Language of document : ECLI:EU:C:2019:1091

TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) NUTARTIS

2019 m. gruodžio 17 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2011/83/ES – 2 straipsnio 8 punkto c papunktis ir 9 punktas – Ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis – Sąvoka „prekybai skirtos patalpos“ – Sutartis, sudaryta prekybos mugės stende iš karto po to, kai į vartotoją, esantį bendrose mugės patalpose, kreipėsi prekiautojas“

Byloje C-465/19

dėl 2019 m. birželio 12 d. Amtsgericht Straubing (Štraubingo apylinkės teismas, Vokietija) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. birželio 19 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

B & L Elektrogeräte GmbH

prieš

GC

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Safjan (pranešėjas), teisėjai L. Bay Larsen ir C. Toader,

generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,

priima šią

Nutartį

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 2 straipsnio 8 punkto c papunkčio ir 9 punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant B & L Elektrogeräte GmbH ir GC ginčą dėl prekybos mugėje jų sudarytos garinio dulkių siurblio pirkimo-pardavimo sutarties.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 2011/83 21 ir 22 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(21)      ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis turėtų būti apibrėžta kaip sutartis, sudaryta vietoje, kuri nėra prekybai skirtos prekiautojo patalpos, pavyzdžiui, vartotojo namuose arba darbo vietoje fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui. Sutarties sudarymo ne prekybai skirtose patalpose kontekste, vartotojui gali būti daromas potencialus psichologinis spaudimas arba vartotojas gali susidurti su netikėtumais, nepaisant to, ar vartotojas prekiautoją kvietė, ar ne. Ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties termino apibrėžtis taip pat turėtų apimti situacijas, kai asmeniškai ir betarpiškai kreipiamasi į vartotoją sutarties sudarymo ne prekybai skirtose patalpose kontekste, tačiau sutartis sudaroma iš karto po to prekybai skirtose prekiautojo patalpose arba naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis. <…> Produktai, nupirkti per prekiautojo organizuotą ekskursiją, kurios metu jis reklamuoja ir parduoda įsigytus produktus, turėtų būti laikomi įsigytais sudarius sutartis ne prekybai skirtose patalpose;

(22)      prekybai skirtomis patalpomis turėtų būti laikomos bet kokios rūšies patalpos (pavyzdžiui, parduotuvės, kioskai ar transporto priemonės), kuriomis prekiautojas naudojasi kaip nuolatine ar įprastine prekybos vieta. Turgaviečių prekystaliai ir parodų stendai turėtų būti laikomi prekybai skirtomis patalpomis, jeigu jie atitinka šią sąlygą. Mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas vykdo sezoninę veiklą, pavyzdžiui, turizmo sezono metu slidinėjimo ar pajūrio kurorte, turėtų būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis, nes prekiautojas tose patalpose vykdo įprastą veiklą. Viešai prieinamos vietos, pavyzdžiui, gatvės, prekybos centrai, paplūdimiai, sporto infrastruktūros objektai ir viešasis transportas, kuriuose prekiautojas išimties tvarka vykdo savo verslo veiklą, taip pat privatūs namai ar darbo vietos neturėtų būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis. <…>“

4        Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

8.      ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis – prekiautojo ir vartotojo sutartis:

a)      sudaryta vietoje, kuri nėra prekybai skirtos prekiautojo patalpos, fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui;

<…>

c)      sudaryta prekiautojo prekybai skirtose patalpose arba naudojantis bet kuria nuotolinio ryšio priemone iš karto po to, kai į vartotoją buvo asmeniškai ir betarpiškai kreiptasi vietoje, kuri nėra prekiautojo prekybai skirtos patalpos, fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui; arba

<…>

9.      prekybai skirtos patalpos:

a)      nekilnojamosios mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas nuolat vykdo savo veiklą; arba

b)      kilnojamosios mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas paprastai vykdo savo veiklą;

<…>“

5        Minėtos direktyvos 9 straipsnio „Teisė atsisakyti sutarties“ 1 dalyje numatyta:

„Išskyrus, kai taikomos 16 straipsnyje nurodytos išimtys, vartotojas, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, nei numatytosios 13 straipsnio 2 dalyje ir 14 straipsnyje, išlaidų per 14 dienų laikotarpį gali atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties.“

 Vokietijos teisė

6        Direktyva 2011/83 į Vokietijos teisę perkelta 2013 m. rugsėjo 20 d. Gesetz zur Umsetzung der Verbraucherrechterichtlinie und zur Änderung des Gesetzes zur Regelung der Wohnungsvermittlung (Įstatymas dėl Vartotojų teisių direktyvos perkėlimo ir Nekilnojamojo turto agentūrų įstatymo pakeitimo; BGBl. 2013 I, p. 3642).

