Language of document : ECLI:EU:C:2010:738

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN NUOMONĖ,

pateikta 2010 m. gruodžio 6 d.(1)

Byla C‑497/10 PPU

Barbara Mercredi

prieš

Richard Chaffe

(Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų vykdymas – Su santuoka ir tėvų pareigomis susijusios bylos – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Nesusituokusios poros vaikas – „Nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka – Teisėtas vaiko išvežimas į kitą valstybę narę – Naujos nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra“





Turinys


I –   Teisinis pagrindas

A –   Sąjungos teisė

B –   Tarptautinė teisė

C –   Nacionalinė teisė

II – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

A –   Faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo iškelta pagrindinė byla

B –   Anglijoje pradėti procesai

C –   Prancūzijoje pradėti procesai

1.     Motinos pradėtas procesas

2.     Tėvo prašymas pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo

III – Prejudiciniai klausimai ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka

IV – Pirminės pastabos

V –   Dėl pirmojo klausimo

A –   Dėl vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“ nustatymo

1.     Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka: Sprendime A pateikti nurodymai

2.     Nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimas“ ir „įsigijimas“ teisėtai išvykus

a)     Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo sąlygos

b)     Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodikliai

i)     Aiškinimo elementai pagal Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnį

ii)   Motinos valios reikšmė vertinant teisėtai išvežto vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą

B –   Dėl nacionalinių teismų jurisdikcijos nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo atveju vertinimo

1.     Nacionalinių teismų pareigų pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 paaiškinimas

2.     Bylos perdavimo kitam teismui tikslingumo nagrinėjimas

a)     Bylos perdavimas vaiko buvimo vietos teismui: Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsnis

b)     Bylos perdavimas geresnėje padėtyje esančiam teismui: Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnis ir forum non conveniens i�imtis

C –   Išvada

VI – Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

A –   Pirminės pastabos dėl pateiktų klausimų svarbos

1.     Problemos išdėstymas

2.     Vertinimas

B –   Dėl antrojo klausimo

C –   Dėl trečiojo klausimo

1.     Šalių pagrindinėje byloje, atitinkamų valstybių narių vyriausybių ir Komisijos pastabos

2.     Vertinimas

a)     Trečiojo klausimo paaiškinimas

b)     Sprendimo, priimto remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003, ir sprendimo, priimto remiantis Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo, kolizija

c)     Sprendimų, priimtų remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003, kolizija

d)     Išvada

VII – Nuomonė

1.        Šioje byloje Teisingumo Teismui vėl pateikti klausimai dėl kelių 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000(2), taip pat vadinamo Reglamentu „Briuselis II a“, nuostatų išaiškinimo taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

2.        Pirmiausia jo prašoma nacionaliniam teismui, t. y. Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė), paaiškinti vieną esminių Reglamento Nr. 2201/2003 sąvokų, t. y. nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką, dėl kurios Teisingumo Teismas jau turėjo progą pateikti savo nuomonę, be kita ko, 2009 m. balandžio 2 d. Sprendime A(3).

3.        Tačiau svarbu iš karto pabrėžti, jog Teisingumo Teismo užduotis vis dėlto nebus paprasta. Kaip bus konstatuota, nagrinėdamas pagrindinės bylos faktus, kurie keliais atžvilgiais yra neįprasti, Teisingumo Teismas turės konkrečiau išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis galima daryti išvadą, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo pakeista, kai jį teisėtai iš vienos valstybės narės į kitą išvežė asmuo, kuris vienintelis jo atžvilgiu vykdo tėvų valdžią. Viena vertus, Teisingumo Teismas turės pasistengti aiškiai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus, pateikti jam nuorodas, kuriomis remdamasis galėtų išspręsti jam pateiktą sudėtingą bylą, visiškai laikydamasis Reglamento Nr. 2201/2003, kurio vienas pagrindinių tikslų – užtikrinti vaiko interesų apsaugą, nuostatų. Kita vertus, Teisingumo Teismas turės stengtis suformuluoti šį atsakymą taip, jog visiems nacionaliniams teismams suteiktų reikiamas nuorodas, kad šie galėtų priimti sprendimus dėl savo tarptautinės jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Į tai atsižvelgiant negalima pašalinti galimybės, kad jis turės priimti bendresnį sprendimą dėl pareigų, kurios tenka nacionaliniams teismams, pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 turintiems nagrinėti jurisdikcijos klausimą jiems pateiktose su tėvų pareigomis susijusiose bylose.

I –    Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

4.        Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(4) 24 straipsnis, skirtas vaiko teisėms, suformuluotas taip:

„1.      Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.

2.      Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

3.      Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.“

5.        Reglamento Nr. 2201/2003 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„12) Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.“

6.        Reglamento Nr. 2201/2003 trisdešimt trečioje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„33) Šis reglamentas pripažįsta [Chartijos] principus ir jų laikosi. Visų pirma juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms [Chartijos] 24 straipsnyje.“

7.        Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte vaiko neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas apibrėžiamas taip:

„neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas“ – tai vaiko išvežimas ar negrąžinimas tais atvejais, kai:

a)      tuo pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo, [teisę];

ir

b)               jei išvežimo ar negrąžinimo metu globos teisėmis buvo faktiškai naudojamasi drauge ar jų su niekuo nesidalijant arba jomis taip būtų naudojamasi išvežimui ar negrąžinimui. Laikoma, kad globa yra įgyvendinama kartu, kai pagal teismo sprendimą ar įstatymų nustatyta tvarka vienas tėvų teisių [pareigų] turėtojas negali spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos be kito tėvų pareigų turėtojo sutikimo.“

8.        Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“, kuriuo pradedamas šio reglamento II skyriaus 2 skirsnis ir kuriame nustatytos jurisdikcijos taisyklės bylose, susijusiose su tėvų pareigomis, numatyta:

„1.      Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

2.      Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.“

9.        To paties reglamento 9 straipsnyje „Nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija“ nurodyta:

„1.      Tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, [nukrypstant nuo 8 straipsnio] vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą toje valstybėje narėje iki vaiko persikėlimo, jeigu bendravimo teisių turėtojo pagal tą teismo sprendimą dėl bendravimo teisių nuolatinė gyvenamoji vieta ir toliau išlieka vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

2.      Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jei šio straipsnio 1 dalyje bendravimo teisių turėtojas pripažino vaiko naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikciją dalyvaudamas teismų procesuose neginčijant jų jurisdikcijos.“

10.      Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje, skirtame jurisdikcijai vaikų grobimo atvejais, nurodyta:

„Vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir:

a)      išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija;

arba

b)      vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienus metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka [integruojasi į naują aplinką], ir įvykdoma bent viena iš sąlygų:

i)      per vienus metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje [į kurią] vaikas buvo išvežtas ar [kurioje] yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti;

ii)      globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas;

iii)      byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį;

iv)      valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti.“

11.      Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikomos pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų(5) pateiktiems prašymams grąžinti neteisėtai išvežtą arba laikomą vaiką. Jos suformuluotos taip:

„1. Tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą [kompetentingų valdžios institucijų] priimti sprendimą remiantis 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų <...>, sugražinti neteisėtai išvežtą ar kitoje nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje laikomą vaiką, taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.

2.      Taikant 1980 m. Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnius užtikrinama, kad proceso metu vaikui būtų suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio.

3.      Teismas, kuriam pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo pagal šio straipsnio 1 dalį, skubiai išnagrinėja tą pareiškimą taikydamas skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė.

Nepažeisdamas pirmos pastraipos, teismas ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti, priima sprendimą.

4.      Teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis [1980 m.] Hagos konvencijos 13b straipsniu, jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus.

5.      Teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką, jei asmeniui, kuris prašė sugrąžinti vaiką, nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam.

6.      Jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal [1980 m.] Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją [nedelsdamas] perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. [Teismas turi gauti visus minėtus dokumentus per vieno mėnesio terminą nuo sprendimo dėl negrąžinimo priėmimo datos.]

7.      Jei viena iš šalių į valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nesikreipė, šio straipsnio 6 dalyje minėtą informaciją gavęs teismas ar centrinė institucija turi pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per tris mėnesius nuo pranešimo teikti teismui teikimus, kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą.

Nepažeisdamas šiame reglamente pateikiamų jurisdikcijos taisyklių, teismas užbaigia bylą, jei per tą laikotarpį negauna jokių teikimų.

8.      Nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.“

12.      Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsnyje įtvirtinta tokia vaiko buvimo vieta grindžiamos jurisdikcijos taisyklė:

„1.      Jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai.

2.      Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma pabėgėlių vaikams arba tarptautiniu mastu dėl neramumų jų šalyje perkeltiems vaikams.“

13.      Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 ir 3 dalyje įtvirtinta:

„2.      Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

3.      Jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai.

Tokiu atveju šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui.“

14.      Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje įtvirtintas toks draudimo peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją principas:

„Kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima. Tikrinimas, ar tai atitinka viešąją tvarką, kaip nurodyta 22 straipsnio a punkte ir 23 straipsnio a punkte, negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, išdėstytoms 3–14 straipsniuose.“

15.      Reglamento Nr. 2201/2003 60 straipsnio e punkte nurodyta:

„Santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeičia toliau išvardytas konvencijas [turi viršenybę toliau išvardytų konvencijų atžvilgiu] tiek, kiek jos susijusios su bylomis, kurioms taikomas šis reglamentas:

<…>

e)      1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją [konvencijos] dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų.“

B –    Tarptautinė teisė

16.      1983 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusią Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo pasirašė ir ratifikavo tiek Prancūzijos Respublika, tiek Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei visos kitos Europos Sąjungos valstybės narės.

17.      Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 3–5 straipsniuose nurodyta:

3 straipsnis

Vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei:

a)      pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir

b)      jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Globos teisės, nurodytos a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus.

4 straipsnis

Ši Konvencija taikoma kiekvienam vaikui, kuris nuolat gyveno Susitariančiojoje Valstybėje prieš pat pažeidžiant jo globos teises ar teisę su juo matytis. Konvencija nebetaikoma, kai vaikui sukanka 16 metų.

5 straipsnis

Šioje Konvencijoje:

a)      „globos teisės“ apima teisę rūpintis vaiku, visų pirma teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą;

b)      „teisė matytis su vaiku“ apima teisę ribotam laikui išvežti vaiką į kitą vietą, kuri nėra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.“

18.      Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 13 straipsnis suformuluotas taip:

„Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:

a)      asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba

b)      yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.

Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.“

C –    Nacionalinė teisė

19.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Anglijoje ir Velse teismai, nagrinėdami iš privatinės teisės kylančius ginčus dėl vaikų, remdamiesi 1989 m. Vaikų apsaugos įstatymo (Children Act 1989) 8 straipsniu, gali priimti nutartis dėl gyvenamosios vietos nustatymo („residence order“), bendravimo teisių nustatymo („contact order“), draudimo imtis tam tikrų veiksmų („prohibited steps order“) ir kitais specialiais klausimais.

20.      Pagal 1989 m. Vaikų apsaugos įstatymo 4 straipsnį teismas taip pat gali nuspręsti tėvų pareigų vaiko atžvilgiu turėtoju pripažinti tėvą. Iš tiesų Anglijoje ir Velse tėvui, kuris nesusituokęs su savo vaiko motina, tėvų pareigos vaiko atžvilgiu pagal įstatymą neatsiranda automatiškai. Jis įgyja tėvų pareigas, kai kaip tėvas įrašomas į vaiko gimimo liudijimą arba kai sudaro sutartį dėl šių pareigų su motina, arba teismo sprendimu dėl tėvų pareigų pripažinimo („parental responsibility order“).

21.      Galiausiai prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Anglijos ir Velso teismai pripažino(6), jog kai į juos kreipiamasi su prašymu priimti su vaiko globa susijusį sprendimą, jie patys gali įgyti šias globos teises šio vaiko atžvilgiu, net jei besikreipianti šalis šių teisių dar neturi.

II – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

A –    Faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo iškelta pagrindinė byla

22.      Remiantis nacionalinio teismo pateikta informacija, kurią rašytiniuose dokumentuose nurodė ieškovė ir atsakovas pagrindinėje byloje ir kuri buvo surinkta per posėdį, pagrindines bylos faktines aplinkybes galima apibendrinti taip.

