Language of document : ECLI:EU:C:2020:49

GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2020 m. sausio 29 d.(1)

Byla C762/18

QH

prieš

Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria,

dalyvaujant:

Prokuratura na Republika Bulgaria

(Rayonen sad Haskovo (Haskovo apylinkės teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

Byla C37/19

CV

prieš

Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo

(Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnis – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Neteisėtai atleistas iš darbo ir teismo sprendimu į jį grąžintas darbuotojas – Teisės į mokamas kasmetines atostogas nesuteikimas laikotarpiu nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį – Teisės į kompensaciją už tuo pačiu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas nebuvimas darbo santykių nutraukimo atveju“






I.      Įvadas

1.        Ar darbuotojas turi teisę į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį dienos, kai nustatoma, kad toks darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai? Toks iš esmės yra bendras šių dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą klausimas, susijęs su 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio išaiškinimu(2).

2.        Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: pirma, QH ir Varhovenkasatsionen sad na Republika Bulgaria (Kasacinis teismas, Bulgarija) (toliau – VKS) ginčą ir, antra, CV ir jos buvusio darbdavio Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo (toliau – Iccrea Banca) ginčą. Nors bylos dėl šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą nebuvo sujungtos rašytinių ir žodinių bylų nagrinėjimo dalyse, šiose bylose pateikti klausimai yra panašūs. Todėl tikslinga dėl jų pateikti vieną išvadą.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Europos Sąjungos teisė

1.      Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

3.        Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnyje „Tinkamos ir teisingos darbo sąlygos“ numatyta:

„1.      Kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas.

2.      Kiekvienas darbuotojas turi teisę į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.“

2.      Direktyva 2003/88

4.        Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta:

„1.      Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.

2.      Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“

B.      Bulgarijos teisė

5.        Pagal Kodeks na truda (Darbo kodeksas) 224 straipsnio 1 dalį „darbo santykių pabaigoje darbuotojas turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas <…> su sąlyga, kad nėra suėjęs teisės į atostogas senaties terminas“.

6.        Darbo kodekso 354 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[d]arbo laiku taip pat laikomas laikotarpis, kuriuo darbo santykiai buvo nutrūkę <…> [kai] darbuotojas nedirbo dėl atleidimo, kurį kompetentingos institucijos pripažino neteisėtu: nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį“.

C.      Italijos teisė

7.        Pagal 2003 m. balandžio 8 d. Decreto legislativo n. 66, Attuazione delle direttive 93/104/CE e 2000/34/CE concernenti taluni aspetti dell’organizzazione dell’orario di lavoro (Įstatyminis dekretas Nr. 66 dėl Direktyvos 93/104/EB(3) ir Direktyvos 2000/34/EB(4) dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų įgyvendinimo), 2003 m. balandžio 14 d. paskelbto oficialiajame leidinyje Nr. 87, 10 straipsnį metinių mokamų atostogų negalima pakeisti atitinkama kompensacija už nepanaudotas atostogas, išskyrus atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.

8.        Ratione temporis taikytiname Contratto collettivo nazionale di lavoro (CCNL) del 7.12.2000 per le Banche di Credito Cooperativo, Casse Rurali ed Artigiane (2000 m. gruodžio 7 d. Nacionalinė kolektyvinė darbo sutartis, taikoma kooperatiniams kredito bankams ir kaimo bei amatininkų taupomosioms kasoms) 52 straipsnyje nustatyta, kad „Teisės į atostogas atsisakyti negalima. <…> Tais atvejais, kai nutraukiami darbo santykiai, darbuotojas, kuris neišnaudojo visų ar dalies atostogų, susijusių su einamaisiais kalendoriniais metais, <…> gauna kompensaciją, atitinkančią darbo užmokestį už neišnaudotas atostogų dienas. Jeigu darbuotojas nebuvo darbe, neišnaudotų atostogų dienų skaičius sumažinamas dvyliktųjų dalių skaičiumi, atitinkančiu nebuvimo darbe mėnesių skaičių <…>“.

9.        Pagal šios sutarties 53 straipsnį per kalendorinius metus nepanaudotos atostogų dienos ir (arba) „panaikintos švenčių dienos“ yra apmokamos remiantis atitinkamais metais gautu paskutiniu darbo užmokesčiu.

III. Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

A.      Byla C762/18

10.      Nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. QH dirbo muzikos mokytoja pradinėje mokykloje. 2004 m. balandžio 29 d. mokyklos direktorius nusprendė nutraukti šiuos darbo santykius. QH pareiškė ieškinį dėl direktoriaus potvarkio; Rayonen sad Plovdiv (Plovdivo apylinkės teismas, Bulgarija) galutiniu sprendimu jos atleidimas buvo pripažintas neteisėtu ir ji grįžo į darbą.

11.      2008 m. lapkričio 13 d. potvarkiu mokyklos direktorius vėl nutraukė darbo santykius su QH, tačiau šį kartą ji nepareiškė ieškinio dėl atleidimo iš darbo.

12.      2009 m. liepos 1 d. Rayonen Sad Plovdiv (Plovdivo apylinkės teismas) gavo QH ieškinį mokyklai, jame QH reikalavo sumokėti 7 125 Bulgarijos levų (BGN) (apie 3 641 EUR) sumą kaip finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines 285 dienų trukmės atostogas, t. y. 57 dienas per metus, už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. Be to, ji pareikalavo 1 100 BGN (apie 562 EUR) sumos kaip kompensacijos už pavėluotą pirmosios sumos sumokėjimą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 30 d. iki 2009 m. liepos 1 d. 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu Rayonen sad Plovdiv (Plovdivo apylinkės teismas) atmetė šiuos prašymus.

13.      QH padavė apeliacinį skundą Okruzhen Sad Plovdiv (Plovdivo apygardos teismas, Bulgarija); 2011 m. vasario 10 d. sprendimu šis teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kiek juo atmesti prašymai sumokėti tas kompensacijas. QH pateikė kasacinį skundą VKS dėl Okruzhen Sad Plovdiv (Plovdivo apygardos teismas) sprendimo. 2011 m. spalio 25 d. nutartimi VKS jį atmetė kaip nepriimtiną.

14.      Dėl pagrindinėje byloje ieškovės iškelto esminio klausimo, t. y. ar neteisėtai atleistas darbuotojas pagal Darbo kodekso 224 straipsnio 1 dalį turi teisę į finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo darbo santykių nutraukimo iki grąžinimo į darbą įsiteisėjusiu teismo sprendimu dienos, VKS konstatavo, kad Okruzhen Sad Plovdiv (Plovdivo apygardos teismas) pateiktas atsakymas atitiko privalomą VKS jurisprudenciją. Remiantis šia jurisprudencija, laikotarpiu nuo darbo santykių nutraukimo iki atleidimo iš darbo panaikinimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į ankstesnes pareigas šis darbuotojas faktiškai nedirbo darbo santykių pagrindu. Taigi jis neturėjo teisės į mokamas kasmetines atostogas už šį laikotarpį remiantis Darbo kodekso 224 straipsnio 1 dalimi.

15.      Tuomet QH pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Rayonen Sad Haskovo (Haskovo apylinkės teismas, Bulgarija) prieš VKS dėl kompensacijos už turtinę žalą, kurią ieškovė patyrė dėl Sąjungos teisės pažeidimo, padaryto 2011 m. spalio 25 d. VKS nutartimi. Be SESV 267 straipsnio pažeidimo, QH mano, kad VKS turėjo taikyti Direktyvos 2003/88 7 straipsnį ir suteikti jai teisę į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį, per kurį ji negalėjo jomis pasinaudoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

16.      Šiomis aplinkybėmis abejodamas dėl VKS jurisprudencijos suderinamumo su Direktyvos 2003/88 7 straipsniu Rayonen Sad Haskovo (Haskovo apylinkės teismas) 2018 m. lapkričio 26 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. gruodžio 4 d., sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar Direktyvos [2003/88] 7 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą ir (arba) nacionalinę jurisprudenciją, pagal kurią darbuotojas, kuris buvo neteisėtai atleistas iš darbo ir paskui teismo sprendimu į jį grąžintas, neturi teisės į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grįžimo į jį dienos?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos [2003/88] 7 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą ir (arba) nacionalinę jurisprudenciją, pagal kurią vėl nutraukiant darbo santykius su šiuo darbuotoju jis neturi teisės į finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo ankstesnio atleidimo iš darbo dienos iki grįžimo į jį dienos?“

B.      Byla C37/19

17.      CV, dirbusi Iccrea Banca, buvo atleista iš darbo 2002 m. liepos 11 d. po kolektyvinio atleidimo procedūros. Gavęs CV skundą, Tribunale di Roma (Romos teismas, Italija) nurodė grąžinti ją į darbą, ir 2003 m. spalio 6 d. tai buvo padaryta.

