Language of document : ECLI:EU:C:2020:515

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,

pateikta 2020 m. liepos 2 d.(1)

Byla C441/19

TQ

prieš

Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid

(rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2008/115/EB – 5 straipsnio a punktas – 6 straipsnio 1 ir 4 dalys – 8 straipsnio 1 dalis – 10 straipsnis – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Sprendimas grąžinti – Nelydimų nepilnamečių išsiuntimas iš šalies – Tikrinimas, ar kilmės šalyje yra tinkamos priėmimo įstaigos – Skirtingas vertinimas dėl nepilnamečio amžiaus – Sprendimas grąžinti, po kurio nesiimama išsiuntimo priemonių – Pasekmės“






I.      Įžanga

1.        Šioje byloje, kurioje nagrinėjamas pagal SESV 267 straipsnį pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, rechtbank Den Haag, zittingsplaats‘s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) užduoda Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus prašydamas išaiškinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartiją) 4, 21 ir 24 straipsnius, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse(2) 5 straipsnio a punktą, 6 straipsnio 1 ir 4 dalis, 8 straipsnio 1 dalį ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų(3) 15 straipsnį.

2.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TQ – nelydimo nepilnamečio, kuris yra neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis, – ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Valstybės saugumo ir teisingumo reikalų sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) bylą dėl sprendimo grąžinti, priimto dėl šio nepilnamečio. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar šiuo metu Nyderlanduose galiojanti administracinė elgesio su nelydimais nepilnamečiais, neturinčiais jokios teisės į tarptautinę apsaugą, praktika atitinka Sąjungos teisę.

3.        Ši byla leis Teisingumo Teismui patikslinti valstybių narių pareigų šios pažeidžiamų asmenų kategorijos atžvilgiu apimtį, ypač kalbant apie pareigą įsitikinti, kad bet koks nelydimas nepilnametis bus grąžintas jo šeimos nariui, paskirtam globėjui ar tinkamoms priėmimo įstaigoms valstybėje, į kurią jis grąžinamas. Atlikdamas šią užduotį Teisingumo Teismas turės priminti, kiek svarbu vadovautis pirmiausia vaiko interesais priimant administracinius sprendimus, turinčius įtakos šio vaiko buvimo šalyje statusui. Teisingumo Teismas taip pat turės užtikrinti, kad Sąjungos įgyvendinama neteisėtai valstybių narių teritorijoje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo ir repatriacijos politika išliktų veiksminga, ypač laikotarpiu, kai labai padidėjo migracijos į Europą srautai. Kadangi kita svarbi Sąjungos politikos sritis, t. y. prieglobsčio politika, priklauso nuo to, ar bus sėkmingai suteikta apsauga tiems, kam jos labiausiai reikia, Teisingumo Teismo pateiktas atitinkamų nuostatų išaiškinimas turėtų leisti Sąjungai ir jos valstybėms narėms skirti būtinus žmogiškuosius ir materialinius išteklius savo poreikiams patenkinti.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Chartija

4.        Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.“

5.        Chartijos 24 straipsnyje išdėstyta:

„1.      Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.

2.      Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.“

2.      Direktyva 2008/115

6.        Direktyvos 2008/115 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į „vaiko interesus“. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui.“

7.        Šios direktyvos 1 straipsnyje „Objektas“ numatyta:

„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai [šalyje] esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“

8.        Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.“

9.        Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 9 punkte pateikta tokia apibrėžtis:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<...>

9)      „pažeidžiami asmenys“ – nepilnamečiai, nelydimi nepilnamečiai, neįgalieji, pagyvenę žmonės, nėščios moterys, vieniši tėvai, turintys nepilnamečių vaikų, bei asmenys, kurie buvo kankinti, išprievartauti ar patyrė kitokių formų sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą.“

10.      Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

a)      vaiko interesus,

b)      šeimos gyvenimą,

c)      atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę,

ir laikosi negrąžinimo principo.“

11.      Šios direktyvos 6 straipsnio „Sprendimas grąžinti“ 1 ir 4 dalys suformuluotos taip:

„1.      Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

<...>

4.      Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi [šalyje] ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti [šalyje] neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi [šalyje] arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti [šalyje], galiojimo laikotarpiui.“

12.      Minėtos direktyvos 8 straipsnio „Išsiuntimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį.“

13.      Tos pačios direktyvos 9 straipsnio „Išsiuntimo atidėjimas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės atideda išsiuntimą:

<...>

b)      tol, kol nesuteikiamas sustabdymas [kol sprendimo vykdymas sustabdytas] pagal 13 straipsnio 2 dalį.“

14.      Direktyvos 2008/115 10 straipsnyje „Nelydimų nepilnamečių grąžinimas ir išsiuntimas“ nustatyta:

„1.      Prieš priimant sprendimą grąžinti nelydimą nepilnametį, atitinkamos įstaigos (ne tos įstaigos, kurios vykdo grąžinimą) turi suteikti pagalbą deramai atsižvelgdamos į vaiko interesus.

2.      Valstybės narės institucijos, prieš išsiųsdamos nelydimą nepilnametį iš tos valstybės narės teritorijos, įsitikina, kad jis bus grąžintas jo šeimos nariui, paskirtam globėjui ar kad jis bus tinkamai priimtas [ar tinkamoms priėmimo įstaigoms] valstybėje, į kurią jis grąžinamas.“

3.      Direktyva 2011/95

15.      Direktyvos 2011/95 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimus.“

16.      Šios direktyvos 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ f punkte numatyta:

„f)      papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.“

17.      Minėtos direktyvos 15 straipsnyje „Didelė žala“, susijusiame su papildomos apsaugos sąlygomis, nustatyta:

„Didelė žala yra:

a)      mirties bausmė ar egzekucija arba

b)      prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba

c)      rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.“

4.      Direktyva 2013/33/ES

18.      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo(4), yra įtvirtintos prieglobsčio srityje taikomos nuostatos.

19.      Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

d)      nepilnametis – jaunesnis nei 18 metų trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės;

e)      nelydimas nepilnametis – nepilnametis, į valstybių narių teritoriją atvykęs nelydimas pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką už jį atsakingo suaugusio asmens ir ten esantis tol, kol toks asmuo ima jį faktiškai prižiūrėti; šiai kategorijai priklauso nepilnametis, kuris liko be palydos po to, kai atvyko į valstybių narių teritoriją;

<...>“

20.      Minėtos direktyvos 24 straipsnio „Nelydimi nepilnamečiai“ 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi kuo greičiau surasti nelydimo nepilnamečio šeimos narius, prireikus padedant tarptautinėms arba kitoms susijusioms organizacijoms, kai yra paprašyta tarptautinės apsaugos, tuo pačiu metu saugodamos jo interesus. <...>“

B.      Nyderlandų teisė

21.      2000 m. lapkričio 23 d. wet tot algehele herziening van de Vreemdelingenwet (Įstatymas dėl Užsieniečių įstatymo naujos redakcijos) (Stb. 2000, Nr.495, toliau – 2000 m. Užsieniečių įstatymas) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ministras turi teisę:

a)      patenkinti, atmesti arba palikti nenagrinėtą prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi šalyje;

<...>

e)      ex officio išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje arba pratęsti jo galiojimo laiką;

<...>“

22.      Šio įstatymo 64 straipsnyje numatyta:

„Išsiuntimas iš šalies atidedamas tol, kol užsieniečio arba jo šeimos nario sveikatos būklė neleidžia keliauti.“

23.      Vreemdelingenbesluit 2000 (2000 m. Nutarimas dėl užsieniečių) 3.6a straipsnyje nustatyta:

„1      Jei pirmasis prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje remiantis prieglobsčio suteikimu yra atmetamas, leidimas teisėtai gyventi šalyje tam tikrą laikotarpį vis dėlto gali būti išduodamas ex officio:

a)      užsieniečiui, kurio išsiuntimas iš šalies prieštarautų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniui, arba

b)      taikant apribojimą dėl laikinųjų humanitarinių priežasčių – užsieniečiui, kuris yra prekybos žmonėmis auka arba teigia esąs prekybos žmonėmis auka ar liudytojas, kaip nurodyta 3.48 straipsnio 1 dalies a, b arba c punktuose.

<...>

4      Leidimas gyventi šalyje išduodamas remiantis pirmuoju taikytinu pagrindu, nurodytu 1 dalyje.

<...>“

24.      Vreemdelingencirculaire 2000 (2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių) B8/6.2.1 dalyje nurodyta:

„Leidimas teisėtai gyventi šalyje tam tikrą laikotarpį gali būti išduodamas ex officio be tolesnio nagrinėjimo, jei įvykdytos šios sąlygos:

–        pateikiant pirmąjį prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje užsienietis yra jaunesnis nei 15 metų,

–        užsienietis pateikė patikimų pareiškimų apie savo tapatybę, pilietybę, tėvus ir kitus šeimos narius,

–        iš užsieniečio pareiškimų matyti, kad nėra nei jo šeimos nario, nei jokio kito asmens, kuris gali jį tinkamai priimti ir pas kurį jam būtų galima grįžti,

–        vykstant procedūrai užsienietis netrukdė atlikti tyrimo, susijusio su priėmimo galimybėmis kilmės šalyje ar kitoje šalyje,

–        visuotinai žinoma, kad paprastai nėra tinkamo priėmimo, ir daroma prielaida, kad artimiausiu metu toks priėmimas nebus galimas kilmės šalyje ar kitoje šalyje, į kurią užsienietis galėtų pagrįstai grįžti. Tokiu atveju daroma prielaida, kad Dienst Terugkeer en Vertrek (Teisingumo ministerijos grąžinimo ir išvykimo tarnyba, Nyderlandai) negalės rasti tinkamos priėmimo formos per trejų metų laikotarpį.“

III. Faktinės aplinkybės, procesas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

25.      TQ nurodė gimęs 2002 m. vasario 14 d. Gvinėjoje.

26.      Kaip TQ išdėstė savo prašyme suteikti prieglobstį, dar būdamas labai jauno amžiaus jis išvyko gyventi pas savo tetą į Siera Leonę. Mirus jo tetai, TQ susipažino su iš Nigerijos atvykusiu vyru, kuris jį nuvežė į Europą. Amsterdame (Nyderlandai) jis tapo prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo auka, dėl to dabar kenčia nuo sunkių psichinių sutrikimų.