23.      Prancūzijos pilietė B. Mercredi, ieškovė pagrindinėje byloje, ir Didžiosios Britanijos pilietis R. Chaffe, atsakovas pagrindinėje byloje, yra taip pat Prancūzijos pilietybę turinčio vaiko, kuris gimė ne santuokoje 2009 m. rugpjūčio 11 d. Jungtinėje Karalystėje, tėvai. Jie gyveno kartu kelerius metus iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., kai tėvas išsikėlė iš bendros gyvenamosios vietos.

24.      2009 m. spalio 7 d., t. y. po dviejų mėnesių, motina kartu su vaiku išvyko iš Anglijos ir kitą dieną, t. y. 2009 m. spalio 8 d., atvyko į Prancūzijos Respublikos užjūrio departamentą – savo gimtąją Reunjono salą, kur gyvena jos šeima. Neginčijama, kad vaiko tėvui apie šį išvykimą nebuvo pranešta. Taip pat nekyla ginčas, kad šis išvykimas buvo teisėtas, nes tuo metu vaiko motina buvo vienintelis asmuo, turintis tėvų pareigas vaiko atžvilgiu.

25.      Tada vaiko tėvas pradėjo kelis procesus tiek Anglijos teismuose, siekdamas tėvų pareigų, globos teisių ir (arba) bendravimo su vaiku teisių pripažinimo, tiek Prancūzijos teismuose, remdamasis Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo. Motina taip pat Prancūzijos teismuose pradėjo procesą dėl tėvų pareigų ir globos teisių vaiko atžvilgiu.

B –    Anglijoje pradėti procesai

26.      2009 m. spalio 9 d., praėjus dviem dienoms po motinos ir vaiko išvykimo, vaiko tėvas telefonu kreipėsi į High Court of Justice (England & Wales) Family Division (Jungtinė Karalystė) budintį teisėją (toliau – Duty High Court Judge). Duty High Court Judge, šitaip sužinojęs apie bylą, tą pačią dieną priėmė nutartį, kuria įpareigojo pateikti informaciją apie vaiko buvimo vietą („location order“), ir paskyrė šios bylos nagrinėjimą tų pačių metų spalio 12 d.

27.      2009 m. spalio 12 d. vaiko tėvas per posėdį Duty High Court Judge pateikė prašymus, be kita ko, dėl tėvų pareigų vaiko atžvilgiu pripažinimo, kintamos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo teisių suteikimo. Tą pačią dieną Duty High Court Judge priėmė nutartį, kuria nurodė grąžinti vaiką į Anglijos ir Velso teritoriją. Neginčijama, kad vaiko motina nežinojo apie tėvo pateiktą prašymą ir kad šiame posėdyje nei ji, nei jos teisėtas atstovas nedalyvavo.

28.      Šioje 2009 m. spalio 12 d. nutartyje Duty High Court Judge pirmiausia nusprendė, kad byla Anglijos teismui buvo pateikta tą dieną, kai vaiko tėvas paskambino telefonu, t. y. 2009 m. spalio 9 d., antra, kad nuo to momento tiek Anglijos teismas, tiek vaiko tėvas turi vaiko globos teises, trečia, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta tuo momentu vis dar buvo Anglijoje ir kad todėl, ketvirta, jurisdikciją spręsti su šiuo vaiku susijusius klausimus turi Anglijos teismai.

29.      Pripažinta, kad 2009 m. spalio 12 d. nutartis motinai įteikta 2009 m. spalio 16 d., tačiau ši jos neįvykdė.

30.      2009 m. spalio 15 d. tėvas pateikė prašymą pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo(7).

31.      2009 m. spalio 28 d. vaiko motina pradėjo procesą Sen Deni Tribunal de grande instance (Apygardos teismas, Prancūzija)(8).

32.      2010 m. sausio 26 d., vykstant High Court of Justice (England & Wales) Family Division (Jungtinė Karalystė) pradėtam procesui, vaiko tėvas pateikė papildomą prašymą pripažinti, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Anglijoje, kad Anglijos teismai turi išimtinę jurisdikciją vaiko atžvilgiu, kad tiek jis, tiek Anglijos teismai turi vaiko globos teises ir kad šis vaikas neteisėtai laikomas Reunjone. Šie prašymai buvo laikinai patenkinti nutartimi, kurioje motinai, be kita ko, nurodyta pateikti įrodymus. Ši nutartis buvo perduota Prancūzijos centrinei institucijai ir įteikta motinai.

33.      2010 m. balandžio 15 d. įvyko bylos nagrinėjimas High Court of Justice (England & Wales) Family Division (Jungtinė Karalystė). Tą pačią dieną priimtoje nutartyje High Court of Justice (England & Wales) Family Division nusprendė, kad byla Anglijos teismams buvo pateikta 2009 m. spalio 9 d., kai vaiko tėvas telefonu kreipėsi į Duty High Court Judge, ir kad nuo šios dienos Anglijos teismas turėjo vaiko globos teises. Jis taip pat nusprendė, kad ir vaiko tėvas nuo tos pačios dienos turėjo globos teises, nes teismo nutartys priimtos jo naudai. Galiausiai jis nusprendė, jog tuo momentu, kai Anglijos teismas ir tėvas įgijo minėtas globos teises, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta vis dar buvo Anglijoje, todėl nuo 2009 m. spalio 9 d. jurisdikciją turi Anglijos teismai.

34.      Neginčijama, kad vaiko motina neatvyko į 2010 m. balandžio 15 d. teismo posėdį, tačiau jos advokatas iš Prancūzijos pateikė rašytines pastabas.

35.      2010 m. birželio 29 d. vaiko tėvas Sen Deni Tribunal de grande instance paprašė pripažinti ir vykdyti High Court of Justice (England & Wales) Family Division nutartį.

36.      2010 m. birželio 24 d. ir liepos 12 d. High Court of Justice (England & Wales) Family Division priėmė kitas nutartis, o paskutine pareikalavo, kad vaiko motina suteiktų galimybę vaikui laikinai susitikti su tėvu Reunjone nuo 2010 m. liepos 29 d. iki rugpjūčio 12 d.

37.      2010 m. liepos 12 d. vaiko motina apeliacine tvarka apskundė 2009 m. spalio 12 d. Duty High Court Judge nutartį ir 2010 m. balandžio 15 d. High Court of Justice (England & Wales) Family Division nutartį Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division), kuris nusprendė pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

C –    Prancūzijoje pradėti procesai

1.      Motinos pradėtas procesas

38.      2009 m. spalio 28 d. vaiko motina kreipėsi į Sen Deni Tribunal de grande instance su prašymu dėl išimtinių tėvų pareigų vaiko atžvilgiu pripažinimo ir jo gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina. Vaiko tėvas negavo pranešimo apie šio proceso pradėjimą ir apie jį sužinojo tik vykstant procesui, pradėtam pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo.

39.      2010 m. sausio 27 d. vaiko tėvo solisitoriai, remdamiesi Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 16 straipsniu ir Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsniu, paprašė Sen Deni Tribunal de grande instance sustabdyti motinos prašymo nagrinėjimą.

40.      2010 m. birželio 23 d. sprendimu Sen Deni Tribunal de grande instance pripažino motinai išimtines tėvų pareigas vaiko atžvilgiu ir nustatė šio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su motina. 2010 m. gegužės 31 d. teismo posėdyje nei vaiko tėvas, nei jo atstovas nedalyvavo.

2.      Tėvo prašymas pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo

41.      2009 m. spalio 15 d. vaiko tėvas pateikė Anglijos centrinei institucijai prašymą dėl vaiko grąžinimo į Angliją ir Velsą pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, dėl kurio 2009 m. gruodžio 18 d. buvo pradėtas procesas Sen Deni Tribunal de grande instance.

42.      Sen Deni Tribunal de grande instance nurodė motinai atvykti į teismą, kaip tai numatyta Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo. Šaukime konkrečiai nurodyta 2009 m. spalio 12 d. Duty High Court Judge nutartis.

43.      2010 m. kovo 15 d. tėvo prašymas pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo buvo atmestas tuo pagrindu, kad jis neturėjo globos teisių Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 3 ir 5 straipsniuose pavartota prasme.

III – Prejudiciniai klausimai ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka

44.      Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division), į kurį su apeliaciniu skundu kreipėsi motina, 2010 m. spalio 8 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. spalio 18 d., nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos tris prejudicinius klausimus:

„1.      Kokiais kriterijais reikia vadovautis nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, reikalingą taikant:

–      Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 8 straipsnį,

–      Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 10 straipsnį?

2.      Ar teismas gali būti „institucija ar kita organizacija“, kuriai, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatomis, gali būti suteiktos globos teisės?

3.      Ar 10 straipsnis taikomas ir po to, kai valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismai atmetė prašymą dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją dėl [tarptautinio] vaikų grobimo tuo pagrindu, kad neįvykdytos 3 ir 5 straipsniuose numatytos sąlygos?

Konkrečiai tariant, kaip reikėtų spręsti koliziją tarp valstybės, į kurią kreiptasi, išvados, kad neįvykdytos Hagos konvencijos dėl [tarptautinio] vaikų grobimo 3 ir 5 straipsniuose numatytos sąlygos, ir prašančiosios valstybės išvados, kad 3 ir 5 straipsniuose numatytos sąlygos įvykdytos?“

45.      Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą paprašė taikyti sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, nes prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas siekiant nustatyti teismą, kuriam pagal Europos Sąjungos teisę teisminga byla dėl tėvų pareigų vaiko atžvilgiu. Jis nurodė, kad kol nenustatytas jurisdikciją turintis teismas, negalima priimti jokio sprendimo dėl vaiko tėvo prašymų priimti nutartį, kuria būtų nustatyta jo matymosi su vaiku tvarka.

46.      2010 m. spalio 28 d. sprendimu Teisingumo Teismas nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą šią bylą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104 b straipsnyje nurodytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

47.      Ieškovė ir atsakovas pagrindinėje byloje, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Airijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Europos Komisija per 2010 m. gruodžio 1 d. posėdį pateikė savo pastabas.

IV – Pirminės pastabos

48.      Prieš pradedant nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus būtina pateikti du visiems tolesniems vertinimams svarbius patikslinimus.

49.      Pateikiant pirmąjį patikslinimą, susijusį su pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos teisiniu kvalifikavimu, šiuo metu nereikia plėstis. Nereikia pamiršti, kad vaikas buvo išvežtas teisėtai, atsižvelgiant tiek į Reglamentą Nr. 2201/2003, tiek į Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, o tam, kaip bus pabrėžta nagrinėjant antrojo ir trečiojo klausimų svarbą(9), pritaria vaiko tėvas(10), motina, savo pastabas pateikusios vyriausybės ir Komisija.

50.      Antrąjį patikslinimą, susijusį su tarptautinei jurisdikcijai nustatyti svarbia data pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, išdėstyti šiek tiek sunkiau.

51.      Reglamento Nr. 8 straipsnio 1 dalyje apskritai nurodyta, kad būtent tą dieną, kai byla pateikiama valstybės narės teismui, jis turi nustatyti, ar vaikas nuolat gyvena šioje valstybėje narėje. Jei vaikas turi nuolatinę gyvenamąją vietą teismo, kuriam pateikta byla, valstybėje narėje bylos pateikimo dieną, jis gali pripažinti savo jurisdikciją remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalimi. Tačiau jeigu vaikas bylos pateikimo dieną nebeturi nuolatinės gyvenamosios vietos teismo, kuriam pateikta byla, valstybėje narėje, jis negali pripažinti savo jurisdikcijos bent jau pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto tam tikru atveju, atsižvelgiant į aplinkybes, jis gali pripažinti savo jurisdikciją remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 9, 10, 12 ar 14 straipsniais arba atsisakyti jurisdikcijos pagal šio reglamento 13 ar 15 straipsnius(11).

