Language of document : ECLI:EU:C:2020:3

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2020 m. sausio 14 d.(1)

Byla C641/18

LG

prieš

Rina SpA,

Ente Registro Italiano Navale

(Tribunale di Genova (Genujos teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Jurisdikcija, teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Reglamento (EB) Nr.  44/2001 taikymo ratione materiae sritis – Imunitetas nuo jurisdikcijos – Laivų klasifikavimo ir sertifikavimo bendrovių veikla“






I.      Įvadas

1.        Reglamente (EB) Nr. 44/2001(2), pakartojant kitų Sąjungos tarptautinės privatinės teisės aktų tekstą, nurodyta, kad jis taikomas „civilinėse ir komercinėse bylose“. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su jurisprudencija dėl šio reglamento taikymo srities nustatymo.

2.        Šioje byloje atsakovės pagrindinėje byloje remiasi imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamu prieštaravimu ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo pareikšti savo poziciją dėl tarptautinės paprotinės teisės principo ir Sąjungos tarptautinės privatinės teisės akto tarpusavio ryšio.

3.        Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma siekia išsiaiškinti, ar pateiktinam atsakymui į prejudicinį klausimą gali turėti įtakos siekis užtikrinti teisę kreiptis į teismą, užtikrinamą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, o jeigu taip, tai kiek. Vertinant šiuo požiūriu, šis klausimas primena dabar vykstančias diskusijas dėl žmogaus teisių įtakos tarptautinei privatinei teisei.

4.        Taigi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę nurodyti Sąjungos tarptautinės privatinės teisės vietą tarptautinėje teisėje plačiausiąja šios sąvokos prasme. Šioje išvadoje siūlau Teisingumo Teismui Reglamentą Nr. 44/2001 ir tarptautinę paprotinę teisę aiškinti taip, kad jo sprendimu būtų prisidėta prie tarptautinės teisės vystymo apskritai.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Tarptautinė teisė

5.        1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje sudaryta Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija(3) (toliau – Montego Bėjaus konvencija) yra labai svarbus jūrų teisės aktas. Ji įsigaliojo 1994 m. lapkričio 16 d. ir Bendrijos vardu buvo patvirtinta Sprendimu 98/392/EB(4).

6.        Pagal šios konvencijos 90 straipsnį kiekviena valstybė narė turi teisę, kad atviroje jūroje plaukiotų laivai su jos vėliava. Pagal šios konvencijos 91 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekviena valstybė nustato, be kita ko, sąlygas, kuriomis ji suteikia laivams teisę plaukioti su jos vėliava, ir išduoda atitinkamus dokumentus laivams, kuriems ji suteikia teisę plaukioti su savo vėliava.

7.        Montego Bėjaus konvencijos 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekviena valstybė tinkamai vykdo savo jurisdikciją ir kontrolę administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais laivuose, plaukiojančiuose su jos vėliava. Be to, pagal šios konvencijos 94 straipsnio 3–5 dalis kiekviena valstybė su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose imasi būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas saugumas jūroje. Šios priemonės turi užtikrinti, be kita ko, kad kiekvieną laivą prieš jo registravimą ir atitinkamais intervalais paskui tikrintų kvalifikuotas laivų inspektorius. Imdamasi šių priemonių, kiekviena valstybė turi laikytis visuotinai pripažįstamų tarptautinių taisyklių, procedūrų ir praktikos.

8.        Šiame kontekste Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje(5) (toliau – SOLAS konvencija), kurios susitariančiosios šalys yra visos valstybės narės, pagrindinis tikslas – patikslinti būtiniausias normas, susijusias su laivų statyba, įrengimu ir eksploatavimu, kad jie būtų saugūs.

9.        Pagal šios konvencijos II‑1 skyriaus A-1 dalies 3-1 taisyklę laivai turi būti projektuojami, statomi ir prižiūrimi taip, kaip tai numatyta administracijos, t. y., remiantis šios konvencijos tekstu, valstybės, su kurios vėliava laivui yra leista plaukioti, valdžios pripažintos laivų klasifikavimo bendrovės nuostatuose dėl laivų konstrukcijos, jų mechaninės bei elektros įrangos – pagal XI/1 taisyklės nuostatas, arba pagal taikytinas nacionalines administracijos normas, kuriose numatytas lygiavertis saugumo lygis.

10.      SOLAS konvencijos I skyriaus 6 taisyklėje nustatyta:

„a)      Laivų tikrinimas ir apžiūra, susiję su šių taisyklių laikymusi ir jų išimčių suteikimu, yra atliekama administracijos pareigūnų. Tačiau administracija laivų tikrinimą ir apžiūrą gali patikėti ir jos specialiai skiriamiems ekspertams arba pripažintoms organizacijoms.

b)      Skirdama, kaip nurodyta a punkte, ekspertus arba pripažindama organizacijas tinkamomis laivų patikrinimams ir apžiūroms atlikti, administracija suteikia teisę bet kuriam jos skiriamam ekspertui arba jos pripažįstamai organizacijai bent:

i)      pareikalauti, kad būtų atliktas laivo remontas;

ii)      patikrinti ir apžiūrėti laivą, kai to paprašo atitinkamos uosto valstybės valdžios institucijos.

Administracija praneša Organizacijai apie jos paskirtiems ekspertams arba pripažintoms organizacijoms nustatytą konkrečią atsakomybę ir apie įgaliojimų jiems suteikimo sąlygas.

c)      Jei paskirtas ekspertas arba pripažinta organizacija nustato, kad laivo arba jo įrangos būklė iš esmės neatitinka liudijimo duomenų arba kad ši būklė yra tokia, jog laivas dėl to negali išplaukti į jūrą nekeldamas pavojaus pačiam laivui arba juo plaukiantiems žmonėms, šis ekspertas arba organizacija privalo nedelsdami pasirūpinti, kad būtų imtasi veiksmų trūkumams pašalinti ir laiku apie tai praneša administracijai. Jei veiksmų trūkumams pašalinti nesiimama, atitinkamas liudijimas panaikinamas ir apie tai nedelsiant pranešama administracijai; <...>

d)      Administracija kiekvienu atveju visiškai garantuoja, kad patikrinimas ir apžiūra būtų išsamūs bei veiksmingi ir įsipareigoja užtikrinti, kad būtų imamasi tokiai garantijai įgyvendinti reikalingų priemonių.“

B.      Sąjungos teisė

11.      Pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį jis taikomas „civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.“

12.      Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ,,pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose“.

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procesas Teisingumo Teisme ir prejudicinis klausimas

13.      2006 m. Raudonojoje jūroje įvykusios laivo Al Salam Boccaccio’98, plaukiojusio su Panamos Respublikos vėliava, avarijoje, kurioje žuvo daugiau kaip 1000 žmonių, aukų šeimos nariai ir šio laivo katastrofą išgyvenę keleiviai kreipėsi į Tribunale di Genova (Genujos teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su ieškiniu bendrovėms Rina SpA ir Ente Registro Italiano Navale.

14.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ieškovai teigia, kad dėl atsakovių vykdytos klasifikavimo ir sertifikavimo veiklos, taip pat jų sprendimų ir nurodymų laivas tapo nestabilus ir juo buvo nesaugu plaukioti, todėl jis patyrė avariją. Ieškovai reikalauja atlyginti dėl šios avarijos patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

15.      Atsakovės ginčija ieškovų reikalavimus, visų pirma remdamosi imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamu prieštaravimu. Jos nurodo, kad yra paduotos į teismą dėl sertifikavimo ir klasifikavimo veiklos, kurią vykdė suverenios užsienio valstybės, Panamos Respublikos pavedimu. Šia veikla buvo išreikštos suverenios užsienio valstybės galios ir atsakovės vykdė ją šios valstybės vardu ir interesais.

16.      Atsižvelgdami į imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamą prieštaravimą, kuriuo remiasi atsakovės, ieškovai nurodo, kad Italijos teismas turi jurisdikciją nagrinėti jų ieškinius pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį. Jie teigia, pirma, kad šis reglamentas netaikomas tik tais atvejais, kai, kaip nurodyta šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje, ginčas yra kilęs mokesčių, muitinių ar administracinėse bylose, antra, kad imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamas prieštaravimas iš esmės neapima veiklos, reglamentuojamos techninėmis taisyklėmis, kurios nėra dispozityvios ir kurios bet kuriuo atveju nesusijusios su suverenios valstybės politiniais sprendimais ir galiomis, ir, trečia, kad klasifikavimo ir sertifikavimo veikla nėra veikla, vykdyta įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2009/15/EB(6) 16 konstatuojamąją dalį.

17.      Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Genova (Genujos teismas) 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. spalio 12 d., nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Reglamento Nr. 44/2001] 1 dalis ir 2 dalis, atsižvelgiant į [Chartijos] 47 straipsnį, EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos [2009/15] 16 konstatuojamąją dalį, turi būti aiškinamos kaip draudžiančios valstybės narės teismui atsisakyti nagrinėti ieškinį dėl prašymo atlyginti žalą fizinio asmens mirties atveju, patirtą nuskendus keleiviniam keltui, ir dėl atsakomybės už neatsargų elgesį, remiantis toje valstybėje narėje įsteigtų privačiojo sektoriaus organizacijų ir juridinių asmenų, vykdančių klasifikavimo ir (arba) sertifikavimo veiklą Sąjungai nepriklausančios valstybės vardu, imunitetu nuo jurisdikcijos?“

18.      Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. Toms pačioms suinteresuotosioms šalims buvo atstovaujama 2019 m. rugsėjo 18 d. įvykusiame teismo posėdyje.

IV.    Analizė

19.      Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar jis turi atsisakyti nagrinėti pagrindinėje byloje kilusį ginčą dėl imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamo prieštaravimo, kuriuo remiasi atsakovės, o gal jis, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovių buveinė yra teismo vietos valstybės teritorijoje, ir į argumentus, susijusius su Chartijos 47 straipsniu ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, turi nuspręsti, kad pagrindinėje byloje taikytinas Reglamentas Nr. 44/2001, ir savo jurisdikciją nagrinėti šią bylą grįsti šio reglamento 2 straipsnio 1 dalimi.

20.      Žinoma, prejudicinio klausimo formuluotė iš pirmo žvilgsnio gali leisti suprasti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia tik to, ar dėl imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamo prieštaravimo, kuriuo remiasi atsakovės, jis privalo atsisakyti įgyvendinti jurisdikciją, kurią grindžia Reglamentu Nr. 44/2001. Vertinant šiuo požiūriu, prejudicinis klausimas suponuotų šio reglamento taikytinumą ratione materiae šios bylos aplinkybėms.

21.      Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių visų pirma dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae srities. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis siekia išsiaiškinti, kaip turi būti aiškinama šio reglamento 1 straipsnio 1 dalis – ar „administracinė byla“ apima ginčijamą veiklą, kurią atsakovės vykdė trečiosios valstybės pavedimu, ar ne.

22.      Be to, savo prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, be kita ko, Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį. Ši nuoroda nepaneigiamai rodo, kad atsakovių buveinė yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo valstybės narės, t. y. Italijos teritorijoje.

23.      Atsižvelgiant į tai, Reglamentas Nr. 44/2001 vienodai taikomas visų jame numatytų jurisdikcijos pagrindų atžvilgiu. Ši aplinkybė galėtų būti reikšminga atsakant į šį prejudicinį klausimą todėl, kad ji rodo, jog tarp pagrindinės bylos faktinių aplinkybių ir teismo vietos valstybės teritorijos, taigi Sąjungos, yra ryšys ar net artumas. Negalima atmesti, kad tokio ryšio buvimas gali turėti poveikį teisei kreiptis į teismą, atsižvelgiant į imunitetą nuo jurisdikcijos(7).

24.      Iš tikrųjų, nurodydamas imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamą prieštaravimą, kuriuo remiasi atsakovės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar dėl šio prieštaravimo jis gali atsisakyti įgyvendinti savo jurisdikciją, grindžiamą Reglamentu Nr. 44/2001.

25.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prieš tai išnagrinėjus prejudicinio klausimo priimtinumą (A dalis), siekiant naudingai atsakyti į šį klausimą, pirma, reikia nustatyti, kaip tarptautinės paprotinės teisės principas dėl valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos siejasi su Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritimi (B dalis), antra, svarbu išnagrinėti, ar į šią jo taikymo sritį patenka ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas privatinės teisės reglamentuojamiems subjektams dėl šių subjektų vykdytos klasifikavimo ir (arba) sertifikavimo veiklos (C dalis), o jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, tada, trečia, reikėtų atsakyti į klausimą, ar dėl imuniteto nuo jurisdikcijos, kuriuo remiasi šie subjektai, nacionalinis teismas turi atsisakyti įgyvendinti savo jurisdikciją, suteikiamą pagal vieną iš šio reglamento nuostatų (D dalis)(8).

A.      Dėl priimtinumo

26.      Atsakovės teigia, kad prejudicinis klausimas yra nepriimtinas. Jos nurodo, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėjo pasinaudoti teise pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik atmetęs imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamą prieštaravimą. Bet kuriuo atveju Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, neturi jokio ryšio su pagrindinėje byloje remiantis tarptautine paprotine teise pateiktu imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamu prieštaravimu. Antra, prejudicinis klausimas nesusijęs su preziumuojamu Sąjungos teisės normos ir vidaus teisės normos nesuderinamumu. Galiausiai, trečia, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šis reglamentas taikytinas tik byloms dėl atsakomybės už acta jure gestionis, o nacionalinis teismas turi jurisdikciją iš esmės nagrinėti tik ginčijamos veiklos pobūdį.

27.      Nepritariu atsakovių abejonėms, susijusioms su prejudicinio klausimo priimtinumu.

28.      Pirma, kalbant apie atsakovių argumentą, kad Tribunale di Genova (Genujos teismas) pats turėjo priimti sprendimą dėl imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamo prieštaravimo ir kad jis neturi jokio ryšio su Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų aiškinimu, man atrodo, kad šis argumentas atliepia aiškinimą, pagal kurį tokiu imunitetu grindžiamo prieštaravimo pripažinimas panaikina būtinybę analizuoti Sąjungos teisėje, tarptautinėje teisėje ar vidaus teisėje numatytas jurisdikcijos taisykles, kad būtų galima nuspręsti, ar teismas, kuriame iškelta byla, gali nagrinėti ginčą, ar ne(9).