27.      TQ, nelydimas nepilnametis, pagal 2000 m. Užsieniečių įstatymą pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje kaip prieglobsčio prašytojui.

28.      2018 m. kovo 23 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė šį prašymą kaip nepagrįstą ir ex officio nusprendė, kad TQ neturi teisės gauti leidimą laikinai gyventi šalyje pagal 2000 m. Užsieniečių įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, siejamą su 2000 m. Nutarimo dėl užsieniečių 3.6a straipsniu. Šiuo sprendimu buvo leista pagal 2000 m. Užsieniečių įstatymo 64 straipsnį laikinai atidėti TQ palydėjimą iki sienos ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui arba, priėmus sprendimą ex officio, – trumpesniam laikotarpiui, kol Bureau Medische Advisering (Saugumo ir teisingumo ministerijos medicinos tarnyba, Nyderlandai) atliks tyrimą, kad patikrintų, ar TQ sveikatos būklė leidžia išsiųsti jį iš šalies.

29.      2018 m. balandžio 16 d. TQ pareiškė ieškinį dėl minėto sprendimo Rechtbank Den Haag, zittingsplaatse s-Hertogenbosch (Hertogenbose posėdžiaujantis Hagos teismas) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

30.      2018 m. birželio 18 d. sprendimu valstybės sekretorius nurodė, kad palydėjimo iki sienos priemonės taikymas nebuvo atidėtas dėl su TQ sveikata susijusių priežasčių, ir įpareigojo jį išvykti per keturias savaites. TQ apskundė šį sprendimą ir valstybės sekretorius dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl šio skundo, kai buvo priimta nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

31.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2000 m. Užsieniečių įstatyme numatyta, jog nagrinėjant pirmąjį prieglobsčio prašymą, jei užsieniečiui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, ex officio nagrinėjama, ar jam turi būti suteiktas įprastas leidimas gyventi šalyje. Šiame įstatyme taip pat nustatyta, kad sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą prilygsta sprendimui grąžinti.

32.      Dėl nelydimų nepilnamečių, jaunesnių nei 15 metų amžiaus, 2000 m. Aplinkraštyje dėl užsieniečių numatyta pareiga atlikti tyrimą dėl tinkamo priėmimo valstybėje, į kurią asmuo gražinamas. Nesant tokio priėmimo nelydimam nepilnamečiui būtų išduotas įprastas leidimas gyventi šalyje (vadinamoji „buitenschuld-beleid“ politika).

33.      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad TQ negali gauti nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos. Dėl įprasto leidimo gyventi šalyje šis teismas pažymi, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momentu TQ turėjo 15 metų ir keturis mėnesius. Tokiu atveju Nyderlandų teisėje nustatyta teisinė pareiga išvykti iš valstybių narių teritorijos, ir nereikia įsitikinti, ar kilmės šalyje ar kitur už Sąjungos ribų šis asmuo bus tinkamai priimtas.

34.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šis skirtingas jaunesnių ir vyresnių nei 15 metų nepilnamečių vertinimas yra tinkamas, ir nurodo, kad turi būti vadovaujamasi pirmiausia vaiko interesais. Atsižvelgdamas į Direktyvos 2008/115 3 straipsnį, kuriame nelydimi nepilnamečiai kvalifikuojami kaip „pažeidžiami asmenys“, šis teismas mano, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino numatyti, kad, priėmus sprendimą grąžinti, nebereikalaujama teikti pagalbos deramai atsižvelgiant į vaiko interesus.

35.      Nagrinėjamu atveju TQ teigia, kad nežino, nei kur gyvena jo tėvai, nei ar jis galės juos atpažinti grįžęs. Jis nepažįsta jokio kito savo šeimos nario ir net nežino, ar jie egzistuoja. Jis negali grįžti į savo kilmės šalį, nes nėra joje užaugęs, joje nieko nepažįsta ir nemoka jos kalbos. TQ pareiškė, kad savo šeima jis laiko priimančiąją šeimą, kuri gyvena Nyderlanduose.

36.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad priėmus sprendimą atmesti prieglobsčio prašymą tokio prašytojo buvimas Nyderlandų teritorijoje yra neteisėtas. Grąžinimo ir išvykimo tarnyba, atsakinga už tokioje situacijoje esančio asmens grąžinimą, reguliariai rengė pokalbius su TQ, kad paruoštų jį grįžimui į jo kilmės šalį, ir dėl to paūmėjo jo psichinės sveikatos sutrikimai.

37.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad tol, kol neatliktas tyrimas dėl priėmimo įstaigų egzistavimo, valstybės sekretorius neišsiunčia iš šalies prieglobsčio prašytojo, jei šis yra nepilnametis. Todėl praktiškai valstybės sekretorius, atrodo, laukia, kad prieglobsčio prašytojas sulauktų 18 metų ir būtų teisiškai pilnametis, o tai reikštų, kad nebereikalaujama atlikti Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalyje numatyto tyrimo.

38.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, valstybės sekretorius negali nustatyti įpareigojimą grįžti, t. y. nuspręsti, kad tolesnis buvimas šalyje yra neteisėtas, ir vėliau nesiimti jokių išsiuntimo priemonių, tiesiog laukdamas, kol prašytojas taps pilnamečiu.

39.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) niekuomet nebuvo pateikusi atsakymų į šioje byloje kylančius teisės klausimus ir nesikreipė į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

40.      Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hertogenboso posėdžiaujantis Hagos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar Direktyvos 2008/115 10 straipsnį, siejamą su Chartijos 4 ir 24 straipsniais, Direktyvos 2008/115 22 konstatuojamąja dalimi ir 5 straipsnio a punktu bei Direktyvos 2011/95 15 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė, prieš nustatydama nelydimam nepilnamečiui įpareigojimą grįžti, turi įsitikinti ir atlikti tyrimą, ar iš esmės kilmės šalyje bet kuriuo atveju yra tinkamos galimybės jį priimti ir ar jos yra prieinamos?

2)      Ar Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 21 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė neturi teisės skirtingai vertinti nelydimą nepilnametį dėl jo amžiaus, kad leistų likti savo teritorijoje, jei nustatyta, kad šis nepilnametis negali gauti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos?

3)      a)      Ar Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad turi būti panaikintas įpareigojimas grįžti ir suteikta teisė teisėtai likti šalyje, jeigu nelydimas nepilnametis nevykdo įpareigojimo grįžti, o valstybė narė nesiima ir nesiims jokių konkrečių veiksmų jam išsiųsti?

b)      Ar Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pažeidžiamas lojalumo principas ir lojalaus bendradarbiavimo Bendrijoje principas, jeigu sprendimas grąžinti priimamas dėl nelydimo nepilnamečio, nors jį priėmus nesiimama veiksmų dėl jo išsiuntimo tol, kol nepilnamečiui sukaks 18 metų?“

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

41.      2019 m. birželio 12 d. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną.

42.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo bylą nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalį.

43.      2019 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimu, išklausius generalinį advokatą, šis prašymas buvo atmestas.

44.      TQ, Nyderlandų ir Belgijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas per Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą.

45.      2020 m. kovo 17 d. taikydamas proceso organizavimo priemonę, Teisingumo Teismas paprašė Nyderlandų vyriausybės raštu atsakyti į jo klausimus. Rašytinės pastabos dėl klausimų, dėl kurių buvo imtasi minėtų proceso organizavimo priemonių, buvo pateiktos per nustatytą terminą.

V.      Teisinė analizė

A.      Pirminės pastabos

46.      Nelydimi nepilnamečiai yra vis dažnesnis reiškinys prie Sąjungos išorės sienų(5). Per metus į valstybių narių teritoriją be tėvų ar paskirto globėjo atvyksta daug nepilnamečių, prašančių tarptautinės apsaugos(6). Dėl jų pažeidžiamumo, susijusio, be kita ko, su teisiniu neveiksnumu, artimų asmenų nebuvimu, nebrandumu ir pragyvenimo lėšų trūkumu, nelydimi nepilnamečiai reikalauja ypatingo priimančiosios valstybės kompetentingų institucijų dėmesio(7). Suvokdamas šią situaciją, Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė kelis teisės aktus prieglobsčio ir imigracijos srityse, kuriuose įtvirtintomis nuostatomis atsižvelgiama į šios kategorijos asmenų ypatumus(8). Prie šių aktų pridedami įvairūs aiškinamieji aktai, kuriuos priėmė Komisija ir specializuotos Europos agentūros(9) ir kuriais siekiama nacionalinėms valdžios institucijoms pateikti praktines gaires dėl teisingo minėtų teisės aktų taikymo būdo atsižvelgiant į atitinkamą jų kontekstą.

47.      Taigi, nors Direktyva 2008/115 taikoma visiems neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams, įskaitant nelydimus nepilnamečius, yra teisės nuostatų, kuriomis nacionalinėms institucijoms nustatomos tam tikros pareigos, kurių jos privalo laikytis, kaip antai šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga, pagal kurią „[v]alstybės narės institucijos, prieš išsiųsdamos nelydimą nepilnametį iš tos valstybės narės teritorijos, įsitikina, kad jis bus grąžintas jo šeimos nariui, paskirtam globėjui ar kad jis bus tinkamai priimtas [ar tinkamoms priėmimo įstaigoms] valstybėje, į kurią jis grąžinamas“. Dėl bylų, susijusių su nepilnamečių pabėgėlių teisėmis, opaus pobūdžio ir jų faktinio sudėtingumo nacionalinėms valdžios institucijoms kartais gali būti sunku užtikrintai nustatyti, ar jos tinkamai įvykdė įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę. Neteisingai aiškinant nagrinėjamoje Sąjungos teisėje nustatytos pareigos apimtį, nacionaliniu lygmeniu gali susiformuoti administracinė praktika, kuri gali būti nesuderinama su Sąjungos teise. Tokiu atveju Teisingumo Teismui tenka pagrindinis vaidmuo – patikslinti minėtos pareigos apimtį aiškinant atitinkamas nuostatas ir taip leisti nacionalinėms valdžios institucijoms pataisyti savo administracinę praktiką.

