Language of document : ECLI:EU:C:2010:319

GENERALINIO ADVOKATO

Ján MAZÁK NUOMONĖ,

pateikta 2010 m. liepos 7 d.(1)

Bylos C‑188/10 ir C‑189/10

Aziz Melki IR Sélim Abdeli

(Cour de cassation (Prancūzija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Bendrieji Sąjungos teisės principai – Privalomas išankstinis kreipimasis į Konstitucinę Tarybą, kai preziumuojama vidaus teisės nuostatos neatitiktis Konstitucijai kyla dėl jos prieštaravimo Sąjungos teisės nuostatoms – Įtakos teisei ar pareigai kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį nebuvimas – Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę – Laisvas asmenų judėjimas – Asmenų kontrolės prie vidaus sienų nebuvimas – SESV 67 ir 72 straipsniai – Reglamentas (EB) Nr. 562/2006 – 20 ir 21 straipsniai“





I –    Įžanga

1.        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 67 ir SESV 267 straipsnių aiškinimu. Pirmasis Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktas klausimas susijęs su 2009 m. gruodžio 10 d. Prancūzijos organinio įstatymo Nr. 2009-1523 dėl Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 61-1 straipsnio taikymo (loi organique française nº 2009-1523, du 10 décembre 2009, relative à l’application de l’article 61‑1 de la Constitution de la République française), kuriuo įtvirtinamas „prioritetinis konstitucingumo klausimas“, atitiktimi SESV 267 straipsniui. Šis naujas mechanizmas yra 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojusios konstitucinės reformos, kuria įtvirtinama įstatymų nuostatų konstitucingumo kontrolė a posteriori, rezultatas. Kasacinis teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar SESV 267 straipsniu draudžiami 1958 m. lapkričio 7 d. Nutarimo Nr. 58-1067 dėl organinio įstatymo dėl Konstitucinės Tarybos (l’ordonnance nº 58‑1067, du 7 novembre 1958, portant loi organique sur le Conseil constitutionnel), iš dalies pakeisto Prancūzijos organiniu įstatymu Nr. 2009-1523 (toliau – Nutarimas Nr. 58-1067), 23-2 ir 23-5 straipsniai, kuriais nacionaliniai teismai įpareigojami pirmumo tvarka spręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Prancūzijos Respublikos Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei.

2.        Antrasis pateiktas klausimas susijęs su Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos, kuria joje nurodytoms policijos tarnyboms leidžiama tikrinti bet kurio asmens tapatybę Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9, toliau – 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašyta konvencija) šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, atitiktimi SESV 67 straipsniui, kuriame numatytas asmenų kontrolės prie vidaus sienų panaikinimas.

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

3.        Pagal 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 105, p. 1), 20 straipsnį:

„Vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant jų pilietybės, kertant sieną netikrinami.“

4.        Šio reglamento 21 straipsnyje „Patikrinimas teritorijoje“ numatyta:

„Kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos:

a)      valstybių narių kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną; tai taip pat taikoma pasienio ruožuose. Kaip apibrėžta pirmajame sakinyje, visų pirma naudojimasis policijos įgaliojimais negali būti laikomas lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, kai policijos priemonės:

i)      nėra skirtos sienų kontrolei;

ii)      yra grindžiamos bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui, ir jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu;

iii)  yra parengtos ir vykdomos aiškiai skirtingai nuo sistemingų asmenų patikrinimų kertant išorės sienas;

iv)      vykdomos kaip patikrinimai vietoje;

b)      asmenų patikrinimui saugumo tikslais, kurį pagal kiekvienos valstybės narės teisės aktus uostuose ir oro uostuose vykdo kompetentingos institucijos, uosto arba oro uosto pareigūnai arba vežėjai, jeigu lygiai taip pat tikrinami ir asmenys, keliaujantys valstybėje narėje;

c)      valstybės narės galimybei teisės aktais nustatyti prievolę turėti ar nešiotis dokumentus;

d)      trečiosios šalies piliečių prievolei pranešti apie savo buvimą valstybės narės teritorijoje pagal Šengeno konvencijos 22 straipsnio nuostatas.“

5.        Šio reglamento 37 straipsnyje „Informacija, kurią turi pateikti valstybės narės“ numatyta:

„Iki 2006 m. spalio 26 d. valstybės narės praneša Komisijai apie nacionalines nuostatas, susijusias su 21 straipsnio c ir d punktais <...>.

Valstybių narių pranešama informacija skelbiama Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje.“

6.        Remdamasi Reglamento Nr. 562/2006 37 straipsniu, Prancūzijos Respublika perdavė tokį tekstą, susijusį su pareiga turėti ir nešiotis leidimus ir dokumentus, kaip numatyta šio reglamento 21 straipsnio c punkte:

„Prancūzijos teisės aktuose ši pareiga numatyta Užsieniečių atvykimo ir buvimo bei prieglobsčio teisės kodekso (Code de l’entrée et du séjour des étrangers et du droit d’asile (Ceseda)) L.611‑1 straipsnyje, pagal kurį, nepaisant bet kokios asmens tapatybės kontrolės, užsienio piliečiai turi bet kada kriminalinės policijos pareigūnų bei jiems pavaldžių ir jų prižiūrimų kriminalinės policijos tarnautojų ir jaunesniųjų tarnautojų reikalavimu pateikti dokumentus, su kuriais jiems leidžiama judėti ar gyventi Prancūzijos teritorijoje(2).“

B –    Nacionalinė teisė

7.        Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 61-1 straipsnyje nustatyta:

„Jei teismo nagrinėjamoje byloje teigiama, kad įstatymo nuostata pažeidžia Konstitucijoje garantuojamas teises ir laisves, Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo kreipimusi šis klausimas gali būti nustatytais terminais perduotas Konstitucinei Tarybai.

Šio straipsnio taikymo sąlygos nustatomos organiniu įstatymu.“

8.        Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnyje nustatyta:

„Nuostata, pagal 61 straipsnį pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, negali būti nei skelbiama, nei taikoma.

Nuostata, pagal 61-1 straipsnį pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, netenka galios nuo Konstitucinės Tarybos sprendimo paskelbimo ar jame nurodytos kitos datos. Konstitucinė Taryba nustato tokios nuostatos sukeltų padarinių ginčijimo sąlygas ir apribojimus.

Konstitucinės Tarybos sprendimai neskundžiami. Jie privalomi valdžios, valdymo ir teisminėms institucijoms.“

9.        Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 88‑1 straipsnyje skelbiama:

„Prancūzijos Respublika dalyvauja Europos Sąjungoje, kurią sudaro valstybės, laisva valia pasirinkusios kartu vykdyti tam tikrą savo kompetenciją pagal Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo redakcijas po 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašytos sutarties.“

10.      Organinio įstatymo Nr. 2009-1523 1 straipsnyje numatyta:

„Į 1958 m. lapkričio 7 d. Nutarimą dėl organinio įstatymo dėl Konstitucinės Tarybos II antraštinę dalį po II skyriaus įtraukiamas šis IIa skyrius:

IIa skyrius

Prioritetinis konstitucingumo klausimas

1 skirsnis

Procesui teismuose, kurių sprendimus galima skųsti Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, taikomos nuostatos

23-1 straipsnis − Teismuose, kurių sprendimus galima skųsti Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, pareiškimas, kad įstatymo nuostata pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės, turi būti pateikiamas atskiru dokumentu, nurodant motyvus, antraip jis yra nepriimtinas. Pirmą kartą tokį pareiškimą leidžiama pateikti taip pat vykstant apeliaciniam procesui. Teismas negali jo nagrinėti savo iniciatyva. <…>

23-2 straipsnis − Teismas nedelsdamas priima motyvuotą sprendimą dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui. Klausimas perduodamas, jei įvykdytos šios sąlygos:

1)      ginčijama nuostata taikoma ginčui ar procesui arba sudaro baudžiamojo persekiojimo pagrindą;

2)      ji nebuvo pripažinta atitinkančia Konstituciją ankstesnio Konstitucinės Tarybos sprendimo motyvuose ir rezoliucinėje dalyje, nebent pasikeitė aplinkybės;

3)      klausimas yra svarbus.

Bet kuriuo atveju, gavęs pareiškimą, kuriame ginčijama įstatymo nuostatos atitiktis Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei Prancūzijos tarptautiniams įsipareigojimams, teismas turi pirmumo tvarka spręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui.

Sprendimas dėl klausimo perdavimo persiunčiamas Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui per aštuonias dienas nuo jo paskelbimo kartu su šalių pareiškimais ir reikalavimais. Šis sprendimas neskundžiamas. Atsisakymas perduoti klausimą gali būti ginčijamas tik skundžiant sprendimą, kuriuo išsprendžiamas visas ginčas ar jo dalis.

