BENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. gruodžio 7 d.(*)

„Valstybės pagalba – Pagalba, kurią Belgija suteikė ARCO grupės kredito unijoms – Garantijų sistema, pagal kurią apsaugomi fizinių asmenų, turinčių šių bendrovių narių statusą, pajai – Sprendimas pripažinti pagalbą nesuderinama su vidaus rinka ir uždrausti mokėti išmokas nariams – Ginčo dalykas – Susigrąžinimas – Proporcingumas“

Byloje T‑664/14,

Belgijos Karalystė, atstovaujama C. Pochet ir J.‑C. Halleux, padedamų advokato J. Meyers,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Flynn ir B. Stromsky,

atsakovę,

dėl remiantis SESV 263 straipsniu pateikto prašymo panaikinti 2014 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimo 2014/686/ES dėl valstybės pagalbos SA.33927 (12/C) (ex 11/NN), kurią suteikė Belgija – Garantijų sistema, pagal kurią apsaugomos finansinių kooperatyvų [apsaugomi kredito unijų] narių – fizinių asmenų – akcijos [pajai], 2 straipsnio 4 dalį (OL L 284, 2014, p. 53)

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Frimodt Nielsen (pranešėjas), teisėjai V. Kreuschitz, I. S. Forrester, N. Półtorak ir E. Perillo,

posėdžio sekretorė G. Predonzani,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. lapkričio 22 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Bendrovės ARCO

1        Arcofin SCRL, Arcopar SCRL ir Arcoplus (toliau – bendrovės ARCO) yra ribotos atsakomybės veiklos licenciją gavusios kredito unijos (toliau – kredito unijos), įsteigtos pagal Belgijos teisę. Šios bendrovės, kurios visos šiuo metu yra likviduojamos, buvo įsteigtos XX amžiaus 4‑ajame dešimtmetyje, siekiant koordinuoti Mouvement ouvrier chrétien ir Algemeen Christelijk Werknemersverbond bendradarbiavimą ir finansuoti minėtas veiklas, visų pirma vykdant socialinio pobūdžio uždavinius.

2        ARCO bendrovės turi daugiau kaip 800 000 narių, kurių 99 % yra fiziniai asmenys (toliau – pajininkai). Belgijos Karalystė tvirtina, kad vidutinis pajininko pajų dydis yra 2 000 eurų.

3        2001 m. Arcofin tapo pagrindine Dexia SA akcininke – ji turėjo 15 % jos akcijų. 2008 m. spalio 3 d. ji suteikė finansinę paramą Dexia, padidindama jos kapitalą 350 mln. eurų iki bendros 6 mlrd. eurų sumos. Nuo 2008 m. bendrovės ARCO neišleido naujų pajų. 2008–2011 m. jos prarado 7 % savo pajininkų.

4        2011 m. gruodžio 8 d. bendrovių ARCO visuotiniai susirinkimai patvirtino savanorišką likvidaciją.

 Nagrinėjama priemonė

5        2008 m. spalio 10 d. Finansų ministro sekretoriato pranešimu spaudai Belgijos vyriausybė pranešė ketinanti garantijų sistemą, kuri šiuo metu taikoma kredito įstaigų indėlininkams, taikyti draudimo bendrovėms ir kredito unijoms ir nustatyti, kad ši garantija suteikiama 100 000 eurų sumai. Taigi buvo nustatyta, kad šios naujos įstaigos garantijų fonde dalyvaus savanoriškais pagrindais. Šis ketinimas Belgijos parlamentui buvo pateiktas 2008 m. spalio 14 d. pateiktame įstatymo projekte, o pats įstatymas skubos tvarka buvo priimtas kitą dieną (2008 m. spalio 15 d. Įstatymas dėl priemonių finansiniam stabilumui didinti, visų pirma nustatantis valstybės garantiją, susijusią su suteiktomis paskolomis ir kitomis operacijomis, atliktomis įgyvendinant finansinį stabilumą, Moniteur belge, 2008 m. spalio 17 d., p. 55634).

6        2009 m. sausio 21 d. bendrame pranešime spaudai Ministras Pirmininkas ir Finansų ministras patvirtino ankstesnės vyriausybės priimtą įsipareigojimą garantijų sistemą taikyti kredito unijų nariams, kurie nėra institucijos. Ši sistema turėjo apimti, be kita ko, šiuos aspektus:

–        atitinkamų bendrovių garantinės įmokos sumokėjimą,

–        narių – institucijų – įsipareigojimą dalyvauti garantijų sistemoje visą garantijos galiojimo laikotarpį,

–        narių – fizinių asmenų (pajininkų) ir institucijų – „metinių išmokų“ apribojimą,

–        papildomą atitinkamų bendrovių finansinį įnašą tuo atveju, jeigu gauti dividendai viršija minimalią sumą,

–        sąlygas, kurios turi būti nustatytos, leidžiančias valdžios institucijoms gauti kapitalo prieaugį, jeigu pasitraukiama iš garantijų sistemos.

7        Vėliau, 2009 m. balandžio 14 d., Belgijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo iš dalies pakeičiamas 2002 m. rugpjūčio 2 d. Įstatymas dėl finansų sektoriaus priežiūros ir finansinių paslaugų (Moniteur belge, 2009 m. balandžio 21 d., p. 32106), siekiant sudaryti galimybę vyriausybei sukurti garantijų sistemą, taikomą, be kita ko, veiklos licenciją gavusių unijų, kurioms taikoma rizikos ribojimu pagrįsta Belgijos nacionalinio banko priežiūra arba kurios ne mažiau kaip pusę turto yra investavusios į įstaigą, kuriai taikoma tokia priežiūra, kaip yra tokių kredito unijų kaip bendrovių ARCO atveju, pajininkams.