52.      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) pabrėžė, kad šiuo klausimu gali būti svarbios dvi datos: 2009 m. spalio 9 d., kai vaiko tėvas telefonu kreipėsi į Duty High Court Judge, ir 2009 m. spalio 12 d., kai tėvas per posėdį, dalyvaujant tam pačiam teisėjui, formaliai pateikė savo prašymus. 2010 m. balandžio 15 d. nutartyje High Court of Justice (England & Wales) Family Division aiškiai nurodė, kad nuo 2009 m. spalio 9 d. vakaro byla pateikta Anglijos teismui ir jis, kaip ir tėvas, turi vaiko globos teises.

53.      Šiuo klausimu reikia pabrėžti, jog nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, kuri iš šių dviejų datų turi būti laikoma svarbia, vis dėlto sąlygos, kuriomis laikoma, kad byla pateikta teismui, nustatytos pačiame Reglamente Nr. 2201/2003.

54.      Iš tiesų Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnio a punkte nurodyta, kad byla teisme laikoma pateikta tada, kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui(12).

55.      Pagrindinės bylos aplinkybėmis ir atsižvelgiant į nacionalinio teismo pateiktą informaciją atrodo, kad Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnio nuostatų atžvilgiu svarbia data gali būti laikoma tik 2009 m. spalio 12 d., tačiau su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įsitikins, jog buvo įvykdyti visi įteikimo formalumai laikantis 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinančio Tarybos(13) reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 nuostatų.

56.      Tačiau svarbu pabrėžti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktas nagrinėjant apeliacinį skundą dėl dviejų nutarčių, kurias priėmė dviejų skirtingų sudėčių teismas, pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 sprendęs dėl savo jurisdikcijos: pirmoji 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta praėjus labai nedaug laiko nuo motinos ir vaiko išvykimo, antroji – 2010 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta nuo šio išvykimo praėjus šešiems mėnesiams.

57.      Dėl šios ypatybės, susijusios su labai abstrakčiu nacionalinio teismo pateikto pirmojo klausimo pobūdžiu, sunku nustatyti, ar jis ketina spręsti dėl apeliacinio skundo, dėl dviejų žemesnės instancijos teismų jurisdikcijos ar dėl savo paties jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 nagrinėti šį apeliacinį skundą. Vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas pagal minėtame Teisingumo Teismo sprendime A nurodytus kriterijus ir kriterijus, kurie bus nurodyti šioje byloje, yra užduotis, kurią įvykdyti pirmuoju atveju yra daug sudėtingiau nei antruoju(14). Vis dėlto toliau pateikti argumentai grindžiami prielaida, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta turėjo būti nustatyta pirminio kreipimosi į Anglijos teismus dieną, t. y. 2009 m. spalio 12 d., patikslinant, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi apsispręsti dėl šiuo klausimu ketinamos užimti pozicijos.

V –    Dėl pirmojo klausimo

58.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo prašo jam nurodyti, kokiu „kriterijumi“ reikia vadovautis nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003(15). Iš pirmo žvilgsnio pakankamai sudėtinga nustatyti, ar nacionalinis teismas iš Teisingumo Teismo tikisi bendro pobūdžio atsakymo į abstraktų klausimą, ar, atvirkščiai, jis nori prie jo nagrinėjamos bylos aplinkybių pritaikyto atsakymo. Vis dėlto panašu, kad jis pageidauja konkretaus problemos, su kuria susidūrė, sprendimo.

59.      Taip, norėdamas išspręsti klausimą dėl savo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai klausia dėl nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, kokia įtvirtinta būtent šio reglamento 8 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, jog nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienintelis pagrindas, kuriuo remiantis gali būti nustatyta nacionalinių teismų jurisdikcija. Vis dėlto Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis priklauso platesniam kontekstui. Šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad jame nustatyta bendroji jurisdikcija atsiranda tik jeigu ji neatsiranda kitu pagrindu, o nuolatinė gyvenamoji vieta yra tik vienas iš kriterijų, kuriais taip pat gali būti grindžiama subsidiarioji jurisdikcija.

60.      Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad pirmojo „kriterijaus“, kuriuo remiantis galima išspręsti jo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 klausimą, reikia ieškoti atsižvelgiant į nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos sisteminę poziciją minėto reglamento struktūroje. Kad ir kokia būtų svarbi nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, ji suteikia tik ribotas galimybes. Ji turi būti aiškinama kaip koncepcija, kuri atitinkamu momentu yra mažiau reikšminga nei kitos alternatyvios koncepcijos ar kategorijos.

61.      Dėl šios priežasties, mano nuomone, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti dviem etapais. Pirmajame etape kiek įmanoma pasistengsiu papildyti visų pirma minėtame Sprendime A(16) nurodytas gaires, stengdamasis visuomet atsižvelgti į ypatingas pagrindinės bylos aplinkybes, tačiau neatlikdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoties išspręsti jam pateiktą ginčą. Antrajame etape, norėdamas nacionaliniam teismui pateikti naudingą atsakymą, atkreipsiu dėmesį į visas Reglamente Nr. 2201/2003 suteiktas galimybes siekti pagrindinio jame nurodyto tikslo – užtikrinti jurisdikcijos nustatymą.

A –    Dėl vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“ nustatymo

62.      Savo minėtame Sprendime A(17) Teisingumo Teismas išaiškino Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje vartojamą vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką taip, kad nacionaliniai teismai galėtų bet kuriuo atveju spręsti dėl savo jurisdikcijos pagal šį reglamentą. Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismo nurodyto metodo nepakanka. Panašu, kad jis neapima papildomų nuorodų, pagal kurias nacionaliniai teismai galėtų spręsti dėl situacijų, kai vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta pakeičiama.

1.      Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka: Sprendime A pateikti nurodymai

63.      Minėtame Sprendime A Teisingumo Teismas pirmiausia konstatavo, jog Reglamente Nr. 2201/2003 nėra nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos apibrėžimo ir jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, kuria remiantis būtų galima nustatyti šios sąvokos prasmę bei apimtį. Todėl vadovaudamasis savo praktika jis padarė išvadą, jog nustatoma turi būti atsižvelgiant į atitinkamos nuostatos ar nuostatų kontekstą bei šiuo reglamentu siekiamą tikslą. Šiuo klausimu ji išskyrė tikslą, nustatytą Reglamento Nr. 2201/2003 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje, kurioje numatyta, kad juo įtvirtinamos jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų(18).

64.      Taigi Reglamente Nr. 2201/2003 vartojama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra Bendrijos sąvoka, kuri dėl to visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai(19). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad šis savarankiškumas turi pasireikšti tam tikra autonomija identiškų ar panašių sąvokų, kurios vartojamos kitose Bendrijos teisės srityse, kaip antai darbuotojų migrantų socialinė apsauga ir viešosios tarnybos teisė, atžvilgiu(20).

65.      Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta „turi būti nustatoma remiantis visomis kiekvienam konkrečiam atvejui būdingomis faktinėmis aplinkybėmis“(21). Šiuo klausimu jis nurodė, jog, be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas tam tikru būdu integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką(22). Neišsamiai vardydamas tokius veiksnius jis paminėjo gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbos žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje(23). Jis pridūrė, jog tėvų ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas, gali būti nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodiklis(24).

66.      Iš minėto Sprendimo A matyti, kad nuolatinė gyvenamoji vieta Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme „atitinka vietą, kur vaikas tam tikru būdu integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką“. Tačiau minėtame sprendime iš tiesų pateikiama daugiau informacijos, o ne tik nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Jame nustatytos patikrinimo, kurį atlikus galima nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, gairės. Atliekant šį patikrinimą reikia įvertinti ir palyginti visus objektyvius ir subjektyvius, kokybinius ir kiekybinius, laikinus ir apgalvotus rodiklius, pagal kuriuos galima nustatyti, ar vaikas pakankamai intensyviai integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką.

67.      Trečia, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nustatyti nacionaliniai teismai, kurie privalo įvertinti visą situaciją, visapusiškai apžvelgti įvairias svarbias aplinkybes bei rodiklius(25). Tačiau Teisingumo Teismas nepateikė konkretesnių nuorodų dėl šiuo atžvilgiu nacionaliniams teismams tenkančių pareigų.

68.      Tai primenant galima laikyti, jog kadangi Sprendime A pateikiamas tiek vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 nustatymo pagrindas, tiek kriterijai ir metodas, jame jau tiksliai ir išsamiai atsakyta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą.

69.      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris nors ir puikiai žino minėtą Sprendimą A, mano kitaip, nes nusprendė, jog reikia pateikti šį klausimą(26).

70.      Taigi akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori, jog Teisingumo Teismas pateiktų daugiau patikslinimų, nei jau pateikė minėtame Sprendime A, ir tikslesnių nuorodų, pagal kurias galėtų, paisydamas Sąjungos teisės, įvertinti prieštaringus pagrindinės bylos šalių argumentus šiuo klausimu ir išspręsti jam pateiktą ginčą. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia nei daugiau, nei mažiau suprasti kaip kvietimą patikslinti kriterijus, pagal kuriuos galima nustatyti, kokiomis aplinkybėmis vaiko, kuris teisėtai su savo motina išvyko iš vienos valstybės narės, kur turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, atveju galima laikyti, jog buvo „prarasta“ pirminė nuolatinė gyvenamoji vieta ir įgyta nauja nuolatinė gyvenamoji vieta.

2.      Nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimas“ ir „įsigijimas“ teisėtai išvykus

a)      Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo sąlygos

71.      Tam, kad būtų galima manyti, jog nuolatinė gyvenamoji vieta buvo pakeista, reikia, kad būtų „prarasta“ pirminė gyvenamoji vieta ir „įgyta“ nauja nuolatinė gyvenamoji vieta(27). Jeigu tas pats asmuo realiai gali turėti kelias „paprastas“ gyvenamąsias vietas, jis gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, asmens, nusprendusio išvykti iš vienos valstybės narės ir įsikurti bei galutinai apsigyventi kitoje, situacija nėra tokia pati kaip asmens, kuris pirmiausia laikinai įkuria savo paprastą gyvenamąją vietą vienoje valstybėje narėje, tačiau po tam tikro laiko galiausiai joje įsikuria. Pirmuoju atveju pirminės nuolatinės gyvenamosios vietos praradimas sutampa su naujos nuolatinės gyvenamosios vietos įsigijimu. Antruoju atveju nuolatinės gyvenamosios vietos įsigijimas naujoje valstybėje narėje greičiausiai gali būti laikomas įvykusiu tik po tam tikro laiko(28). Vis dėlto dar reikia nustatyti, kokie yra nuolatinės gyvenamosios vietos praradimo ir įsigijimo kriterijai.

b)      Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodikliai

72.      Šiuo klausimu reikia atkreipti ypatingą dėmesį į Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio nuostatas ir pagrindinės bylos aplinkybėmis – į vaiko motinos valią.

i)      Aiškinimo elementai pagal Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnį

73.      Tuo atveju, kai vaikas teisėtai išvyksta iš vienos valstybės narės į kitą, kur įgyja naują nuolatinę gyvenamąją vietą, Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnyje numatyta, kad pirminės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismo jurisdikcija pratęsiama tik trims mėnesiams. Taigi Reglamente Nr. 2201/2003 pripažįstama, kad vaikas gali įgyti naują nuolatinę gyvenamąją vietą per tris mėnesius(29).

74.      Šios nuostatos aiškinimo niuansai, atsižvelgiant į vartojamą kalbinę versiją, gali šiek tiek skirtis arba net būti prieštaringi. Taigi, pavyzdžiui, iš šios nuostatos versijos vokiečių kalba(30) galima suprasti, kad persikraustymas teisės požiūriu paprastai įvyksta įgijus naują nuolatinę gyvenamąją vietą, nors iš versijos prancūzų kalba(31) aišku, kad šios nuostatos taikymas priklauso nuo sąlygos, kad vaikas, viena vertus, būtų teisėtai išsikraustęs ir, antra, vertus, kad jis būtų įgijęs naują nuolatinę gyvenamąją vietą.

75.      Ilgai neaptarinėjant gerai žinomos Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Sąjungos teisės dokumentų, parengtų keliomis kalbomis, aiškinimu, bus priminta, kad ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į visas šias kalbines versijas ir į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, bendrą struktūrą bei tikslą(32), taip pat į tikrąją jo autoriaus valią ir siekiamą tikslą(33).