48.      Mano manymu, Teisingumo Teismas susidūrė su tokia situacija šioje byloje, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia kelis pagrindinius klausimus, susijusius su Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga. Jis neslepia savo abejonių dėl to, kaip Nyderlandų valdžios institucijos vykdo šią pareigą, ir dėl šios priežasties prašo Teisingumo Teismo išaiškinti šią nuostatą. Kaip jau buvo nurodyta šios išvados įžangoje, savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą šį prašymą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, kuriame procedūros nacionalinėse institucijose etape reikia atlikti tyrimus siekiant nustatyti, ar yra tinkamos priėmimo sąlygos valstybėje, į kurią asmuo yra grąžinamas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nori sužinoti, ar valstybė narė gali taikyti skirstymą pagal amžių ir apriboti pareigą atlikti šiuos tyrimus tik tais atvejais, kai nepilnamečiai yra jaunesni nei 15 metų. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo pareikšti nuomonę dėl nacionalinės administracinės praktikos, – pagal kurią, atrodo, atsisakoma taikyti konkrečias nelydimo nepilnamečio išsiuntimo priemones, nepaisant to, kad buvo priimtas sprendimas jį grąžinti, – atitikties ir teisinių pasekmių. Nagrinėsiu prejudicinius klausimus tokia tvarka, kokia juos uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

B.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

49.      Užduodamas savo pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar prieš nustatydama nelydimam nepilnamečiui įpareigojimą grįžti valstybė narė turi įsitikinti, kad kilmės šalyje iš principo yra galimas tinkamas priėmimas.

50.      Siekiant atsakyti į šį klausimą, būtina išnagrinėti Direktyvos 2008/115 10 straipsnį remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažintais aiškinimo metodais, visų pirma pažodiniu, sisteminiu ir teleologiniu aiškinimu(10).

51.      Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad iš esmės, remiantis vien tik pažodiniu ir atskiru Direktyvos 2008/115 10 straipsnio aiškinimu, būtų galima daryti prielaidą, jog šioje direktyvoje nustatyta valstybės narės valdžios institucijų pareiga įsitikinti, kad nelydimas nepilnametis „bus grąžintas jo šeimos nariui, paskirtam globėjui ar kad jis bus tinkamai priimtas [ar tinkamoms priėmimo įstaigoms] valstybėje, į kurią jis grąžinamas“, gali būti taikoma tik tuo atveju, kai jau priimtas sprendimas grąžinti ir nacionalinės valdžios institucijos vykdo nepilnamečio išsiuntimą iš šalies.

52.      Iš tiesų būtų galima teigti, kad Direktyvos 2008/115 10 straipsnyje skiriamos dvi skirtingos pareigų kategorijos, taikomos skirtinguose procedūros etapuose, t. y. sprendimo grąžinti priėmimo etape ir sprendimo išsiųsti iš šalies priėmimo etape, iš kurių kiekvienas reglamentuojamas atitinkamai 1 ir 2 dalimis. Remiantis tokiu aiškinimu, būtų galima teigti, kad pareiga įsitikinti, jog valstybė, į kurią grąžinamas asmuo, suteikia tinkamą priėmimą, paminėta tik 2 dalyje, t. y. tik su išsiuntimo etapu susijusioje nuostatoje.

53.      Vis dėlto esu įsitikinęs, kad toks Direktyvos 2008/115 10 straipsnio aiškinimas būtų klaidingas, nes dėl jo nebūtų atsižvelgta į kitus būtinus aiškinimo elementus, kuriuos nurodysiu toliau atlikdamas savo analizę.

54.      Iš Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalies aiškiai matyti, kad minėta pareiga atsiranda prieš išsiunčiant nepilnametį, o tai leidžia manyti, kad valstybė narė prireikus turi įvykdyti šią pareigą išankstiniame procedūros etape arba net tuo momentu, kai turi būti nuspręsta, ar reikia nurodyti grąžinti nepilnametį. Kitaip tariant, remiantis šios nuostatos formuluote negalima daryti išvados, kad pakanka, jog nacionalinės institucijos per išsiuntimo iš šalies procedūrą įsitikintų, kad yra tinkamos priėmimo sąlygos valstybėje, į kurią asmuo grąžinamas.

55.      Visiškai logiškos priežastys, mano nuomone, patvirtina tokį aiškinimą, juo labiau kad nėra akivaizdu, kodėl valstybė narė sprendimo grąžinti priėmimo momentu turėtų neatsižvelgti į tokį svarbų faktinį aspektą, kaip tinkamo priėmimo kilmės šalyje nebuvimas, ir atidėti šią užduotį pačiam paskutiniam procedūros etapui. Sprendimo grąžinti priėmimas puikiai žinant, kad kilmės šalyje nėra jokio tinkamo priėmimo, reikštų, jog priimamas sprendimas ir nuo pat pradžių aišku, kad jis negalės būti įvykdytas nedelsiant, nes tai pažeistų Sąjungos teisę, be kita ko, pagrindines teises, užtikrinamas kiekvienam asmeniui, kuriam taikoma išsiuntimo iš šalies ir repatriacijos procedūra.

56.      Atsižvelgiant į tai, reikia nepamiršti, kad Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta nuostata siekiama apsaugoti nelydimą nepilnametį, nes ja siekiama išvengti atvejo, kai būtų neapibrėžtas šio nepilnamečio likimas jo kilmės šalyje. Būtinybė jį apsaugoti, pageidautina – pradiniame procedūros etape, kyla iš jo pripažinimo „pažeidžiamu asmeniu“, kaip aiškiai įtvirtinta Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 9 punkte ir kaip nurodžiau savo pirminėse pastabose(11).

57.      Valstybėms narėms tenkanti apsaugos pareiga ypač svarbi tais atvejais, kai nepilnamečiui, kuris nesėkmingai paprašė prieglobsčio, kyla realus nežmoniško ar žeminamo elgesio kilmės šalyje pavojus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnį. Reikia priminti, kad daugelis Sąjungos teisės nuostatų prieglobsčio ir imigracijos srityje atspindi įsipareigojimą laikytis negrąžinimo principo, pavyzdžiui, Chartijos 19 straipsnio 2 dalis, SESV 78 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2008/115 5 straipsnis, – ir tai yra tik kai kurios iš šių nuostatų.

58.      Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį šia direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, „siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas“(12). Šis tikslas pakartotas Direktyvos 2008/115 1 straipsnyje tiek, kiek šioje nuostatoje nurodyta, kad šioje direktyvoje įtvirtinti bendri standartai ir tvarka turi būti taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, „remiantis pagrindinėmis teisėmis [, pripažintomis Sąjungos teisėje,] ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (13).

59.      Mano nuomone, akivaizdu, kad Direktyvos 2008/115 10 straipsnio negalima aiškinti neatsižvelgiant į kitas konkrečiu atveju taikytinas nuostatas, kuriomis siekiama apsaugoti nelydimo nepilnamečio teises, kaip antai į Direktyvos 2008/115 5 straipsnio a punkto nuostatą. Ši nuostata yra Direktyvos 2008/115 I skyriuje, kuriame įtvirtintos visomis aplinkybėmis taikytinos „bendrosios nuostatos“, ir joje numatyta, kad valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į vaiko interesus(14). Kaip išsamiau paaiškinsiu šioje išvadoje(15), vaiko interesų nustatymas grindžiamas individualiu vertinimu, atsižvelgiant į daugelį su jo padėtimi susijusių veiksnių, įskaitant priėmimo sąlygas šalyje, į kurią asmuo yra grąžinamas.

60.      Direktyvos 2008/115 5 straipsnio a punktu į Sąjungos imigracijos teisės sritį perkeliama Chartijos 24 straipsnyje įtvirtinta pareiga suteikti vaikų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą(16) ir numatyti, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia būtų vadovaujamasi vaiko interesais. Be to, reikia priminti, kad pagal ESS 3 straipsnio 3 dalį Sąjunga skatina vaiko teisių apsaugą. Atsižvelgiant į svarbą, kurią Sąjungos teisė akivaizdžiai suteikia vaiko apsaugai, nes ši yra įtvirtinta net pirminėje teisėje, Direktyvos 2008/115 5 straipsnio a punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į minėtas viršesnes nuostatas.

61.      Tarptautinės teisės lygmeniu Tarptautinės vaiko teisių konvencijos(17), kurią, be to, ratifikavo visos Sąjungos valstybės narės, 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[i]mantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“(18). Pagal minėtos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį „vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu“(19), o tai apima ir bet kokią grąžinimo procedūrą, vykdomą dėl nelydimo nepilnamečio. Taigi reikia konstatuoti, kad nors pati Sąjunga nėra šios konvencijos šalis, jos vidaus teisė tiksliai atspindi minėtos konvencijos nuostatas(20) ir leidžia valstybėms narėms laikytis prisiimtų įsipareigojimų, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę ir – o tai ypač svarbu nagrinėjant šią bylą – Direktyvą 2008/115, dėl kurios išaiškinimo kreiptasi į Teisingumo Teismą.

