TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. gruodžio 9 d.(*)
„Viešieji pirkimai – Peržiūros procedūros sudarant viešojo darbų pirkimo sutartis – Direktyva 89/665/EEB – Valstybių narių pareiga numatyti peržiūros procedūrą – Nacionalinės teisės aktai, kuriais leidžiama laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui patvirtinti sprendimą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo, kuris vėliau bylą nagrinėjant iš esmės gali būti pripažintas prieštaraujančiu Sąjungos teisės nuostatoms – Suderinamumas su direktyva – Nuostolių atlyginimas dėl pažeidimo nukentėjusiems konkurso dalyviams – Sąlygos“
Byloje C‑568/08
dėl Rechtbank Assen (Nyderlandai) 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2008 m. gruodžio 22 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Combinatie Spijker Infrabouw‑De Jonge Konstruktie,
Van Spijker Infrabouw BV,
De Jonge Konstruktie BV
prieš
Provincie Drenthe
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, A. Ó Caoimh ir P. Lindh,
generalinis advokatas P. Cruz Villalón,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Combinatie Spijker Infrabouw‑De Jonge Konstruktie, Van Spijker Infrabouw BV ir De Jonge Konstruktie BV, atstovaujamų advokato H. Hoogwout,
– Provincie Drenthe, atstovaujamos advokatų M. Mutsaers ir A. Hoekstra‑Borzymowska,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir Y. de Vries,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Konstantinidis ir S. Noë,
susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246), iš dalies pakeistos 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB (OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t, p. 322; toliau – Direktyva 89/665), 1 straipsnio 1 ir 3 dalių ir 2 straipsnio 1 ir 6 dalių aiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas vykstant ginčui tarp Combinatie Spijker Infrabouw‑De Jonge Konstruktie, Van Spijker Infrabouw BV bei De Jonge Konstruktie BV (toliau – Combinatie) ir Provincie Drenthe (Drentės provincija, toliau – provincija) dėl viešojo darbų pirkimo sutarties sudarymo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisės aktai
3 Pagal Direktyvos 89/665 penktą konstatuojamąją dalį:
„kadangi todėl, kad viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūros trunka taip trumpai, kompetentingos peržiūros institucijos privalo, be kita ko, turėti įgaliojimus imtis tarpinių priemonių, skirtų sustabdyti tokią procedūrą arba bet kokių sprendimų, kuriuos priėmė perkančioji organizacija, įgyvendinimą; kadangi procedūrų trumpa trukmė reiškia, kad pirmiau minėtų pažeidimų klausimas turi būti sprendžiamas nedelsiant.“
4 Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad sutarčių sudarymo procedūrų, kurioms taikomos Direktyvos 71/305/EEB ir 77/62/EEB, atžvilgiu perkančiosios organizacijos priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir, svarbiausia, kaip galima greičiau apsvarstyti iš naujo pagal tolesniuose straipsniuose, ir ypač 2 straipsnio 7 dalyje nurodytas sąlygas todėl, kad tokie sprendimai pažeidė Bendrijos teisę dėl viešųjų pirkimų arba nacionalines tą teisę įgyvendinančias taisykles.
<...>
3. Valstybės narės užtikrina, kad remiantis išsamiomis taisyklėmis, kurias gali nustatyti valstybės narės, būtų įmanoma taikyti peržiūros procedūras bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris nori arba norėjo, kad su juo būtų sudaryta tam tikra viešojo prekių pirkimo arba viešojo darbų pirkimo sutartis ir kuris dėl tariamo pažeidimo rizikavo ar rizikuoja patirti žalą. Visų pirma valstybės narės gali reikalauti, kad peržiūros siekiantis asmuo iš anksto informuotų perkančiąją organizaciją apie tariamą pažeidimą ir apie savo ketinimą reikalauti peržiūros.“
5 Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1–6 dalyse numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad dėl 1 straipsnyje nurodytos peržiūros procedūros vykdomos priemonės apimtų nuostatas dėl įgaliojimų:
a) kuo anksčiau imtis tarpinių priemonių, kuriomis siekiama atitaisyti tariamą konkrečių interesų pažeidimą arba užkirsti kelią jų tolesniam pažeidimui, įskaitant priemones sustabdyti arba užtikrinti viešųjų pirkimų sutarties sudarymo procedūros ar bet kurio sprendimo, kurį priėmė perkančioji organizacija, įgyvendinimo sustabdymą;
b) anuliuoti arba užtikrinti neteisėtai priimtų sprendimų anuliavimą, įskaitant diskriminuojančių techninių, ekonominių ar finansinių specifikacijų, nurodytų konkurso skelbime, sutarties dokumentuose arba bet kuriuose su sutarties sudarymo procedūra susijusiuose dokumentuose, pašalinimą;
c) priteisti atlyginti nuostolius tokį pažeidimą patyrusiems asmenims.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įgaliojimai gali būti suteikti atskiroms institucijoms, atsakingoms už skirtingus peržiūros procedūros aspektus.
3. Pačiose peržiūros procedūrose neprivalo būti automatiško sustabdymo poveikio sutarties sudarymo procedūrai, su kuria jos susijusios.