<…>

2 skirsnis

Procesui Valstybės Taryboje ir Kasaciniame teisme taikomos nuostatos

23-4 straipsnis – Per tris mėnesius nuo pagal 23-2 straipsnį arba 23-1 straipsnio paskutinę pastraipą perduoto klausimo gavimo Valstybės Taryba arba Kasacinis teismas priima sprendimą dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai. Klausimas perduodamas, jei tenkinamos 23-2 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos ir klausimas yra naujas ar svarbus.

23-5 straipsnis − Pareiškimas, kad įstatymo nuostata pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės gali būti pateikiamas Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje, net jeigu jis pateikiamas pirmą kartą kasaciniame procese. Toks pareiškimas turi būti pateiktas atskiru dokumentu, nurodant motyvus, antraip jis yra nepriimtinas. Teismas negali jo nagrinėti savo iniciatyva.

Bet kuriuo atveju, gavę pareiškimą, kuriame ginčijama įstatymo nuostatos atitiktis Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei Prancūzijos tarptautiniams įsipareigojimams, Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas turi pirmumo tvarka spręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai.

Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas turi priimti sprendimą per tris mėnesius nuo pareiškimo gavimo. Prioritetinis konstitucingumo klausimas perduodamas Konstitucinei Tarybai, jei tenkinamos 23‑2 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos bei klausimas yra naujas ar svarbus.

Perdavę klausimą Konstitucinei Tarybai, Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas Konstitucinės Tarybos sprendimas.

<…>“

11.      Ceseda L.611‑1 straipsnyje numatyta:

„Nepaisant bet kokios asmens tapatybės kontrolės, užsienio piliečiai turi bet kada kriminalinės policijos pareigūnų bei jiems pavaldžių ir jų prižiūrimų kriminalinės policijos tarnautojų ir jaunesniųjų tarnautojų, nurodytų Baudžiamojo proceso kodekso 20 ir 21-1 straipsniuose, reikalavimu pateikti dokumentus, su kuriais jiems leidžiama judėti ar gyventi Prancūzijos teritorijoje.

Atliekant asmens tapatybės patikrinimą Baudžiamojo proceso kodekso 78-1, 78-2 ir 78-2-1 straipsnių pagrindu, užsienio piliečių taip pat gali būti reikalaujama pateikti ankstesnėje pastraipoje nurodytus dokumentus.“

12.      Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑1 straipsnį:

„Šiame skyriuje numatytų taisyklių taikymą kontroliuoja 12 ir 13 straipsniuose nurodytos teisminės institucijos.

Bet kuris nacionalinėje teritorijoje esantis asmuo privalo leisti patikrinti jo tapatybę, jei tai daro toliau išdėstytuose straipsniuose nurodytos policijos tarnybos juose nurodytomis sąlygomis.“

13.      Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio pirmoje–trečioje pastraipose nustatyta:

„Kriminalinės policijos pareigūnai ir jiems pavaldūs bei jų prižiūrimi policijos tarnautojai ir jaunesnieji tarnautojai, nurodyti 20 ir 21‑1 straipsniuose, gali pareikalauti bet kokiomis priemonėmis įrodyti savo tapatybę bet kokio asmens, dėl kurio kyla pagrįstų įtarimų, kad jis:

–        padarė ar kėsinosi padaryti teisės pažeidimą,

–        rengiasi padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą,

–        gali suteikti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo tyrimui naudingos informacijos,

–        yra teismo ieškomas.

Raštišku Respublikos prokuroro pavedimu paieškos ir baudžiamojo persekiojimo už jo nurodytus pažeidimus tikslais tokia pačia tvarka bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama šio pareigūno nurodytose vietose ir jo nurodytu laikotarpiu. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų nei nurodytieji Respublikos prokuroro pavedime, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas.

Pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka bet kurio asmens, nepaisant jo elgesio, tapatybė gali būti tikrinama siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams, būtent kėsinimuisi į asmenų ir turto saugumą.“

14.      Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta:

„Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos konvencijos šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniams susisiekimams ir nurodytose dekrete, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymąsi. Kai tokia kontrolė vykdoma tarptautinio susisiekimo traukinyje, ji gali būti vykdoma maršruto atkarpoje tarp sienos ir pirmos stotelės už 20 km pasienio ruožo. Tačiau ypatingais maršrutais vykstančiuose tarptautinio susisiekimo traukiniuose kontrolė taip pat gali būti vykdoma tarp šios stotelės ir kitos artimiausioje 50 km atkarpoje esančios stotelės. Atitinkami maršrutai ir stotelės nurodomi ministro dekretu. Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų, nei nurodytų pareigų nevykdymas, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas.“

III – Faktinės aplinkybės

15.      Prancūzijoje neteisėtai esantys Alžyro piliečiai A. Melki ir S. Abdeli, remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa, buvo policijos patikrinti Prancūzijos ir Belgijos sausumos pasienio 20 km ruože. 2010 m. kovo 23 d. Prancūzijos Respublikos Šiaurės departamento prefektas tiek A. Melki, tiek S. Abdeli įteikė įsakymą dėl išsiuntimo ir sprendimą laikyti suimtus pataisos įstaigoms nepriklausančiose patalpose.

16.      Laikinojo sulaikymo klausimus sprendžiančiam teisėjui, į kurį prefektas kreipėsi su prašymu pratęsti suėmimo terminą, A. Melki ir S. Abdeli pateikė pareiškimus, kuriuose iškėlė prioritetinį konstitucingumo klausimą. Kiekvienas jų teigė, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa pažeidžiamos Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Dviem 2010 m. kovo 25 d. nutartimis laikino sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas pateikė Kasaciniam teismui tokį klausimą:

„Ar Baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio [ketvirta] pastraipa pažeidžiamos Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės?“

17.      Laikino sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas taip pat pratęsė A. Melki ir S. Abdeli suėmimą 15 parų.

18.      Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, teigdami, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa prieštarauja Prancūzijos Respublikos Konstitucijai, A. Melki ir S. Abdeli remiasi Konstitucijos 88‑1 straipsniu. Jie teigia, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos 88‑1 straipsnį, iš Lisabonos sutarties kylantys įsipareigojimai, įskaitant susijusius su laisvu asmenų judėjimu, turi konstitucinę galią, o Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa, kuria leidžiami patikrinimai Prancūzijos ir kitų valstybių narių pasienyje, prieštarauja laisvo asmenų judėjimo principui, įtvirtintam SESV 67 straipsnyje, kuriame numatyta, jog Europos Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas.

IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą

19.      Savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, pirma, kad iš Nutarimo Nr. 58/1067 23‑2 straipsnio matyti, jog neperdavęs konstitucingumo klausimo bylą iš esmės nagrinėjantis teismas negali spręsti dėl teisės nuostatos konvencionalumo(3). Be to, taikant Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnį, Konstitucinės Tarybos sprendimai neskundžiami ir privalomi visoms valdžios, valdymo ir teisminėms institucijoms. Anot Kasacinio teismo, iš to išplaukia, kad Organiniu įstatymu Nr. 2009-1523, iš bylą iš esmės nagrinėjančių teismų atimta galimybė pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui iki konstitucingumo klausimo perdavimo. Be to, Konstitucinei Tarybai nusprendus, kad ginčijama teisės nuostata atitinka Sąjungos teisę, minėti teismai po šio sprendimo nebegalėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad remiantis Nutarimo Nr. 58-1067 23‑5 straipsniu jis pats tokiu atveju taip pat negalėtų pateikti tokio kreipimosi, nepaisant SESV 267 straipsnio nuostatų privalomumo, nei nuspręsti dėl teisės akto atitikties Sąjungos teisei.

20.      Antra, Kasaciniam teismui kilo klausimas dėl Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtos pastraipos atitikties SESV 67 straipsniui. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, SESV 67 straipsnyje nepakartota laisvo judėjimo išimtis, išplaukianti iš 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytoje konvencijoje įtvirtintos išlygos dėl viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo.

21.      Šiomis aplinkybėmis Kasacinis teismas dviem 2010 m. balandžio 16 d. prašymais pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašytos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu draudžiamos tokios teisės nuostatos, kaip antai <...> Nutarimo Nr. 58-1067 23‑2 straipsnio antra pastraipa ir 23‑5 straipsnio antra pastraipa, <...> nes jomis teismai įpareigojami pirmiausia nuspręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei?

2.      Ar 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašytos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsniu draudžiamos tokios teisės nuostatos, kaip antai Baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa, kurioje numatyta, kad „Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos konvencijos šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniams susisiekimams ir nurodytose dekrete, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatymu įtvirtintų pareigų turėti, nešioti ir pateikti dokumentus laikymąsi. Kai tokia kontrolė vykdoma tarptautinio susisiekimo traukinyje, ji gali būti vykdoma maršruto atkarpoje tarp sienos ir pirmos stotelės už 20 km pasienio ruožo. Tačiau ypatingais maršrutais vykstančiuose tarptautinio susisiekimo traukiniuose kontrolė taip pat gali būti vykdoma tarp šios stotelės ir kitos artimiausioje 50 km atkarpoje esančios stotelės. Atitinkami maršrutai ir stotelės nurodomi ministro dekretu. Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete“?“

22.      2010 m. balandžio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑188/10 ir C‑189/10 buvo sujungtos tam, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.