62.      Vaiko teisių imigracijos srityje apsaugos svarba taip pat pripažįstama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(21). Kaip Teisingumo Teismas priminė Sprendime Parlamentas / Taryba(22), susijusiame su 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą(23) aiškinimu, valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisę, „pirmiausia turi deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus“. Priminimas, kad pagrindinių teisių turi būti paisoma net ir tuo atveju, kai pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms suteikiama tam tikra diskrecija, mano nuomone, svarbus spendžiant šią bylą, nes pagal Direktyvą 2008/115 taip pat leidžiama priimti perkėlimo priemones įstatymais ir administracinėmis priemonėmis, išsamiai nenurodant, kaip valstybės narės turi įvykdyti iš šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies kylančią pareigą.

63.      Atsižvelgiant į svarbą, kuri Sąjungos teisėje suteikiama nelydimo nepilnamečio apsaugai, mano manymu, neįmanoma, kad teisės aktų leidėjas būtų norėjęs įpareigoti valstybes nares tik išsiuntimo iš šalies etape patikrinti, ar yra tinkamos priėmimo sąlygos valstybėje, į kurią asmuo grąžinimas. Manau, kad, siekiant veiksmingai užtikrinti vaiko interesų apsaugą, būtina atlikti tokį patikrinimą kiekviename svarbiame procedūros etape, įskaitant sprendimo grąžinti priėmimo momentą.

64.      Mano manymu, Direktyvos 2013/33 24 straipsnio 3 dalies nuostata patvirtina šį aiškinimą, nes joje nurodyta, jog „[v]alstybės narės imasi kuo greičiau surasti nelydimo nepilnamečio šeimos narius, prireikus padedant tarptautinėms arba kitoms susijusioms organizacijoms, kai yra paprašyta tarptautinės apsaugos, tuo pačiu metu saugodamos jo interesus“(24). Mano nuomone, pagrindinės išvados, kurias galima padaryti išanalizavus šią nuostatą, yra tokios, kaip nurodoma toliau.

65.      Pirma, nepilnamečio interesais geriausiai pasirūpinama, kai užtikrinamas šeimos vientisumas(25), – tai, beje, matyti iš Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalies, kurioje aiškiai nurodyta galimybė perduoti asmenį „šeimos nariui“. Šią išvadą taip pat patvirtina Teisingumo Teismo argumentai minėtame Sprendime Parlamentas / Taryba, kuriame Teisingumo Teismas pabrėžė šeimos susijungimo svarbą vaikui migrantui, nes šis susijungimas leidžia jam gyventi „šeimos gyvenimą“(26). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pasirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, kaip ji suprantama pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK)(27) 8 straipsnį. Siekdamas išsamumo norėčiau papildyti Teisingumo Teismo argumentus nuoroda į Sprendimą Mubilanzila Mayeka ir Kaniki Mitunga prieš Belgiją(28), kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė praėjus keliems mėnesiams po Sprendimo Parlamentas / Taryba priėmimo ir kuriame šis teismas konstatavo, kad vykdant grąžinimo procedūrą buvo pažeistas EŽTK 8 straipsnis, nes Belgijos Karalystė nesiėmė tinkamų priemonių užtikrinti nepilnamečio susijungimą su jo šeima jo kilmės šalyje, o tai, mano manymu, ypač reikšminga ir šioje byloje. Galiausiai dėl Sprendimo Parlamentas / Taryba pažymiu, kad Teisingumo Teismas neprarado progos pasiremti Chartijos 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, nors tuo metu tai nebuvo teisiškai privaloma(29).

66.      Tais atvejais, kai nelydimas nepilnametis neturi šeimos arba joks jo šeimos narys negali būti rastas jo kilmės šalyje, Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalyje yra numatytos alternatyvos, t. y. perdavimas „paskirtam globėjui“ arba „[tinkamoms priėmimo įstaigoms]“. Akivaizdu, kad šiomis alternatyvomis galiausiai siekiama užtikrinti nelydimo nepilnamečio apsaugą, išsprendžiant galimo šeimos ryšių nebuvimo klausimą. Taigi, įstatymo konkrečiai nurodyti atstovai ir specializuotos socialinės institucijos prisiima atsakomybę už vaiko gerovės užtikrinimą, kas paprastai tenka šeimai.

67.      Antra, pažymėtina, kad nacionalinės valdžios institucijos turi įsikišti jau pradiniame prieglobsčio procedūros etape, t. y. „kai yra paprašyta tarptautinės apsaugos“, o tai logiškai reiškia, kad beveik tuo pačiu metu atsiranda pareiga įsitikinti, kad yra tinkamos priėmimo sąlygos valstybėje, į kurią asmuo yra grąžinamas.

68.      Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra kelios nuorodos, patvirtinančios tokį aiškinimą, kad pirmenybė turi būti teikiama kuo ankstesniam tinkamų priėmimo sąlygų kilmės šalyje vertinimui pasiremiant atitinkamais tyrimais. Kaip Teisingumo Teismas pareiškė Sprendime Boudjlida(30), neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis turi „teisę prieš priimant sprendimą jį grąžinti pareikšti savo nuomonę <...> dėl galimo [Direktyvos 2008/115] 5 straipsnio ir 6 straipsnio 2–5 dalių taikymo bei dėl grąžinimo tvarkos“(31). Teisingumo Teismo teigimu, įgyvendindamos Direktyvą 2008/115, valstybės narės privalo tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus ir šeimos gyvenimą(32), o tai, atsižvelgiant į šios direktyvos taikymo sritį, apima ir ankstesnius nei išsiuntimas iš šalies etapus, įskaitant sprendimo grąžinti priėmimą. Darytina išvada, kad „jeigu kompetentinga nacionalinė institucija ketina priimti sprendimą grąžinti, ji būtinai turi laikytis Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatytų įpareigojimų ir šiuo klausimu išklausyti suinteresuotąjį asmenį“(33). Šiuo klausimu „suinteresuotajam asmeniui tenka pareiga per apklausą bendradarbiauti su kompetentinga nacionaline institucija, kad jai būtų pateikta visa reikšminga informacija apie jo asmeninę ir šeiminę padėtį, visų pirma informacija, dėl kurios būtų galima pateisinti sprendimo grąžinti nepriėmimą“(34). Iš šio sprendimo aiškiai matyti, kad dėl su vaiko interesais susijusių argumentų nacionalinė institucija galimai „susilaikys nuo sprendimo grąžinti priėmimo“(35). Taigi atrodo, kad Teisingumo Teismas vadovaujasi prielaida, jog vaiko interesų vertinimas turi būti atliktas net prieš priimant sprendimą grąžinti. Kadangi tinkamų priėmimo sąlygų buvimas kilmės šalyje turi lemiamą įtaką šiam vertinimui, jis laikytinas vienu iš veiksnių, į kuriuos nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti tuo momentu, kai sprendžia, ar reikia nurodyti grąžinti nepilnametį.

69.      Atsižvelgdamas į tai, pritariu Komisijos nuomonei, kad Direktyvos 2008/115 5 straipsnio a punkte numatyta pareiga reiškia, jog priimdamos su grąžinimu susijusį sprendimą nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti į kelis veiksnius(36), kaip antai: nepilnamečio amžių, jo ypatingą pažeidžiamumą – tiek kaip nelydimo nepilnamečio, tiek kaip prekybos žmonėmis aukos, jo apgyvendinimą priimančiojoje šeimoje tuo momentu, kai priimamas sprendimas grąžinti, jo socialinę aplinką ir psichinę būklę, galimą šeimos narių valstybėje, į kurią asmuo grąžinamas, buvimą ir apskritai į tai, ar yra tinkamų priėmimo įstaigų valstybėje, į kurią asmuo yra grąžinamas(37). Kompetentingos institucijos turi įvertinti šiuos veiksnius, esančius tuo metu, kai jos ketina priimti sprendimą grąžinti. Tik atlikus bendrą vertinimą, paremtą šiais veiksniais, bus galima nustatyti vaiko interesus ir priimti Direktyvos 2008/115 reikalavimus atitinkantį sprendimą.

70.      Esu įsitikinęs, kad Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį valstybės narės įpareigojamos atlikti tokį patikrinimą kiekvienu svarbiu procedūros etapu, o ne tik imdamosi išsiuntimo iš šalies, geriausiai atitinka nepilnamečio interesus, juo labiau kad šie interesai gali skirtis atsižvelgiant į aplinkybes(38). Pavyzdžiui, pažymėtina, kad prieš priimant sprendimą dėl galimos teisės gyventi šalyje atliktas tyrimas, per kurį nustatytos tinkamos grąžinimo sąlygos, paprastai pateisina tokio sprendimo grąžinti priėmimą. Vis dėlto šios sąlygos laikui bėgant gali iš esmės ir net nepalankiai pasikeisti, o tai trukdytų įvykdyti minėtą sprendimą. Siekiant kompensuoti galimą priėmimo sąlygų pablogėjimą, būtina, kad procedūra būtų pakankamai lanksti, suteikiant kompetentingoms institucijoms teisę atlikti būtiną patikrinimą kritiniais momentais. Atsižvelgdamas į tai, norėčiau atkreipti dėmesį, kad pats Teisingumo Teismas Sprendime Gnandi(39) priminė, jog „valstybės narės privalo atitinkamiems asmenims leisti remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, atsiradusiu jau priėmus šį sprendimą grąžinti, kuris turėtų reikšmingą poveikį vertinant suinteresuotojo asmens situaciją atsižvelgiant į Direktyvą 2008/115, visų pirma jos 5 straipsnį“(40). Iš šio sprendimo darau išvadą, kad Teisingumo Teismas supranta, jog tik lankstus procedūros administravimas, leidžiantis atlikti patikrinimus kiekvienu reikšmingu etapu, užtikrina, kad būtų tinkamai atsižvelgta į vaiko interesus.

