio reglamento II skyriaus 4 skirsnis netaikomas vežimo sutarčiai, išskyrus „sutartį, kurioje už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir nakvynė“, be to, patikslintina, kad ši formuluotė turi būti aiškinama atsižvelgiant į sąvoką „kelionės paslaugų paketas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 90/314(35). Taigi oro transporto keleivis, nusiperkantis paprastą lėktuvo bilietą, negali remtis specialiosios jurisdikcijos taisyklėmis, susijusiomis su vartojimo sutartimis, nustatytomis minėtame 4 skirsnyje, kitaip nei keleivis, nusiperkantis lėktuvo bilietą, kuris yra kelionės paslaugų paketo dalis(36).

45.      Nagrinėjamu atveju atidėtas skrydis, dėl kurio atitinkama keleivė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, buvo pirktas kartu su nakvyne, taigi aišku, kad jei šis ieškinys būtų pareikštas kelionių agentūrai, kuri pardavė su šiuo skrydžiu susijusį lėktuvo bilietą, būtų taikomos minėto 4 skirsnio nuostatos. Vis dėlto nėra akivaizdu, kad taip turėtų būti ir tuo atveju, jei, kaip pagrindinėje byloje, ieškinys pareikštas tik trečiajam asmeniui, kuris yra skrydį vykdantis oro vežėjas.

46.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, mano manymu, iš esmės kyla klausimas, ar gali būti pripažinta, kad jurisdikciją, kuri galėtų kilti iš vartotojo ir kelionių agentūros sudarytos sutarties dėl kelionės paslaugų paketo, jeigu ieškinys būtų pareikštas šiai agentūrai, turi ir skrydį vykdantis oro vežėjas(37), taigi jam, kaip ir šiai agentūrai, kurios atžvilgiu jis sutiko vykdyti ginčijamą skrydį, būtų galima pareikšti ieškinį vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme(38).

47.      Komisija pritaria tokiam plačiam aiškinimui, kurį pateikė ir L. Králová pagrindinėje byloje. Komisijos teigimu, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies pabaigoje nustatyta išimtis, taigi ir šio reglamento II skyriaus 4 skirsnis, turėtų būti taikomi pagrindinėje byloje, nes prievolės, tenkančios, viena vertus, pagal vartotojo ir kelionių agentūros sutartį, kurioje numatyta kelionė ir nakvynė, ir, kita vertus, pagal šios agentūros ir oro vežėjo komercinį susitarimą, yra neatskiriamai susijusios, net jei šios prievolės tenka skirtingiems kontrahentams. Dėl toliau nurodytų priežasčių nepritariu šiam požiūriui.

48.      Pirma, atsižvelgdamas į visų nuostatų, išdėstytų Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnyje „Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis“, formuluotes, esu linkęs, kaip ir Čekijos vyriausybė, manyti priešingai nei Komisija. Iš tikrųjų šiose nuostatose kalbama apie „sutart[į], kurią <...> vartotojas <...> sudaro“, apie tai, kad „vartotojas sudaro sutartį su šalimi“, apie „kit[ą]“ vartotojo sudarytos „sutarties šal[į]“ ir susitarimą dėl teismo pasirinkimo, sudarytą „tarp vartotojo ir kitos sutarties šalies“(39), todėl, atsižvelgdamas į šias formuluotes, manau, jog ne tik tai, kad vartojimo sutartis tikrai būtų sudaryta(40), bet ir šalių tapatybė(41) turi lemiamą reikšmę taikant minėtame skirsnyje nustatytas jurisdikcijos taisykles, kitaip nei taikant šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą, kai kalbama apie specialiąją jurisdikciją „byloje dėl sutarties“(42). Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „[Reglamento Nr. 44/2001] 16 straipsnio 1 dalyje su vartotojais sudarytų sutarčių srityje nustatytos jurisdikcijos taisyklės pagal šios nuostatos tekstą taikomos tik vartotojo kitai sutarties šaliai pareikštam ieškiniui, o tai neišvengiamai reiškia, jog vartotojas su atitinkamu verslininku turi būti sudaręs sutartį“(43).

49.      Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, dėl Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnio taikymo negalima manyti, kad atsakovė, t. y. skrydį vykdanti oro vežėja, yra verslininkė, su kuria vartotoja sudarė atitinkamą sutartį. Čekijos vyriausybė, mano manymu, teisingai pabrėžia, kad nors tokiomis aplinkybėmis keleivės ieškinys, pareikštas vežėjai, laikytinas susijusiu su „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą(44), tai savaime visai nereiškia, kad šias šalis sieja sutartiniai santykiai pagal šio reglamento II skyriaus 4 skirsnį. Šią skirtį lemia tai, kad jurisdikcijos taisyklių, nustatytų minėto 5 straipsnio 1 punkte, taikymo sritis ir įgyvendinimo sąlygos skiriasi nuo jurisdikcijos taisyklių, nustatytų minėtame 4 skirsnyje, be to, patikslintina, kad pastarosios reiškia pirmųjų taikymo išimtį(45).

50.      Antra, pažymėtina, kad nors ieškovė pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigė, jog Sprendime Maletic Teisingumo Teismas Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „kita sutarties šalis“ išaiškino taip, kad „tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, ji taip pat reiškia operatoriaus, su kuriuo vartotojas sudarė sutartį ir kuris turi buveinę vartotojo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kontrahentą“(46). Komisija, grįsdama aiškinimą, kurį ji siūlo šioje byloje, taip pat remiasi šiuo sprendimu, bet, mano nuomone, klysta.

51.      Pritardamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir Čekijos vyriausybei, norėčiau pažymėti, kad aplinkybės, susiklosčiusios byloje, kurioje priimtas Sprendimas Maletic, buvo daugeliu atžvilgių kitokios nei aptariamosios šioje byloje(47). Vėliau priimtame sprendime(48) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Sprendime Maletic pateiktas aiškinimas „paremtas specifinėmis aplinkybėmis, kuriomis vartotojas buvo konkrečiai [iškart] neatsiejamai susaistytas sutartimi su dviem kontrahentais“(49), ir jame atsižvelgiama į tai, kad „jeigu kitoje valstybėje narėje įsteigtam kontrahentui nebūtų taikomas minėtas 16 straipsnis, teismas, į kurį kreiptasi su ieškiniu dėl dviejų kontrahentų solidarios atsakomybės pripažinimo, turėtų jurisdikciją tik tiek, kiek tai susiję su kitoje valstybėje narėje įsteigtu ūkio subjektu“(50). Teisingumo Teismas pridūrė, kad „toks aiškinimas negali būti taikomas šios pagrindinės bylos aplinkybėmis, nes joje sutartis su aptariamu profesionaliu tarpininku [verslininku] visiškai nebuvo sudaryta“(51).

52.      Tokia neigiama išvada, mano nuomone, darytina ir šioje byloje, nes, viena vertus, atitinkama vartotoja nebuvo iškart neatsiejamai susaistyta sutartimi su dviem kontrahentais, o buvo sudariusi sutartį tik su kelionių agentūra ir, kita vertus, pagrindinėje byloje pareikštu ieškiniu siekiama ne tokių kontrahentų solidariosios atsakomybės pripažinimo, o tik vieno verslininko, kuris nesudarė sutarties su šia vartotoja ir yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ji, patraukimo atsakomybėn.