23.      Savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą Kasacinis teismas prašė Teisingumo Teismo spręsti skubos tvarka.

24.      2010 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo nutarta taikyti nagrinėjamoms byloms pagreitintą procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmoje pastraipoje.

25.      Rašytines pastabas pateikė A. Melki ir S. Abdeli, Prancūzijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos, Graikijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Slovakijos vyriausybės bei Komisija. Visi, išskyrus Slovakijos vyriausybę, pateikė žodines pastabas 2010 m. birželio 2 d. posėdyje.

V –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

26.      Manau, kad pirmiausia reikėtų išnagrinėti antrąjį pateiktą klausimą, nes atsakymą į pirmąjį klausimą, mano nuomone, galima rasti šiuo klausimu nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje, o antrasis klausimas yra sąlygiškai naujas.

A –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo priimtinumo

27.      Prancūzijos vyriausybė ginčija antrojo prejudicinio klausimo priimtinumą. Šiuo klausimu ji teigia, kad byla, kurioje laikinojo sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas nusprendė dėl Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos atitikties Sąjungos teisei, yra nutraukta(4). Taigi vienintelė dar nagrinėjama byla yra susijusi su prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimu Kasaciniam teismui, kad jis nuspręstų dėl galimo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai. Tačiau savo 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimu Nr. 2010-605 DC Konstitucinė Taryba patvirtino savo praktiką, pagal kurią tarptautinės ar Sąjungos teisės laikymosi kontrolė nėra konstitucingumo kontrolės dalis, todėl nepatenka į jos kompetenciją. Šiomis aplinkybėmis Prancūzijos vyriausybė mano, kad klausimas, ar Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa atitinka SESV 67 straipsnį, neturi jokios reikšmės vienintelėje Kasacinio teismo dar nagrinėjamoje byloje. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismo atsakymas į Kasacinio teismo antrąjį klausimą neduos jokios naudos. Taigi šis klausimas yra nepriimtinas.

28.      Pažymėtina, kad Prancūzijos vyriausybės pareikštas prieštaravimas dėl antrojo klausimo priimtinumo grindžiamas jos pateiktu nacionalinės teisės aiškinimu, pagal kurį Sąjungos teisės laikymosi kontrolė nėra konstitucingumo kontrolės dalis(5), todėl nepatenka į Konstitucinės Tarybos kompetenciją. Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė remiasi, be kita ko, 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimu Nr. 2010-605 DC.

29.      Atsižvelgdamas į prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nuorodas į Nutarimo Nr. 58-1067 23‑2 ir 23‑5 straipsnius, kur numatyta galimybė ginčyti įstatymo nuostatos atitiktį ne tik Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje garantuotoms teisėms ir laisvėms, bet ir Prancūzijos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, taigi ir Sąjungos teisei, manau, kad iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos aiškiai nematyti, jog Kasacinio teismo pateiktas antrasis prejudicinis klausimas neturi jokios reikšmės šio teismo nagrinėjamoje byloje dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo priimtinumo. Atrodo, kad 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimas Nr. 2010-605 DC yra Nutarimo Nr. 58-1067 23‑2 ir 23‑5 straipsnių aiškinimo priemonė, tačiau šiuo sprendimu nekeičiamos nagrinėjamų nuostatų formuluotės.

30.      Dėl šios priežasties manau, kad antrasis klausimas yra priimtinas.

B –    Dėl esmės

31.      Pareiškėjai pagrindinėje byloje mano, kad Reglamentu Nr. 562/2006 nėra įtvirtinamas joks skirtumas tarp valstybių narių piliečių ir trečiųjų valstybių piliečių, turinčių teisę laisvai atvykti į Sąjungos teritoriją ir iš jos išvykti. Jie pažymi, kad SESV 67 ir 77 straipsniuose nenumatyta jokių naudojimosi šia laisve išlygų ar išimčių, tačiau įtvirtintas visiškas kontrolės prie vidaus sienų nebuvimas, nesiejant galimybės sugrąžinti šią kontrolę su jokia aplinkybe. Anot pareiškėjų pagrindinėje byloje, pačia Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa pažeidžiama ši laisvė, nes patikrinimai vykdomi tik „siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymąsi“. Jų nuomone, šia nuostata sudaromos sąlygos išplėsti sistemingus asmenų tapatybės patikrinimus Prancūzijos pasienio ruožuose, taigi prie Sąjungos vidaus sienų. Beje Prancūzijos teismai būtent taip taiko Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnį. Pareiškėjai pagrindinėje byloje taip pat mano, kad galimybė vykdyti vidaus sienų kontrolę Reglamento Nr. 562/2006 23–25 straipsniuose aiškiai apibrėžtais ypatingais atvejais skiriasi nuo Prancūzijos teisės aktuose įtvirtintų atvejų.

32.      Prancūzijos vyriausybė pastebi, kad nagrinėjamos nuostatos pateisinamos pirmiausia dideliu migrantų antplūdžiu. Taigi siekdamos užtikrinti kovos su nelegalia imigracija veiksmingumą, nacionalinės policijos institucijos turi turėti teisę atitinkamoje zonoje tikrinti įstatyme numatytų dokumentų turėjimą. Iš tikrųjų pagal Ceseda L.611‑1 straipsnį užsienio piliečiai turi pateikti dokumentus, su kuriais jiems leidžiama judėti ar gyventi Prancūzijoje. Antra, nagrinėjamos nuostatos pateisinamos būtinybe kovoti su ypatingos rūšies nusikalstamumu sienos perėjimo punktuose ir pasienio ruože. Anot Prancūzijos vyriausybės, remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa policijos vykdomi patikrinimai 20 km pasienio ruože aiškiai skiriasi nuo patikrinimų kertant sieną. Pirma, šiais patikrinimais siekiama patikrinti asmens tapatybę, siekiant užkirsti kelią teisės ar viešosios tvarkos pažeidimams arba surasti pažeidimus padariusius asmenis. Antra, jie grindžiami bendra informacija ir policijos tarnybų patirtimi, įrodžiusia ypatingą kontrolės šioje zonoje naudą. Trečia, jie rengiami ir vykdomi akivaizdžiai kitaip nei sisteminga asmenų kontrolė kertant išorės sienas. Prancūzijos vyriausybė mano, kad šiems patikrinimams faktiškai nebūdingi jokie kontrolės kertant sieną požymiai, kuri, kaip matyti iš Reglamento Nr. 562/2006 7 straipsnio, turi būti stacionari, nuolatinė ir sisteminga.

33.      Vokietijos vyriausybė mano, kad pasienio ruože policija gali vykdyti (nesistemingus) patikrinimus, laikydamasi Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnyje numatytų sąlygų. Graikijos vyriausybė mano, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnyje numatytomis policijos priemonėmis nesiekiama kontroliuoti sienų ir jos nelemia atsisakymo leisti atvykti į šalį. Šios vyriausybės nuomone, šiomis priemonėmis siekiama tik įsitikinti, kad tikrinamas asmuo turi ir gali pateikti, o tai jis ir privalo padaryti, įstatyme numatytus leidimus ir dokumentus, įrodančius jo tapatybę. Anot Graikijos vyriausybės, šie patikrinimai nevykdomi sistemingai, bet priklauso nuo atitinkamų institucijų diskrecijos, o šios „gali“, bet ne privalo, jas skirti. Dėl šios priežasties ji mano, kad šios priemonės susijusios su patikrinimais, rengiamais ir vykdomais akivaizdžiai kitaip nei sisteminga asmenų kontrolė kertant išorės sienas. Galiausiai minėtos policijos priemonės pateisinamos galima grėsme visuomenės saugumui ir jomis siekiama kovoti būtent su tarpvalstybiniu nusikalstamumu.

34.      Slovakijos vyriausybė mano, kad viešosios tvarkos ir vidaus saugumo sumetimais valstybės narės turi teisę savo teritorijoje vykdyti policijos patikrinimus, jeigu jų tikslas yra ne vidaus sienų kontrolė, o pavyzdžiui, kova su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ar terorizmu. Ši vyriausybė taip pat mano, kad įgaliojimai valstybės narės vidaus teritorijoje tikrinti asmenų tapatybę ir taip užtikrinti pareigos turėti ir nešiotis vizą ir asmens dokumentą laikymąsi taip pat atitinka Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio c punktą.