71.      Jei aplinkybės tampa nepalankios, mano manymu, pagrįsta sustabdyti sprendimo grąžinti pasekmes arba atidėti jo vykdymą, kad būtų išvengta situacijos, galinčios pažeisti nelydimo nepilnamečio pagrindines teises. Ir atvirkščiai, gali atsitikti taip, kad nesant tinkamų sąlygų nepilnamečio grįžimui sprendimas grąžinti apskritai negalės būti priimtas bent jau tol, kol dar nėra rasta tinkamų priėmimo įstaigų. Vis dėlto ir šis scenarijus taip pat yra įmanomas: jei nepilnamečio interesas pateisina grąžinimą į kilmės šalį ir nėra jokių kliūčių pasirinkti šį variantą, nepilnamečio išsiuntimas iš šalies yra būtinas. Įvairias aplinkybes, kurios gali susiklostyti vykstant prieglobsčio procedūrai, išnagrinėsiu analizuodamas trečiąjį klausimą.

72.      Remiantis šia analize, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalis, siejama su šios direktyvos 5 straipsnio a punktu ir Chartijos 24 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad prieš nustatydamos nelydimam nepilnamečiui įpareigojimą grįžti valstybės narės institucijos turi įsitikinti, ar yra galimas tinkamas šio nelydimo nepilnamečio priėmimas valstybėje, į kurią jis grąžinamas.

C.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo

73.      Užduodamas antrąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi, ar valstybė narė gali skirtingai vertinti nelydimą nepilnametį dėl jo amžiaus, kad leistų gyventi jos teritorijoje, jei nustatyta, kad šis nepilnametis negali gauti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos.

74.      Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad Sąjungos teisės nuostatoje, kurioje nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę dėl jos prasmės ar apimties, vartojamos sąvokos paprastai visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai(41). Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad pačioje Sąjungos prieglobsčio ir imigracijos teisėje apibrėžta sąvoka „nepilnametis“, todėl, mano nuomone, nėra jokios galimybės remtis nacionaline teise.

75.      Iš tiesų, pažymėtina, kad remiantis Direktyvos 2013/33 2 straipsnio d punktu ši sąvoka apibrėžta kaip jaunesnis nei 18 metų trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės. Taigi Direktyvoje 2013/33 nenumatyta jokio nepilnamečių skirstymo pagal amžių. Tas pats pasakytina apie Direktyvą 2008/115, dėl kurios išaiškinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą. Be to, galima pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/115 21 konstatuojamąją dalį „[v]alstybės narės turėtų įgyvendinti šią direktyvą nediskriminuodamos dėl <...> amžiaus“(42). Šiuo reikalavimu antrinės teisės lygmeniu sukonkretinamas bet kokios diskriminacijos dėl amžiaus draudimas, numatytas Chartijos 21 straipsnyje, kuris, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Kücükdeveci, darydamas nuorodą į ESS 6 straipsnio 1 dalį, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys(43).

76.      Atsižvelgdamas į pakankamai aiškų teisinį pagrindą, manau, jog beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad administracinė praktika, dėl kurios yra mažiau palankiai vertinama tam tikra nepilnamečių kategorija, apibrėžta atsižvelgiant į amžių, galėtų būti laikoma atitinkančia Sąjungos teisę(44), nebent ši praktika gali būti pateisinama objektyviomis priežastimis. Atitinkama administracinė praktika, ypač jos veikimo būdas ir ją pagrindžiantys motyvai, turi būti nagrinėjama remiantis iš bylos medžiagos išplaukiančia informacija.

77.      Dėl nagrinėjamos administracinės praktikos pažymėtina, kad tariamas nacionalinių valdžios institucijų pareigos atlikti būtinus patikrinimus dėl tinkamo priėmimo kilmės šalyje nevykdymas – tai mažiau palankus požiūris į 15 metų ir vyresnius nelydimus nepilnamečius, nes nededama jokių pastangų įsitikinti, ar šie nepilnamečiai grįžę augs aplinkoje, kurioje užtikrintas jų saugumas. Ši aplinkybė gali turėti neigiamą poveikį jų asmenybės vystymuisi. Siekiant suprasti tokio pareigos nevykdymo pasekmes, reikia suvokti, kad nacionalinės valdžios institucijoms tenka užduotis, kurios nelydimas nepilnametis visiškai negalėtų atlikti dėl savo pažeidžiamumo, kaip teisingai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

78.      Jaunesnis nei 15 metų nelydimas nepilnametis gali naudotis kompetentingų institucijų pagalba vykdant jo šeimos arba bent jau tinkamų priėmimo įstaigų paiešką, kurios padėtų jo integracijai kilmės šalyje. Vis dėlto 15 metų ir vyresnis nepilnametis turi pasirengti tam, kad privalės grįžti neturėdamas tokių perspektyvų. Iš tiesų, net jei pagal nagrinėjamą administracinę praktiką nenumatyta asmens grąžinimo nedelsiant, nes jo gyvenimas valstybės narės teritorijoje toleruojamas tol, kol jis sulauks pilnametystės, galima manyti, kad jo padėtis bus mažiau palanki, nes grįžęs į kilmės šalį jis neturės jokio artimo asmens ar priėmimo įstaigos, kuri jam suteiktų tikrą integracijos galimybę.

79.      Dėl tokį skirtingą požiūrį pateisinančių motyvų reikia konstatuoti, kad, remiantis Nyderlandų vyriausybės pateikta informacija, skirtumas grindžiamas tuo, kad paprastai prieglobsčio procedūra Nyderlanduose trunka trejus metus. Nyderlandų vyriausybė nurodo, kad Nyderlanduose buvo patvirtinta speciali gyvenimo šalyje tvarka, siekiant, kad nepilnamečiai nebūtų palikti ilgiau kaip trejus metus netikrumo būsenoje dėl savo padėties, susijusios su gyvenimu šalyje, ir kad jiems būtų suteikta ateities perspektyvų. Pagal šią specialią tvarką teisė teisėtai gyventi šalyje suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris pasibaigus trejų metų laikotarpiui dar yra nepilnametis. Todėl, kiek tai susiję su tokia teise gyventi šalyje, gali būti atsižvelgta tik į jaunesnius nei 15 metų vaikus. Būtent dėl to kyla reikalavimas, kad pateikiant pirmąjį prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje nepilnametis būtų jaunesnis nei 15 metų.

80.      Kaip aiškina Nyderlandų vyriausybė, nacionalinės valdžios institucijos vertina nepilnamečio padėtį pagal šią specialią buvimo šalyje tvarką po to, kai nusprendžiama, kad šiam nepilnamečiui negali būti išduotas leidimas gyventi šalyje remiantis prieglobsčio suteikimu. Išimtiniais atvejais, vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais, jau tuo metu gali būti svarstomas klausimas dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo nelydimam nepilnamečiui ir taip neteisėto buvimo šalyje išvengiama. Tuo metu jau turi būti aišku, kad dėl nelydimo nepilnamečio per trejų metų laikotarpį negalės būti priimtas sprendimas grąžinti. Nelydimiems nepilnamečiams, kurie yra vyresni nei 15 metų pirmojo prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje pateikimo momentu, ir toliau taikoma įprasta tvarka. Vis dėlto, Nyderlandų vyriausybės teigimu, jų padėties klausimas gali būti išspręstas suteikus jiems kitą statusą, pagal kurį jie įgyja teisę gyventi šalyje ir kuris taikomas neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams, ne dėl savo kaltės negalintiems išvykti iš Nyderlandų.

81.      Pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonėms dėl nacionalinės administracinės praktikos, – kuri grindžiama paprasta prezumpcija dėl tariamos maksimalios prieglobsčio procedūros trukmės, o dėl šios prezumpcijos vienos asmenų grupės nariai vertinami skirtingai dėl jų amžiaus, nors jų visų padėtis yra vienoda, – atitikties pareigai, kylančiai iš Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalies. Atrodo, kad asmenys vertinami skirtingai, nors nėra jokios pagrįstos priežasties taikyti tokį skirstymą, išskyrus ketinimą supaprastinti nacionalinių valdžios institucijų darbą. Iš tiesų, atrodo, kad šiuo skirstymu iš esmės siekiama nuspėjamai išspręsti klausimą dėl nelydimų nepilnamečių statuso, susijusio su leidimu gyventi šalyje pagal Nyderlandų teisę, suteikiant pirmenybę tiems, kurie yra jaunesni nei 15 metų, palyginti su vyresniais asmenimis. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teisė gyventi šalyje suteikiama šios kategorijos nepilnamečiams, jeigu jie negali grįžti į savo kilmės šalį arba negali išvykti iš Nyderlandų teritorijos. Šie nepilnamečiai įgyja teisę gyventi šalyje nesulaukę pilnametystės, negrįžta į savo šalį ir negali būti palydėti iki sienos, jei nebuvo atliktas Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas tyrimas arba jei jis buvo nesėkmingas. Vis dėlto, kiek tai susiję su vyresniais nei 15 metų nelydimais nepilnamečiais, atrodo, kad nagrinėjama administracinė praktika veikiau skatina nacionalines valdžios institucijas atsisakyti būtinybės atlikti tyrimus ir net leidžia joms nesiimti nepilnamečio išsiuntimo iš šalies, kol jis nesulauks pilnametystės. Mano manymu, 15 metų amžiaus ribą nacionalinės valdžios institucijos specialiai nustatė kaip tariamai aiškų ir patikimą kriterijų, kad galėtų tiksliai žinoti, kaip reikia elgtis kiekvienu konkrečiu atveju.

82.      Vis dėlto, be to, kad toks požiūris niekaip nepagrįstas Direktyva 2008/115, esu įsitikinęs, kad jis kelia didelę riziką, kiek tai susiję su tinkamu šios direktyvos taikymu, ir šią riziką reikia išnagrinėti toliau.

