GENERALINĖS ADVOKATĖS ELEANOR SHARPSTON
IŠVADA,
pateikta 2006 m. liepos 13 d.(1)
Byla C‑306/05
Sociedad General de Autores y Editores de España (SGAE)
prieš
Rafael Hoteles SL
1. Nagrinėjamoje byloje Ispanijos Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos aukštasis teismas) prašo Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(2) (toliau – Autorių teisių direktyva arba Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
Autorių teisių direktyva
2. Autorių teisių direktyva, kaip nurodo jos pavadinimas, siekiama suderinti tam tikrus autorių teisių ir gretutinių teisių(3) aspektus, įskaitant teisę viešai paskelbti kūrinius.
3. Pirmiausia Direktyvos konstatuojamoje dalyje pabrėžiama, kad autorių ir gretutinių teisių suderinimas turi vykti aukšto, inter alia, autorių ir atlikėjų, apsaugos lygio pagrindu, nes tam, kad autoriai ir atlikėjai galėtų tęsti savo kūrybinį ir meninį darbą, už savo kūrinių naudojimą turi gauti tinkamą atlyginimą. Joje priduriama, jog griežta, veiksminga autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos sistema yra vienas iš pagrindinių būdų užtikrinti, kad Europos kultūra gautų būtinų lėšų kūrybai ir gamybai, o meno kūrėjai ir atlikėjai išlaikytų nepriklausomumą ir orumą(4).
4. Šios dalys taip pat susijusios su šia byla:
„15) Šios <...> „WIPO autorių teisių sutartis“ gerokai modernizuoja tarptautinę autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą, ypač atsižvelgiant į vadinamąjį „skaitmeninį sąrašą“ <...>. Šia direktyva taip pat siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus tarptautinius įsipareigojimus.
<…>
23) Ši direktyva turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį. Ši teisė turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Ši teisė neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams.
<…>
27) Vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui ar galimybės viešai paskelbti suteikimas savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą.“ (Pataisytas vertimas)
5. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis valstybes nares įpareigoja nustatyti „autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“.
6. Direktyva įsigaliojo 2001 m. birželio 22 d. ir ją buvo reikalaujama įgyvendinti iki 2002 m. gruodžio 22 dienos(5).
Tarptautinis teisinis pagrindas
7. Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalis yra analogiška Berno konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“(6) (toliau – Berno konvencija arba Konvencija) 11a straipsnio 1 daliai ir beveik identiška WIPO(7) autorių teisių sutarties (toliau – WCT)(8) 8 straipsniui. Komisija pažymi, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką Bendrijos antrinės teisės nuostatos, kiek tai įmanoma, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Bendrijos sudarytas tarptautines sutartis(9).
Berno konvencija
8. Nors Bendrija ir nėra Berno konvencijos šalis (ir iš tikrųjų negalėtų būti, nes Berno sąjungos narėmis gali būti tik valstybės), ji pagal Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis) 9 straipsnį įsipareigoja nepažeisti Konvencijos. Ši sutartis yra Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties(10), kurios šalis yra Bendrija, 1C priede. Todėl galima preziumuoti, kad Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis atitinka Konvenciją.
9. Berno konvencijos 11 straipsnis numato:
„1. Dramos, dramos-muzikos ir muzikos kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti:
i) viešai atlikti savo kūrinius, įskaitant visus viešo atlikimo būdus bei priemones;
ii) bet kokiu būdu paskelbti visuomenei savo kūrinių atlikimus.
2. Tokias pat teises dramos ar dramos-muzikos kūrinių autoriai turi dėl savo kūrinių vertimo per visą jų teisių į originalius kūrinius galiojimo laiką.“
10. Berno konvencijos 11a straipsnio 1 dalis numato:
„Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti:
i) transliuoti savo kūrinius eteryje ar viešai skelbti juos visuomenei bet kokiu kitu belaidžiu ženklų, garsų ar vaizdo siuntimo būdu;
ii) viešai skelbti visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nepradinė organizacija; ((11))
iii) viešai skelbti transliuotą eteryje kūrinį garsiakalbiu ar bet kokiu kitu ženklų, garsų ar vaizdų siuntimo prietaisu.“
11. Berno konvencija paskutinį kartą buvo taisyta 1971 metais(12). Tam, kad Konvencija būtų pataisyta, dalyvaujančios Susitariančiosios Šalys turi balsuoti vieningai. Net 1971 m., kai Susitariančiųjų Šalių buvo gerokai mažiau(13), pasiekti vieningą susitarimą buvo sunku. Dėl šios priežasties ir dėl technologijų pažangos nuo 1971 m. tolesnis Konvencijos pataisymas buvo laikomas neįgyvendinamu. Todėl WIPO nusprendė parengti naują sutartį, pagal kurią kaip „specialią sutartį“ Konvencijos 20 straipsnio prasme nebūtų reikalaujama vieningo Berno sąjungos narių sutarimo. Dar vienas pranašumas buvo tas, kad prie Berno konvencijos galėjo prisijungti Europos Bendrija (kaip ir Berno sąjungos narėmis nesančios šalys).
WCT
12. WCT įsigaliojo 2001 m. gruodžio 6 dieną. Bendrija WCT sutartį pasirašė, tačiau jos dar neratifikavo(14). Nepaisant to, ji yra svarbi aiškinant Autorių teisių direktyvą, nes Direktyvos penkiolikta konstatuojamoji dalis numato, kad Direktyva „siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus tarptautinius įsipareigojimus“, kylančius iš WCT.