35.      Nyderlandų vyriausybė pažymi, kad Prancūzijos vykdomi patikrinimai pasienio ruože savo tikslu ir turiniu skiriasi nuo patikrinimų kertant sieną. Patikrinimais kertant sieną būtų siekiama užtikrinti, kad asmenims, transporto priemonėms ir daiktams gali būti leista atvykti į Šengeno erdvei priklausančių valstybių narių teritoriją arba iš jos išvykti. Šie patikrinimai būtų nukreipti į atvykimo į Šengeno erdvei priklausančią valstybę narę ir išvykimo iš jos sąlygas. Bet kuriuo atveju jie apimtų patikrinimą, ar asmuo turi galiojantį kelionės dokumentą. Atvykstant į teritoriją taip pat galėtų būti kontroliuojamas atvykimo tikslas ir pragyvenimo šaltiniai. Anot Nyderlandų vyriausybės, taip pat galima tikrinti, ar asmens, transporto priemonės atvykimas arba daikto atgabenimas į teritoriją gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir saugumui. Tai būtų visiškai kita kontrolė nei Prancūzijos vykdomi patikrinimai pasienio ruože. Jais siekiama patikrinti, ar laikomasi įstatyme įtvirtintos pareigos turėti, nešiotis ir pateikti leidimus ir dokumentus, pavyzdžiui, asmens dokumentus ar leidimus gyventi. Savo turiniu šių dokumentų patikrinimas yra kitokio pobūdžio ir tikslo nei patikrinimas kertant sieną. Be to, Prancūzijos vykdomi patikrinimai pasienio ruože skiriasi nuo patikrinimų kertant sieną, kaip juos supranta Nyderlandų vyriausybė, dėl jų vykdymo tvarkos. Anot Nyderlandų vyriausybės, patikrinimai kertant sieną vykdomi sistemingai ir nuolat bei taikomi kiekvienam sieną kertančiam asmeniui. Pasak Belgijos vyriausybės, SESV 67 straipsnį reikia skaityti atsižvelgiant į 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytą konvenciją, kuri yra neatsiejama Sąjungos teisės dalis ir kuria nacionalinės valdžios institucijoms nedraudžiama tikrinti asmenų tapatybės. Dėl šios priežasties, Belgijos vyriausybės teigimu, Sąjungos teisei neprieštarauja toks reglamentavimas, koks įtvirtintas Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje.

36.      Čekijos vyriausybė mano, kad Reglamente Nr. 562/2006 įtvirtintos sąlygos neleidžia valstybės narės policijos institucijoms griežčiau kontroliuoti asmenų tapatybės pasienio ruože (Šengeno erdvės viduje) nei likusioje nacionalinėje teritorijoje, nesvarbu, ar toks požiūris įtvirtintas įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, vidaus nurodymuose ar tiesiog nusistovėjo kompetentingų institucijų praktikoje. Anot šios vyriausybės, ypatingų policijos įgaliojimų ar procedūrų nustatymas atliekant kontrolę, paprastai vykdomą konkrečioje pasienio teritorijoje, nesant aiškaus motyvo, į kurį būtų galima atsižvelgti, savo prigimtimi yra patikrinimai kertant vidaus sieną. Ši išvada neturi įtakos valstybės narės galimybei vykdyti policijos patikrinimus savo teritorijoje remiantis bendra taisykle, t. y. nesiejant jų su vidaus sienomis ir jų kirtimu. Komisija, atsižvelgdama į nacionalinio teismo kompetencijai priklausančius patikrinimus, mano, kad vienintelę kategoriją asmenų, kuriuos greičiau galima susekti prie sienų vykdomais tapatybės patikrinimais, sudaro būtent sieną neteisėtai kirtę asmenys. Dėl šios priežasties, anot Komisijos, Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos nuostatose nėra įvirtintas paprastas asmens dokumentų turėjimo pareigos vykdymo patikrinimas. Atvirkščiai, jos laikytinos įtvirtinančiomis užmaskuotus patikrinimus kertant sieną, iš pirmo žvilgsnio uždraustus Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu(6).

37.      Prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas aiškiai rėmėsi SESV 67 straipsnio 2 dalimi, kurioje, be kita ko, numatyta, jog Europos Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas. Dėl šios priežasties manau, kad Kasacinio teismo antrasis prejudicinis klausimas paremtas prielaida, jog Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtos pastraipos nuostatose gali būti įtvirtinta asmenų kontrolė, jiems kertant vidaus sienas.

38.      Kadangi manau, jog šis klausimas susijęs tik su asmenų judėjimu per vidaus sienas, nenagrinėsiu nei kertant išorės sienas taikomų taisyklių, nei daugybės kitų Sąjungoje taikomų priemonių, skirtų kompensuoti valstybių narių siektą asmenų kontrolės prie vidaus sienų panaikinimą(7).

39.      Priėmus Reglamentą Nr. 562/2006, nustatantį taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą, buvo įgyvendintos priemonės, skirtos užtikrinti bet kokios asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas nebuvimą, ir taisyklės dėl asmenų kontrolės jiems kertant Sąjungos valstybių narių išorės sienas(8). Remiantis Reglamento Nr. 562/2006 20 konstatuojamąja dalimi, šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, visų pirma pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

40.      Iš Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnio matyti, kad vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant pilietybės, nėra tikrinami. Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu užtikrinant asmenų patikrinimų jiems kertant vidaus sienas nebuvimą tokie patikrinimai šiuo straipsniu iš esmės draudžiami(9). Pagal Reglamento Nr. 562/2006 2 straipsnio 10 punktą „patikrinimai kertant sieną“ – tai „sienos perėjimo punktuose atliekami patikrinimai, skirti užtikrinti, kad asmenims, įskaitant jų transporto priemones ir jų turimus daiktus, būtų leidžiama atvykti į valstybių narių teritoriją arba iš jos išvykti“.

41.      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad patikrinimai kertant sieną nukreipti į teisę atvykti į valstybių narių teritoriją ar iš jos išvykti(10).

42.      Pažymėtina, kad to paties reglamento 21 straipsnyje numatyta, jog kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos tam tikroms valstybių narių prerogatyvoms. Vis dėlto manau, kad šias prerogatyvas nusakančias formuluotes reikia aiškinti griežtai, nes jos yra bendro principo dėl kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimo išimtis. Valstybės narės turi naudotis šiomis prerogatyvomis laikydamosi sąžiningumo principo ir minėto bendro principo tikslo ir prasmės.

43.      Dėl šios priežasties manau, kad šios prerogatyvos, kurių išsamus sąrašas pateiktas Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnyje, neturi daryti įtakos kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimui. Be to, tai aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto, kuriame numatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos, be kita ko, valstybės narės kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną; tai taip pat taikoma pasienio ruožuose. Toje pačioje nuostatoje įvardytos keturios sąlygos, kuriomis naudojimasis policijos įgaliojimais negali būti laikomas lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, būtent, pirma, kai policijos priemonės nėra skirtos sienų kontrolei, antra, jos grindžiamos bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui, ir jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, trečia, jos yra parengtos ir vykdomos akivaizdžiai kitaip nei sistemingi asmenų patikrinimai kertant išorės sienas ir, ketvirta, jos vykdomos kaip patikrinimai vietoje.

44.      Iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto neaišku, ar keturios įvardytos sąlygos yra kumuliacinės, ar ne. Be to, manau, kad šios sąlygos, būtent trečioji ir ketvirtoji, iš dalies sutampa. Mano supratimu, šios keturios sąlygos pateiktos kaip pavyzdys(11), o esminis klausimas yra tai, ar policijos priemonės yra lygiavertės patikrinimams kertant sieną, ir tai turi būti nagrinėjama kiekvienu konkrečiu atveju.

45.      Taigi nagrinėjamos aplinkybės yra veiksniai ar požymiai, galintys padėti konstatuoti, kad naudojimasis policijos įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną, tačiau vienos ar kelių sąlygų įvykdymas nebūtinai bus lemiamas veiksnys šiuo klausimu. Dėl šios priežasties manau, kad iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto matyti, jog naudojimasis policijos įgaliojimais neapima priemonių, lygiaverčių patikrinimams kertant sieną, net jei konkrečiu atveju jos atitinka vieną ar kelias iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte įvardytų sąlygų(12).

46.      Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio c punkte numatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybės narės galimybei teisės aktais nustatyti pareigą turėti ar nešiotis dokumentus(13). Vis dėlto manau, kad galima pareigos turėti ir nešiotis leidimus ir dokumentus laikymosi kontrolė, atsižvelgiant į aplinkybes, gali pažeisti bendrąjį kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimo principą, pavyzdžiui, kai tokia kontrolė vykdoma sistemingai, savavališkai ar nepagrįstai griežtai(14).

47.      Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje buvo policijos patikrinti remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa Prancūzijos ir Belgijos pasienio 20 km ruože. Atrodo, tačiau nacionalinis teismas turi tai patikrinti, kad nagrinėjami patikrinimai nebuvo atlikti sienos perėjimo punkte ar kertant sieną. Manau, kaip, beje, teigė Komisija, jog siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnio veiksmingumą ir, nepaisant tam tikros dviprasmybės šio reglamento 2 straipsnio 10 punkto formuluotėje(15), patikrinimai pasienyje nebūtinai turi būti atliekami su siena geografiškai sutampančioje teritorijoje, kad būtų pripažinti asmenų kontrole kertant vidaus sienas. Mano supratimu, nustatant, ar patikrinimais nepažeidžiamas Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnis, reikia išnagrinėti, be kita ko, jų tikslą ir (arba) tvarką ir (arba) padarinius, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes(16).