76.      Nepaisant šiek tiek klaidinančio pavadinimo(34), Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnyje iš tiesų įtvirtinamas jurisdikcijos perėjimo vaiko naujos gyvenamosios vietos valstybės narės teismams, kai jis teisėtai persikelia, principas. Pirminės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai išlaiko jurisdikciją tris mėnesius tik tam, kad bendravimo teisių turėtojui, kuris turi susitaikyti su vaiko išvykimu, būtų sudaryta galimybė kreiptis į šias bendravimo teises suteikusius teismus, kad šios teisės būtų pakeistos atsižvelgiant į naujas aplinkybes.

77.      Todėl šioje nuostatoje įtvirtinta priemonė reiškia, kad asmuo, vaiko atžvilgiu vykdantis tėvų valdžią, teisėtai išsikraustęs į kitą valstybę narę, paprastai įgyja toje valstybėje narėje naują nuolatinę gyvenamąją vietą. Taigi, išskyrus išimtines aplinkybes, teisėtas išvykimas paprastai turėtų reikšti, kad išvykimo valstybės narės teismų tarptautinė jurisdikcija perėjo atvykimo valstybės narės teismams, kurie, manoma, gali geriausiai įgyvendinti artumo principą(35).

78.      Todėl iš Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad teisėtas išvykimas iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, jeigu jam būdingi visi įsikūrimo neribotam, o ne konkrečiam laikotarpiui minėtoje valstybėje narėje, požymiai, yra pakankamai didelis nuolatinės gyvenamosios vietos įsigijimo joje rodiklis, kuris turėtų būti prilygintas, nors ir lengvai paneigiamai, naujos nuolatinės gyvenamosios vietos įsigijimo prezumpcijai, ir todėl šį įsigijimą ginčijančiai šaliai reikėtų pateikti įrodymų, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis taip nėra.

79.      Tačiau reikia nurodyti, kad nors šie kriterijai svarbūs, jie tikrai ne vieninteliai, į kuriuos reikia atsižvelgti, nes tyrimas, kurį turi atlikti nacionaliniai teismai, bet kuriuo atveju turi būti atliekamas padarius visapusišką situacijos vertinimą paisant minėtame Sprendime A nustatytų sąlygų ir palyginus aplinkybes, svarbias nustatant, ar vaikas integravosi į savo šeiminę ir socialinę aplinką.

80.      Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad atrodo nebūtina nustatyti, kokį situacijų, kai pakeičiama nuolatinė gyvenamoji vieta, tyrimą turi atlikti nacionaliniai teismai, pavyzdžiui, teismų praktikoje nustatant standartinį terminą(36), kuriam pasibaigus gyvenamosios vietos pakeitimas gali būti laikomas įvykusiu(37), arba nusprendus, kad nuo to momento, kai vaikas išvežamas teisėtai, jis iš karto praranda pirminę nuolatinę gyvenamąją vietą(38). Iš tiesų tokie du nustatymai tiesiogiai prieštarauja Teisingumo Teismo Sprendime A pasirinktai lanksčiai ir pragmatiškai pozicijai ir jų gali nepakakti visoms galimoms situacijoms išspręsti.

ii)    Motinos valios reikšmė vertinant teisėtai išvežto vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą

81.      Kaip jau buvo priminta, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turi nustatyti, kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta kreipimosi į teismą dieną, taikydamas minėtame Teisingumo Teismo sprendime A pateiktą metodą. Nors minėtame sprendime Teisingumo Teismas šiuo klausimu savo nuomonės nepateikė, akivaizdu, kad rodiklių, pagal kuriuos Teismas galėtų susidaryti savo nuomonę, paieška turi būti atliekama pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, tačiau laikantis Sąjungos teisės ir jos pagrindinių principų. Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atsižvelgti į vaiko motinos, kuri vienintelė vaiko išvežimo dieną jo atžvilgiu vykdė tėvų valdžią, valią yra ypač svarbu.

82.      Priminsiu, jog pagrindinėje byloje motina ir vaikas išvyko iš Anglijos 2009 m. spalio 7 d. Taigi Anglijos teismai, į kuriuos kreiptasi 2009 m. spalio 12 d. ir kurie pirmieji turėjo išnagrinėti savo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 klausimą, turi nustatyti, ar vaikas nuo išvykimo su motina prarado savo nuolatinę gyvenamąją vietą Anglijoje ir kreipimosi į juos dieną buvo įgijęs naują nuolatinę gyvenamąją vietą Prancūzijoje.

83.      Kaip matyti iš 2010 m. balandžio 15 d. nutarties, panašu, kad motinos valia galutinai išvykti iš Anglijos su dukra, viena vertus, gali būti matoma atsižvelgiant į kelias objektyvias aplinkybes, kaip antai lėktuvo bilieto į vieną pusę pirkimas, ir į kelis daugiau ar mažiau akivaizdžius tokio ketinimo pareiškimus. Tačiau taip pat nuspręsta, jog tokiai išvadai nepakanka to, kad motina pardavė Anglijoje turimą automobilį. Kita vertus, buvo galima rimtai suabejoti dėl šios valios atsižvelgiant į tai, kad motina apie savo išvykimą nepranešė nei savo darbdaviui, nei buto savininkui.

84.      Be to, nors nekilo abejonių dėl motinos valios išvykti iš Anglijos, kitos aplinkybės leido suabejoti dėl jos ketinimo įsikurti Reunjone tvirtumo. Visų pirma iš jos laiškų, siųstų likus nedaug laiko iki išvykimo, būtent išvykimo dieną iš oro uosto išsiųstos atvirutės, galima daryti išvadą, jog šis išvykimas yra veikiau reakcija į stresą, kurį sukėlė tėvas su savo grasinimais teisminiu procesu pasiekti, kad jam būtų pripažinta tėvų valdžia vaiko atžvilgiu, nei rimtai apsvarstytas sprendimas pradėti naują gyvenimą Reunjone.

85.      Aišku, kaip jau buvo pabrėžta, kad teisėtai išvykus iš vienos valstybės narės ir įkūrus naują gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje tai nebūtinai reiškia, jog automatiškai ir iš karto įgyjama nauja nuolatinė gyvenamoji vieta antrojoje valstybėje narėje. Tačiau tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pirmiausia reikia atsižvelgti į asmens, kuris vienintelis vykdo tėvų valdžią vaiko atžvilgiu, valią, kaip per posėdį pastebėjo Vokietijos vyriausybė.

86.      Toks atsižvelgimas dar svarbesnis pagrindinėje byloje, kurioje išvežtas vaikas dar buvo kūdikis.

87.      Atsižvelgti į vaiko amžių galima tiek nagrinėjant nuolatinės gyvenamosios vietos praradimo klausimą, tiek naujos nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimo klausimą. Kadangi labai mažas vaikas ypač priklauso nuo savo motinos ir ji yra jo „esminis horizontas“, akivaizdu, jog motinos valia teisėtai išvykti iš vienos valstybės narės siekiant įsikurti arba iš naujo įsikurti kitoje valstybėje narėje yra lemiamas šio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos praradimo vertinimo kriterijus. Be to, ypač mažas vaiko amžius reiškia, kad jo integracijos į naują šeiminę ir socialinę aplinką sąlygos gali būti įgyvendintos labai greitai.

88.      Šis atsižvelgimas pirmiausia į asmens, kuris vienintelis vykdo tėvų valdžią, valią jokiu būdu nereiškia, jog visiškai nereikia atsižvelgti į kitus veiksnius.

89.      Priešingai, šią valią turėtų būti galima pagrįsti remiantis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaip Teisingumo Teismas pabrėžė Sprendime A, gali būti būsto įsigijimas arba nuoma naujoje valstybėje narėje. Vis dėlto grįžimas į savo kilmės valstybę arba pas savo šeimos narius yra taip pat svarbios aplinkybės vertinant šią valią. Taip ypač gali būti tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kurioje tėvas išsikraustė iš bendros gyvenamosios vietos praėjus nedaug laiko nuo vaiko gimimo. Tokiomis aplinkybėmis išvykimo reikšmę galima vertinti atsižvelgiant tiek į psichologinius, tiek į ekonominius sumetimus.

90.      Kaip per posėdį pabrėžė Vokietijos vyriausybė, šios valios negalima nepaisyti remiantis vien tuo, kad vaiko išvežimas iš esmės motyvuotas susirūpinimu išimtinių globos teisių išsaugojimu.

91.      Šiuo klausimu vaiko tėvas iš esmės teigia, kad motina su vaiku išvyko būtent siekdama išvengti Anglijos teismų jurisdikcijos ir norėdama sukurti dirbtinius teisinius bei teisminius ryšius, taip pažeisdama tiek vaiko, tiek jo tėvo teisę į šeimos gyvenimą, kuri užtikrinama Chartijos 7 straipsnyje bei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, ir vaiko teises, garantuojamas Chartijos 24 straipsniu. Jis pabrėžia, jog žalingos vaiko grobimo pasekmės jaučiamos realiame gyvenime ir kad šių pasekmių negalima sumenkinti remiantis abstrakčiais teisiniais vertinimais, kaip antai siekis sužinoti, ar vaiko išvežimo momentu globos teises turėjo tik motina, ar abu tėvai. Jis priduria, kad nei Reglamente Nr. 2201/2003, nei Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaiko grobimo nedaromas skirtumas tarp tėvų statuso pagal tai, ar jie susituokę, ar ne.

92.      Net jeigu šie teiginiai atitinka realybę, o to nustatyti remiantis vien bylos medžiaga neįmanoma, juos reikia atmesti.

93.      Svarbu nepaleisti iš akiračio to, kad vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymu nesiekiama nieko daugiau kaip tik nustatyti teismą, kuris pagal artumo principą ir siekiant pirmiausia užtikrinti vaiko interesus laikomas esančiu arčiausiai vaiko. Kaip jau buvo pabrėžta, šis nustatymas turi būti atliekamas vaiko ir jokiu būdu ne tėvų atžvilgiu, nesvarbu, kiek pagrįstas jų su vaiku susijęs prašymas.

94.      Nacionaliniai teismai negali, nepažeisdami pačių Reglamento Nr. 2201/2003 pagrindų, grįsti savo jurisdikciją vien tuo, kad kitos valstybės narės teismai negali tinkamai apsaugoti pareiškėjų teisių.

95.      Galiausiai reikia atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad nacionaliniai teismai, turintys spręsti dėl savo jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, nustatydami vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir ypač siekdami įvertinti, ar realus nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas po teisėto išvykimo, turi imtis visų priemonių, kad būtų visiškai ir išsamiai išklausytas nusprendęs išvykti asmuo, kuris vienintelis vykdo tėvų valdžią. Labai svarbu ne tik tai, kad šis asmuo galėtų pateikti savo pastabas, bet ir tai, kad būtų padaryta viskas, kad jam būtų suteikta galimybė išdėstyti savo išvykimo priežastis.

96.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors taip buvo prieš priimant 2010 m. balandžio 15 d. nutartį, taip nebuvo prieš priimant 2009 m. spalio 12 d. nutartį, kuri žymi pirmą kreipimąsi į teismą pagrindinėje byloje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį.

B –    Dėl nacionalinių teismų jurisdikcijos nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo atveju vertinimo

97.      Vadovaujantis principu, kad Teisingumo Teismas savo prejudiciniame sprendime turi pateikti naudingą ir išsamų atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą klausimą, ir papildomai pateikti visiems valstybių narių teismams, turintiems taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003, nuorodas, pagal kurias jie galėtų spręsti dėl savo pačių jurisdikcijos, reikia priminti, jog Reglamentu Nr. 2201/2003 nustatyta išsami ir logiška jurisdikcijos sistema, kurioje vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra tik vienas iš kriterijų, nors ir pats svarbiausias, kurių pagrindu nacionaliniai teismai turi nustatyti, ar jie turi jurisdikciją. Taigi siūlau šiek tiek paaiškinti, kokios yra ir turėtų būti nacionalinių teismų pareigos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.