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

7        B & L Elektrogeräte yra Vokietijoje įsteigta bendrovė, prekiaujanti gariniais dulkių siurbliais, be kita ko, prekybos mugėse.

8        Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, GC ir jo sutuoktinė buvo Štraubinge (Vokietija) vykusioje prekybos mugėje. Jie stovėjo vieno iš šios mugės paviljonų praėjime priešais B & L Elektrogeräte stendą, kai šios bendrovės darbuotojas, būdamas stende arba praėjime tarp stendų, kreipėsi į juos, siekdamas įtikinti įsigyti siurblį.

9        Šios bendrovės darbuotojo kvietimu GC ir jo sutuoktinė nuėjo į šį stendą ir ten sudarė dulkių siurblio pirkimo-pardavimo sutartį.

10      Vėliau GC informavo B & L Elektrogeräte, kad nebepageidauja „sudarytos“ sutarties. GC tvirtino, kad pagal Vokietijos teisės aktus turi teisę atsisakyti sutarties ir kad šios sutarties sudarymo momentu nebuvo apie ją informuotas.

11      B & L Elektrogeräte pareiškė ieškinį GC prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Amtsgericht Straubing (Štraubingo apylinkės teismas, Vokietija); šiame ieškinyje prašė įpareigoti GC sumokėti kainą, dėl kurios buvo susitarta sutartyje.

12      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad B & L Elektrogeräte stendas minėtoje prekybos mugėje turi būti laikomas „prekybai skirta patalpa“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 9 punktą ir kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendime Verbraucherzentrale Berlin (C‑485/17, EU:C:2018:642).

13      Minėtas teismas konstatuoja, kad aptariamas stendas, esantis viename iš mugės paviljonų, yra ne uždara, o atvira patalpa, ir kad vartotojai, kaip GC ir jo sutuoktinė, sustoję paviljono praėjimo viduryje, priešais pardavėjo stendą, turėjo tikėtis šio kreipimosi.

14      Vis dėlto minėtas teismas patikslina, kad jo nagrinėjamoje byloje aptariamas paviljono praėjimas akivaizdžiai negali būti laikomas prekybai skirta prekiautojo patalpa, nes toks praėjimas skirtas ne prekiautojo veiklai vykdyti, o vaikščioti tarp visų šiame paviljone esančių prekiautojų stendų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2011/83 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog viešai prieinama vieta, kurią prekiautojas naudoja išimties tvarka, iš esmės nėra „prekybai skirtos patalpos“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 9 punktą, šioje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės atitinka tą situaciją, kuri nurodyta šioje konstatuojamojoje dalyje.

15      Taigi, toks atvejis, kai pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tada, kai vartotojas ir prekiautojas yra atitinkamai prekybai skirtų patalpų išorinėje dalyje ir tokių patalpų viduje, o tai atitinka byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes, reiškia, jog tokia sutartis yra „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkto c papunktį, ir tokiam vartotojui turi būti suteikta teisė atsisakyti sutarties.

16      Šiomis aplinkybėmis Amtsgericht Straubing (Štraubingo apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar laikoma, kad sutartis yra sudaryta ne prekybai skirtose patalpose, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkto c papunktį, ir tai reiškia, jog yra taikoma teisė atsisakyti sutarties pagal [šios] direktyvos 9 straipsnį, kai prekiautojas, kuris yra mugėje, pardavimo stende arba priešais jį, ir šis stendas laikomas prekybai skirta patalpa, kaip tai suprantama pagal [minėtos] direktyvos 2 straipsnio 9 punktą, kreipiasi į vartotoją, kuris stovi plačiajai visuomenei skirtos mugės paviljone, t. y. praėjime priešais pardavimo stendą, ir nebendrauja su prekiautoju, o vėliau sutartis sudaroma stende?“

 Dėl prejudicinio klausimo

17      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į tokį klausimą nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

18      Ši nuostata taikytina šioje byloje.