48.      Iš tikrųjų asmenų kontrolės kertant vidaus sienas nebuvimui būtų pakenkta, jei valstybės narės galėtų atlikti užmaskuotus pasienio patikrinimus savo teritorijoje toliau nuo sienų.

49.      Siekiant nustatyti Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtos pastraipos taikymo sritį, kurią turi patikrinti nacionalinis teismas, reikėtų palyginti šią nuostatą su kitomis 78‑2 straipsnio nuostatomis, kuriose numatytos sąlygos, kai Prancūzijos policijos institucijos gali tikrinti asmenų tapatybę.

50.      Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio pirmą pastraipą Prancūzijos policijos pareigūnai gali pareikalauti įrodyti savo tapatybę bet kokio asmens, dėl kurio kyla pagrįstų įtarimų, kad jis padarė ar kėsinosi padaryti teisės pažeidimą, rengiasi padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali suteikti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo tyrimui naudingos informacijos arba yra teismo ieškomas. Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio antrą pastraipą tokia pačia tvarka bet kurio asmens tapatybė gali būti tikrinama raštišku Respublikos prokuroro pavedimu paieškos ir baudžiamojo persekiojimo už jo nurodytus pažeidimus tikslais. Remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio trečia pastraipa, pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams(17).

51.      Atrodo, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtos pastraipos taikymo sritis gerokai skiriasi nuo kitų minėtų šio straipsnio nuostatų. Pirma, Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa taikoma Prancūzijos nacionalinės teritorijos konkrečioje geografinėje zonoje, iš anksto apibrėžtoje įstatymu, ir, antra, nustatyta tvarka bet kurio asmens tapatybė gali būti kontroliuojama, siekiant patikrinti įstatyme numatytų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti leidimus ir dokumentus laikymąsi. Taigi ši nuostata skirta taikyti be jokių apribojimų kiekvienam tikslinėje zonoje esančiam asmeniui(18).

52.      Darytina išvada, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa nustatyta asmenų tapatybės tikrinimo pasienio ruožuose tvarka yra akivaizdžiai kitokia ir griežtesnė nei taikoma likusiai Prancūzijos teritorijai.

53.      Prancūzijos vyriausybė Teisingumo Teismui paaiškino, kad remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa vykdomais patikrinimais buvo siekiama patikrinti asmens tapatybę turint tikslą užkirsti kelią teisės ar viešosios tvarkos pažeidimams arba surasti pažeidimus padariusius asmenis. Vis dėlto manau, kad šis paaiškinimas nepatvirtinamas Teisingumo Teismui pateiktais dokumentais. Asmens tapatybės patikrinimai šiais tikslais numatyti būtent Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio pirmose trijose pastraipose(19), tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas. Atvirkščiai, remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa atliekami tapatybės patikrinimai siejami tik su tikrinamo asmens geografine buvimo vieta, būtent iki 20 km nuo sienos apimančia zona.

54.      Atsižvelgdamas į nagrinėjamų tapatybės patikrinimų geografinę taikymo sritį, į galimybę juos taikyti kiekvienam nurodytoje geografinėje zonoje esančiam asmeniui bei į jais siekiamo tikslo svaraus pagrindimo nebuvimą, manau, jog tai yra su sienos kirtimu susiję patikrinimai, kurių neapima Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnyje nurodytos valstybių narių prerogatyvos. Atsižvelgdamas į viską, kas pasakyta, manau, jog nagrinėjami asmens tapatybės patikrinimai yra užmaskuoti patikrinimai kertant sieną, draudžiami Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu ir nepatenkantys į šio reglamento 21 straipsnyje numatytas ribotas išimtis.

55.      Dėl šios priežasties, mano nuomone, SESV 67 straipsniu ir Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsniais draudžiamos tokios nuostatos, kaip antai įtvirtintos Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, kur numatyta, kad „Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos konvencijos šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniams susisiekimams ir nurodytose dekrete, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatymu įtvirtintų pareigų turėti, nešioti ir pateikti dokumentus laikymąsi. Kai tokia kontrolė vykdoma tarptautinio susisiekimo traukinyje, ji gali būti vykdoma maršruto atkarpoje tarp sienos ir pirmos stotelės už 20 km pasienio ruožo. Tačiau ypatingais maršrutais vykstančiuose tarptautinio susisiekimo traukiniuose kontrolė taip pat gali būti vykdoma tarp šios stotelės ir kitos artimiausioje 50 km atkarpoje esančios stotelės. Atitinkami maršrutai ir stotelės nurodomi ministro dekretu. Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete“.

VI – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

56.      Savo pirmuoju klausimu, susijusiu su SESV 267 straipsnio aiškinimu, Kasacinis teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar šia nuostata draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, įtvirtintos organiniame įstatyme dėl Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 61‑1 straipsnio taikymo, kiek šiomis nuostatomis teismai įpareigojami pirmiausia nuspręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei. Konkrečiai kalbant, Kasacinis teismas klausia, ar SESV 267 straipsniu garantuojama Prancūzijos teismų laisvė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus pažeidžiama procedūros taisyklėmis, įtvirtintomis, pirma, Nutarimo Nr. 58-1067 23‑2 straipsnyje, pagal kurį teismo, gavusio pareiškimą dėl įstatymo nuostatos neatitikties, pirma, Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei, antra, Prancūzijos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, reikalaujama pirmiausia nuspręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, bei, antra, minėto nutarimo 23‑5 straipsnyje, pagal kurį Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas, gavę tokį pareiškimą, turi pirmiausia nuspręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai. Šiuo klausimu manau, kad Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnį, kuriuo Kasacinis teismas remiasi savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą ir kuriame numatyta, kad Konstitucinės Tarybos sprendimai neskundžiami, taip pat reikia nagrinėti atsižvelgiant į pirmąjį prejudicinį klausimą.

57.      Manau, kad savo pirmuoju klausimu Kasacinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal nacionalinę teisę galima riboti nacionalinio teismo laisvę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumo

58.      Prancūzijos vyriausybė ginčija pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumą. Ji teigia, kad šis klausimas paremtas akivaizdžiai klaidingu nacionalinės teisės aiškinimu, todėl yra tik hipotetinis. Komisija, neginčydama pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumo, reiškia abejones dėl prašymuose priimti prejudicinį sprendimo nurodytų nacionalinės teisės nuostatų. Kalbant konkrečiau, ji mano, jog iš nacionalinio teismo pateiktų paaiškinimų negalima tiksliai nustatyti Prancūzijos Konstitucinės Tarybos atliekamos konstitucingumo kontrolės masto.

59.      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neprivalo aiškinti nacionalinių nuostatų ir spręsti dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto jų aiškinimo teisingumo. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimu, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į tokį faktinį ir teisinį prejudicinių klausimų kontekstą, koks apibrėžtas prašyme priimti prejudicinį sprendimą(20).

60.      Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jie grindžiami prielaida, jog Prancūzijos teise, būtent Nutarimo Nr. 58-1067 23‑2 ir 23‑5 straipsniais bei Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsniu, ribojama nacionalinių teismų, įkaitant prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, laisvė pagal SESV 267 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą ir spręsti dėl nacionalinės teisės nuostatos atitikties Sąjungos teisei. Mano nuomone, kadangi pagrindinėse bylose esminis klausimas yra dėl nacionalinės teisės atitikties Sąjungos teisei(21), pirmasis prejudicinis klausimas neatrodo esąs visai nereikšmingas sprendimams pagrindinėse bylose.

61.      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmasis prejudicinis klausimas pripažintinas priimtinu.

B –    Dėl esmės

62.      Pirmiausia pažymėsiu, kad Teisingumo Teismas jau nagrinėjo bylas, kuriose nacionalinėje teisėje buvo ribojama nacionalinio teismo galimybė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą pagal SESV 267 straipsnį(22). Savo sprendimuose šiuo klausimu Teisingumo Teismas sistemingai būdavo už kuo plačiausią nacionalinių teismų galimybę pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės galiojimo ir aiškinimo. Taigi atsakydamas į pirmąjį pateiktą klausimą norėčiau priminti nusistovėjusią ir tipinę Teisingumo Teismo praktiką šioje srityje. Be to, mano nuomone, atsakymui į pirmąjį klausimą neturi įtakos aplinkybė, kad nagrinėjamo organinio įstatymo tikslas, atrodo, yra suteikti privatiems asmenims papildomą procesinę apsaugą pagal nacionalinę teisę.

63.      Pagal ESS 19 straipsnio 3 dalies b punktą ir SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nacionalinių teismų prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar Sąjungos institucijų priimtų aktų galiojimo(23).

64.      Pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui suteiktos jurisdikcijos esminis tikslas yra užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai taikytų Sąjungos teisę. Iš tikrųjų šio tikslo bendradarbiaudami siekia Teisingumo Teismas ir nacionaliniai teismai(24) tarpusavio pasitikėjimo ir teisminio dialogo pagrindu. ESS 19 straipsniu ir SESV 267 straipsniu įtvirtinta prejudicinio sprendimo procedūra yra procesinis instrumentas, gyvybiškai svarbus užtikrinant Sąjungos teisės nuoseklų taikymą ir laikymąsi visuose 27 valstybių narių teismuose.