18.      2003 m. spalio 13 d. ir lapkričio 15 d. raštais Iccrea Banca dar kartą atleido CV iš darbo; šis sprendimas atleisti buvo įvykdytas nedelsiant, nurodant jai nedirbti įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu. Minėti atleidimo iš darbo aktai vėliau galutiniais teismo sprendimais buvo pripažinti neteisėtais, o CV vėl sugrąžinta į darbą. 2010 m. rugsėjo 17 d. CV buvo galutinai atleista iš darbo.

19.      Per tą laiką CV pareiškė ieškinį Italijos teismuose, reikalaudama, kad Iccrea Banca sumokėtų kompensaciją už susikaupusias, bet nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas ir už panaikintas švenčių dienas atitinkamai 2003 ir 2004 metais.

20.      Dėl CV iškeltos problemos Corte d’appello di Roma (Romos apeliacinis teismas, Italija) pareiškė, kad ji neturi teisės į jokią finansinę kompensaciją už atostogas, susikaupusias ir nepanaudotas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį, nes kompensacija yra būtinai susijusi su „nepanaudotu poilsio laiku“, o tai netaikytina, nes CV nurodytu laikotarpiu nedirbo.

21.      Dėl šio sprendimo CV pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija). Nurodęs Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Direktyvos 2003/88 7 straipsniu, šis teismas pabrėžė tam tikrus nacionalinės jurisprudencijos dėl atleidimo iš darbo, grąžinimo į jį ir teisės į atitinkamą kompensaciją aspektus.

22.      Šiomis aplinkybėmis abejodamas tos nacionalinės jurisprudencijos suderinamumu su Chartijos 31 straipsniu ir Direktyvos 2003/88 7 straipsniu, Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. sausio 21 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos [2003/88] 7 straipsnio 2 dalis ir [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalis, net ir vertinamos atskirai, turėtų būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatas arba praktiką, pagal kurias, nutraukus darbo santykius, teisė į piniginę kompensaciją už susikaupusias ir nepanaudotas atostogas (ir pagal pobūdį bei funkciją kasmetinėms atostogoms prilyginamą teisinį institutą, žinomą kaip „panaikintos švenčių dienos“) nėra suteikiama, jeigu iki darbo santykių nutraukimo neteisėtu darbdavio sprendimu (atleidimas galutinai pripažintas neteisėtu nacionalinio teismo sprendimu, kuriuo darbo santykiai buvo atkurti atgaline data) darbuotojas negalėjo išeiti atostogų už laikotarpį nuo šio darbdavio padaryto pažeidimo iki darbuotojo sugrąžinimo į darbą?“

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

23.      Byloje C‑762/18 rašytines pastabas pateikė QH, VKS, Bulgarijos, Italijos, Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija. Byloje C‑37/19 pastabas raštu pateikė CV, Iccrea Banca, Italijos ir Lenkijos vyriausybės ir Komisija.

24.      Visos minėtos šalys, išskyrus VKS ir Iccrea Banca, pateikė žodines pastabas 2019 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teisme vykusiame posėdyje.

V.      Analizė

A.      Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir klausimų priimtinumo

1.      Teisingumo Teismo jurisdikcija byloje C762/18

25.      Pirma, Bulgarijos vyriausybė mano, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti Rayonen Sad Haskovo (Haskovo apylinkės teismas) pateiktų klausimų dėl to, kad pirmą kartą ieškovė iš darbo atleista 2004 m. balandžio 29 d., t. y. prieš Bulgarijos Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą 2007 m. sausio 1 d. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į valstybės narės teismo pateiktą klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kai faktinės aplinkybės, kurioms taikoma Sąjungos teisė, įvyko prieš šiai valstybei narei įstojant į Europos Sąjungą.