13. 8 straipsnyje, pavadintame „Teisė viešai paskelbti“, numatyta:
„Nepažeidžiant Berno konvencijos 11 straipsnio 1 dalies ii punkto, 11a straipsnio 1 dalies i ir ii punktų <...> nuostatų, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant tų kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
Atitinkami Ispanijos teisės aktai
14. Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą intelektinę nuosavybę reguliuojantis Ispanijos įstatymas(15) autoriams suteikia išimtines teises naudoti savo kūrinius bet kokia forma. Šios teisės apima viešą paskelbimą. 20 straipsnyje paaiškinama, ką reiškia viešas paskelbimas: „bet koks veiksmas, kai keletui asmenų kūrinys tampa prieinamas, prieš tai nepateikiant jiems šio kūrinio kopijų“. Jame nurodoma, kad paskelbimas, kuris „atliekamas išimtinai gyvenamosiose patalpose, kurios nėra integruotos ar prijungtos prie bet kokios rūšies platinimo tinklo“, negali būti laikomas viešu paskelbimu.
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad dar visai neseniai Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis teismas) nusprendė, kad viešbučių kambariai nebuvo gyvenamosios patalpos ir todėl televizijos naudojimas šiuose kambariuose yra viešas paskelbimas Intelektinės nuosavybės įstatymo 20 straipsnio prasme(16). Todėl viešbučio savininkas rodomų kūrinių repertuarą turinčiai ir valdančiai įmonei turėjo mokėti mokesčius už oficialių kūrinių naudojimą.
16. Tačiau ši teismų praktika buvo pakeista 2003 m. Aukščiausiojo teismo sprendimu(17), kuriuo buvo nuspręsta, kad viešbučio kambarys yra tik gyvenamoji patalpa ir todėl televizorių naudojimas tokiuose kambariuose nėra viešas paskelbimas, taigi tam nereikia skelbiamų kūrinių autorių leidimo.
Pagrindinė byla ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą
17. Sociedad General de Autores y Editores de España (toliau – SGAE) yra intelektinės nuosavybės teisių valdymo asociacija. Ji pradėjo procesą prieš Rafael Hoteles SL (toliau – Rafael), viešbučio Rafael savininkę, dėl SGAE valdomų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo. Ypač SGAE skundėsi, kad nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2003 m. kovo mėn. viešai skelbiami buvo ir SGAE valdomam repertuarui priklausantys kūriniai. Minėti kūriniai buvo rodomi per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius, leidžiant svečiams matyti programas per kanalus, kurių signalai gaunami per pagrindinę viešbučio anteną ir tada siunčiami į kiekvieną televizorių skirtinguose kambariuose. SGAE reikalavo, kad Rafael atlygintų nuostolius.
18. Pirmosios instancijos teismas atmetė SGAE ieškinį. Jis nurodė, kad remiantis pirmiau išdėstyta Ispanijos Aukščiausiojo teismo praktika, televizorių naudojimas viešbučio Rafael kambariuose nėra viešas SGAE valdomų kūrinių paskelbimas; todėl viešbučio savininkui nebuvo būtina gauti išankstinio leidimo ir sumokėti atitinkamo mokesčio.
19. SGAE pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Barselona, kuris mano, kad Ispanijos teisės aktai ir teismų praktika gali pažeisti Autorių teisių direktyvą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar viešbučio gaunamas televizijos signalas, tiek iš antžeminės sistemos, tiek iš palydovo, ir jo paskirstymas kabeliu į skirtingus viešbučio kambarius yra viešas paskelbimas Direktyvos prasme. Jis mano, kad viešo paskelbimo esmė yra kūrinio transliacija, šiuo atveju per televiziją, kuri prieinama tam tikram skaičiui asmenų. Tokia situacija susidaro, kai tam tikra visuomenės dalis tuo pačiu metu yra toje vietoje, kur įvyksta viešas paskelbimas, pavyzdžiui, kai viešbučio priimamajame yra televizorius. Tačiau daugiau abejonių kyla tuomet, kai dalis visuomenės narių pasiekiami paeiliui, pavyzdžiui, viešbučio kambarių atveju.
20. Todėl Audiencia Provincial de Barcelona sustabdė bylą ir Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar televizorių, į kuriuos kabeliu siunčiamas palydovo ar antžeminių sistemų televizijos signalas, įrengimas viešbučių kambariuose yra viešas paskelbimas, patenkantis į sritį, kurioje turi būti suderinti autorių teisių apsaugą reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnį?
2. Ar viešbučio kambario laikymas tik gyvenamąja patalpa, dėl kurio pranešimas per televizorių, į kurį perduodamas iš pradžių viešbučio gautas signalas, negali būti viešu skelbimu, prieštarauja autorių teisių apsaugai, kurios siekiama 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB?
3. Autorių teisių apsaugos tikslais, atsižvelgiant į viešą skelbimą 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB prasme, ar pranešimas, perduotas per viešbučio kambaryje esantį televizorių, gali būti laikomas viešu dėl to, kad vėlesnė visuomenė gali matyti kūrinį?“
21. SGAE, Austrijos, Prancūzijos ir Airijos vyriausybės bei Komisija pateikė rašytines pastabas. Rafael, Airijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija buvo atstovaujamos teismo posėdyje.
