Language of document : ECLI:EU:F:2009:162

TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. lapkričio 30 d.

Byla F‑3/09

Roberto Ridolfi

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Į trečiąją šalį paskirti pareigūnai – Padidinta mokymosi pašalpa – Perskyrimas į institucijos buveinę – „Perkvalifikavimas“ – Įprastas paskyrimo laikotarpis – Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 3 ir 15 straipsniai“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo R. Ridolfi prašo panaikinti, pirma, 2008 m. kovo 5 d. Komisijos sprendimą, kuriuo jam nuo 2007 m. spalio 24 d., t. y. nuo jo perskyrimo į institucijos buveinę pasibaigus tarnybos trečiojoje šalyje laikotarpiui, nebuvo leista pasinaudoti Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 3 straipsnyje numatytu „perkvalifikavimu“, ir, antra, 2008 m. gruodžio 12 d. Komisijos pranešimą apie mokymosi pašalpos padidinimo, ieškovui suteikto pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnį, grąžinimą už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 24 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Paskyrimas – Perkėlimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)

2.      Pareigūnai – Vienodas požiūris – Lengvatos, suteiktos perskyrus į Komisijos buveinę pasibaigus įprastam paskyrimo į trečiąją šalį laikotarpiui

(Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 3 ir 15 straipsniai)

1.      Perkėlimas tarnybos interesais nereiškia, kad kompetentingos tarnybos atsižvelgia į suinteresuotųjų asmenų asmeninius pageidavimus visų pirma tam, kad suteiktų jiems galimybę išspręsti asmenines problemas. Tiek, kiek kiekvieno pareigūno darbo našumas priklauso nuo jo asmeninio nusiteikimo, ir, remiantis Europos Bendrijų rūpestingumo pareiga jų pareigūnų atžvilgiu, tarnybos interesais būtina atsižvelgti į pareigūnų nurodytas asmenines problemas. Jei pareigūnui, kuris buvo perskirtas jo paties aiškiu prašymu, būtų leista neatsižvelgti į tokią aplinkybę, o jis būtų perskirtas tik tarnybos interesais, būtų klaidingai atskiriami tarnybos interesai ir asmeninė pareigūno situacija, nors šie du elementai yra neatsiejami.

(žr. 47 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1978 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Verhaaf prieš Komisiją, 140/77, Rink. p. 2117, 11 ir 12 punktai.

2.      Vienodo požiūrio principu draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas situacijas – vienodai, jei toks vertinimas, skirtingas arba vienodas konkrečiu atveju, negali būti objektyviai pagrįstas. Tas pats pasakytina apie nediskriminavimo principą, kuris yra specifinė bendrojo lygybės principo išraiška ir kartu su juo sudaro vieną iš Bendrijos teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas. Proporcingumo principu reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina tikslui pasiekti.

Vis dėlto, jeigu Bendrijos teisės aktų leidėjas, naudodamasis savo dikrecija, nusprendė numatyti „perkvalifikavimo“ galimybę, t. y. laikiną į trečiąją šalį paskirto pareigūno ir jo darbo vietos perkėlimą į Komisijos buveinę ar bet kurią kitą paskyrimo vietą Bendrijoje, jis juo labiau turi didelę diskreciją vertinti ir nustatyti pasinaudojimo tokia galimybe sąlygas ir būdus. Todėl minėti principai turi būti aiškinami atsižvelgiant į šią didelę diskreciją, įvertinant būtinybę įgyvendinti teisės aktų leidėjo sprendimus personalo politikos srityje.

Tokioje srityje Bendrijos teismas tik patikrina, kiek tai susiję su vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principais, ar atitinkama institucija neskirsto asmenų neobjektyviai arba akivaizdžiai neadekvačiai atsižvelgiant į siekiamą tikslą, ir, kiek tai susiję su proporcingumo principu, ar priimta priemonė nėra akivaizdžiai netinkama atsižvelgiant į siekiamą tikslą.