26.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Akto dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų(5) 2 straipsnio, pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų priimtų aktų, kaip antai Direktyvos 2003/88, nuostatos Bulgarijai yra privalomos nuo jos įstojimo dienos, todėl jos taikomos prieš jos įstojimą susiklosčiusių situacijų būsimoms pasekmėms(6).

27.      Šiuo atveju tiesa, kad pirmasis ginčijamas atleidimas iš darbo įvyko prieš Bulgarijos Respublikos įstojimą. Tačiau neginčijama, kad šio atleidimo iš darbo panaikinimas ir grąžinimas į darbą įvyko po įstojimo. Priešingai, nei teigia Bulgarijos vyriausybė, manau, kad pateikti klausimai susiję veikiau su atleidimo iš darbo neteisėtumo ir grąžinimo į jį teisinėmis pasekmėmis, o ne su pačiu atleidimu iš darbo. Pačios šios aplinkybės ir jų teisinės pasekmės yra pakankamai savarankiškos ir aiškiai susijusios su įvykiais po 2007 m. sausio mėn., todėl pateisina Teisingumo Teismo jurisdikciją šioje byloje(7).

28.      Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad Bulgarijos vyriausybės pateikti argumentai, kuriais ginčijama Teisingumo Teismo jurisdikcija nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, turi būti atmesti. Mano nuomone, Direktyva 2003/88 taikoma ratione temporis, kiek tai susiję su po 2007 m. sausio 1 d. atsirandančiomis teisinėmis pasekmėmis.

29.      Antra, tiek VKS, tiek Bulgarijos vyriausybė tvirtina, kad laikotarpiu nuo pirmojo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki jos grąžinimo į darbą dienos ieškovė nebuvo „darbuotoja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, taigi, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį ir bendrai į Sąjungos teisės taikymo sritį, todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prejudicinių klausimų.

30.      Šiuos argumentus taip pat reikia atmesti. Iš tiesų prejudiciniai klausimai pateikti būtent dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas, susijusias su darbuotojos neteisėtu atleidimu iš darbo ir jos grąžinimu į jį vadovaujantis teismo sprendimu. Kitaip tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar laikotarpis nuo darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį turi būti prilyginamas darbo laikui, siekiant nustatyti grąžinto į darbą darbuotojo teisę į mokamas kasmetines atostogas. Kadangi teisė į mokamas kasmetines atostogas numatyta Direktyvoje 2003/88, šie klausimai patenka į Teisingumo Teismo aiškinimo kompetenciją.

2.      Byloje C37/19 pateikto klausimo priimtinumas

31.      Savo rašytinėse pastabose Italijos vyriausybė nurodė, kad Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) pateiktas klausimas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes trūksta faktinių aplinkybių ir nėra nuorodų į konkrečią bylai reikšmingą nacionalinę teisę ar jurisprudenciją.

32.      Pirmiausia reikia priminti, kad nors pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl vidaus teisės nuostatos suderinamumo su Sąjungos teise arba aiškinti nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų, jis vis dėlto gali pateikti nacionaliniam teismui visapusį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris leistų šiam teismui įvertinti tokį suderinamumą priimant sprendimą jo nagrinėjamoje byloje(8).

33.      Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad nors visų ieškinio pagrindų, kuriais grindžiamas skundas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, paaiškinimas iš tiesų gali klaidinti, Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) aiškiai nurodo pagrindą, susijusį su prejudiciniu klausimu, ir šio klausimo kilimo aplinkybes. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nurodo Sąjungos aktus, kuriuos reikia išaiškinti, ir nacionalinių teismų jurisprudenciją, kuri gali prieštarauti šiems aktams.

34.      Taigi, iš šių prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalių aiškiai matyti, kad atsakymas į pateiktą klausimą yra naudingas sprendžiant ginčą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, todėl jis yra priimtinas.

B.      Dėl pirmojo klausimo byloje C762/18

35.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai ir (arba) jurisprudencija, pagal kuriuos neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau teismo sprendimu į jį grąžintas darbuotojas neturi teisės į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį dienos.