4. Valstybės narės gali nuspręsti, kad svarstydama, ar įsakyti taikyti tarpines priemones atsakinga institucija gali atsižvelgti į galimas tų priemonių pasekmes visiems suinteresuotiems asmenims, kuriems gali būti padaryta žala, taip pat ir viešiems interesams, ir gali nuspręsti netaikyti tokių priemonių ten, kur jų neigiamos pasekmės viršytų teigiamas. Sprendimas netaikyti tarpinių priemonių neturi įtakos visoms kitoms asmens, prašančio taikyti tokias priemones, pretenzijoms.
5. Valstybės narės gali numatyti, kad jeigu reikalaujama atlyginti nuostolius dėl to, kad sprendimas buvo priimtas neteisėtai, tokį ginčytiną sprendimą pirmiausia turi anuliuoti reikiamus įgaliojimus turinti institucija.
6. Šio straipsnio 1 dalyje minimų įgaliojimų panaudojimą su konkurso nugalėtoju pasirašytos sutarties atžvilgiu lemia nacionalinės teisės aktai.
Be to, išskyrus atvejus, kai sprendimas turi būti anuliuotas dar prieš žalos atlyginimą, valstybė narė gali numatyti, kad pasirašius kontraktą po jo suteikimo institucijos, atsakingos už peržiūros procedūras, įgaliojimai apribojami žalos atlyginimu visiems dėl pažeidimo nukentėjusiems asmenims.“
6 Atitinkamai pagal 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 110) 36 straipsnį ir 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163) 33 straipsnį panaikinamos 1971 m. liepos 26 d. Tarybos direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 185, p. 5) ir 1976 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 77/62/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 13, p. 1).
7 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) 82 straipsnyje numatyta, kad Direktyva 92/50, išskyrus jos 41 straipsnį, ir direktyvos 93/36 bei 93/37 panaikinamos. Nuorodos į panaikintas direktyvas aiškinamos kaip nuorodos į šią direktyvą.
8 Pagal Direktyvos 2004/18, iš dalies pakeistos 2005 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2083/2005 (OL L 333, p. 28), 7 straipsnio c punktą nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ši direktyva taikoma viešosioms darbų pirkimo sutartims, kurių vertė be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) lygi 5 278 000 eurų ar didesnė.
9 Direktyvos 2004/18 9 straipsnio 5 dalies a punkte numatyta:
„Kai siūlomam darbui ar perkamoms paslaugoms tuo pačiu metu gali būti sudarytos sutartys atskiroms darbo ar paslaugų dalims, atsižvelgiama į visą tokių dalių numatomą vertę.
<…>“
Nacionalinės teisės aktai
10 Susiklosčius aplinkybėms, dėl kurių buvo iškelta pagrindinė byla, Nyderlandų Karalystė nebuvo priėmusi specialių priemonių, skirtų Direktyvai 89/665 į nacionalinę teisę perkelti, nes buvo manoma, jog galiojantys Nyderlandų teisės aktai jau atitinka šios direktyvos reikalavimus.
11 Pagal bylos medžiagos dokumentus viešojo pirkimo sutarčių sudarymas priskirtinas prie privatinės teisės, viešojo pirkimo sutarties sudarymas yra privatinės teisės aktas, o prieš viešojo pirkimo sutarties sudarymą priimtas administracinių institucijų sprendimas yra laikomas privatinės teisės parengiamuoju aktu. Civilinių bylų teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčus viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje tiek, kiek jie susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir bylos nagrinėjimu iš esmės. Administracinis teismas neturi jurisdikcijos, nebent įstatyme nustatyta kitaip.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
12 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad provincija nusprendė renovuoti du geležinkelio tiltus per Erica–Ter Apel laivybos kanalą Emeno savivaldybėje. Šis kanalas labai svarbus tarptautiniu mastu. Europos Sąjunga suteikė subsidiją šiam projektui paremti su sąlyga, kad darbai bus atlikti per nustatytą terminą, t. y. iki 2008 m. liepos 1 dienos.
13 Dėl geležinkelio tiltų renovacijos sutarties buvo paskelbtas viešasis pirkimas Europos lygiu. 2007 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos oficialiojo leidinio priede buvo paskelbtas skelbimas apie konkursą.
14 Konkurso dalyviams, be kita ko, buvo nustatytos techninių pajėgumų, nepriekaištingumo ir mokumo sąlygos. Kitos sąlygos buvo susijusios su pačiu pasiūlymu, be kita ko, kiek tai susiję su kartu pateikiamais įrodymais. Lemiamas kriterijus yra žemiausia kaina.
15 Skelbimas apie konkursą buvo pakeistas 2007 m. liepos 23 dieną.
16 Pasiūlymai turėjo būti pateikti iki 2007 m. rugsėjo 19 d.; tą dieną buvo atplėšti pasiūlymų vokai ir provincija šiuo klausimu surašė protokolą. Šiame akte buvo, be kita ko, nurodyta, kad dalyviai pateikė pasiūlymus ir kad pasiūlymą už mažiausią kainą 1 117 200 eurų pateikė Maschinenfabrik Emmen BV (toliau – MFE), o Combinatie, pasiūliusi 1 123 400 eurų kainą, liko antroje vietoje.