29.      Atsižvelgiant į tai, byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Lechouritou ir kt.(10), Teisingumo Teismo buvo prašoma nuspręsti dėl, pirma, Briuselio konvencijos(11) taikymo srities ir, antra, dėl šios konvencijos taikytinumo ginčui, kurio vienai iš šalių buvo taikomas imunitetas nuo jurisdikcijos. Atsakydamas į klausimą dėl šios konvencijos taikymo srities Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis klausimas nėra nepriimtinas. Vis dėlto toje byloje ginčytų veiksmų kvalifikavimas kaip acta jure imperii buvo mažiau diskutuotinas nei veiksmų, kurie yra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas. Sprendime Mahamdia(12) Teisingumo Teismas taip pat išaiškino vieną iš Reglamento Nr. 44/2001 jurisdikcijos taisyklių, nors, kaip, atrodo, pažymėjo Teisingumo Teismas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik „preziumavo“, kad pagrindinės bylos aplinkybės neleido valstybei atsakovei remtis imunitetu nuo jurisdikcijos.

30.      Iš tiesų klausimams, susijusiems su Sąjungos teisės aiškinimu, taikoma svarbos prezumpcija, taigi Teisingumo Teismas atsisako atsakyti į juos tik retais ir kraštutiniais atvejais, be kita ko, kai akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, arba kai problema yra hipotetinė(13). Šioje byloje, kaip ir minėtose bylose, negalima konstatuoti, kad tarp Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų ir pagrindinės bylos dalyko nėra tikro ir tiesioginio ryšio.

31.      Antra, kalbant apie argumentą, kad prejudicinis klausimas yra nepriimtinas, nes nesusijęs su tariamu Sąjungos teisės ir vidaus teisės nesuderinamumu, pakanka pažymėti, kad šiuo argumentu neteisingai suprantamas prašymo priimti prejudicinį sprendimą pobūdis. Per prejudicinio sprendimo procedūrą Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo nei dėl nacionalinės teisės išaiškinimo, nei dėl jos suderinamumo su Sąjungos teise(14).

32.      Galiausiai, trečia, argumentas, kad Reglamentas Nr. 44/2001 negali būti taikomas pagrindinei bylai, iš anksto nulemia atsakymą į prejudicinį klausimą. Kaip rodo tarp šalių kilusi diskusija, atsakymas į klausimą, ar klasifikavimo ir sertifikavimo veikla yra acta jure imperii, ir todėl sąvoka „civilinėse ir komercinėse bylose“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį, jos neapima, tikrai nėra akivaizdus. Be to, nors tik nacionalinis teismas turi jurisdikciją vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, įgyvendindamas jam pavestą užduotį gali pateikti patikslinimus, skirtus nacionaliniam teismui vadovautis pateikiant aiškinimą.

33.      Vadinasi, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

B.      Dėl ryšio tarp tarptautinės paprotinės teisės principo, susijusio su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, ir Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae srities

1.      Tarptautinės paprotinės teisės principas, susijęs su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos

34.      Imunitetas nuo jurisdikcijos yra kliūtis, neleidžianti valstybės teismams priimti sprendimo dėl kitos valstybės atsakomybės, ir yra grindžiamas tarptautinės teisės principu par in parem non habet imperium (lygus lygiam valdžios neturi)(15).

35.      Teisingumo Teismas patvirtino tokį imuniteto nuo jurisdikcijos aiškinimą Sprendime Mahamdia(16). Jis taip pat bendrai paaiškino, kad pagal dabartinę tarptautinę praktiką imunitetas nuo jurisdikcijos nėra absoliutus ir gali būti netaikomas, jeigu ieškinys teismui yra susijęs su acta jure gestionis, kurie nesusiję su viešosios valdžios funkcijų vykdymu(17). Taip Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino, kad absoliutaus imuniteto doktriną, pagal kurią valstybė turi imunitetą neatsižvelgiant į veiksmų, dėl kurių reikalaujama šios valstybės atsakomybės, pobūdį keičia santykinio imuniteto doktrina.

36.      Šiuo klausimu reikėtų patikslinti, kad imunitetas nuo jurisdikcijos, kuriuo pagrindinėje byloje remiasi atsakovės, grindžiamas ne asmens, kuris juo remiasi, valstybiniu pobūdžiu, o funkcijų, kurias šis asmuo faktiškai atlieka, pobūdžiu (funkcijų imunitetas arba imunitetas ratione materiae). Vis dėlto galima teigti, kad, atsižvelgiant į santykinio imuniteto, kuris grindžiamas acta jure imperii ir acta jure gestionis atskyrimu, pripažinimą, valstybių imunitetas nuo jurisdikcijos, siejamas su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, iš esmės yra funkcinio pobūdžio.

37.      Nors tokiu skirtumu grindžiamo santykinio imuniteto nuo jurisdikcijos įtvirtinimas tarptautinėje teisėje atrodo nusistovėjęs(18), vis dėlto sunku nustatyti tikslią imuniteto nuo jurisdikcijos apimtį, nes šis skirtumas nėra aiškus. Ši užduotis dar pasunkėja, jeigu atsižvelgiama, pirma, į tam tikrą šiuolaikinės valstybės įsikišimo būdų privatizavimą ir, antra, specialių viešojo pobūdžio užduočių pavedimą rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, nes ši aplinkybė gali priversti suabejoti, ar jų padėtis privačių asmenų atžvilgiu yra tik komercinė.

38.      Minėtas sunkumas paaiškina, kodėl tarptautinės paprotinės teisės principo, susijusio su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, kodifikavimas nebuvo labai sėkmingas. Europos konvenciją dėl valstybių imuniteto(19) (toliau – Bazelio konvencija) ratifikavo vos kelios Europos valstybės, o Konvencija dėl valstybių ir jų turto imuniteto nuo jurisdikcijos(20) (toliau – Niujorko konvencija) taip pat dar neįsigaliojusi. Niujorko konvencijos nuostatos kartais laikomos tarptautinės paprotinės teisės principų išraiška(21). Vis dėlto, nors šia konvencija gali būti vadovaujamasi kaip pagrindu nustatant bendrąsias imuniteto teisės tendencijas, ją sunku laikyti privalomų ir konkrečių principų šaltiniu, visų pirma kalbant apie jos nuostatas, dėl kurių rengiant šią konvenciją buvo pateikti prieštaravimai(22). Taip, be kita ko, yra kalbant apie tikslius acta jure imperii ir acta jure gestionis atskyrimo kriterijus(23).

39.      Bet kuriuo atveju nesant kodifikavimo tarptautiniu lygmeniu, valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos principas toliau daugiausia reglamentuojamas tarptautinės paprotinės teisės.

2.      Tarptautinės paprotinės teisės poveikis Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae“ sričiai

40.      Kaip matyti iš ESS 3 straipsnio 5 dalies, Sąjunga prisideda prie griežto tarptautinės teisės laikymosi ir jos plėtojimo. Todėl priimdama tam tikrą aktą ji privalo paisyti visos tarptautinės teisės, įskaitant paprotinę tarptautinę teisę, kuri yra privaloma Sąjungos institucijoms(24). Tuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos antrinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir jų taikymo sritis turi būti apibrėžta atsižvelgiant į atitinkamas tarptautinės teisės normas(25).

41.      Vis dėlto niekas nedraudžia teisės aktų leidėjui priimti jurisdikcijos taisyklių, kurios galėtų būti taikomos ratione materiae byloms, kuriose viena iš šalių gali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos(26). Pagal tarptautinę paprotinę teisę reikalaujama, kad jurisdikcija prieš tokią bylos šalį nebūtų įgyvendinama prieš jos valią(27).

42.      Taigi Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų aiškinimas atsižvelgiant į tarptautinę paprotinę teisę neturi lemti to, kad šio reglamento taikymo ratione materiae sritis neapimtų ginčų, kuriuose viena iš šalių gali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos. Be to, klausimą, ar minėtas reglamentas gali būti taikomas ginčui ratione materiae, a priori reikia skirti nuo klausimo, ar sprendžiant tokį ginčą galima įgyvendinti tuo pačiu reglamentu grindžiamą jurisdikciją.

43.      Žinoma, Sprendimas Mahamdia(28) iš pirmo žvilgsnio gali leisti suprasti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas vis dėlto nusprendė, kad sąvoka „civilinėse ir komercinėse bylose“ sutampa su imuniteto nuo jurisdikcijos netaikymo sritimi(29). Tame sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia atskyrė Reglamento Nr. 44/2001 taikymą konkrečioje byloje ir šio reglamento taikymo ratione materiae sritį tokioje byloje. Tada, atrodo, Teisingumo Teismas nurodė, kad, išnagrinėjus pagrindinės bylos ginčo aplinkybes, gali būti įvertinti klausimai, ar imunitetas nuo jurisdikcijos neleidžia taikyti šio reglamento ir ar jis taikomas ratione materiae.

44.      Vis dėlto, pirma, šį sprendimą suprantu taip, kad, kiek tai susiję su bylomis, a priori patenkančiomis į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, o taip neginčijamai yra kalbant apie bylas, susijusias su privatinės teisės reglamentuojamomis sutartimis, pavyzdžiui, darbo sutartimis(30), nustačius, kad imunitetas nuo jurisdikcijos nedraudžia taikyti šio reglamento, jis turi būti juo labiau taikomas šiai bylai.

45.      Antra, pripažinus, kad Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritis sutampa su imuniteto nuo jurisdikcijos netaikymo sritimi, kiltų klausimas dėl šiame reglamente daromo esminio skirtumo tarp, pirma, ginčų, priskiriamų prie civilinių ir komercinių bylų ir, antra, prie tokių bylų nepriskiriamų ginčų. Pavyzdžiui, nors tai, ar teritorinės savivaldos subjektas gali remtis valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, yra diskutuotina, vis dėlto šis subjektas vykdo administravimo veiklą(31). Atsižvelgiant į tai, jis gali turėti viešosios valdžios galių. Taigi, ar reikėtų manyti, kad visi teritorinės savivaldos subjektų veiksmai patenka į civilinių ir komercinių bylų sąvoką todėl, kad šis subjektas negali naudotis imunitetu nuo jurisdikcijos?

46.      Trečia, kyla kontroversiškas valstybių imuniteto teisės klausimas – ar ginčijama veikla turi būti kvalifikuojama atsižvelgiant į teismo vietos valstybės teisę, ar į tarptautinėje viešojoje teisėje taikomus sprendimus(32). Nesvarbu, koks būtų atsakymas į šį klausimą, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 44/2001, ginčai, priskiriami prie civilinių ir komercinių bylų, ir joms nepriskiriami ginčai turi būti atskiriami remiantis savarankiškais Sąjungos teisės kriterijais, kuriuos Teisingumo Teismas yra nustatęs savo jurisprudencijoje. Taigi veiksmas, atliktas vykdant viešosios valdžios funkcijas (acta jure imperii) pagal imuniteto teisę nebūtinai yra veiksmas, atliktas vykdant viešosios valdžios funkcijas pagal savarankiškus Sąjungos teisės kriterijus.

47.      Dėl šių priežasčių manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo semtis įkvėpimo iš tarptautinės paprotinės teisės ir iš jos spręsti apie bendrus kriterijus, susijusius su skirtumu tarp acta jure imperii ir acta jure gestionis. Vis dėlto laikausi nuomonės, kad jis nesirėmė imuniteto nuo jurisdikcijos sąvoka, siekdamas tiksliai apibrėžti reglamentavimo apimtį teisminio bendradarbiavimo tarpvalstybinį aspektą turinčiose civilinėse bylose srityje, visų pirma Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritį.

48.      Taigi nemanau, kad nagrinėjant klausimus, susijusius su Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritimi, būtina remtis tarptautinės paprotinės teisės principu, susijusiu su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos.

C.      Dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae srities

1.      Sąvoka „civilinėse ir komercinėse bylose“ ir veiksmai, atlikti vykdant viešosios valdžios funkcijas, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją

49.      Kaip minėjau šios išvados 21 punkte, nutarties dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „administracinėms byloms“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima ginčijamą veiklą, kurią atsakovės vykdo trečiajai valstybei pavedus.

50.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo atsakovių teiginį, kad jos vykdė klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą, remdamosi acta jure imperii, nes veikė trečiajai valstybei pavedus ir jos vardu. Minėtas teismas pripažįsta, kad atsakovės veikė trečiajai valstybei pavedus ir jos vardu. Vis dėlto jis abejoja dėl klasifikavimo ir sertifikavimo veiklos kvalifikavimo kaip acta jure imperii, taigi ir dėl savo pareigos pripažinti imunitetą nuo jurisdikcijos, kuriuo remiasi atsakovės.

51.      Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalyje aiškiai neminimi nei veiksmai, atlikti vykdant viešosios valdžios funkcijas (acta jure imperii), nei atsakomybė už šiuos veiksmus. Šioje nuostatoje nurodyta tik tai, kad šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose (pirmasis sakinys) ir kad vis dėlto jis netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms (antrasis sakinys)(33).

52.      Šiuo klausimu, be kita ko, iš Reglamento Nr. 44/2001 7 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino išlaikyti plačią šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies sąvokos „civilinėse ir komercinėse bylose“ sampratą, taigi plačią šio reglamento taikymo sritį(34). Tai pasireiškia tuo, kad ieškiniai, kuriais prašoma atlyginti žalą, iš esmės priskiriami prie civilinių ir komercinių bylų, vadinasi, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį(35). Be to, savo suformuotoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas yra paaiškinęs, kad šio reglamento taikymo sritį iš esmės nulemia aplinkybės, kurios apibūdina teisinių santykių tarp ginčo šalių pobūdį ar šio ginčo dalyką(36).