65.      Iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės aiškiai matyti, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija labai plati ir kad siekdamas bendradarbiauti jis iš esmės nelinkęs pripažinti nepriimtinais nacionalinių teismų pateiktų klausimų dėl Sutarčių aiškinimo ar dėl Sąjungos institucijų aktų galiojimo ir aiškinimo.

66.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(25). Be to, iš SESV 267 straipsnio išplaukia, kad nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teisminiam sprendimui priimti skirtą procedūrą(26). Tik nacionaliniai teismai, nagrinėjantys bylą ir turintys priimti būsimą sprendimą, atsižvelgdami į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo reikalingumą sprendimui priimti, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(27). Todėl jeigu pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą(28).

67.      Remiantis SESV 267 straipsnio antra pastraipa, nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti toliau apskųsti, gali patys nuspręsti, ar kilus Sąjungos teisės aiškinimo klausimui verta kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, tačiau pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskųsti, iškilus tokiam klausimui privalo kreiptis į Teisingumo Teismą(29).

68.      Šiuo klausimu iš Sprendimo Cilfit ir kt.(30) aiškiai matyti, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, iškilus Sąjungos teisės klausimui privalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, nebent jie konstatuos, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Bendrijos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių(31).

69.      Savo Sprendime Rheinmühlen-Düsseldorf (32) Teisingumo Teismas pabrėžė, jog nacionaliniai teismai didžiausią diskreciją kreiptis į Teisingumo Teismą turi tuomet, kai nusprendžia, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo ir jie dėl jų turi priimti sprendimą(33). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinio teismo galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą negalima panaikinti nacionalinės teisės taisykle, įpareigojančia teismą laikytis aukštesnio teismo pateikto teisinio vertinimo(34). Šiuo klausimu savo Sprendime ERG ir kt. (35) Teisingumo Teismas nurodė, kad teismas, kurio sprendimas nėra galutinis, turi turėti galimybę pateikti Teisingumo Teismui jam rūpimus klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnio teismo atlikto teisės klausimų vertinimo turi priimti Sąjungos teisės neatitinkantį sprendimą.

70.      Neseniai Sprendime Kücükdeveci(36) Teisingumo Teismas pabrėžė SESV 267 straipsnio antros pastraipos fakultatyvų pobūdį ir, mano supratimu, valstybių narių turimą diskreciją taikant šią nuostatą. Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, kilo klausimas, ar nacionalinis teismas prieš galėdamas netaikyti nacionalinės nuostatos, kuri, jo nuomone, prieštarauja Sąjungos teisei, privalo pirma su prejudiciniu klausimu dėl šios teisės išaiškinimo kreiptis į Teisingumo Teismą, jei pagal nacionalinę teisę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, kol Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis teismas) nėra pripažinęs, kad ši nuostata prieštarauja Konstitucijai. Teisingumo Teismas nurodė, kad privačių asmenų bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi, prireikus netaikydamas bet kokios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos, nepaisant to, ar jis naudosis SESV 267 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais atvejais turima teise pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo(37).

71.      Be to, Sprendime Mecanarte(38) Teisingumo Teismas nurodė, kad SESV 267 straipsniu įtvirtintos sistemos veiksmingumui užtikrinti būtina suteikti nacionaliniams teismams plačiausią įmanomą galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą. Sprendime šioje byloje, kuri, mano nuomone, pakankamai panaši į nagrinėjamą bylą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ginčą dėl Sąjungos teisės nagrinėjantis nacionalinis teismas, konstatavęs nacionalinės teisės nuostatos prieštaravimą Konstitucijai, nepraranda SESV 267 straipsnyje numatytos teisės ir neatleidžiamas nuo pareigos pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo, nepaisant to, kad konstatavus šį prieštaravimą privalu kreiptis į konstitucinį teismą(39). Be to, dėl klausimo, ar nacionalinis teismas gali nesikreipti dėl prejudicinio sprendimo, jeigu nacionalinės teisės sistemoje numatytos nacionalinės nuostatos trūkumų kompensavimo priemonės, Teisingumo Teismas pareiškė, kad pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą nacionalinio teismo turima diskrecija taip pat apima klausimą, kokiame proceso etape reikia pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui. Tai reiškia, kad faktas, jog Sąjungos teisės pažeidimą galima ištaisyti nacionalinės teisės sistemoje, neturi jokios įtakos pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą nacionaliniam teismui suteiktai diskrecijai.

72.      Dėl šios priežasties manau, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės veiksmingumui būtų pakenkta, jei dėl privalomo kreipimosi į konstitucinį teismą galėtų būti ribojama ar sustabdoma pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą visiems nacionaliniams teismams suteikta savarankiška kompetencija jų nagrinėjamose bylose pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo.

73.      Be to, jei pagal nacionalinę teisę ribojama ar sustabdoma nacionalinių teismų diskrecija pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, mano nuomone, turėtų būti taikomas viršenybės principas, kuris yra Sąjungos teisės kertinis akmuo. Šis principas dar kartą buvo neseniai primintas deklaracijose, pridėtose prie tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, pasirašytą 2007 m. gruodžio 13 d., Baigiamojo akto(40).

74.      Pagal gerai nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų ir įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis(41).

75.      Manau, kad SESV 267 straipsnis yra neatsiejama valstybių narių teisės sistemų dalis ir turi viršenybę prieš jam prieštaraujančias nacionalinės teisės nuostatas. Visi teismai gali ir turi taikyti visą SESV 267 straipsnį, o kilus šio straipsnio ir vidaus teisės nuostatos kolizijai savo iniciatyva prireikus netaikyti minėtos nuostatos jų nagrinėjamose bylose.

76.      Taip pat pabrėžtina, kad, be to, jog pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą nacionaliniai teismai savo nagrinėjamose bylose turi diskreciją dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir šios diskrecijos negalima riboti ar sustabdyti nacionalinėmis priemonėmis, Teisingumo Teismo priimtas prejudicinis sprendimas privalomas šiems teismams sprendžiant pagrindinę bylą(42). Minėtame Sprendime Simmenthal Teisingumo Teismas nurodė, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūros veiksmingumas sumažėtų, jei nacionaliniam teismui būtų sutrukdyta nedelsiant taikyti Sąjungos teisę remiantis Teisingumo Teismo sprendimu ar praktika. Dėl šios priežasties manau, kad kilus Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo ir nacionalinio teismo, įskaitant konstitucinį teismą, sprendimo prieštaravimui, remdamasis Sąjungos teisės viršenybe, nacionalinis teismas privalo taikyti Teisingumo Teismo sprendimą ir netaikyti jam prieštaraujančio nacionalinio teismo sprendimo(43).

77.      Atsižvelgdamas į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibūdino nacionalinės teisės aktus ir ypač taisykles dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo, manau, jog SESV 267 straipsniu draudžiamos tokios teisės nuostatos, kokios įtvirtintos Nutarimo Nr. 58‑1067 23‑2 straipsnio antroje pastraipoje ir 23‑5 straipsnio antroje pastraipoje, nes jomis teismai įpareigojami pirmiausia nuspręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei.

VII – Išvada

78.      Atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Kasacinio teismo pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„1. SESV 67 straipsniu ir 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas), 20 ir 21 straipsniais draudžiamos tokios nuostatos, kaip antai įtvirtintos Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, kur numatyta, kad „Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos konvencijos šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniams susisiekimams ir nurodytose dekrete, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatymu įtvirtintų pareigų turėti, nešioti ir pateikti dokumentus laikymąsi. Kai tokia kontrolė vykdoma tarptautinio susisiekimo traukinyje, ji gali būti vykdoma maršruto atkarpoje tarp sienos ir pirmos stotelės už 20 km pasienio ruožo. Tačiau ypatingais maršrutais vykstančiuose tarptautinio susisiekimo traukiniuose kontrolė taip pat gali būti vykdoma tarp šios stotelės ir kitos artimiausioje 50 km atkarpoje esančios stotelės. Atitinkami maršrutai ir stotelės nurodomi ministro dekretu. Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete“.

2. Atsižvelgiant į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibūdino nacionalinės teisės aktus ir ypač taisykles dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo, SESV 267 straipsniu draudžiamos tokios teisės nuostatos, kokios įtvirtintos 1958 m. lapkričio 7 d. Nutarimo dėl organinio įstatymo dėl Konstitucinės Tarybos, iš dalies pakeisto 2009 m. gruodžio 10 d. Organiniu įstatymu Nr. 2009-1523, 23‑2 straipsnio antroje pastraipoje ir 23‑5 straipsnio antroje pastraipoje, nes jomis teismai įpareigojami pirmiausia nuspręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei.“


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 –      Pagal Reglamento Nr. 562/2006 37 straipsnį reikalaujamas pranešimas – 21 straipsnio c punkte įtvirtinta valstybės narės teisė savo vidaus teisėje numatyti pareigą turėti ir nešiotis leidimus ir dokumentus (2008/C 18/03) (OL C 18, 2008, p. 15).