83.      Pirma, dėl šio požiūrio susilpnėja apsauga, kurią valstybės narės turi taikyti nelydimiems nepilnamečiams pagal tarptautinę ir Sąjungos teisę. Jei nacionalinės valdžios institucijos atsisako vykdyti įsipareigojimus pagal Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalį suteikdamos pirmenybę didesniam administraciniam nuspėjamumui, jos veikia priešingai Sutartyse apibrėžtam tikslui – užtikrinti vaiko gerovę. Jei nacionalinės institucijos pačios netikrina, ar yra tinkamos priėmimo sąlygos valstybėje, į kurią asmuo grąžinamas, tai reiškia, kad, priešingai nei numatyta minėtoje nuostatoje, jos galiausiai nustato šią atsakomybę nelydimam nepilnamečiui.

84.      Antra, toks požiūris neleidžia pasiekti tikslo įgyvendinti „efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką“, pagrįstą bendrais standartais, kaip numatyta Direktyvos 2008/115 2 ir 4 konstatuojamosiose dalyse. Pagal šios direktyvos 6 ir 8 straipsnius reikalaujama, kad valstybės narės priimtų sprendimą grąžinti „kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu“ ir imtųsi „visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti“(45). Kaip išsamiau išdėstysiu toliau analizuodamas trečiąjį prejudicinį klausimą, nacionalinė vadinamoji „tolerancijos“ politika dėl neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių kartu su nacionalinių valdžios institucijų administracine praktika, pagal kurią laikomasi atlaidaus ir net abejingo požiūrio, gali pakenkti sklandžiam Sąjungos teisės veikimui prieglobsčio ir imigracijos srityje. Ji sukuria neteisėtą „šešėlinę zoną“ ir leidžia pratęsti nepilnamečių migrantų buvimą valstybės narės teritorijoje, nepaisant priimto sprendimo grąžinti. Manau, kad toks požiūris kenkia teisiniam saugumui ir prieštarauja Direktyva 2008/115 siekiamam tikslui užtikrinti, kad migranto gyvenimo šalyje statusas būtų kuo greičiau išaiškintas administraciniu ar teismo sprendimu, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 4 punktą, ir prireikus – kad nacionalinės valdžios institucijos nedelsiant imtųsi konkrečių vykdymo priemonių. Todėl toks požiūris turi būti laikomas nesuderinamu su Sąjungos teisės reikalavimais, nes jis trukdo veiksmingai taikyti Direktyvą 2008/115.

85.      Darytina išvada, kad tokia administracinė praktika, kaip nagrinėjama šioje byloje, pagal kurią nelydimi nepilnamečiai dėl jų amžiaus vertinami skirtingai, visų pirma kiek tai susiję su pareiga įsitikinti, ar kilmės šalis iš principo gali juos tinkamai priimti, nėra pateisinama dėl objektyvių priežasčių. Todėl tai yra pagal Sąjungos teisę draudžiama diskriminacija.

86.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, į antrąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip: Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 21 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės neturi teisės skirtingai vertinti nelydimą nepilnametį dėl jo amžiaus, kad leistų likti jų teritorijoje, jei nustatyta, jog šis nepilnametis negali gauti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos.

D.      Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

87.      Trečiąjį prejudicinį klausimą sudaro du punktai, kuriuos nagrinėsiu atskirai. Trečiojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar valstybės narės gali priimti sprendimą grąžinti nelydimą nepilnametį ir paskui nesiimti išsiuntimo priemonių. Trečiojo klausimo b punktu siekiama nustatyti, ar valstybė narė, kuri nesiima jokių konkrečių išsiuntimo priemonių, privalo sustabdyti įpareigojimo grįžti vykdymą ir dėl to leisti gyventi šalyje nelydimam nepilnamečiui, kuris savanoriškai nevykdo įpareigojimo grįžti.

1.      Trečiojo klausimo a punktas

88.      Dėl trečiojo klausimo a punkto primintina, kad Direktyvos 2008/115 tikslas, kaip išplaukia iš jos 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių, yra suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką. Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyti „bendri standartai ir tvarka“, taikytini kiekvienoje valstybėje narėje grąžinant neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius(46).

89.      Toliau pažymėtina, kad Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta valstybių narių pareiga priimti „sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu“(47). Iš tiesų pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „nustačius, kad asmuo šalyje yra neteisėtai, kompetentingos nacionalinės institucijos, remdamosi šiuo straipsniu ir nepažeisdamos jo 2–5 dalyse nustatytų išimčių, turi priimti sprendimą grąžinti“(48).

90.      Kaip išplaukia iš 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos(49) 9 straipsnio 1 dalies teksto, šioje nuostatoje įtvirtintos teisės pasilikti šalyje netenkama, kai sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija priima sprendimą atmesti tarptautinės apsaugos prašymą. Jeigu suinteresuotasis asmuo neturi teisės ar leidimo gyventi šalyje pagal kitą teisinį pagrindą, visų pirma pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį, dėl kurio prašytojas, kurio prašymas buvo atmestas, atitiktų atvykimo į valstybę narę, buvimo ar gyvenimo joje sąlygas, šis sprendimas atmesti reiškia, kad jį priėmus šis prašytojas nebevykdo tų sąlygų, todėl jo buvimas šalyje tampa neteisėtas(50).

91.      Be to, Teisingumo Teismas yra pareiškęs, jog kai sprendimas grąžinti priimtas dėl trečiosios šalies piliečio, tačiau šis nesilaikė įpareigojimo grįžti, – nei per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš šalies, nei šiuo tikslu nenustačius jokio termino, – pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalį „siekiant veiksmingai įgyvendinti grąžinimo procedūrą“ valstybės narės įpareigojamos imtis „visų būtinų priemonių, kad atitinkamas asmuo būtų išsiųstas“, tai yra jis būtų fiziškai išvežtas iš minėtos valstybės narės, kaip tai numatyta šios direktyvos 3 straipsnio 5 punkte(51).

92.      Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tiek iš valstybių narių „lojalumo pareigos“, tiek iš „veiksmingumo reikalavimų“, apie kuriuos priminta visų pirma Direktyvos 2008/115 4 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad šios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais išsiųsti tą trečiosios šalies pilietį turi būti vykdoma „kuo skubiau“(52). Pagal naujausią jurisprudenciją valstybės narės net gali „nedelsdamos“ išsiųsti iš šalies, kai tik įvykdytos atitinkamos sąlygos(53).

93.      Šiomis aplinkybėmis taip pat nereikia pamiršti, kad pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 4 dalį valstybės narės kraštutiniu atveju gali taikyti „priverstines priemones siekdamos išsiųsti“ trečiosios šalies pilietį, kuris priešinasi išsiuntimui(54), jei tokios priemonės yra proporcingos ir nenaudojama nepagrįstos prievartos(55).

94.      Galiausiai pažymėtina, jog Teisingumo Teismas yra priminęs valstybės narėms, kad jos neturėtų taikyti tokių teisės aktų, dėl kurių gali kilti pavojus, kad nebus įgyvendinti tam tikra direktyva siekiami tikslai ir ji gali netekti savo veiksmingumo(56). Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nustatė, kad pagal Direktyvą 2008/115 draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kurios „gali tapti kliūtimi taikyti [šioje direktyvoje] nustatytus bendrus standartus ir tvarką“, pavyzdžiui, kai grąžinimas užsitęsia arba jam kitaip trukdoma(57).

95.      Kadangi Teisingumo Teismas pabrėžė valstybių narių pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, primindamas veiksmingumo reikalavimą ir lojalumo pareigą, mano manymu, yra akivaizdu, jog valstybė narė negali tiesiog laukti, kol nepilnametis sulauks įstatyme nustatyto pilnametystės amžiaus, kad galėtų imtis išsiuntimo iš šalies.

96.      Kaip jau paaiškinau savo pastabose dėl antrojo prejudicinio klausimo(58), manau, kad administracinė praktika, pagal kurią valstybė narė nevykdo pareigos patikrinti, ar yra tinkamas priėmimas nelydimo nepilnamečio kilmės šalyje, o veikiau siekia toleruoti jo neteisėtą buvimą šalyje, kol nepilnametis sulauks pilnametystės, nors yra priimtas sprendimas jį grąžinti, lemia tai, jog sukuriama neteisėta šešėlinė zona arba ji sukuriama bent jau tam tikram ilgesniam laikotarpiui. Mano manymu, toks požiūris kenkia teisiniam saugumui ir nesuderinamas su Direktyva 2008/115 siekiamu tikslu užtikrinti, kad migrantų gyvenimo šalyje statusas būtų kuo greičiau išaiškintas administraciniu ar teismo sprendimu, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 4 punktą, ir prireikus – kad nacionalinės valdžios institucijos kuo greičiau imtųsi įgyvendinimo priemonių.

97.      Turėdamas tai omenyje, manau, kad vis dėlto gali būti aplinkybių, pateisinančių sprendimo grąžinti vykdymo sustabdymą ar bent jo vykdymo atidėjimą, atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnio a punktą valstybės narės, „įgyvendindamos šią direktyvą, [turi] tinkamai atsižvelg[ti] į [nepilnamečio] interesus“. Vis dėlto manau, kad sprendimo grąžinti vykdymo sustabdymas arba atidėjimas yra pateisinamas tik tuo atveju, jei po sprendimo grąžinti priėmimo pasikeitė padėtis valstybėje, į kurią asmuo turi būti grąžintas, todėl valstybė narė nebegali užtikrinti, kad nepilnametis bus perduotas jo šeimos nariui, paskirtam globėjui ar tinkamoms priėmimo įstaigoms pagal Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalį. Aptarsiu šį aspektą analizuodamas trečiojo klausimo b punktą.

98.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad valstybės narės negali priimti sprendimo grąžinti nelydimą nepilnametį ir paskui nesiimti išsiuntimo priemonių.

