Language of document : ECLI:EU:C:2020:9

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MICHAL BOBEK IŠVADA,

pateikta 2020 m. sausio 16 d.(1)

Byla C-615/18

UY

dalyvaujant:

Staatsanwaltschaft Offenburg

(Amtsgericht Kehl (Kėlio apylinkės teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose ‑ Direktyva 2012/13/ES ‑ Teisė į informaciją baudžiamajame procese ‑ Teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus ‑ Vairuotojo pažymėjimo galiojimo sustabdymas ‑ Privalomas asmens, įgalioto priimti įteikiamus dokumentus, paskyrimas ‑ Kaltinamojo aplaidumas“






I.      Įžanga

1.        2017 m. liepos mėn. vairuotojas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, Vokietijoje pateko į eismo įvykį. Pagal prokuratūros nurodymus jis paskyrė asmenį, įgaliotą jo vardu Vokietijoje priimti teismo dokumentus; šis asmuo buvo parinktas iš kompetentingo apylinkės teismo darbuotojų. Vėliau dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos vairuotojo atžvilgiu buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo jam skirta bauda ir uždrausta tris mėnesius vairuoti. Teismo baudžiamasis įsakymas buvo įteiktas įgaliotam asmeniui, kuris jį paštu persiuntė vairuotojui į Lenkiją. Ar vairuotojas tą laišką iš tikrųjų gavo, nežinoma. Dėl teismo baudžiamojo įsakymo nebuvo pareikštas prieštaravimas. Teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo.

2.        Po kelių mėnesių, per kitą patikrinimą Vokietijos keliuose, vairuotojas buvo sustabdytas vairuojantis sunkvežimį vis dar galiojant anksčiau nustatytam draudimui vairuoti. Atsižvelgiant į tai, jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl transporto priemonės vairavimo neturint vairuotojo pažymėjimo.

3.        Dėl šių faktinių aplinkybių šioje byloje kyla du teisiniai klausimai. Pirmasis klausimas susijęs su dokumentų įteikimu pirmojoje baudžiamojoje byloje: ar 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese(2) 6 straipsniui, kuriame įtvirtinta teisė į informaciją apie kaltinimus, prieštarauja nacionalinės teisės norma, pagal kurią teismo baudžiamasis įsakymas, priimtas asmens, kurio gyvenamoji vieta yra ne atitinkamoje valstybėje narėje, atžvilgiu, įgyja res judicata galią praėjus dviem savaitėms nuo jo įteikimo įgaliotam asmeniui,  jei kaltinamajam apie baudžiamąjį įsakymą nebuvo pranešta? Antrasis klausimas susijęs su dokumentų (ne)įteikimo pirmojoje baudžiamojoje byloje poveikiu antrajai baudžiamajai bylai: ar Direktyvos 2012/13 6 straipsniui prieštarauja nacionalinės teisės norma, kurioje nustatyta, kad, jei asmens, kurio gyvenamoji vieta yra užsienyje, atžvilgiu buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, apie kurį šiam asmeniui nebuvo pranešta, tai, kad asmuo anksčiau nedėjo pastangų iš įgalioto asmens sužinoti bylos baigtį, gali būti laikoma jo aplaidumu, dėl ko asmeniui gali būti iškelta kita baudžiamoji byla?

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

4.        Direktyvos 2012/13 27 ir 28 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(27)      asmeniui, įtariamam arba kaltinamam įvykdžius nusikalstamą veiką, turėtų būti suteikiama visa informacija apie kaltinimus, kuri jam reikalinga pasiruošti gynybai ir kuri užtikrina teisingą teismo procesą;

(28)      informacija, kuri suteikiama įtariamajam arba kaltinamajam apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jis yra įtariamas arba kaltinamas, turėtų būti suteikiama nedelsiant ir ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo arba kaltinamojo apklausą policijoje arba kitoje kompetentingoje valdžios institucijoje ir nedarant įtakos vykstančių tyrimų eigai. <...>“

5.        Direktyvos 2012/13 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva taikoma nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, jei taikoma, nuteisimą ir sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimą.“

6.        Direktyvos 2012/13 3 straipsnio „Teisė į informaciją apie teises“ 1 dalies c punkte nustatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija bent apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti:

<...>

c)      teisę būti informuotam apie kaltinimus pagal 6 straipsnį;

<...>“

7.        Direktyvos 2012/13 6 straipsnio „Teisė į informaciją apie kaltinimus“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų pateikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami arba kaltinami. Ta informacija suteikiama nedelsiant ir yra tiek išsami, kiek tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą.“

B.      Nacionalinė teisė

8.        Strafgesetzbuch (Vokietijos baudžiamasis kodeksas, toliau – StGB) 44 straipsnyje nustatyta:

„1) Jei asmeniui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė arba bauda už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė vairuodamas motorinę transporto priemonę arba pažeisdamas motorinės transporto priemonės vairuotojo pareigas, teismas gali jam uždrausti viešuosiuose keliuose vairuoti bet kokios rūšies arba kokios nors konkrečios rūšies motorinę transporto priemonę nuo vieno mėnesio iki trijų mėnesių. Draudimas vairuoti paprastai skiriamas tai atvejais, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis pagal 315c straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, 3 dalį arba 316 straipsnį, jei leidimas vairuoti nebuvo panaikintas pagal 69 straipsnį.

2) Draudimas vairuoti įsigalioja įsiteisėjus teismo sprendimui. <...>“

9.        Strafprozessordnung (Vokietijos baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – StPO) 44 straipsnyje nustatyta:

„Jei asmuo ne dėl savo kaltės negalėjo laikytis termino, jo prašymu terminas gali būti atnaujinamas. Laikoma, kad apskundimo terminas buvo praleistas ne dėl asmens kaltės tuo atveju, kai jam nebuvo pranešta pagal 35a straipsnio pirmą ir antrą sakinius, 319 straipsnio 2 dalies trečią sakinį arba 346 straipsnio 2 dalies trečią sakinį.“

10.      StPO 45 straipsnyje nustatyta:

„1) Prašymas atnaujinti terminą per savaitę pašalinus termino nesilaikymo priežastį turi būti pateiktas teismui, kuris būtų turėjęs nuspręsti dėl termino laikymosi. Kad termino būtų laikomasi, pakanka prašymą laiku pateikti teismui, kuris dėl jo turi priimti sprendimą.

2) Prašyme arba procese dėl prašymo patenkinimo turi būti nurodyti įtikinami faktai, kuriais motyvuojamas prašymas. Per prašymo pateikimo terminą turi būti užbaigiamas neatliktas veiksmas. Jei tai padaryta, terminas gali būti atnaujinamas ir be prašymo.“

11.      StPO 132 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1) Jei kaltinamasis, kuris rimtai įtariamas nusikalstama veika, šio įstatymo galiojimo teritorijoje neturi nuolatinės ar laikinos gyvenamosios vietos, tačiau neįvykdytos suėmimo skyrimo sąlygos, siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso eigą kaltinamajam gali būti nurodyta:

1)      sumokėti tinkamo dydžio užstatą, padengiantį numatomą piniginę baudą ir proceso išlaidas, ir

2)      įgalioti kompetentingo teismo veiklos teritorijoje gyvenantį asmenį priimti įteikiamus dokumentus.

<...>“

12.      StPO 407 straipsnyje nustatyta:

„1) Bylose, kurias nagrinėja baudžiamojo teismo teisėjas, ir bylose, priklausančiose tarėjų teismo jurisdikcijai, nusikalstamos veikos (baudžiamųjų nusižengimų atveju) teisiniai padariniai rašytiniu prokuratūros prašymu gali būti nustatyti rašytiniu teismo baudžiamuoju įsakymu nerengiant bylai iš esmės nagrinėti skirto posėdžio. Prokuratūra tokį prašymą pateikia, jei mano, kad atsižvelgiant į tyrimo rezultatus bylos nagrinėjimas iš esmės teismo posėdyje nėra būtinas. Prašyme turi būti nurodyti konkretūs teisiniai padariniai. Prašymas laikomas viešųjų kaltinimų pareiškimu.