53.      Jeigu vadovautumės pastaruoju aspektu, beveik kiekvienas ieškinys dėl žalos atlyginimo, išskyrus Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis, neišvengiamai patektų į šio reglamento taikymo sritį. Taip juo labiau būtų kalbant apie ieškinius, pareikštus trečiųjų asmenų, kurie prieš atsirandant šiai žalai apskritai neturėjo jokio teisinio ryšio su galimu jos sukėlėju, ir vienintelis juos siejantis santykis kilo iš žalą sukėlusio įvykio.

54.      Vis dėlto, pirma, ieškinys dėl žalos atlyginimo iš esmės yra nukreiptas į veiksmus, dėl kurių buvo padaryta žala, kuria remiasi viena iš ginčo šalių. Dėl tokių veiksmų negali būti neįmanoma pareikšti ieškinio, priskiriamo prie civilinių ir komercinių bylų sąvokos, kad Reglamentas Nr. 44/2001 būtų taikomas bylai, kurioje yra pareikštas toks ieškinys(37).

55.      Antra, nors Reglamente Nr. 44/2001 jure imperii veiksmai neminimi, kitaip yra jį pakeitusiame Reglamente Nr. 1215/2012, kurio 1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodyta, kad jis netaikomas, be kita ko, „valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta jure imperii)“.

56.      Išdėsčius Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį nauja redakcija, Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritis nebuvo pakeista, palyginti su Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritimi. Papildymas, susijęs su acta jure imperii, yra tik paaiškinimas(38), todėl ir vieno reglamento 1 straipsnio 1 dalis, ir kito reglamento 1 straipsnio 1 dalis gali būti laikomos lygiavertėmis(39).

57.      Iš tiesų Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje mokesčių, muitinių ar administracinės bylos nėra išsamus sąrašas ir jis rodo tik bylas, kuriose gali kilti ginčai, nepriskiriami prie civilinių ir komercinių bylų. Prieš išvardijant šias bylas yra žodžiai „visų pirma“, be to, bent jau versijose anglų ir prancūzų kalbomis, nurodytos bylos yra atskirtos jungtuku „arba“.

58.      Taigi, siekiant apibrėžti Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, reikia nustatyti šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodytoms byloms bendrus aspektus ir laikyti, kad jais apibrėžiamos civilinės ir komercinės bylos(40).

59.      Vadovaudamasis būtent tokia logika Teisingumo Teismas savo gausioje jurisprudencijoje, susijusioje su Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalimi, ne kartą konstatavo, kad jeigu viena iš bylos šalių naudojasi viešosios valdžios galiomis, įgyvendindama įgaliojimus, kurių nereglamentuoja santykiams tarp privačių asmenų taikomos taisyklės, toks ginčas nepriskiriamas prie civilinių ir komercinių bylų, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį(41). Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąvoka „civilinėse ir komercinėse bylose“ apima ieškinį, kuriuo valstybės narės mokesčių administratorius reikalauja atlyginti žalą, sukeltą dėl susitarimo sukčiauti pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), kuris turėjo būti sumokėtas šioje valstybėje narėje, jeigu pareiškiant nagrinėjamą ieškinį šio administratoriaus padėtis buvo tokia pati kaip ir privatinės teisės reglamentuojamo asmens(42). Iš to darau išvadą, kad, siekiant nustatyti, ar Reglamentas Nr. 44/2001 taikytinas konkrečiam ginčui, sritis, kuriai gali būti priskiriamas veiksmas, už kurį šiame ginče reikalaujama atsakomybės, nėra tas aspektas, į kurį reikia kreipti daugiausia dėmesio. Vis dėlto reikia kelti klausimą, ar šis veiksmas buvo atliktas vykdant viešosios valdžios funkcijas.

60.      Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, reikia išnagrinėti, ar Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas pagrindinėje byloje. Pirmiausia reikia nustatyti, kas sudaro klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą, dėl kurios buvo iškelta pagrindinė byla ir už kurią šioje byloje reikalaujama atsakomybės, ir tada nustatyti, ar ši veikla buvo vykdoma įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

2.      Klasifikavimo ir sertifikavimo veikla

61.      Valstybių įsipareigojimai dėl laivų, plaukiojančių su jų vėliava, klasifikavimo ir sertifikavimo kyla iš tarptautinių sutarčių saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos srityje, pavyzdžiui, Montego Bėjaus konvencijos ir SOLAS konvencijos.

62.      Iš šių konvencijų ir šios srities tarptautinės praktikos analizės(43) matyti, kad klasifikavimo veikla – tai veikla, kai subjektai, vadinami klasifikavimo bendrovėmis, išduoda class certificate (klasifikavimo liudijimas, patvirtinantis, kad laivas yra pastatytas pagal jo klasės taisykles ir prižiūrėtas laikantis šių taisyklių). Iš pradžių šie liudijimai atliko privačią funkciją ir buvo išduodami, be kita ko, siekiant apsidrausti. Vis dėlto, kaip teigia Komisija, dabar klasifikavimo liudijimą būtina gauti prieš teisės aktuose numatytą sertifikavimą(44).

63.      Teisės aktuose numatytas sertifikavimas buvo ir vis dar yra atliekamas vykdant įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis, susijusias su saugumu jūroje ir taršos prevencija(45). Tai veikla, kai laivo vėliavos valstybė arba jos vardu – šiuo tikslu įgaliotas subjektas išduoda teisės aktuose numatytą liudijimą (statutory certification).

64.      Praktiškai patikrinimus ir apžiūras laivo klasifikavimo ir sertifikavimo tikslais, taip pat liudijimų išdavimą užtikrina tas pats ūkio subjektas. Ši veikla vykdoma už atlygį pagal vieną ar kelias komercines sutartis, sudarytas tiesiogiai su laivo savininku.

65.      Šis trumpas apibūdinimas atspindi pagrindinės bylos aplinkybes. Veikdamos pagal 1999 m. su Panamos Respublika sudarytą sutartį (toliau – 1999 m. sutartis), atsakovės šiai valstybei pavedus, jos vardu ir, atrodo, interesais vykdė klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą. Tokiomis aplinkybėmis jos už atlygį ir pagal sutartį, sudarytą su laivo Al Salam Boccaccio ’98 savininku, atliko patikrinimus ir apžiūras šiame laive jo klasifikavimo ir sertifikavimo tikslais ir vėliau išdavė klasifikavimo ir teisės aktuose numatytus liudijimus.

66.      Atsižvelgiant į šį pagrindinės bylos aplinkybių apibūdinimą, reikia nustatyti, ar ginčijama veikla, kurią sudaro privatinės teisės reglamentuojamo subjekto vykdomas laivo klasifikavimas ir sertifikavimas, pirma, valstybei pavedus, antra, jos vardu ir interesais ir, trečia, vykdant jos tarptautinius įsipareigojimus saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos srityje, yra vykdoma įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas pagal Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“, nustatytus kriterijus.

3.      Valstybei pavedus atlikti veiksmai

67.      Vien tai, kad atsakovės vykdė tam tikrą valstybės pavestą veiklą, nėra lemiama konstatuojant, kad veiksmas, atliktas vykdant šią veiklą, nėra priskiriamas prie sąvokos „civilinėse ir komercinėse bylose“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001.

68.      Šiame kontekste Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog vien tai, kad kai kurie įgaliojimai yra suteikti arba perduoti viešosios valdžios institucijos sprendimu, nereiškia, kad šie įgaliojimai yra įgyvendinami jure imperii(46).

69.      Iš tiesų tais atvejais, kai yra daug skirtingų santykių, kurių šalys yra ir viešosios valdžios institucija, ir privatinės teisės reglamentuojamas asmuo, arba tik privatinės teisės reglamentuojami asmenys, reikia nustatyti bylos šalis siejantį teisinį santykį ir išnagrinėti pareikštą ieškinį(47). Vertinant šiuo požiūriu, pavedančiosios institucijos ir subjekto, kuriam kas nors pavedama, santykį apibūdinantys elementai, dėl kurių šis santykis gali nepatekti į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, neturi poveikio šios vykdyti veiklą pavedusios institucijos ir jos paslaugų gavėjų teisinio santykio kvalifikavimui(48).

70.      Tas pats pasakytina ir apie trečiuosius asmenis, su kuriais vykdyti veiklą pavedusio subjekto nesieja teisiniai santykiai. Visų pirma trečiųjų asmenų ieškinys dėl žalos atlyginimo nukreiptas į veiksmus, grindžiamus santykiais tarp šio vykdyti veiklą pavedusio subjekto ir šių jo paslaugų gavėjų. Veiksmo, atlikto nevykdant viešosios valdžios funkcijų, pobūdis nesikeičia atsižvelgiant į asmenį, kuris patyrė žalą dėl šio veiksmo. Be to, subjektas, įvykdęs veiksmus, priskiriamus prie civilinių ir komercinių bylų sąvokos savo kontrahento atžvilgiu, neturi turėti galimybės išvengti civilinių bylų teismų jurisdikcijos, kiek tai susiję su ieškiniais dėl žalos atlyginimo, kuriuos tretieji asmenys pareiškia dėl tokių veiksmų.

4.      Veiksmai, atlikti valstybės vardu ir interesais

71.      Tai, kad klasifikavimo ir sertifikavimo veikla buvo vykdoma ją pavedusios vykdyti valstybės vardu ir interesais, taip pat nėra ta aplinkybė, kuri lemtų šios veiklos kvalifikavimą kaip vykdytos įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, susijusią su Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalimi.

72.      Apžvelgus šiai bylai reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tikrai gali pasirodyti, kad kai kurių funkcijų įgyvendinimas valstybės puoselėjamais interesais reiškia, kad byla nepriskiriama prie civilinių ir komercinių bylų.

73.      Sprendime Kuhn(49) Teisingumo Teismas konstatavo, kad sąvoka „civilinėse ir komercinėse bylose“ neapima ginčo tarp fizinio asmens ir valstybės narės dėl priemonės, kuria ši valstybė visiems jos išleistų vertybinių popierių turėtojams iš esmės pakeitė jų finansines sąlygas, nustatymo. Tai konstatuodamas, Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, kad tokia priemonė nustatoma įgyvendinant funkcijas, nepatenkančias į bendrųjų teisės nuostatų, taikytinų santykiams tarp privačių asmenų, taikymo sritį(50). Tada Teisingumo Teismas nagrinėjo šios priemonės nustatymo kontekstą ir ja siekiamą bendrojo intereso tikslą(51), t. y. valstybės interesus viešųjų finansų srityje ir euro zonos interesus finansų stabilumo srityje. Galiausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į sąlygų ir aplinkybių, kuriomis buvo nustatyta minėta priemonė, išskirtinį pobūdį ir į ja siekiamą bendrojo intereso tikslą, ginčas pagrindinėje byloje kilo iš valstybės įgaliojimų apraiškos(52).

74.      Vis dėlto, mano nuomone, šio sprendimo negalima suprasti kaip tokio, kad veiksmo bendro tikslo, apie kurį sprendžiama iš šio veiksmo atlikimo konteksto, savaime pakanka pripažinti, kad šis veiksmas yra viešosios valdžios įgaliojimų apraiška.

75.      Iš tiesų, pirma, jeigu būtų pripažinta, kad veiksmo, atlikto nesinaudojant viešosios valdžios įgaliojimais, tikslo pakanka nustatyti, kad civilinių ir komercinių bylų sąvoka neapima dėl šio veiksmo kilusio ginčo, tai prieštarautų suformuotai jurisprudencijai, pagal kurią viešosios valdžios funkcijų vykdymas reiškia, kad ginčas nepriskiriamas prie civilinių ir komercinių bylų(53).

76.      Antra, nors viešosios valdžios funkcijų vykdymas yra patikimas kriterijus, kurį galima objektyviai patikrinti, priešingai yra kalbant apie valstybės vardu atlikto veiksmo tikslą. Asmuo, kuriam šis veiksmas sukelia pražūtingus padarinius, nebūtinai turi žinoti veiksmo tikslą. Vis dėlto galimybė numatyti jurisdikciją turinčius teismus yra vienas iš principų, kuriais Sąjungoje grindžiamas teisminis bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose(54). Nors pagal savo pobūdį šis principas susijęs su valstybių narių teismų jurisdikcijos atskyrimu, galimybės numatyti jurisdikciją turinčius teismus požiūriu dar svarbiau žinoti, ar byloje nagrinėjamam atvejui taikomas Reglamentas Nr. 44/2001, kuriame nustatomos šio atskyrimo taisyklės.

77.      Trečia, praktiškai valstybinį tikslą galima priskirti bet kokiai valstybės ar jos vardu įvykdytai veiklai. Pripažinimas, kad kai kurie ieškiniai nepriskiriami prie civilinių ir komercinių bylų sąvokos dėl veiksmų, kuriais šie ieškiniai yra grindžiami, tikslo, leistų netaikyti Reglamento Nr. 44/2001 ištisoms kategorijoms bylų, kurios yra išimtinai civilinės(55).

78.      Dėl šių priežasčių manau, jog tai, kad, atsižvelgiant į jų tikslą, kai kurie veiksmai yra atliekami siekiant bendrojo ar viešojo intereso, yra tik požymis, rodantis, kad šie veiksmai buvo atlikti naudojantis įgaliojimais, kuriems netaikomos privačių asmenų tarpusavio santykius reglamentuojančios normos.

79.      Tokį aiškinimą patvirtina Sprendimas Pula Parking(56), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad ginčas, susijęs su teritorinės savivaldos subjektui priklausančios bendrovės renkamu mokesčiu už transporto priemonės stovėjimą, dėl kurio buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, patenka į civilinių ir komercinių bylų sąvoką, nors viešosios stovėjimo aikštelės valdymas ir mokesčių už stovėjimą rinkimas, kaip matyti iš šio sprendimo, yra vietos interesu grindžiamas uždavinys. Taigi šis sprendimas akivaizdžiai parodo, kad „veikti siekiant intereso, panašaus į bendrąjį ar viešąjį interesą“, nereiškia „veikti vykdant viešosios valdžios funkcijas“, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, susijusią su Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalimi.