8        Šios įstatymo nuostatos buvo įtrauktos į iš dalies pakeisto 1998 m. vasario 22 d. Įstatymo dėl Belgijos nacionalinio banko statuto patvirtinimo 36/24 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Minėto straipsnio pagrindu priimtas 2011 m. spalio 10 d. Karaliaus nutarimas, kuriuo iš dalies pakeičiamas 2008 m. lapkričio 14 d. Karaliaus nutarimas dėl 2008 m. spalio 15 d. įstatymo įgyvendinimo, kuriuo iš dalies pakeičiamas 2002 m. rugpjūčio 2 d. įstatymas (2011 m. spalio 12 d. Moniteur belge, p. 62641), leido kredito unijoms, kurios to norėjo, paprašyti prisijungti prie ankstesnėmis priemonėmis nustatytos garantijų sistemos. Bendrovės, nusprendusios prisijungti prie šios sistemos, turėjo Specialiajam indėlių, gyvybės draudimo ir veiklos licenciją gavusių unijų kapitalo apsaugos fondui (toliau – Specialusis fondas), įsteigtam 2008 m. lapkričio 14 d. Karaliaus nutarimu dėl 2008 m. spalio 15 d. įstatymo įgyvendinimo, kuriuo iš dalies pakeičiamas 2002 m. rugpjūčio 2 d. Įstatymas dėl finansų sektoriaus priežiūros ir finansinių paslaugų (Moniteur belge, 2008 m. lapkričio 17 d., p. 4088), sumokėti metinę įmoką, lygią 0,15 proc. bendros sumos, kuriai taikoma apsauga, ir stojamąjį mokestį, lygų 0,10 proc. šios sumos. Garantija turėjo būti panaudota tik bendrovės bankroto atveju arba Belgijos finansų priežiūros institucijai nustačius, kad nevykdomi įsipareigojimai. Apsauga galiojo tik apmokėtam kapitalui, fizinių asmenų pasirašytam iki 2011 m. spalio 10 d. Karaliaus nutarimo įsigaliojimo, iki 100 000 eurų kiekvienam fiziniam asmeniui. Išmoką moka Specialusis fondas, o pasibaigus minėto fondo lėšoms – Indėlių ir konsignacijų kasa (Belgija).

9        2011 m. spalio 13 d. bendrovės ARCO pateikė prašymą prisijungti prie garantijų sistemos. 2011 m. spalio 15 d. Ministrų Taryba šį prašymą patvirtino ir šis patvirtinimas buvo viešai paskelbtas tą pačią dieną. Bendrovių ARCO prašymas prisijungti oficialiai buvo patenkintas 2011 m. lapkričio 7 d. Karaliaus nutarimu, kuriuo suteikta garantija, siekiant apsaugoti veiklos licenciją gavusių kredito unijų kapitalą (Moniteur belge, 2011 m. lapkričio 18 d.,p. 68640), kuris, remiantis jo 3 straipsniu, įsigaliojo 2011 m. spalio 14 d. (toliau – garantija arba nagrinėjama priemonė). Jokia kita kredito unija neišreiškė pageidavimo prisijungti prie garantijų sistemos.

10      Todėl bendrovės ARCO Specialiajam fondui pervedė nustatytą sumą. Buvo nustatyta daug jų prisijungimo prie garantijų sistemos sąlygų, be kita ko, neturėjo būti viešai skelbiamas naujas pajų išleidimas fiziniams asmenims, ribojama investuotoms lėšoms taikoma palūkanų norma ir narių, kurie yra institucijos, įsipareigojimas neatsiimti investuoto kapitalo. 2011 m. lapkričio 7 d. Karaliaus nutarime taip pat pažymėta, kad Specialusis fondas kompensaciją pajininkams turėtų skirti tik po to, kai jam pateikiama bendrovių ARCO visuotiniame susirinkime patvirtinta galutinė jų likvidavimo tvarka.

11      Kaip nurodyta šio sprendimo 4 punkte, bendrovės ARCO nusprendė savanoriškai likviduotis 2011 m. gruodžio 8 d.

 Administracinė procedūra

12      2011 m. lapkričio 7 d. Belgijos Karalystė pranešė Europos Komisijai apie garantiją.

13      2011 m. gruodžio 6 d. raštu Komisija informavo Belgijos Karalystę, kad garantija gali būti neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, ir paprašė minėtos valstybės narės nesiimti jokių papildomų jos įgyvendinimo veiksmų. Į šį raštą Belgijos valdžios institucijos atsakė 2011 m. gruodžio 22 d. raštu.

14      2012 m. balandžio 3 d. sprendimu Komisija nusprendė pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, kiek tai susiję su garantija (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). 2012 m. liepos 19 d. sprendimas pradėti procedūrą „Valstybės pagalba SA.33927 (2012/C) (ex 2011/NN) – Garantijų sistema, skirta apsaugoti fizinių asmenų, priklausančių finansiniams kooperatyvams, akcijas [kredito unijų, pajus] – Kvietimas teikti pastabas pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 108 straipsnio 2 dalį“ buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 213, 2012, p. 64). Minėtame sprendime Komisija, taikydama 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 11 straipsnio 1 dalį, be kita ko, nurodė Belgijos Karalystei ir toliau neįgyvendinti nagrinėjamos priemonės, kol ji nepriims sprendimo dėl jos suderinamumo su vidaus rinka.

15      2012 m. birželio 18 d. Belgijos Karalystė pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. 2012 m. gruodžio 5 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d. raštais ji atsakė į Komisijos jai pateiktus klausimus.

16      2012 m. rugpjūčio 17 d. bendrovės ARCO taip pat pateikė savo pastabas Komisijai. Šias pastabas Komisija perdavė Belgijos Karalystei, o ši 2012 m. spalio 16 d. raštu jai nurodė neturinti dėl jų komentarų.