53.      Trečia, pabrėžtina, kad mano siūlomas aiškinamas neprieštarauja Reglamentu Nr. 44/2001 siekiamiems tikslams, kuriuos nurodo Komisija.

54.      Dėl vienu metu vykstančių teismo procesų, taigi ir dėl nesuderinamų sprendimų rizikos(52), kurios Reglamentu Nr. 44/2001 iš esmės siekiama išvengti, kaip matyti iš šio reglamento 15 konstatuojamosios dalies ir kaip Teisingumo Teismas yra priminęs, be kita ko, Sprendime Maletic, norėčiau tik konstatuoti, kad kalbant apie tokį ieškinį, kaip pareikštas pagrindinėje byloje, šios rizikos nėra ir kad jos prevencija bet kuriuo atveju nėra pagrindinis tikslas, kurio siekiama minėto reglamento II skyriaus 4 skirsniu.

55.      Dėl vartotojo apsaugos, kurią Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsniu konkrečiai siekiama užtikrinti, nustatant palankesnes šios silpnesniosios šalies interesams jurisdikcijos taisykles, kaip pažymima šio reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje(53), pažymėtina, kad Komisija, grįsdama savo teiginį(54), aiškiai nurodo šį tikslą, tačiau, mano manymu, yra neteisi.

56.      Iš tikrųjų Teisingumo Teismas ne kartą priminė, kad minėto 4 skirsnio nuostatos turi būti aiškinamos siaurai, taigi jų aiškinimas negali apimti daugiau nei atvejus, kurie jose aiškiai nurodyti(55), be to, atsižvelgiant ne tik į bendrą jurisdikcijos taisyklę, nustatytą minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalyje(56), bet ir į specialiosios jurisdikcijos taisykles, nustatytas minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkte(57).

57.      Be to, dėl Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 1 dalies Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog „sąlyga, kad aptariamas vartotojas ir profesionalus tarpininkas [verslininkas] būtų sudarę sutartį, leidžia garantuoti jurisdikcijos priskyrimo numatomumą, kuris yra vienas iš [šio reglamento] tikslų, kaip tai matyti iš [jo] 11 konstatuojamosios dalies“(58). Taigi tai, kad verslininkui, remiantis šio 16 straipsnio 1 dalimi, teisme, turinčiame jurisdikciją teritorijoje, kurioje yra silpnesniosios šalies, kokia yra vartotojas, nuolatinė gyvenamoji vieta, gali būti pareikštas ieškinys, atsveria reikalavimas, kad tarp jų turi būti sudaryta sutartis, iš kurios kyla minėtas numatomumas.

58.      Iš to, mano nuomone, matyti, kad nėra pagrindo taikyti silpnesniąją šalį apsaugančias jurisdikcijos taisykles, nustatytas minėto reglamento II skyriaus 4 skirsnyje, pirmiausia 16 straipsnio 1 dalyje, tokiomis aplinkybėmis, kokiomis pareikštas ieškinys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, t. y. kai atitinkama vartotoja nėra sudariusi sutarties su verslininku, kuriam pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo.

59.      Todėl siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnio, kuriame yra 15–17 straipsniai, nuostatas reikia aiškinti taip, kad jos tokiam ieškiniui netaikytinos.

C.      Dėl galimybės keleiviui, kurio skrydis, pirktas kaip kelionės paslaugų paketo, patenkančio į Direktyvos 90/314 taikymo sritį, dalis, buvo atidėtas, pareikšti ieškinį skrydį vykdančiam oro vežėjui remiantis Reglamento Nr. 261/2004 6 ir 7 straipsniais (trečiasis klausimas)

60.      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar skrydį vykdančiam oro vežėjui gali pareikšti ieškinį keleivis, siekdamas įgyvendinti iš Reglamento Nr. 261/2004 kylančias teises, nors šios šalys nėra sudariusios sutarties ir aptariamas skrydis buvo nupirktas kelionių agentūroje, kaip kelionės paslaugų paketo, patenkančio į Direktyvos 90/314 taikymo sritį, dalis.

61.      Pateikdamos skirtingas formuluotes ir nurodydamos skirtingus pagrindus, ir Čekijos vyriausybė(59), ir Komisija(60) siūlo į šį klausimą atsakyti teigiamai. Aš taip pat esu tos nuomonės, kad į jį reikia atsakyti teigiamai atsižvelgiant į toliau pateikiamus argumentus.

62.      Visų pirma pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės yra susiję su dviem probleminiais aspektais.

63.      Vienas iš šių aspektų reiškia tai, kad reikia nustatyti, ar iš Reglamento Nr. 261/2004 kylančios prievolės tenka oro vežėjui, įvykdžiusiam ginčijamą skrydį asmens, sudariusio sutartį su keleiviu, vardu(61), net ir tuo atveju, jei, kaip šioje byloje, šis asmuo pardavė keleiviui kelionės paslaugų paketą, o ne vien lėktuvo bilietą. Šiuo klausimu norėčiau tik pažymėti, kad, manau, jog taip ir yra, atsižvelgiant į argumentus, susijusius su išvadomis, darytinomis iš Sprendimo Flightright ir kt., kuriuos išdėsčiau nagrinėdamas pirmąjį prejudicinį klausimą(62). Be to, Komisija, remdamasi šiuo sprendimu(63), laikosi nuomonės, kad šiomis aplinkybėmis keleivis gali pareikšti ieškinį vežėjui, vykdančiam prievoles, savanoriškai prisiimtas kelionių agentūros, pardavusios skrydį, kuris yra kelionės paslaugų paketo dalis, atžvilgiu.

64.      Kitas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas probleminis aspektas, dėl kurio, mano manymu, kyla daugiau keblumų, yra susijęs su teisių, kylančių iš Reglamento Nr. 261/2004 ir Direktyvos 90/314, suderinimu(64) pagrindinės bylos aplinkybėmis.

65.      Panašus prašymas neseniai buvo pateiktas nagrinėjant bylą, kurioje priimtas Sprendimas Aegean Airlines(65), susijęs su teise iš oro vežėjo atgauti už lėktuvo bilietą sumokėtą sumą skrydžio atšaukimo atveju, pirmiausia jei kelionės organizatoriui(66) yra iškelta bankroto byla. Šiame sprendime Teisingumo Teismas „Reglamento Nr. 261/2004 8 straipsnio 2 dal[į][(67)] [išaiškino] taip, kad keleivis, kuris pagal Direktyvą 90/314 turi teisę kreiptis į kelionės organizatorių dėl sumos, sumokėtos už lėktuvo bilietą[,] grąžinimo, remdamasis minėtu reglamentu nebegali reikalauti grąžinti minėtos sumos iš oro vežėjo, įskaitant atvejus, kai kelionių organizatorius yra finansiškai nepajėgus grąžinti už bilietą sumokėtos sumos ir nesiėmė jokių priemonių tai užtikrinti“(68). Toks aiškinimas, mano nuomone, pateiktinas dėl priežasčių, kurias nurodžiau savo išvadoje toje byloje(69).