80.      Be to, Sprendime Sonntag(57) Teisingumo Teismas konstatavo, jog tai, kad valstybinės mokyklos mokytojas turi valstybės tarnautojo statusą ir veikia kaip toks, negali būti lemiama aplinkybė, dėl kurios šiam mokytojui pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo nepatektų į Briuselio konvencijos taikymo sritį. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors tarnautojas veikia valstybės vardu, jis ne visada vykdo viešosios valdžios funkcijas. Vadinasi, vien veikimas valstybės vardu nereiškia, kad atitinkami veiksmai buvo atlikti vykdant viešosios valdžios funkcijas, kaip tai suprantama pagal pirmiau nurodytą prasmę.

81.      Teisingumo Teismas pateikė tokį išaiškinimą, nepaisydamas to, kad atitinkamo mokytojo atsakomybės pasekmės buvo prisiimtos taikant valstybinį draudimą (t. y. žala buvo atlyginta pagal viešosios teisės reglamentuojamą draudimo sistemą)(58). Kaip generalinis advokatas M. Darmon pažymėjo savo išvadoje byloje Sonntag(59), tai, kad yra toks draudimas, kurio Teisingumo Teismas nėra nustatęs kaip vieno iš kriterijų savo jurisprudencijoje, susijusioje su civilinių ir komercinių bylų sąvoka, nereiškia, kad į Briuselio konvencijos taikymo sritį nepatenka veiksmas, kuriam ši konvencija taikoma dėl jo pobūdžio.

82.      Vadinasi tai, kad žalai, padarytai valstybės vardu veikusio asmens veiksmais, atlyginti gali būti naudojamos viešosios lėšos, nereiškia, kad dėl šių veiksmų kylantys ginčai nepatenka į šios konvencijos, taigi ir į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritį. Iš to darau išvadą, kad ginčai, kilę dėl valstybės vardu įvykdytų veiksmų, taip pat nėra pašalinami iš šio reglamento taikymo srities dėl galimo šios valstybės atsakomybės atsiradimo už atitinkamais veiksmais sukeltą žalą(60).

83.      Nei aplinkybė, kad atitinkami veiksmai buvo įvykdyti juos pavedusios valstybės vardu ir interesais, nei galimas šios valstybės atsakomybės atsiradimas už šiais veiksmais padarytą žalą nėra tos aplinkybės, kurios savaime lemtų šių veiksmų kvalifikavimą kaip įvykdytų įgyvendinant funkcijas, kurioms netaikomos privačių asmenų tarpusavio santykius reglamentuojančios normos.

5.      Veiksmai, atlikti vykdant tarptautinius valstybės įsipareigojimus

84.      Tai, kad privatinės teisės reglamentuojamas subjektas valstybei pavedus, jos vardu ir interesais atlieka veiksmus, vykdydamas šios valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos srityje, iš anksto nenulemia to, kad šie veiksmai yra atliekami vykdant viešosios valdžios funkcijas.

85.      Sprendimas Rüffer(61) tikrai galėtų būti suprantamas taip, kad viešųjų vandens kelių valdytojo pareikštas ieškinys siekiant susigrąžinti išlaidas, patirtas šalinant laivo nuolaužas, nepriskiriamas prie civilinių ir komercinių bylų sąvokos, nes šis laivo nuolaužų šalinimas buvo atliekamas vykdant tarptautinį įsipareigojimą aplinkos apsaugos srityje ir remiantis vidaus teisės nuostatomis.

86.      Vertinant šiuo požiūriu, minėtas sprendimas leido pateikti tokį aiškinimą, pagal kurį Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas pagrindinei bylai.

87.      Vis dėlto byloje, kurioje priimtas Sprendimas Rüffer, kaip nurodė pats Teisingumo Teismas(62), atitinkama viešosios valdžios institucija vykdė upių policijos funkcijas ir privačių asmenų atžvilgiu veikė kaip viešoji valdžia.

88.      Iš tiesų žemės savininkas negali savintis joje esančio turto, parduoti šį turtą ir panaudoti jį pardavus gautą sumą, siekdamas padengti išlaidas, susijusias su jo pašalinimu, išskyrus atvejus, kai yra įgyvendinamos funkcijos, kurioms netaikomos privačių asmenų tarpusavio santykius reglamentuojančios bendrosios teisės normos(63). Neatsižvelgiant į šių funkcijų šaltinį (tarptautinis ar nacionalinis) ir į tai, kokius privačius asmenis siekiama apsaugoti įgyvendinant šias funkcijas, Reglamento Nr. 44/2001 netaikymą lemia būtent viešosios valdžios funkcijų vykdymas atliekant atitinkamus veiksmus.

89.      Lieka išsiaiškinti, ar ginčijama veikla, t. y. laivo klasifikavimas ir sertifikavimas, buvo vykdoma įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas, todėl nepatenka į sąvoką „civilinėse ir komercinėse bylose“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį. Šiuo tikslu gali būti naudinga išanalizuoti perdavimą, kuriuo valstybė pavedė tam tikras užduotis privatinės teisės reglamentuojamam subjektui, ir įstatymus, kurie taikomi iš šio perdavimo kylančių įpareigojimų įgyvendinimui, siekiant nustatyti, kokiais įgaliojimais buvo naudojamasi vykdant ginčijamą veiklą, ir nuspręsti, ar pagal Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su civilinių ir komercinių bylų sąvoka, nustatytus kriterijus ši veikla buvo vykdoma įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas(64).

6.      Įgaliojimai, kuriais buvo naudojamasi vykdant klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą

90.      Kalbant apie pagrindinę bylą, patikrinimai ir apžiūros, atliekamos laivo klasifikavimo ir sertifikavimo sumetimais, gali lemti liudijimo panaikinimą arba, kaip numatyta SOLAS konvencijoje, pripažinto subjekto reikalavimą, kad laivas atlygintų žalą. Pateikdamas tokį reikalavimą, šis subjektas turi taikyti saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos srityje galiojančias normas.

91.      Šiuo klausimu, pirma, nėra jokios informacijos, rodančios, kad klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą vykdančio subjekto padėtis yra viešosios valdžios funkcijas privačių asmenų (išskyrus laivo savininką) atžvilgiu vykdančio subjekto.

92.      Antra, net jei sutelktume pagrindinį dėmesį į šio subjekto padėtį minėto savininko atžvilgiu, iš 1999 m. sutarties matyti, kad atsakovės savo paslaugas teikė už atlygį pagal privatinės teisės reglamentuojamą sutartį, sudarytą tiesiogiai su laivo Al Salam Boccaccio ’98 savininku. Nėra jokios informacijos, rodančios, kad šios sutarties šalys negalėjo laisvai nustatyti šių paslaugų kainos. Be to, pagal 1999 m. sutartį atsakovės galėjo nustatyti sąlygas, ribojančias jų atsakomybę pagal šią sutartį. Iš to sprendžiu, kad šios sutarties nuostatos buvo įtvirtintos ne vienašališkai, o naudojantis sutarčių laisve. Kadangi ši laisvė apima, be kita ko, laisvę pasirinkti ekonominį partnerį, man atrodo svarbu pažymėti, kad ieškovai teigia, kad nagrinėjamo laivo savininkas atrinko atsakoves iš kitų subjektų, vykdančių klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą laivo valstybei.

93.      Taigi, neatsižvelgiant į atsakovių padėtį laivo savininko atžvilgiu, ši padėtis grindžiama sutartimi, sudaryta sutikus savininkui, kuris sutiko, kad būtų atliekami patikrinimai ir apžiūros, ir padengti jų išlaidas. Taigi, nors atsakovės galėjo pasinaudoti prievartos įgaliojimais, šiomis aplinkybėmis jos būtų tai dariusios savininkui savanoriškai sutikus.

94.      Trečia, iš 1999 m. sutarties matyti, kad taikytinų teisės aktų aiškinimas ir lygiaverčių reikalavimų, išskyrus nustatytuosius taikytinuose teisės aktuose, nustatymas ar patvirtinimas yra Panamos administracijos prerogatyva. Minėtoje sutartyje nurodyta, kad taikytinuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų išimtis taip pat turi teisę taikyti tik administracija ir ji turėjo patvirtinti šias išimtis prieš išduodama liudijimą. Nors teisėkūros veikla yra viešosios valdžios funkcijų vykdymas, nėra jokios informacijos apie tai, kad valstybė, pavedusi vykdyti šią veiklą, neišsaugojo savo išimtinės kompetencijos šios veiklos srityje. Vis dėlto atrodo, kad tokia veikla, kurią vykdė atsakovės ir kurios tikslas, kaip matyti iš 1999 m. sutarties, buvo nustatyti, ar laivai atitinka reikiamus taikytinuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir išduoti atitinkamus techninius liudijimus, yra techninio pobūdžio.

95.      Šiomis aplinkybėmis liudijimo panaikinimą dėl to, kad laivas neatitinka šių reikalavimų, lemia ne tokio subjekto kaip atsakovės sprendimų priėmimo teisė, nes jų vaidmuo apsiriboja patikrinimų atlikimu, laikantis prieš tai nustatytų teisės aktų. Jeigu po liudijimo panaikinimo laivas nebegali plaukioti, taip yra dėl sankcijos, kuri, kaip per teismo posėdį pripažino atsakovės, yra nustatyta įstatyme.

96.      Galiausiai, ketvirta, kaip teigia Komisija, naudingas išvadas galima padaryti iš gausios jurisprudencijos, susijusios su įsisteigimo laisve ir paslaugų teikimu(65).

97.      Visų pirma derėtų pažymėti, jog Sprendime Rina Services ir kt.(66) Teisingumo Teismas patikslino, kad sertifikavimo veiklai, kurią vykdo sertifikavimo subjekto statusą turinčios bendrovės, SESV 51 straipsnyje numatyta išimtis netaikoma todėl, kad šios bendrovės yra pelno siekiančios įmonės, vykdančios veiklą konkurencijos sąlygomis ir neturinčios jokių su sprendimų priėmimu susijusių galių, priskiriamų prie viešosios valdžios funkcijų vykdymo.

98.      Manau, šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad veikla, kurią atsakovės vykdė laivo Al Salam Boccaccio ’98 klasifikavimo ir sertifikavimo tikslais, taip pat liudijimų išdavimas šiuo tikslu buvo vykdoma įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas.

7.      Tarpinė išvada

99.      Mano analizė rodo, kad, pirma, vien tai, kad atsakovės vykdė ginčijamus veiksmus valstybės pavedimu, savaime nereiškia, kad ginčas, kuriame remiamasi atsakomybe už šiuos veiksmus, nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritį(67). Antra, tai, kad šie veiksmai buvo vykdomi juos atlikti pavedusios valstybės vardu ir interesais, taip pat nelemia tokio rezultato(68). Galiausiai, trečia, tai, kad šie veiksmai buvo atliekami vykdant tarptautinius šios valstybės įsipareigojimus, neleidžia suabejoti pirma pateiktais argumentais(69).

100. Vis dėlto viešosios valdžios funkcijų vykdymas įgyvendinant veiksmus visuomet reiškia, kad Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas ratione materiae ginčui, kuriame remiamasi atsakomybe už šiuos veiksmus. Nepaisant to, atsižvelgiant į atsakovių turėtus įgaliojimus vykdyti laivo Al Salam Boccaccio ’98 klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą, šios veiklos negalima laikyti vykdytos įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas(70).

101. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prie sąvokos „civilinėse ir komercinėse bylose“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, priskiriamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas privatinės teisės reglamentuojamiems subjektams dėl šių subjektų trečiosios valstybės pavedimu, jos vardu ir interesais vykdytos klasifikavimo ir sertifikavimo veiklos.

D.      Dėl tarptautinės paprotinės teisės principo, susijusio su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, poveikio Reglamentu Nr. 44/2001 grindžiamos jurisdikcijos įgyvendinimui

102. Vienintelis klausimas, kuris dar kyla šioje byloje, yra tas, kokį poveikį imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamas prieštaravimas, kuriuo remiamasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, turi Reglamentu Nr. 44/2001 grindžiamos jurisdikcijos įgyvendinimui. Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar pagal galiojančią tarptautinę praktiką atsakovės gali remtis valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos. Jeigu taip, tada reikės išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į tai, kad atsakovių buveinė yra valstybės narės teritorijoje ir kad Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas pagrindinei bylai ratione materiae, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto gali nagrinėti šią bylą.

103. Šiuo klausimu manau, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti tarptautinę paprotinę teisę tiek, kiek ji gali turėti poveikį Sąjungos teisės aiškinimui.

104. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad jeigu konkreti situacija, nagrinėjama byloje, kurioje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis neturi jurisdikcijos aiškinti ir taikyti tarptautinės paprotinės teisės normų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas numato taikyti nagrinėjamai situacijai, kaip antai normų, susijusių su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos(71). A contrario, jeigu nagrinėjamai situacijai taikoma Sąjungos teisė ir tarptautinės paprotinės teisės norma gali paveikti jos aiškinimą, Teisingumo Teismas gali aiškinti ir šią normą.

105. Šį argumentą patvirtina Sprendimas Mahamdia(72), kuriame Teisingumo Teismas turėjo nustatyti tarptautinės paprotinės teisės principo, susijusio su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, turinį ir nusprendė, kad šis principas nedraudžia taikyti Reglamento Nr. 44/2001 pagrindinei bylai.

106. Kaip jau pažymėjau šios išvados 46 punkte, neaišku, ar acta jure imperii ir acta jure gestionis turi būti atskiriami remiantis teismo vietos valstybės teisėje, ar tarptautinėje teisėje nustatytais kriterijais. Vis dėlto net ir palaikantieji poziciją, kad ginčijami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal teismo vietos valstybės teisę, pripažįsta, kad šis kvalifikavimas turi būti suderinamas su tarptautine teise(73). Vadovaujantis tokia logika, nustatant imuniteto teisės turinį pagal tarptautinėje teisėje taikomą praktiką turėtų būti įmanoma nustatyti bendrai pripažįstamus reikalavimus, susijusius su imunitetu nuo jurisdikcijos.