19      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punktas, siejamas su šio straipsnio 9 punktu, turi būti aiškinamas taip, kad prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybos mugėje esančiame prekiautojo stende iš karto po to, kai į šį vartotoją, stovintį bendrame praėjime tarp įvairių stendų mugės paviljone, kreipėsi šis prekiautojas, yra „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

20      Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvoje 2011/83 „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“ apibrėžiama, pirma, kaip prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta vietoje, kuri nėra prekybai skirtos prekiautojo patalpos, fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui (direktyvos 2 straipsnio 8 punkto a papunktis), ir, antra, kaip prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybai skirtose prekiautojo patalpose arba naudojantis bet kuria nuotolinio ryšio priemone iš karto po to, kai į vartotoją buvo asmeniškai ir tiesiogiai kreiptasi vietoje, kuri nėra prekybai skirtos prekiautojo patalpos, fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui (direktyvos 2 straipsnio 8 punkto c papunktis).

21      Dėl sąvokos „prekybai skirtos patalpos“ pažymėtina, kad šios direktyvos 2 straipsnio 9 punkte ji apibrėžta kaip apimanti, pirma, nekilnojamosios mažmeninės prekybos patalpas, kuriose prekiautojas nuolat vykdo savo veiklą, ir, antra, kilnojamosios mažmeninės prekybos patalpas, kuriose prekiautojas paprastai vykdo savo veiklą.

22      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vienas iš Direktyvos 2011/83 tikslų, be kita ko, yra nurodytas šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje, kurioje numatyta, kad vartotojui, esančiam ne prekybai skirtose prekiautojo patalpose, gali būti daromas psichologinis spaudimas arba jis gali susidurti su netikėtumais, nesvarbu, ar vartotojas prekiautoją kvietė, ar ne. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė reglamentuoti atvejus, kai asmeniškai ir tiesiogiai kreipiamasi į vartotoją ne prekybai skirtose patalpose, tačiau sutartis sudaroma iš karto po to prekybai skirtose prekiautojo patalpose arba naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Verbraucherzentrale Berlin, C-485/17, EU:C:2018:642, 33 punktas).

23      Vadinasi, Sąjungos teisės aktų leidėjas vartotojo apsaugą, susijusią su ne prekybai skirtose patalpose sudarytomis sutartimis, numatė tuo atveju, kai sutarties sudarymo momentu vartotojo nėra patalpose, kuriose prekiautojas nuolat arba paprastai vykdo veiklą, būtent dėl to, kad manė, jog spontaniškai apsilankydamas tokiose patalpose šis vartotojas gali tikėtis, kad prekiautojas į jį kreipsis, todėl vėliau prireikus jis negali pagrįstai teigti, kad jam šio prekiautojo pasiūlymas buvo netikėtas (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Verbraucherzentrale Berlin, C-485/17, EU:C:2018:642, 34 punktas).

24      Konkrečiai dėl situacijos, kai prekiautojas vykdo savo veiklą prekybos mugėje esančiame stende, reikia priminti, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2011/83 22 konstatuojamojoje dalyje, turgaviečių prekystaliai ir mugių stendai turėtų būti laikomi prekybai skirtomis patalpomis, jeigu jais prekiautojas naudojasi kaip nuolatine ar įprasta prekybos vieta (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Verbraucherzentrale Berlin, C-485/17, EU:C:2018:642, 41 punktą).

25      Iš minėtos konstatuojamosios dalies matyti, kad vis dėlto viešai prieinamos vietos, pavyzdžiui, gatvės, prekybos centrai, paplūdimiai, sporto infrastruktūros objektai ir viešasis transportas, kuriuose šis prekiautojas išimties tvarka vykdo savo prekybos veiklą, taip pat privatūs namai ar darbo vietos neturi būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Verbraucherzentrale Berlin, C-485/17, EU:C:2018:642, 42 punktą).