2) Teismo baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamą veiką gali būti atskirai arba kartu nustatyti tik šie teisiniai padariniai:

1. bauda, įspėjimas atidedant bausmės vykdymą, draudimas vairuoti, nusavinimas, konfiskavimas, sunaikinimas, kokio nors objekto pavertimas nenaudojamu, sprendimo paskelbimas ir reguliavimo baudos paskyrimas juridiniam asmeniui ar asociacijai,

2. leidimo vairuoti panaikinimas, jei draudimas neviršija dviejų metų,

<...>

3) Teismas neprivalo prieš tai išklausyti (33 straipsnio 3 dalis) kaltinamojo.“

13.      StPO 410 straipsnyje numatyta:

„1)      Per dvi savaites nuo baudžiamojo įsakymo įteikimo kaltinamasis gali šį įsakymą priėmusiam teismui raštu arba kanceliarijoje surašant protokolą pateikti prieštaravimą dėl šio įsakymo. <...>

2)      Prieštaravimas gali būti pateikiamas tik dėl tam tikrų kaltinimų.

3)      Jei per nustatytą terminą prieštaravimas dėl baudžiamojo įsakymo nepateikiamas, šis įsakymas įgyja res judicata galią.“

III. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

14.      2017 m. rugpjūčio 21 d. Amtsgericht Garmisch-Partenkirchen (Garmišo-Partenkircheno apylinkės teismas, Vokietija) priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą dėl kaltinamojo – profesionalaus vairuotojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Juo buvo paskirtos sankcijos – bauda ir draudimas tris mėnesius vairuoti.

15.      2017 m. liepos 11 d., nusikalstamos veikos padarymo dieną, kaltinamasis prokuratūros nurodymu suteikė Amtsgericht Garmisch-Partenkirchen (Garmišo-Partenkircheno apylinkės teismas) pareigūnui įgaliojimus jo vardu priimti įteikiamus dokumentus. Įgaliojimo priimti įteikiamus dokumentus formuliaras buvo vokiečių kalba, tačiau kaltinamojo giminaitis jam jį išvertė telefonu. Formuliare buvo nurodyta pareigūno, paskirto įgaliotu asmeniu, pavardė, tarnybinis adresas ir pateikta informacija, kad įstatyme nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo dokumento įteikimo įgaliotam asmeniui dienos. Daugiau informacijos apie teisinius ir faktinius šio įgaliojimo padarinius, visų pirma informacijos apie kaltinamojo pareigas pasiteirauti pas įgaliotą asmenį dėl jam adresuotų dokumentų, formuliare nebuvo.

16.      2017 m. rugpjūčio 30 d. įgaliotam asmeniui buvo įteiktas teismo baudžiamasis įsakymas kartu su vertimu į lenkų kalbą. Šis asmuo teismo baudžiamąjį įsakymą paprastu laišku išsiuntė žinomu kaltinamojo adresu Lenkijoje. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nežinoma, ar teismo baudžiamasis įsakymas pasiekė kaltinamąjį.

17.      Nepateikus apeliacinio skundo, 2017 m. rugsėjo 14 d., teismo baudžiamasis įsakymas įgijo res judicata galią. Taigi, įsigaliojo draudimas vairuoti.

18.      2017 m. gruodžio 14 d., kol dar galiojo draudimas vairuoti, policija atliko kaltinamojo, vairavusio sunkvežimį viešajame kelyje Kėlyje, Vokietijoje, patikrinimą.

19.      Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – Amtsgericht Kehl (Kėlio apylinkės teismas) turi priimti sprendimą dėl Staatsanwaltschaft Offenburg (Ofenburgo prokuratūra, Vokietija) prašymo už kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką – aplaidų transporto priemonės vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo – jo atžvilgiu priimti kitą teismo baudžiamąjį įsakymą ir skirti jam baudą, kurią sudaro 40 kasdien mokamų baudų (po 50 EUR), taip pat papildomą draudimą tris mėnesius vairuoti.

20.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad iki 2017 m. gruodžio 14 d. įvykusio policijos patikrinimo kaltinamasis apie teismo baudžiamąjį įsakymą, taigi ir draudimą vairuoti, nežinojo. Atsižvelgdamas į tai ir turėdamas abejonių, ar kaltinamajam taikomi nacionalinės teisės aktai suderinami su Sąjungos teise, tas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Europos Sąjungos teisę, visų pirma Direktyvą 2012/13 ir SESV 21, 45, 49 ir 56 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad jai prieštarauja valstybės narės teisės norma, pagal kurią tik todėl, kad kaltinamojo gyvenamoji vieta yra ne šioje, o kitoje valstybėje narėje, leidžiama baudžiamojoje byloje nurodyti kaltinamajam paskirti asmenį, įgaliotą priimti kaltinamajam adresuotą baudžiamąjį įsakymą, dėl ko baudžiamasis įsakymas įgyja res judicata galią ir sukuriamos teisinės sąlygos bausti kaltinamąjį už vėlesnius veiksmus (Tatbestandswirkung), net jei kaltinamasis faktiškai nieko nežinojo apie baudžiamąjį įsakymą, o faktinis kaltinamojo supažindinimas su baudžiamuoju įsakymu neužtikrinamas panašiu lygmeniu, kaip jis būtų užtikrinamas baudžiamąjį įsakymą įteikiant tuo atveju, jei kaltinamojo gyvenamoji vieta būtų šioje valstybėje narėje?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar Europos Sąjungos teisę, visų pirma Direktyvą 2012/13 ir SESV 21, 45, 49 ir 56 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad jai prieštarauja valstybės narės teisės norma, pagal kurią tik todėl, kad kaltinamojo gyvenamoji vieta yra ne šioje, o kitoje valstybėje narėje, yra leidžiama baudžiamojoje byloje nurodyti kaltinamajam paskirti asmenį, įgaliotą priimti kaltinamajam adresuotą baudžiamąjį įsakymą, dėl ko baudžiamasis įsakymas įgyja res judicata galią ir sukuriamos teisinės sąlygos bausti kaltinamąjį už vėlesnius veiksmus (įsiteisėjęs sprendimas yra kitos normos taikymo sąlyga), o persekiojant už šią nusikalstamą veiką kaltinamajam skiriamos subjektyviu požiūriu didesnės pareigos savo iniciatyva dėti pastangas faktiškai sužinoti apie baudžiamąjį įsakymą, nei pareigos, kurias kaltinamasis turėtų, jei jo gyvenamoji vieta būtų šioje valstybėje narėje, dėl ko atsiranda kaltinamojo baudžiamojo persekiojimo už aplaidumą galimybė?“

21.      Rašytines pastabas pateikė Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2019 m. spalio 16 d. posėdyje šalys taip pat pateikė žodines pastabas.

IV.    Analizė

22.      Ši išvada išdėstoma taip, kaip nurodyta toliau. Pirmiausia aptarsiu du pirminius klausimus dėl taikytinos teisės (A). Tada nagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus (B) ir galiausiai pateiksiu kelias galutines pastabas dėl už šios bylos ribų išeinančios platesnės teisinės situacijos(C).

A.      Pirminės pastabos

1.      Dėl Direktyvos 2012/13 ir (arba) Sutarties nuostatų

23.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose nurodo Direktyvą 2012/13 ir SESV 21, 45, 49 ir 56 straipsnius. Kiek tai susiję su Direktyva 2012/13, prašyme priimti prejudicinį sprendimą yra aiškiai nurodytos galimos suderinamumo problemos, įskaitant reikšmingą jurisprudenciją(3) ir jos (ne)taikytinumo šioje byloje aptarimą. Sutarties nuostatos dėl laisvo judėjimo, priešingai, yra nurodytos tik klausimuose. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra paaiškinta ar aptarta, kaip ir kodėl minėtos nuostatos yra reikšmingos šiai bylai.

24.      Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos tarpvalstybinės situacijos, atsižvelgiant į skirtingą teismo dokumentų įteikimo tvarką asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, ir asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra užsienyje, galėtų kilti klausimų dėl galimos netiesioginės kaltinamojo diskriminacijos. Be to, tai, kad vairuotojui iš užsienio buvo iškelta baudžiamoji byla už vairavimą pažeidžiant draudimą vairuoti, apie kurį vairuotojui nebuvo pranešta, galėtų būti laikoma jo judėjimo laisvės kliūtimi(4).