1.      Klasifikavimo ir sertifikavimo subjektų imunitetas nuo jurisdikcijos

107. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas lyg ir neatmeta, kad atsakovės gali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos, bet nesiima nustatyti bylai reikšmingos tarptautinės paprotinės teisės normos. Tik atsakovės teigia galinčios remtis imunitetu nuo jurisdikcijos visos savo veiklos atžvilgiu. Siekdamos pagrįsti šį teiginį, jos remiasi tarptautinėmis sutartimis ir 1999 m. sutartimi, taip pat Prancūzijos ir Italijos teismų sprendimais. Prancūzijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad atsakovėms šis imunitetas taikomas tik tiek, kiek tai susiję su sertifikavimo veikla.

108. Reikėtų priminti, kad tarptautinės paprotinės teisės norma atsiranda tik jeigu yra reali praktika, patvirtinta opinio juris, t. y. tam tikra taisyklė pripažįstama teise. Atsižvelgiant į šį principą, reikia nustatyti, ar pagal santykinio imuniteto doktriną valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos principo turinys yra toks, kad atsakovės gali remtis imunitetu.

109. Pirma, kalbant apie atsakovių nurodomą jurisprudenciją, reikia pažymėti, kad ji neleidžia vienareikšmiai konstatuoti, kad klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą vykdantis subjektas gali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamos šioje byloje. Be to, išsamiau išanalizavus nacionalinę jurisprudenciją taip pat neįmanoma pripažinti, kad tokiems subjektams yra nuosekliai taikomas imunitetas nuo jurisdikcijos(74).

110. Antra, kalbant apie imuniteto nuo jurisdikcijos ribas ratione materiae, pažymėtina, kad jos retai tiksliai apibrėžiamos rašytiniuose imuniteto teisės šaltiniuose. Be to, nors tokių šaltinių esama, jų analizė taip pat atskleidžia, kad imunitetas nuo jurisdikcijos, kiek tai susiję su subjektais, kurie yra teisiškai atskiri nuo valstybės, nėra vertinamas vienodai(75).

111. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, jog Sprendimas Mahamdia(76) gali sudaryti įspūdį, kad Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar viena iš pagrindinės bylos šalių galėjo remtis imunitetu nuo jurisdikcijos, sėmėsi įkvėpimo iš Niujorko konvencijos.

112. Tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad kilus ginčui, kuriame trečiosios valstybės ambasados darbuotojas prašo sumokėti kompensaciją ir ginčija jo darbo sutarties, sudarytos su šia valstybe, nutraukimą, jis neturi imuniteto nuo jurisdikcijos, jeigu šio darbuotojo atliktos pareigos nesusijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu arba jeigu dėl teisminio proceso nekyla grėsmė kliudyti valstybės saugumo interesams(77).

113. Nors Teisingumo Teismas aiškiai nenurodė priežasčių, dėl kurių nustatė išlygą, susijusią su kliudymo valstybės saugumo interesams grėsme, tokia pati formuluotė yra Niujorko konvencijos nuostatose, susijusiose su procesais dėl darbo sutarties.

114. Nors ir dvejoju dėl šios konvencijos reikšmingumo(78), norėčiau pažymėti, kad pagal jos įvadines nuostatas sąvoka „valstybė“ reiškia, be kita ko, valstybės įstaigas, organizacijas arba kitus subjektus, jeigu jie yra įgalioti vykdyti ir faktiškai vykdo veiksmus, priskiriamus prie valstybės suverenios valdžios įgyvendinimo. Vis dėlto iš šios konvencijos parengiamųjų darbų matyti, jog preziumuojama, kad tokie subjektai nėra įgalioti vykdyti valdžios funkcijų, todėl paprastai negali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos(79). Be to, tos pačios konvencijos nuostatose, susijusiose su komerciniais sandoriais, numatyta, kad jeigu valstybės ar jos įsteigtas subjektas turi atskirą teisinį subjektiškumą ir veiksnumą ir dalyvauja procedūroje, susijusioje su komerciniu sandoriu, kurio šalis jis yra, tai neturi poveikio šios valstybės turimam imunitetui nuo jurisdikcijos. Taip juo labiau turėtų būti tuo atveju, kai kalbama apie tokius nevalstybinius subjektus, kaip atsakovės.

115. Galiausiai, kiek tai susiję su klausimais dėl imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamo prieštaravimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Direktyvos 2009/15 16 konstatuojamąją dalį. Joje nustatyta, kad „kai pripažinta organizacija, jos inspektoriai arba jos techninis personalas administracijos vardu išduoda atitinkamus liudijimus, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę sudaryti sąlygas, kiek tai yra susiję su šia perduota veikla, jiems taikyti atitinkamas teisines apsaugos priemones ir teisminę apsaugą, įskaitant naudojimąsi atitinkamomis teisėmis į gynybą, išskyrus imunitetą (tai yra neatskiriama suvereni teisė, kurią gali taikyti tik valstybės narės ir kurios dėl šios priežasties negalima perduoti)“.

116. Šia direktyva papildomi valstybių narių įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę, pavyzdžiui, pagal Montego Bėjaus ir SOLAS konvencijas. Kalbant konkrečiau, minėtoje direktyvoje nustatomos priemonės, kurių valstybės narės turi laikytis santykiuose su subjektais, įgaliotais tikrinti, apžiūrėti ir sertifikuoti laivus siekiant užtikrinti jų atitiktį tarptautinėms konvencijoms dėl saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos, kartu skatinant siekti laisvo paslaugų teikimo tikslo.

117. Šiame kontekste Direktyvoje 2009/15 numatyta, kad jeigu valstybė narė patiki sertifikavimo srities užduotis pripažintai organizacijai, ji su šia organizacija sudarytoje sutartyje turi numatyti sąlygas, susijusias su finansine šios organizacijos atsakomybe. Šiomis sąlygomis valstybė narė pasilieka sau teisę pareikšti ieškinį šiai organizacijai, jeigu ji būtų galutinai pripažinta atsakinga už laivo avariją jūroje.

118. Taigi atrodo, kad, papildant šiuos specialiuosius įpareigojimus, susijusius su pripažintų organizacijų finansine atsakomybe, Direktyvos 2009/15 16 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad tokie subjektai, kaip atsakovės, neturi valstybei suteikiamo imuniteto nuo jurisdikcijos.

119. Norėdamas pateikti papildomų argumentų dėl Direktyvos 2009/15 ir jeigu ji galėtų būti reikšminga atsakant į prejudicinį klausimą, pažymiu, kad, nurodydamas Įgyvendinimo direktyvos 2014/111/ES(80) 21 konstatuojamąją dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas lyg nori pasakyti, kad, atsižvelgiant į naujausią informaciją, Direktyva 2009/15 neatitinka tarptautinės teisės arba bent tarptautinės praktikos saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos srityje. Iš tiesų iš Įgyvendinimo direktyvos 2014/111 21 konstatuojamosios dalies matyti, kad, kiek tai susiję su Sąjungos teise, teisės aktais nustatyti liudijimai yra viešojo, o klasifikavimo liudijimai – privataus pobūdžio. Vis dėlto tarptautiniu lygmeniu „liudijimų išdavimas ir teisės aktais nustatytos paslaugos“ sistemingai nurodomos kaip tokios, kurias teikia organizacija, pripažinta „vėliavos valstybės vardu“, priešingai Sąjungos teisėje nustatytam teisiniam skirtumui.

120. Vis dėlto šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad, pirma, šioje išvadoje rėmiausi prielaida, jog klasifikavimo liudijimas neatlieka vien privačių funkcijų(81), ir, antra, Direktyvos 2009/15 16 konstatuojamoji dalis susijusi su viešojo pobūdžio liudijimais.

121. Atsakovės dar teigia, pirma, kad Direktyva 2009/15 netaikytina pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, antra, kad Sąjunga neturi kompetencijos primesti savo pateikiamo šios teisės aiškinimo valstybėms narėms, nors atrodo, kad šios direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje aiškinama tarptautinė paprotinė teisė(82), trečia, kad minėta direktyva taikoma tik valstybėms narėms, ir, ketvirta, kad konstatuojamoji dalis bet kuriuo atveju neturi jokios teisinės galios.

122. Vis dėlto, pirma, nors direktyvos 2009/15 ir 2014/111 ratione temporis tikrai netaikytinos pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, siekiant nustatyti, ar ginčo šalis gali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos, reikia remtis valstybių imuniteto teise, galiojusia pagrindinės bylos nagrinėjimo metu(83).

123. Antra, kadangi tarptautinė paprotinė teisė susijusi su klausimais, kurių dalykas priskiriamas prie tarptautinių organizacijų įgaliojimų, jų praktika taip pat gali prisidėti prie tarptautinės paprotinės teisės normų formavimo ar išraiškos(84).

124. Šiuo klausimu derėtų pažymėti, kad Sąjungos sudaryta Montego Bėjaus konvencija apibrėžia vėliavos valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos srityje. Priimdama Direktyvą 2009/15, Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją reglamentuoti priemones, kurių valstybės narės turėtų laikytis santykiuose su įgaliotais subjektais (šie santykiai susiję su šių tarptautinių įsipareigojimų vykdymu). Be to, valstybių narių teismai savo jurisdikciją nagrinėti ginčus, susijusius su įgaliotųjų subjektų atsakomybe, grindžia Sąjungos teise, t. y. Reglamentu Nr. 44/2001. Vadinasi, klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą vykdančių subjektų imuniteto nuo jurisdikcijos klausimas patenka į Sąjungos įgaliojimų sritį.

125. Trečia, Direktyva 2009/15 tikrai skirta tik valstybėms narėms. Vis dėlto šis apribojimas susijęs ne su Sąjungos teisės aktų leidėjo valia siaurai aiškinti tarptautinės paprotinės teisės principą, susijusį su imunitetu nuo jurisdikcijos, bet su tuo, kad Sąjungos įgaliojimai susiję tik su valstybėmis narėmis. Vis dėlto kiekvieno teisės aktų leidėjo ir kiekvieno teismo kompetencija yra apribota teritorijos ir asmenų atžvilgiu. Tai netrukdo jiems prisidėti prie tarptautinės paprotinės teisės normų, kurios, išskyrus regioninius papročius, turi būti visuotinai suderintos ir reikšmingai nesikirsti tarpusavyje, formavimo ar išraiškos.

126. Ketvirta, nors konstatuojamoji dalis nėra teisiškai privaloma, ji, pirma, gali išreikšti tam tikrą tarptautinės organizacijos praktiką, kuri tarptautinės teisės požiūriu gali prisidėti prie tarptautinės paprotinės teisės normų formavimo ar išraiškos(85). Iš tiesų pagal tarptautinę teisę valstybių ir tarptautinių organizacijų praktika atsiskleidžia per jų elgesį ir gali būti labai įvairių formų(86). Antra, konstatuojamoji dalis gali būti laikoma rodančia, kad taisyklė nėra pripažįstama teise (opinio juris).

127. Neatsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio tarptautinės paprotinės teisės aiškinimą galima būtų įžvelgti Direktyvos 2009/15 16 konstatuojamojoje dalyje, joje nėra papildomai išreikšta Sąjungos pozicija dėl privatinės teisės reglamentuojamo subjekto vykdomos klasifikavimo ir sertifikavimo veiklos kvalifikavimo kaip tokios, kuri nėra vykdoma įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas. Iš tiesų šis aiškinimas atitinka mano analizės, susijusios su Reglamentu Nr. 44/2001, rezultatą. Primenu, kad, atsižvelgiant į acta jure imperii ir acta jure gestionis atskyrimo kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė savo jurisprudencijoje, susijusioje su civilinių ir komercinių bylų sąvoka, pagal minėtą aiškinimą privatinės teisės reglamentuojamų subjektų vykdoma klasifikavimo ir sertifikavimo veikla turi būti laikoma veiksmais, kurie buvo įgyvendinami nevykdant viešosios valdžios funkcijų(87).

128. Tokiomis aplinkybėmis mano analizės rezultato negalima prilyginti situacijai, kai dėl tarptautinės paprotinės teisės normos neabejotinai egzistuoja reali praktika, patvirtinta opinio juris, leidžianti atsakovėms pagrindinėje byloje remtis valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos. Man atrodo tikslinga priminti, kad atsisakymas pripažinti imunitetą nuo jurisdikcijos klasifikavimo ir sertifikavimo veiklą vykdančiam subjektui iš anksto nenulemia jo atsakomybės klausimo. Šis klausimas turi būti nagrinėjamas pagal materialines taikytinos teisės normas. Šiomis aplinkybėmis negalima pamiršti, kad tokiems subjektams taip pat gali būti taikomas imunitetas nuo materialinės teisės(88).

129. Galiausiai reikia pripažinti, kad tarptautinės paprotinės teisės principas, susijęs su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, nedraudžia taikyti Reglamento Nr. 44/2001 ginčui, susijusiam su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, pareikštu privatinės teisės reglamentuojamiems subjektams dėl klasifikavimo ir sertifikavimo veiklos, kurią šie subjektai vykdė trečiosios valstybės pavedimu, jos vardu ir interesais.

2.      Papildomos pastabos dėl imuniteto nuo jurisdikcijos

130. Išsamumo sumetimais, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano analizei, susijusiai su tarptautinės paprotinės teisės principo, susijusio su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, turiniu, būtų galima pateikti tris glaustas pastabas.

131. Pirma, valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos ir Reglamente Nr. 44/2001 nustatytų jurisdikcijos taisyklių santykį sunku susieti su kokiu nors kontekstu.

132. Reglamente Nr. 44/2001, kaip teigia ir atsakovės, yra nuostata, reglamentuojanti jo santykį su valstybėms narėms privalomomis konvencijomis, t. y. jo 71 straipsnis. Pagal šią nuostatą šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Kaip nurodoma doktrinoje, minėta nuostata reglamentuojamas, be kita ko, Reglamento Nr. 44/2001 ir Bazelio konvencijos tarpusavio santykis(89). Iš to darau išvadą, kad jurisdikcijos įgyvendinimo klausimas, esant imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamam prieštaravimui, priskiriamas prie „konkrečių bylų“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 71 straipsnį, kurios patenka į šio reglamento taikymo sritį(90).