36.      Taigi, aplinkybės, dėl kurių turi būti aiškinama Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis, aiškiai suformuluotos.

37.      Pirma, iš lingvistinės Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas, t. y. teisę, kuri pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją turi būti laikoma ypač svarbiu Sąjungos socialinės teisės principu(9). Be to, ši visų darbuotojų turima teisė, kuri kaip esminis Sąjungos socialinės teisės principas perteikta Direktyvos 93/104 7 straipsnyje ir Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje, šiuo metu aiškiai įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje kaip pagrindinė teisė(10). Todėl darytina išvada, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas neturėtų būti aiškinama siaurai(11).

38.      Antra, reikėtų priminti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje kiekvienam darbuotojui numatytos teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslą, t. y. pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių atlikimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui(12). Šis tikslas, dėl kurio teisė į mokamas kasmetines atostogas skiriasi nuo kitų rūšių atostogų, kuriomis siekiama kitų tikslų, pagrįstas prielaida, kad darbuotojas atskaitos laikotarpiu faktiškai dirbo(13).

39.      Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas paaiškino 2018 m. spalio 4 d. Sprendime Dicu (C‑12/17, EU:C:2018:799), „tikslu suteikti galimybę darbuotojui pailsėti daroma prielaida, kad šis darbuotojas dirbo, o tai pateisina jam suteikiamą poilsio, atsipalaidavimo ir laisvalaikio laiką, siekiant užtikrinti Direktyvos 2003/88 siekiamą darbuotojo saugą ir sveikatos apsaugą. Vadinasi, teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti nustatoma atsižvelgiant į darbo sutartyje numatytą faktinio darbo laikotarpį“(14).

40.      Trečia, vis dėlto aišku, kad, generalinio advokato P. Mengozzi žodžiais tariant, tam tikrose specifinėse situacijose Teisingumo Teismas „nutraukė tariamą bendrą esminį ryšį tarp, pirma, faktiškai dirbto darbo ir, antra, teisės į mokamas kasmetines atostogas“(15).

41.      Šis ryšys nutrūko dėl to, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog yra galimos aplinkybės, kurios iš esmės nepriklauso nuo darbuotojo valios, kai teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti siejama su sąlyga, kad darbuotojas faktiškai dirbo valstybėje narėje. Šiuo metu tokie pavyzdžiai yra liga(16) ir motinystės atostogos(17). Tačiau ši teismo praktika netaikoma situacijai, kai darbuotojas atskaitos laikotarpiu išėjo vaiko priežiūros atostogų(18) ar kai buvo sustabdyti jo įgaliojimai (taip pat ir darbdavio pareiga mokėti darbo užmokestį) pagal vadinamąjį „darbo laiko sutrumpinimo iki nulio“ principą („Kurzarbeit Null“)(19).

42.      Šiomis aplinkybėmis, siekiant atsakyti į Rayonen Sad Haskovo (Haskovo apylinkės teismas) pateiktą pirmąjį klausimą, reikia nustatyti, ar darbuotojo, kuris negalėjo dirbti dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir kuris teismo sprendimu buvo į jį grąžintas, situacija iš esmės skiriasi(20) nuo darbuotojo, kuris negali dirbti dėl ligos ar motinystės atostogų, situacijos.

43.      Atsižvelgdamas į kriterijus, iš kurių sprendžiama, ar tenkinamos sąlygos taikyti taisyklės, kad asmuo gali pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, tik jei atskaitos laikotarpiu faktiškai dirbo, išimtį, nemanau, kad šioje byloje nagrinėjama situacija iš esmės skiriasi nuo nebuvimo darbe dėl ligos ar motinystės atostogų.

44.      Iš šioje išvadoje nurodytos jurisprudencijos galima spręsti, kad kriterijai, kuriais vadovaujantis šią išimtį galima taikyti, yra tokie: pirma, nebuvimo darbe negalima iš anksto numatyti(21) ir, antra, jis nepriklauso nuo darbuotojo valios.(22) Kitaip tariant, šių situacijų bendri bruožai yra tai, kad jos atitinka patirtą fizinę ar psichologinę būseną(23).