25.      Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą tokio pobūdžio klausimų nenurodyta ar nekeliama(5). Vietoj to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bylą apibrėžė, o suinteresuotosios šalys šioje byloje ją aptarė tik kaip Teisingumo Teismo neseniai priimtuose sprendimuose Covaci ir Tranca(6) suformuotos jurisprudencijos tęsinį.

26.      Kitaip nei tuo atveju, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo faktines ir teisines problemas, tačiau jų nesusieja su atitinkama Sąjungos teisės nuostata (o tokią situaciją Teisingumo Teismas turi kompetenciją ištaisyti taikydamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nenurodytą Sąjungos teisės nuostatą)(7), manau, kad atvirkštinis variantas neįmanomas. Teisingumo Teismo užduotis nėra sukurti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nenurodytas faktines aplinkybes ir galimas problemas.

27.      Todėl šią bylą nagrinėsiu tik dėl minėtų nacionalinės teisės aktų suderinamumo su Direktyvos 2012/13 nuostatomis, taigi, kaip Teisingumo Teismo Sprendimuose Covaci ir Tranca neseniai suformuotos jurisprudencijos tęsinį. Vis dėlto šios išvados baigiamojoje dalyje (C) grįšiu prie platesnių šioje byloje kilusių klausimų.

2.      Direktyvos 2012/13 6 straipsnis ir šios bylos ypatumai

28.      Nuo bylų, kuriose buvo priimti sprendimai Covaci ir Tranca, ši byla skiriasi tuo, kad yra du tarpusavyje susiję, tačiau formaliai atskiri (baudžiamieji) procesai. Bylose Covaci ir Tranca nagrinėti teismo baudžiamieji įsakymai buvo priimti vykstant tam pačiam baudžiamajam procesui, kurio metu, kaip buvo teigiama, padarytas Direktyvos 2012/13 6 straipsnio pažeidimas.

29.      Nagrinėjamu atveju, priešingai, yra du baudžiamieji procesai: Amtsgericht Garmisch-Partenkirchen (Garmišo-Partenkircheno apylinkės teismas) vykęs baudžiamasis procesas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Amtsgericht Kehl (Kėlio apylinkės teismas) – vykstantis baudžiamasis procesas dėl kaltinamojo, vairavusio transporto priemonę pažeidžiant draudimą vairuoti, kuris jam buvo nustatytas per pirmąjį baudžiamąjį procesą.

30.      Dėl šių aplinkybių kyla dviejų rūšių klausimų.

31.      Pirma, Direktyvos 2012/13 nuostatos aiškiai taikomos antrajame baudžiamajame procese, t. y. tame procese, kuris šiuo metu vyksta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Tačiau gali kilti šiek tiek abejonių kalbant apie pirmąjį procesą, kuris jau yra baigtas. Iš tiesų, tas procesas bent jau iš principo buvo formaliai nutrauktas, kai teismo baudžiamasis įsakymas, dėl kurio per dvi savaites nebuvo pareikšta prieštaravimo, įgijo res judicata galią.

32.      Tai susiję su antruoju klausimu. Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė nedelsiant gauti informaciją apie kaltinimus, kad būtų užtikrintas teisingas procesas ir veiksmingas naudojimasis teise į gynybą. Ką būtent reiškia „informacija apie kaltinimus“ kalbant apie vykstantį (antrąjį) procesą? Tame antrajame baudžiamajame procese nėra akivaizdžios problemos dėl informacijos apie kaltinimus, nes nėra pateikta argumentų, kad kaltinamasis nežino, kuo dabar jis yra kaltinamas, taigi, kad jis negali pasinaudoti teise į gynybą. Tikroji problema iš tikrųjų susijusi su teismo baudžiamojo įsakymo įteikimu (jo tinkamumu) pirmajame baudžiamajame procese. Tačiau tą problemą gali būti sunku vertinti kaip informacijos apie kaltinimus nepateikimą šiuo metu vykstančiame antrajame baudžiamajame procese.

33.      Ne paslaptis, kad aplinkybę, jog ankstesnis apkaltinamasis nuosprendis galimai nebuvo tinkamai įteiktas, būtų šiek tiek perdėta laikyti reikšminga informacijai apie kaltinimus kitame paskesniame ir susijusiame baudžiamajame procese, taigi ir patenkančia į Direktyvos 2012/13 6 straipsnio taikymo sritį. Galbūt šis straipsnis buvo sukurtas taip, kad būtų taikomas įvairaus pobūdžio pranešimams, tačiau jis aiškiai taikomas vieno ir to paties baudžiamojo proceso metu. Tačiau klausimą vis tiek būtų galima nagrinėti tokiu būdu, atsižvelgiant į toliau išdėstytus argumentus.

34.      Pirma, pagal 2 straipsnį Direktyva 2012/13 taikoma „nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, jei taikoma, nuteisimą ir sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimą“(8).

35.      2 straipsnio plačiąja prasme negalima aiškinti taip, kad į direktyvos taikymo sritį nepatenka tos situacijos, kuriose buvo priimtas galimai galutinis sprendimas, tačiau procesas vėliau atnaujinamas pagal nacionalinę teisę(9). 2 straipsnio paties savaime negalima aiškinti taip, kad jame būtų nustatyta kokia nors pareiga atnaujinti procesą. Tačiau, jei galimybė atnaujinti procesą yra numatyta nacionalinėje teisėje, ja pasinaudojus ta situacija vėl patenka į Direktyvos 2012/13 taikymo sritį.

36.      Be to, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama direktyva(10), ir patį 2 straipsnio tekstą, sąvoką „sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimas“(11) reikia aiškinti plačiai. Todėl ta sąvoka gali apimti apeliacinio skundo pateikimo procedūras, kurios nacionalinėje teisinėje sistemoje gali būti laikomos ypatingomis arba specialiomis. Taip pat reikėtų pažymėti, kad „galutinis klausimo išsprendimas“ griežtai kalbant nėra galutinis, kai dėl jo kyla abejonių paskesniame procese.

37.      Antra, kaip Teisingumo Teismas jau nurodė Sprendime Covaci(12), teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procedūra – tai specialus, supaprastintas procesas. Kaip matyti ir iš StPO 407 straipsnio(13), praktiškai tikėtina, kad momentas, kai įtariamasis visapusiškai informuojamas apie kaltinimus, iš tikrųjų yra tas momentas, kai jis gauna teismo baudžiamąjį įsakymą, kuris, jei dėl jo nebus pareikšta prieštaravimo, nedelsiant taps galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu.

38.      Todėl, jei nacionalinėje teisėje numatyta galimybė iš naujo pradėti baudžiamąjį procesą, kaip, atrodo, yra pagrindinės bylos atveju, pakartotinai pradėjus procesą Direktyva 2012/13 vėl pradedama taikyti. Taip juo labiau turėtų būti konkrečiu supaprastinto baudžiamojo proceso atveju, kai skirtingi proceso etapai galiausiai gali susijungti į vieną, kaip iš esmės ir yra, kai formalus kaltinimas, dėl kurio nepareiškiamas prieštaravimas, tampa galutiniu sprendimu.

B.      (Nerezidentų) teisė būti informuotiems apie kaltinimus

39.      Pagal Direktyvos 2012/13 14 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus. Kaip nurodyta Direktyvos 2012/13 40 konstatuojamojoje dalyje, ja nustatomi minimalūs standartai, taigi, valstybės narės gali įtariamiesiems ir kaltinamiesiems suteikti aukštesnio lygio apsaugą. Priešingai, valstybės narės akivaizdžiai neturi laisvės nukrypti nuo šių minimalių standartų(14), kurie turi atitikti bent jau Europos žmogaus teisių konvencija garantuojamus standartus, kurie yra išaiškinti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje(15).