133. Vis dėlto nei Italijos Respublika, nei Panamos Respublika nėra Bazelio konvencijos šalys. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir teigia atsakovės, bet kuriuo atveju pagal pagrindinės bylos faktines aplinkybes imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamas prieštaravimas yra kilęs iš tarptautinės paprotinės teisės.

134. Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis susijęs tik su konvencijomis, kuriose valstybės narės dalyvavo priimant šį reglamentą. Nekintamas šios nuostatos pobūdis neatitinka tarptautinės paprotinės teisės, kuri, be to, yra privaloma ir valstybėms narėms, ir Sąjungai, kintamo pobūdžio(91). Iš tiesų, jeigu būtų manoma, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis nustato santykį tarp šio reglamento ir tarptautinės paprotinės teisės principo, susijusio su imunitetu nuo jurisdikcijos, tai reikštų, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo nekintamai įtvirtinti tokią tarptautinę paprotinę teisę, kuri galiojo priimant minėtą reglamentą. Toks sprendimas būtų akivaizdžiai nesuderinamas su ESS 3 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią Sąjunga prisideda prie griežto tarptautinės teisės laikymosi ir plėtojimo.

135. Taigi laikausi nuomonės, kad Reglamento Nr.  44/2001 71 straipsnis neturi reikšmės santykiui tarp šio reglamento ir imuniteto nuo jurisdikcijos. Kadangi šiame reglamente nėra atitinkamų nuostatų, manau, kad šį santykį reikia nagrinėti atsižvelgiant į tai, kaip Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės santykis aiškinamas jurisprudencijoje, kurios gana daug kodifikuota ESS 3 straipsnio 5 dalyje(92).

136. Pagal suformuotą jurisprudenciją tarptautinės konvencijos, kurios yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis ir yra jai privalomos, turi viršenybę prieš Sąjungos antrinės teisės aktus, kurie turi būti aiškinami kuo labiau laikantis šių konvencijų(93). Jeigu tarptautinės konvencijos ir tarptautinės paprotinės teisės normos skiriasi(94), kai tarptautinės paprotinės teisės normos yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis ir yra jai privalomos(95), jos taip pat turi turėti viršenybę prieš antrinės teisės aktus. Tokiomis aplinkybėmis antrinės teisės aktai, kaip antai Reglamentas Nr. 44/2001, turi būti aiškinami laikantis tarptautinės paprotinės teisės normų(96). Kartu šio reglamento nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ir kurios dabar yra įtrauktos į Chartiją, dalis(97).

137. Dviejų įpareigojimų, t. y. įpareigojimo, susijusio su prisidėjimu prie tarptautinės teisės laikymosi ir įpareigojimo užtikrinti, kad būtų paisoma Sąjungos teisės sistemos autonomijos, buvimas gali kelti problemų, kurias Sąjunga turi išspręsti. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai pagal tarptautinę teisę nacionalinis teismas yra įpareigotas pripažinti imunitetą nuo jurisdikcijos, o pagal Sąjungos teisę šis teismas įpareigojamas įgyvendinti jurisdikciją, kurią jis grindžia Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalimi.

138. Šiomis aplinkybėmis, antra, tam, kad tarptautinėje teisėje (tarptautinėje sutartyje arba paprotinėje teisėje) numatytas įpareigojimas galėtų būti Sąjungos teisės sistemos dalis, šis įpareigojimas neturi prieštarauti Sąjungos konstitucinei struktūrai ir vertybėms, kuriomis grindžiama Sąjunga(98).

139. Tai parodo du sprendimai. Pirma, Sprendimas Vengrija / Slovakija(99), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad aplinkybe, kad Sąjungos pilietis vykdo valstybės vadovo pareigas, galima pateisinti valstybės vadovui pagal SESV 21 straipsnį suteiktos judėjimo laisvės įgyvendinimo ribojimą, grindžiamą bendrosiomis tarptautinės paprotinės teisės normomis ir daugiašalių tarptautinių sutarčių taisyklėmis, pagal kurias valstybės vadovas tarptautiniuose santykiuose turi ypatingą statusą, kuris suteikia, be kita ko, privilegijas ir imunitetus. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal bylos aplinkybes SESV 21 straipsnis neįpareigojo kitos valstybės užtikrinti galimybės atvykti į jos teritoriją.

140. Antra, Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija(100), kuriame Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad įsipareigojimai pagal tarptautinę sutartį negali pažeisti konstitucinio Sąjungos principo, pagal kurį visuose Sąjungos aktuose reikia gerbti pagrindines teises.

141. Šie du Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės santykio aiškinimai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingi vienas kitam, parodo, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp Sąjungos konstitucinio tapatumo išsaugojimo ir užtikrinimo, kad Sąjungos teisė nenuteiktų priešiškai tarptautinės bendruomenės ir atliktų aktyvų vaidmenį joje(101).

142. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažintų imunitetą nuo jurisdikcijos, tai nekliudytų ieškovui pradėti procesą valstybės atsakovės teismuose, nes iš esmės tai jie turi jurisdikciją nagrinėti šiai valstybei pareikštą ieškinį. Kitaip galėtų būti kalbant apie imuniteto nuo jurisdikcijos pripažinimą privatinės teisės reglamentuojamiems subjektams, esantiems už valstybės, iš kurios kyla imunitetas, ribų. Nesant teritorinio ryšio su šia valstybe, jos teismai gali neturėti jurisdikcijos nagrinėti tokiems subjektams pareikštus ieškinius. Remiantis tarptautinių teismų išaiškinimais, teisė į imunitetą nuo jurisdikcijos nepriklauso nuo kitų veiksmingų būdų gauti žalos atlyginimą buvimo(102), taigi ir nuo kito ieškiniui nagrinėti prieinamo teismo buvimo. Turiu pripažinti, kad nesu abejingas argumentui, kad, kiek tai susiję su situacijomis, kurios a priori priklauso valstybės narės teismų jurisdikcijai, tokias pasekmes sukelianti tarptautinės paprotinės teisės norma neturėtų būti beatodairiškai integruota į Sąjungos teisės sistemą.

143. Vis dėlto atvejai, kai dėl imuniteto nuo jurisdikcijos pripažinimo ieškovui nėra prieinamas joks teismas, yra pavieniai(103) ir bet kuriuo atveju sunkiai nustatomi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, Panamos teismai tikrai turi jurisdikciją nagrinėti pagrindinę bylą. Vis dėlto atsisakymas pripažinti, kad tarptautinės paprotinės teisės principas, susijęs su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, yra Sąjungos teisės sistemos dalis, reikštų tarptautinės bendruomenės acquis nepaisymą, kalbant apie visus ginčus, įskaitant tuos, kuriuose ieškovui yra prieinamas kitas teismas.

144. Taigi, nepamirštant imuniteto nuo jurisdikcijos poveikio teisei kreiptis į teismą ir būtinybės išlaikyti pusiausvyrą tarp Sąjungos konstitucinio tapatumo ir tarptautinės teisės laikymosi, manytina, kad šis principas yra Sąjungos teisės sistemos dalis.

145. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečia, reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas gali atsisakyti pripažinti imunitetą nuo jurisdikcijos ir įgyvendinti jurisdikciją, kurią jis grindžia Reglamente Nr. 44/2001 nustatyta jurisdikcijos taisykle.

146. Teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą(104). Be to, Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą veiksmingos teisinės gynybos principą sudaro įvairūs elementai, apimantys pirmiausia teisę kreiptis į teismą(105).

147. EŽTT jurisprudencijos analizė rodo, jog EŽTT konstatuoja, kad imuniteto nuo jurisdikcijos pripažinimas reiškia minėtos teisės ribojimą. Vis dėlto tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo, t. y. laikytis tarptautinės teisės siekiant skatinti tarptautinį mandagumą ir gerus santykius tarp valstybių dėl pagarbos kitos valstybės suverenitetui. Be to, apskritai šis ribojimas nėra neproporcingas, jeigu jis atspindi valstybių imuniteto srityje bendrai pripažįstamus tarptautinės teisės principus(106).

148. Remdamasis tokiu supratimu, Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) neseniai nusprendė, kad, nesant iš valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos principo kylančio įpareigojimo, atsisakymas įgyvendinti jurisdikciją pažeidžia EŽTK 6 straipsnį ir, kiek tai susiję su Sąjungos teise grindžiamais ieškiniais, Chartijos 47 straipsnį(107). Vis dėlto savo sprendime jis nenagrinėjo, ar imuniteto nuo jurisdikcijos pripažinimas neigiamai paveikė Reglamentu Nr. 44/2001 grindžiamos jurisdikcijos įgyvendinimą. Vis dėlto atrodo, jog minėtas teismas konstatavo, kad dėl Chartijos 47 straipsnio tiesioginio horizontalaus veikimo juo galima remtis prieš trečiąją valstybę siekiant netaikyti nacionalinės nuostatos, susijusios su imunitetu nuo jurisdikcijos, byloje, kurioje ieškinys grindžiamas Sąjungos teisės sistemoje užtikrinama teise.

149. Šioje byloje nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje pareikšto ieškinio esmė nėra grindžiama Sąjungos teise.

150. Šiame kontekste, pirmiausia, jeigu nacionalinis teismas savo jurisdikciją nagrinėti ginčą grindžia Reglamentu Nr. 44/2001, šia jurisdikcija įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį(108). Be to, veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas. Taigi, jeigu dėl kokios nors priežasties Chartijos 47 straipsnio apsauga taikoma tik teisėms ir laisvėms, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, šis bendrasis principas turėtų „užpildyti spragą“(109).

151. Be to, visiškai pakanka Chartijos 47 straipsnio ir jo nereikia tikslinti papildomomis Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis(110). Kadangi veiksmingos teisminės gynybos principas apima teisę kreiptis į teismą, privatus asmuo valstybių narių valdžios institucijose turi galėti remtis teise kreiptis į kompetentingą teismą.

152. Galiausiai Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pareiga netaikyti jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės nuostatai, kuri yra tiesiogiai veikianti, nepriklauso nuo to, kad privačių asmenų teisinė padėtis galbūt gali pasikeisti, kai nacionalinis teismas nusprendžia netaikyti nacionalinės nuostatos dėl jurisdikcijos ir priima sprendimą dėl jame pareikšto ieškinio(111). Taip pat turėtų būti kalbant apie poveikį, kurį sukelia užduotis išlaikyti tarptautinėje teisėje ir Sąjungos teisėje numatytų įpareigojimų pusiausvyrą(112).

153. Šiame kontekste prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neabejoja veiksmingos teisės kreiptis į Panamos teismus buvimu. Be to, jis pripažįsta, kad pagrindinėje byloje nekalbama apie nusikaltimus, padarytus pažeidžiant tarptautines jus cogens normas. Tokiomis aplinkybėmis laikausi nuomonės, kad teisė kreiptis į teismą nedraudžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pripažinti imunitetą nuo jurisdikcijos pagrindinėje byloje.

154. Nedarant poveikio pirma pateiktoms papildomoms pastaboms, susijusioms su imuniteto nuo jurisdikcijos apimtimi pagrindinėje byloje, nekeičiu šios išvados 129 punkte pateiktos pozicijos.

V.      Išvada

155. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale di Genova (Genujos teismas, Italija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „civilinėse ir komercinėse bylose“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima privatinės teisės reglamentuojamiems subjektams pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, susijusį su šių subjektų trečiajai valstybei pavedus, jos vardu ir interesais vykdyta klasifikavimo ir sertifikavimo veikla.

Tarptautinės paprotinės teisės principas, susijęs su valstybių imunitetu nuo jurisdikcijos, nedraudžia taikyti Reglamento Nr. 44/2001 byloje, susijusioje su tokiu ieškiniu.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42).


3      Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1833, 1834 ir 1835 t., p. 3.


4      1998 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimas dėl Europos bendrijos 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos ir 1994 m. liepos 28 d. Susitarimo, susijusio su jos XI dalies įgyvendinimu, patvirtinimo (OL L 179, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 4 sk., 3 t., p. 260).


5      Sudaryta 1974 m. lapkričio 1 d. Londone.


6      2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/15/EB dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų (OL L 131, 2009, p. 47).


7      Taip pat žr. 2017 m. spalio 18 d. Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) sprendimo byloje Benkharbouche v Secretary of State for Foreign [2017] UKSC 62, 59 punktą, pagal kurį niekada nevalia visiškai nesureikšminti ieškovo ir valstybės atsakovės arba teismo vietos valstybės teritorinių ryšių, net jeigu jie neturi jokio poveikio klasikiniam acta jure imperii ir acta jure gestionis atskyrimui. Iš tiesų pagal pagrindinį tarptautinės teisės principą suverenitetas yra teritorinis ir valstybių imunitetas yra šio principo išimtis. Prie minėtame sprendime nurodytų motyvų grįšiu šios išvados dalyje, skirtoje nurodomo imuniteto nuo jurisdikcijos ir Reglamentu Nr. 44/2001 grindžiamos jurisdikcijos tarpusavio ryšiui.


8      Atrodo, kad Teisingumo Teismas panašaus požiūrio į tai, kokia tvarka analizuoti klausimus, susijusius su Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritimi ir imunitetu nuo jurisdikcijos grindžiamo prieštaravimo poveikiu šiuo reglamentu grindžiamos jurisdikcijos įgyvendinimui, laikėsi 2007 m. vasario 15 d. Sprendime Lechouritou ir kt. (C‑292/05, EU:C:2007:102).


9      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvadą byloje Lechouritou ir kt. (C-292/05, EU:C:2006:700, 76 punktas). Pažymėtina, jog atrodo, kad naujausioje doktrinoje abejojama nepaneigiama imuniteto nuo jurisdikcijos viršenybe prieš jurisdikcijos taisykles. Žr. Sanger, A., „State Immunity and the Right of Access to a Court under the EU Charter of Fundamental Rights“, International & Comparative Law Quarterly, 65(1), 2016, p. 213 ir paskesni.


10      2007 m. vasario 15 d. sprendimas (C‑292/05, EU:C:2007:102).


11      1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeista 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, 1978, p. 1; pakeistame tekste – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, 1982, p. 1) ir 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, 1989, p. 1; toliau – Briuselio konvencija).