1.      Nacionalinių teismų pareigų pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 paaiškinimas

98.      Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismo bendroji kompetencija, pagal jo 2 dalį taikoma tik nepažeidžiant šio reglamento 9, 10 ir 12 straipsnių.

99.      Taigi valstybių narių teismai, turintys spręsti dėl savo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, tuo tikslu turi laikytis minėtos reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. Pirmiausia jie turi patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 9, 10 ir 12 straipsnius. Jeigu ne, jie turi nustatyti, ar turi jurisdikciją pagal šio reglamento 8 straipsnio 1 dalį paisydami ir taikydami Teisingumo Teismo praktikoje, visų pirma Sprendime A, numatytą vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo metodą.

100. Darant prielaidą, kad taip taikomas metodas neleidžia nustatyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai turi nuspręsti remdamiesi kitomis Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis: arba pagal jo 13 straipsnį, jeigu neįmanoma nustatyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, arba pagal to paties reglamento 15 straipsnį, jeigu jie mano, jog pagrįsta atsisakyti jurisdikcijos, grindžiamos vaiko nuolatine gyvenamąja vieta(39).

101. Šiuo klausimu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Reglamente Nr. 2201/2003 skirtingiems teismams numatytų pareigų apimtis skiriasi(40).

102. Reglamento Nr. 2201/2003 17 straipsnyje nacionaliniai teismai įpareigojami savo iniciatyva remtis jurisdikcijos nebuvimu, su sąlyga, kad ši jurisdikcija nėra grindžiama šiuo reglamentu ir pagal tą patį reglamentą jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas.

103. Tačiau akivaizdu, jog atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 struktūrą galima daryti išvadą, kad jie įpareigojami ne tik nagrinėti savo jurisdikcijos klausimą(41), bet ir prireikus iš jų reikalaujama nurodyti šalims pateikti šiuo klausimu pastabas(42), savo iniciatyva remtis šiuo reglamentu savo jurisdikcijai pagrįsti. Be to, tai darydami tam, kad pirmiausia užtikrintų vaiko interesus, jie turi išnagrinėti visus galimus jurisdikcijos taikymo variantus ir visų pirma galimybę atsisakyti jurisdikcijos geresnėje padėtyje esančių teismų naudai.

104. Savo minėtame Sprendime A(43), kuriame paminėjo išimtinį atvejį, kai negalėdamas nustatyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nacionalinis teismas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsnį turi atsisakyti jurisdikcijos valstybės narės, kur yra vaikas, teismų naudai, Teisingumo Teismas nepasakė nieko kita. Be to, nacionalinis teismas gali atsisakyti jurisdikcijos pagal minėto reglamento 16 straipsnį. Toliau viena po kitos nagrinėjamos šios galimybės.

2.      Bylos perdavimo kitam teismui tikslingumo nagrinėjimas

105. Pagrindinė byla yra labai geras sąlygų, kuriomis vienas teismas gali perduoti bylą kitam teismui, pavyzdys. High Court of Justice (England & Wales) Family Division, atsižvelgiant į jo 2010 m. balandžio 15 d. nutartyje išreikštas abejones, iš tikrųjų būtų galėjęs atsisakyti jurisdikcijos remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsniu. Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division), savo ruožtu atsižvelgdamas į situacijos eigą, būtų galėjęs nuspręsti perduoti bylą Prancūzijos teismams, kurie tuo metu jau buvo geresnėje padėtyje nagrinėti ginčą pagrindinėje byloje.

a)      Bylos perdavimas vaiko buvimo vietos teismui: Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsnis

106. Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsnio 1 dalyje numatyta: jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta ir jurisdikcijos neįmanoma nustatyti remiantis šio reglamento 12 straipsniu, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai.

107. Dėstydamas savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvus nacionalinis teismas suabejojo, ar galima manyti, jog 2009 m. spalio 12 d. vaikas nebeturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos.

108. Savo rašytinėse pastabose Komisija tokią galimybę aptarė. Remdamasi teisėjo Brandon of Oakbrook sprendimu(44), ji pabrėžė, kad asmuo per vieną dieną gali nustoti nuolat gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, jei iš jos išvyksta iš esmės apsisprendęs nebegrįžti ir vietoj to nusprendžia ilgam laikui įsikurti kitoje valstybėje narėje. Tačiau šis asmuo antroje valstybėje narėje negali tapti nuolatiniu gyventoju per vieną dieną, nes tam reikia sąlygiškai ilgo laikotarpio ir esminio apsisprendimo. Taigi šiuo santykinai ilgu laikotarpiu asmuo praranda savo nuolatinę gyvenamąją vietą pirmoje valstybėje narėje, tačiau neįgyja naujos nuolatinės gyvenamosios vietos antroje valstybėje narėje. Todėl Komisija daro išvadą, kad teismas turi nustatyti, ar motina buvo griežtai apsisprendusi negrįžti į Angliją, o ši turi tai įrodyti pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nacionalinės teisės nuostatas.

109. Jungtinės Karalystės vyriausybė, kalbėdama šiek tiek kita tema, tvirtino, kad atsižvelgęs į visus svarbius veiksnius ir remdamasis nagrinėjamos bylos ypatybėmis nacionalinis teismas galėjo padaryti išvadą, jog vaikas gali prarasti savo nuolatinę gyvenamąją vieną vienoje valstybėje narėje iš karto po išvykimo. Šiuo klausimu ji pabrėžė, kad tokia situacija nereiškia, jog susilpnėja vaiko apsauga, nes Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsnyje konkrečiai numatyta valstybės narės, kurioje yra vaikas, kompetencija.

110. Taigi galima ir vėl primygtinai pabrėžti, kad nacionaliniai teismai turi išnagrinėti, ar tenkinamos Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsnio taikymo sąlygos ir ar šiuo atveju reikia taikyti šią nuostatą.

b)      Bylos perdavimas geresnėje padėtyje esančiam teismui: Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnis ir forum non conveniens išimtis

111. Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnyje numatyta, kad išimties tvarka jurisdikciją turintys valstybės narės teismai, manydami, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą, ir, jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus, gali arba sustabdyti bylos nagrinėjimą ir paraginti šalis pateikti pareiškimą tos kitos valstybės narės teismui pagal šio straipsnio 4 dalį, arba prašyti kitos valstybės narės teismą vykdyti jurisdikciją pagal šio straipsnio 5 dalį.

112. Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šia galimybe gali būti pasinaudota visų pirma bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva.

113. Taigi galima primygtinai pabrėžti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje tenkinamos Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio taikymo sąlygos ir ar todėl reikia taikyti šią nuostatą.

C –    Išvada

114. Todėl į pirmąjį nacionalinio teismo prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip. Apskritai nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl tėvų pareigų vaiko atžvilgiu, turi priimti aiškų sprendimą dėl savo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, paeiliui išnagrinėjęs įvairius pagrindus, su kuriais šiame reglamente siejamas jurisdikcijos turėjimas. Tai nagrinėdamas ir siekdamas pirmiausia užtikrinti vaiko interesus, jis turi nustatyti jo nuolatinę gyvenamąją vietą, prieš tai įvertinęs visas ypatingas nagrinėjamos situacijos aplinkybes. Konkrečiai kalbant, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kurioms būdingas, pirma, teisėtas vaiko išvežimas iš vienos valstybės narės, kur jis turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, į kitą valstybę narę, ir, antra, neatidėliojamas, tačiau vėlesnis, kreipimas į pirminės gyvenamosios vietos valstybės narės teismą, minėtas teismas turi, tiksliau kalbant, stengtis nustatyti, ar dėl šio išvykimo iš tikrųjų netrukus buvo prarasta vaiko pirminė nuolatinė gyvenamoji vieta ir įgyta nauja nuolatinė gyvenamoji vieta paskirties valstybėje narėje. Siekdamas šio tikslo jis turi pirmiausia aiškiai atsižvelgti į teisėtai išvykusio asmens, vykdančio tėvų valdžią, valią, turėdamas omeny visų pirma vaiko amžių ir suteikęs šiam asmeniui galimybę pateikti savo pastabas ir visiškai bei išsamiai išdėstyti minėto išvykimo priežastis. Tokiomis aplinkybėmis įrodyti, kad šis išvykimas nėra motyvuojamas valia įkurti naują nuolatinę gyvenamąją vietą paskirties valstybėje narėje, turi asmuo, ginčijantis naujos nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimą. Galiausiai, jei nacionalinis teismas negali nustatyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, jis turi tai konstatuoti ir laikydamasis artumo principo nuspręsti dėl savo paties jurisdikcijos, remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 13 ar 15 straipsnio nuostatomis.

VI – Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

A –    Pirminės pastabos dėl pateiktų klausimų svarbos

1.      Problemos išdėstymas

115. Savo pirmojo klausimo(45) antroje įtraukoje ir trečiajame klausime nacionalinis teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnį, kuriame įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės vaiko grobimo atveju.

116. Be to, pateikdamas savo antrąjį klausimą nacionalinis teismas Teisingumo Teismo prašo atsakyti, ar norint taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas teismas gali būti „institucija ar kita organizacija“, nes ši sąvoka ir žodžių junginys vartojamas tik minėto reglamento 10 ir 11 straipsniuose.

117. Kaip Komisija pabrėžė savo rašytinėse pastabose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kodėl jam pateiktam ginčui išspręsti būtinas atsakymas į šį klausimą. Tačiau ji pabrėžė, kad panašu, jog šis klausimas grindžiamas prielaida, kad jeigu Anglijos teismai įgijo globos teises nuo 2010 m. spalio 9 d., vaikas negrąžinamas į Angliją neteisėtai ir todėl gali būti pradėta taikyti tiek Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo, tiek Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnis, skirtas būtent vaikui grąžinti neteisėto išvežimo ir negrąžinimo atveju.

118. Šiuo klausimu vaiko tėvas, inter alia, teigia, kad jeigu motinos išvykimas su vaiku iš pradžių nebuvo neteisėtas, vaiko negrąžinimas į Angliją tapo neteisėtas, nes motina neįvykdė įvairių Anglijos teismų priimtų nutarčių.

119. Šiuo atžvilgiu taip pat galima laikyti, kad antrajame nacionalinio teismo užduotame klausime implicitiškai daroma nuoroda į Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį.

120. Taigi iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų matyti, kad bent implicitiškai jis mano, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes galima prilyginti vaiko grobimui ir kad todėl turi būti taikoma tiek Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo, tiek Reglamento Nr. 2201/2003 10 ir 11 straipsniai.

121. Tačiau iš paties prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad ieškovė pagrindinėje byloje teisėtai išvyko iš Anglijos į Reunjoną, ir tai buvo konstatuota 2010 m. balandžio 15 d. High Court of Justice (England & Wales) Family Division nutartyje. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad tėvų pareigas vaiko atžvilgiu turėjo tik ieškovė pagrindinėje byloje ir todėl ji buvo vienintelis asmuo, turintis globos teises Hagos konvencijos dėl tarptautinio asmenų grobimo 3 ir 5 straipsniuose pavartota prasme.

122. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad Anglijoje ir Velse tėvui automatiškai neatsiranda tėvų pareigos nesantuokoje gimusio vaiko atžvilgiu. Tačiau jis gali įgyti šias tėvų pareigas, kai įrašomas į vaiko gimimo liudijimą, kai sudaro sutartį dėl tėvų pareigų su motina arba teismo nutartimi dėl tėvų pareigų pripažinimo („parental responsibility order“).

123. Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės per teismo posėdį, atsižvelgdamos į pagrindinėje byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes, taip pat suabejojo dėl taip pateiktų nacionalinio teismo klausimų svarbos.

2.      Vertinimas

124. Pirmiausia šiuo klausimu reikia priminti, kad vaikas gali būti „neteisėtai išvežtas ir negrąžinamas“ pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte vartojamas sąvokas tik tada, kai pažeidžiamos teismo sprendimu, įstatymu arba pagal valstybės narės, kur vaikas iki jo išvežimo ir negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisę galiojančia sutartimi nustatytos globos teisės.