45.      Pastarasis kriterijus taip pat aiškiai naudojamas 1970 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 132 dėl mokamų kasmetinių atostogų (peržiūrėta) 5 straipsnio 4 dalyje dėl nebuvimo darbe, kuris turi būti „įskaitomas į darbo stažą“. Vis dėlto, kaip nurodyta Direktyvos 2003/88 6 konstatuojamojoje dalyje ir kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, į šios konvencijos principus reikia atsižvelgti aiškinant šią direktyvą(24).

46.      Be to, situacijos, kurioms esant taikoma išimtis, taip pat pasižymi tam tikrais fizinio ar psichologinio pobūdžio darbuotojo patiriamais suvaržymais(25) arba būtinybe apsaugoti tam tikrą biologinę būklę(26).

47.      Visi šie kriterijai man atrodo tenkinami neteisėto darbuotojo atleidimo iš darbo ir vėlesnio grąžinimo į jį teismo sprendimu atveju. Iš tiesų, esant tokiai situacijai, darbuotojas negali vykdyti savo pareigų dėl nenumatomų ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

48.      Dar daugiau, neatrodo teisinga, kad darbuotojas turėtų nukentėti dėl to, kad neteko galimybės dirbti atleidimo iš darbo laikotarpiu dėl neteisėtų darbdavio veiksmų. Kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, kad jeigu nebūtų neteisėtų darbdavio veiksmų, dėl kurių darbuotojas buvo atleistas iš darbo, šis darbuotojas nurodytu laikotarpiu būtų dirbęs, vadinasi, dėl tokio atleidimo neturėtų būti pažeista jo teisė į mokamas kasmetines atostogas. Šiomis aplinkybėmis verta priminti, kad darbdavys turi užtikrinti, kad darbuotojai galėtų pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas(27).

49.      Taip pat norėčiau pridurti, kad šiomis aplinkybėmis išimtis darbdaviams, kurie susiduria su rizika, kad darbuotojas gali sukaupti per daug nedarbingumo laikotarpių ir kad tai gali sukelti darbo organizavimo sunkumų, netaikoma(28).

50.      Pirma, ši išimtis gali būti taikoma tik „ypatingomis aplinkybėmis“(29). Antra, darbdavys, kuris neleidžia darbuotojui pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, turi prisiimti pasekmes, turint omenyje, kad bet kokia galima darbdavio klaida šiuo klausimu yra nesvarbi(30). Vis dėlto reikia pažymėti, kad tai taikoma ir neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui. Iš tiesų dėl to, kad dėl darbdavio klaidos šiam darbuotojui nebuvo leista laiku pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.

51.      Taigi negaliu pripažinti, kad, esant tokiai situacijai, yra „ypatingų aplinkybių“, kurias Teisingumo Teismas aiškiai paminėjo anksčiau nurodytoje jurisprudencijoje. Priešingu atveju, negalima atmesti rizikos, kad darbdavys, neteisėtai atleidęs iš darbo darbuotoją, gali būti atleistas nuo įsipareigojimų. Tokios situacijos turi būti vengiama(31).

52.      Šis leidžiančios nukrypti nuostatos aiškinimas taip pat atitinka anksčiau minėtą principą, pagal kurį teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti aiškinama siaurai. Darytina išvada, kad bet koks nukrypimas nuo Europos Sąjungos sistemos dėl Direktyvoje 2003/88 įtvirtinto darbo laiko organizavimo turi būti aiškinamas taip, kad jo taikymo sritis apimtų tik tai, kas yra griežtai būtina siekiant apsaugoti interesus, kuriuos ši išimtis saugo.

53.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, darau išvadą: kai pagal nacionalinės teisės aktus neteisėtai iš darbo atleistas darbuotojas turi būti į jį grąžintas, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis draudžia nacionalinės teisės nuostatas, jurisprudenciją ir (arba) nacionalinę praktiką, pagal kurias šis darbuotojas neturi teisės į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį dienos.

