TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. spalio 12 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 – Paveldėjimas ir Europos paveldėjimo pažymėjimas – Taikymo sritis – Nekilnojamasis turtas, esantis valstybėje narėje, kurioje nepripažįstama testamentinė išskirtinė per vindicationem – Atsisakymas pripažinti tokios testamentinės išskirtinės materialines pasekmes“
Byloje C‑218/16
dėl Sąd Okręgowy w Gorzowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Gožuvo apygardos teismas, Lenkija) 2016 m. kovo 8 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. balandžio 19 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, pradėtoje
Aleksandra Kubicka,
dalyvaujant
notarei Przemysława Bac,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Rosas, C. Toader (pranešėja), A. Prechal ir E. Jarašiūnas,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. kovo 1 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– notarės Przemysława Bac, atstovaujamos zastępca notarialny M. Margoński,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, M. Nowak ir S. Żyrek,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Möller, M. Hellmann ir J. Mentgen,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E. Tsaousi ir A. Magrippi,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos V. Ester Casas ir S. Jiménez García,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Z. Fehér, G. Koós ir M. Tátrai,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir A. Stobiecka‑Kuik,
susipažinęs su 2017 m. gegužės 17 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų ir 31 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas A. Kubicka pradėjus procedūrą – jai kreipusis į Slubicėse (Lenkija) įsisteigusį notarą su prašymu sudaryti autentišką testamentą, į kurį būtų įtraukta testamentinė išskirtinė per vindicationem.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Reglamento Nr. 650/2012 7, 8, 15, 18, 19 ir 37 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(7) reikėtų sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui. Europos teisingumo erdvėje piliečiai turi turėti galimybę iš anksto organizuoti paveldėjimą. Turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisės;
(8) kad būtų pasiekti tie tikslai, šiame reglamente turėtų būti kartu pateiktos nuostatos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teisminių susitarimų pripažinimo (arba, priklausomai nuo atvejo, priėmimo), vykdytinumo ir vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo;
<…>
(15) šiuo reglamentu turėtų būti sudarytos sąlygos sukurti arba paveldėjimo būdu perduoti teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą, kaip numatyta paveldėjimui taikytinoje teisėje. Tačiau juo neturėtų būti daromas poveikis teisių in rem, numatytų kai kurių valstybių narių nacionalinėje teisėje, ribotam skaičiui (numerus clausus). Iš valstybės narės neturėtų būti reikalaujama, kad ji pripažintų teisę in rem, susijusią su toje valstybėje narėje esančiu turtu, jei atitinkama teisė in rem nėra numatyta jos teisėje;
<…>
(18) šis reglamentas neturėtų būti taikomas reikalavimams įregistruoti registre teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą. Todėl įregistravimo teisinės sąlygos ir būdas bei institucijos (pvz., žemės kadastrai arba notarai), kurios privalo tikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir kad būtų pateikta ar parengta pakankamai dokumentų arba juose pateikta reikiama informacija, turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nekilnojamojo turto atveju – pagal lex rei sitae). Visų pirma institucijos gali patikrinti, ar palikėjo teisė į paveldimą turtą, nurodytą registruoti pateiktame dokumente, yra tokia teisė, kuri yra įregistruota registre arba kuri yra kitaip nurodyta pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Siekiant išvengti dokumentų dubliavimo, registravimo institucijos turėtų priimti tokius kitoje valstybėje narėje kompetentingų institucijų parengtus dokumentus, kurių judėjimas numatytas šiame