EGEDA byla
22. Dar prieš priimant Autorių teisių direktyvą, dėl Ispanijos teisės aktų, dėl kurių buvo pradėta ši byla, buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Sprendime EGEDA(18) Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar viešbučio gaunamo televizijos signalo, tiek iš antžeminių sistemų, tiek iš palydovo, priėmimas ir jo paskirstymas kabeliu į įvairius to viešbučio kambarius yra viešas paskelbimas, ar viešas priėmimas Direktyvos 93/83(19) prasme. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis klausimas nėra reguliuojamas Direktyvoje 93/83 ir todėl turi būti sprendžiamas pagal nacionalinę teisę.
23. Generalinis advokatas A. La Pergola taip pat nurodė, kad klausimas nėra reguliuojamas Direktyvoje 93/83(20). Nepaisant to, jis analizavo Berno konvencijos 11a straipsnio 1 dalį, kurioje, jo nuomone, buvo pateiktas atsakymas į nacionalinio teismo klausimą(21). Jis padarė išvadą, kad Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, jog, pirma, Direktyva 93/83 yra netaikytina ir, antra, viešbučio atliekamas saugomų kūrinių transliacijos iš palydovo ar iš antžeminių sistemų televizijos signalų priėmimas iš kitos valstybės narės ir programų signalų perdavimas kabeliu į to viešbučio kambariuose esančius televizorius yra viešas paskelbimas Berno konvencijos 11a straipsnio prasme. Šioje išvadoje aš pateiksiu nuorodų į daugelį generalinio advokato A. La Pergola naudingos analizės vietų.
Vertinimas
24. Prejudiciniai klausimai yra susiję su Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto „viešo paskelbimo“ aiškinimu.
25. SGAE ir Prancūzijos vyriausybė iš esmės mano, kad tinkamai išaiškinus ši sąvoka apima apibūdintą veiklą, todėl į visus tris prejudicinius klausimus reikėtų atsakyti teigiamai. Rafael, Austrijos ir Airijos vyriausybės mano priešingai. Lenkijos vyriausybė sutelkia dėmesį į antrąjį ir trečiąjį klausimus, į kuriuos, jos nuomone, reikėtų atsakyti teigiamai. Komisija mano, kad paprasčiausias televizorių įrengimas viešbučio kambariuose nėra „viešas paskelbimas“, bet televizijos signalų, gautų palydovu ar antžemine sistema, paskirstymas kabeliu į viešbučio kambarius yra toks veiksmas.
Pirmasis klausimas
26. Aš sutinku su Rafael, Austrijos, Airijos vyriausybėmis ir Komisija, kad paprasčiausias televizorių įrengimas viešbučio kambariuose nėra viešas paskelbimas Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme(22).
27. Ši išvada aiškiai išplaukia iš Direktyvos dvidešimt septintos konstatuojamosios dalies, kuri numato, kad „vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui ar galimybės viešai paskelbti suteikimas savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą“ (pataisytas vertimas). Toks neabejotinas apribojimas patvirtina dvidešimt trečios konstatuojamosios dalies teiginį, kad „ši teisė (viešai paskelbti visuomenės nariams (kurie nėra toje vietoje, kur įvyksta viešas paskelbimas)) turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą <...> (ir) ši teisė neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams“.
28. Be to, šis požiūris atitinka sąvokos „paskelbimas“ aiškinimą WCT. Aišku, kad Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje Bendrijos lygmeniu siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus šia sutartimi nustatytus tarptautinius įsipareigojimus(23). Iš tikrųjų teisė, kurią valstybes nares įpareigoja suteikti 3 straipsnio 1 dalis, yra suformuluota identiškai kaip ir šios sutarties 8 straipsnis. Tai nėra atsitiktinumas: Bendrija ir valstybės narės pasiūlė 8 straipsnį(24). Diplomatinė konferencija, kurioje buvo priimta sutartis(25), taip pat priėmė „suderintą paaiškinimą“ dėl 8 straipsnio:
„Vien tik nuostata dėl fizinių priemonių, kurios leidžia kūriniui būti viešai prieinamam ar viešai paskelbiamam, negali būti suvokiama kaip kūrinio paskelbimas pagal šią Sutartį arba Berno konvenciją. Be to, 8 straipsnis netrukdo Susitariančiajai Šaliai taikyti 11a straipsnio 2 dalies nuostatų.“ (Pataisytas vertimas)
29. Todėl manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad televizorių, į kuriuos kabeliu siunčiamas palydovo ar antžeminių sistemų televizijos signalas, įrengimas viešbučių kambariuose nėra viešas paskelbimas Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme.
Antrasis ir trečiasis klausimai
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis ir trečiasis klausimai gali būti nagrinėjami kartu. Juose iš esmės klausiama, ar transliacijos paskelbimas per viešbučio kambariuose esančius televizorius, į kuriuos persiunčiamas iš pradžių viešbučio gautas signalas, turėtų būti laikomas „viešu paskelbimu“ Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme.
31. Pripažįstama, kad jei tie, kuriems viešai paskelbiama, sudaro „visuomenę“, taikoma 3 straipsnio 1 dalis: tai, dėl ko išsiskiria pastabas pateikusių šalių nuomonės, ir tai, kas paskatino pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra „visuomenės“ prasmė.