12      Žr. 2012 m. liepos 19 d. sprendimą (C‑154/11, EU:C:2012:491, 33 ir 57 punktai).


13      Žr. naujesnį 2018 m. kovo 8 d. Sprendimą Saey Home & Garden (C‑64/17, EU:C:2018:173, 18 punktas).


14      Šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 26 d. Sprendimą Transportes Urbanos y Servicios Generales (C‑118/08, EU:C:2010:39, 23 ir 24 punktai).


15      Žr., be kita ko, Fox, H., Webb, P., „The Law of State Immunity“, Oxford University Press, Oxford, 2013, p. 32 ir paskesni.


16      Žr. 2012 m. liepos 19 d. sprendimą (C‑154/11, EU:C:2012:491, 54 punktas).


17      Žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Mahamdia (C‑154/11, EU:C:2012:491, 55 punktas).


18      Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Mahamdia (C‑154/11, EU:C:2012:309, 21 punktas). Taip pat žr. Fox, H., Webb, P., op. cit., p. 32 ir paskesni.


19      Europos Taryba, Europos sutarčių serija, Nr. 74. Ši konvencija buvo parengta Europos Taryboje ir 1972 m. gegužės 16 d. pateikta pasirašyti valstybėms Bazelyje (Šveicarija).


20      Ši konvencija, kurią 2004 m. gruodžio mėn. priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, buvo pateikta pasirašyti valstybėms 2005 m. sausio 17 d.


21      Žr. Crawford, J., „Brownlie’s Principles of Public International Law“, Oxford University Press, Oxford, 2019 (9-asis leid.), p. 473 ir nurodyta jurisprudencija.


22      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Mahamdia (C‑154/11, EU:C:2012:309, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. Pavoni, R., „The Myth of the Customary Nature of the United Nations Convention on the State Immunity: Does the End Justify the Means?“, The European Convention on Human Rights and General International Law, red. Aaken, A., Motoc, I., Oxford University Press, Oxford, 2018, p. 282.


23      Žr. van Alebeek, R., red. O’Keefe, R., Tams, Ch. J., „The United Nations Convention on Jurisdictional Immunities of States and Their Property. A Commentary“, Oxford, 2013, p. 163, ir Stewart, D. P., „The UN Convention on Jurisdictional Immunities of States and Their Property“, The American Journal of International Law, 99 t., 2005, p. 199.


24      Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864, 101 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Poulsen ir Diva Navigation (C‑286/90, EU:C:1992:453, 9 ir 10 punktai) ir 2008 m. birželio 3 d. Sprendimą Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312, 51 punktas).


25      Šiuo klausimu žr. 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Poulsen ir Diva Navigation (C‑286/90, EU:C:1992:453, 9 punktas) ir 2010 m. vasario 25 d. Sprendimą Brita (C‑386/08, EU:C:2010:91, 45 punktas).


26      Apskritai plačiai pripažįstama, kad valstybė atsakovė gali atsisakyti savo imuniteto nuo jurisdikcijos.


27      Šiuo klausimu žr. Crawford, J., op. cit., p. 470, ir Higgins, R., „General Course on Public International Law“, Recueil des cours de l’Académie de La Haye, 230 t., 1991, p. 115.


28      Žr. 2012 m. liepos 19 d. sprendimą (C‑154/11, EU:C:2012:491, 56 punktas).


29      Pažymiu, jog kai kurie nacionaliniai teismai konstatuoja Reglamento Nr. 44/2001 netaikytinumą konkrečioje byloje dėl valstybės atsakovės turimų viešosios valdžios galių įgyvendinimo todėl, kad toje byloje atitinkama valstybė turi imunitetą nuo jurisdikcijos. Atrodo, kad, atsižvelgdamas į 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Kuhn (C‑308/17, EU:C:2018:911), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad byla dėl ieškinio, pareikšto obligacijas išleidusiai valstybei narei ir po jų emisijos priėmusiai įstatymą, pagal kurį buvo leista keisti pradines skolinimosi sąlygas, negali būti laikoma „civiline ir komercine byla“, kaip tai suprantama pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012/EB dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 1 straipsnio 1 dalį, 2019 m. sausio 22 d. Sprendimo 10 Ob 103/18x 1.1 punkte Oberster Gerischtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) nusprendė, kad Austrijos teismai negali priimti sprendimų dėl valstybės atsakovės atsakomybės analogiškoje byloje.


30      Žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Mahamdia (C‑154/11, EU:C:2012:491, 49 punktas).


31      Šiuo klausimu žr. Muir Watt, H., Pataut, E., „Les actes iure imperii et le règlement Bruxelles I“, Revue critique de droit international privé, vol. 97 t., 2008, p. 61 ir paskesni, 25 punktas.


32      Žr. van Alebeek, R., op. cit., p. 57–59.


33      Aiškus acta jure imperii nepaminėjimas gali paaiškinti, kodėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamojoje dalyje jį pateikęs teismas nurodo, kad klausia, ar privatinės teisės reglamentuojamų subjektų vykdoma klasifikavimo ir sertifikavimo veikla priskiriama prie „administracinių bylų“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį.


34      Žr. neseniai priimtą 2019 m. vasario 28 d. Sprendimą Gradbeništvo Korana (C‑579/17, EU:C:2019:162, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


35      Žr. 2014 m. spalio 23 d. Sprendimą flyLAL-Lithuanian Airlines (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 27 punktas).


36      Žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Sunico ir kt. (C‑49/12, EU:C:2013:545, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


37      Savo jurisprudencijoje siekdamas nustatyti, ar ieškinys dėl žalos atlyginimo priskiriamas prie sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“, Teisingumo Teismas 2007 m. vasario 15 d. Sprendime Lechouritou ir kt. (C‑292/05, EU:C:2007:102, 38 punktas) nurodė veiksmus, kuriais grindžiama žala ir pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo, 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendime Kuhn (C‑308/17, EU:C:2018:911, 36 punktas) – veiksmus, lėmusius ginčą, ir galiausiai 2009 m. balandžio 28 d. Sprendime Apostolides (C‑420/07, EU:C:2009:271, 45 punktas) – veiksmus, dėl kurių pareikštas ieškinys.


38      Šiuo klausimu žr. Rogerson, P., „Article 1er“, Brussels I bis Regulation, red. Magnus, U., Mankowski, P., Otto Schmidt, Kelnas, 2016, p. 63, 13 punktas. Šiuo klausimu taip pat žr. Boschiero, N., „Jurisdictional Immunities of the State and Exequatur of Foreign Judgments: a private International Law Evaluation of the Recent ICJ Judgment in Germany v. Italy“, International Courts and the Development of International Law: Essays in Honour of Tullio Treves, red. Boschiero, N., Scovazzi, T., Pitea, C., Ragni, C., T.M.C. Asser Press, Haga, 2013, p. 808 ir 809, kurie nurodo, kad atsakomybės netaikymas už acta jure imperii nesusijęs su civilinių ir komercinių bylų pobūdžiu, nes tai yra politinio sprendimo rezultatas.


39      Žr. 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Kuhn (C‑308/17, EU:C:2018:911, 31 ir 32 punktai). Be to, šis papildymas leido užtikrinti Reglamento Nr. 1215/2012 ir kitų Sąjungos tarptautinės privatinės teisės aktų terminologinį suderinamumą. Pavyzdžiui, žr. 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II) (OL L 199, 2007, p. 40) 1 straipsnio 1 dalį, pagal kurią šis reglamentas visų pirma netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėse bylose arba iškilus valstybės atsakomybės už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta jure imperii) klausimui. Tai reiškia, pirma, kad kai kurių iš šių aktų aiškinimas gali būti naudingas apibrėžiant Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, ir, antra, kad Teisingumo Teismo pateiktinas šio reglamento aiškinimas turės poveikį minėtų aktų taikymo sričiai.


40      Žr. Toader, C., „La notion de matière civile et commerciale“, Europa als Rechts- und Lebensraum: Liber amicorum für Christian Kohler zum 75. Geburtstag am 18. Juni 2018, red. Hess, B., Jayme, E., Mansel, H.-P., Verlag Ernst und Werner Gieseking, Bielefeld, 2018, p. 521 ir jame cituojamą doktriną. Šiuo klausimu dėl šios išvados 39 išnašoje minėto Reglamento Nr. 864/2007 taip pat žr. Nourissat, C., „Le champ d’application du règlement “Rome II“, Le Règlement communautaire „Rome II“ sur la loi applicable aux obligations non contractuelles. Actes du colloque du 20 septembre 2007 – Dijon, red. Corneloup, S., ir Joubert, N., Lexis Nexis Litec, Paryžius, 2008, p. 24.


41      Žr. 2002 m. spalio 1 d. Sprendimą Henkel (C‑167/00, EU:C:2002:555, 26 punktas); 2014 m. spalio 23 d. Sprendimą flyLAL-Lithuanian Airlines (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimą Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193, 35 punktas).


42      Žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Sunico ir kt. (C‑49/12, EU:C:2013:545, 43 punktas). Vis dėlto galima būtų teigti, kad jeigu nacionalinė mokesčių institucija reiškia reikalavimus dėl mokesčių įstatymų pažeidimų, ji veikia kaip suverenas, nors ir reikalauja atlyginti žalą bendrosios kompetencijos teismuose pagal bendrąsias teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę. Žr. Kohler, Ch., „Abschied von der autonomen Auslegung des Begriffs “Zivil- und Handelssachen" in Art. 1 EuGVVO?“, Praxis des Internationalen Privat- und Verfahrensrechts, 35(1) t., 2015, p. 55.


43      Žr. De Bruyne, J., „Third-Party Certifiers“, Wolters Kluwer, Alphen-sur-le-Rhin, 2019; Goebel, F., „Classification Societies. Competition and Regulation of Maritime Information Intermediaries“, Lit, Zürich, 2017, p. 42 ir paskesni ir Ulfbeck, V., Møllmann, A., „Public Function Liability of Classification Societies“, Certification – Trust, Accountability, Liability, red. Rott, P., Springer, Cham, 2019, p. 213 ir paskesni.


44      Žr. SOLAS konvencijos II-1 skyriaus A-1 dalies 3-1 taisyklę. Taip pat žr. Ulfbeck, V., Møllmann, A., op. cit., p. 225.


45      Žr., be kita ko, SOLAS konvencijos I skyriaus 6 taisyklę.


46      2017 m. kovo 9 d. Sprendimas Pula Parking (C-551/15, EU:C:2017:193, 35 punktas).


47      Žr. 2004 m. vasario 5 d. Sprendimą Frahuil (C‑265/02, EU:C:2004:77, 20 punktas).


48      Žr. 2014 m. spalio 23 d. Sprendimą flyLAL-Lithuanian Airlines (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 35 punktas).


49      Žr. 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą (C‑308/17, EU:C:2018:911).


50      Žr. 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Kuhn (C‑308/17, EU:C:2018:911, 38 ir 39 punktai).


51      Žr. 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Kuhn (C‑308/17, EU:C:2018:911, 40 ir 41 punktai).


52      Žr. 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Kuhn (C‑308/17, EU:C:2018:911, 42 punktas).


53      Žr. šios išvados 41 išnašą ir joje nurodytą jurisprudenciją.


54      Žr. 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimą TNT Express Nederland (C‑533/08, EU:C:2010:243, 49 punktas).


55      Nors Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis nebūtinai sutampa su imuniteto nuo jurisdikcijos netaikymo sritimi, man atrodo, kad veiksmo tikslo svarba valstybių imuniteto teisėje taip pat yra diskutuotina. Visų pirma, kalbant apie Niujorko konvenciją, kuri grindžiama acta jure imperii ir acta jure gestionis atskyrimu, sandorio tikslas gali turėti tam tikrą reikšmę sprendžiant, ar šis sandoris buvo įvykdytas jure gestionis kontekste, todėl valstybė atsakovė negali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos. Vis dėlto pagal šios konvencijos tekstą, palyginti su sandorio pobūdžio kriterijumi, sandorio tikslas yra papildomas kriterijus, į kurį tam tikrais atvejais galima atsižvelgti. Be to, šis papildomas kriterijus, pirma, yra labai kontroversiškas (žr. Pavoni, R., op. cit., p. 282), antra, jis kritikuojamas doktrinoje dėl tų pačių priežasčių, kurias nurodžiau šios išvados 77 punkte (žr. Bröhmer, J., „State Immunity and the Violation of Human Rights“, Martinus Nijhoff Publishers, Haga, 1997, p. 1), ir, trečia, nacionaliniai teismai jį taiko nenuosekliai ir yra linkę atsižvelgti tik į sandorio pobūdį (žr. Yang, X., „State Immunity in International Law“, Cambridge University Press, Cambridge, 2012, p. 85–108).


56      2017 m. kovo 9 d. sprendimas (C‑551/15, EU:C:2017:193, 35 punktas).


57      1993 m. balandžio 21 d. sprendimas (C‑172/91, EU:C:1993:144, 21 punktas).


58      1993 m. balandžio 21 d. Sprendimas Sonntag (C‑172/91, EU:C:1993:144, 27 ir 28 punktai).


59      C‑172/91, EU:C:1992:487, 44 punktas.


60      Kadangi Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritis nebūtinai turi sutapti su imuniteto nuo jurisdikcijos netaikymo sritimi, negaliu atmesti, kad toks galimas valstybės atsakomybės atsiradimas vis dėlto gali būti reikšmingas imuniteto teisės srityje.


61      Žr. 1980 m. gruodžio 16 d. sprendimą (814/79, EU:C:1980:291, 9 punktas).


62      1980 m. gruodžio 16 d. sprendimas (814/79, EU:C:1980:291, 9 ir 10 punktai).