40.      Direktyva 2012/13 yra į rezultatus orientuota priemonė: joje nustatytos įvairios teisės, kurios turi būti garantuojamos įtariamiesiems arba kaltinamiesiems. Tačiau valstybėms narėms suteikta plati diskrecija pasirinkti šių teisių įgyvendinimo jų atitinkamose teisinėse sistemose būdą. Todėl, atsižvelgiant į procesinės autonomijos principą, valstybės narės turi tuo tikslu priimti išsamias taisykles, kartu laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimų.

1.      Sprendimai Covaci ir Tranca 

41.      Šie bendrieji argumentai taip pat galioja kalbant apie konkrečias Direktyvos 2012/13 6 straipsnio nuostatas, kurias Teisingumo Teismas, gavęs keturis įvairių Vokietijos pirmosios instancijos teismų prašymus priimti prejudicinį sprendimą, išnagrinėjo sprendimuose Covaci ir Tranca. Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyva 2012/13 nereglamentuojamos procedūros, pagal kurias įtariamajam ar kaltinamajam turi būti pateikta informacija apie kaltinimus(16). Taigi, reglamentuoti nurodytą klausimą turėtų valstybės narės, tačiau turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, dėl tų procedūrų 6 straipsnis negali prarasti veiksmingumo, taip trukdant tikslams, kurių siekiama Direktyva 2012/13(17). Antra, tomis procedūromis negali būti diskriminuojami įtariamieji ar kaltinamieji, kurių gyvenamoji vieta yra užsienyje(18).

42.      Taikydamas šiuos principus Teisingumo Teismas pirmiausia pripažino, kad valstybė narė iš principo gali skirtingai reglamentuoti teismo dokumentų įteikimą asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra šios valstybės teritorijoje, ir šių dokumentų įteikimą asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra užsienyje. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nepareiškė prieštaravimų dėl valstybės narės teisės aktų, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos vykstant baudžiamajam procesui toje valstybėje narėje negyvenantis kaltinamasis įpareigojamas paskirti įgaliotinį, kuriam būtų įteikti teismo dokumentai(19). Teisingumo Teismas taip pat sutiko, kad tokiais atvejais teismo sprendimo apskundimo terminas gali būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai sprendimas įteikiamas įgaliotam asmeniui, o ne nuo tada, kai kaltinamasis iš tikrųjų sužino apie teismo sprendimą(20).

43.      Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokiu skirtingu vertinimu įtariamajam arba kaltinamajam neturėtų būti trukdoma pasinaudoti savo teise į gynybą, taip pat šie asmenys neturėtų atsidurti tokioje padėtyje, kurioje jie faktiškai negali pasinaudoti visu terminu, nustatytu prieštaravimui dėl atitinkamo teismo sprendimo pareikšti(21). Dėl nagrinėjamo nacionalinės teisės akto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, nors tame teisės akte nustatyta, kad prieštaravimo dėl teismo baudžiamojo įsakymo pareiškimo terminas yra skaičiuojamas nuo įsakymo įteikimo įgaliotam asmeniui, tačiau kaltinamajam arba įtariamajam taip pat leidžiama prašyti atnaujinti terminą, kai šis asmuo sužino apie tą teismo baudžiamąjį įsakymą. Pagal tą sistemą kaltinamasis gali pasinaudoti visu dviejų savaičių terminu, nustatytu prieštaravimui dėl baudžiamojo įsakymo pareikšti. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nacionalinę teisę, būtent termino atnaujinimo procedūrą ir sąlygas, kurioms esant ši procedūra vykdoma, turi aiškinti taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2012/13 6 straipsnio reikalavimus(22).

2.      Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas ir šios bylos baigtis

44.      Šioje byloje kilęs klausimas iš esmės susijęs su tuo, ar pirmiau nurodyti principai taip pat taikomi nagrinėjamoje byloje. Kitaip tariant, reikia atsakyti į klausimą, ar tokiais atvejais, kaip antai pagrindinėje byloje, nagrinėjamu nacionalinės teisės aktu, jį aiškinant taip, kad šis aktas atitiktų Direktyvą 2012/13, užtikrinama tinkama asmenų, kurių gyvenamoji vieta nėra toje valstybėje narėje, kurioje atliekamas tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas, teisės būti informuotiems apie kaltinimus gynyba.

45.      Vokietijos vyriausybė teigia, kad, kaip ir sprendimuose Covaci ir Tranca, nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas turėtų būti laikomas suderinamu su Sąjungos teise, nes jį galima išaiškinti taip, kad būtų laikomasi Direktyvos 2012/13 6 straipsnio. Ši vyriausybė pažymi, kad teismo baudžiamasis įsakymas, kuris įgijo res judicata galią (po įteikimo įgaliotam asmeniui pasibaigus prieštaravimo pareiškimo laikotarpiui), tampa vykdytinu, tačiau nebūtinai galutiniu sprendimu. Iš tiesų, asmeniui, kuris ne dėl savo kaltės negalėjo laikytis procesinio termino, jo prašymu arba ex officio gali būti atkurta status quo ante. Šis principas taip pat taikomas tokioje situacijoje, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje.

46.      Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad terminas, per kurį kaltinamasis gali prašyti atkurti status quo ante, iš principo yra tik viena savaitė. Vis dėlto ši vyriausybė pažymi, kad visuotinai pripažįstama, jog tokį terminą galima aiškinti lanksčiai, o tai reiškia, kad jį galima pratęsti taip, kad jis atitiktų (ilgesnį) terminą, kurio kaltinamasis negalėjo laikytis. Be to, Vokietijos vyriausybė pažymi, jog dažnai nebūtina, kad bylos šalis pateiktų tokį prašymą, nes teismas, sužinojęs apie kliūtį, dėl kurios kaltinamasis praleido terminą, status quo ante paprastai atkurs savo iniciatyva.

47.      Be to, Vokietijos vyriausybės teigimu, asmeniui, patekusiam į tokią situaciją, kaip kaltinamasis pagrindinėje byloje, negali būti pareiškiami baudžiamieji kaltinimai remiantis draudimu vairuoti, apie kurį tas asmuo nežinojo. Ši vyriausybė nurodo, kad iš principo gali būti laikoma, kad asmuo veikė aplaidžiai, kai savo elgesiu jis pažeidė rūpestingumo pareigą. Taip yra tik tuo atveju, kai asmuo galėjo numatyti faktines aplinkybes, dėl kurių yra kaltinamas, ir jų išvengti. Tačiau tokiu atveju, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, rūpestingumo pareigos pobūdį ir apimtį reikėtų vertinti atsižvelgiant į Direktyvą 2012/13. Todėl, jei vairuotojui nebuvo taikomas joks įpareigojimas prašyti įgalioto asmens pateikti informaciją apie vykdomą procesą, negalima laikyti, kad jis elgėsi aplaidžiai ir pažeidė rūpestingumo pareigą.

48.      Galiausiai Vokietijos vyriausybė nurodo, kad pagal StPO 47 straipsnio 2 dalį ir 456c straipsnio 2 dalį asmuo, kaip antai vairuotojas pagrindinėje byloje, gali pateikti prašymą dėl draudimo vairuoti sustabdymo, kai tik sužino apie tokį draudimą, jei šiam asmeniui, kaip profesionaliam vairuotojui, šis draudimas reiškia draudimą užsiimti savo profesija.

49.      Taigi, kiek tai susiję su konkrečiais atsakymais į du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, Vokietijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pagal nacionalinę teisę: a) visos vairuotojo procesinės teisės bus visiškai atkurtos jam įteikus pirmojo baudžiamojo proceso metu priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą; ii) bet kokia vairuotojo baudžiamoji atsakomybė už draudimo vairuoti, apie kurį vairuotojas nežinojo, pažeidimą negalima, o tai reiškia, kad vairuotojas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn antrajame baudžiamajame procese.

50.      Atsižvelgiant į kelis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytus argumentus kyla abejonių dėl tokio nacionalinės teisės išaiškinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo kelias nacionalinės teisės aktų nuostatas, kuriomis reglamentuotas teismo sprendimų įteikimas; dėl šių nuostatų, jas taikant tokioje situacijoje, kaip antai pagrindinėje byloje, kyla praktinių sunkumų ir jos galimai nesuderinamos su Sąjungos teise.