17 2007 m. spalio 2 d. raštu provincija pranešė Combinatie ketinanti sudaryti sutartį su MFE, nes ši pasiūliusi mažiausią kainą, kiti motyvai nebuvo nurodyti.
18 2007 m. spalio 9 d. Combinatie pranešė nesutinkanti su tokiu sprendimu, nes yra rimtų abejonių, ar MFE atitinka nustatytus sutarties sudarymo kriterijus. Po šio laiško įvyko pokalbis telefonu su provicijos skyriumi, per kurį buvo aptarta, ar teises perėmusi įmonė gali pasinaudoti ankstesnės įmonės rekomendacijomis.
19 2007 m. spalio 18 d. Combinatie pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo provincijai Rechtbank Assen laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui ir prašė nuspręsti, kad MFE pateikė negaliojantį pasiūlymą, kad Combinatie pasiūlė mažiausią kainą ir kad provincija turi sudaryti sutartį su Combinatie.
20 2007 m. lapkričio 1 d. raštu provincija pranešė visiems konkurso dalyviams, kad ji nusprendė nutraukti konkursą, nes jos tarnyboms atlikus viešojo pirkimo procedūros patikrinimą buvo nustatyta tokių trūkumų, dėl kurių negalima jos tęsti. Pagal šį raštą pagrindiniai trūkumai buvo šie: pirma, reikalavimas dėl patirties buvo sumažintas nuo 60 % iki 50 %, o apyvartos reikalavimas – nuo 150 % iki 125 %; antra, apyvartos referencinis laikotarpis buvo prailgintas nuo trejų iki penkerių metų; trečia, reikalavimas dėl patirties buvo pakeistas taip, kad jis nevisiškai atitiko pirminį reikalavimą; ketvirta, šie pakeitimai buvo paskelbti interneto svetainėje www.aanbestedingskalender.nl, o ne toje svetainėje, kurioje buvo paskelbtas skelbimas apie konkursą, t. y. www.ted.europa.eu. Šiame rašte provincija nurodė, kad ji svarsto naujo konkurso galimybę.
21 Combinatie nusprendė, kad 2007 m. lapkričio 1 d. rašto nepakako, kad ji atsiimtų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet vis dėlto ji pakeitė reikalavimus.
22 2007 m. lapkričio 9 d. MFE įstojo į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo provincijos pusėje, reikalaudama, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas sutartį skirtų jai.
23 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimu Rechtbank Assen laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad MFE argumentai įtikino, bent jau remiantis per sutarties sudarymo procedūrą pateiktais ir per posėdį aptartais dokumentais, kad jai galima paskirti atlikti darbus, kuriuos anksčiau atliko Machinefabriek Hidding BV, 2005 m. tapusi Synmet Engineering & Production BV. Taip pat laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas konstatavo, kad MFE atitiko provincijos skelbime dėl konkurso nustatytas sąlygas ir laiku pateikė reikalingą informaciją, kad turėjo pakakti parašo ant MFE atstovo pateiktos K formos deklaracijos ir kad MFE pateikė mažiausios kainos pasiūlymą.
24 Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas teisingai teigė, kad provincija veikė nenuosekliai nustatydama apyvartos ir patirties kriterijus ir kad skelbimas apie konkursą buvo pakeistas iš esmės. Tačiau jis teigė, kad pakeitimai buvo padaryti ankstyvoje sutarties sudarymo procedūros stadijoje, kad neatrodo, jog pakeitimai buvo palankūs kuriam nors dalyviui, ir tretieji asmenys nepateikė pasiūlymų po pakeitimų. Šiomis aplinkybėmis laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad pakeitimai nebuvo tokie svarbūs, kad būtų galima daryti išvadą, jog konkursas nebuvo pakankamai skaidrus.
25 Dėl lygiavertiškumo ir teisinio saugumo principų bei dėl sąžiningumo prieš sudarant sutartį laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad provincija negalėjo šioje sutarties sudarymo procedūros stadijoje po antro skelbimo apie konkursą sudaryti sutarties dėl tų pačių darbų su kita įmone, o ne su ta, kuri atitiko pirmajame skelbime nustatytas sąlygas.
26 Todėl laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas uždraudė provincijai sudaryti sutartį su kita įmone nei MFE ir paskelbė šį sprendimą įsigaliojančiu nedelsiant.
27 2007 m. gruodžio 3 d. provincija sudarė sutartį su MFE.
28 2007 m. gruodžio 11 d. Combinatie pateikė apeliacinį skundą Gerechsthof Leeuwarden, reikalaudama panaikinti 2007 m. lapkričio 28 d. laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimą.
29 2008 m. sausio 30 d. tarpiniu sprendimu Gerechsthof Leeuwarden atmetė šį prašymą motyvuodamas tuo, kad MFE turėjo saugotiną interesą dėl laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimo vykdymo.