66.      Pabrėžtina, kad šioje byloje, nors pateiktas klausimas susijęs su visomis teisėmis, kurias keleivis turi pagal Reglamentą Nr. 261/2004, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti(70), kad pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys grindžiamas būtent šio reglamento 6 ir 7 straipsniais, numatančiais atitinkamai sąlygas, kuriomis skrydžio ilgo atidėjimo atveju skrydį vykdantis oro vežėjas turi suteikti keleiviui pagalbą laikydamasis šio reglamento 8 ir 9 straipsniuose nustatytos tvarkos, ir nustatyto dydžio kompensaciją, remiantis Sprendime Sturgeon ir kt. pateiktu aiškinimu, kad žala, padaryta dėl skrydžio atidėjimo bent trims valandoms, kaip nagrinėjamu atveju, prilyginama panaikintam skrydžiui.

67.      Dėl reikšmingų Reglamento Nr. 261/20 nuostatų formuluotės ir sistemos pažymėtina, kad šiame reglamente yra tam tikrų nuostatų, apskritai susijusių su jo ir Direktyvos 90/314 suderinimu. Pavyzdžiui, šio reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad juo užtikrinama apsauga turėtų būti taikoma ir keleiviams, vykstantiems skrydžiais, kurie yra kelionės paslaugų paketo dalis, o toks paketas patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį. Be to, minėto reglamento 3 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jis neturi įtakos keleivių teisėms, įtvirtintoms Direktyvoje 90/314(71).

68.      Dėl Reglamento Nr. 261/2004 8 straipsnio 2 dalies, išaiškintos Sprendime Aegean Airlines, pažymėtina, kad joje konkrečiai nustatyta, jog teisė atgauti už lėktuvo bilietą sumokėtą sumą, nurodyta šio straipsnio 1 dalies a punkte(72), taikoma ir keleiviams, kurių skrydžiai yra kelionės paslaugų paketo dalis, išskyrus teisę atgauti sumokėtą sumą, jei tokia teisė įgyjama pagal Direktyvą 90/314(73), nors tai būtų tik potenciali galimybė. Minėtame sprendime, nurodęs Reglamento Nr. 261/2004 parengiamuosius dokumentus(74) ir priminęs šio reglamento 3 straipsnio 6 dalies turinį, Teisingumo Teismas nusprendė, jog šio 8 straipsnio 2 dalis reiškia, kad teisės atgauti už bilietą sumokėtą sumą, turimos atitinkamai pagal šį reglamentą ir Direktyvą 90/314(75), netaikomos kartu, nes tokia kumuliacija nėra pagrįsta ir gali lemti atitinkamo keleivio nepagrįstą perteklinę apsaugą skrydį vykdančio oro vežėjo nenaudai, kuriam tokiu atveju kyla rizika prisiimti dalį kelionių organizatoriui tenkančios atsakomybės pastarojo klientui pagal šio organizatoriaus su šiais klientais sudarytas sutartis(76).

69.      Vis dėlto Reglamento Nr. 261/2004 6 ir 7 straipsniuose, kuriuos šioje byloje prašoma išaiškinti kaip taikomus prašymui dėl nustatyto dydžio kompensacijos už skrydžio atidėjimą ilgam laikui, kaip antai aptariamam pagrindinėje byloje, nėra aiškios su Direktyva 90/314 susijusios išlygos, kuri būtų lygiavertė nurodytai šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies pabaigoje, apribotai prašymais atgauti už lėktuvo bilietą sumokėtą sumą(77).

70.      Iš šio formuluočių skirtingumo, mano manymu, aiškiai matyti, kad teisė į kompensaciją, nustatyta Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje, apimanti tiek visus panaikintus skrydžius, tiek bent trims valandoms atidėtus skrydžius(78), taikytina keleiviui, kurio skrydis yra kelionės paketo dalis, neatsižvelgiant į teisę į žalos atlyginimą ir teisę į kompensaciją už sutarties nevykdymą, suteikiamas Direktyva 90/314 už paslaugų, kurios yra minėto paketo dalykas, nesuteikimą arba netinkamą suteikimą(79). Kitaip tariant, toks keleivis, mano nuomone, gali prieš skrydį vykdantį oro vežėją remtis teise į standartinį žalos atlyginimą pagal Reglamentą Nr. 261/2004(80), o prieš asmenį, pardavusį jam kelionės paslaugų paketą, – teise į individualizuotą žalos atlyginimą pagal Direktyvą 90/314, lygų vertės tarp paslaugų, kurios buvo numatytos kelionės sutartyje, ir paslaugų, kurios buvo faktiškai suteiktos, skirtumui.

71.      Nagrinėjamu atveju žala, patirta dėl skrydžio atidėjimo ilgam laikui, kaip antai nurodyta ieškovės pagrindinėje byloje, mano manymu, savaime negali būti siejama su pastarosios rūšies žalos atlyginimu, net jei atitinkamo skrydžio laikas veikiausiai buvo nurodytas keleivės ir kelionių agentūros sutartyje. Tačiau, mano nuomone, Direktyvoje 90/314 nustatytą kelionių organizatoriui tenkančią pareigą atlyginti žalą gali lemti toks atidėjimas, jei įrodoma, kad dėl jo buvo netinkamai suteiktos kitos paslaugos, kurios yra minėto paslaugų paketo dalykas. Vis dėlto, kaip nurodžiau nagrinėdamas bylą Aegean Airlines(81), reikia vengti, kad dėl kartu taikomų teisių į žalos atlyginimą, turimų ir pagal Reglamentą Nr. 261/2004, ir pagal Direktyvą 90/314, nebūtų vykdoma perteklinė apsauga, todėl, mano manymu, sumas, mokėtinas pagal šį reglamentą, reikėtų galimai atimti iš sumų, mokėtinų pagal šią direktyvą(82).

72.      Dėl istorinių aplinkybių, su kuriomis susijusios šioje byloje reikšmingos nuostatos, atsižvelgdamas į tai, ką Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Aegean Airlines, ir į savo pastabas, išdėstytas byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, pateiktoje išvadoje(83), norėčiau pabrėžti, jog iš Reglamento Nr. 261/2004 parengiamųjų dokumentų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino ne atsieti keleivius, kurių skrydis yra kelionės paslaugų paketo dalis, nuo šio reglamento taikymo srities, o sudaryti jiems galimybę naudotis šiuo reglamentu suteikiamomis teisėmis, kartu išlaikant pakankamą apsaugą užtikrinančią sistemą, kuri anksčiau buvo sukurta šių keleivių naudai Direktyva 90/314. Pirmiausia teisė į standartinį žalos atlyginimą, kylanti iš Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio, žinoma, yra nurodyta tarp esminių teisių, kurios oro transporto keleiviams suteikiamos šiuo teisės aktu ir kurių įgyvendinimą turi užtikrinti skrydį vykdantis oro vežėjas(84), o jos atitikmens, mano nuomone, nėra Direktyva 90/314 nustatytoje sistemoje, pagal kurią prievolės tenka kelionių organizatoriui.

73.      Tęsiant mintį apie laiko aspektą, mano manymu, reikia atsižvelgti ir į Direktyvos 2015/2302, pakeitusios Direktyvą 90/314, turinį(85), nes naujojoje direktyvoje, susijusioje su kelionės paslaugų paketu, esama nuostatų, kuriose tiksliai nurodyta, kaip derinti šią direktyvą su Reglamentu Nr. 261/2004 atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytą teisę į žalos atlyginimą ar kainos sumažinimą(86). Iš jų pirmiausia matyti, kad sumos, skirtos pagal Direktyvą 2015/2302 dėl netinkamo kelionės paslaugų teikimo, ir sumos, skirtos pagal kitus minimus Sąjungos teisės aktus, tarp kurių nurodytas ir Reglamentas Nr. 261/2004, turi būti išskaitytos vienos iš kitų, kad būtų išvengta žalos atlyginimo permokų. Panašūs samprotavimai išdėstyti Komisijos pranešime dėl Reglamento Nr. 261/2004, paskelbtame po Direktyvos 2015/2302 priėmimo(87). Mano manymu, tai reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas jau yra aiškiai pripažinęs, kad teisė į žalos atlyginimą, įtvirtinta Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje, gali būti taikoma keleiviams, kurių skrydis yra kelionės paslaugų paketo dalis.