reglamente. Visų pirma pagal šį reglamentą išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas turėtų būti laikomas galiojančiu dokumentu, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės registre. Tai neturėtų trukdyti registravimo procese dalyvaujančioms institucijoms prašyti asmens, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, pateikti tokią papildomą informaciją arba tokius papildomus dokumentus, kurie reikalingi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, pavyzdžiui, informaciją arba dokumentus, susijusius su mokesčių mokėjimu. Kompetentinga institucija gali asmeniui, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, nurodyti, kaip galima pateikti trūkstamą informaciją ar dokumentus;
(19) šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas teisės įregistravimo registre pasekmėms. Todėl tai, ar įregistravimas yra, pavyzdžiui, deklaratyvaus, ar sukuriančiojo pobūdžio, turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Taigi, pavyzdžiui, kai teisei į nekilnojamąjį turtą įgyti reikalingas registravimas registre pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, siekiant užtikrinti registrų poveikį erga omnes arba apsaugoti teisinius sandorius, tokio įgijimo momentas turėtų būti reglamentuojamas pagal tos valstybės narės teisę;
<…>
(37) siekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos privalumais ir kartu užtikrinti jiems visišką teisinį tikrumą, šis reglamentas turėtų sudaryti jiems sąlygas iš anksto žinoti jų paveldėjimui taikytiną teisę. Turėtų būti nustatytos suderintos teisės kolizijos teisės normos, siekiant išvengti prieštaringų rezultatų. Pagrindine norma turėtų būti užtikrinta, kad paveldėjimą reglamentuotų numatoma teisė, su kuria jis glaudžiai susijęs. Teisinio tikrumo sumetimais ir siekiant išvengti palikimo suskaidymo, ši teisė turėtų reglamentuoti visą palikimą, t. y. visą palikimą sudarantį turtą, neatsižvelgiant į turto pobūdį ir neatsižvelgiant į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje.“
4 Šio reglamento 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Jis netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams.
2. Šis reglamentas netaikomas:
<…>
k) teisių in rem pobūdžiui; ir
l) visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokiam teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms.“
5 Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte „paveldėjimas“ apibrėžtas kaip „palikėjo palikimo paveldėjimas, apimantis visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju“.
6 Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.“
7 Šio reglamento 23 straipsnio „Taikytinos teisės taikymo sritis“ 1 dalyje ir 2 dalies b ir e punktuose numatyta:
„1. Pagal 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.
2. Visų pirma ta teise reglamentuojama:
<…>
b) paveldėtojų, jų atitinkamų palikimo dalių ir prievolių, kurias jiems gali nustatyti palikėjas, nustatymas ir kitų paveldėjimo teisių, įskaitant pergyvenusio sutuoktinio ar partnerio paveldėjimo teises, nustatymas;
<…>
e) palikimą sudarančio turto, teisių ir pareigų perdavimas įpėdiniams ir atitinkamais atvejais testamentinės išskirtinės gavėjams, įskaitant palikimo arba testamentinės išskirtinės priėmimo arba atsisakymo sąlygas ir pasekmes.“
8 Minėto reglamento 31 straipsnyje „Teisių in rem pritaikymas“ nurodyta:
„Jeigu asmuo remiasi teise in rem, į kurią jis turi teisę pagal paveldėjimui taikytiną teisę, o valstybės narės, kurioje remiamasi ta teise, teisėje atitinkama teisė in rem nėra žinoma, prireikus ir kiek tai įmanoma, ši teisė in rem pritaikoma pagal panašiausią tos valstybės teisėje numatytą lygiavertę teisę in rem, atsižvelgiant į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamas pasekmes.“
9 Reglamento Nr. 650/2012 VI skyriuje „Europos paveldėjimo pažymėjimas“ yra 62–73 straipsniai. Jo 62 straipsnyje nustatyta:
„1. Šiuo reglamentu sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas (toliau – pažymėjimas), kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes.