30 Gerechtshof Leeuwarden nusprendė, kad sutartis tuo metu sudaryta tarp provincijos ir MFE turėjo būti laikoma teisiškai galiojančia ir kad, išskyrus konkrečius atvejus, vien faktas, kad konkurso paskelbimo procedūra turėjo trūkumų, neleidžia ginčyti šio galiojimo. Gerechtshof nusprendė, kad vienintelis ieškinys, kurį dar galėtų pareikšti Combinatie, jei būtų nustatytas viešųjų pirkimų teisės pažeidimas, būtų ieškinys dėl žalos atlyginimo.
31 2007 m. gruodžio 19 d. Combinatie pateikė apeliacinį skundą dėl laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimo, siekdama jį panaikinti ir gauti sutartį. Ji atsiėmė šį skundą sužinojusi apie 2008 m. sausio 30 d. Gerechtshof Leeuwarden tarpinį sprendimą ir nusprendė pareikšti ieškinį Rechtbank Assen dėl žalos atlyginimo prisiteisimo iš provincijos. Raštas parašytas 2008 m. vasario 29 dieną.
32 Dėl šio ieškinio Rechtbank Assen nusprendė, kad 2007 m. lapkričio 1 d. sprendimas, kuriuo provincija nusprendė atšaukti 2007 m. spalio 2 d. sprendimą sudaryti sutartį ir paskelbti naują konkursą, yra vienintelis teisingas viešųjų pirkimų teisės taikymas. Jis mano, kad provincija negalėjo sumažinti patirties reikalavimo nuo 60 % iki 50 % ir apyvartos reikalavimo nuo 150 % iki 125 %, negalėjo pratęsti apyvartos apskaičiavimo referencinio laikotarpio nuo 3 iki 5 metų ir turėjo paskelbti skelbimo dėl viešojo pirkimo pakeitimus toje pačioje interneto svetainėje, kurioje buvo paskelbtas skelbimas. Rechtbank Assen paskelbė, kad dėl šių priežasčių jis ketina priimti galutinį sprendimą, kuris pakeis laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimą. Rechtbank Assen nusprendė: kadangi sutartis jau buvo sudaryta ir darbai pradėti, gal net jau baigti, įmanoma tik priteisti žalos atlyginimą Combinatie.
33 Rechtbank Assen svarsto, ar neteisėtas aktas turi būti priskirtas provincijai, atsižvelgiant į aplinkybes ir teisinę teisminės apsaugos struktūrą, kuriomis jis priimtas. Šio teismo nuomone, svarbus provincijos nurodytas socialinis interesas ir laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimas bei Nyderlandų įstatymų leidėjo pasirinkimas nustatyti tokią teisminės apsaugos sistemą gali būti pateisinimas.
34 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Assen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 ir 3 dalys bei 2 straipsnio 1 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad šių nuostatų nesilaikoma, jei nacionalinio teismo suteiktina teisinė apsauga ginčuose dėl Europos teisės viešųjų pirkimų apsunkinama tuo, jog sistemoje, kurioje jurisdikciją priimti tą patį sprendimą ir nustatyti jo pasekmes gali turėti ir administracinis, ir civilinis teismai, tuo pačiu metu šie teismai gali priimti vienas kitam prieštaraujančius sprendimus?
b) Ar šiuo atžvilgiu leistina tai, kad administracinis teismas gali priimti sprendimą tik dėl sprendimo dėl viešojo pirkimo, ir, jei taip, kodėl ir (arba) kokiomis sąlygomis?
c) Ar šiuo atžvilgiu leistina tai, kad Algemene wet bestuursrecht, reglamentuojančiame bendruosius kreipimosi į administracinį teismą principus, numatyta, jog tokio skundo negalima pateikti tuomet, kai kalbama apie perkančiosios organizacijos sprendimą sudaryti sutartį dėl darbų su vienu iš dalyvių, ir, jei taip, kodėl ir (arba) kokiomis sąlygomis?
d) Ar šiuo atžvilgiu svarbus atsakymas į (antrąjį) klausimą?
2. a) Ar Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 ir 3 dalys bei 2 straipsnio 1 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad šių nuostatų nesilaikoma, jei, siekiant skubaus sprendimo, galima pasinaudoti tik viena procedūra, kuriai būdinga tai, jog ji iš principo orientuota į skubios priemonės priėmimą, joje advokatai nepasikeičia pastabomis, iš esmės negali būti administruojami įrodymai ir netaikomos teisinės įrodinėjimo taisyklės?
b) Jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar tas pats pasakytina ir tuomet, kai teismo sprendimu teisiniai santykiai nenustatomi galutinai ir šis sprendimas nėra sprendimo priėmimo procedūros, kurioje priimamas toks galutinis sprendimas, dalis?
c) Ar šiuo atžvilgiu reikšminga tai, kad teismo sprendimas privalomas tik proceso šalims, nors gali būti ir kitų suinteresuotųjų asmenų?
3. Ar su Direktyva 89/665 suderinama tai, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nurodo perkančiajai organizacijai priimti sprendimą dėl viešojo pirkimo, kuris vėliau, nagrinėjant bylą iš esmės, pripažįstamas prieštaraujančiu Europos viešųjų pirkimų nuostatoms?