74.      Dėl reikšmingomis nuostatomis siekiamų tikslų(88) pažymėtina, jog iš Reglamento Nr. 261/2004 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo reglamentu iš esmės siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, nors šiuo teisės aktu taip pat siekiama suderinti apsaugomų keleivių ir oro vežėjų interesus.

75.      Vis dėlto tai, kad visų kategorijų oro transporto keleiviams, įskaitant tuos, kurių skrydis yra kelionės paslaugų paketo dalis, leidžiama naudotis teise į žalos atlyginimą, kylančia iš Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio, visiškai atitinka šiuo reglamentu siekiamą pagrindinį tikslą(89) ir nekliudo įgyvendinti juo siekiamo papildomo tikslo, nes vadovaujantis šio reglamento 13 straipsniu skrydį vykdantis oro vežėjas, pagal šį teisės aktą sumokėjęs keleiviui kompensaciją, gali remdamasis taikytina nacionaline teise reikalauti kompensacijos iš bet kurio asmens, atsakingo už tai, kad jis negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų(90).

76.      Be to, kalbant apie praktinius aspektus, pažymėtina, kad, kitaip nei dėl prašymo grąžinti už lėktuvo bilietą sumokėtą sumą, grindžiamo Reglamento Nr. 261/2004 8 straipsniu, dėl kurio kyla sunkumų, nes skrydį vykdančiam oro vežėjui gali būti sunku nustatyti skrydžio pirkimo kainą, kai jis yra trečiojo asmens parduoto kelionės paslaugų paketo dalis(91), dėl prašymo atlyginti žalą pagal šio reglamento 7 straipsnį tokiomis pačiomis pardavimo aplinkybėmis tokių kainos apskaičiavimo sunkumų nekyla, nes tokiu atveju keleiviui mokėtina suma yra nustatyta iš anksto, remiantis suvienodintais kriterijais, nurodytais pastarajame straipsnyje(92).

77.      Galiausiai norėčiau patikslinti, kad nepritariu Čekijos vyriausybės nuomonei, pagal kurią teigiamas atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą turėtų apsiriboti atvejais, kai už atidėjimą atsakomybė tenka skrydį vykdančiam oro vežėjui(93), nes jis turi turėti galimybę išsiginti atsakomybės, pateikdamas įrodymus dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių(94). Savo ruožtu manau, kad atsakant į šį klausimą svarbiausia nustatyti tai, ar keleiviai gali tokiam oro vežėjui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o ne tai, kokiomis sąlygomis jis gali išvengti prievolės atlyginti keleiviui už padarytą žalą, iš esmės jam tenkančios pagal Reglamentą Nr. 261/2004.

78.      Todėl, mano manymu, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 261/2004 6 ir 7 straipsnius reikia aiškinti taip, kad skrydžio, kuris buvo atidėtas trims ar daugiau valandų, keleivis turi galimybę remdamasis šiuo reglamentu skrydį vykdžiusiam oro vežėjui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, nors šios šalys nebuvo sudariusios sutarties ir šis skrydis buvo paslaugų paketo, kuriam taikoma Direktyva 90/314, dalis, o šios paslaugos turėjo būti suteiktos pagal šio keleivio ir kelionių agentūros sutartį.

V.      Išvada

79.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Obvodní soud pro Prahu 8 (Prahos 8‑asis apylinkės teismas, Čekijos Respublika) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.       2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad jis taikomas ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kurį pareiškia keleivis skrydį vykdžiusiam oro vežėjui, nors šios šalys nėra sudariusios sutarties ir šis skrydis buvo paslaugų, teikiamų pagal ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį, paketo dalis.

2.      Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnio, kuriame yra 15–17 straipsniai, nuostatas reikia aiškinti taip, kad jos tokiam ieškiniui netaikytinos.

3.      2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, 6 ir 7 straipsnius reikia aiškinti taip, kad skrydžio, kuris buvo atidėtas trims ar daugiau valandų, keleivis turi galimybę remdamasis šiuo reglamentu skrydį vykdžiusiam oro vežėjui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, nors šios šalys nebuvo sudariusios sutarties ir šis skrydis buvo paslaugų paketo, kuriam taikoma 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314 dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų, dalis, o šios paslaugos turėjo būti suteiktos pagal šio keleivio ir kelionių agentūros sutartį.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL L 46, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., t. 8, p. 10 ).


3      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., t. 4, p. 42).


4      1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (OL L 158, 1990, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., t. 10, p. 132).


5      2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).


6      Žr. šios išvados 18 punktą.


7      Šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 44/2001 21 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnio 3 dalį, taip pat 2005 m. spalio 19 d. Briuselyje pasirašytą Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 299, 2005, p. 62). Taip pat žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Sunico ir kt. (C‑49/12, EU:C:2013:545, 5 punktas).


8      2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (OL L 326, 2015, p. 1).


9      2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas (C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, toliau – Sprendimas Sturgeon ir kt.), kuriame Teisingumo Teismas Reglamento Nr. 261/2004 5, 6 ir 7 straipsnius išaiškino taip, kad „teisės į kompensaciją taikymo tikslais atidėtų skrydžių keleiviai gali būti prilyginti atšauktų skrydžių keleiviams, taigi jie gali remtis šio reglamento 7 straipsnyje numatyta teise į kompensaciją, kai dėl atidėto skrydžio praranda tris valandas ar daugiau laiko“ (69 punktas). Taip pat žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimą České aerolinie (C‑502/18, EU:C:2019:604, 19 punktas).


10      Šiuo klausimu žr. šios išvados 10 punktą.


11      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad įteikė ieškinį atsakovei ir paskyrė posėdį, tačiau ji į posėdį neatvyko, todėl jo jurisdikcija pagal minėto reglamento 24 straipsnį negalėjo būti nustatyta. Beje, jo prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra siejamas su šia nuostata.


12      Patikslintina, kad teisė, kuria ieškovė pagrindinėje byloje remiasi dėl skrydžio atidėjimo ir kuri grindžiama Reglamento Nr. 261/2004 6 ir 7 straipsniais, kaip juos išaiškino Teisingumo Teismas Sprendime Sturgeon ir kt. (69 punktas), – tai teisė į nustatyto dydžio ir visiems keleiviams vienodą kompensaciją (žr., be kita ko, 2016 m. kovo 10 d. Sprendimą Flight Refund (C‑94/14, EU:C:2016:148, 45 punktas)). Be to, neginčijama, kad nagrinėjamu atveju įvykdytos su šio reglamento taikymo sritimi susijusios sąlygos, nurodytos jo 3 straipsnyje. Galiausiai taip pat neginčijama, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas remiantis vien Reglamentu Nr. 261/2004, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas (žr., be kita ko, 2016 m. kovo 10 d. Sprendimą Flight Refund (C‑94/14, EU:C:2016:148, 46 punktas), 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimą Ryanair (C‑464/18, EU:C:2019:311, 24 punktas) ir mano išvadą, pateiktą byloje Guaitoli ir kt. (C‑213/18, EU:C:2019:524, 32, 35 ir paskesni punktai)).


