Language of document : ECLI:EU:C:2008:189

Byla C‑346/06

Dirk Rüffert, Objekt und Bauregie GmbH & Co. KG bankroto administratorius,

prieš

Land Niedersachsen

(Oberlandesgericht Celle prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 49 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Direktyva 96/71/EB – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarka – Socialinė darbuotojų apsauga“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 8 dalys)

2.        Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 3 straipsnis)

3.        Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71)

4.        Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje

(EB 49 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalis)

1.        Teisės aktai, numatantys perkančiosios organizacijos pareigą viešojo darbų pirkimo sutartis sudaryti tik su tomis įmonėmis, kurios pateikdamos pasiūlymą raštiškai įsipareigoja už atitinkamų darbų atlikimą savo darbuotojams mokėti ne mažesnį kaip jų atlikimo vietoje taikomoje kolektyvinėje sutartyje nustatytą minimalų darbo užmokestį, kai tokia sutartis negali būti pripažinta visuotinai taikytina, nenustato darbo užmokesčio normos vienu iš Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos pirmoje ir antroje įtraukoje ir 8 dalies antrojoje pastraipoje numatytų būdų. Todėl tokia darbo užmokesčio norma negali būti laikoma minimalaus darbo užmokesčio norma tos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punkto prasme, kurios privalomą taikymą tarpvalstybinio paslaugų teikimo atveju pagal tą direktyvą valstybės narės turi teisę nustatyti kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms.

(žr. 26, 30–31 punktus)

2.        Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 7 dalis negali būti aiškinama kaip leidžianti priimančiajai valstybei narei numatyti, kad jos teritorijoje teikiant paslaugas privaloma laikytis tokių darbo ir įdarbinimo sąlygų, kurios viršija imperatyvių normų užtikrinamos minimalios apsaugos lygį.

Iš tikrųjų, kalbant apie Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytus dalykus, ši direktyva aiškiai numato apsaugos lygį, kurio laikymosi priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti iš kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių į priimančiosios valstybės teritoriją komandiruotų darbuotojų atžvilgiu. Todėl, nepažeidžiant kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės priimančioje valstybėje narėje savanoriškai, visų pirma vykdant savo komandiruotų darbuotojų atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą, prisijungti prie galbūt palankesnės kolektyvinės darbo sutarties, apsaugos lygis, kuris turi būti užtikrintas į priimančios valstybės narės teritoriją komandiruotiems darbuotojams, iš esmės apsiriboja numatytuoju Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose, nebent minėtiems darbuotojams pagal kilmės valstybės įstatymą arba kolektyvines sutartis jau yra taikomos palankesnės darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl minėtoje nuostatoje nurodytų dalykų.

(žr. 33–34 punktus)

3.        Valstybė narė pagal Direktyvą 96/71 neturi teisės kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms nustatyti privalomą darbo užmokesčio normą, numatytą atitinkamų darbų atlikimo vietoje taikomoje kolektyvinėje sutartyje, kuri nebuvo paskelbta visuotinai taikytina, įstatymo galią turinčioje priemonėje numatydama perkančiosios organizacijos pareigą viešojo darbų pirkimo sutartis sudaryti tik su tomis įmonėmis, kurios pateikdamos pasiūlymą raštiškai įsipareigoja už atitinkamų darbų atlikimą savo darbuotojams mokėti ne mažesnį kaip minėtoje kolektyvinėje sutartyje nustatytą minimalų darbo užmokestį.

(žr. 35 punktą)

4.        Direktyva 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, aiškinama atsižvelgiant į EB 49 straipsnį, draudžia valstybės narės valdžios institucijos priimtą įstatymo galią turinčią priemonę, nustatančią perkančiosios organizacijos pareigą viešojo darbų pirkimo sutartis sudaryti tik su tomis įmonėmis, kurios pateikdamos pasiūlymą raštiškai įsipareigoja už atitinkamų darbų atlikimą savo darbuotojams mokėti ne mažesnį kaip jų atlikimo vietoje taikomose kolektyvinėse sutartyse nustatytą minimalų darbo užmokestį, jeigu šis darbo užmokestis nebuvo nustatytas vienu iš direktyvos 3 straipsnio 1  ir 8 dalyse numatytų būdų.

Toks teisės aktas, numatantis asmenų, su kuriais sudarytinos viešojo darbų pirkimo sutartys, ir netiesiogiai jų subrangovų pareigą taikyti minimalų darbo užmokestį, numatytą tokioje kolektyvinėje sutartyje, gali paslaugų teikėjams, įsteigtiems kitoje valstybėje narėje, kurioje minimalaus darbo užmokesčio norma yra mažesnė, nustatyti papildomą ekonominę naštą, galinčią neleisti ar trukdyti priimančiojoje valstybėje narėje teikti paslaugas arba tokį paslaugų teikimą daryti mažiau patrauklų. Todėl tokia priemonė gali būti apribojimas EB 49 straipsnio prasme.

Toks apribojimas negali būti laikomas pateisinamu darbuotojų apsaugos tikslu, jeigu tokioje kolektyvinėje sutartyje nustatyta darbo užmokesčio norma dėl aptariamo teisės akto taikymo apimties yra privalomai taikoma tik statybų sektoriaus daliai, nes, pirma, šis teisės aktas taikomas tik viešiesiems, o ne privatiems pirkimams, ir, antra, minėta kolektyvinė sutartis nebuvo paskelbta visuotinai taikytina, ir jeigu nėra jokios užuominos, leidžiančios daryti išvadą, jog dėl tokios darbo užmokesčio normos kylanti apsauga yra būtina statybų sektoriaus darbuotojui, tik jei jis įdarbintas vykdant viešojo darbų pirkimo sutartį, bet nebūtina, jeigu jis dirba vykdant privačią sutartį.

Dėl tų pačių priežasčių minėtas apribojimas taip pat negali būti pateisinamas tikslu užtikrinti profesinių sąjungų autonomijos organizuojant profesinį gyvenimą apsaugą.

(žr. 36–43 punktus ir rezoliucinę dalį)