TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2011 m. vasario 4 d.

Byla F‑54/10

Luc Verheyden

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) sprendimas perduoti informaciją apie fizinius asmenis Italijos teisminėms institucijoms – Sprendimo poveikis tretiesiems asmenims – Vienodo požiūrio principas“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo L. Verheyden pirmiausia prašo panaikinti Komisijos sprendimą atsisakyti jam sumokėti 3 000 eurų kompensaciją, Tarnautojų teismo priteistą kiekvienam ieškovui bylose, kuriose priimtas 2009 m. balandžio 28 d. Tarnautojų teismo sprendimas Violetti ir kt. prieš Komisiją (F‑5/05 ir F‑7/05).

Sprendimas: Atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Procesas – Nagrinėjimas iš esmės prieš nagrinėjimą dėl priimtinumo – Priimtinumas

2.      Pareigūnai – Vienodas požiūris – Panašių individualių sprendimų adresatų skirtingas vertinimas, kai apskundus šiuos sprendimus teisme vienų ieškiniai buvo patenkinti, o kitų atmesti – Diskriminacijos nebuvimas

3.      Pareigūnai – Administracijos rūpestingumo pareiga – Gero administravimo principas – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos

1.       Sąjungos teismas gali vertinti, ar gero teisingumo vykdymo sumetimais ieškinys turi būti bet kuriuo atveju atmestas iš esmės, nesant reikalo spręsti dėl jo priimtinumo.

(žr. 31 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba prieš Bohringer, C‑23/00 P, 51 ir 52 punktai.

2.       Kelių panašių toje pačioje procedūroje priimtų individualių sprendimų adresatai gali būti vertinami skirtingai, jeigu šiuos sprendimus teismas panaikino tik kai kurių iš jų atžvilgiu, o kitų adresatų ieškinius kompetentingas teismas atmetė.

Pareigūno, kurio ieškinys atmestas dėl nepriimtinumo, padėtis objektyviai skiriasi nuo padėties kitų pareigūnų, kurie ieškinius pateikė per nustatytus terminus ir pasiekė, kad būtų konstatuota, jog jų atžvilgiu padaryta klaida, ir tokiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas jiems priteisė žalos atlyginimą iš institucijos. Todėl institucija, atsisakiusi išmokėti šiam asmeniui tokią pačią sumą kaip ir kitiems pareigūnams, akivaizdžiai nepažeidė vienodo vertinimo principo.

(žr. 34 ir 35 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, 49–71 punktai.

3.      Laikydamasi gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos administracija, priimdama sprendimą dėl tarnautojo padėties, privalo atsižvelgti į visus jos sprendimą galinčius lemti veiksnius ir tai darydama turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesą. Siekdamos būti itin rūpestingos savo tarnautojams, institucijos taip pat gali tam tikriems pareigūnams, kurie laiku neapskundė su jais susijusių individualių sprendimų, taikyti kitų pareigūnų atžvilgiu priimtų palankių teismo sprendimų padarinius.

Vis dėlto, atsižvelgiant į didelę institucijų diskreciją vertinti tarnybos interesą, Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar atitinkama institucija neviršijo protingumo ribų ir savo diskrecija nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai.

(žr. 36 ir 37 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. vasario 4 d. Sprendimo Maurissen prieš Audito Rūmus, 417/85, 12 punktas; 2001 m. sausio 11 d. Sprendimo Gevaert prieš Komisiją, C‑389/98 P, 44, 45 ir 56 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Haas ir kt. prieš Komisiją, T‑3/96, 53 punktas; 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, 42 punktas.