13      Nors, atsižvelgdamas į atsakymus, siūlomus šioje išvadoje, laikysiuosi nagrinėjimo tvarkos, kuriai pirmenybę teikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vis dėlto norėčiau pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, susijusios su vartojimo sutartimis, yra lex specialis, taigi iš esmės turėtų būti nagrinėjamos pirmiau nei nuostatos, susijusios su bendro pobūdžio sutartiniais teisiniais santykiais (dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimą Engler (C‑27/02, EU:C:2005:33, 31 ir 32 punktai)).


14      Jeigu į trečiąjį klausimą Teisingumo Teismas atsakytų neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nuspręsti, kad ieškovės pagrindinėje byloje prašymas yra nepriimtinas ne dėl to, kad jis neturi jurisdikcijos, kaip būtų dviejų pirmųjų klausimų atveju, o dėl atsakovo statuso neturėjimo.


15      Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje „paketas“ apibrėžiamas kaip „iš anksto už bendrą kainą parengtas ir parduodamas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi iš toliau minimų turizmo paslaugų[,] kai paslaugų suteikimo trukmė yra daugiau nei 24 valandos arba yra įtraukta nakvynė:
a) transportas,      
b) apgyvendinimas,      
c) kitos turizmo paslaugos, nepriklausančios transportui ar apgyvendinimui, ir sudarančios gana didelę paketo dalį“.


16      Situacija gali būti dar sudėtingesnė, kai keleivis nusiperka kelionę interneto svetainėje, nes gali būti, kad faktinė jo sudarytos sutarties šalis yra kita bendrovė, t. y. tikroji šios kelionės organizatorė. Dėl visų čia iškeltų klausimų žr., be kita ko, Lambertye‑Autrand, M.‑C. de, „Contrats de prestations touristiques et for de protection des consommateurs dans l’espace judiciaire européen – Excursion sur les terres du for de protection du consommateur dans l’espace judiciaire européen en compagnie d’un voyageur de tourisme“, Mélanges offerts au professeur Pascale Bloch, Bruylant, Bruxelles, 2015, p. 381–397.


17      Šios taisyklės yra specialios, nes pagal jas nukrypstama nuo bendros taisyklės, nustatytos minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.


18      Dėl sąvokos „skrydį vykdantis oro vežėjas“, apibrėžtos Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio b punkte, žr. 2018 m. liepos 4 d. Sprendimą Wirth ir kt. (C‑532/17, EU:C:2018:527, 17–20 punktai) ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimą České aerolinie (C‑502/18, EU:C:2019:604, 23 punktas).


19      Šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą Falco Privatstiftung ir Rabitsch (C‑533/07, EU:C:2009:257, 40 punktas), 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Corman-Collins (C‑9/12, EU:C:2013:860, 42 punktas) ir 2016 m. liepos 14 d. Sprendimą Granarolo (C‑196/15, EU:C:2016:559, 31 punktas).


20      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo pirmiausia 2009 m. liepos 9 d. Sprendimą Rehder (C‑204/08, EU:C:2009:439, 47 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėti sutartimi su skrydį vykdančiu oro vežėju ir Reglamentu Nr. 261/2004 grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo turi, ieškovo nuožiūra, teismas, turintis jurisdikciją teritorijoje, kurioje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vieta, kaip jos apibrėžtos šioje sutartyje.


21      2018 m. kovo 7 d. sprendimas (C‑274/16, C‑447/16 ir C‑448/16, EU:C:2018:160, toliau – Sprendimas Flightright ir kt.). Pažymėtina, kad šis sprendimas priimtas po to, kai šioje byloje buvo priimta nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.


22      Patikslintina, kad minėti keleiviai oro transporto bendrovėje užsakė jungiamuosius skrydžius, kurių vieną dalį vykdė ši bendrovė, o kitą – skrydį vykdantis oro vežėjas (žr. Sprendimo Flightright ir kt. 22–24, 37 ir 64 punktus).


23      Žr. Sprendimą Flightright ir kt. (58–65 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


24      Be Sprendimo Flightright ir kt., dėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio, atitinkančio Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą Feniks (C‑337/17, EU:C:2018:805, 38–39 ir 48 punktai) ir 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimą Kerr (C‑25/18, EU:C:2019:376, 20 ir 23–26 punktai), kuriuose primenama, be kita ko, kad taikant minėtą jurisdikcijos taisyklę prievolės nustatymas būtinas, nes minėtomis nuostatomis grindžiama jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į prievolės, kuria remiantis pateiktas reikalavimas, vykdymo vietą.


25      Žr. Sprendimą Flightright ir kt. (66–78 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Minėto 5 straipsnio 1 punkto b papunktis jame aiškinamas taip, kad jungiamojo skrydžio atveju tokio skrydžio „įvykdymo“ vieta yra antrąjį skrydį vykdžiusio lėktuvo atvykimo vieta, jei abu skrydžius vykdė skirtingi oro vežėjai ir ieškinys dėl žalos atlyginimo už ilgam laikui atidėtą šį jungiamąjį skrydį pagal Reglamentą Nr. 261/2004 yra grindžiamas incidentu, įvykusių per pirmąjį iš šių skrydžių, kurį vykdė sutarties su atitinkamais keleiviais nesudaręs oro vežėjas.


26      Šioje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog svarbu, kad, be atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo, paprastai turinčio jurisdikciją pagal šio reglamento 2 straipsnį, kompetentingi galėtų būti ir kiti teismai, kurių jurisdikcija būtų grindžiama glaudžia sąsaja tarp teismo ir bylos arba siekiu padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Taip pat žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Nickel & Goeldner Spedition (C‑157/13, EU:C:2014:2145, 40 ir 41 punktai) ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą Feniks (C‑337/17, EU:C:2018:805, 34–36 punktai).


27      Be to, Komisija mano, jog tai, kad faktinės aplinkybės, susiklosčiusios šioje byloje ir bylose, kuriose priimtas Sprendimas Flightright ir kt., skiriasi (tuo, kad ieškovė šioje pagrindinėje byloje, viena vertus, nusipirko lėktuvo bilietą per kelionių agentūrą, o ne oro transporto bendrovėje, su kuria būtų sudariusi sutartį, ir, kita vertus, pasinaudojo teise į kompensaciją dėl tiesioginio, o ne jungiamojo skrydžio), nėra kliūtis tokiam taikymui.


28      Pagal nuostatas, susijusias su oro vežėju, vykdančiu skrydį atitinkamo keleivio sudarytos sutarties kitos šalies vardu, išdėstytas šio reglamento 2 straipsnio b punkto pabaigoje ir 3 straipsnio 5 dalies antrame sakinyje.


29      Atvirkščiai, aplinkybė, kad pagal sutartį, sudarytą su atitinkamu keleiviu, yra numatyta ir kelionė, ir nakvynė, turi lemiamą reikšmę atsakant į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus (žr. atitinkamai šios išvados 39 ir paskesnius punktus bei 60 ir paskesnius punktus).