 Ginčijamas sprendimas

17      2014 m. liepos 3 d. Komisija priėmė sprendimą 2014/686/ES dėl valstybės pagalbos SA.33927 (12/C) (ex 11/NN), kurią suteikė Belgija – Garantijų sistema, pagal kurią apsaugomos finansinių kooperatyvų [apsaugomi kredito unijų] narių – fizinių asmenų – akcijos [pajai] (OL L 284, 2014, p. 53, toliau – ginčijamas sprendimas). Jame ji nusprendė, kad garantija laikytina bendrovėms ARCO suteikta valstybės pagalba ir kad ši pagalba, kurią Belgijos Karalystė neteisėtai suteikė, yra nesuderinama su vidaus rinka (ginčijamo sprendimo 1 straipsnis).

18      Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad būtent bendrovėms ARCO buvo iš tikrųjų suteikiama nagrinėjama pagalba ir kad ją sudaro visos priemonės, t. y. 2008 m. spalio 10 d. pranešimas (žr. šio sprendimo 5 punktą), 2009 m. sausio 21 d. pranešimas (žr. šio sprendimo 6 punktą) ir bendrovių ARCO prisijungimas prie garantijų sistemos (ginčijamo sprendimo 80–90 punktai).

19      Šiuo klausimu Komisija nusprendė, kad bendrovėms ARCO garantija suteikė atrankųjį pranašumą, nes tai joms leido pritraukti arba išsaugoti lėšas. Be to, nustatyta, kad šis pranašumas yra atrankusis, kadangi jo suteikimo sąlygas atitinka tik kredito unijos. Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad, atsižvelgiant į sumą, garantija, kuri taikoma visoms investuotoms lėšoms, suteikiama investuotojams, įsigijusiems bendrovių ARCO pajų, yra neproporcinga, o tai reiškia, kad nagrinėjama priemonė yra nepagrįsta vertinant pagal kriterijus, nustatytus siekiant įvertinti, ar yra pranašumų, kurie motyvuojami bendra mokesčių sistemos struktūra, net jeigu šie kriterijai šiuo atveju būtų taikomi (ginčijamo sprendimo 100–107 konstatuojamosios dalys). Taigi Komisija, išnagrinėjusi kitus SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, priėjo prie išvados, kad garantija yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamoji dalis).

20      Be to, kiek tai susiję su nagrinėjamos pagalbos suderinamumu su vidaus rinka, Komisija nusprendė, kad vienintelis teisinis pagrindas, kuris gali būti taikomas šiuo atveju, yra SESV 107 straipsnio 3 dalis. Vis dėlto ji laikėsi nuomonės, kad nagrinėjama priemonė nebuvo nei tinkama, nei reikalinga, nei proporcinga tikslui, kuriuo siekiama atitaisyti didelius Belgijos ekonomikos sutrikimus, todėl ji negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka (ginčijamo sprendimo 111–129 konstatuojamosios dalys).

21      Galiausiai Komisija nustatė iš bendrovių ARCO susigrąžintinos sumos apskaičiavimo metodiką ir paprašė Belgijos Karalystės jai pateikti reikiamus duomenis. Ji taip pat nurodė, kad remiantis SESV 108 straipsnio 3 dalimi ji mano galinti pagrįstai reikalauti, kad ši valstybė narė ir toliau pagal garantiją nemokėtų jokių išmokų pajininkams (ginčijamo sprendimo 130–142 punktai).

22      Todėl ginčijamame sprendime Komisija nurodė Belgijos Karalystei susigrąžinti iš bendrovių ARCO nepagrįstą naudą, kurią, jos manymu, šios bendrovės gavo (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalis). Be to, Komisija nurodė Belgijos Karalystei panaikinti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais grindžiama garantija (ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamoji dalis), ir uždraudė jai ją taikyti pajininkams (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamas ieškinys pateiktas dėl šio draudimo.

 Nacionalinės procedūros ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą vertinant ginčijamo sprendimo galiojimą

 Garantijos ginčijimas nacionaliniame teisme

23      2011 m. gruodžio mėnesį ir 2012 m. sausio mėnesį fiziniai asmenys, Organisme voor de financiering van pensioenen Ogeo Fund (pensijų finansavimo institucija „Ogeo Fund“) ir Gemeente Schaarbeek (Scharbeko savivaldybė, Belgija) pateikė Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) tris ieškinius. Šiais ieškiniais siekta panaikinti 2011 m. spalio 10 d. (žr. šio sprendimo 8 punktą) ir lapkričio 7 d. (žr. šio sprendimo 9 punktą) Karaliaus nutarimus. To siekdamos ieškovės iš esmės teigė, kad Karaliaus nutarimais buvo pažeistas Belgijos Konstitucijoje įtvirtintas lygybės principas, nes jais nustatomas skirtingas požiūris į pajininkus, galinčius pasinaudoti garantijų sistema, kuri ir buvo sukurta minėtais Karaliaus nutarimais, ir kitus akcininkus fizinius asmenis, kurie minėta sistema pasinaudoti negali.

24      Manydama, kad 2011 m. spalio 10 d. ir lapkričio 7 d. Karaliaus nutarimai grindžiami 1998 m. vasario 22 d. įstatymo 36/24 straipsniu (žr. šio sprendimo 8 punktą), kad dėl to jie priskirtini apribojimams, kuriuos nustatė pats Belgijos įstatymų leidėjas, ir kad nurodytas skirtingas požiūris atsirado dėl įstatymo normos, Conseil d’État pateikė Cour constitutionnelle (Konstitucinis Teismas, Belgija) kelis prejudicinius klausimus dėl šio straipsnio atitikties Belgijos Konstitucijai.

25      Siekdamas priimti sprendimą dėl šių klausimų Cour constitutionnelle nusprendė, kad pirmiausia reikia priimti sprendimą dėl 1998 m. vasario 22 d. įstatymo 36/24 straipsnio atitikties Europos Sąjungos teisei. Todėl jis šiam Teisingumo Teismui pateikė šešis prejudicinius klausimus byloje C‑76/15, kurių penki buvo susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu ir Belgijos Karalystės pareigomis, išplaukiančiomis iš SESV 108 straipsnio 3 dalies.