4. a) Jeigu būtų neigiamai atsakyta (į trečiąjį klausimą), ar tokioje situacijoje perkančioji organizacija laikytina atsakinga ir, jei taip, kokiu būdu?
b) Ar ji taip pat atsakinga, jei į (trečiąjį) klausimą būtų atsakyta teigiamai?
c) Jei ši organizacija turi atlyginti žalą, ar Bendrijos teisėje įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis ši žala turi būti nustatoma ir apskaičiuojama, ir, jei taip, kokie tie kriterijai?
d) Jei perkančiosios organizacijos negalima laikyti atsakinga, ar tuomet pagal Bendrijos teisę galima nustatyti kitą asmenį, kuris būtų atsakingas, ir kokiu pagrindu?
5. Jeigu pagal nacionalinę teisę arba remiantis atsakymais į pirmiau išdėstytus klausimus pasirodytų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga įgyvendinti civilinę atsakomybę, ką tokiu atveju privalo daryti nacionalinis teismas?
Dėl prejudicinių klausimų
Preliminarios pastabos
35 Pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma sutarčių sudarymo procedūroms, patenkančioms į Direktyvos 71/305, kurią pakeitė Direktyva 93/37, o šią – Direktyva 2004/18, taikymo sritį.
36 Pagal Direktyvos 2004/18 7 straipsnio c punktą ši direktyva buvo taikoma – tiek skelbimo apie viešąjį pirkimą paskelbimo dieną, tiek sutarties sudarymo pagrindinėje byloje dieną – viešosioms darbų pirkimo sutartims, kurių vertė be PVM lygi 5 278 000 eurų ar didesnė.
37 Pagal sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūroje laimėjusio pasiūlymo, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, suma su PVM sudarė 1 117 200 eurų.
38 Todėl kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje aptariama sutartis patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį.
39 2009 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 5 dalį pateikė prašymą išaiškinti, siekiant patikslinti pagrindinėje byloje nustatytą sutarties vertę ir, konkrečiau kalbant, patikslinti, ar ši sutartis susijusi su darbu šios direktyvos 9 straipsnio 5 dalies a punkto prasme, t. y. ar reikia atsižvelgti į visą numatomą darbo vertę.
40 2010 m. sausio 28 d. laišku, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. vasario 2 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagrindinėje byloje aptariama sutartis susijusi su darbais, kurie yra dalis didesnio projekto, t. y. Erica–Ter Apel laivybos kanalo rekonstrukcija, kurio numatyta vertė 6 100 000 eurų.
41 Iš šio atsakymo galima daryti išvadą, kad pagrindinėje byloje aptariama sutartis susijusi su darbų pagal Direktyvos 2004/18 9 straipsnio 5 dalies a punktą, kurių bendra suma viršija nustatytą jos taikymo ribą, dalimi. Todėl reikia nuspręsti, kad sutartis patenka į šios direktyvos, taigi ir Direktyvos 89/665 taikymo sritį.
Dėl pirmojo klausimo
42 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl būsimo teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (visų pirma žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 59 punktą ir 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Elshani, C‑459/07, Rink. p. I‑2759, 40 punktą).
43 Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad negali priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. minėtų sprendimų Bosman 61 punktą ir Elshani 41 punktą).
44 Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, pirmasis klausimas pagrįstas prielaida, kad atsižvelgiant į nacionalinę teisę tiek administracinis, tiek civilinis teismas gali turėti jurisdikciją dėl to paties sprendimo, priimto sudarant viešojo pirkimo sutartį, o todėl gali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys teismų sprendimai.
45 Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktų Nyderlandų vyriausybės ir Europos Bendrijų Komisijos pastabų matyti, kad pagal Nyderlandų teisę paprastai civilinis teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo. Pagal šias pastabas šioje srityje jurisdikciją turi administracinis teismas tik jei tai numato konkretus įstatymas. Tokiu atveju jis turėtų išimtinę jurisdikciją. Pagal Nyderlandų teisę neįmanoma, kad tiek administracinis, tiek civilinis teismas turėtų jurisdikciją dėl to paties ginčo, susijusio su viešojo pirkimo sutarties sudarymu.
46 Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, negali aiškinti nacionalinės teisės nuostatų (žr. 1976 m. spalio 13 d. Sprendimo Saieva, 32/76, Rink. p. 1523, 7 punktą; 1984 m. spalio 9 d. Sprendimo Heineken Brouwerijen, 91/83 ir 127/83, Rink. p. 3435, 10 punktą ir 1993 m. spalio 20 d. Sprendimo Phil Collins ir kt., C‑92/92 ir C‑326/92, Rink. p. I‑5145, 13 punktą).
47 Tačiau aišku, kad pagrindinėje byloje nėra jokios rizikos, jog bus priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai dėl administracinio teismo dalyvavimo, nes visas procesas vyksta civiliniame teisme.
48 Pagal Teisingumo Teismo turimą informaciją Sąjungos teisės išaiškinimas, kurio prašoma pirmuoju klausimu, neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos dalyku.