30      Šiuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą, pateiktą sujungtose bylose Flightright ir kt. (C‑274/16, C‑447/16 ir C‑448/16, EU:C:2017:787, 52–61 punktai).


31      Žr. 2009 m. liepos 9 d. Sprendimą Rehder (C‑204/08, EU:C:2009:439, 43–47 punktai), Sprendimą Flightright ir kt. (68 punktas) ir 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimą Ryanair (C‑464/18, EU:C:2019:311, 27 punktas). Taip pat žr. mano išvadą, pateiktą byloje Guaitoli ir kt. (C‑213/18, EU:C:2019:524, 46 punktas).


32      Norėčiau pažymėti, jog baigdama savo rašytines pastabas Čekijos vyriausybė siūlo į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima tokį ieškinį, koks pareikštas pagrindinėje byloje, tačiau prieš tai nurodo, kad pagrindinėje byloje teismo jurisdikcija gali būti pagrįsta minėto 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka, todėl pirmiausia turi būti atsižvelgiama į aptariamos paslaugos teikimo vietą, t. y., remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, lėktuvo išvykimo arba atvykimo vietą.


33      Žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimą Česká spořitelna (C‑419/11, EU:C:2013:165, 30 punktas), 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37, 23 punktas) ir 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimą Hobohm (C‑297/14, EU:C:2015:844, 23 ir 24 punktai).


34      Pastaruoju atžvilgiu minėtos sąlygos, atrodo, yra įvykdytos, nes iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiamos informacijos matyti, kad, pirma, L. Králová veikė kaip galutinė privati vartotoja, antra, ji sudarė sutartį su kelionių agentūra, kuri, trečia, yra įsteigta valstybės narės, kurioje ši vartotoja nuolat gyvena, teritorijoje, kaip nurodyta Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 punkto c papunktyje.


35      Šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimą Pammer ir Hotel Alpenhof (C‑585/08 ir C‑144/09, EU:C:2010:740, 35–46 punktai).


36      Dėl lygiaverčių nuostatų, išdėstytų Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 4 skirsnyje, taip pat žr. 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimą Ryanair (C‑464/18, EU:C:2019:311, 29 punktas).


37      Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnyje aiškiai nurodyti atvejai, kuriais antrine jurisdikcija gali būti remiamasi prieš atsakovą, bet nė vienas iš šių atvejų (t. y. atsakovų daugetas, byla dėl laidavimo arba garantijos, priešieškinis arba byla, susijusi su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą) nėra aptariamas šioje byloje.


38      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šį prašymą pateikęs teismas pažymi, kad kyla klausimas, „ar oro vežėjui iškelta byla dėl nuostolių atlyginimo išlaiko vartojimo santykių požymius atsižvelgiant į pagrindinius sutartinius santykius tarp ieškovo (vartotojo) ir paslaugų paketo teikėjo, todėl vartotojas gali visus iš tų santykių kylančius reikalavimus reikšti viename teisme“.


39      Šie žodžių junginiai vartojami atitinkamai Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 17 straipsnio 3 punkte.


40      Šiuo klausimu žr. šios išvados 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimą Ilsinger (C‑180/06, EU:C:2009:303, 52 ir paskesni punktai).


41      Pastarasis kriterijus, mano nuomone, atitinka ir minėtomis nuostatomis siekiamą tikslą (žr. pirmiausia šios išvados 57 punktą).


42      Žr. šios išvados 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.


43      Žr. 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37, 32 punktas) ir 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Schrems (C‑498/16, EU:C:2018:37, 45 punktas). Išskirta mano.


44      Dėl šios išvados 25 ir paskesniuose punktuose nurodytų priežasčių.


45      Dėl minėto 4 skirsnio nuostatų išimtinio pobūdžio ir iš to darytinų išvadų žr. šios išvados 56 punktą.


46      2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas (C‑478/12, toliau – Sprendimas Maletic, EU:C:2013:735, 32 punktas).


47      Toje byloje buvo kalbama apie kelionės paslaugų paketą, kurį pardavė Vokietijoje įsteigta turizmo agentūra, bet kelionę organizavo Austrijoje įsteigta bendrovė; dėl šios kelionės Austrijoje nuolat gyvenantys sutuoktiniai, vartotojai, pareiškė ieškinį dėl šių dviejų verslininkų solidariosios atsakomybės pripažinimo (žr. Sprendimo Maletic 11–14 punktus). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šioje byloje Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas) atlikta analize, pažymi, kad joje, atvirkščiai, pirma, veiklos vykdytojas, turėjęs faktiškai suteikti ginčijamą paslaugą, privalėjo suteikti ne visas kelionės paslaugas, įtrauktas į paketą, o tik vežimo paslaugas ir, antra, ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį tik vienam verslininkui.


48      Žr. 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37, 33 punktas).


49      Iš tikrųjų Sprendimo Maletic 29 punkte pažymima, jog „net jeigu būtų daroma prielaida, kad vientisas sandoris, pagal kurį [atitinkami vartotojai] užsakė ir apmokėjo kelionės paketą lastminute.com interneto svetainėje, galėtų būti padalytas į du atskirus sutartinius santykius su, pirma, interneto kelionių agentūra lastminute.com ir, antra, kelionių organizatore TUI, pastarasis santykis negalėtų būti kvalifikuojamas kaip „visiškai vidaus santykis“, nes jis buvo neatsiejamai susijęs su pirmuoju sutartiniu santykiu, kadangi buvo sudarytas tarpininkaujant minėtai kelionių agentūrai, esančiai kitoje valstybėje narėje“.


50      Sprendimo Maletic 30 ir 31 punktuose nurodyta, kad „Reglamento Nr. 44/2001 13 ir 15 konstatuojamosiose [dalyse] numatyt[i] tiksl[ai], atitinkamai susij[ę] su vartotojo, kaip „silpnesnės [sutarties] šalies“, apsauga ir siekiu kuo labiau „sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai“[,] <...> prieštarauja sprendimui, kuris leistų [atitinkamiems vartotojams] vienu metu [skirtinguose teismuose] pareiškiant ieškinius patraukti atsakomybėn du operatorius, dalyvavusius užsakant [ginčijamą] <...> kelionės paketą ir tą kelionę organizuojant“.


51      Žr. 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37, 34 ir 35 punktai), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškovas, kuris kaip vartotojas iš profesionalaus tarpininko [verslininko], ieškovui ir obligacijų emitentui nesudarant sutarties, nusipirko pareikštinę obligaciją, pareikšdamas ieškinį šiam emitentui negali remtis jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį.


52      Šiuo klausimu Komisija teigia, kad pagal jos pateikiamą aiškinimą, nusprendęs pareikšti ieškinį tiek kelionių agentūrai, tiek kitiems su ja susijusiems asmenims, vartotojas (viename) teisme gali remtis teisėmis, kurias turi atsižvelgiant į visas neatsiejamai susijusias prievoles.


53      Dėl konkrečių šios apsaugos priežasčių žr., be kita ko, 2013 m. kovo 14 d. Sprendimą Česká spořitelna (C‑419/11, EU:C:2013:165, 33 punktas) ir 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimą Hobohm (C‑297/14, EU:C:2015:844, 31 punktas).


54      Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad sudarydama sutartį su kelionių agentūra ieškovė pagrindinėje byloje nebūtinai turėjo žinoti, ar ši agentūra naudojasi trečiųjų asmenų paslaugomis, kad įvykdytų jai tenkančias prievoles.