32. Mano nuomone, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikėtų atsakyti teigiamai.
33. Direktyva nepateikia sąvokos „visuomenė“ apibrėžimo, nors (kaip teigia SGAE, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės) galima būtų manyti, kad Direktyvoje ši sąvoka turėtų būti aiškinama plačiai. Tokią prielaidą galima daryti, remiantis pagrindiniu Direktyvos tikslu, kuris grindžiamas autorių teisių ir gretutinių teisių „aukštu apsaugos lygiu“(26) bei Direktyvos konstatuojamosios dalies teiginiu, kad teisė viešai paskelbti „turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją“(27).
34. Kadangi direktyvoje nėra sąvokos apibrėžimo ar aiškesnių nuorodų, aš manau, kad teisinga ieškoti nuorodų svarbiuose tarptautiniuose dokumentuose.
35. Pirmiau paaiškinta(28), kad Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje Bendrijos lygmeniu siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus WCT 8 straipsnyje nurodytus įsipareigojimus.
36. 8 straipsnio tikslai yra paaiškinti Berno konvencijos nuostatas dėl išimtinės teisės viešai paskelbti kūrinius, būtent 11a straipsnio 1 dalį, ir papildyti šia Konvencija suteiktas teises „išplečiant teisės viešai paskelbti taikymo sritį visoms kūrinių kategorijoms“(29).
37. Antrasis iš šių tikslų susijęs būtent su literatūros, fotografijos, tapybos ir grafikos kūriniais, kuriems anksčiau nebuvo taikoma viešo paskelbimo teisė. Pagrindiniame projekte minima, kad dėl technologijų pažangos „saugomi kūriniai gali būti prieinami įvairiais būdais, kurie skiriasi nuo tradicinių metodų“(30). Esminis šioje pažangoje, žinoma, yra internetas(31) ir būtent interaktyviems (pagal pareikalavimą) ir „on-line“ transliavimams turėtų būti taikomas Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies(32) ir WCT 8 straipsnio(33) sakinys dėl „savo kūrinių padarymo viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“. Dėl šios priežasties aš nemanau, kad, kaip teigia Rafael, šioje byloje nėra „viešo paskelbimo“, nes nuo programų tvarkaraščio priklausantys viešbučio svečiai negali savo pasirinktu laiku matyti televizijos programų. Apskritai kalbant, ši byla yra susijusi su bendra Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje ir WCT 8 straipsnyje nustatyta taisykle, o ne su konkrečia joje įtvirtinta sritimi.
38. WCT 8 straipsniu siekiama papildyti Berno konvencijos nuostatas dėl viešo paskelbimo, išimtinę teisę viešai paskelbti taikant visoms kūrinių kategorijoms, jei ši teisė dar nėra suteikta Konvencijos(34). Todėl ji suteikia platesnę teisę leisti „bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis“. „Visuomenės“ sąvokos nėra.
39. Austrijos vyriausybė teigia, kad nacionalinė teisė turi apibrėžti „visuomenę“. Ji nurodo Pagrindinio projekto aiškinamąjį raštą Nr. 10.17, kuriame teigiama: „10 straipsnyje vartojama tokia pati „visuomenės“ sąvoka kaip ir dabartinėse Berno konvencijos nuostatose. Kas yra „visuomenė“, turi būti nustatyta nacionalinės teisės aktuose ir teismų praktikoje“. Austrijos vyriausybė taip pat nurodo akademinius šaltinius, kuriuose pritariama, kad nacionalinė teisė ir Komisijos tarnybų darbo dokumentas dėl EB teisinio pagrindo peržiūros autorių teisių ir gretutinių teisių srityje(35), kuris numato, kad „šiuo metu nepanašu, jog reikėtų iš naujo įvertinti iki šiol taikytą požiūrį, kad „visuomenės“ sąvoka turi būti nustatoma remiantis nacionalinės teisės aktais ir teismų praktika“, turi apibrėžti „visuomenę“(36).
40. Šia tema Rafael teigia, kad nagrinėjamai bylai taikytina ne Autorių teisių direktyva, o Direktyva 93/83(37). Pagal Teisingumo Teismo sprendimą EGEDA(38) nacionalinė teisė turi apibrėžti „viešą paskelbimą“.
41. Aš nesutinku su šiais teiginiais.
42. Komisija nurodo, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog „tiek iš vienodo Bendrijos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad Bendrijos teisės nuostatos, kuri dėl prasmės bei apimties nustatymo aiškiai nenurodo valstybių narių teisės, sąvokos visoje Bendrijoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą“(39).
43. Aišku, kad Autorių teisių direktyva turi būti suderinta direktyva, pirmiausia skirta „padėti įgyvendinti keturias vidaus rinkos laisves“ ir „nustatyti aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį“(40). Teisė leisti viešai paskelbti yra vienas iš keturių klausimų, dėl kurių, pateikdama Direktyvos projektą, Komisija manė, jog reiktų nedelsiant priimti teisės aktus Bendrijos lygmeniu, atsižvelgiant į jų reikšmingumą vidaus rinkai(41). Direktyvos dvidešimt trečioje konstatuojamoje dalyje aiškiai numatyta, kad Direktyva „turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį“. Akivaizdu, kad šis suderinimas negaliotų, jei valstybės narės galėtų laisvai nustatyti vieną iš dviejų esminių šios teisės elementų(42). Be to, Teisingumo Teismas sprendime EGEDA(43) mano, kad 3 straipsnio 1 dalis yra grindžiama vienoda „viešo paskelbimo“ sąvoka.