2.      Trečiojo klausimo b punktas

99.      Trečiojo klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar valstybė narė, kuri nesiima jokių konkrečių išsiuntimo priemonių, turi sustabdyti įpareigojimo grįžti vykdymą ir dėl to leisti gyventi šalyje nelydimam nepilnamečiui, kuris savo noru nevykdo įpareigojimo grįžti.

a)      Bendroji taisyklė, pagal kurią reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi visų būtinų priemonių sprendimui grąžinti įvykdyti

100. Kaip jau buvo nurodyta, Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalyje kaip bendra taisyklė numatyta, kad „valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti“. Šios nuostatos formuluotė, kaip ir Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas, primintas šioje išvadoje, yra tokie aiškūs, kad, mano nuomone, nepalieka jokių pagrįstų abejonių. Šiuo požiūriu neįsivaizduojama, kad valstybėms narėms būtų leidžiama nesiimti konkrečių išsiuntimo iš šalies priemonių, antraip būtų neįvykdyti jų įsipareigojimai pagal Sąjungos teisę.

101. Siekiant išsamumo, šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, jog tai, kad kai kurios valstybės narės ne visais atvejais nedelsdamos išsiunčia neteisėtai jų teritorijoje esančius trečiųjų šalių piliečius, gali būti dėl įvairių priežasčių, visų pirma tai gali būti dėl įvairių sunkumų, susijusių su išsiuntimo procedūromis, įskaitant reikalingo personalo trūkumą, prieglobsčio prašytojų ar kilmės šalių bendradarbiavimo stoką, kai reikia nustatyti asmenų tapatybę, gauti kelionės dokumentus(59) ir nustatyti tinkamas priėmimo sąlygas, taip pat įskaitant sunkumus, neišvengiamus atliekant tyrimus tolimose šalyse. Taigi akivaizdu, kad kai kurie nurodyti veiksniai nepatenka į išimtinę valstybių narių kontrolę. Todėl man atrodo nepagrįsta daryti prielaidą, kad bet kokį sprendimo grąžinti vykdymo vėlavimą būtinai lemia valstybių narių neveikimas.

102. Kaip savo rašytinėse pastabose teisingai pažymi Komisija, Sąjungos teisėje išimties tvarka yra numatytos išsiuntimo iš šalies alternatyvos, atsižvelgiant į atitinkamą atvejį, kurios bus nurodytos toliau. Šių alternatyvų privalumą sudaro tai, kad jos padeda užtikrinti teisinį saugumą ir suteikia nelydimam nepilnamečiui tam tikrų perspektyvų ir taip labai skiriasi nuo šioje išvadoje nagrinėjamos administracinės praktikos, kiek tai susiję su jos suderinamumu su Sąjungos teise.

b)      Pareiga sustabdyti sprendimo grąžinti vykdymą, jeigu kilmės šalyje nėra tinkamo priėmimo

103. Pagal Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalį, siejamą su šios direktyvos 5 straipsnio a punktu ir Chartijos 24 straipsniu, valstybės narės privalo sustabdyti sprendimo grąžinti vykdymą, jei kilmės šalyje nėra tinkamo priėmimo. Kaip buvo nuspręsta nagrinėjant pirmąjį klausimą, kiekviename svarbiame procedūros etape būtina tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus(60). Be to, kaip pažymėjau, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, jog argumentai, susiję su vaiko interesais, gali lemti tai, kad nacionalinės valdžios institucijos kartais turi „susilaikyti“ nuo sprendimo grąžinti priėmimo(61). Mano nuomone, ši išvada juo labiau tinka kalbant apie sprendimą imtis vykdymo priemonių, nes išsiuntimas, Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 5 punkte apibrėžtas kaip fizinis išvežimas valstybės narės, yra paskutinis šiame akte numatytos procedūros etapas.

104. Akivaizdu, kad valstybių narių turimos galimybės paveikti asmens, kuris išsiunčiamas iš šalies, padėtį yra labai ribotos, kai jis jau yra savo kilmės šalyje. Negalima atmesti tikimybės, kad grąžinimo procedūra gali pasiekti beveik negrįžtamą etapą, pavyzdžiui, jei kompetentingos institucijos praranda ryšį su tuo asmeniu. Taigi vaiko pagrindinių teisių pažeidimo pavojus yra didesnis išsiuntimo iš šalies etape, ypač kalbant apie pažeidžiamą asmenį. Atsižvelgiant į tai, man atrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas puikiai supranta šią riziką, nes Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga suformuluota taip, kad tai būtų būtina sąlyga (prieš išsiųsdamos; įsitikina, kad jis bus grąžintas), kurią kompetentingos institucijos turi įvykdyti tam, kad galėtų imtis paskutinio procedūros etapo. Kitaip tariant, šios sąlygos neįvykdymas teisiniu požiūriu turi būti suprantamas kaip veiksnys, kliudantis išsiųsti iš šalies. Darytina išvada, kad tol, kol nacionalinės institucijos nėra tikros, kad yra įvykdytos tinkamos sąlygos valstybėje, į kurią asmuo grąžinimas, joms draudžiama vykdyti sprendimą grąžinti. Mano manymu, susidūrus su tokiu teisinės galimybės nebuvimu, būtų protingiausia, jei nacionalinės valdžios institucijos sustabdytų sprendimo grąžinti vykdymą.

c)      Galimybė išduoti atskirą leidimą gyventi šalyje arba kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti šalyje

105. Antra, pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms leidžiama dėl asmeninių, humanitarinių ar kitų priežasčių suteikti atskirą leidimą gyventi šalyje ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti šalyje neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Pagal šią nuostatą tokios teisės gyventi šalyje suteikimas reiškia, kad nepriimamas joks sprendimas grąžinti. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi šalyje arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti šalyje, galiojimo laikotarpiui. Pažymėtina, kad šioje nuostatoje daroma nuoroda į valstybėms narėms paliktą teisę, tačiau nenustatoma jokia pareiga(62).

106. Kadangi pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį valstybė narė įpareigojama pasirinkti iš galimybės suteikti leidimą ar teisę gyventi šalyje ir galimybės pradėti grąžinimo procedūrą, būtų tinkama, – kaip, beje, rekomenduojama Komisijos parengtame Grąžinimo vadove(63), – nustatyti aiškias taisykles dėl nelydimų nepilnamečių teisinio statuso, leidžiančias arba priimti sprendimą grąžinti ir jį įvykdyti, arba suteikti teisę gyventi šalyje pagal nacionalinės teisės aktus. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų parengtos nelydymų nepilnamečių, kurie nėra grąžinami, statuso nustatymo procedūros. Toks požiūris gali sumažinti šešėlines zonas ir visiems susijusiems subjektams suteikti daugiau teisinio saugumo. Be to, siūlomas požiūris yra ilgalaikis sprendimas, kuriuo nepilnamečiams suteikiamas tam tikras normalumas ir ilgalaikis stabilumas.

107. Iš pirmiau atliktos analizės matyti, kad valstybės narės privalo sustabdyti sprendimo grąžinti vykdymą, jei kilmės šalyje nėra tinkamo priėmimo. Atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, jos gali suteikti atskirą leidimą gyventi šalyje ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti šalyje neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui.

108. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, priėmusi sprendimą grąžinti nelydimą nepilnametį, pasibaigus savanoriško išvykimo terminui turi imtis visų išsiuntimo iš šalies priemonių, būtinų sprendimui įvykdyti, ir negali tiesiog laukti, kol nelydimas nepilnametis sulauks pilnametystės. Valstybė narė gali pateisinti sprendimo grąžinti vykdymo sustabdymą arba atidėjimą tik tuo atveju, jei po sprendimo grąžinti priėmimo  pasikeitė padėtis valstybėje, į kurią asmuo turi būti grąžintas, todėl valstybė narė nebegali užtikrinti, kad nepilnametis bus perduotas savo šeimos nariui, paskirtam globėjui ar tinkamai priėmimo įstaigai pagal Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalį. Pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms leidžiama dėl asmeninių, humanitarinių ar kitų priežasčių suteikti atskirą leidimą gyventi šalyje ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti šalyje neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui.

VI.    Išvada

109. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui į rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1)      2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 10 straipsnio 2 dalis, siejama su šios direktyvos 5 straipsnio a punktu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad prieš nustatydamos nelydimam nepilnamečiui įpareigojimą grįžti valstybės narės institucijos turi įsitikinti, ar yra galimas tinkamas šio nelydimo nepilnamečio priėmimas valstybėje, į kurią jis grąžinamas.

2)      Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalis, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės neturi teisės skirtingai vertinti nelydimą nepilnametį dėl jo amžiaus, kad leistų gyventi jų teritorijoje, jei nustatyta, kad šis nepilnametis negali gauti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos.

3)      Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, priėmusi sprendimą grąžinti nelydimą nepilnametį, pasibaigus savanoriško išvykimo terminui turi imtis visų išsiuntimo iš šalies priemonių, būtinų sprendimui įvykdyti, ir negali tiesiog laukti, kol nelydimas nepilnametis sulauks pilnametystės. Valstybė narė gali pateisinti sprendimo grąžinti vykdymo sustabdymą arba atidėjimą tik tuo atveju, jei po sprendimo grąžinti priėmimo  pasikeitė padėtis valstybėje, į kurią asmuo turi būti grąžintas, todėl valstybė narė nebegali užtikrinti, kad nepilnametis bus perduotas savo šeimos nariui, paskirtam globėjui ar tinkamoms priėmimo įstaigoms pagal Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalį. Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms leidžiama dėl asmeninių, humanitarinių ar kitų priežasčių suteikti atskirą leidimą gyventi šalyje ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti šalyje neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      OL L 348, 2008, p. 98.


3      OL L 337, 2011, p. 9.


4      OL L 180, 2013, p. 96.


5      Žr. „Unaccompanied Minors in the Migration Process“, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra (Frontex), Varšuva, 2010, p. 3, ir „VEGA Handbook: Children at aiports“, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra (Frontex), Varšuva, 2017, p. 7.