51.      Kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra nustatytos itin tikslios ir griežtos taisyklės, kuriose reglamentuotas teismo dokumentų įteikimas asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Vokietijoje(23). Atsižvelgiant į tame teisės akte įtvirtintus griežtus reikalavimus, kurių įvykdymą ex officio turi įvertinti teismas, iš esmės neabejotina, kad kilus bent menkiausiai abejonei dokumentų įteikimas bus laikomas netinkamu. Taip juo labiau yra teismo baudžiamojo įsakymo atveju; jei dėl šio įsakymo nebus pareikšta prieštaravimo, jis prilygs galutiniam apkaltinamajam nuosprendžiui.

52.      Priešingai, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teismo dokumentų įteikimo asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, per įgaliotą asmenį taisyklės yra gana laisvos ir dėl jų gali kilti nemažai neaiškumų. Kaltinamasis negali daryti įtakos tam, ar dokumentas iš tikrųjų bus persiųstas, ir kada, kur ir kokiu būdu jis bus persiųstas. Įgaliotas asmuo nėra įpareigotas teismo baudžiamąjį įsakymą persiųsti tokiu būdu (pavyzdžiui, registruotu laišku), kad būtų galima patikrinti, ar tas įsakymas iš tikrųjų pasiekė adresatą. Tokiomis aplinkybėmis kur kas labiau tikėtina, kad kaltinamasis apie teismo sprendimą sužinos praėjus daug laiko po jo įsiteisėjimo arba apskritai apie jį nesužinos.

53.      Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose Vokietijos vyriausybė pateikė visiškai skirtingą nagrinėjamų nacionalinės teisės akto normų išaiškinimą. Visų pirma, Vokietijos vyriausybė mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštos abejonės dėl tų teisės normų suderinamumo su Direktyvos 2012/13 nuostatomis gali būti išsklaidytos jas aiškinant taip, kad jos atitiktų Sąjungos teisę.

54.      Teisingumo Teismo užduotis nėra priimti sprendimą dėl skirtingų nuomonių dėl tinkamo nacionalinės teisės išaiškinimo. Tačiau, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Vokietijos vyriausybė aiškiai nesutinka dėl teisingo kelių nacionalinės teisės akto nuostatų išaiškinimo, pažymiu, kad, kiek tai susiję su tinkama konkrečios nagrinėjamos bylos baigtimi, jie iš esmės sutinka, kad turi būti apsaugotos vairuotojo teisės, kylančios iš Direktyvos 2012/13 6 straipsnio. Tai reiškia, pirma, kad vairuotojui tinkamai įteikus teismo baudžiamąjį įsakymą turi būti visiškai atkurtos vairuotojo procesinės teisės pirmajame baudžiamajame procese. Antra, antrajame baudžiamajame procese vairuotojui negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už vairavimą pažeidžiant anksčiau nustatytą draudimą vairuoti. Iš tiesų, dėl faktinės aplinkybės, kad vairuotojas nebandė susisiekti su įgaliotu asmeniu, kad gautų informacijos apie vykstantį baudžiamąjį procesą, negalima laikyti, kad vairuotojas elgėsi aplaidžiai.

55.      Taigi, kadangi iš esmės sutariama dėl ginčo sprendimo, kuris taip pat būtų iš esmės suderinamas su Teisingumo Teismo neseniai priimtuose sprendimuose Covaci ir Tranca suformuota jurisprudencija, šios bylos nagrinėjimą galima baigti. Todėl, išskyrus kelias patikslinančias pastabas, nemanau, kad šioje byloje yra tinkama galimybė pritaikyti, plėtoti pagrindinius sprendimuose Covaci ir Tranca suformuotos jurisprudencijos principus ar aptarti jų niuansus(24). Tačiau tai tikrai nereiškia, kad kitomis aplinkybėmis negalėtų kilti nagrinėjamo nacionalinės teisės akto suderinamumo su Sąjungos teise problemų, kaip bus paaiškinta baigiamojoje dalyje (C).

3.      Pastabos

56.      Teisingumo Teismo sprendimuose Covaci ir Tranca pateiktame atsakyme kelis kartus buvo nurodyta „taip, bet su sąlyga“(25). Šios bylos aplinkybėmis tų sąlygų atsiranda dar daugiau, o visas tose bylose suformuluotas išaiškinimas išplečiamas iki išorinių ribų.

57.      Direktyvos 2012/13 6 straipsnis negali prarasti veiksmingumo. Be to, įgyvendinant šį straipsnį negali kilti jokia įtariamųjų ar kaltinamųjų, kurių gyvenamoji vieta yra kitose Sąjungos valstybėse narėse, diskriminacija. Teisė būti informuotam apie kaltinimus turbūt yra viena iš svarbiausių pagrindinių teisių, kurios turi būti suteiktos asmeniui, kai jis įtariamas arba kaltinamas įvykdęs nusikaltimą(26). Akivaizdu, kad asmuo negali tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą, jei jis nebuvo informuotas apie jam pareikštus kaltinimus. Šiuo atveju teisė į informaciją apie kaltinimus laiko ir logikos prasme yra pirmoji teisė, kuri turėtų būti užtikrinama asmeniui, kurio atžvilgiu pradėtas nusikalstamos veikos tyrimas arba teismo procesas.

58.      Todėl itin svarbu, kad būtų atkurta ankstesnė įtariamojo arba kaltinamojo, kurio teisė būti informuotam apie kaltinimą buvo pažeista, padėtis. Kaip tai pasiekiama tam tikroje sistemoje Sąjungos teisei turi mažai reikšmės(27), svarbiausia, kad padėtis būtų atkuriama greitai ir veiksmingai.

59.      Status quo ante atkūrimas visų pirma turi reikšti tai, kad kaltinamajam (dar kartą) įteikiamas teismo baudžiamasis įsakymas, kad procesiniu požiūriu kaltinamojo padėtis būtų tokia pati, kaip būtų tuo atveju, jei įsakymas būtų tinkamai įteiktas pirmą kartą. Nagrinėjamu atveju vairuotojui turi būti suteiktas dviejų savaičių terminas teismo baudžiamajam įsakymui ginčyti prieš tam įsakymui įsiteisėjant.

60.      Antra, jei teismo baudžiamasis įsakymas tinkamai neįteiktas, ir kol jis tinkamai neįteiktas, šis įsakymas yra nevykdytinas ir turi būti panaikinti bet kokie neigiami padariniai, kylantys dėl jo nevykdymo. Tai būtinai turi apimti kaltinamojo galimybę kreiptis dėl teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytų priemonių sustabdymo nedelsiant, jei jos nesustabdomos pagal procedūrą dėl padėties atkūrimo(28). Tai ypač svarbu nagrinėjamoje byloje: baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo yra profesionalus vairuotojas, ir bet koks tolesnis nepagrįstas jo vairuotojo pažymėjimo galiojimo sustabdymas iki status quo ante atkūrimo gali jam padaryti didelės žalos.

61.      Teismo baudžiamojo įsakymo padarinių panaikinimas taip pat reiškia, kad kaltinamasis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tame įsakyme nustatytų priemonių nesilaikymą (tyčia ar dėl aplaidumo). Kiek tai susiję su šia byla, vairuotojo negalima laikyti atsakingu už tai, kad jis aplaidžiai vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Tai, kad jis nebandė iš įgalioto asmens gauti informacijos apie nagrinėjamą bylą, neturi reikšmės. Iš Direktyvos 2012/13 6 straipsnio aiškiai matyti, kad pareigą įtariamąjį arba kaltinamąjį informuoti apie kaltinimus turi vykdyti valstybių narių institucijos. Jokios šios direktyvos nuostatos negalima aiškinti taip, kad šios pareigos dalis būtų tiesiogiai arba netiesiogiai perkeliama pačiam įtariamajam ar kaltinamajam.