55      Žr., be kita ko, 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimą Hobohm (C‑297/14, EU:C:2015:844, 32 punktas) ir 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Schrems (C‑498/16, EU:C:2018:37, 27 ir 43 punktai).


56      Primintina, jog šio 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal bendrąjį principą jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje nuolat gyvena atsakovas, teismai.


57      Dėl taisyklių, taikytinų „byloje dėl sutarties“, žr. šios išvados 27 ir paskesnius punktus, susijusius su pirmuoju prejudiciniu klausimu. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad teigiami atsakymai, Komisijos siūlomi tiek į pirmąjį, tiek į antrąjį šioje byloje pateiktą prejudicinį klausimą, mano manymu, yra prieštaringi, nes pagal šiuos atsakymus toks ieškinys, kaip pareikštas pagrindinėje byloje, patenka ir į specifinę šio 5 straipsnio 1 punkto taikymo sritį, ir į minėto 4 skirsnio taikymo sritį, nors šio skirsnio nuostatos yra lex specialis minėto 5 straipsnio 1 punkto nuostatų atžvilgiu (taip pat žr. šios išvados 13 išnašą).


58      Žr. 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37, 29–32 punktai) ir 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Schrems (C‑498/16, EU:C:2018:37, 45 ir 46 punktai).


59      Ši vyriausybė mano, jog „Reglamentą [Nr. 261/2004] reikia aiškinti taip, kad skrydžio, kuris yra paslaugų paketo pagal Direktyvą [90/314] dalis, atidėjimo atveju oro vežėjui gali būti pareikštas ieškinys siekiant pagal [šį reglamentą] atlyginti keleivio patirtą žalą su sąlyga, kad skrydis buvo atidėtas dėl oro vežėjo kaltės“ (išskirta mano).


60      Komisija teigia, kad „skrydį vykdančiam oro vežėjui, kaip antai atsakovei [pagrindinėje byloje], kuris nėra sudaręs sutarties su keleiviu, kaip antai ieškove [pagrindinėje byloje], gali būti pareikštas ieškinys siekiant įgyvendinti iš Reglamento [Nr. 261/2004] kylančias teises“ (išskirta mano).


61      Pagal šio reglamento 2 straipsnio b punktą, siejamą su 3 straipsnio 5 dalimi.


62      Žr. šios išvados 34 ir paskesnius punktus.


63      Konkrečiau kalbant, darydama nuorodą į Sprendimo Flightright ir kt. 62 ir 63 punktus.


64      Patikslintina, kad šis probleminis aspektas matyti ne iš trečiojo prejudicinio klausimo formuluotės, o iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų šio klausimo pateikimo motyvų, remiantis Direktyva 90/314, pirmiausia jos 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kita sutarties dėl kelionės paslaugų paketo šalis, prisiima atsakomybę vartotojui už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų tinkamą vykdymą, net jei šiuos įsipareigojimus turi vykdyti kiti paslaugų teikėjai, kaip nagrinėjamu atveju – skrydį vykdantis oro vežėjas, nepažeidžiant kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento teisės pareikšti ieškinį kitiems paslaugų teikėjams.


65      2019 m. liepos 10 d. sprendimas (C‑163/18, EU:C:2019:585, toliau – Sprendimas Aegean Airlines).


66      Jis Direktyvos 90/314 2 straipsnio 2 punkte apibrėžiamas kaip „asmuo, kuris reguliariai rengia paketus ir parduoda arba siūlo juos įsigyti tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentą“.


67      Reglamento Nr. 261/2004 8 straipsnio „Teisė atgauti sumokėtą sumą arba vykti kitu maršrutu“ 1 dalies a punkte nustatyta, kad „kai daroma nuoroda į šį straipsnį, keleiviams leidžiama rinktis[, be kita ko,] <...> per septynias dienas 7 straipsnio 3 dalyje numatytu būdu atgauti visą už bilietą jį perkant sumokėtą sumą, už neįvykusios kelionės dalį arba dalis sumokėtą sumą ir už jau įvykusią kelionės dalį ar dalis sumokėtą sumą, jei pagal keleivio numatytą kelionės planą skrydis nebeteko prasmės, taip pat tam tikrais atvejais <...> kaip galima greičiau skrydį į pirmąją išvykimo vietą“. Šio 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „1 dalies a punktas taip pat taikomas keleiviams, kurių skrydžiai yra paketo dalis, išskyrus teisę atgauti sumokėtą sumą, jei tokia teisė įgyjama pagal Direktyvą 90/314“.


68      Sprendimas Aegean Airlines (44 punktas).


69      Žr. mano išvadą, pateiktą byloje Aegean Airlines (C‑163/18, EU:C:2019:275 (toliau – mano išvada, pateikta byloje Aegean Airlines), 35–67 punktai).


70      Žr. šios išvados 16–18 punktus ir 9 išnašą.


71      Reglamento Nr. 261/2004 3 straipsnio 6 dalyje, kaip ir šio reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje, priduriama, kad „šis reglamentas neturėtų būti taikomas tais atvejais, kai organizuota turistinė kelionė atšaukiama dėl kitų priežasčių nei skrydžio atšaukimas“. Vis dėlto pažymėtina, kad šioje pagrindinėje byloje aptariamas tik skrydžio, kuris yra organizuotos turistinės kelionės dalis, atidėjimas ilgam laikui, o ne tokios kelionės atšaukimas.


72      Teisė atgauti už lėktuvo bilietą sumokėtą sumą, suteikiama, be kita ko, keleiviui, jeigu jo skrydis buvo atidėtas ne mažiau kaip penkioms valandoms, pagal Reglamento Nr. 261/2004 6 straipsnio 1 dalies iii punktą, kuriame daroma nuoroda į šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punktą.


73      Sprendimo Aegean Airlines 31 punkte nurodyta, jog „iš šios aiškios 8 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad vien to, jog teisė į grąžinimą kyla iš Direktyvos 90/314 nuostatų, pakanka atmesti teiginiui, kad keleivis, kurio skrydis yra kelionės paslaugų paketo dalis, pagal Reglamentą Nr. 261/2004 gali reikalauti, kad skrydį vykdantis oro vežėjas grąžintų pinigus už lėktuvo bilietus [bilietą]“.


74      Šiuo klausimu žr. šios išvados 72 punktą.


75      Šios direktyvos 4 straipsnio 6 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „jeigu vartotojas atsisako sutarties [dėl kelionės paslaugų paketo] arba jeigu dėl kurios nors kitos priežasties, išskyrus vartotojo kaltę, kelionių organizatorius anuliuoja paketą prieš sutartą išvykimo dieną, tada vartotojas turi teisę:      
a) pasirinkti kitą lygiavertį paketą arba aukštesnės kokybės paketą, jeigu kelionių organizatorius ir (arba) pardavimo agentas gali jam pasiūlyti tokį pakaitalą. Jeigu pasiūlytas paketas yra prastesnės kokybės, kelionių organizatorius turi grąžinti kainos skirtumą;      
b) arba kuo greičiau susigrąžinti visas jo pagal sutartį įmokėtas sumas“.


76      Žr. Sprendimą Aegean Airlines (32–34 punktai), kuriame šiuo klausimu daroma nuoroda į mano išvadą, pateiktą byloje Aegean Airlines (43, 44 ir 64 punktai).