49 Todėl pirmąjį klausimą reikia laikyti nepriimtinu.
Dėl antrojo klausimo
50 Antrojo klausimo a dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 89/665 draudžia sistemą, kai, siekiant skubaus sprendimo, galima pasinaudoti tik viena procedūra, kuriai būdinga tai, jog ji iš principo orientuota į skubios priemonės priėmimą, joje advokatai neturi teisės pasikeisti pastabomis, įrodymai iš esmės gali būti pateikti tik raštu ir netaikomos teisinės įrodinėjimo taisyklės.
51 Reikia priminti, kaip pabrėžiama Direktyvos 89/665 penktoje konstatuojamojoje dalyje, kad dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūrų trumpumo Sąjungos teisės nuostatų pažeidimai turi būti nagrinėjami skubiai.
52 Atsižvelgiant į šį tikslą Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad sprendimai, kurie gali pažeisti Sąjungos teisę dėl viešųjų pirkimų arba nacionalines tą teisę įgyvendinančias taisykles, galėtų būti veiksmingai ir, svarbiausia, kuo greičiau apsvarstyti.
53 Konkrečiau kalbant, šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės numatytų peržiūros procedūras, leidžiančias „kuo anksčiau imtis tarpinių priemonių, kuriomis siekiama atitaisyti tariamą konkrečių interesų pažeidimą arba užkirsti kelią jų tolesniam pažeidimui“.
54 Tos pačios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įgaliojimai gali būti suteikti atskiroms institucijoms, atsakingoms už skirtingus peržiūros procedūros aspektus, tai reiškia, kad valstybės narės atskiroms institucijoms gali suteikti įgaliojimus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atlyginti žalą.
55 Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pačiose peržiūros procedūrose neprivalo būti automatiško sutarties sudarymo procedūros, su kuria jos susijusios, sustabdymo poveikio. Iš to matyti, kad ši direktyva leidžia valstybėms narėms savo nacionalinės teisės aktuose numatyti, kad esant reikalui galima prašyti taikyti sustabdymo priemones procedūrose, kurios skiriasi nuo tos, kuri susijusi su viešųjų pirkimų sutarties sudarymo procedūros esme.
56 Šios direktyvos 2 straipsnio 4 dalyje pabrėžiama, kad sprendimas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių neturi įtakos visoms kitoms asmens, prašančio taikyti tokias priemones, pretenzijoms, įskaitant galimybę nagrinėti bylą iš esmės atskirai nuo proceso, susijusio su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
57 Reikia nuspręsti, kad Direktyva 89/665 valstybėms narėms suteikiama diskrecija pasirinkti joje numatytas procesines garantijas ir su jomis susijusius formalumus.
58 Reikia priminti, kad pagrindinėje byloje aptariamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros charakteristikos būdingos procedūroms, kuriomis siekiama kuo anksčiau imtis tarpinių priemonių, atitinkančių numatytąsias Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 1 dalies a punkte.
59 Iš to, kas minėta, matyti, kad Direktyva 89/665 nedraudžiama sistema, kai, siekiant skubaus sprendimo, galima pasinaudoti tik viena procedūra, kuriai būdinga tai, jog ji iš principo orientuota į skubios priemonės priėmimą, joje advokatai neturi teisės pasikeisti pastabomis, įrodymai iš esmės gali būti pateikti tik raštu ir netaikomos teisinės įrodinėjimo taisyklės.
60 Antrojo klausimo b dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar minėta analizė taikoma, kai sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisiniai santykiai nenustatomi galutinai ir šis sprendimas nėra sprendimo priėmimo procedūros, kurioje priimamas toks galutinis sprendimas, dalis.
61 Pagal savo pobūdį laikinosios apsaugos priemonės galutinai nenustato teisinių santykių. Be to, sprendimo priėmimo proceso, per kurį priimta ši priemonė, poveikis kyla iš atitinkamos valstybės vidaus teisės sistemos. Todėl Direktyva 89/665 nedraudžia taikyti tokios priemonės.
62 Antrojo klausimo c dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar reikšminga tai, kad sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomas tik proceso šalims, nors gali būti ir kitų suinteresuotųjų asmenų.
63 Ši klausimo dalis pagrįsta prielaida, kurios nėra pagrindinėje byloje. Iš tiesų šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra nebuvo taikoma tik ieškovei ir atsakovei, t. y. Combinatie ir provincijai. Atvirkščiai, į bylą ginti savo interesų galėjo įstoti trečiasis suinteresuotasis asmuo, t. y. MFE, be kita ko, sėkmingai.
64 Todėl į šią klausimo dalį atsakyti nereikia.
65 Atsižvelgiant į minėtus svarstymus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 2 straipsnio 1 ir 6 dalimis nedraudžiama sistema, kai, siekiant skubaus sprendimo, galima pasinaudoti tik viena procedūra, kuriai būdinga tai, kad ji iš principo orientuota į skubios priemonės priėmimą, joje advokatai neturi teisės pasikeisti pastabomis, įrodymai iš esmės gali būti pateikti tik raštu ir netaikomos teisinės įrodinėjimo taisyklės ir kad sprendimas galutinai nenustato teisinių santykių ir nėra sprendimo priėmimo proceso, kuriame priimamas galutinis sprendimas, dalis.