6      Žr. „Returning unaccompanied children: fundamental rights considerations“, Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra (FRA), 2019, p. 3.


7      Žr. „Guidance on reception conditions for unaccompanied children: operational standards and indicators“, Europos prieglobsčio paramos biuras (EASO), 2018, p. 7.


8      Dėl trumpos reikšmingų teisės aktų apžvalgos žr. Requejo Isidro, M., „The protection of unaccompanied minors asylum-seekers: between competent state and responsible state“, Nr. 2, 2017 m. spalis, p. 485 ir paskesni.


9      T. y. Europos prieglobsčio paramos biuras (EASO), Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra (Frontex) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra (FRA).


10      2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Baumgartner (C‑513/17, EU:C:2018:772, 23 punktas) ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Vaditrans (C‑102/16, EU:C:2017:1012, 20 punktas).


11      Žr. šios išvados 46 punktą.


12      Kursyvu išskirta mano. Taip pat žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Mahdi (C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 38 punktas) ir 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimą El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 31 punktas).


13      Kursyvu išskirta mano.


14      Žr. „Returning unaccompanied children : fundamental rights considerations“, minėtas dokumentas, p. 7 ir 23, iš kurio matyti, kad 10 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama darniai su Direktyvos 2008/115 5 straipsniu ir 22 konstatuojamąja dalimi, t. y. kad kompetentingos institucijos per visą grąžinimo procedūrą pirmiausia turi teikti pirmenybę vaiko interesams. FRA teigimu, šiuo bendru principu turi būti vadovaujamasi atliekant visus veiksmus, po kurių nelydimas nepilnametis išsiunčiamas iš šalies.


15      Žr. šios išvados 68 punktą.


16      Lemke, S., Europäisches Unionsrecht (von der Groeben, Schwarze, Hatje), 7-asis leidimas, Baden-Baden, 2015, 24 straipsnis, 11 punktas, p. 664, mano, kad Chartijos 24 straipsnio 1 dalyje numatyta pagrindinė teisė pažeidžiama, jei pagal šią nuostatą įpareigotos institucijos neveikia aktyviai ir nesuteikia tinkamos apsaugos ir priežiūros tiek, kiek tai būtina vaiko gerovei.


17      1989 m. lapkričio 20 d. priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1577 tomas, p. 43).


18      Kursyvu išskirta mano.


19      Kursyvu išskirta mano.


20      Kaip nurodžiau savo išvados byloje Transportes Aéreos Portugueses (C‑74/19, EU:C:2020:135) 35 punkte, kai kurios reglamentavimo paralelės tarp, pirma, tarptautinės teisės ir, antra, Sąjungos teisės gali būti suprastos kaip bendros teisinės pozicijos išraiška.


21      Dėl vaiko teisių svarbos apskritai Teisingumo Teismo jurisprudencijoje žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Dynamic Medien (C‑244/06, EU:C:2008:85, 39 punktas).


22      2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas / Taryba (C‑540/03, toliau – Sprendimas Parlamentas / Taryba, EU:C:2006:429, 10, 37 ir 57 punktai).


23      OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224.


24      Kursyvu išskirta mano.


25      „Returning unaccompanied children : fundamental rights considerations“, minėtas dokumentas, p. 23, ir 2017 m. lapkričio 16 d. Komisijos rekomendacijoje (ES) 2017/2338 dėl bendro „Grąžinimo vadovo“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis (OL L 339, 2017, p. 83, toliau – Grąžinimo vadovas), rekomenduojama, kad pirmenybė būtų teikiama grąžinimui šeimos nariams, nebent tai akivaizdžiai neatitinka vaiko interesų.


26      Sprendimas Parlamentas / Taryba (69 punktas); dėl šeimos susijungimo svarbos vaiko migranto gerovei žr. generalinio advokato G. Hogan išvadą byloje B. M. M. ir B. S. (Šeimos susijungimas – nepilnametis vaikas) (C‑133/19, EU:C:2020:222, 1, 2, 43 punktai).


27      Sprendimas Parlamentas / Taryba (52 ir paskesni punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


28      2006 m. spalio 12 d. EŽTT sprendimas Mubilanzila Mayeka ir Kaniki Mitunga prieš Belgiją, CE:ECHR:2006:0126DEC001317803.


29      Sprendimas Parlamentas / Taryba (58 punktas).


30      2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431).


31      2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 68 punktas). Kursyvu išskirta mano.


32      2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 48 punktas).


33      2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 49 punktas). Kursyvu išskirta mano.


34      2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 50 punktas). Kursyvu išskirta mano.


35      2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 55 punktas). Kursyvu išskirta mano.


36      Vaiko interesai nustatomi atliekant individualų vertinimą, kuris grindžiamas daugiadiscipliniu požiūriu ir kuriame dalyvauja paskirtas nepilnamečio globėjas ir (arba) kompetentinga vaikų apsaugos institucija. Keli tarptautiniai subjektai, kaip antai Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra, Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas ir Jungtinių Tautų vaikų fondas, yra priėmę aiškinamąsias ir įgyvendinimo gaires. Keliuose Europos agentūrų paskelbtuose ir šioje išvadoje cituotuose dokumentuose pateikta naudinga kriterijų, į kuriuos nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti atlikdamos tokį vertinimą, apžvalga.


37      Žr. Grąžinimo vadovą, p. 121 ir 122.


38      Be to, šis aiškinimas atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros rekomendaciją reguliariai peržiūrėti nepilnamečio interesus atsižvelgiant į konkretaus atvejo raidą („Returning unaccompanied children : fundamental rights considerations“, minėtas dokumentas, p. 12).


39      2018 m. birželio 19 d. Sprendimas Gnandi (C‑181/16, EU:C:2018:465).


40      2018 m. birželio 19 d. Sprendimas Gnandi (C‑181/16, EU:C:2018:465, 64 punktas). Kursyvu išskirta mano.


41      2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimas Bichat ir kt. (C‑61/17, C-62/17 ir C-72/17, EU:C:2018:653, 29 punktas) ir 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimas Tarola (C‑483/17, EU:C:2019:309, 36 punktas).


42      Kursyvu išskirta mano.


43      2010 m. sausio 19 d. Sprendimas Kücükdeveci (C‑555/07, EU:C:2010:21, 22 punktas).


44      Kaip nurodo Lamont, R., „Article 24 of the  Charter of Fundamental Rights of the European Union“, in The UE Charter of Fundamental Rights, Oxford, 2014, p. 672, 24 straipsnis, 24.23 punktas, be Chartijos 24 straipsnyje įtvirtintų vaiko teisių, jos 21 straipsnyje taip pat numatytas draudimas diskriminuoti dėl amžiaus, o tai, autoriaus nuomone, reiškia, kad draudžiama bet kokia nepilnamečių (apskritai) diskriminacija. Mano nuomone, šis konstatavimas nereiškia, kad konkreti pagal amžių apibrėžta nepilnamečių kategorija (t. y. 15 metų ir vyresni) gali remtis šiuo draudimu siekdami užginčyti nacionalinės nuostatos (įgyvendinančios Sąjungos teisę), – pagal kurią, kaip šioje byloje, ši nepilnamečių kategorija iš esmės laikoma pilnamečiais asmenimis, – teisėtumą, nes šiai nepilnamečių kategorijai nesuteikiama apsauga, užtikrinta pagal Chartijos 24 straipsnį ir sukonkretinta pagal Direktyvos 2008/115 10 straipsnio 2 dalį, siejamą su šios direktyvos 5 straipsnio a punktu.


45      Kursyvu išskirta mano.


46      2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260, 30 punktas).


47      2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260, 31 punktas) ir 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimas El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 35 punktas). Kursyvu išskirta mano.


48      2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260, 32 punktas). Kursyvu išskirta mano.


49      OL L 180, 2013, p. 60.


50      Žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimą Gnandi (C‑181/16, EU:C:2018:465, 41 punktas).


51      2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260, 33 punktas). Kursyvu išskirta mano.


52      2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260, 34 punktas).


53      2018 m. sausio 16 d. Sprendimas E (C‑240/17, EU:C:2018:8, 50 punktas).


54      Vis dėlto galima teigti, kad yra teisėtų priežasčių netaikyti prievartos priemonių vaikui. Būtent dėl šios priežasties kai kurios valstybės narės draudžia bet kokį priverstinį nelydimo nepilnamečio grąžinimą (šiuo klausimu žr. Dumas, P., „L’accès des mineurs non accompagnés à la protection dans les États membres de l’Union européenne“, Revue trimestrielle de droit européen, 2013, Nr. 1, p. 35 ir paskesni).


55      2011 m. balandžio 28 d. Sprendimas El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 38 ir 57 punktai).


56      2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260, 39 punktas), 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Achughbabian (C‑329/11, EU:C:2011:807, 32 punktas) ir 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimas El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 39 punktas).


57      2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260, 40 punktas), 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Sagor (C‑430/11, EU:C:2012:777, 35 punktas) ir 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimas El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 59 punktas).


58      Žr. šios išvados 83 ir paskesnius punktus.


59      Žr. „European Centre for Returns in brief“, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra (Frontex), Varšuva, 2019, p. 2 ir 5, iš kurio matyti, jog grąžinimo procedūrų veiksmingumas labai priklauso nuo bendradarbiavimo su migrantų kilmės šalimis, kad būtų nustatyta asmenų, kuriems taikomi sprendimai dėl grąžinimo, tapatybė, išduoti kelionės dokumentai ir sutikta priimti repatrijuotus asmenys jų šalyje. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės, Komisija ir Frontex bendradarbiauja su valstybėmis, į kurias asmenys turi būti grąžinti.


60      Žr. šios išvados 63 ir 69 punktus.


61      Žr. šios išvados 67 punktą.


62      Žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Mahdi (C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 88 punktas).


63      Žr. Grąžinimo vadovą, p. 121.