77      Dėl išlygos, nurodytos minėto 8 straipsnio 2 dalyje, išimtinio pobūdžio taip pat žr. mano išvadą, pateiktą byloje Aegean Airlines (50 ir 51 punktai).


78      Pagal Sprendimą Sturgeon ir kt. (69 punktas).


79      Sutarties dėl kelionės paslaugų paketo nutraukimo ar šio paketo panaikinimo atveju, be teisės į žalos atlyginimą, nurodytą Direktyvos 90/314 4 straipsnio 6 dalies pirmoje pastraipoje (cituojamoje šios išvados 75 išnašoje), šios 6 dalies antroje pastraipoje numatyta ir kompensacija už sutarties nevykdymą. Jei „svarbi sutartyje numatytų paslaugų dalis“ nesuteikta, minėto 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė į kompensaciją už netinkamą sutarties vykdymą, „lygi siūlytų pakete ir suteiktų paslaugų kainų skirtum[ui]“. Šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies trečia ir ketvirta pastraipos susijusios su apribojimais, kuriuos valstybės narės gali nustatyti dėl kompensacijų už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Taip pat žr. minėtos direktyvos 16–19 konstatuojamąsias dalis.


80      Dėl standartinio ir nedelsiamo atlyginimo tvarkos, nustatytos Reglamentu Nr. 261/2004, žr., be kita ko, mano išvadą, pateiktą byloje Guaitoli ir kt. (C‑213/18, EU:C:2019:524, 36 ir paskesni punktai bei juose nurodyta jurisprudencija), ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Rusu (C‑354/18, EU:C:2019:637, 28 punktas).


81      Žr. mano išvadą, pateiktą byloje Aegean Airlines (63 ir 64 punktai).


82      Dėl nuostatų, kuriose aiškiai aptariamas šis klausimas ir kurios dabar išdėstytos Direktyvoje 2015/2302, žr. šios išvados 73 punktą. Taip pat žr. 2013 m. kovo 13 d. Komisijos pasiūlymo, kuriuo siekiama iš dalies pakeisti Reglamentą Nr. 261/2004 (COM(2013) 130 final), 6 konstatuojamąją dalį ir iš dalies pakeisto 3 straipsnio 6 dalį, kuriose nurodyta, viena vertus, kad Reglamentas Nr. 261/2004 taikomas ir keleiviams, vežamiems pagal sutartis dėl kelionės paslaugų paketo, tačiau neturi įtakos keleivių teisėms, kylančioms iš Direktyvos 90/314, kita vertus, kad keleivis turi teisę pareikšti pretenzijas pagal šį reglamentą ir šią direktyvą, bet negali remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis sumuoti teisių pagal šiuos abu teisės aktus, jei teisėmis saugomas tas pats interesas arba jomis siekiamas tikslas sutampa, ir, galiausiai, kad šis reglamentas netaikomas tais atvejais, kai organizuota turistinė kelionė atšaukiama arba atidedama dėl kitų priežasčių nei skrydžio atšaukimas ar atidėjimas.


83      Žr. Sprendimą Aegean Airlines (32 punktas) ir mano išvadą, pateiktą byloje Aegean Airlines (40–46 punktai ir juose nurodyti šaltiniai).


84      2003 m. kovo 18 d. Tarybos priimtos Bendrosios pozicijos (OL C 125 E, 2003, p. 70) motyvuojamojoje dalyje ir 2003 m. kovo 25 d. Komisijos komunikato aiškinamajame memorandume (SEC(2003) 361 final, p. 3) buvo pabrėžta, kad prievolių atlyginti žalą ir padėti, kurios kils iš būsimo Reglamento Nr. 261/2004, nustatymas skrydį vykdančiam oro vežėjui reiškia paprastą ir praktišką sprendimą, nes apskritai jis labiausiai tinka užtikrinti, kad skrydžiai būtų vykdomi pagal numatytą tvarkaraštį ir būna oro uostuose.


85      Net jeigu ji šioje byloje netaikytina (žr. šios išvados 14 punktą).


86      Iš tikrųjų Direktyvos 2015/2302 36 konstatuojamojoje dalyje ir 14 straipsnio 5 dalyje nurodyta, viena vertus, kad bet kuri pagal šią direktyvą nustatyta teisė į žalos atlyginimą ar teisė į kainos sumažinimą nedaro poveikio keleivių teisėms – be kita ko – pagal Reglamentą Nr. 261/2004, kita vertus, kad keleiviai turi teisę pareikšti pretenzijas pagal šią direktyvą ir šį reglamentą ir, galiausiai, kad pagal minėtą direktyvą skirtas žalos atlyginimas arba suteiktas kainos sumažinimas ir pagal minėtą reglamentą skirtas žalos atlyginimas arba suteiktas kainos sumažinimas išskaitytini vienas iš kito, kad būtų išvengta žalos atlyginimo permokų.


87      Žr. Pranešimą dėl Reglamento Nr. 261/2004 aiškinamųjų gairių, paskelbtą 2016 m. birželio 15 d. (OL C 214, 2016, p. 5), pirmiausia 2.2.6 skirsnį „Reglamento taikymo sritis, kiek ji susijusi su Kelionių paketų direktyva“.


88      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Aegean Airlines (38 punktas), taip pat mano išvadą, pateiktą byloje Aegean Airlines (58 ir paskesni punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


89      Dėl naudos keleiviams, kuriems taikomas Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnis, žr., be kita ko, 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Rusu (C‑354/18, EU:C:2019:637, 26–31 punktai).


90      Žr., be kita ko, 2019 m. liepos 11 d. Sprendimą České aerolinie (C‑502/18, EU:C:2019:604, 31 punktas). Dėl atsakomybės pasidalijimo ir išlaidų, susijusių su skrydį vykdančio oro vežėjo sumokėta kompensacija už ilgam laikui atidėtą skrydį, žr. 2011 m. gruodžio 19 d. Komisijos komunikatą „Europos keleivių teisių vizija. Komunikatas dėl visų rūšių transporto keleivių teisių“ (COM(2011) 898 final, p. 12, 7.1 punktas).


91      Žr. mano išvadą, pateiktą byloje Aegean Airlines (66 punktas).


92      Vis dėlto neneigiu, kad normine sistema, kurią lemia Reglamento Nr. 261/2004 ir Direktyvos 90/314 nuostatų derinys, kol nebuvo Direktyvoje 2015/2302 pateiktų paaiškinimų, nelengva pasinaudoti keleiviui, kuris sudaro sutartį dėl kelionės su bendrove, nagrinėjamu atveju – kelionių agentūra, o reikalavimą sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją turi pateikti kitai bendrovei, t. y. skrydį vykdančiam oro vežėjui (taip pat žr. Lambertye‑Autrand, M.‑C. de, šios išvados 16 išnašoje op. cit., p. 397, 29 punktas).


93      Žr. šios vyriausybės atsakymą, pateikiamą šios išvados 59 punkte.


94      Šiuo klausimu Čekijos vyriausybė remiasi Sprendimu Sturgeon ir kt. (69 punkto pabaiga), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad skrydžio atidėjimas bent trims valandoms „nesuteikia keleiviams teisės į kompensaciją, jei oro vežėjas gali įrodyti, kad skrydis buvo atidėtas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių, t. y. dėl aplinkybių, kurių oro vežėjas negali realiai kontroliuoti“.