Dėl trečiojo klausimo
66 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 89/665 turi būti aiškinama taip, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nurodo perkančiajai organizacijai priimti sprendimą dėl viešojo pirkimo, kuris vėliau, nagrinėjant bylą iš esmės, pripažįstamas prieštaraujančiu Direktyvai 2004/18.
67 Kaip priminta šio sprendimo 42 punkte, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikto klausimo svarbą.
68 Trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas pagrįstas prielaida, kad pagrindinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nurodo perkančiajai organizacijai sudaryti sutartį su MFE.
69 Pagal teiginius, esančius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime, ši prielaida netiksli. Kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas uždraudė provincijai sudaryti sutartį su kita įmone nei MFE. Tačiau iš bylos dokumentų nematyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nurodė provincijai sudaryti sutartį su MFE.
70 Šiuo atžvilgiu, atsakydamos į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, Combinatie, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad provincija galėjo veikti ir kitaip pagal 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o nebūtinai pagrindinėje byloje sudarydama sutartį su MFE.
71 Be to, iš Teisingumo Teismo gautų atsakymų matyti, kad provincija galėjo atsisakyti sudaryti sutartį arba pareikšti ieškinį dėl esmės ar pateikti apeliacinį skundą dėl 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba galiausiai prieš sudarydama sutartį laukti, kol galbūt apeliacinį skundą dėl šio sprendimo pateiks Combinatie.
72 Kalbant apie šią ketvirtąją galimybę, iš bylos medžiagos matyti, kad Combinatie iš tiesų 2007 m. gruodžio 11 d. pateikė skundą dėl sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o provincija sudarė sutartį su MFE 2007 m. gruodžio 3 dieną.
73 Iš to matyti, kad prielaida, pagal kurią laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas perkančiajai organizacijai nurodė sudaryti viešųjų pirkimų sutartį, pagrindinėje byloje nepasitvirtina.
74 Siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia performuluoti trečiąjį klausimą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar Direktyva 89/665 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui, norinčiam priimti laikinąją apsaugos priemonę, Direktyvą 2004/18 aiškinti taip, kad vėliau bylą nagrinėjantis iš esmės teisėjas nuspręstų, jog šis aiškinimas klaidingas.
75 Kaip pabrėžta šio sprendimo 52–54 punktuose, Direktyva 89/665 valstybėms narėms nurodo taikyti peržiūros procedūras sprendimams, kurie gali pažeisti Sąjungos teisę dėl viešųjų pirkimų arba nacionalines tą teisę įgyvendinančias taisykles.
76 Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokias peržiūros procedūras gali atlikti atskiros institucijos, atsakingos už skirtingas peržiūros procedūras iš esmės, kaip antai už ieškinius dėl žalos atlyginimo.
77 Atsižvelgiant į galimybę remtis tokia sistema, negalima atmesti galimybės, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas ir bylą iš esmės nagrinėjantis teisėjas, kuris vėliau nagrinės tą pačią bylą, gali skirtingai aiškinti taikytinas Sąjungos teisės nuostatas. Pirma, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali turėti priimti sprendimą skubos tvarka, kai tiek įrodymų surinkimas, tiek šalių reikalavimų nagrinėjimas yra būtinai bendresnis nei vykstant bylos nagrinėjimui iš esmės. Antra, laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimu, priešingai nei bylą nagrinėjančio iš esmės, nesiekiama galutinai išspręsti klausimo dėl jam pateiktų reikalavimų, bet siekiama laikinai apsaugoti esamus interesus, jei reikia juos suderinant.
78 Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino specialų laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo misijos pobūdį Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies a punkte ir 4 dalyje, būtent pabrėždamas laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nustatytų priemonių laikiną pobūdį.
79 Šioje direktyvoje numatytai peržiūros procedūrai būdinga, kad bylą iš esmės nagrinėjantis teisėjas gali Sąjungos teisę ir, be kita ko, Direktyvą 2004/18 aiškinti kitaip nei laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas. Toks aiškinimų skirtumas nereiškia, kad tokia teismų sistema, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, neatitinka Direktyvos 89/665 reikalavimų.
80 Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyva 89/665 turi būti aiškinama taip, jog ji nedraudžia, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, norėdamas priimti laikinąją apsaugos priemonę, Direktyvą 2004/18 aiškintų taip, kad vėliau bylą nagrinėjantis iš esmės teisėjas nuspręstų, jog šis aiškinimas klaidingas.
Dėl ketvirtojo klausimo
81 Ketvirtojo klausimo a ir b dalimis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti, ar perkančioji organizacija turi būti laikoma atsakinga priėmusi sprendimą sudaryti sutartį po laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimo šiuo klausimu ir kai šis sprendimas vėliau per bylos nagrinėjimą iš esmės buvo pripažintas nesuderinamu su Sąjungos nuostatomis viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje.
82 Šie klausimai pagrįsti prielaida, pagal kurią pagrindinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas perkančiajai organizacijai nurodė sudaryti sutartį su tam tikru ūkio subjektu.
83 Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 69–73 punktuose, ši prielaida nepasitvirtina pagrindinėje byloje.