3 – T. y. dėl įstatymo nuostatos atitikties tarptautinei sutarčiai.


4 – Anot Prancūzijos vyriausybės, išsiuntimui vykdyti būtinos suinteresuotųjų asmenų pripažinimo Alžyro valdžios institucijų procedūros nebuvo įmanoma pradėti iki suėmimo administracine tvarka 15 parų trukmės pabaigos. Dėl šios priežasties 2010 m. balandžio 9 d. Šiaurės-Pa de Kalė regiono prefektas (Šiaurės departamento prefektas) nusprendė paleisti į laisvę A. Melki ir S. Abdeli. Taigi nuo šios datos A. Melki ir S. Abdeli nebetaikomos jokios laisvės apribojimo priemonės, o dvi laikinojo sulaikymo klausimus sprendžiančio teisėjo nutartys, kurių šie asmenys neapskundė, taip pat nebesukelia jokių padarinių ir tapo galutinės.


5 – Anot Prancūzijos vyriausybės, už konvencialumo, t. y. įstatymo atitikties tarptautinei sutarčiai, kontrolę atsakingi bendrosios kompetencijos teismai.


6 – Lenkijos vyriausybė nepateikė pastabų antruoju klausimu.


7 – Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimą 2008/616/TVR dėl Sprendimo 2008/615/TVR dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo gerinimo, visų pirma kovos su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu srityje, įgyvendinimo (OL L 210, p. 12), 2004 m. spalio 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2007/2004, įsteigiantį Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą (OL L 349, p. 1), 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2006/960/TVR dėl keitimosi informacija ir žvalgybos informacija tarp Europos Sąjungos valstybių narių teisėsaugos institucijų supaprastinimo (OL L 386, p. 89), 2009 m. balandžio 6 d. Tarybos sprendimą dėl Europos policijos biuro (Europolo) įsteigimo (OL L 121, p. 37) bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL L 381, p. 4).


8 – Savo 2009 m. spalio 22 d. Sprendime Zurita García ir Choque Cabrera (C‑261/08 ir C‑348/08, Rink. p. I‑0000, 43 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, kad EB 62 straipsnio 1 punktas ir 2 punkto a papunktis [dabar žr. SESV 77 straipsnio 2 dalies e punktą] yra teisinis Tarybos veiksmų pagrindas, siekiant įtvirtinti priemones, užtikrinančias, kad nebus jokios asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas, ir priemones, susijusias su valstybių narių išorės sienų kirtimu, ir šių nuostatų tikslas ar poveikis savaime nėra teisių trečiųjų valstybių piliečiams suteikimas ar pareigų valstybėms narėms nustatymas.


9 – Kilus rimtai grėsmei viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, valstybės narės išimties tvarka ir laikydamosi tam tikrų griežtų sąlygų turi teisę laikinai atnaujinti savo vidaus sienų kontrolę. Sienų kontrolės mastas ir trukmė neturi viršyti to, kas būtina siekiant reaguoti į šią grėsmę. Žr. Reglamento Nr. 562/2006 23–31 straipsnius.


10 – Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 562/2006 6 konstatuojamąją dalį „sienų kontrole yra suinteresuota ne tik valstybė narė, prie kurios išorės sienų ji vykdoma, bet ir visos valstybės narės, kurios panaikino vidaus sienų kontrolę. Sienų kontrolė turėtų padėti kovojant su nelegalia imigracija bei prekyba žmonėmis ir neleisti kilti grėsmei valstybių narių vidaus saugumui, viešajai tvarkai, visuomenės sveikatai ir tarptautiniams santykiams“.


11 – Manau, kad žodžiai „visų pirma“ rodo, jog Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte nurodytas sąrašas yra pavyzdinis ir neišsamus.


12 – Pavyzdžiui, dėl trečiosios ir ketvirtosios sąlygų manau, kad faktinis patikrinimų intensyvumas yra tik pavyzdinis veiksnys. Iš tikrųjų galima manyti, kad užmaskuoti patikrinimai kertant sieną atliekami mažiau intensyviai nei pagal Sąjungos teisę leidžiami patikrinimai.


13 – Pagal analogiją žr. 2005 m. vasario 17 d. Sprendimą Oulane (C‑215/03, Rink. p. I‑1215, 34 punktas). Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Bendrijos teisė nedraudžia valstybei narei kontroliuoti, ar laikomasi pareigos visada galėti pateikti asmens tapatybės dokumentą, bet su sąlyga, jog tokią pačią pareigą dėl asmens tapatybės kortelės turi ir jos pačios piliečiai“.


14 – Pagal analogiją žr. 1989 m. balandžio 27 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (321/87, Rink. p. 997, 15 punktas).


15 – Taip pat žr. Reglamento Nr. 562/2006 2 straipsnio 9 punktą, kuriame „sienų kontrolė“ apibrėžiama kaip „pagal šį reglamentą ir siekiant šio reglamento tikslų su sienomis susijusi veikla, išimtinai esant ketinimui kirsti sieną arba įvykus tokiam kirtimui, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, kuri apima patikrinimus kertant sieną ir sienos stebėjimą“.


16 – Šiuo klausimu taip pat žr. Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą.


17 – Manau, kad kitos Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio nuostatos – penkta ir šešta pastraipos – susijusios su Gvadalupe, Gviana, Majotu, Sen Martenu ir Sen Bartelemi, nėra svarbios nagrinėjamoje byloje, nes Prancūzijos užjūrio departamentai, administraciniai vienetai ir teritorijos nepatenka į Šengeno laisvo judėjimo erdvę.


18 – Savo pastabose Prancūzijos vyriausybė taip pat rėmėsi Ceseda L.611‑1 straipsniu. Pabrėžtina, kad ši nuostata nesvarbi nagrinėjamai bylai, nes iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje buvo patikrinti remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa. Bet kuriuo atveju taip pat atrodo, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas, kad paprastai leidimų gyventi tikrinimai pagal Ceseda L.611‑1 straipsnį taikomi visoje Prancūzijos teritorijoje ir turi tenkinti labai griežtus kriterijus dėl tikrinamo asmens priskyrimo užsienio piliečių kategorijai. Tačiau kadangi Ceseda L.611‑1 straipsnyje numatyta, kad atliekant tapatybės kontrolę pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑1, 78‑2 ir 78‑2‑1 straipsnius užsienio piliečiai taip pat gali būti įpareigoti pateikti dokumentus, su kuriais jiems leidžiama judėti ar gyventi Prancūzijoje, atrodo, kad minėtas L.611‑1 straipsnis faktiškai galėtų būti griežčiau taikomas atitinkamoje geografinėje zonoje, atsižvelgiant į jo ryšį su Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas. Galiausiai Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2‑1 straipsnis, kuriame numatyta policijos pareigūnų teisė Respublikos prokuroro nurodymu įeiti į tarnybines patalpas, neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Bet kuriuo atveju atrodo, kad ši nuostata taikoma visoje Prancūzijos teritorijoje.


19 – Tai nereiškia, kad tapatybės patikrinimai remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78‑2 straipsnio ketvirta pastraipa konkrečiais atvejais negali padėti atskleisti teisės pažeidimų ar užkirsti jiems kelio, tačiau atrodo, kad minėtame kodekse yra kitų nuostatų, kuriomis siekiama būtent šių tikslų, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.


20 – Šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Dynamic Medien (C 244/06, Rink. p. I‑505, 19 punktas ir nurodyta teismų praktika).


21 – Žr. šios nuomonės 18 punktą.


22 – Anksčiau – EB 234 straipsnis ir EEB 177 straipsnis.


23 – Kadangi nagrinėjamoje byloje nekyla Sąjungos institucijų akto galiojimo klausimas, šioje nuomonėje savo argumentus koncentruosiu į Sąjungos teisės aiškinimo klausimą taikant SESV 267 straipsnį.


24 – Pagal analogiją žr. 2009 m. kovo 5 d. Sprendimą Kattner Stahlbau (C‑350/07, Rink. p. I‑1513, 29 punktas ir nurodyta teismų praktika).


25 – Žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Régie Networks (C‑333/07, Rink. p. I‑10807, 46 punktas ir nurodyta teismų praktika).


26 – Žr. 1980 m. birželio 18 d. Nutartį Borker (138/80, Rink. p. 1975, 4 punktas), 1986 m. kovo 5 d. Nutartį Greis Unterweger (318/85, Rink. p. 955, 4 punktas), 1995 m. spalio 19 d. Sprendimą Job Centre (C‑111/94, Rink. p. I‑3361, 9 punktas) ir 2001 m. birželio 14 d. Sprendimą Salzmann (C‑178/99, Rink. p. I‑4421, 14 punktas).