44. Aš nemanau, kad toks požiūris prieštarauja Austrijos nurodytam aiškinamajam raštui. Remiantis WCT, kurią pasirašė Bendrija, „nacionalinės teisės aktai“ yra Autorių teisių direktyva (o ne įvairių valstybių narių nacionalinės teisės aktai), o Teisingumo Teismo praktika yra „teismų praktika“.
45. Atsižvelgiant į Komisijos darbo dokumentą, Komisijos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad tai buvo tik projektas, kurio ji niekada nepatvirtino. Bet kuriuo atveju Komisijos požiūris dėl Komisijos teisės aktų veikimo gali būti vertingas ir svarbus, tačiau neįpareigoja Teisingumo Teismo.
46. Kadangi WCT, kaip ir Direktyvoje, nėra „visuomenės“ sąvokos, jos reikšmė turi būti nustatoma pagal 8 straipsnio tikslą. Kaip nurodyta pirmiau(44), šia nuostata siekiama paaiškinti ir papildyti Berno konvencijos 11a straipsnio 1 dalį.
47. Berno konvencijos 11a straipsnio 1 dalies raida galėtų būti vertinama kaip bandymas padidinti autorių teisių apsaugą remiantis technologijų pažanga. Autoriaus teisė leisti savo dramos ar muzikos kūrinių atlikimą buvo suteikta nuo 1886 metų(45). 1928 m. buvo pridėtas 11a straipsnis, kurio pirminė versija literatūros ir meno kūrinių autoriams tiesiog suteikė „išimtinę teisę leisti savo kūrinių viešą paskelbimą radijo ryšiu“(46). Šia nuostata buvo aiškiai siekiama jau esančią teisę išplėsti dėl radijo ryšio technologinės pažangos(47). Signalų skleidimas laidais nebuvo apimtas.
48. 1948 m. 11a straipsnis buvo (iš esmės) pakeistas į dabartinę formuluotę. Teisės leisti viešai atlikti (11 straipsnio 1 dalis) ir leisti viešai transliuoti (11a straipsnio 1 dalies i punktas) buvo papildytos teise leisti viešai skelbti visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nepradinė organizacija (11a straipsnio 1 dalies ii punktas), ir teise leisti viešai skelbti(48) transliuotą eteryje kūrinį garsiakalbiu ar analogiška priemone (11a straipsnio 1 dalies iii punktas). PINO žodyne(49) „retransliacija“ apibrėžiama kaip „tuo pačiu metu vykstanti iš kito šaltinio gautos transliacijos transliacija arba nauja, atidėta ankstesnės perduotos, gautos ir įrašytos anksčiau, transliacijos transliacija“. Taip pat aišku, kad „leidimas transliuoti kūrinį nebūtinai apima kūrinio retransliaciją“.
49. Todėl daliniais pakeitimais dėl technologijų pažangos dar kartą išplėsta šios teisės apsauga(50). Aiškiai siekta užtikrinti, kad viename etape suteiktas leidimas (pavyzdžiui, leidimas atlikti ar leidimas pirmai transliacijai) nebūtų automatiškai perkeliamas vėlesniems etapams (pavyzdžiui, pirma atlikimo transliacija ar kitos organizacijos atliktas viešas transliacijos paskelbimas, arba transliacijos paskelbimas garsiakalbiu ir t. t.).
50. Paskelbimo, kai tai daro „nepradinė organizacija“, kriterijus, nurodytas Konvencijos 11a straipsnio 1 dalies ii punkte, buvo priimtas kaip „išimtinai funkcinis“ atskyrimas: galimybė reikalauti naujo leidimo, kai retransliavimas „pasiekė naują klausytojų ratą“, buvo vienareikšmiškai atmesta(51). Nepaisant to, tai yra nuostatos veikimo esmė. Be to, PINO vadovas(52) patvirtina šį aiškinimą. Remiantis 11a straipsnio 1 dalies iii punktu, jame numatoma:
„Galiausiai trečiu atveju, kurį numato (11a straipsnio 1 dalis), transliuotas kūrinys yra viešai paskelbiamas, pavyzdžiui, garsiakalbiu ar kitaip. Tokie atvejai tampa vis įprastesni. Žmonių susibūrimo vietose (kavinėse, restoranuose, arbatinėse, viešbučiuose, didelėse parduotuvėse, traukiniuose, lėktuvuose ir t. t.) vis dažniau transliuojamos programos. Taip pat daugėja viešose vietose reklamai naudojamų autorių teisėmis saugomų kūrinių. Kyla klausimas, ar transliuojančiai stočiai autoriaus suteiktas leidimas taikomas ir bet kokiam transliacijos panaudojimui, siekiant arba nesiekiant komercinių tikslų.
Konvencijos atsakymas yra „ne“. Kaip ir tuo atveju, kai retransliuojant laidais, sukuriama papildoma auditorija (1 dalies ii punktas), taip ir šiuo atveju, kūrinys tampa prieinamas ir kitiems klausytojams (arba žiūrovams) nei tie, kuriuos suteikdamas leidimą numatė autorius. Nors iš esmės asmenų skaičius, kuriam transliuojama, negali būti tiksliai nustatytas, autorius daro prielaidą, kad leidimas transliuoti apima tik tiesioginę auditoriją, gaunančią signalą šeimos rate. Kai pramogų tikslais ir dažnai dėl pelno, transliuojama platesniam ratui, papildoma visuomenės dalis gali susipažinti su kūriniu, tai nustoja būti vien transliacija. Autorius kontroliuoja šį naują viešą savo kūrinio atlikimą“(53).
51. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, aišku, kad WCT 8 straipsniu siekiama papildyti Berno konvencijos 11a straipsnio 1 dalį autorių teisę leisti viešai paskelbti jų kūrinius išplečiant aplinkybėms, kai technologijų pažanga sudaro sąlygas leistą paskelbimą retransliuoti kitiems asmenims nei tie, kuriuos turėjo pasiekti pradinis paskelbimas.
52. Transliavimas per viešbučio kambariuose esančius televizorius, į kuriuos iš pradžių persiunčiamas viešbučio gautas signalas, tiksliai patenka į šią sąvoką. Kaip nurodė generalinis advokatas A. La Pergola savo išvadoje byloje EGEDA(54), „atsižvelgiant į tai, kad toks retransliavimas yra ne tik techninė priemonė užtikrinti ar pagerinti pirminės transliacijos priėmimą priėmimo teritorijoje, kaip, pavyzdžiui, siųstuvų-imtuvų įrengimas ir naudojimas, yra aišku, kad (viešbučio savininkas) viešbučio svečiams suteikė priėjimą prie saugomų kūrinių. Jei nebūtų antrinio transliacijų naudojimo, klientai, nors fiziškai yra palydovo signalo priėmimo teritorijoje, jokiu kitu būdu nebūtų galėję susipažinti su transliuojamais kūriniais; todėl šia prasme jie sudarė „naują“ visuomenę, kuri skiriasi nuo pirminės transliacijos visuomenės“.
53. Reikia pažymėti, kad 11a straipsnio 1 dalies ii punkte nurodytas „išimtinai funkcinis“ kriterijus, t. y., kad paskelbimas turi būti atliktas „nepradinės organizacijos“, esant tokioms aplinkybėms kaip šioje byloje, bet kuriuo atveju yra tenkinamas. Prancūzijos vyriausybė nurodo, kad viešbučio savininkas galėtų būti laikomas trečiąja šalimi, kuri retransliuoja pirmines transliuotas ar kabeliu persiųstas programas.
54. Komisija teigia, kad lemiamas faktorius nustatant, ar paskelbimas yra „viešas“, yra galimų asmenų, kuriems paskelbiama, rato mastas ir jo ekonominė svarba autoriui. Aš sutinku, kad į abu šiuos kriterijus reikia atsižvelgti. Šiuos faktorius atspindintis išaiškinimas atitiktų nuostatos tikslą – suteikti autoriams teisę leisti naudoti savo kūrinius paskelbiant viešai(55).
55. Žinoma, televizijos signalo paskelbimo į skirtingus viešbučio kambarius atveju kiekvieną atskirą paskelbimą konkrečiu laiko momentu mato tik konkretaus kambario gyventojai, paprastai vienas ar du asmenys. Tačiau reikia atsižvelgti į visų tos pačios rūšies paskelbimų bendrą poveikį ir nepamiršti Direktyvos tikslo – teisių turėtojų „aukšto apsaugos lygio“, suformuluoto Direktyvos devintoje konstatuojamoje dalyje bei teiginio 23 dalyje, kad viešo paskelbimo teisė „turėtų būti suprantama plačiai“. Generalinis advokatas A. La Pergola savo išvadoje byloje EGEDA sumaniai nagrinėjo argumentą, kad „viešbučio svečių ekonominė reikšmė yra tokia nedidelė, kad jie negali sudaryti „naujos“ visuomenės, besiskiriančios nuo pirminės transliacijos visuomenės. Todėl kūrinio retransliavimas per televiziją neturi ekonominės reikšmės, kuri yra būtina savarankiškam paskelbimo veiksmui“. Aš sutinku su jo atsakymu, kad „visi viešbučio klientai tuo metu sudaro „visuomenę“ autorių teisių prasme. Kitaip tariant, susijusių asmenų, sudarančių adresatų ratą, kuriems kūrinį prieinamą padaro asmuo, atsakingas už kiekvieno antrinio naudojimo veiksmą, „erdvinio nutrūkstamumo“ nepakanka paneigti susidariusios naujos visuomenės ekonominę svarbą“(56).
56. Komisija pelno siekiantį paskelbimo pobūdį nelaiko lemiamu. Ji pateikia muzikos transliacijų garsiakalbiu ar vaizdo transliacijų dideliuose ekranuose labdaros ar politiniuose renginiuose pavyzdį. Jos nuomone, tokiais atvejais, nepaisant to, kad nėra ekonominio motyvo, tai būtų „viešas paskelbimas“. Atvirkščiai, generalinis advokatas A. La Pergola, nors ir sutikdamas dėl „naujos visuomenės ekonominės reikšmės“, savo išvadoje byloje EGEDA mano, kad Berno konvencija nustato principą, jog autorius turi leisti bet kokį antrinį kūrinio transliacijos naudojimą, jei tai sukelia už finansinį pelną atsakingo asmens atliekamą atskirą ekonominį naudojimą“(57). Jis taip pat pareiškė, ir su tuo aš sutinku, kad vidinė retransliacijos paslauga viešbučio kambariuose neabejotinai „yra ekonomiškai reikšminga viešbučiui“(58).