62.      Be to, pripažinus, kad vairuotojas neturėjo jokios pareigos teirautis apie pirmojo baudžiamojo proceso baigtį, jo baudžiamoji atsakomybė antrajame baudžiamajame procese negalima, nes nėra jokio įtariamo nusikaltimo vairavus neturint vairuotojo pažymėjimo subjektyviojo elemento. Nebuvo jokios vairuotojo kaltės (tyčios arba aplaidumo). Apskritai yra savaime suprantamas dalykas, kad, jei vairuotojas nebuvo informuotas apie jam nustatytą draudimą vairuoti, jis vėliau negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už to draudimo pažeidimą.

63.      Kitaip tariant, kaltinamasis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn antrajame baudžiamajame procese neatsižvelgiant į tai, ar atkūrus ankstesnę kaltinamojo padėtį jis nusprendžia ginčyti pirmojo baudžiamojo proceso metu priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą. Iš tiesų, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priėjus prie skirtingos išvados būtų gaunamas paradoksalus rezultatas: net jei kaltinamasis sutiktų su pirmojo baudžiamojo proceso metu jam pareikštais kaltinimais ir to teismo baudžiamojo įsakymo teisiniais padariniais, jis vis tiek būtų priverstas dėl to įsakymo pateikti apeliacinį skundą, kad nebūtų antrą kartą patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to kaltinamajam tektų papildoma administracinė našta ir papildomos išlaidos, kurių toje valstybėje narėje gyvenantis asmuo paprastai nepatiria.

64.      Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus atsakyti taip: Direktyvos 2012/13 6 straipsniui neprieštarauja nacionalinės teisės norma, pagal kurią teismo baudžiamasis įsakymas, priimtas dėl asmens, kurio gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje narėje, įgyja res judicata galią praėjus dviem savaitėms nuo jo įteikimo įgaliotam asmeniui, net jei kaltinamajam apie baudžiamąjį įsakymą nebuvo pranešta, jei įvykdomos šios sąlygos: i) kaltinamajam tinkamai įteikiamas baudžiamasis įsakymas, kai tik kaltinamasis apie jį sužino, o jo padėtis visiškai atkuriama į status quo ante; ii) kaltinamasis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už baudžiamajame įsakyme nustatytų priemonių nesilaikymą remiantis tuo, kad jis nebandė iš įgalioto asmens sužinoti apie ankstesnės bylos baigtį.

C.      Baigiamosios pastabos (dėl neriboto aiškinimo ir būsimų bylų)

65.      Ši byla nėra pirmoji, kurioje Vokietijos teismas Teisingumo Teismo paprašė patikrinti, ar nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas suderinamas su Direktyvos 2012/13 nuostatomis. Iš tiesų per mažiau nei penkerius metus buvo pateikti ne mažiau kaip keturi ankstesni prašymai priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu, kuriuos išnagrinėjus buvo priimtas Teisingumo Teismo Sprendimas Covaci ir Sprendimas Tranca ir kt.

66.      Teisingumo Teismo šiose bylose suformuluoti principai taikomi paskesnėse bylose. Nacionalinės teisės negalima laikyti nesuderinama su Sąjungos teise, jei nacionalinę teisę galima aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, kad būtų pasiektas Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytas tikslas. Reikia atsižvelgti į tai, kad pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį valstybių narių valdžios institucijos (įskaitant teismines institucijas), taikydamos nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamos į atitinkamos direktyvos formuluotę ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos(29).

67.      Vis dėlto, ir, kiek įmanoma, atsižvelgus į pagrįstai įmanomus teisinės nuomonės skirtumus nacionaliniu lygiu, turiu pripažinti, kad suprantu kai kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones ir su jomis sutinku.

68.      Pirma, atrodo, kad Vokietijos vyriausybės argumentais Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas išplečiamas iki pagrįstų ribų, jei ne daugiau. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nurodo aiškius, tikslius nacionalinėje teisėje nustatytus terminus. Pagal Vokietijos vyriausybės atsakymą tas nuostatas galima „išaiškinti pakartotinai“, kad jos atitiktų Sąjungos teisę. Pavyzdžiui, ar nacionalinis teismas Sąjungos teisę atitinkančiu aiškinimu gali apeiti StPO 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą aiškų reikalavimą, kad pateikti prašymą dėl status quo ante atkūrimo reikia pateikti per vieną savaitę nuo tada, kai išnyko kliūtis, dėl kurios buvo praleistas terminas, ir tą nuostatą aiškinti taip, kad joje nurodytas dviejų savaičių terminas?

69.      Galima tik priminti, kad Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali pagrįsti nacionalinės teisės contra legem aiškinimo(30). Žinoma, tas apribojimas skirtingose teisinėse sistemose greičiausiai bus suprantamas skirtingai. Tačiau mano (galbūt pernelyg pozityvistiniu ir griežtai į tekstą atsižvelgiančiu) požiūriu, vienos savaitės termino aiškinimas kaip reiškiantį dviejų savaičių terminą vargu ar gali būti laikomas aiškinimo klausimu; taip yra visų konkrečių terminų atveju. Ar pagal Sąjungos teisę atitinkantį aiškinimą viena savaitė gali virsti dviem? Šiuo atveju mane dar labiau glumina tai, kad per posėdį Vokietijos vyriausybės paklausus, ar tuo klausimu yra koks nors teismo precedentas, savo argumentui pagrįsti ji nurodė vieną komentarą teisinėje literatūroje, tarsi teigdama, kad tą komentarą skaito (ir su juo greičiausiai sutinka) kiekvienas Vokietijos teisėjas.

70.      Antra, kyla klausimas, ar tai, kad užtikrinti Direktyvos 2012/13 6 straipsnio laikymąsi galima tik pagal Sąjungos teisę aiškinant kelias nacionalinės teisės aktų nuostatas (kai kurias iš jų gana prieštaringai), nereiškia, kad nacionaliniai teismai ir teisėsaugos institucijos išskirtinai gerai išmano Sąjungos teisę (ir galbūt pasižymi itin aukštu teisiniu kūrybingumu). Jei taip iš tikrųjų yra (o tai, kiek susiję su reikalingomis Sąjungos teisės ir jurisprudencijos žiniomis, galima tik pagirti ir gerbti), gali iškilti kita problema dėl nuspėjamumo ir teisinio tikrumo, svarbi ne tik šiems subjektams, bet pirmiausia galintiems būti susijusiems Sąjungos piliečiams. Aiškus pavyzdys: jei patiems Vokietijos teismams kyla abejonių dėl tinkamo taikytinų proceso taisyklių išaiškinimo, kaip matyti bent jau iš šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kaip galima tikėtis, kad vairuotojas lenkas supras savo teisinę padėtį ir galės imtis veiksmų (per trumpą laikotarpį) savo teisėms apsaugoti? Nereikia pamiršti, kad nagrinėjamas nacionalinis procesas yra baudžiamojo pobūdžio(31).

71.      Trečia, bylose Covaci ir Tranca buvo vertinamos situacijos, kai galimas Direktyvos 2012/13 6 straipsnio pažeidimas buvo padarytas tame baudžiamajame procese, per kurį buvo priimtas nagrinėjamas teismo baudžiamasis įsakymas. Tačiau Teisingumo Teismo išvadas tose bylose taikyti situacijoms, kai galimas Direktyvos 2012/13 6 straipsnio pažeidimas nurodytame procese turi poveikio kitam, paskesniam nacionaliniam procesui, nėra taip paprasta, kaip matyti iš šios bylos.

72.      Dėl kaltinamojo teisės į informaciją apie kaltinimus pažeidimo baudžiamajame procese gali būti (kaip teigia Vokietijos vyriausybė) nutrauktas susijęs baudžiamasis procesas. Vis dėlto kyla klausimas, ar galėtų būti kitaip, jei, pavyzdžiui, susijusio, paskesnio proceso metu būtų taikomos administracinės priemonės. Kaip dėl galimų reikalavimų atlyginti žalą, grindžiamų (pirmojo) teismo baudžiamojo įsakymo res judicata galia? Galiausiai, kaip dėl netiesioginio šalutinio poveikio privačioje srityje?(32) Ar nacionalinės teisės aktuose yra nustatyta kitų priemonių, kuriomis įtariamasis ar kaltinamasis nuo neigiamų baudžiamojo proceso, kurio metu buvo pažeistas Direktyvos 2012/13 6 straipsnis, padarinių taip pat galėtų būti tinkamai apsaugotas administracinės ar civilinės teisės lygiu? Jei ne, tokiose situacijose gali kilti lygiavertiškumo problema.