2. Pažymėjimo naudojimas yra neprivalomas.
3. Pažymėjimu nepakeičiami valstybėse narėse panašiais tikslais naudojami vidaus dokumentai. Vis dėlto pažymėjimas, išduotas naudoti kitoje valstybėje narėje, taip pat sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes valstybėje narėje, kurios institucijos jį išdavė pagal šį skyrių.“
10 Šio reglamento 63 straipsnio „Pažymėjimo paskirtis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, turintys tiesioginių teisių į palikimą, ir <…> kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių ar testamentinės išskirtinės gavėjų teisėmis <…>
2. Pažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar daugiau iš toliau išvardytų faktų:
a) kiekvieno pažymėjime nurodyto įpėdinio arba atitinkamai testamentinės išskirtinės gavėjo statusą ir (arba) teises ir jiems tenkančias atitinkamas palikimo dalis;
b) nustatyto turto ar konkrečių turto dalių, sudarančių palikimą, priskyrimui pažymėjime nurodytam (‑iems) įpėdiniui (‑iams) arba, atitinkamais atvejais, testamentinės išskirtinės gavėjui (‑ams);
<…>“
11 Minėto reglamento 68 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas pažymėjimo turinys, nustatyta:
„Pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas:
<…>
m) kiekvienam testamentinės išskirtinės gavėjui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas).
<…>“
12 To paties reglamento 69 straipsnyje „Pažymėjimo sukeliamos pasekmės“ nurodyta:
„1. Pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.
2. Preziumuojama, kad pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, testamentinės išskirtinės gavėjas <…> turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas teises arba įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta pažymėjime.
<…>
5. Pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui.“
Lenkijos teisė
Civilinis kodeksas
13 Kodeks Cywilny (Civilinis kodeksas) 9811 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Testamente, sudarytame notarinio akto forma, testatorius gali nurodyti, kad konkretus asmuo įgyja testamentinės išskirtinės objektą palikimo atsiradimo momentu (testamentinė išskirtinė per vindicationem).“
14 Pagal šio 9811 straipsnio 2 dalies 2 punktą tokios testamentinės išskirtinės objektas gali būti, be kita ko, nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto dalį, ir ši teisė yra galima perleisti turtinė teisė.
15 Civilinio kodekso 968 straipsnyje reglamentuojamas legatum per damnationem, kurį testatorius gali nustatyti bet kokia leistina forma sudarytame testamente, taip pat ir savo ranka surašytame testamente. Tokių testamentinių išskirtinių atveju įpėdinis turi perduoti teisę į turtą testamentinės išskirtinės gavėjui, ir pastarasis taip pat gali reikalauti iš įpėdinio vykdyti testamentinę išskirtinę.
Notariato įstatymas
16 Pagal 1991 m. vasario 14 d. Prawo o notariacie (Įstatymas dėl notariato kodekso), (Dz. U. Nr. 22, 91 pozicija), iš dalies pakeisto 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu (2014 m. Dz. U., 164 pozicija; toliau – Notariato įstatymas), 81 straipsnį notaras privalo atsisakyti atlikti neteisėtus notarinius veiksmus.
17 Iš Notariato įstatymo 83 straipsnio 2 dalies matyti, kad asmuo, kurio atžvilgiu notaras atsisako parengti notariškai patvirtintą dokumentą, gali tokį atsisakymą apskųsti. Skundas visų pirma pateikiamas atsisakiusiam parengti dokumentą notarui, kuris, jei mano, kad skundas pagrįstas, parengia notariškai patvirtintą dokumentą, dėl kurio į jį kreiptasi. Tačiau notarui nepatenkinus skundo skundas pateikiamas notaro įsisteigimo vietos Sąd Okręgowy (apygardos teismas, Lenkija).
Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas
18 Frankfurte prie Oderio (Vokietija) gyvenanti Lenkijos pilietė A. Kubicka yra susituokusi su Vokietijos piliečiu. Iš šios santuokos ji turi du dar mažamečius vaikus. Sutuoktiniai yra Frankfurte prie Oderio esančio žemės sklypo, kuriame pastatytas jų šeimos namas, bendraturčiai (šis sklypas jiems priklauso lygiomis dalimis). Norėdama sudaryti testamentą, A. Kubicka kreipėsi į Slubicėse veiklą vykdantį notarą.
19 A. Kubicka į savo testamentą pageidauja savo vyro naudai įtraukti testamentinę išskirtinę per vindicationem,kuri leidžiama pagal Lenkijos teisę ir kuri apimtų jai priklausančią Frankfurte prie Oderio esančio bendro nekilnojamojo turto dalį. Dėl likusios jos palikimą sudarančio turto dalies ji pasirinko išlaikyti paveldėjimą pagal įstatymą, t. y. sutuoktinis ir vaikai paveldi lygiomis dalimis.