 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas „Vervloet ir kt.“ (C76/15)

26      Pirmuoju Teisingumo Teismui pateiktu prejudiciniu klausimu siekta įvertinti garantijos suderinamumą su 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, 1994, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 252), iš dalies pakeistos 2005 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/1/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 73/239/EEB, 85/611/EEB, 91/675/EEB, 92/49/EEB bei 93/6/EEB, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 94/19/EB, 98/78/EB, 2000/12/EB, 2001/34/EB, 2002/83/EB ir 2002/87/EB, siekiant sukurti naują finansinių paslaugų komitetų organizacinę struktūrą (OL L 79, 2005, p. 9), 2 ir 3 straipsniais. Antrasis prejudicinis klausimas susijęs su ginčijamo sprendimo teisėtumu. Kiti keturi klausimai susiję su garantijos suderinamumu su pareigomis, kurių valstybėms narėms kyla pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

27      Atsakydamas į Cour constitutionnelle pateiktus klausimus Teisingumo Teismas priėmė 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Vervloet ir kt. (C‑76/15, EU:C:2016:975); jo rezoliucinėje dalyje nurodyta:

„1)      [Direktyvos 94/19] 2 ir 3 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms nenustatoma pareigos priimti [kredito unijų] pajų garantijų sistemą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, ir pagal juos nedraudžiama, kad valstybė narė priimtų tokią sistemą, jeigu ši sistema nekenkia indėlių garantijų sistemos, kurią valstybės narės turi nustatyti pagal šią direktyvą, praktiniam veiksmingumui, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir jeigu ši sistema atitinka ESV sutartį, visų pirma SESV 107 ir 108 straipsnius.

2)      Išnagrinėjus <…> pateiktus prejudicinius klausimus nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti [ginčijamo] galiojimą.

3)      SESV 108 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama tokia garantijų sistema, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, jeigu ji buvo įgyvendinta pažeidžiant iš šios nuostatos išplaukiančius įsipareigojimus.“

 Tolesni veiksmai nacionalinėje teisėje

28      2017 m. birželio 15 d. sprendimu Cour constitutionnelle konstatavo, kad 1998 m. vasario 22 d. įstatymo 36/24 straipsnis prieštarauja Konstitucijai. Be kita ko, Cour constitutionnelle savo sprendimą grindė Teisingumo Teismo išvada, kad nagrinėjama priemonė yra neteisėta valstybės pagalba.

29      2018 m. kovo 6 d. sprendimu Conseil d’État panaikino 2011 m. spalio 10 d. (žr. šio sprendimo 8 punktą) ir lapkričio 7 d. (žr. šio sprendimo 9 punktą) Karaliaus nutarimus.

 Byla T711/14

30      2014 m. spalio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo bendrovių ARCO ieškinį (byla T‑711/14), kuriuo jos prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Savo ieškinyje bendrovės ARCO, be kita ko, ginčijo tiek Komisijos vertinimą, kuriuo remiantis nagrinėjama priemonė laikytina valstybės pagalba, kurią jos gavo, tiek vertinimą, kuriuo remiantis nagrinėjama pagalba negalėjo būti pripažinta suderinama su vidaus rinka. Bendrovės ARCO taip pat ginčijo Belgijos Karalystei nustatytą draudimą pajininkams mokėti išmokas, dėl kurio pateiktas šis ieškinys.

31      2018 m. vasario 9 d. Nutartimi Arcofin ir kt. / Komisija (T‑711/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:80) Bendrasis Teismas atmetė minėtą ieškinį kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą. Visų pirma bendrovių ARCO ieškinys tiek, kiek juo siekta užginčyti Belgijos Karalystei nustatytą draudimą pajininkams mokėti išmokas likvidavimui pasibaigus, buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas, nes minėtos bendrovės šiame ieškinyje neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl Belgijos Karalystės ginčijamos nuostatos.

 Procesas ir šalių reikalavimai

 Rašytinė proceso dalis

32      2014 m. rugsėjo 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Belgijos Karalystės ieškinį.

33      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio a punktą priimtu 2015 m. spalio 12 d. sprendimu, kuriuo konstatuota, kad, pirma, byloje C‑76/15 (žr. šio sprendimo 23–26 punktus) Cour constitutionnelle pateiktas prejudicinis klausimas buvo susijęs su ginčijamo sprendimo galiojimu, antra, manyta, kad sprendimas šioje byloje gali priklausyti nuo to, koks sprendimas bus priimtas išnagrinėjus minėtų bendrovių pateiktą ieškinį, atsižvelgdamas į tai, kad šalys buvo išklausytos pagal Procedūros reglamento 70 straipsnio 1 dalį, Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas sustabdė šios bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą.

34      Šis sustabdymas baigėsi priėmus 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Vervloet ir kt. (C‑76/15, EU:C:2016:975) (žr. šio sprendimo 27 punktą).

35      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

36      Remdamasis Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a punktu Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) tą pačią dieną pakvietė šalis pateikti išvadas, kurias, kaip jos pačios mano, reikėtų padaryti šioje byloje atsižvelgiant į 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Vervloet ir kt. (C‑76/15, EU:C:2016:975) priėmimą.

37      Šalys įvykdė šią proceso organizavimo priemonę per joms nustatytą terminą.

38      2017 m. birželio 26 d. proceso organizavimo priemone, nustatyta remiantis Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a punktu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) paprašė šalių, be kita ko, nurodyti:

–        kokių, kaip jos pačios mano, pasekmių nacionalinėje teisėje turėtų kilti remiantis tuo, kad 1998 m. vasario 22 d. įstatymo 36/24 straipsnį Cour constitutionnelle pripažino negaliojančiu,

–        kokį poveikį galėtų turėti tai, kad Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, atsižvelgiant į tai, kaip atsakyta į ankstesnįjį klausimą.

39      Į šiuos klausimus šalys atsakė per nustatytą terminą.