125. Šioje byloje, kaip konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir sutaria tiek ieškovė ir atsakovas pagrindinėje byloje, tiek Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija, pateikdami savo rašytines ir žodines pastabas, bei Vokietijos, Airijos ir Prancūzijos vyriausybės, pateikdamos savo žodines pastabas, motina su vaiku išvyko teisėtai. Ji išvyko nepažeisdama nei vaiko tėvo globos teisių, nei kitos institucijos ar organizacijos globos teisių(46).

126. Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnis, kuriame nustatyta speciali jurisdikcijos taisyklė vaiko grobimo atveju, taikomas tik vaiką išvežus ar negrąžinant neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punktą.

127. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime McB.(47), vaiko išvežimo neteisėtumą taikant Reglamentą Nr. 2201/2203 lemia vien tai, ar egzistuoja pagal taikytiną nacionalinę teisę suteiktos globos teisės, kurias pažeidžiant buvo išvežta.

128. Tame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad šis Reglamento Nr. 2201/2003 aiškinimas nėra nesuderinamas su Chartijoje, visų pirma jos 7 ir 24 straipsniuose, kuriuose užtikrinama atitinkamai teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir pagrindinės vaiko teisės, garantuojamomis teisėmis, jeigu vaiko tėvas turėjo teisę prašyti suteikti vaiko globos teises iki jo išvežimo(48).

129. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad pagal Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 3 straipsnį galima matyti, jog vaikas „išvežtas neteisėtai“ arba „negrąžinamas neteisėtai“ tik esant dviem sąlygoms. Pagal pirmąją turi būti pažeistos globos teisės, suteiktos remiantis valstybės, kur vaikas iki išvežimo arba negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teise(49). Pagal antrąją šiomis teisėmis turėjo būti realiai naudojamasi(50).

130. Be to, Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 3 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta, kad nagrinėjamos globos teisės gali būti suteiktos visų pirma pagal įstatymą, teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, galiojantį pagal tos valstybės teisę. Kitaip tariant, globos teisių perdavimo pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo būdai atitinka tris tėvų pareigų perdavimo pagal Anglijos ir Velso teisę būdus.

131. Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į paties nacionalinio teismo Teisingumo Teismui pateiktą ir neužginčytą informaciją, neatrodo, jog situacijai pagrindinėje byloje gali būti taikomas Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnis.

132. Tačiau tiek ieškovė ir atsakovas pagrindinėje byloje bei Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija, pateikdami savo rašytines ir žodines pastabas, tiek Vokietijos, Airijos ir Prancūzijos vyriausybės per teismo posėdį, nepaisydami savo abejonių šiuo klausimu, pateikė atsakymus į taip užduotus klausimus.

133. Taigi toliau siūlau trumpai ir tiktai subsidiariai išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotus antrąjį ir trečiąjį klausimus.

134. Vis dėlto reikėtų pasinaudoti šioje byloje suteikta proga ir priminti nacionaliniams teismams, kad tarp SESV 267 straipsnyje įtvirtintoje prejudicinėje procedūroje jiems tenkančių pareigų yra pareiga išdėstyti priežastis, dėl kurių atsakymas į jų pateiktą klausimą ar klausimus, jų nuomone, būtinas jiems pateiktam ginčui išspręsti. Šį reikalavimą reikia vykdyti ypač per prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūras.

B –    Dėl antrojo klausimo

135. Pateikdamas savo antrąjį klausimą nacionalinis teismas prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar teismas gali būti „institucija ar kita organizacija“, kuriai, vadovaujantis Reglamentu Nr. 2201/2003, gali būti suteiktos globos teisės.

136. Kaip buvo nurodyta pirminėse pastabose, norint atsakyti į šį klausimą, reikia aiškinti Reglamento Nr. 2201/2003 10 ir 11 straipsnius – vieninteles šio reglamento nuostatas, kuriose, kalbant apie globos teises, minima „institucija“ ar „kita organizacija“(51).

137. Reglamente Nr. 2201/2003 neapibrėžiama, ką reikia laikyti jo 10 ir 11 straipsniuose nurodyta „institucija“.

138. Minėtame Sprendime McB.(52) šiuo klausimu Teisingumo Teismas vis dėlto patikslino, kad, kitaip nei „globos teisių“ sąvokos, t. y. Bendrijos sąvokos, kuri yra autonomiška valstybių narių teisės atžvilgiu, nes apibrėžta Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 9 punkte, atveju, atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio 11 punkto formuluotę, globos teisių turėtojas nustatomas pagal valstybių narių teisę(53).

139. Ieškovė ir atsakovas pagrindinėje byloje, Jungtinės Karalystės, Airijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija apskritai nurodė minėtą Sprendimą McB. bei rašytiniuose dokumentuose ar per teismo posėdį pabrėžė, jog visiškai neprieštarauja, kad globos teisės būtų suteiktos teismui.

140. Tik Vokietijos vyriausybė per teismo posėdį tvirtino, kad neįmanoma pripažinti teismui, kuriam pateiktas prašymas dėl vaiko globos teisių pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 2 dalies a punktą, institucijos šio reglamento 10 ir 11 straipsniuose pavartota prasme statuso, nepakenkiant vienodam šio reglamento taikymui. Tačiau ši vyriausybė pridūrė, kad Reglamente Nr. 2201/2003 nepašalinama galimybė tokios teisės pripažinti teismui.

141. Taigi apskritai manoma, kad, kaip Teisingumo Teismas nusprendė savo minėtame Sprendime McB., globos teisių ir tėvų pareigų pripažinimo sąlygoms taikoma valstybių narių teisė. Tačiau atsižvelgiant į Vokietijos vyriausybės prieštaravimą galima diskutuoti dėl klausimo, ar valstybėms narėms turi būti palikta spręsti ir dėl Reglamento Nr. 2201/2003 10 ir 11 straipsniuose nurodytos „institucijos“ sąvokos.

142. Šiuo atžvilgiu galima pastebėti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 9 punkte „globos teisės“ apibrėžiamos kaip „teisės ir pareigos, susijusios su vaiko priežiūra, ypač teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą“. To paties reglamento 2 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad taip apibrėžtos globos teisės priskirtinos tėvų pareigoms, kurios apibrėžiamos kaip visos „teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu“.

143. Iš Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 7 punkto, kuriame apibrėžiamos tėvų pareigos nenukreipiant į valstybių narių teisę, ir šio reglamento 2 straipsnio 11 punkto, kuriame apibrėžiamas neteisėtas išvežimas ir negrąžinimas, palyginimo galima daryti išvadą, kad Teisingumo Teismas turi nustatyti, ką apima šiose abiejose nuostatose vartojama „institucijos“ sąvoka.

144. Tačiau pakankamai sudėtinga suvokti, kad Teisingumo Teismas galėtų iš tikrųjų pateikti savarankišką ir vienodą šios nuostatos aiškinimą, atsižvelgdamas į nuostatų kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą(54) bei stengdamasis jai suteikti tokią reikšmę, kad būtų visiškai įvykdytas siekiamas tikslas, o dėl likusios dalies nukreipdamas į valstybių narių teisę(55).

145. Bet kuriuo atveju Jungtinės Karalystės ir Airijos vyriausybės per teismo posėdį primygtinai pabrėžė, kokia svarbi galimybė teismui pripažinti globos teises turinčios institucijos statusą Reglamento Nr. 2201/2003 ir Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo taikymo atžvilgiu. Iš tiesų kai kuriose valstybėse narėse, kaip antai Airijoje, Anglijoje ir Velse, teisės tėvų pareigų ir globos teisių srityje automatiškai nesuteikiamos biologiniam tėvui, kuris jas gali įgyti tik gavęs motinos sutikimą arba jo negavęs – kompetentingų teismų sprendimu. Tokiomis aplinkybėmis teismai, kuriems biologiniai tėvai pateikia prašymus pripažinti jiems tėvų valdžią, privalo turėti globos teises. Neturėdami šių teisių, teismai, į kuriuos kreiptasi dėl tėvų valdžios pripažinimo tėvui, iki sprendimo tokioje byloje priėmimo negalėtų sukliudyti motinoms išvykti iš atitinkamos teritorijos po to, kai pradėtas procesas, ir taip jo išvengti.

146. Per teismo posėdį šiuo klausimu Komisija, atsakydama į Vokietijos vyriausybės argumentą, nurodė, kad teismams šiose valstybėse narėse globos teisės taip pripažintos pagal jų teisės aktus, taigi automatiškai, o ne vien todėl, kad į juos buvo kreiptasi.

147. Todėl į antrąjį nacionalinio teismo klausimą siūlau atsakyti taip: Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 7, 9 ir 11 punktus bei 10 ir 11 straipsnius reikia aiškinti taip, kad valstybės narės teismas gali būti „institucija ar kita organizacija“, šiose nuostatose pavartota prasme, kuriai globos teisės gali būti suteiktos siekiant taikyti šio reglamento nuostatas, jeigu automatiškas šių globos teisių suteikimas numatytas šios valstybės narės teisės aktuose.

C –    Dėl trečiojo klausimo

148. Trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su Reglamento Nr. 2201/2003 10 ir 19 straipsnių, konkrečiai kalbant, taisyklių, taikomų dviejų valstybių narių teismams priėmus prieštaringus sprendimus, vieną – remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003 ir kitą – remiantis Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo, išaiškinimu.

1.      Šalių pagrindinėje byloje, atitinkamų valstybių narių vyriausybių ir Komisijos pastabos

149. Vaiko motina iš esmės teigia: kadangi vaikas buvo išvežtas teisėtai, Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnis netaikomas. Tačiau ji patikslina, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiojo klausimo pirmą pastraipą reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnio 1 dalis nebetaikoma valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismams atmetus prašymą grąžinti vaiką pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo. Vis dėlto ji nepasiūlė tiesioginio atsakymo į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiojo klausimo antrą pastraipą. Iš tiesų ji tik pastebėjo, jog tinkamai įgyvendinus Reglamento Nr. 2201/2003 sistemą turi būti galima išvengti bet kokios kolizijos, ir šiuo klausimu pabrėžė būtinybę valstybių narių teismams naudotis Europos teisminiu tinklu bei būtinybę vienodai taikyti litispendance taisykles ir griežtai laikytis Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnyje numatytų bylos iškėlimo teisme taisyklių. Bet kuriuo atveju, jeigu jurisdikcijos problema negali būti išspręsta, nacionaliniai teismai turi taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį, siekdami pirmiausia apsaugoti vaikų interesus laikydamiesi Chartijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

150. Vaiko tėvo teigimu, kadangi Anglijos teismams pirmiesiems buvo pateiktas prašymas dėl tėvų pareigų, Prancūzijos teismas, kuriam 2009 m. spalio 28 d. motina pateikė tokį patį prašymą, vadovaudamasis Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsniu, turėjo sustabdyti jo nagrinėjimą, kol Anglijos teismai išspręs jurisdikcijos klausimą. 2010 m. kovo 15 d. Prancūzijos teismo sprendimas dėl pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo pateikto prašymo grąžinti vaiką negali būti grindžiamas Prancūzijos teismo jurisdikcija.

151. Jungtinės Karalystės vyriausybė primena, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 60 straipsnio e punktą šis reglamentas turi viršenybę Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo atžvilgiu, bet pagal Reglamento Nr. 2201/2003 62 straipsnį minėta konvencija ir toliau galioja byloms, kurioms netaikomas šis reglamentas. Konstatavęs, jog Reglamentu Nr. 2201/2003 tik ribotai reglamentuojamas Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo taikymas, kai ja remiantis pateikiamas prašymas, jis mano, kad valstybės narės teismui, kuriam pirmajam pateikta byla dėl tėvų pareigų, nagrinėjančiam jurisdikcijos pagal minėtą reglamentą klausimą, neprivalomas kitos valstybės narės teismo, sprendusio dėl prašymo pagal minėtą konvenciją, sprendimas.