20 Ji aiškiai atsisakė naudotis Civilinio kodekso 968 straipsnyje numatytu įprastu paveldėjimu (legatum per damnationem), nes tai lemtų sunkumus, susijusius su jos mažamečių vaikų, kurie yra paveldėtojai, atstovavimu, ir papildomas išlaidas.
21 2015 m. lapkričio 4 d. notaro padėjėjas atsisakė surašyti testamentą, kuriame būtų testamentinė išskirtinė per vindicationem, kurios A. Kubicka pageidavo, remdamasis tuo, kad testamento, kuriame būtų tokia išskirtinė, sudarymas prieštarauja Vokietijos teisės aktams ir šios šalies teismų praktikai, susijusiai su teisėmis in rem ir nekilnojamojo turto registru, į kuriuos reikėtų atsižvelgti pagal Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktus ir 31 straipsnį, todėl toks dokumentas būtų neteisėtas.
22 Jis patikslino, kad Vokietijoje testamentinės išskirtinės gavėjo įrašą žemės registre galima padaryti tik remiantis notariniu aktu, kuriame pateikiamas susitarimas dėl paveldėtojų nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo testamentinės išskirtinės gavėjui. Užsienyje nustatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem pritaikomos Vokietijoje pagal legatum per damnationem, remiantis Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsniu. Toks aiškinimas išplaukia iš 2015 m. birželio 29 d. Vokietijos įstatymo(Internationales Erbrechtsverfahrensgesetz) (Įstatymas dėl tarptautinės paveldėjimo procedūros; BGBl. I, p. 1042), kuriuo vidaus teisės nuostatos buvo iš dalies pakeistos laikantis Reglamento Nr. 650/2012 nuostatų, motyvų.
23 2015 m. lapkričio 16 d. A. Kubicka, remdamasi Notariato įstatymo 83 straipsniu, pateikė notarui, į kurį kreipėsi dėl testamento sudarymo, skundą dėl sprendimo atsisakyti sudaryti testamentą, kuriame būtų numatyta tokia testamentinė išskirtinė per vindicationem. Ji tvirtino, kad Reglamento Nr. 650/2012 nuostatos aiškintinos savarankiškai ir kad iš esmės nė viena iš šio reglamento nuostatų nesuteikia pagrindo riboti materialinės paveldėjimo teisės leidžiant nepripažinti testamentinės išskirtinės per vindicationem materialinių pasekmių.
24 Kadangi skundas, kurį A. Kubicka pateikė notarui, nebuvo patenkintas, ji pateikė ieškinį Sąd Okręgowy w Gorzowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Gožuvo apygardos teismas, Lenkija).
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnio 2 dalies b ir e punktus ir 68 straipsnio m punktą testamentinė išskirtinė per vindicationem patenka į materialinės paveldėjimo teisės taikymo sritį, tačiau jam kyla klausimas, kokia apimtimi taikytina turto, su kuriuo siejama ši testamentinė išskirtinė, buvimo vietos teisė gali lemti pasirinktoje paveldėjimo teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem materialinių pasekmių apribojimą.
26 Kadangi pagal Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k punktą šis reglamentas netaikomas „teisių in rem pobūdžiui“, paveldėjimo teisėje numatyta testamentinė išskirtinė per vindicationem negali sukurti teisių į turtą, kurios nepripažįstamos pagal lex rei sitae, taikomą turtui, kuris yra išskirtinės objektas. Vis dėlto reikėtų nustatyti, ar pagal šią nuostatą šis reglamentas netaikytinas ir galimiems teisių in rem įgijimo pagrindams. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad teisių in rem įgijimo pasinaudojant testamentine išskirtine per vindicationem klausimą reglamentuoja išimtinai materialinė paveldėjimo teisė. Lenkijos teisės doktrinoje šiuo klausimu laikomasi tos pačios pozicijos, tačiau Įstatymo dėl tarptautinės paveldėjimo procedūros, kuriuo iš dalies pakeičiamos nuostatos dėl paveldėjimo pažymėjimo ir kitų nuostatų (2015 m. kovo 4 d. Gesetzesentwurf der Bundesregierung, BT‑Drs. 17/5451), projekto motyvuose nurodyta, kad pagal Reglamentą Nr. 650/2012 nebūtina, kad Vokietijos teisėje būtų pripažįstama testamentinė išskirtinė per vindicationem remiantis pagal kitos valstybės narės teisę surašytu testamentu.