57. Aišku, kad šioje byloje, pirma, asmenų, kurie yra potencialūs paskelbimo priėmėjai, ratas yra ir platus, ir autoriui ekonomiškai reikšmingas, antra, paskelbimą atliekanti organizacija tai daro dėl ekonominės naudos. Tokiomis aplinkybėmis, paskelbimas turėtų būti laikomas atliktu „visuomenei“. Nemanau, kad būtina ar tinkama šioje byloje nuspręsti, ar už paskelbimą atsakingas asmuo visada turi gauti ekonominės naudos.
58. Galiausiai reikia nagrinėti keturis kitus Rafael, Austrijos ir Airijos vyriausybių pateiktus išsamius argumentus.
59. Pirma, Rafael teigia, jeigu aš teisingai supratau jo atstovą teismo posėdyje, kad Autorių teisių direktyvos trisdešimt penkta konstatuojamoji dalis bei 5 straipsnis numato jos saugomų autorių teisių išimtis ir kad bet kuriuo atveju minėta konstatuojamoji dalis tik numato, jog tokiais atvejais „teisių turėtojai turėtų gauti teisingą atlyginimą“(59) už naudojimąsi jų kūriniais. Rafael teigia, kad kadangi veiksmažodis yra tariamosios nuosakos, atlyginimas nėra privalomas. Airijos vyriausybė taip pat nurodė valstybių narių teisę numatyti išimtis.
60. Teisinga, kad Direktyvos 5 straipsnis nustato „išsamų <...> viešo paskelbimo teisės išimčių ir apribojimų sąrašą“(60). Tačiau nebuvo paaiškinta(61), kuri iš šių išimčių galėtų būti taikoma šioje byloje. Argumentas dėl tariamosios nuosakos vartojimo ispaniškame tekste (o tai yra įprasta konstatuojamoje dalyje) neatitinka teleologinio aiškinimo, nei palyginimo su kitomis kalbinėmis versijomis.
61. Antra, Rafael ir Austrijos vyriausybė teigia, kad viešbučio atliekamas retransliavimas į viešbučio kambarius nepatenka į 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes šioje nuostatoje, remiantis sąvoka „laidais ar belaidžiu būdu“, nagrinėjamas paskelbimas per atstumą. Šį išaiškinimą patvirtina dvidešimt trečia konstatuojamoji dalis, kuri numato, kad ši teisė apima tik „viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama“. Iš to išplaukia, kad nėra visiško nuostatų dėl viešo paskelbimo suderinimo ir tik paskelbimas per atstumą, pavyzdžiui, radijo transliacijos („<...> belaidžiu būdu“) ar transliavimas kabeliu („laidais“), yra suderintas. Rafael ir Austrijos vyriausybė daro išvadą, kad jei kiekvienas, net ir vėlesnis paskelbimas yra viešas ir todėl yra paskelbimo visuomenei veiksmas, (galbūt nenumatyta) pasekmė būtų ta, kad privatus televizijos transliacijų priėmimas prilygtų paskelbimui visuomenei.
62. Aš jau paaiškinau, kodėl manau, kad argumentas, jog Direktyva nevisiškai suderina „viešo paskelbimo“ sąvoką, yra nepagrįstas.
63. Taip pat nesutinku su argumentu, kad „viešas paskelbimas“ turi vykti per fizinį atstumą. Net ir neatsižvelgiant į akivaizdžius sunkumus, siekiant šią atsitiktinę sąlygą padaryti veiksmingą – kur būtų riba? Berno konvencijos 11a straipsnio 1 dalies raida šio požiūrio nepalaiko. Priešingai ir kaip minėta pirmiau, joje nurodoma, kad svarbus kriterijus yra pirminės transliacijos, kai tai daro nepradinė organizacija, priėmėjų rato išplėtimas. Aišku, kad nagrinėjama transliacijos technika turės veikti per atstumą(62), bet faktas, kad nagrinėjamoje byloje atstumas yra nedidelis, nepaneigia šio kriterijaus. Atvirkščiai, Direktyvos dvidešimt trečioje konstatuojamoje dalyje nurodytas kriterijus, kad „viešas paskelbimas“ apima „bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama“ (63), yra įgyvendinamas kriterijus, nesusijęs su kiekybiniu atstumo nustatymu.
64. Nagrinėjant likusias Rafael ir Austrijos prielaidas, kuriose teigiama, kad jei „vėlesnis“ paskelbimas vis dėlto yra „viešas“, privatus televizijos transliacijų priėmimas patenka į apibrėžimą, iš PINO vadovo ir žodyno aišku (ir logiška), jog tokia išvada nedaroma. Vadove teigiama, kad „autorius daro prielaidą, jog jo leidimas transliuoti apima tik tiesioginę auditoriją, gaunančią signalą šeimos rate“(64). Toks išaiškinimas patvirtinamas PINO žodyne, „viešą paskelbimą“ apibrėžiant kaip „kūrinio padarymą <...> suvokiamą bet kokiu tinkamu būdu asmenims apskritai, t. y. neapsiribojant atskirais privačiai grupei priklausančiais asmenimis“(65). Be to, ekonominės naudos kriterijus, taikomas suteikiančiai organizacijai, numato, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvadoje byloje EGEDA, „nenuginčijamą paaiškinimą tam, kad paskelbimas nėra viešas, jei saugomas kūrinys tiesioginio televizijos naudotojo padaromas prieinamas šeimos ratui ar draugams: tokiu atveju trečioji šalis nesinaudoja kūrinio antrine transliacija, bet vietoj to pirminę transliaciją priimančiais įrenginiais dalijamasi be jokio finansinio pelno suinteresuotajai šaliai“(66). Galiausiai Berno konvencija, WCT ir Direktyva yra skirtos saugoti autorių turtines teises. Sunku suprasti, kaip šios teisės būtų pažeidžiamos dėl paskelbimo privačių asmenų grupėms.