152. Vokietijos vyriausybė, per teismo posėdį pabrėžusi, kad trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas nėra svarbus pagrindinei bylai išspręsti, nes vaikas buvo išvežtas teisėtai, vis dėlto pageidavo išdėstyti savo poziciją šiuo klausimu. Ji pabrėžė, kad nors Reglamento Nr. 2201/2003 17 straipsniu valstybių narių teismai įpareigojami patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal minėtą reglamentą ir pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, nė vienoje nuostatoje nenustatyta, kuris teismas sprendžia paskutinis. Tačiau kadangi abu dokumentai grindžiami tokiomis pačiomis sąlygomis, o valstybės narės turi jų laikytis bei užtikrinti savo sprendimų tarpusavio suderinamumą, jų glaudus ryšys turėtų leisti išvengti bet kokios kolizijos. Kadangi procedūrinės ir įrodinėjimo taisyklės vis dėlto yra skirtingos, gali nutikti, kad valstybės narės teismas savo jurisdikciją grįs Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsniu, kai kitos valstybės narės teismas anksčiau bus atmetęs prašymą dėl grąžinimo pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo.

153. Pirmiausia Prancūzijos vyriausybė pabrėžia: kadangi Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnis netaikomas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiojo klausimo pirma pastraipa yra nesvarbi. Atsakydama į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiojo klausimo antrą pastraipą ji mano, jog teismas, į kurį kreiptasi pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, negali išspręsti jurisdikcijos kolizijos, galinčios kilti tarp dviejų teismų, į kuriuos kreiptasi pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Tokia kolizija išspręsta Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalyje.

154. Komisija stengiasi atsakyti į trečiąjį klausimą ir primena Reglamento Nr. 2201/2003 8, 10 ir 11 straipsnių taisykles. Pirma, Anglijos teismas gali pripažinti savo jurisdikciją remdamasis minėto teismo 8 straipsniu, jei tenkinama su nuolatine gyvenamąja vieta susijusi sąlyga. Šiuo pagrindu priimtas jo sprendimas, nepaisant to, ar jis laikinas, ar galutinis, turi būti vykdomas pagal minėto reglamento III skyriaus nuostatas. Kai kreipiamasi į teismą, taikomos Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, todėl kitos valstybės narės teismas, kuriam pateikiamas ieškinys dėl to paties vaiko ir tuo pačiu pagrindu, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą.

155. Antra, nurodžiusi, kad Anglijos teismai negali pripažinti savo jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnį, ji mano, jog pateikus bylą teismui pagal šią nuostatą taip pat taikomos nuostatos, susijusios su litispendance, nebent jam būtų pateiktas tik prašymas taikyti laikinąsias priemones pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį.

156. Trečia, jos nuomone, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsniu reikalaujama atskirti valstybės, į kurią kreipiamasi, kompetencijos nustatyti, ar reikia įpareigoti grąžinti vaiką, nuo kilmės valstybės narės kompetencijos panaikinti šį sprendimą. Valstybė, į kurią kreipiamasi, turi kompetenciją pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, o ne pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį, nes teismas, į kurį kreiptasi šioje valstybėje, turi turėti jurisdikciją spręsti išankstinį klausimą, ar vaikas buvo išvežtas ir negrąžintas neteisėtai, kaip tai suprantama pagal minėtos konvencijos 3 straipsnį. Jeigu šis teismas turėtų padaryti išvadą, kad taip nėra, šis sprendimas nebūtų privalomas kilmės valstybės teismui, į kurį buvo kreiptasi vėliau pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį.

157. Todėl Komisija daro išvadą, kad valstybės, į kurią kreiptasi, teismai priima sprendimus tik dėl Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo įgyvendinimo ir šie sprendimai negali daryti jokio poveikio Reglamente Nr. 2201/2003 numatytiems bendriesiems jurisdikcijos nustatymo kriterijams.

2.      Vertinimas

158. Galima konstatuoti, kad atsakymai į šį trečiąjį klausimą yra pakankamai skirtingi. Tiesą sakant, kaip Komisija pastebėjo savo rašytiniuose dokumentuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo taip suformuluotas klausimas nevisiškai atitinka jo pateikto dvigubo klausimo formuluotę. Taigi šiuo atžvilgiu būtina pateikti paaiškinimą.

a)      Trečiojo klausimo paaiškinimas

159. Pirma, nacionalinis teismas klausia, ar Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnis turi būti ir toliau taikomas po to, kai valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismai atmetė prašymą grąžinti vaiką pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, motyvuodami tuo, kad netenkinamos šios konvencijos 3 ir 5 straipsnių taikymo sąlygos.

160. Antra, jis abejoja, ar Prancūzijos teismas, kuris 2010 m. kovo 15 d. atmetė tėvo prašymą grąžinti vaiką pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, motyvuodamas tuo, kad jis neturi vaiko globos teisių šios konvencijos 3 ir 5 straipsniuose pavartota prasme, tuo remdamasis galėjo pripažinti savo jurisdikciją spręsti ginčą dėl tėvų pareigų vaiko atžvilgiu, ar, priešingai, jis turėjo pripažinti, kad High Court of Justice (England & Wales) Family Division yra pirmasis teismas, kuriame buvo iškelta byla pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį.

161. Taigi abu klausimai iš esmės susiję su Reglamento Nr. 2201/2003 litispendance taisyklių taikymu dviejose skirtingose situacijose. Pirmojoje vienu metu egzistuoja du prieštaringi skirtingų valstybių narių teismų sprendimai: vienas, priimtas pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, ir kitas, priimtas pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo. Antrojoje situacijoje vienu metu egzistuoja du prieštaringi skirtingų valstybių narių teismų sprendimai, tačiau abu priimti remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003.

b)      Sprendimo, priimto remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003, ir sprendimo, priimto remiantis Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo, kolizija

162. Tokia situacija(56) susiklosto tada, kai vienu metu egzistuoja, viena vertus, Anglijos teismų, pripažinusių savo jurisdikciją spręsti bylą dėl tėvų pareigų remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003, sprendimai, kuriems taikomi Reglamento Nr. 2201/2003 10 ir 11 straipsniai, ir, kita vertus, Prancūzijos sprendimas kaip nepagrįstą atmesti prašymą pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, kurį pateikė tėvas toje pačioje byloje.

163. Mano nuomone, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalyje atsakoma į šį klausimą. Iš tiesų šioje nuostatoje numatyta galimybė jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 turinčiam teismui priimti sprendimą, kuriuo būtų nurodyta grąžinti vaiką po to, kai pagal Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 13 straipsnį buvo priimtas sprendimas dėl negražinimo.

c)      Sprendimų, priimtų remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003, kolizija

164. Tokia situacija susiklosto tada, kai vienu metu egzistuoja, viena vertus, 2009 m. spalio 12 d. ir 2010 m. balandžio 15 d. sprendimai, priimti Anglijos teismų, ir, kita vertus, 2010 m. birželio 23 d. sprendimas, priimtas Prancūzijos teismo, kurie sprendė dėl savo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 nagrinėti tą pačią bylą dėl tėvų pareigų, nors ir rėmėsi kitu pagrindu.

165. Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis dėl litispendance, šiuo atveju remiantis jo 19 straipsnio 2 dalimi, siekiama reglamentuoti tokios rūšies situaciją. Prancūzijos teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas Anglijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcijos klausimas(57).

166. Reikia pridurti, kad šios išvados visiškai nekeičia aplinkybė, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas grindžiamas ankstesniu to paties teismo sprendimu, kuriuo kaip nepagrįstas atmestas tėvo pateiktas prašymas pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, nes pirmasis sprendimas priimtas remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003.

d)      Išvada

167. Todėl į trečiąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti taip: pirma, Reglamentas Nr. 2201/2003 turi būti aiškinamas taip, kad juo nekliudoma pagal minėto reglamento 10 straipsnį jurisdikciją turinčiam valstybės narės teismui imtis visų priemonių, kad užtikrintų vaiko grąžinimą po to, kai taikant Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo, ir, antra, kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl tėvų pareigų, atsižvelgiant į tai, kad į jį buvo kreiptasi vėliau nei į kitos valstybės narės teismą, kuriam buvo pateiktas ieškinys dėl to paties vaiko ir tuo pačiu pagrindu, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas pirmojo teismo jurisdikcijos klausimas. Aplinkybė, kad teismo, kuriam pateikta byla pirmiausia, jurisdikcija grindžiama Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsniu ir kad teismo, kuriam byla pateikta vėliau, jurisdikcija nustatyta remiantis anksčiau pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo priimtu sprendimu dėl negrąžinimo, motyvuojant tuo, kad netenkinamos minėtos konvencijos 3 ir 5 straipsniuose nustatytos sąlygos, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes šis teismas, kuriam byla pateikta vėliau, turi jurisdikciją pagal šį reglamentą.

VII – Nuomonė

168. Atsižvelgdamas į šias pastabas ir primindamas abejones dėl antrojo ir trečiojo klausimų svarbos, siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„1.      Apskritai nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl tėvų pareigų vaiko atžvilgiu, turi priimti aiškų sprendimą dėl savo jurisdikcijos pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, paeiliui išnagrinėjęs įvairius pagrindus, su kuriais šiame reglamente siejamas jurisdikcijos turėjimas.

Tai nagrinėdamas ir siekdamas pirmiausia užtikrinti vaiko interesus jis turi nustatyti jo nuolatinę gyvenamąją vietą, prieš tai įvertinęs visas ypatingas nagrinėjamos situacijos aplinkybes.

Konkrečiai kalbant, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kurioms būdingas, pirma, teisėtas vaiko išvežimas iš vienos valstybės narės, kur jis turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, į kitą valstybę narę, ir, antra, neatidėliojamas, tačiau vėlesnis kreipimas į pirminės gyvenamosios vietos valstybės narės teismą, minėtas teismas turi, tiksliau kalbant, stengtis nustatyti, ar dėl šio išvykimo iš tikrųjų netrukus buvo prarasta vaiko pirminė nuolatinė gyvenamoji vieta ir įgyta nauja nuolatinė gyvenamoji vieta paskirties valstybėje narėje.

Siekdamas šio tikslo jis turi pirmiausia aiškiai atsižvelgti į teisėtai išvykusio asmens, vykdančio tėvų valdžią, valią, turėdamas omeny visų pirma vaiko amžių ir suteikęs šiam asmeniui galimybę pateikti savo pastabas ir visiškai bei išsamiai išdėstyti minėto išvykimo priežastis.

Tokiomis aplinkybėmis įrodyti, jog šis išvykimas nėra motyvuojamas valia įkurti naują nuolatinę gyvenamąją vietą paskirties valstybėje narėje, turi asmuo, ginčijantis naujos nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimą.

Galiausiai, jei nacionalinis teismas negali nustatyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, jis turi tai konstatuoti ir, laikydamasis artumo principo, nuspręsti dėl savo paties jurisdikcijos, remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 13 ar 15 straipsnio nuostatomis.

2.      Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 7, 9 ir 11 punktus bei 10 ir 11 straipsnius reikia aiškinti taip, kad valstybės narės teismas gali būti „institucija ar kita organizacija“ šiose nuostatose pavartota prasme, kuriai globos teisės gali būti suteiktos siekiant taikyti šio reglamento nuostatas, jeigu automatiškas šių globos teisių suteikimas numatytas šios valstybės narės teisės aktuose.

3.      Reglamentas Nr. 2201/2003 turi būti aiškinamas taip, kad juo nekliudoma pagal jo 10 straipsnį jurisdikciją turinčiam valstybės narės teismui imtis visų priemonių, kad užtikrintų vaiko grąžinimą po to, kai taikant 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo.

Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl tėvų pareigų, atsižvelgiant į tai, kad į jį buvo kreiptasi vėliau nei į kitos valstybės narės teismą, kuriam buvo pateiktas ieškinys dėl to paties vaiko ir tuo pačiu pagrindu, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas pirmojo teismo jurisdikcijos klausimas. Aplinkybė, kad teismo, kuriam pateikta byla pirmiausia, jurisdikcija grindžiama Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsniu ir kad teismo, kuriam byla pateikta vėliau, jurisdikcija buvo nustatyta remiantis anksčiau pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų priimtu sprendimu dėl negrąžinimo, motyvuojant tuo, kad netenkinamos minėtos konvencijos 3 ir 5 straipsniuose nustatytos sąlygos, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes šis teismas, kuriam byla pateikta vėliau, turi jurisdikciją pagal šį reglamentą.“


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 – OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243.


3 – C‑523/07, Rink. p. I‑2805.


4 – Toliau – Chartija.