27 Darydamas nuorodą į to paties reglamento 1 straipsnio 2 dalies l punktą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, ar nekilnojamojo arba kilnojamojo turto registrui taikytina teisė gali turėti poveikį dėl testamentinės išskirtinės paveldėjimui kylančioms pasekmėms. Šiuo klausimu jis patikslina, kad jeigu būtų pripažinta, kad testamentinė išskirtinė sukelia materialinių pasekmių paveldėjimo srityje, valstybės narės, kurioje tvarkomas toks registras, teise būtų reglamentuojamas tik įgijimo paveldint pasekmių įrodinėjimo būdas, ir ji negalėtų paveikti paties įgijimo.
28 Todėl minėtas teismas mano, kad Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnio aiškinimas taip pat priklauso nuo to, ar valstybė narė, kurioje yra turtas, kuris yra testamentinės išskirtinės objektas, turi teisę kvestionuoti tokios testamentinės išskirtinės materialines pasekmes, išplaukiančias iš pasirinktos paveldėjimo teisės.
29 Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Gorzowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Gožuvo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [Reglamento Nr. 650/2012] 1 straipsnio 2 dalies k ir 1 punktus arba 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal juos leidžiama nepripažinti taikytinoje materialinėje paveldėjimo teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem (legatum per vindicationem) materialinių pasekmių, jeigu ši išskirtinė susijusi su nekilnojamojo turto, esančio valstybėje narėje, kurios teisėje tiesiogines materialines pasekmes sukeliančios testamentinės išskirtinės institutas nenumatytas, nuosavybės teise?“
Dėl prejudicinio klausimo
Dėl priimtinumo
30 Vokietijos ir Vengrijos vyriausybės teigia, kad prejudicinis klausimas yra nepriimtinas, nes hipotetinis.
31 Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, pagal kurią nacionaliniams teismams pavedama, atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, įvertinti, ar jų sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Weber, C‑438/12, EU:C:2014:212, 34 punktą ir 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Pérez Retamero, C‑97/16, EU:C:2017:158, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32 Taigi Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Weber, C‑438/12, EU:C:2014:212, 35 punktą ir 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Pérez Retamero, C‑97/16, EU:C:2017:158, 21 ir 22 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
33 Vokietijos vyriausybė mano, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties neaišku, kodėl testamento, kurį tvirtina notaras ir į kurį įtraukiama testamentinė išskirtinė per vindicationem dėl Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto, sudarymas pagal testatoriaus pasirinktą Lenkijos teisę yra neteisėtas.
34 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Notariato įstatymo 81 straipsnyje numatyta, kad pagal įstatymą notaras privalo atsisakyti atlikti neteisėtus notarinius veiksmus. Be to, kaip priminta per teismo posėdį, Lenkijos teismų nuomone, testamento nuostatos, kurios numato testamentinę išskirtinę per vindicationem ir kurios dėl savo teisinės struktūros būtų neveiksmingos, yra neteisėtos.
35 Pagrindinėje byloje testatorė, kuri pagal Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį pasirinko Lenkijos paveldėjimo teisę, į savo testamentą nori įtraukti testamentinę išskirtinę per vindicationem dėl Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto, o minėtoje valstybėje narėje tokios testamentinės išskirtinės materialinės pasekmės nepripažįstamos.
36 Taigi, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad sprendimui pagrindinėje byloje priimti būtinas Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų ir 31 straipsnio išaiškinimas. Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į šį reglamentą, turi patikrinti, ar notaras pagrįstai atsisakė sudaryti jo tvirtinamą dokumentą, kurio prašė ieškovė pagrindinėje byloje, dėl to, kad toks dokumentas prieštarautų Vokietijos teisės aktams.