73.      Taigi vėl grįžtama į pradžią: prie lygiavertiškumo ir dokumentų įteikimo baudžiamosiose bylose tinkamumo klausimo. Paprasčiausiai tą klausimą galima suformuluoti taip: ar (vis dar) pateisinama Sąjungos piliečius, kurių gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, automatiškai laikyti pabėgėliais ir benamiais(33) ir šių asmenų atžvilgiu nustatyti teisinę fikciją, kuri iš esmės reiškia, kad valstybės institucijos dokumentus įteikia savo darbuotojams, kuriems taikomas tik labai „švelnus“ įpareigojimas persiųsti tokius dokumentus? Ar tai (faktiškai ir gana konkrečiu teismo baudžiamojo įsakymo atveju) reiškia, kad, nors asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Vokietijos teritorijoje, taikoma aukšto lygio teisinė apsauga, kitiems Sąjungoms piliečiams tokia apsauga praktiškai nesuteikiama?

74.      Todėl abejotina, ar dar ilgai dabartinis dvejopas baudžiamojo proceso dokumentų įteikimo metodas bus pateisinamas ir Sąjungos, ir nacionaliniu lygiu.

75.      Sąjungos lygiu daroma reikšminga pažanga įtvirtinant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, ir, kalbant konkrečiau, teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. Kaip nurodyta SESV 82 straipsnio 1 dalyje, ši politika grindžiama nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu ir apima valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimą keliose svarbiose srityse. Direktyva 2012/13 yra viena priemonių, priimtų pagal SESV 82 straipsnio 2 dalį vykdant Stokholmo programą(34). Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuo metu nagrinėja įvairius pasiūlymus dėl naujų šios srities teisės aktų, siekiant toliau stiprinti abipusio pasitikėjimo principą ir gerinti valstybių narių administracinį ir teisminį bendradarbiavimą.

76.      Tuo pačiu metu paslaugų (įskaitant pašto paslaugas) rinkos tampa vis labiau integruotos. Šiomis aplinkybėmis greičiausiai nebūtina sustoti ties taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas pašto paslaugų teikimas Europos Sąjungoje(35). Pakanka pažymėti, be kita ko, kad bendrovės, kurioms taikomi universaliųjų paslaugų įsipareigojimai, turi laikytis įvairių Sąjungos teisėje numatytų įpareigojimų, skirtų užtikrinti minimalų apibrėžtos kokybės paslaugų, teikiamų šalyje arba tarp valstybių, spektrą(36). Manau, jog daug ką pasako tai, kad per posėdį Vokietijos vyriausybės paprašius paaiškinti kitokios (ir sudėtingos) teismo dokumentų baudžiamosiose bylose įteikimo užsienyje sistemos motyvus, ir kodėl nėra galimybės į kitą valstybę narę siųsti registruoto laiško, ši vyriausybė tiesiog atsakė, kad tokia sistema buvo numatyta prieš daug laiko.

77.      Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, ateityje greičiausiai vėl kils lygiavertiškumo ir proporcingumo problemų. Manau, kad bus vis sudėtingiau pagrįsti, kad siųsti registruotą laišką į kitą valstybę paprastai užtrunka ilgiau laiko ir (arba) atsiranda daugiau neužtikrintumo, nei siunčiant tokį laišką į kokią nors kitą paskirties vietą toje pačioje valstybėje narėje. Bet kuriuo atveju, net jei taip pat būtų ir toliau, galima pagrįstai abejoti, ar šios dvi situacijos skiriasi taip reikšmingai, kad būtų pateisinama sistema, kaip antai ta, kuri nustatyta nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais. Vėlgi, pagal nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus bet koks Sąjungos pilietis, kuris Vokietijoje neturi gyvenamosios vietos, visada ir automatiškai prilyginamas pabėgėliui ar asmeniui be žinomos gyvenamosios vietos. Vis dėlto, tikrai galima numatyti ne tokią drastišką (arba tiksliau proporcingesnę) sistemą, taikomą užsienyje gyvenantiems asmenims.

78.      Be to, tokį teisinės apsaugos lygį pagal Sąjungos teisę tampa vis sudėtingiau pateisinti atsižvelgiant į kitas tarpvalstybinio dokumentų įteikimo sistemas. Pavyzdžiui, pagal Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 nuostatas valstybės narės privalo būti itin kruopščios įteikdamos civilinio ir komercinio pobūdžio teismo dokumentus užsienyje(37). Pagal tą sistemą, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, net nedidelės klaidos įteikiant teismo dokumentus, įskaitant priedo formos reikiama kalba nepateikimą, gali turėti rimtų pasekmių bylai(38).

79.      Tiesa, kad, nors civilinių ir komercinių bylų teismo dokumentų įteikimo tvarka yra suderinta, baudžiamųjų bylų dokumentų įteikimo atveju tokio suderinimo beveik nėra. Nors šis argumentas formaliai teisingas, jis parodo sisteminę keistenybę, t. y. kad dėl teismo dokumentų civilinėse bylose įteikimo taikoma itin aukšto lygio apsauga, tačiau beveik jokia apsauga netaikoma įteikiant dokumentus baudžiamosiose bylose.

80.      Galiausiai, žvelgiant iš atitinkamos valstybės narės perspektyvos, lygiai taip pat gali kilti abejonių, kiek bylose Covaci ir Tranca rastas, o šioje byloje galbūt plačiau paaiškintas ir patvirtintas sprendimas, atitinka valstybės narės ir jos sprendimų vykdytinumo interesus. Ar valstybės narės požiūriu pageidautina, kad: (i) jos baudžiamojo proceso teismo sprendimams, įteiktiems kitose Sąjungos valstybėse narėse gyvenantiems asmenims, kyla pavojus neribotam laikui likti teisinio neapibrėžtumo padėtyje; (ii) kad sprendimų vykdymo gali būti neįmanoma užtikrinti, arba kad jie bet kuriuo metu gali būti užginčyti, kai šių sprendimų adresatai apie juos sužino ir pareiškia dėl jų prieštaravimą; (iii) kad paskesni teisiniai veiksmai (nepriklausomai nuo to, ar jie yra baudžiamojo, administracinio ar civilinio pobūdžio), kurių buvo imtasi remiantis šiais sprendimais, gali būti užginčyti arba net pripažinti negaliojančiais; (iv) kad mažai tikėtina, jog šie sprendimai bus pripažinti ir vykdomi kitose valstybėse narėse, nes šių vykdančiųjų valstybių narių kompetentingoms institucijoms gali kilti klausimų dėl baudžiamųjų sprendimų, kurie buvo priimti faktiškai in absentia ir nežinant suinteresuotajam asmeniui, kuris dėl to negalėjo pasinaudoti jokia teise į gynybą?(39) Atsižvelgiant į tokias struktūrines problemas, galbūt bet kurios valstybės narės, net kai ji veikia atskirai, interesai geriausiai būtų užtikrinami grįžtant prie tikrosios problemos priežasties, t. y. abejotinai tinkamu dokumentų įteikimo, o ne taikant tolesnes priemones konkrečiomis kito atskiro atvejo aplinkybėmis?

81.      Apibendrinant pažymėtina, jog mažai tikėtina, kad Teisingumo Teismas lengvai peržiūrės (ir jis neturėtų to daryti) savo jurisprudenciją klausimais, dėl kurių visai neseniai buvo priimti sprendimai. Tačiau manau, kad šioje byloje Teisingumo Teismas pasiekė ribą dėl nacionalinės teisės akto, dėl kurio aiškiai kyla Sąjungos piliečių, kurių gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, o kitoje valstybėje narėje, teisinės apsaugos problemų, pripažinimo suderinamu su Sąjungos teise. Jei Teisingumo Teismui bus pateikta nagrinėti daugiau tokių bylų (taip neabejotinai patvirtinant jau apibrėžtas problemas, iš kurių galima spręsti apie kitus visos procedūros trūkumus), Teisingumo Teismas gali būti įpareigotas persvarstyti visą jurisprudencijos sritį, įskaitant jos pradinę prielaidą, t. y. kad nepaisant reikšmingo dviejų dokumentų įteikimo sistemų skirtumo, teisinės apsaugos požiūriu jas kaip nors galima laikyti „atskiromis, bet lygiavertėmis“(40). Remiantis paskesnėse bylose pateiktais teisiniais ir faktiniais įrodymais gali paaiškėti, kad tos pradinės prielaidos galėjo būti neteisingos. Aišku viena: dėl dokumentų įteikimo pasitelkiant (teisinę) fikciją teisinė Sąjungos piliečių teisių apsauga negali taip pat virsti fikcija.