5 – RTNU, 1983, 1343 tomas, Nr. 22514, p. 89, toliau – Hagos konvencija dėl vaikų grobimo.


6 – Re H (Abduction: Rights of custody) [2000] 1 FLR 374.


7 – Žr. šios nuomonės 41 punktą.


8 – Žr. šios nuomonės 38 punktą.


9 – Žr. šios nuomonės 115 punktą ir paskesnius.


10 – Dėl vaiko tėvo argumentų vis dėlto žr. šios nuomonės 91 punktą.


11 – Dėl taip nustatytos jurisdikcijos sistemos žr. šios nuomonės 104 punktą ir paskesnius.


12 – Taip nustačius tikslią ir vienodą materialinę normą, kaip ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo (OL L 160, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 209) 11 straipsnio 4 dalimi (OL L 160, p. 19), Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsniu nukrypstama nuo Teisingumo Teismo pateikto 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 21 straipsnio aiškinimo, pagal kurį klausimas, kada turi būti laikoma, kad byla pateikta valstybės narės teismui, sprendžiamas pagal lex fori. Žr. 1984 m. birželio 7 d. Sprendimą Zelger (129/83, Rink. p. 2397, 16 punktas). Dėl šio klausimo aspekto žr., be kita ko, J. Rey „L’office du juge – la saisine“, H. Fulchiron ir C. Nourissat (leid.) Le nouveau droit communautaire du divorce et de la responsabilité parentale, Dalloz, Paryžius, 2005, p. 181.


13 – OL L 324, p. 79. Reglamento Nr. 2201/2003 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šis reglamentas turėtų būti taikomas dokumentams įteikti bylose, iškeltose pagal šį reglamentą.


14 – Nors, kaip jau buvo priminta, nacionalinis teismas, turintis spręsti dėl savo jurisdikcijos, privalo tai padaryti bylos pateikimo dieną, tai nereiškia, kad vertinant nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus negalima atsižvelgti į po šio pateikimo, bet iki galutinio sprendimo priėmimo susiklosčiusias aplinkybes. Šiuo atžvilgiu žr. A. Richez‑Pons „La résidence en droit international privé (conflits de juridictions et conflits de lois)“, (disertacija) Lionas, 2004.


15 – Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra konkretesnis, nes nurodo Reglamento Nr. 2201/2003 8 ir 10 straipsnius. Vis dėlto, kaip bus priminta pateikiant tolesnius argumentus, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra ir turi būti ta pati, kad ir kokia būtų nagrinėjama Reglamento Nr. 2201/2003 nuostata. Be to, kaip bus išdėstyta toliau, yra rimtų priežasčių abejoti dėl klausimo, susijusio su Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsniu, svarbos. Galiausiai, nors taip pateikus klausimą iš tiesų reikia šiek tiek patikslinti pačią Reglamente Nr. 2201/2003 vartojamą nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką, pagrindinėje byloje iškilo platesnė nei šios sąvokos apibrėžimo problema.


16 – Taip pat reikia nurodyti, kad savo išvadoje byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas A, generalinė advokatė J. Kokott labai išsamiai išnagrinėjo, kaip reikia aiškinti nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką (13–52 punktai), kreipdama ypatingą dėmesį visų pirma į Reglamento Nr. 2201/2003 genezę, į tarptautinėse sutartyse (22–31 punktai) arba kitose Bendrijos teisės srityse (32–37 punktai) vartojamas identiškas ar panašias sąvokas, stengdamasi apibrėžti pagrindinius kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti norint nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą (41–52 punktai). Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo perrašyti analizės, su kuria visiškai sutinku.


17 – 31 punktas.


18 – Minėtas Sprendimas A (31, 34 ir 35 punktai).


19 – Ten pat, 34 punktas.


20 – Ten pat, 36 punktas.


21 – Ten pat, 37 punktas.


22 – Minėtas Sprendimas A (38 punktas).


23 – Ten pat, 39 punktas.


24 – Ten pat, 40 punktas.


25 – Minėtas Sprendimas A (42 punktas).


26 – Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodytų argumentų matyti, kad High Court of Justice (England & Wales) Family Division, priimdamas 2010 m. balandžio 15 d. nutartį, žinojo apie minėtą Sprendimą A ir kad nustatydamas vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą atsižvelgė į jo poveikį Anglijos teisei.


27 – Laikantis P. Lagarde sąvokų, pateiktų aiškinamojoje ataskaitoje, susijusioje su 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pateigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (RTNU, 2004, 2204 tomas, Nr. 39130), Actes et documents de la XVIIIème Session de la Conférence de La Haye, 1996, II tomas, Vaikų apsauga, Nr. 41. Tokiam pasiūlymui visiškai pritariama ir doktrinoje, ir teismų praktikoje. Žr., be kita ko, A. Richez‑Pons (jau minėtas), p. 206.


28 – Žr. A. Richez‑Pons (jau minėtas), p. 206 ir paskesni.


29 – Praktiniuose Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo nurodymuose šiuo klausimu patikslinta, kad minėto reglamento 9 straipsnis taikomas tik jeigu vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą atvykimo valstybėje narėje per šį trijų mėnesių laikotarpį.


30 – Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio 1 dalies versiją vokiečių kalba: „Beim rechtmäßigen Umzug eines Kindes von einem Mitgliedstaat in einen anderen, durch den es dort einen neuen gewöhnlichen Aufenthalt erlangt“. Taip pat pagal versiją italų kalba: „In caso di lecito trasferimento della residenza di un minore da uno Stato membro ad un altro che diventa la sua residenza abituale“.


31 – Tas pats pasakytina apie versijas ispanų kalba: „Cuando un menor cambie legalmente de residencia de un Estado miembro a otro y adquiera una nueva residencia habitual en este último“, danų kalba: „Når et barn lovligt flytter fra én medlemsstat til en anden og får nyt sædvanligt opholdssted dér“, anglų kalba: „Where a child moves lawfully from one Member State to another and acquires a new habitual residence there“, olandų kalba: „Wanneer een kind legaal van een lidstaat naar een andere lidstaat verhuist en aldaar een nieuwe gewone verblijfplaats verkrijgt“, portugalų kalba: „Quando uma criança se desloca legalmente de um Estado-Membro para outro e passa a ter a sua residência habitual neste último“, suomių kalba: „Kun lapsi muuttaa laillisesti jäsenvaltiosta toiseen ja saa siellä uuden asuinpaikan“ ir švedų kalba: „När ett barn lagligen flyttar från en medlemsstat till en annan och förvärvar nytt hemvist där skall“.


32 – Žr., be kita ko, 1977 m. spalio 27 d. Sprendimą Bouchereau (30/77, Rink. p. 1999, 14 punktas) ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimą M ir kt. (C‑340/08, Rink. p. I‑0000, 44 punktą).


33 – Žr., be kita ko, 1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Stauder (29/69, Rink. p. 419, 3 punktas), 2009 m. spalio 22 d. Sprendimą Zurita García ir Choque Cabrera (C‑261/08 ir C‑348/08, Rink. p. I‑10143, 54 punktas) ir 2010 m. birželio 3 d. Sprendimą Internetportal und Marketing (C‑569/08, Rink. p. I‑0000, 35 punktas).


34 – Šia prasme, pavyzdžiui, E. Gallant „Compétence reconnaissance et exécution (Matières matrimoniale et de responsabilité parentale)“, Répertoire de droit communautaire, Dalloz, 2007 m. rugpjūtis, Nr. 167.


35 – Be to, vaiko neteisėto išvykimo atveju Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje nenumatyta, jog reikia išlaikyti valstybės narės, kurioje vaikas turėjo savo nuolatinę gyvenamąją vietą iki savo išvykimo, teismų jurisdikciją tik iki momento, kai vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, su sąlyga, kad visų pirma vaikas pastarojoje valstybėje narėje būtų išgyvenęs bent vienus metus ir integravęsis į naują aplinką.


36 – Kurio trukmė galėtų būti, pavyzdžiui, šeši mėnesiai. Kalbant apie nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos elementą, susijusį su laiku, žr., be kita ko, R. Espinosa Calabuig „Custodia y visita de menores en el espacio judicial europeo“, Marial Pons, 2007, p. 128 ir paskesnius. Reikia pabrėžti, jog Komisija, kuriai buvo pavesta parengti minėtos 1996 m. Hagos konvencijos projektą, „atsisakė apibrėžti laikotarpį, kuris būtinas naujai nuolatinei gyvenamajai vietai įsigyti“, būtent dėl to, kad tai yra esminis klausimas, kuris turi būti vertinamas kiekvienu atveju. Žr. P. Lagarde (jau minėtas), Nr. 41.


37 – Arba kuriam nepasibaigus negali būti pripažįstama, jog gyvenamosios vietos pakeitimas prilygsta nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimui.


38 – Tokia išeitis siūloma praktinėse Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo gairėse (p. 13). Taigi paprastas vaiko buvimas atvykimo valstybėje narėje būtų prilygintas naujos nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimui, o tai prieštarautų Teisingumo Teismo pozicijai minėtame Sprendime A, pagal kurią paprasto fizinio vaiko buvimo valstybėje narėje nepakanka nustatyti, kad jis ten turi nuolatinę gyvenamąją vietą.


39 – Kraštutiniu atveju jie gali pripažinti savo jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnį, kuriame numatyta, kad jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos nei pagal šio reglamento 8 straipsnį, nei pagal jo 13 straipsnį, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę.


40 – Dėl šio klausimo aspekto žr., pavyzdžiui, M.‑L. Niboyet „L’office du juge – la vérification et l’exercice de la compétence“, H. Fulchiron ir C. Nourissat (leid.) (jau minėtas), p. 191.


41 – 2010 m. liepos 15 d. Sprendimas Purrucker (C‑256/09, Rink. p. I‑0000, 73 punktas).


42 – Žr. šios nuomonės 101 punktą.


43 – 43 punktas.


44 – Byla J [1990] 2 AC 562, p. 578.


45 – Dėl šio klausimo aspekto žr. išnašą 13 puslapyje.


46 – Dėl šio klausimo aspekto žr. vėlesnį atsakymo į antrąjį nacionalinio teismo klausimą pasiūlymą.


47 – 2010 m. spalio 5 d. Sprendimas (C‑400/10 PPU, Rink. p. I‑0000, 44 punktas).


48 – Minėtas Sprendimas McB. (49–64 punktai).


49 – Jei teismui, į kurį buvo kreiptasi telefonu 2009 m. spalio 9 d., byla būtų buvusi pateikta likus dienai iki motinos išvykimo su vaiku, ji būtų išvykusi pažeisdama teismui vaiko pirminės gyvenamosios vietos valstybės narės suteiktas globos teises, jei minėtas teismas nebūtų davęs išankstinio leidimo išvykti. Taigi šis išvykimas būtų buvęs neteisėtas ir pagrįstų teismo, į kurį buvo kreiptasi pagal Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnį, jurisdikciją.


50 – Šiuo klausimu žr. E. Perez Vera aiškinamąją ataskaitą dėl Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo, Actes et documents de la Quatorzième session (1980), III tomas, Vaikų grobimas, Nr. 64 ir paskesni.


51 – Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo, kurią šiuo klausimu atitinka Reglamentas Nr. 2201/2003, taip pat įtvirtintos institucijų ir organizacijų globos teisės. Žr. E. Perez Vera (jau minėtas), 80 punktas.


52 – 43 punktas.


53 – Nacionalinis teismas sprendimą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmė 2010 m. spalio 8 d., praėjus labai nedaug laiko nuo minėto Sprendimo McB. priėmimo 2010 m. spalio 5 d., todėl jis apie šį sprendimą nežinojo.


54 – Žr., be kita ko, minėtą Sprendimą A (34 punktas).


55 – Dėl retesnių atvejų žr. 2006 m. lapkričio 23d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑486/04, Rink. p. I‑11025, 44 punktas), 2007 m. liepos 5 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑255/05, Rink. p. I‑5767, 60 punktas) ir 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑247/06, 30 punktas).


56 – Ši situacija atitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiojo klausimo pirmą pastraipą.


57 – Atsižvelgiant į šios nuomonės 55 ir paskesniuose punktuose pateiktas pastabas.