40      2017 m. rugsėjo 12 d. proceso organizavimo priemone, nustatyta remiantis Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a punktu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija), be kita ko:

–        pakvietė Belgijos Karalystę pareikšti savo nuomonę dėl kai kurių Komisijos atsakymų į šio sprendimo 38 punkte paminėtus klausimus aspektų,

–        dar kartą pateikė klausimą Belgijos Karalystei dėl teisinių pasekmių ir naudos, kurių atsirastų, jeigu Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į tai, kad 1998 m. vasario 22 d. įstatymo 36/24 straipsnį Cour constitutionnelle pripažino negaliojančiu.

41      Į šiuos klausimus Belgijos Karalystė atsakė per nustatytą terminą ir Komisijai buvo suteikta galimybė pateikti savo pastabas dėl šių atsakymų.

42      Pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį, atsižvelgęs į trečiosios kolegijos pateiktą pasiūlymą, Bendrasis Teismas nusprendė bylą perduoti nagrinėti išplėstinės sudėties kolegijai.

 Žodinė proceso dalis

43      Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

44      Per 2017 m. lapkričio 22 d. posėdį Bendrasis Teismas išklausė šalių kalbas ir atsakymus į jo pateiktus klausimus.

45      2018 m. kovo 13 d. raštu Belgijos Karalystė informavo Bendrąjį Teismą, kad Conseil d’État priėmė 2018 m. kovo 6 d. sprendimą, paminėtą šio sprendimo 29 punkte.

46      2018 m. kovo 14 d. Komisija pateikė prašymą pripažinti, kad nėra reikalo priimti sprendimą.

47      2018 m. kovo 23 d. Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos nutartimi buvo pradėta žodinė proceso dalis. Todėl šio sprendimo 45 ir 46 punktuose nurodyti dokumentai buvo perkelti į bylos medžiagą ir šalys pakviestos atitinkamai pateikti savo pastabas dėl minėtų dokumentų. Pagal remiantis Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies b punktu nustatytą proceso organizavimo priemonę Komisijai buvo pasiūlyta pateikti savo nuomonę dėl kai kurių Belgijos Karalystės argumentų, pateiktų 2018 m. kovo 13 d. rašte (žr. šio sprendimo 45 punktą).

48      Šalys pateikė pastabas ir atsakė į klausimus per nustatytus terminus.

49      Pagal 2018 m. balandžio 20 d. proceso organizavimo priemonę, nustatytą pagal Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies b punktą, Komisijai buvo pasiūlyta pateikti savo nuomonę dėl kai kurių argumentų, kuriuos Belgijos Karalystė nurodė savo pastabose, pateiktose dėl Komisijos prašymo pripažinti, kad nėra reikalo priimti sprendimą (žr. šio sprendimo 46 punktą).

50      Šią proceso organizavimo priemonę Komisija įvykdė per nustatytą terminą.

51      Į bylos medžiagą įtrauktos pastabos, kurias savo iniciatyva Belgijos Karalystė pateikė dėl Komisijos atsakymų.

52      Žodinė proceso dalis baigta 2018 m. gegužės 15 d.

 Šalių reikalavimai

53      Belgijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

54      Komisija Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        konstatuoti, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčas prarado savo dalyką, nebėra reikalo priimti sprendimą dėl ieškinio,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti ieškinį,

–        bet kokiu atveju priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl ginčo dalyko

55      Komisija mano, kad šio sprendimo 29 punkte paminėtu 2018 m. kovo 6 d. Conseil d’État sprendimu panaikinus 2011 m. spalio 10 d. (žr. šio sprendimo 8 punktą) ir lapkričio 7 d. (žr. šio sprendimo 9 punktą) Karaliaus nutarimus galimas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalies panaikinimas neturės jokių teisinių pasekmių. Iš tikrųjų, Komisija mano, kad Belgijos Karalystė negali mokėti išmokų pajininkams ne dėl skundžiama nuostata nustatyto draudimo, bet dėl aktų, kurie buvo šių mokėjimų teisinis pagrindas, panaikinimo Belgijos nacionalinės teisės sistemoje atgaline data. Remdamasi tuo, Komisija daro išvadą, kad šis ginčas prarado savo dalyką, ir prašo Bendrojo Teismo pripažinti, kad dėl to nebereikia priimti sprendimo.

56      Belgijos Karalystė prieštarauja šiam prašymui.

57      Sąlygos, kuriomis Sąjungos teismas turi pripažinti, kad jam pateiktas ieškinys prarado dalyką, ir todėl konstatuoti, kad nėra reikalo priimti sprendimą, nurodytos 2007 m. birželio 7 d. Sprendime Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 41–45 punktai ir 47–53 punktai). Šiuo klausimu reikia priminti, kad bylos dalykas turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o tai reiškia, jog dėl savo rezultato ieškinys gali suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl nors Belgijos Karalystė gali pagrįstai tvirtinti, kad valstybės narės nebeturi įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl nuostatų, kurias jos prašo panaikinti, vis dėlto, net ir valstybei narei pateikus ieškinį, Sąjungos teismas turi pripažinti, kad nėra reikalo priimti sprendimą dėl ieškinio, kai prašomas panaikinimas negali turėti teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑138/03, C‑324/03 ir C‑431/03, EU:C:2005:714, 25 punktą).

58      Šiuo klausimu, pirma, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ieškinys, pateiktas dėl akto, kurio autorius jį pripažino netekusiu galios nagrinėjant ieškinį, praranda dalyką (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 47 ir 48 punktus). Kita vertus, antra, Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad dalyką išsaugotų ieškinys dėl akto neteisėtumo, kuris gali atsirasti ateityje, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, kuriomis pareikštas ieškinys (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 52 punktas).

59      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalis nebuvo pripažinta netekusia galios ir todėl nebuvo atgaline data panaikinta. Darytina išvada, kad jeigu Bendrasis Teismas turėtų pripažinti, kad ginčas prarado dalyką ir kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio motyvuojant tuo, kad šios nuostatos panaikinimas neturėtų teisinių pasekmių, vis dėlto ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalis liktų Sąjungos teisės sistemoje.