Taigi, atsižvelgiant į asmeninio ar šeiminio pobūdžio kliūtis ir suvaržymus, dėl kurių pareigūnai gali būti paskiriami į trečiąją šalį, negalima tvirtinti, kad pareigūnų, išbuvusių visą įprastą paskyrimo į trečiąją šalį laikotarpį, situacija yra panaši į pareigūnų, kurie iš trečiosios šalies išvyksta dar nepasibaigus tokiam laikotarpiui, visų pirma, jeigu jie išvyksta savo prašymu, situaciją. Tas pats pasakytina tuo atveju, kai pareigūnų situacija nagrinėjama ir vertinama atsižvelgiant į Bendrijos viešosios tarnybos poreikius, visų pirma tarnybos trukmės ir tęstinumo būtinumą ir biudžetinius įsipareigojimus; reikia pripažinti, kad tokie poreikiai geriau tenkinami, kai pareigūnai išbūna visą įprastą paskyrimo į trečiąją šalį laikotarpį nei tuo atveju, kai jie išvyksta jam dar nepasibaigus.

Taigi iš aplinkybės, kad pareigūnų, kurie išbuvo visą įprastą paskyrimo į trečiąją šalį laikotarpį, situacija yra nepanaši į pareigūnų, kurie tokio laikotarpio neišbuvo, situaciją, išplaukia, nebent priešinga išvada būtų objektyviai pagrįsta, kad šių dviejų pareigūnų kategorijų atskyrimas yra ne tik pagrįstas, bet ir būtinas.

Tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teisės aktų leidėjas yra nevaržomas nuspręsti skirti tam tikras lengvatas tik pareigūnams, išbuvusiems visą įprastą paskyrimo į trečiąją šalį laikotarpį; taip pat vadovaudamasis proporcingumo principu gali laisvai nustatyti šias lengvatas, kaip tai padarė įtvirtindamas „perkvalifikavimo“ stažuotes ir tolesnį padidintos mokymosi pašalpos mokėjimą. Kadangi pareigūnas, perskirtas į institucijos buveinę nepasinaudojant „perkvalifikavimu“, praranda tik padidintą mokymosi pašalpą, skiriamą pareigūnams, perskirtiems po „perkvalifikavimo“, o ne teisę gauti mokymosi pašalpą, toks atskyrimas, atsižvelgiant į jo tikslą, nėra neproporcingas.

(žr. 50, 51 ir 53–57 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1979 m. vasario 20 d. Sprendimo Buitoni, 122/78, Rink. p. 677, 16 ir 20 punktai; 1983 m. vasario 23 d. Sprendimo Fromançais, 66/82, Rink. p. 395, 8 punktas; 1984 m. gegužės 17 d. Sprendimo Denkavit Nederland, 15/83, Rink. p. 2171, 25 punktas; 1987 m. kovo 11 d. Sprendimo Rau Lebensmittelwerke  ir kt. Komisiją, 279/84, 280/84, 285/84 ir 286/84, Rink. p. 1069, 34 punktas; 1989 m. liepos 11 d. Sprendimo Schräder HS Kraftfutter, 265/87, Rink. p. 2237, 22 punktas; 1990 m. birželio 26 d. Sprendimo Zardi, C‑8/89, Rink. p. I‑2515, 10 punktas; 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo National Farmers’ Union ir kt., C‑157/96, Rink. p. I‑2211, 60 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Losch prieš Teisingumo Teismą, T‑13/97, Rink. VT p. I‑A‑543 ir II‑1633, 113, 121 ir 122 punktai; 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Busacca ir kt. prieš AuditoRūmus, T‑164/97, Rink. VT p. I‑A‑565 ir II‑1699, 49, 58 ir 59 punktai; 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Séché prieš Komisiją, T‑112/96 ir T‑115/96, Rink. VT p. I‑A‑115 ir II‑623, 127 ir 132 punktai; 2002 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Tideland Signal prieš Komisiją, T‑211/02, Rink. p. II‑3781, 39 punktas; 2003 m. sausio 8 d. Sprendimo Hirsch ir kt. prieš ECB, T‑94/01, T‑152/01 ir T‑286/01, Rink. VT p. I‑A‑1 ir II‑27, 51 punktas; 2005 m. balandžio 13 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation prieš Komisiją, T‑2/03, Rink. p. II‑1121, 99 punktas; 2006 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Sinaga prieš Komisiją, T‑217/99, T‑321/00 ir T‑222/01, neskelbiamo Rinkinyje, 144 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. sausio 23 d. Sprendimo Chassagne prieš Komisiją, F‑43/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 55 punktas, 59 punktas ir jame nurodyta teismų praktika ir 61 punktas; 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Balieu‑Steinmetz ir Noworyta prieš Parlamentą, F‑115/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 26 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.