65. Trečia, Airijos vyriausybė ginčija, kad privačiuose viešbučio kambariuose retransliacija ar saugomų kūrinių prieinamumas per televizorius tokiose vietose, kur jie gali būti matomi svečių (ir galbūt svečią (‑ius) kambaryje lankančios šeimos ar draugų), yra neviešas paskelbimas. Ji pažymi, kad Teisingumo Teismas pripažino, pirmiausia nurodydamas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnį(67), jog poreikis saugoti bet kurio asmens privačios veiklos sferą nuo valstybės institucijų savavališko ar neproporcingo kišimosi yra bendras Bendrijos teisės principas(68). Bendrijos teisės aktų leidėjas turi atsižvelgti į šį principą, leisdamas tokius antrinės teisės aktus kaip Autorių teisių direktyva. Todėl tai yra svarbu Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies aiškinimui.
66. Tačiau aš nematau, kaip Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnis, kuris yra susijęs su asmenų apsauga nuo valstybės institucijų kišimosi į jų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, gali būti reikšmingas net ir pagal analogiją aiškinant nuostatą, skirtą suderinti su autorių teisėmis susijusias teises. Apskritai aš sutikčiau su generaliniu advokatu A. La Pergola, kuris į panašų argumentą atsakė savo išvadoje byloje EGEDA(69). Nors generalinis advokatas pripažino, kad siekiant apsaugoti pagrindines teises „viešbučio kambarys yra išimtinai privati ar namų asmens ir jo šeimos sritis“, jis toliau nurodė: „teisinė riba tarp privataus ir viešo pobūdžio nebūtinai yra tokia pati autorių teisių apsaugos srityje. Neįmanoma, kad kambario viešo ar privataus pobūdžio nustatymo kriterijus būtų svetimas ne tik Konvencijos 11a straipsnio raidei, bet ir jo esmei, pagal kurią reikalaujama, kad autorius suteiktų leidimą ne retransliacijai į viešas ar visuomenei prieinamas vietas, bet paskelbimo veiksmams, kuriais kūrinys padaromas prieinamas visuomenei. Todėl sąvoka „viešas“ neturi esminės reikšmės nustatant, ar paskelbimo veiksmas yra viešas, nes tradiciškai jis reiškia specialaus asmeninio ryšio nebuvimą tarp grupės narių ar tarp grupės narių ir organizatoriaus“.
67. Galiausiai Rafael ir Airijos vyriausybė teigia, kad šioje byloje nėra „viešo paskelbimo“, nes tai, ar yra faktiškas nagrinėjamos retransliuojamos televizijos programos priėmimas, priklauso nuo to, ar viešbučio svečias savo kambaryje įsijungia televizorių ir pasirenka konkretų kanalą. Vėlgi aš dėkinga generaliniam advokatui A. La Pergola, kuris jau suformulavo atsakymą į šį klausimą. Savo išvadoje byloje EGEDA(70), jis nurodė, kad šis argumentas „prieštarauja vienam iš esminių autorių teisių principų: autorių teisių turėtojams atlyginama ne dėl faktinio kūrinio naudojimo, bet dėl teisinės galimybės naudoti. Pavyzdžiui, leidėjai turi sumokėti autoriams už jų romanus, atsižvelgiant į tai, kiek kopijų jie parduoda, nepaisant to, ar pirkėjai juos kada nors perskaito, ar ne. Panašiai viešbučiai, kurie yra atsakingi už – tuo pačiu metu vykstančią, nepertraukiamą ir nepakeistą – pirminės palydovo transliacijos retransliaciją vidiniu kabeliu, negali atsisakyti mokėti autoriui jam priklausančio atlyginimo, teigdami, kad transliuojamas kūrinys nepasiekė galimų žiūrovų, kurie turi priėjimą prie televizijos savo kambariuose“.
68. Todėl aš laikausi požiūrio, kad atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus turėtų būti toks: paskelbimas per televizorius, į kuriuos persiunčiamas iš pradžių viešbučio gautas signalas, turėtų būti laikomas „viešu paskelbimu“ Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme.
Išvada
69. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių aš manau, kad į Ispanijos Audiencia Provincial de Barcelona pateiktus klausimus turėtų būti atsakyta taip:
Pirmasis klausimas
– Televizorių, į kuriuos kabeliu siunčiamas palydovo ar antžeminių sistemų televizijos signalas, įrengimas viešbučių kambariuose nėra „viešas paskelbimas“ 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalies prasme.
Antrasis ir trečiasis klausimai
– Paskelbimas per televizorius, į kuriuos persiunčiamas iš pradžių viešbučio gautas signalas, turėtų būti laikomas „viešu paskelbimu“ Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies prasme.