60      Antra, kaip pagrįstai teigia Komisija – ir to Belgijos Karalystė neginčija, – kadangi Conseil d’État panaikino 2011 m. spalio 10 d. ir lapkričio 7 d. Karaliaus nutarimus, tapo neįmanoma suteikti garantijos, kuri buvo numatyta šiuose teisės aktuose, neatsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą. Darytina išvada, kad Komisija gali pagrįstai tvirtinti, jog ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalis neleistų Belgijos Karalystei suteikti garantijos, kuri numatyta 2011 m. spalio 10 d. ir lapkričio 7 d. Karaliaus nutarimuose, kurie buvo jos teisinis pagrindas.

61      Vis dėlto, trečia, Belgijos Karalystė gali pagrįstai teigti, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalies tolesnis galiojimas Sąjungos teisės sistemoje nėra nereikšmingas. Taigi galimas šios nuostatos panaikinimas tikrai nebūtų be jokių teisinių pasekmių.

62      Iš tikrųjų iš bylos šalių pokalbio po teismo posėdžio matyti, kad Belgijos Karalystė ir Komisija analizuoja priemones, kurios savo poveikiu būtų lygiavertės ginčijamai garantijai, kuriomis siekiama sušvelninti minėtų bendrovių likvidavimo pasekmes pajininkams. Nors Komisija nurodo, kad, pirma, iš esmės ji nėra prieš visus kompensacijų skyrimo pajininkams mechanizmus ir, antra, yra kitų priežasčių, dėl kurių ji prieštarauja priemonėms, kurios jai buvo pateiktos ir dėl kurių buvo pradėtos neformalios derybos, 2018 m. gegužės 7 d. atsakyme ji nurodo „ginčijamo sprendimo apėjimo“ riziką. Darytina išvada, kad negalima paneigti, jog ginčijamas sprendimas toliau sukelia teisinių pasekmių.

63      Be to, reikia priminti, kad valstybėms narėms sąžiningai vykdant Komisijos priimtus sprendimus valstybės pagalbos srityje įgyvendinamas lojalaus bendradarbiavimo principas, nustatytas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje, ir tai reiškia, kad valstybės narės deda būtinas pastangas, kad būtų įveikti galimi sunkumai, atsižvelgdamos į Sutarties nuostatas, ypač reglamentuojančias valstybės pagalbą (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 11 d. Sprendimo Saxonia Edelmetalle ir ZEMAG / Komisija, T‑111/01 ir T‑133/01, EU:T:2005:166, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, neatsižvelgiant į grėsmę, kad prieš ją, kaip teigia Belgijos Karalystė, bus pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jeigu Komisija laikytųsi nuomonės, kad priemonės, kurias ji būtų galėjusi nustatyti buvusiems bendrovių ARCO pajininkams, yra ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo apėjimas, remiantis lojalaus bendradarbiavimo principu galima teigti, kad jeigu ginčijama nuostata liktų galioti, ši valstybė narė pati turėtų nedaryti nieko, kas galėtų būti laikoma tokiu apėjimu. Darytina išvada, kad negalima teigti, jog jeigu nagrinėjamas ieškinys būtų pripažintas pagrįstu, šios nuostatos panaikinimas neturėtų teisinių pasekmių.

64      Galiausiai reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje ir savo argumentuose, pateiktuose dėl esmės, siekiant pagrįsti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalies teisėtumą, Komisija tvirtina, jog vien to, kad būtų nustatyta, jog pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, pakanka siekiant pagrįsti, kad valstybei narei būtų nurodyta panaikinti nagrinėjamą priemonę. Taigi šiuo klausimu Komisija laikėsi bendros ir abstrakčios nuomonės, kurios motyvai nepriklauso nuo bylos aplinkybių. Darytina išvada, kad jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, dėl šio ginčo turėtų būti priimtas sprendimas, siekiant išvengti, kad analogiškas neteisėtumas neatsirastų ateityje (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 50–52 punktus).

65      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra įrodyta, jog ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalies panaikinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių, ir kad dėl to Komisija negali pagrįstai tvirtinti, jog šis ieškinys prarado dalyką. Darytina išvada, kad reikia atmesti jos prašymą, kad Bendrasis Teismas pripažintų, jog nebereikia priimti sprendimo.

 Dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalies teisėtumo

66      Remiantis ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalimi, nuo tada, kai buvo pranešta apie minėtą sprendimą, Belgijos Karalystė turi ir toliau nevykdyti jokių mokėjimų pagal garantijų sistemą. Šis galutinis draudimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2011 m. gruodžio 6 d. rašto (žr. šio sprendimo 13 punktą) ir sprendimo pradėti procedūrą (žr. šio sprendimo 14 punktą), kuriuose abiejuose buvo nustatytas laikinas panašios apimties draudimas, laukiant, kol bus priimtas ginčijamas sprendimas, kontekstą. Be to, ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamos pagalbos susigrąžinimas reikštų, jog Belgijos Karalystė pripažįsta netekusiais galios įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie yra garantijos teisinis pagrindas.

67      Belgijos Karalystė mano, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalyje Komisijos nustatytas draudimas atlikti mokėjimus gali būti įsivaizduojamas tik dviem atvejais. Taigi, remiantis pirmąja hipoteze, reikėtų, kad pagal garantiją atliktų mokėjimų gavėjai, t. y. pajininkai, būtų pripažinti valstybės pagalbos, kuri pripažinta nesuderinama su vidaus rinka, gavėjais, o šiuo atveju taip nėra. Jeigu taip nėra, tam, kad išmokų mokėjimo draudimas būtų pagrįstas, jis turėtų būti būtinas siekiant panaikinti valstybės pagalbos, pripažintos nesuderinama su vidaus rinka, pasekmes.