63      Reikėtų pažymėti, kad byloje, kurioje priimtas 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rüffer (814/79, EU:C:1980:291), Nyderlandų vyriausybė Teisingumo Teisme teigė, kad pagal Nyderlandų teisę viešojo vandens kelio valdytojui leidžiama pašalinti laivo nuolaužas, kurios kelia pavojų ar sudaro jūrų laivybos kliūtį, ir šiuo tikslu laivo nuolaužų savininko ar valdytojo sutikimas nėra būtinas. Be to, minėto sprendimo 11 punkte Teisingumo Teismas nurodė bendruosius principus, kylančius iš visų nacionalinių valstybių narių sistemų, konstatuodamas, kad iš nacionalinių įstatymų nuostatų aiškiai matyti, kad šių kelių valdytojas, šalindamas laivo nuolaužas, veikia įgyvendindamas viešosios valdžios įgaliojimus. Ši ištrauka turi būti aiškinama atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktų nuostatas, kurias generalinis advokatas J. P. Warner išdėstė savo išvadoje byloje Rüffer (814/79, EU:C:1980:229). Iš šių nuostatų matyti, kad šiuose nacionalinės teisės aktuose visų pirma patikslinami valdytojų įgaliojimai savininkų, kurie nepašalino jiems priklausančių laivo nuolaužų, atžvilgiu, o ne įpareigojimai aplinkos srityje.


64      Žr. Basedow, J., „Civil and Commercial Matters. A New Key Concept of Community Law“, Rett og toleranse. Festskrift til Helge Johan Thue – 70 år, Gyldendal, red. Frantzen, T., Giersten, J., Cordero Moss, G., Gyldendal, Oslas, 2007, p. 159.


65      Kalbant apie civilinių ir komercinių bylų sąvokos aiškinimą, jurisprudencijos, susijusios su pagrindinėmis laisvėmis, reikšmingumą patvirtina, be kita ko, teismo sprendimas dėl laisvo darbuotojų judėjimo. Žr. 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimą Sonntag (C‑172/91, EU:C:1993:144, 24 punktas).


66      2015 m. birželio 16 d. sprendimas (C‑593/13, EU:C:2015:399, 20 punktas).


67      Žr. šios išvados 67–70 punktus.


68      Žr. šios išvados 71–83 punktus.


69      Žr. šios išvados 84–88 punktus.


70      Žr. šios išvados 90–97 punktus.


71      Žr. 2012 m. liepos 12 d. Nutartį Currà ir kt. (C‑466/11, EU:C:2012:465, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Man atrodo, kad tokios pozicijos taip pat laikėsi generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer savo išvadoje byloje Lechouritou ir kt. (C‑292/05, EU:C:2006:700, 78 punktas), kurioje jis teigė, kad, esant ginčui, kuriam netaikoma Briuselio konvencija, Teisingumo Teismas neturi įgaliojimų nagrinėti, ar pagrindinėje byloje yra valstybės imunitetas ir kokia jo įtaka žmogaus teisėms.


72      Žr. 2012 m. liepos 19 d. sprendimą (C‑154/11, EU:C:2012:491, 49 punktas).


73      Žr. van Alebeek, R., „The Immunity of States and Their Officials in International Criminal Law and International Human Rights Law“, Oxford University Press, Oxford, 2008, p. 57–59.


74      Dėl bylos „Erika“ pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. Sprendime Nr. 3439 (10‑82.938) (FR:CCASS:2012:CR03439) imuniteto nuo jurisdikcijos klausimas nebuvo nagrinėjamas: Cour de cassation (chambre criminelle) (Kasacinis Teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius) (Prancūzija) nusprendė, kad viena iš šalių, tvirtinusių, kad turi imunitetą, aktyviai dalyvavo atliekant tyrimą ir kad šis aktyvus dalyvavimas atliekant tyrimą nebuvo suderinamas su galimu ketinimu remtis šiuo imunitetu. Be to, kalbant apie bylą „Prestige“, pažymėtina, kad atsakovių nurodyto 2014 m. kovo 19 d. Tribunal de Bordeaux (Bordo teismas) (Prancūzija) sprendimo teiginį, kad atsakovės turėjo imunitetą nuo jurisdikcijos, paneigė Cour d’appel de Bordeaux (Bordo apeliacinis teismas) 2017 m. kovo 6 d. Sprendime Nr. 14/02185. Žinoma, Cour de cassation 2019 m. balandžio 17 d. Sprendime Nr. 17‑18.286 (FR:CCASS:2019:C100370), patvirtindamas Cour d’appel sprendimą, konstatavo, kad sertifikavimo ir klasifikavimo veiklą galima atskirti ir kad tik sertifikavimo veikla leidžia privatinės teisės reglamentuojamai bendrovei remtis imunitetu nuo jurisdikcijos. Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad ši byla buvo susijusi tik su atsakomybe už klasifikavimo veiklą, todėl motyvai, susiję su sertifikavimo veikla, gali būti laikomi pateiktais obiter dicta. Be to, atsakovių nurodytuose Italijos teismų sprendimuose, be kita ko, 2012 m. kovo 8 d. Tribunale di Genova (Genujos teismas, Italija) sprendime dėl šios veiklos atskiriamumo, laikytasi priešingos pozicijos; žr. F. Goebel, op. cit., p. 334.


75      Žr., be kita ko, Dickinson, A., „State Immunity and State-Owned Entreprises“, Business Law International, 10 t., 2009, p. 97 ir paskesni.


76      2012 m. liepos 19 d. sprendimas (C‑154/11, EU:C:2012:491).


77      2012 m. liepos 19 d. sprendimas (C‑154/11, EU:C:2012:491, 55 ir 56 punktai).


78      Žr. šios išvados 38 punktą.


79      Draft articles on Jurisdictional Immunities of States and Their Property, with commentaries, Yearbook of International Law Commission, 1991,. II(2) t., p. 17.


80      2014 m. gruodžio 17 d. Komisijos įgyvendinimo direktyva, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/15 (OL L 366, 2014, p. 83).


81      Žr. šios išvados 62 punktą.


82      Šiuo klausimu žr. Ulfbeck, V., Møllmann, A., op. cit., p. 218.


83      Žr. 2012 m. vasario 3 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą dėl valstybės imuniteto nuo jurisdikcijos (Vokietija prieš Italiją; Graikija (įstojusi į bylą šalis)), TTT rinkinys, 2012, 58 punktas).


84      Žr. Rocha Ferreira, A., Carvalho, C., „Formation and Evidence of Customary International Law“, UFRGS Model United Nations Journal, 1 t., 2013, p. 187 ir 188 ir nurodyta doktrina. Taip pat žr. „Draft Conclusions on Identification of Customary International Law, with Commentaries“, Yearbook of the International Law Commission, 2018, II t.


85      Dėl teigiamo ir neigiamo Sąjungos indėlio, susijusio su jos dalyvavimu formuojant paprotines normas, žr. Malenovský, J., „Le juge et la coutume internationale: perspective de l’Union européenne et de la Cour de justice“, The Law and Practice of International Courts and Tribunals, 12 t., 2013, p. 218.


86      Žr. Jungtinių Tautų tarptautinės teisės komisijos pranešimą. Oficialūs dokumentai. 73-ioji sesija. Priedas Nr. 10 (A‑73/10), p. 127.


87      Žr. šios išvados 100 ir 101 punktus.


88      Skirtingai nei imunitetas nuo jurisdikcijos, imunitetas nuo materialinės teisės reiškia atsakomybės netaikymą materialinės teisės srityje. Žr. Ulfbeck, V., Møllmann, A., op. cit., p. 232 ir 238.


89      Žr. Briggs, A., Civil Jurisdiction and Judgments (Informa law from Routledge) (Taylor & Francis Group), New York, 2015, p. 391; Hess, B., „Die intertemporale Anwendung des europäischen Zivilprozessrechts in den EU-Beitrittsstaaten“, Praxis des Internationalen Privat- und Verfahrensrechts, vol. 4, 1994, p. 374, 10 ir 14 punktai ir Mankowski, P., op. cit., p. 1058.


90      Žr. a contrario 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimą Gazprom (C‑536/13, EU:C:2015:316, 43 punktas).


91      Šiuo klausimu doktrinoje nurodoma, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis nereglamentuoja šio reglamento ir tarptautinių konvencijų, kuriose dalyvauja visos valstybės narės, tarpusavio santykio. Tokios konvencijos yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis, taigi jų santykis su minėtu reglamentu turi būti vertinamas remiantis to paties reglamento 67 straipsniu arba remiantis SESV 216 straipsnio 2 dalimi. Žr. Lazić, V., Stuij, S., „Brussels I bis in Relation to Other Instruments on the Global Level“, red. Lazić V., Stuij, S., „Brussels Ibis Regulation: Changes and Challenges of the Renewed Procedural Scheme“, Springer, Haga, 2017, p. 133, ir Puetz, A., „Rules on Jurisdiction and Recognition or Enforcement of Judgments in Specialised Conventions on Transport in the Aftermath of TNT: Dynamite or Light in the Dark ?“, The European Legal Forum, 5/6 t., 2018, p. 124.


92      Šiuo klausimu žr. Lenaerts, K., „The Kadi Saga and the Rule of Law within the EU“, SMU Law Review, 67 t., 2014, p. 712.


93      Žr., be kita ko, 2018 m. liepos 11 d. Sprendimą Bosphorus Queen Shipping (C‑15/17, EU:C:2018:557, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


94      Visų pirma, skirtingai nei tarptautinių sutarčių atveju, Sąjunga neįgyvendina savo kompetencijos tam, kad tarptautinės paprotinės teisės normos būtų jai privalomos. Žr. Neframi, E., „Customary International Law and Article 3(5) TUE“, The European Union’s External Action in Times of Crisis, red. Eeckhout, P., Lopez-Escudero, M., Hart Publishing, Oxford, 2016, p. 208 ir paskesni.


95      Žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimą Brita (C‑386/08, EU:C:2010:91, 42 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. sausio 23 d. Sprendimą Manzi ir Compagnia Naviera Orchestra (C‑537/11, EU:C:2014:19, 39 punktas) ir 2017 m. kovo 14 d. Sprendimą A ir kt. (C‑158/14, EU:C:2017:202, 87 punktas).


96      Pažymėtina, kad tokią poziciją dėl valstybių imuniteto teisės ir Reglamento Nr. 44/2001 tarpusavio santykio išreiškė High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Queen’s Bench skyrius, Jungtinė Karalystė) 2005 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Grovit v De Nederlandsche Bank and Others, [2006] 1 WLR 3323, 47 punkte. Pagal tą sprendimą šis reglamentas turi būti aiškinamas ne kaip neleidžiantis remtis imunitetu, o laikantis tarptautinės valstybių imuniteto teisės.


97      2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas A (C‑112/13, EU:C:2014:2195, 51 punktas).


98      Žr. Lenaerts, K., op. cit., p. 707, 710 ir 711.


99      Žr. 2012 m. spalio 16 d. sprendimą (C‑364/10, EU:C:2012:630, 51 ir 52 punktai).


100      2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 285 punktas).


101      Šiuo klausimu žr. Lenaerts, K., op. cit., p. 712.


102      Žr. 2012 m. vasario 3 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą dėl valstybės imuniteto nuo jurisdikcijos (Vokietija prieš Italiją; Graikija (įstojusi į bylą šalis), TTT rink. 2012, 101 punktas). Argumentą, susijusį su kitų būdų, leidžiančių gauti žalos atlyginimą, nebuvimu netiesiogiai atmetė Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2014 m. sausio 14 d. Sprendime Jones ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2014:0114JUD003435606, 193 ir 195 punktai).


103      Pavyzdžiui, Direktyvos 2009/15 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės narės ir pripažintos organizacijos sutartyje šios organizacijos gali būti reikalaujama turėti atstovybę šios valstybės narės teritorijoje, o tai gali leisti užtikrinti jos teismų jurisdikciją. Dėl šio klausimo žr. Ulfbeck, V., Møllmann, A., op. cit., p. 220.


104      Žr., be kita ko, 1975 m. vasario 21 d. EŽTT sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:1975:0221JUD 000445170, 36 punktas).


105      Žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Otis ir kt. (C‑199/11, EU:C:2012:684, 48 punktas).


106      Žr., be kita ko, 2001 m. lapkričio 21 d. EŽTT sprendimą Al-Adsani prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2001:1121JUD003576397, 56 punktas) ir 2014 m. sausio 14 d. EŽTT sprendimą Jones ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2014:0114JUD003435606, 186–189 punktai). Pažymiu, kad ši jurisprudencija pirmiausia buvo suformuota nagrinėjant ginčus tarp valstybės ir privačių asmenų. Atsižvelgiant į mano pastabas šios išvados 142 punkte, tai gali paaiškinti, kodėl EŽTT nenagrinėja kitų veiksmingų būdų, leidžiančių gauti žalos atlyginimą, buvimo ir konstatuoja, kad apskritai teisės kreiptis į teismą ribojimas nėra neproporcingas. Vis dėlto, kalbant apie ginčą tarp privačių asmenų ir tarptautinės organizacijos, kuri neturi savo „valstybinio“ teismo, pažymėtina, kad EŽTT nagrinėjo kitus pagrįstus veiksmingos EŽTT užtikrinamų teisių apsaugos būdus. Žr. 1999 m. vasario 18 d. EŽTT Sprendimą Waite ir Kennedy prieš Vokietiją (CE:ECHR:1999:0218JUD002608394, § 68). Manau, kad šiomis aplinkybėmis už valstybės ribų esančių privatinės teisės reglamentuojamų subjektų, kurių imunitetas kyla iš valstybės, padėtis yra panaši į tarptautinės organizacijos padėtį.


107      Žr. 2017 m. spalio 18 d. Sprendimą Benkharbouche v Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs, [2017] UKSC 62.


108      Žr. 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimą Meroni (C‑559/14, EU:C:2016:349, 44 punktas).


109      Prechal, S., „The Court of Justice and Effective Judicial Protection: What Has the Charter Changed?“, Paulussen C., Takács T., Lazic, V., Van Rompuy B. (red.), Fundamental Rights in International and European Law. Public and Private Law Perspective, Springer, Haga, 2016, p. 148 ir 149.


110      Dėl galimybės remtis Chartijos 47 straipsniu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimą Egenberger (C‑414/16, EU:C:2018:257, 78 punktas).


111      Žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimą A (C‑716/17, EU:C:2019:598, 39 punktas).


112      Žr. šios išvados 137 ir 144 punktus.