37 Tvirtindama, kad prejudicinis klausimas nepriimtinas, Vengrijos vyriausybė nurodo, kad šis klausimas keliamas dėl bylos, kurios dar nėra, nes testatorius nėra miręs, ir dėl minėto nekilnojamojo turto nėra kreiptasi į už nekilnojamojo turto registrą atsakingą Vokietijos valdžios instituciją.
38 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 650/2012 7 konstatuojamosios dalies, juo siekiama leisti piliečiams iš anksto sutvarkyti paveldėjimo klausimus. Taigi vien dėl to, kad pagrindinėje byloje paveldėjimo procedūra dar nepradėta, pateiktas klausimas netampa hipotetinis.
39 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad prejudicinis klausimas yra priimtinas.
Dėl esmės
40 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktus ir 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama valstybės narės valdžios institucijai atsisakyti pripažinti taikytinoje paveldėjimo teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem,kurią testatorius pasirinko pagal minėto reglamento 22 straipsnio 1 dalį, materialines pasekmes, kai toks atsisakymas grindžiamas tuo, kad testamentinė išskirtinė susijusi su nekilnojamojo turto, esančio toje valstybėje narėje, kurios teisės aktuose nenumatytas tiesiogines materialines pasekmes sukeliančios testamentinės išskirtinės institutas paveldėjimo atsiradimo momentu, nuosavybės teise.
41 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad paveldėjimas apima „visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju“.
42 Neginčijama, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susijusios su paveldėjimu pagal testamentą.
43 Iš Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio 1 dalies matyti, kad testatorius gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi, teisė. Taip pat reikia patikslinti, kad šio reglamento 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas paveldėjimui taikomos teisės vientisumo principas.
44 Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė, kad, kaip tai matyti iš minėto reglamento 37 konstatuojamosios dalies, teisinio tikrumo sumetimais ir siekiant išvengti palikimo suskaidymo ši teisė turi reglamentuoti visą palikimą, t. y. visą palikimą sudarantį turtą, neatsižvelgiant į turto pobūdį ir į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje, ar trečiojoje valstybėje. Taigi, pagal Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnio 2 dalį tokia teisė reglamentuoja, be kita ko, palikimą sudarančio turto perdavimą įpėdiniams arba atitinkamais atvejais testamentinės išskirtinės gavėjams.
45 Šiuo klausimu Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalyje numatyti įvairūs aspektai, kuriems šis reglamentas netaikomas, tarp jų – „teisių in rem pobūdžiui“ (minėto straipsnio k punktas) ir „registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokiam teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms“ (minėto straipsnio l punktas).
46 Pirmiausia, kiek tai susiję su klausimu, ar Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama atsisakyti Vokietijoje pripažinti Lenkijos teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem materialines pasekmes, reikia pažymėti, kad pagal minėtą reglamento nuostatą jis netaikomas „teisių in rem pobūdžiui“.
47 Kaip matyti iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti pasiūlymo aiškinamojo memorandumo (COM (2009) 154 galutinis, p. 5), minėta nuostata susijusi su turto bei teisių kvalifikavimu ir tokių teisių turėtojo prerogatyvų nustatymu.
48 Be to, į šios nuostatos taikymo sritį patenka ir teisių in rem buvimo ir jų skaičiaus (numerus clausus) valstybių narių teisės sistemose aspektai. Šiuo klausimu Reglamento Nr. 650/2012 15 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad šiuo reglamentu nedaroma poveikio teisių in rem, numatytų kai kurių valstybių narių nacionalinėje teisėje, ribotam skaičiui (numerus clausus) ir kad iš valstybės narės neturėtų būti reikalaujama, kad ji pripažintų teisę in rem, susijusią su toje valstybėje narėje esančiu turtu, jei atitinkama teisė in rem nėra numatyta jos teisėje.