C.      Dėl antrojo klausimo byloje C762/18 ir klausimo byloje C37/19

54.      Antruoju klausimu byloje C‑762/18 ir klausimu byloje C‑37/19 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatas, jurisprudenciją ir (arba) nacionalinę praktiką, pagal kurias, pasibaigus darbo santykiams, teisė į kompensaciją už sukauptas ir nepanaudotas mokamų atostogų dienas nesuteikiama, kai darbuotojas negalėjo išeiti atostogų prieš pasibaigiant darbo sutarčiai dėl to, kad buvo atleistas iš darbo, tačiau tą atleidimą nacionalinis teismas pripažino neteisėtu ir įpareigojo atgaline data atkurti darbo santykius laikotarpiu nuo šio darbdavio padaryto pažeidimo iki vėlesnio grįžimo į darbą.

55.      Pagal suformuotą jurisprudenciją teisė į kasmetines atostogas yra tik vienas iš dviejų teisės į mokamas kasmetines atostogas, kaip esminio Sąjungos socialinės teisės principo, aspektų; ši teisė taip pat apima teisę gauti užmokestį(32).

56.      Pirma, darytina išvada, kad darbuotojui, kuris dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas prieš nutraukiant darbo santykius, turi būti apskaičiuota piniginė kompensacija, kad šio darbuotojo padėtis prilygtų situacijai, kurioje jis būtų, jeigu šia teise būtų pasinaudojęs darbo santykių klostymosi metu(33). Kaip Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, ši teisė į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas darbo santykių nutraukimo atveju yra neatskiriama nuo teisės į „mokamas“ kasmetines atostogas(34).

57.      Antra, akivaizdu, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokių teisės į kompensaciją atsiradimo sąlygų, išskyrus tai, kad, pirma, darbo santykiai nutrūko ir, antra, darbuotojas iki šių santykių nutrūkimo dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis(35). Be to, priežastis, dėl kurios darbo santykiai pasibaigė, nėra svarbi, kiek tai susiję su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta kompensacija dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų(36).

58.      Kaip jau nurodžiau, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir vėliau į jį grąžintas darbuotojas turi turėti teisę į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį dienos. Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatas, jurisprudenciją ar nacionalinę praktiką, pagal kurias, pasibaigus darbo santykiams, teisė į kompensaciją už sukauptas ir nepanaudotas mokamų atostogų dienas nesuteikiama, kai darbuotojas negalėjo išeiti atostogų prieš pasibaigiant darbo sutarčiai dėl to, kad buvo atleistas iš darbo, tačiau tą atleidimą nacionalinis teismas pripažino neteisėtu ir įpareigojo atgaline data atkurti darbo santykius laikotarpiu nuo šio darbdavio padaryto pažeidimo iki vėlesnio grįžimo į darbą.

59.      Jei vis dėlto laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki jo grąžinimo į jį darbuotojas įsidarbino kitur, jis negali reikalauti kompensacijos iš pirmojo darbdavio už laikotarpį, dirbtą einant naujas pareigas. Jei tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis būtų gauta visa kompensacija iš pirmojo darbdavio, tai prilygtų teisių į mokamas kasmetines atostogas kumuliacijai, kuri neatitinka tikrojo teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslo.

60.      Be to, tai viršytų principą, kurį Teisingumo Teismas suformulavo tokiose bylose, kaip Dicu(37), pagal kurį darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas neturėtų būti paneigta dėl įvykių, kurie iš esmės nepriklauso nuo jo valios. Kaip darbuotojas neturėtų nukentėti dėl neteisėto atleidimo iš darbo, taip jis neturėtų būti apdovanojamas užtikrinant jam didesnę kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas nei tą, į kurią jis būtų turėjęs teisę, jeigu nebūtų atleistas iš darbo.

61.      Galima pridurti, kad tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis darbuotojas turi galimybę pailsėti nuo darbo, kurį jis privalėjo atlikti pagal naują darbo sutartį, arba turi teisę gauti piniginę kompensaciją iš naujo darbdavio už darbo pagal šią sutartį laikotarpį.

VI.    Išvada

62.      Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rayonen de Sad Haskovo (Haskovo apylinkės teismas, Bulgarija) ir Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      Kai pagal nacionalinės teisės aktus neteisėtai atleistas darbuotojas turi būti grąžintas į darbą, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 1 dalis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatas, jurisprudenciją ir (arba) nacionalinę praktiką, pagal kurias šis darbuotojas neturi teisės į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį dienos.