68      Belgijos Karalystė tvirtina, kad iš principo uždrausdama išmokų mokėjimą pajininkams neįsitikinusi, ar šis draudimas yra būtinas siekiant panaikinti bendrovių ARCO gautos pagalbos poveikį, Komisija supainiojo suteikto atrankiojo pranašumo panaikinimą, kuris numatytas SESV 108 straipsnio 2 dalyje, su teisės akto, kuriuo remiantis nagrinėjamas pranašumas buvo suteiktas, panaikinimu. Teisės akto, kuriuo remiantis buvo suteikta nepagrįsta nauda, panaikinimas yra pagrįstas tik tais atvejais, kai to reikia siekiant pašalinti neteisėtos arba nesuderinamos pagalbos sukeltus konkurencijos iškraipymus.

69      Komisija ginčija šiuos teiginius.

70      Remiantis SESV 108 straipsnio 2 dalimi, jei, paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, kad tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 107 straipsnį nesuderinama su vidaus rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.

71      Pagal suformuotą jurisprudenciją logiška pagalbos neteisėtumo konstatavimo pasekmė yra jos atšaukimas ir nurodymas ją grąžinti, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Residex Capital IV, C‑275/10, EU:C:2011:814, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Iš tikrųjų, pagrindinis neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos susigrąžinimo tikslas yra panaikinti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl suteikus pagalbą įgyto konkurencinio pranašumo. Todėl grąžindamas pagalbą gavėjas praranda rinkoje savo konkurentų atžvilgiu turėtą pranašumą, ir taip atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Residex Capital IV, C‑275/10, EU:C:2011:814, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73      Šiuo atveju bylos šalys ginčijasi dėl klausimo, ar siekiant susigrąžinti naudą, iš kurios bendrovės ARCO nepagrįstai gavo pelno, reikia panaikinti garantiją, t. y. uždrausti bet kokias išmokas pajininkams, jeigu dėl likvidavimo procedūros, pradėtos prieš priimant ginčijamą sprendimą, jie prarastų visą savo pajų vertę ar jos dalį.

74      Taigi, pirmiausia reikia priminti neteisėtos valstybės pagalbos, kurią ginčijamu sprendimu nustatė Komisija, ypatybes, tada – Komisijos nurodytas priemones, kad būtų užtikrintas susigrąžinimas. Vėliau reikės įvertinti argumentų, kuriais remdamasi Belgijos Karalystė mano, kad draudimas pajininkams mokėti išmokas yra neproporcinga priemonė, ir Komisijos pateiktų motyvų šiam draudimui pagrįsti pagrįstumą.

 Dėl ginčijamame sprendime nustatytos valstybės pagalbos

75      Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamame sprendime nagrinėta priemonė yra į bendrovių ARCO kapitalą investuotų lėšų, kurias investavo fiziniai asmenys, garantija. Kadangi šios bendrovės prisijungė prie Belgijos vyriausybės sukurtos sistemos (žr. šio sprendimo 9 punktą), į jų kapitalą investuotos jų narių fizinių asmenų lėšos yra apsaugotos iki 100 000 eurų sumos (žr. šio sprendimo 8 punktą). Remiantis sukurta sistema, jeigu užbaigus likvidavimo procedūras likusio kapitalo nepakaktų, kad kiekvienam pajininkui būtų grąžinta ne daugiau kaip 100 000 eurų investuotų lėšų, tą turėtų padaryti garantijų fondas.

76      Taip pat reikia priminti, kad 2011 m. gruodžio 8 d., t. y. pradėjus administracinę procedūrą – jai pasibaigus buvo priimtas ginčijamas sprendimas, – bendrovės ARCO savanoriškai nusprendė likviduotis.

77      Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba bendrovėms ARCO. Iš tikrųjų, Komisija laikosi nuomonės, kad jų pajų apsauga paskatino pajininkus neatsiimti savo investicijų į minėtų bendrovių kapitalą. Tokiomis aplinkybėmis pastarosios įgijo atrankųjį pranašumą, finansuojamą valstybės lėšomis. Komisija nusprendė, kad nagrinėjama priemonė atitinka visus valstybės pagalbos kriterijus ir kad ši pagalba negalėjo būti motyvuojama siekiu atitaisyti didelius Belgijos ekonomikos sutrikimus, nes ši priemonė nebuvo nei tinkama, nei reikalinga, nei proporcinga tokiam tikslui.

78      Be to, Komisija nustatė, kad pagalba buvo suteikta prieš jai priimant sprendimą dėl jos kvalifikavimo ir jos suderinamumo su vidaus rinka, ir nusprendė, kad dėl to ji yra neteisėta. Šis vertinimas buvo patvirtintas Teisingumo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendime Vervloet ir kt. (C‑76/15, EU:C:2016:975) (žr. šio sprendimo 27 punktą).

79      Kadangi bendrovių ARCO ieškinys dėl ginčijamo sprendimo buvo atmestas 2018 m. vasario 9 d. Nutartimi Arcofin ir kt. / Komisija (T‑711/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:80) (žr. šio sprendimo 30 ir 31 punktus) ir dėl šios nutarties nebuvo pateiktas apeliacinis skundas, reikia manyti, kad ginčijamame sprendime pateikti vertinimai, pakartoti šio sprendimo 77 ir 78 punktuose, tapo galutiniai.

80      Todėl Komisija, nustačiusi, kad, pirma, nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba, kurią gavo bendrovės ARCO, ir, antra, ši pagalba buvo nesuderinama su vidaus rinka ir buvo suteikta prieš jai suteikiant galimybę iš anksto ją išnagrinėti, galėjo pagrįstai nurodyti Belgijos Karalystei ją susigrąžinti.

81      Taigi reikia priminti priemones, kurias ginčijamame sprendime Komisija nurodė, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas tik draudimas pajininkams, t. y. bendrovių ARCO narių statusą turintiems fiziniams asmenims, mokėti išmokas (žr. šio sprendimo 2 punktą).

 Dėl priemonių, kurios nurodytos siekiant susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą

82      Reikia priminti, kaip tai buvo nurodyta šio sprendimo 22 punkte, kad siekdama užtikrinti, kad neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama pagalba, nustatyta ginčijamame sprendime, būtų susigrąžinta, Komisija nurodė imtis dviejų priemonių.