49 Šiuo atveju Lenkijos teisėje numatyta testamentinė išskirtinė per vindicationem ir Vokietijos teisėje numatytas legatum per damnationem yra turto nuosavybės, t. y. kaip generalinis advokatas pabrėžė savo išvados 46 ir 47 punktuose, teisės in rem, kuri egzistuoja abiejose šių dviejų valstybių teisės sistemose, perdavimo būdai. Taigi tiesioginis nuosavybės teisės perdavimas pasinaudojant testamentine išskirtine per vindicationem susijęs tik su tokios teisės in rem perdavimo būdu testatoriaus mirties atveju, o pagal Reglamento Nr. 650/2012 15 konstatuojamąją dalį konkrečiai tokį būdą siekiama leisti remiantis paveldėjimui taikytina teise.
50 Tačiau Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k punkte tokie perdavimo būdai nenumatyti.
51 Taigi reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k punktą reikia aiškinti taip, kad jis draudžia atsisakyti pripažinti testamentinės išskirtinės per vindicationem materialines pasekmes palikimo atsiradimo momentu valstybėje narėje, kurios teisės sistemoje tokia testamentinė išskirtinė nenumatyta, pagal testatoriaus pasirinktą paveldėjimo teisę.
52 Antra, dėl klausimo, ar Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktą reikia aiškinti taip, kad jis draudžia atsisakyti pripažinti testamentinės išskirtinės per vindicationem materialines pasekmes, reikia pažymėti, kad pagal šią nuostatą minėtas reglamentas netaikomas visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms.
53 Šiuo klausimu Reglamento Nr. 650/2012 18 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad „[teisės in rem] įregistravimo teisinės sąlygos ir būdas <…> turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nekilnojamojo turto atveju – pagal lex rei sitae)“. Be to, pagal šio reglamento 19 konstatuojamąją dalį, kai „teisei į nekilnojamąjį turtą įgyti reikalingas registravimas registre pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, siekiant užtikrinti registrų poveikį erga omnes arba apsaugoti teisinius sandorius, tokio įgijimo momentas turėtų būti reglamentuojamas pagal tos valstybės narės teisę“.
54 Iš to matyti, kad, kaip generalinis advokatas iš esmės pabrėžė savo išvados 60 punkte, kadangi Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktas apima tik registre įregistruotas teises į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus ir tokių teisių įtraukimo ar neįtraukimo į registrą padarinius, sąlygos, kuriomis tokios teisės įgyjamos, nėra priskiriamos prie klausimų, kurių pagal minėtą nuostatą šis reglamentas nereglamentuoja.
55 Tokį aiškinimą patvirtina paveldėjimo teisės vientisumo principas, numatytas Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnyje, konkrečiai jo 2 dalies e punkte, kuriame nurodyta, kad paveldėjimo teisė reglamentuoja „palikimą sudarančio turto, teisių ir pareigų perdavimą įpėdiniams ir atitinkamais atvejais testamentinės išskirtinės gavėjams“.
56 Toks išaiškinimas taip pat atitinka tikslą, kurio siekiama Reglamentu Nr. 650/2012 ir kuris minimas jo 7 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią šiuo reglamentu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie nori įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atveju. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Europos teisingumo erdvėje piliečiai turi turėti galimybę iš anksto organizuoti paveldėjimą.
57 Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad pripažinimas, jog Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktu leidžiama šio reglamento netaikyti, kai įgyjama nuosavybės teisė į turtą pasinaudojant testamentine išskirtine per vindicationem, lemtų palikimo suskaidymą, o tai prieštarautų šio reglamento 23 straipsnio formuluotei ir juo siekiamiems tikslams.
58 Todėl Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktą reikia aiškinti taip, kad jis draudžia atsisakyti pripažinti testamentinės išskirtinės per vindicationem materialines pasekmes palikimo atsiradimo momentu valstybėje narėje, kurios teisės sistemoje tokia testamentinė išskirtinė nenumatyta taikant pasirinktą paveldėjimo teisę.