2.      Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatas, jurisprudenciją ir (arba) nacionalinę praktiką, pagal kurias, pasibaigus darbo santykiams, teisė į kompensaciją už sukauptas ir nepanaudotas mokamų atostogų dienas nesuteikiama, kai darbuotojas negalėjo išeiti atostogų prieš pasibaigiant darbo sutarčiai dėl to, kad buvo atleistas iš darbo, tačiau tą atleidimą nacionalinis teismas pripažino neteisėtu ir įpareigojo atgaline data atkurti darbo santykius laikotarpiu nuo šio darbdavio padaryto pažeidimo iki vėlesnio grįžimo į darbą, išskyrus bet kokį laikotarpį, kurį šis darbuotojas dirbo pas kitą darbdavį.


1      Originalo kalba: anglų.


2      OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381.


3      1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307, 1993, p. 18; 2004 m. Specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 2 t., p. 197).


4      2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 93/104/EB (OL L 195, 2000, p. 41; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 4 t., p. 27).


5      OL L 157, 2005, p. 203.


6      Pagal analogiją žr. 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo Milivojević, C‑630/17, EU:C:2019:123, 42 punktą.


7      Žr. a contrario 2011 m. gegužės 11 d. Nutarties Semerdzhiev, C‑32/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:288, 27 ir 29 punktus.


8      Šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 43 punktą ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo VIPA C‑222/18, EU:C:2019:751, 28 punktą.


9      Šiuo klausimu žr. 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo BECTU, C‑173/99, EU:C:2001:356, 43 punktą; 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 54 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 24 punktą.


10      Šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 58 punktą. Dėl kitos teisės į mokamas kasmetines atostogas kaip pagrindinės darbuotojo teisės kvalifikacijos taip pat žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Bollacke, C‑118/13, EU:C:2014:1755, 22 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 31 punktą.


11      Šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Heimann ir Toltschin, C‑229/11 ir C‑230/11, EU:C:2012:693, 23 punktą ir 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 58 punktą.


12      Šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 25 punktą; 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 27 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 41 punktą.


13      Šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 28 punktą.


14      Šio sprendimo 28 punktas.


15      Generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:195, 21 punktas.


16      Šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 41 punktą; 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 20 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 29 punktą.


17      Šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 18 d. Sprendimo Merino Gómez, C‑342/01, EU:C:2004:160, 33 ir 41 punktus.


18      Šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 31 punktą.


19      Šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Heimann ir Toltschin, C‑229/11 ir C‑230/11, EU:C:2012:693, 26 punktą.


20      Formuluotė, kokia yra vartojama Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Heimann ir Toltschin, C‑229/11 ir C‑230/11, EU:C:2012:693, 27 punkte.


21      Šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 51 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 32 punktą. Taip pat a contrario žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Heimann ir Toltschin, C‑229/11 ir C‑230/11, EU:C:2012:693, 29 punktą.


22      Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 49 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 32 punktą.


23      Šiuo klausimu žiūrėti Gardin, A., „Acquisition de droits à congés payés par un salarié en congé parental: l’assimilation à du temps de travail effectif ne s’impose pas“, Revue de jurisprudence sociale, 2/19, p. 83.


24      Šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 37 ir 38 punktus; 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 32 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 81 punktą.


25      Šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.


26      Šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.


27      Šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Kreuziger, C‑619/16, EU:C:2018:872, 51 punktą.


28      Dėl šios išimties žr. 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendimą KHS, C‑214/10, EU:C:2011:761) ir 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King, C‑214/16, EU:C:2017:914.


29      Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 55 ir 56 punktus.


30      Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 61 ir 63 punktus.


31      Šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 43 punktą.


32      Šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 60 punktą; 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Bollacke, C‑118/13, EU:C:2014:1755, 20 punktą; 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 35 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 39 ir 58 punktus.


33      Šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 61 punktą ir 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 52 punktą.


34      2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 58 ir 83 punktai ir Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 72 ir 75 punktai.


35      Šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Bollacke, C‑118/13, EU:C:2014:1755, 23 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 44 punktą.


36      Šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo Maschek, C‑341/15, EU:C:2016:576, 28 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 45 punktą.


37      2018 m. spalio 4 d. Sprendimas Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799.