26      Atsižvelgdamas, be kita ko, į šiuos argumentus, 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendime Verbraucherzentrale Berlin (C-485/17, EU:C:2018:642) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 9 punktas turi būti aiškinamas taip, kad prekybos mugėje esantis prekiautojo stendas, kuriame jis vykdo savo veiklą kelias dienas per metus, yra „prekybai skirtos patalpos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu, atsižvelgiant į visas su šia veikla susijusias faktines aplinkybes ir ypač į šio stendo išvaizdą ir pačios mugės patalpose skleidžiamą informaciją, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas galėjo pagrįstai tikėtis, kad šis prekiautojas jose vykdo savo veiklą ir į jį kreipsis dėl sutarties sudarymo, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

27      Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį GC, vartotojas, ir B & L Elektrogeräte, prekiautojas, sudarė prekybos mugėje esančiame prekiautojo stende, o šį stendą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kvalifikuoja kaip „prekybai skirtas patalpas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 9 punktą, Teisingumo Teismo išaiškintą 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendime Verbraucherzentrale Berlin (C-485/17, EU:C:2018:642).

28      Šiomis aplinkybėmis reikia įvertinti, ar dėl aplinkybės, kad ši sutartis buvo sudaryta iš karto po to, kai į minėtą vartotoją, stovintį bendrame praėjime tarp įvairių stendų mugės paviljone, kreipėsi minėtas prekiautojas, vis dėlto galima manyti, jog minėta sutartis yra „ne prekybai skirtose patalpose“ sudaryta sutartis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punktą.

29      Šiuo klausimu pažymėtina, kad bendras praėjimas tarp įvairių stendų mugės paviljone, kuriame buvo B & L Elektrogeräte stendas, negali būti laikomas „prekybai skirta patalpa“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 9 punktą, nes šiuo praėjimu buvo galima vaikščioti tarp visų šiame paviljone esančių prekiautojų stendų.

30      Ši faktinė aplinkybė, kurią nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitinka prielaidą, nurodytą Direktyvos 2011/83 22 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią viešai prieinamos vietos, pavyzdžiui, gatvės ir prekybos centrai, neturėtų būti laikomos „prekybai skirtomis patalpomis“.

31      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybai skirtose prekiautojo patalpose iš karto po to, kai į vartotoją buvo asmeniškai ir tiesiogiai kreiptasi vietoje, kuri nėra prekybai skirtos prekiautojo patalpos – pavyzdžiui, bendras praėjimas tarp įvairių stendų mugės paviljone – fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui, yra „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“ pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkto c papunktį.

32      Iš tiesų, kaip buvo priminta šios nutarties 22 punkte, vartotojui, esančiam ne prekybai skirtose prekiautojo patalpose, gali būti daromas psichologinis spaudimas arba jis gali susidurti su netikėtumais, nesvarbu, ar vartotojas prekiautoją kvietė, ar ne. Direktyvos 2011/83 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dėl šios priežasties Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė reglamentuoti atvejus, kai asmeniškai ir tiesiogiai kreipiamasi į vartotoją ne prekybai skirtose patalpose, tačiau sutartis sudaroma iš karto po to prekybai skirtose prekiautojo patalpose.

33      Šis netikėtumo elementas yra esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai vartotojas yra prekybos mugės paviljone, kurį sudaro bendra patalpa su įvairiais jame esančiais stendais, todėl šiomis aplinkybėmis tik nagrinėjamas prekiautojo stendas yra jo prekybai skirtos patalpos, ir kai į šį vartotoją kreipiasi minėtas prekiautojas, siekdamas iš karto po to sudaryti sutartį savo stende. Todėl tokia sutartis turi būti laikoma „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartimi“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkto c papunktį.

34      Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punktas, siejamas su jos 2 straipsnio 9 punktu, turi būti aiškinamas taip, kad prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybos mugėje esančiame prekiautojo stende iš karto po to, kai į šį vartotoją, stovintį bendrame praėjime tarp įvairių stendų mugės paviljone, kreipėsi šis prekiautojas, yra „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

35      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nutaria:

2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 2 straipsnio 8 punktas, siejamas su jos 2 straipsnio 9 punktu, turi būti aiškinamas taip, kad prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybos mugėje esančiame prekiautojo stende iš karto po to, kai į šį vartotoją, stovintį bendrame praėjime tarp įvairių stendų mugės paviljone, kreipėsi šis prekiautojas, yra „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Parašai.


*      Proceso kalba: vokiečių.