59 Be to, reikia pridurti, kad Reglamente Nr. 650/2012 numatyta sukurti Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuris leistų kiekvienam įpėdiniui, testamentinės išskirtinės gavėjui arba tokiame pažymėjime nurodytam teisių perėmėjui kitoje valstybėje narėje įrodyti turimą statusą ir savo teises, konkrečiai – priskirti nustatytą turtą tokiame pažymėjime nurodytam testamentinės išskirtinės gavėjui.
60 Minėto reglamento 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip testamentinės išskirtinės gavėjas, turi tokiame pažymėjime nurodytą statusą ir teises ir kad nėra jokių kitų su tomis teisėmis susijusių sąlygų ir (arba) apribojimų, nei nurodyta minėtame pažymėjime.
61 Trečia, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnio aiškinimu, reikia priminti, kad pagal šį straipsnį, „[j]eigu asmuo remiasi teise in rem, į kurią jis turi teisę pagal paveldėjimui taikytiną teisę, o valstybės narės, kurioje remiamasi ta teise, teisėje atitinkama teisė in rem nėra žinoma, prireikus ir kiek tai įmanoma, ši teisė in rem pritaikoma pagal panašiausią tos valstybės teisėje numatytą lygiavertę teisę in rem, atsižvelgiant į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamas pasekmes“.
62 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad teisė in rem, kurią A. Kubicka nori perduoti pasinaudodama testamentine išskirtine per vindicationem, yra nuosavybės teisė į jai priklausančią Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto dalį. Neginčijama, kad nuosavybės teisė, kuri tokiu būdu pagal Lenkijos teisę bus perduota testamentinės išskirtinės gavėjui, yra žinoma ir Vokietijos teisėje.
63 Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnis nereglamentuoja teisių in rem perdavimo būdų, prie kurių priskiriamos, be kita ko, testamentinės išskirtinės per vindicationem ar legatum per damnationem; jame reglamentuojamas tik teisių in rem turinio, kurį apibrėžia taikytina paveldėjimo teisė (lex causae), užtikrinimas ir tokių teisių pripažinimas valstybės narės, kurioje tokiomis teisėmis remiamasi, teisinėje sistemoje (lex rei sitae).
64 Taigi, kadangi teisė in rem, perduodama pasinaudojant testamentine išskirtine per vindicationem, yra nuosavybės teisė, pripažįstama Vokietijos teisėje, jos nereikia pritaikyti, kaip nurodyta Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnyje.
65 Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis draudžia atsisakyti pripažinti testamentinės išskirtinės per vindicationem materialines pasekmes palikimo atsiradimo momentu valstybėje narėje, kurios teisės sistemoje tokia testamentinė išskirtinė nenumatyta, taikant pasirinktą paveldėjimo teisę.
66 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktus ir 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jie draudžia valstybės narės valdžios institucijai atsisakyti pripažinti taikytinoje paveldėjimo teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem, kurią testatorius pasirinko pagal minėto reglamento 22 straipsnio 1 dalį, materialines pasekmes, kai toks atsisakymas grindžiamas tuo, kad testamentinė išskirtinė susijusi su nekilnojamojo turto, esančio toje valstybėje narėje, kurios teisės aktuose nenumatytas tiesiogines materialines pasekmes sukeliančios testamentinės išskirtinės institutas paveldėjimo atsiradimo momentu, nuosavybės teise.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
67 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktus ir 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jie draudžia valstybės narės valdžios institucijai atsisakyti pripažinti taikytinoje paveldėjimo teisėje numatytos testamentinės išskirtinės per vindicationem, kurią testatorius pasirinko pagal minėto reglamento 22 straipsnio 1 dalį, materialines pasekmes, kai toks atsisakymas grindžiamas tuo, kad testamentinė išskirtinė susijusi su nekilnojamojo turto, esančio toje valstybėje narėje, kurios teisės aktuose nenumatytas tiesiogines materialines pasekmes sukeliančios testamentinės išskirtinės institutas paveldėjimo atsiradimo momentu, nuosavybės teise.
Parašai.