27 – 1983 m. balandžio 28 d. Sprendimas Les Fils d’Henri Ramel (170/82, Rink. p. 1319, 8 punktas).


28 – Šiuo kausimu, be kita ko, žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimą PreussenElektra (C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 punktas) ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimą Transportes Urbanos y Servicios Generales (C‑118/08, Rink. p. I‑0000, 25 punktas).


29 – Žr., be kita ko, 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Intermodal Transports (C‑495/03, Rink. p. I‑8151, 31 ir 33 punktus).


30 – 1982 m. spalio 6 d. Sprendimas (283/81, Rink. p. 3415, 21 punktas).


31 – Tačiau iš minėto Sprendimo Cilfit ir kt. taip pat matyti, kad nacionaliniam teismui, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, suteikta galimybė nepateikti Teisingumo Teismui bet kokio jiems kilusio Sąjungos teisės aiškinimo klausimo turi būti vertinama atsižvelgiant, be kita ko, į ginčytinos Sąjungos teisės nuostatos įvairias kalbines versijas. Kadangi šiuo metu Sąjungoje yra 23 oficialiosios darbo kalbos ir kiekviena kalbinė versija yra autentiška, atrodo mažai tikėtina, kad praktiškai nacionalinis teismas galėtų pasinaudoti šia (labai susiaurėjusia) galimybe.


32 – 1974 m. sausio 16 d. Sprendimas (166/73, Rink. p. 33, 3 punktas).


33 – Taip pat žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Cartesio (C‑210/06, Rec. p. I‑9641, 88 punktas).


34 – Minėtame Sprendime Rheinmühlen-Düsseldorf Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad kitaip būtų, jeigu teismo pateikti klausimai būtų tapatūs paskutinės instancijos teismo pateiktiems klausimams. Pažymėtina, kad 1974 m. vasario 12 d. Sprendime Rheinmühlen-Düsseldorf (146/73, Rink. p. 139, 3 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad, kalbant apie teismą, kurio sprendimus pagal nacionalinę teisę galima skųsti teismine tvarka, SESV 267 straipsniu nedraudžiama, jog šio teismo sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais būtų skundžiamas įprasta nacionalinėje teisėje numatyta tvarka (taip pat žr. minėto Sprendimo Cartesio 89 punktą). Taigi kyla klausimas, ar ir kokiu mastu nacionalinėje teisėje numatyta apskundimo tvarka gali riboti nacionalinio teismo galias kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį. Minėtame 1974 m. vasario 12 d. Sprendime Rheinmühlen-Düsseldorf Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, nepaisydamas nacionalinėje teisėje numatytų apskundimo galimybių, jis turi laikytis nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuri sukelia pasekmių, jei nebuvo atšaukta (taip pat žr. minėto Sprendimo Cartesio 92–97 punktus). Iš Teisingumo Teismo praktikos šioje srityje išplaukia, kad pripažįstant nacionalinėje teisėje numatytas apskundimo galimybes, kai byla nagrinėjama nacionaliniame teisme, ši teisė negali riboti šio teismo savarankiškos kompetencijos kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Esant tokiai situacijai Teisingumo Teismas privalo laikytis nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuri sukelia pasekmių, jeigu nebuvo atšaukta ar pakeista ją priėmusio teismo, nes tik tas teismas gali priimti sprendimą dėl tokio atšaukimo ar pakeitimo. Dėl bylos, kurioje Teisingumo Teismas atsisakė jurisdikcijos, nes ginčas nebebuvo nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, žr. 2009 m. kovo 24 d. Nutartį Nationale Loterij (C‑525/06, Rink. p. I‑2197, 8–11 punktai). Pažymėtina, kad toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatsiėmė prašymo.


35 – 2010 m. kovo 9 d. Sprendimas (C‑379/08 ir C‑380/08, Rink. p. I‑0000, 26 punktas).


36 – 2010 m. sausio 19 d. Sprendimas (C‑555/07, Rink. p. I‑0000).


37 – Iš tikrųjų minėto sprendimo 55 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad „šio kreipimosi fakultatyvus pobūdis nepriklauso nuo nacionalinės teisės taisyklių, kurių nacionalinis teismas privalo laikytis norėdamas netaikyti nacionalinės nuostatos, kuri, jo nuomone, prieštarauja Konstitucijai“.


38 – 1991 m. birželio 27 d. Sprendimas (C‑348/89, Rink. p. I‑3277, 44 punktas).


39 – Žr. minėto sprendimo 45–49 punktus. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas Tribunal Fiscal Aduaneiro do Porto (Portugalija) pirmiausia kilo klausimas, ar jis turi teisę kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, konstatavęs nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos prieštaravimą Konstitucijai, jeigu pagal Portugalijos Respublikos Konstitucijos 280 straipsnio 3 dalį konstatavus vidaus teisės normos prieštaravimą Konstitucijai privalu kreiptis į Portugalijos konstitucinį teismą, taigi tik šis yra kompetentingas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tokios rūšies bylose, ir, antra, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra perteklinis dėl to, kad nacionalinės nuostatos trūkumai gali būti ištaisyti nacionalinės teisės sistemoje. Taip pat žr. 1997 m. liepos 10 d. Sprendimą Palmisani (C‑261/95, Rink. p. I‑4025, 16–21 punktus).


40 – 17 Deklaracijoje dėl viršenybės nustatyta:


„Konferencija primena, kad remiantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika Sutartys ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjunga remdamasi Sutartimis, turi viršenybę prieš valstybių narių teisės aktus šioje teisminėje praktikoje nustatytomis sąlygomis.


Be to, Konferencija nusprendė prie šio Baigiamojo akto pridėti Tarybos teisės tarnybos nuomonę dėl viršenybės, pateikiamą dokumente 11197/07 (JUR 260):


„2007 m. birželio 22 d. Tarybos teisės tarnybos nuomonė


Teisingumo Teismo praktika rodo, kad Bendrijos teisės viršenybė yra esminis minėtos teisės principas. Teismo nuomone, šis principas yra neatsiejamas nuo Europos bendrijos specifinio pobūdžio. Tuo metu, kai buvo priimtas pirmas sprendimas šioje nusistovėjusioje Teismo praktikoje (1964 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Costa prieš ENEL, 6/64 (1)), Sutartyje viršenybė nebuvo minima. Taip yra ir šiuo metu. Tai, kad viršenybės principas nebus įtrauktas į būsimą Sutartį, jokiu būdu nepakeis galiojančio principo ir nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos.


(1) „Tai reiškia <...>, kad teisės, kylančios iš Sutarties – nepriklausomo teisės šaltinio, – dėl jos specialaus ir originalaus pobūdžio nebūtų galima panaikinti vidaus teisinėmis nuostatomis, neatsižvelgiant į jų formuluotę, nepanaikinant jos pobūdžio kaip Bendrijos teisės ir nesukeliant abejonių dėl pačios Bendrijos teisinio pagrindo.“


41 – Šiuo klausimu žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimą Simmenthal (106/77, Rink. p. 629, 24 punktas), 1992 m. birželio 4 d. Sprendimą Debus (C‑13/91 ir C‑113/91, Rink. p. I‑3617, 32 punktas), 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Lucchini (C‑119/05, Rink. p. I‑6199, 61 punktas) bei 2009 m. spalio 27 d. Sprendimą ČEZ (C‑115/08, Rink. p. I‑0000, 138 punktas). Taip pat žr. 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Filipiak (C‑314/08, Rink. p. I‑0000, 84 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog konstitucinis teismas (šiuo atveju Trybunał Konstytucyjny – Lenkijos Konstitucinis teismas) nukėlė datą, nuo kurios ginčijamos nuostatos neteks privalomosios galios, netrukdo tam, kad laikydamasis Sąjungos teisės viršenybės principo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas netaikytų tokių nuostatų nagrinėjamoje byloje, jeigu mano, kad šios nuostatos prieštarauja Sąjungos teisei.


42 – Šiuo klausimu žr., be kita ko, 1977 m. vasario 3 d. Sprendimą Benedetti (52/76, Rink. p. 163, 26 punktas), 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Fazenda Pública (C‑446/98. Rink. p. I‑11435, 49 punktas) bei 1986 m. kovo 5 d. Nutartį Wünsche (69/85, Rink. p. 947, 13 punktą). Taip pat žr. Generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje, kurioje buvo priimtas 2000 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Österreichischer Gewerkschaftsbund (C‑195/98, Rink. p. I‑10497), 64 punktą. Savo išvadoje byloje, kurioje priimtas 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International (C‑42/07, Rink. p. I‑0000), generalinis advokatas Y. Bot nurodė, kad vienodas Sąjungos teisės aiškinimas gali būti užtikrintas, tik jei Teisingumo Teismo sprendimai nacionaliniams teismams yra privalomojo pobūdžio. Šis privalomasis pobūdis kyla iš nacionalinių teismų pareigos užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą (204 ir 205 punktai).


43 – Pagal analogiją žr. minėtą Sprendimą Filipiak.