V.      Išvada

82.      Siūlau Teisingumo Teismui į Amtsgericht Kehl (Kėlio apylinkės teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

–        2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 6 straipsniui neprieštarauja nacionalinės teisės norma, pagal kurią teismo baudžiamasis įsakymas, priimtas dėl asmens, kurio gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje narėje, įgyja res judicata galią praėjus dviem savaitėms nuo jo įteikimo asmeniui, įgaliotam priimti įteikiamus dokumentus, net jei kaltinamajam apie baudžiamąjį įsakymą nebuvo pranešta, jei įvykdomos šios sąlygos: i) kaltinamajam tinkamai įteikiamas baudžiamasis įsakymas, kai tik kaltinamasis apie jį sužino, o jo padėtis visiškai atkuriama į status quo ante, ir ii) kaltinamasis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už baudžiamajame įsakyme nustatytų priemonių nesilaikymą remiantis tuo, kad jis nebandė iš įgalioto priimti įteikiamus dokumentus asmens sužinoti apie ankstesnės bylos baigtį.


1      Originalo kalba: anglų.


2      OL L 142, 2012, p. 1.


3      2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686) (toliau – Sprendimas Covaci) ir 2017 m. kovo 22 d. Sprendimas Tranca ir kt. (C‑124/16, C‑188/16 ir C‑213/16, EU:C:2017:228) (toliau – Sprendimas Tranca).


4      Pirminė teisė toliau išlieka taikytina ir reikšminga, net ir esant konkretesnėms antrinės teisės nuostatoms. Dėl vairuotojo pažymėjimų bei Sutarties ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 403, 2006, p. 18) nuostatų, kuriomis reglamentuojamas laisvas judėjimas ir nediskriminavimas, santykio žr. neseniai priimtą 2017 m. spalio 26 d. Sprendimą I (C‑195/16, EU:C:2017:815).


5      Pradedant faktiniu kaltinamojo užimtumo statuso klausimu ir su juo susijusiu paaiškinimu, kurios Sutarties nuostatos iš tiesų būtų taikomos kaltinamajam (ar nuostatos dėl darbuotojų, ar dėl įsisteigimo, ar dėl laisvės teikti paslaugas).


6      Žr. šios išvados 3 išnašą.


7      Taikant principą iura (Europaea) novit Curia (Europaea) – šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Betriu Montull (C‑5/12, EU:C:2013:571, 40–41 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


8      Išskirta mano.


9      Nagrinėjamu atveju – pagal StPO 44 straipsnį.


10      Visų pirma žr. Direktyvos 2012/13 3, 8 ir 41 konstatuojamąsias dalis.


11      Išnaša neaktuali lietuviškam vertimui.


12      Sprendimo Covaci 20 punktas.


13      Pateikta šios išvados 12 punkte.


14      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:305, 32 punktas).


15      Žr. Direktyvos 2012/13 41 konstatuojamąją dalį ir apskritai Chartijos 52 straipsnio 3 dalį.


16      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Covaci 62 punktą ir Sprendimo Tranca 37 punktą.


17      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Covaci 63 punktą ir Sprendimo Tranca 38 punktą.


18      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Covaci 65 punktą ir Sprendimo Tranca 40 punktą.


19      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Covaci 68 punktą.


20      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Tranca 41 ir 42 punktus.


21      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Covaci 67 punktą ir Sprendimo Tranca 45 ir 46 punktus.


22      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Tranca 48 ir 49 punktus.


23      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodo Zivilprozessordnung (Vokietijos civilinio proceso kodeksas) 176 straipsnį, 178 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 180–182 straipsnius.


24      Taip pat atsižvelgiant į ginčo apimtį, kaip apibrėžta šios išvados 23–27 punktuose.


25      Žr. šios išvados 41–43 punktus.


26      Galima užtikrintai daryti prielaidą, kad net ir tie žmonės, kuriems patinka F. Kafkos novelės kaip literatūros kūriniai, greičiausiai nebūtų patenkinti atsidūrę Jozefo K. vietoje, patraukti baudžiamojon atsakomybėn (ir netgi nuteisti in absentia) nepranešus to priežasčių (Kafka, Franz, Der Proceß (Procesas), 4-asis leidimas, Fischer, Frankfurtas prie Maino, 2011).


27      Tai gali priklausyti nuo nacionalinės teisės sistemos specifikos: pavyzdžiui, sprendimui gali būti suteikiama tik santykinė res judicata galia, priklausanti nuo tinkamo sprendimo įteikimo atitinkamam asmeniui, arba sprendimas gali įsiteisėti, tačiau pateikus prašymą vėliau gali būti panaikintas. Suprantu, kad bet kokio tokio dogmatiško išaiškinimo (ne)galimumas pagal Vokietijos teisę yra vienas iš aspektų, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Vokietijos vyriausybė nesutaria.


28      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nurodo, kad taip yra nagrinėjamu atveju, o Vokietijos vyriausybė šios aplinkybės neginčijo.


29      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Pfeiffer ir kt. (sujungtos bylos C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 113 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


30      Žr., pavyzdžiui, neseniai priimtą 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


31      Šiame etape net nepradėsiu nagrinėti įdomaus klausimo, kokią informaciją asmeniui, esančiam vairuotojo situacijoje, apie jo teises turi pateikti nacionalinės institucijos, ir kokios institucijos ir kada turi tai padaryti (ir ar šis įpareigojimas buvo įvykdytas nagrinėjamoje byloje, ir kaip jis buvo įvykdytas).


32      Pavyzdžiui, asmeniui dėl teistumo, apie kurį jis nežinojo, gali būti užkirstas kelias priimti darbo pasiūlymą Vokietijoje.


33      Tiesa, Vokietija tikrai ne vienintelė valstybė narė, kurioje tam tikrais dokumentų įteikimo atvejais remiamasi teisinėmis prezumpcijomis ar net fikcijomis. Tačiau, mano nuomone, pakankamai savitas dalykas yra sistema, pagal kurią paskiriamas įgaliotas asmuo, kuris, viena vertus, turi teisę visapusiškai veikti įtariamojo ar kaltinamojo vardu, tačiau kuris tuo pačiu metu neturi beveik jokių įpareigojimų su juo tinkamai susisiekti. Dėl šios priežasties visas institutas keistai įsitenka tarp dviejų prieštaravimų: tai nėra nei tinkamas atstovavimas, nei tinkamas dokumentų įteikimas.


34      2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos rezoliucija dėl veiksmų plano, skirto įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti (OL C 115, 2009, p. 1) ir Europos Vadovų Tarybos pranešimo „Stokholmo programa – Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (OL C 115, 2010, p. 1) 2.4 punktas.


35      Visų pirma žr. 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL L 15, 1998, p. 14; 2004 m specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 71) (su pakeitimais).


36      Visų pirma žr. Direktyvos 97/67 11 ir 13 konstatuojamąsias dalis.


37      2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL L 324, 2007, p. 79).


38      Žr., pavyzdžiui, 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą Alpha Bank Cyprus (C‑519/13, EU:C:2015:603) ir 2017 m. kovo 2 d. Sprendimą Henderson (C‑354/15, EU:C:2017:157).


39      Kaip pavyzdį (ir nedarant jokių pareiškimų dėl galimo šios nuostatos taikymo šioje byloje) žr. 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (OL L 76, 2005, p. 16) 7 straipsnio 2 dalies g punktą.


40      Tai buvo pradinė prielaida bylose Covaci ir Tranca – žr. šios išvados 41 ir 42 punktus.