84 Šiomis aplinkybėmis nereikia atsakyti į ketvirtojo klausimo a ir b dalis.
85 Ketvirtojo klausimo c dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, jei ši organizacija turi atlyginti žalą dėl Sąjungos teisės viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje pažeidimo, ar Sąjungos teisėje įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis ši žala turi būti nustatoma ir apskaičiuojama, ir, jei taip, kokie tie kriterijai.
86 Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punkte aiškiai nurodyta, kad valstybės narės turi numatyti galimybę priteisti atlyginti nuostolius Sąjungos teisės nuostatų viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje pažeidimą patyrusiems asmenims, bet jame nėra tiksliai nurodytos nei sąlygos, kuriomis perkančioji institucija gali būti laikoma atsakinga, nei kaip nustatyti žalos, kurios gali būti reikalaujama, sumą.
87 Šioje nuostatoje konkretinamas valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą pažeidus Sąjungos teisę principas. Pagal po Direktyvos 89/665 priėmimo plėtotą, bet jau nusistovėjusią teismo praktiką šis principas būdingas Sąjungos teisės sistemai. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, jos pažeidimas yra pakankamai rimtas ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Francovich ir kt., C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357, 35 punktas; 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, Rink. p. I‑1029, 31 ir 51 punktai bei 2009 m. kovo 24 d. Sprendimo Danske Slagterier, C‑445/06, Rink. p. I‑2119, 19 ir 20 punktai).
88 Šiuo metu Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su viešųjų pirkimų sutarčių sudarymu, nėra nustatyta detalių kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti nustatoma ir apskaičiuojama žala.
89 Kalbant apie Sąjungos teisės aktus reikia priminti, kad Direktyva 89/665 buvo labai pakeista 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB (OL L 335, p. 31), priimta po to, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės. Tačiau šiuo klausimu Sąjungos teisės aktų leidėjas nepriėmė nuostatų.
90 Nesant Sąjungos nuostatų šioje srityje, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatyti kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatoma ir apskaičiuojama žala, atsiradusi dėl Sąjungos teisės viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje pažeidimo (pagal analogiją žr. 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo GAT, C‑315/01, Rink. p. I‑6351, 46 punktą ir 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Strabag ir kt., C‑314/09, Rink. p. I‑0000, 33 punktą), kad būtų laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04–C‑298/04, Rink. p. I‑6619, 98 punktą).
91 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (visų pirma žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral, 33/76, Rink. p. 1989, 5 punktą; 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 43 punktą; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 46 punktą ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Bulicke, C‑246/09, Rink. p. I‑0000, 25 punktą).
92 Todėl į ketvirtojo klausimo c dalį reikia atsakyti: kiek tai susiję su valstybės atsakomybe už privatiems asmenims padarytą žalą pažeidus Sąjungos teisę, nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, jos pažeidimas yra pakankamai rimtas ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir asmenų patirtos žalos. Nesant Sąjungos nuostatų šioje srityje, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, laikantis šių sąlygų, turi būti nustatyti kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatoma ir apskaičiuojama žala, atsiradusi dėl Sąjungos teisės viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje pažeidimo, jeigu laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
93 Atsižvelgiant į šį atsakymą, nereikia atsakyti į ketvirtojo klausimo b dalį.
Dėl penktojo klausimo
94 Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ką turi daryti nacionalinis teismas, jei pasirodytų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga įgyvendinti atsakomybę.
95 Atsižvelgiant į atsakymus į pirmesnius klausimus ir į bylos medžiagą, niekas nerodo, kad taip būtų pagrindinėje byloje.
96 Todėl į šį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
97 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB, 1 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir 2 straipsnio 1 ir 6 dalimis nedraudžiama sistema, kai, siekiant skubaus sprendimo, galima pasinaudoti tik viena procedūra, kuriai būdinga tai, kad ji iš principo orientuota į skubios priemonės priėmimą, joje advokatai neturi teisės pasikeisti pastabomis, įrodymai iš esmės gali būti pateikti tik raštu ir netaikomos teisinės įrodinėjimo taisyklės ir kad sprendimas galutinai nenustato teisinių santykių ir nėra sprendimo priėmimo proceso, kuriame priimamas galutinis sprendimas, dalis.
2. Direktyva 89/665, iš dalies pakeista Direktyva 92/50, turi būti aiškinama taip, jog ji nedraudžia, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, norėdamas priimti laikinąją apsaugos priemonę, 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo aiškintų taip, kad vėliau bylą iš esmės nagrinėjantis teisėjas nuspręstų, jog šis aiškinimas klaidingas.
3. Kiek tai susiję su valstybės atsakomybe už privatiems asmenims padarytą žalą pažeidus Sąjungos teisę, nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, jos pažeidimas yra pakankamai rimtas ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir asmenų patirtos žalos. Nesant Sąjungos nuostatų šioje srityje, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, laikantis šių sąlygų, turi būti nustatyti kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatoma ir apskaičiuojama žala, atsiradusi dėl Sąjungos teisės viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje pažeidimo, jeigu laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
Parašai.