83      Pirma, Komisija nurodė Belgijos Karalystei įvertinti, remiantis apskaičiavimo formule, kurios principus ji nustatė, bendrovių ARCO gautos naudos sumą ir įtraukti šią sumą kaip skolą į šių bendrovių likvidavimo įsipareigojimus. Tokios nagrinėjamos pagalbos susigrąžinimo tvarkos Belgijos Karalystė neginčija; ji mano, kad šios priemonės pakanka, kad būtų atkurta konkurencija.

84      Antra, Komisija taip pat nurodė Belgijos Karalystei nemokėti išmokų pajininkams. Šiuo klausimu šalys ginčijasi dėl to, ar Komisija galėjo pagrįstai pateikti tokį nurodymą Belgijos Karalystei.

85      Iš šio sprendimo 71 ir 72 punktuose paminėtos jurisprudencijos matyti, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar šis nurodymas buvo proporcingas tikslui susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą. Kitaip tariant, reikia nustatyti, ar šis nurodymas buvo tinkamas ir reikalingas siekiant atkurti prieš tai buvusią konkurencinę padėtį, t. y. ginčijamame sprendime Komisijos nurodytų pagalbos gavėjų atžvilgiu panaikinti tokį konkurencinį pranašumą, koks buvo įvertintas šiame sprendime.

 Dėl draudimo mokėti išmokas pajininkams proporcingumo

86      Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamame sprendime tik bendrovės ARCO buvo nurodytos kaip nagrinėjamos pagalbos gavėjos. Įvertinta, kad konkurencinis pranašumas, kurį šios bendrovės įgijo, buvo pagalba išsaugant savo turimą kapitalą. Remiantis ginčijamu sprendimu šis pranašumas buvo pačiu garantijos suteikimu sukurtas paskatinimas pajininkams neatsiimti pajų, investuotų į šių bendrovių kapitalą. Kita vertus, neginčijama, kad ginčijamame sprendime patys pajininkai nebuvo laikomi valstybės pagalbos gavėjais.

87      Šiomis aplinkybėmis Belgijos Karalystė gali pagrįstai tvirtinti, kad skolos, kurios suma yra lygi vienintelės ginčijamame sprendime Komisijos nurodytos naudos vertei, įrašymo į bendrovių ARCO likvidavimo įsipareigojimus, vadovaujantis minėto sprendimo 2 straipsnio 1 punktu, pakanka, kad būtų panaikintas minėtas pranašumas, taigi atkurta konkurencinė padėtis, kuri suteikus pagalbą buvo iškraipyta (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 2 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑499/99, EU:C:2002:408, 37 ir 38 punktus).

88      Antra, kaip ką tik buvo priminta, reikia pažymėti, kad vienintelis ginčijamame sprendime Komisijos nustatytas valstybės pagalbos elementas yra konkurencinis pranašumas, kurį dėl garantijos įgijo bendrovės ARCO. Vis dėlto Komisija nemanė, kad patys pajininkai yra valstybės pagalbos gavėjai, ir garantijos nelaikė valstybės pagalba tiek, kiek ji suteikia naudą pajininkams. Darytina išvada, kad negalima manyti, jog pačiu draudimu Belgijos Karalystei atlikti išmokas, kurios numatytos pagal garantiją, buvo tiesiogiai siekiama susigrąžinti valstybės pagalbą iš jos gavėjų.

89      Trečia, reikia pažymėti, kad nuo likvidavimo procedūros pradžios garantija nebeturi skatinamojo poveikio bendrovių ARCO nariams, nes nuo to momento jie nebeturi ginčijamame sprendime nurodyto pranašumo, kuris įgyjamas dėl garantijos. Iš tikrųjų, kaip šalys patvirtino per teismo posėdį, pradėta likvidavimo procedūra neleidžia pajininkams atsiimti savo pajų. Be to, šiuo klausimu pati Komisija, nustatydama bendrovėms ARCO suteiktos naudos įvertinimo būdą, šią naudą skaičiavo iki likvidavimo procedūros, kuri lemia, kad minėtos bendrovės pasitraukia iš rinkos, pradžios. Darytina išvada, kad garantijos panaikinimas, kurio Komisija reikalavo iš Belgijos Karalystės, neturės poveikio bendrovių, kurios nurodytos kaip nagrinėjamos pagalbos gavėjos, konkurencinei padėčiai ir juo negalėjo būti padedama atkurti ankstesnę padėtį.

90      Remiantis tuo, kas išdėstyta, taip pat darytina išvada, kad draudimas mokėti išmokas pajininkams nėra priemonė, kuri tinkama siekiant atkurti konkurencinę padėtį, iškraipytą suteikus valstybės pagalbą, šiuo atveju nurodytą ginčijamame sprendime.

91      Šio vertinimo negali paneigti nė vienas iš motyvų, kuriuos Komisija pateikė tiek ginčijamame sprendime, tiek per procesą Bendrajame Teisme.

 Dėl Komisijos pateiktų pagrindžiančių motyvų

92      Pirma, ginčijamo sprendimo 137–142 punktuose draudimą mokėti išmokas Komisija motyvavo SESV 108 straipsnio 2 dalimi grindžiama būtinybe panaikinti visas priemones, kurios turi su vidaus rinka nesuderinamos valstybės pagalbos elementų. Be to, savo procesiniuose dokumentuose Komisija pateikė sisteminių argumentų, kuriais remiantis valstybė narė, kuri, kaip šiuo atveju, nepranešė apie ginčijamą priemonę prieš ją įgyvendindama, neturėtų būti vertinama ne taip griežtai kaip valstybė narė, kuri laikėsi pareigos iš anksto pranešti apie visas priemones, kurios gali būti valstybės pagalba.

93      Šiuo klausimu iškart reikia pažymėti, kad nuomonę, kurios laikosi Komisija, lėmė valstybės pagalbos sąvokos, kuri nėra formaliai įtvirtinta, bet apibrėžiama per atitiktį SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytiems kriterijams, ir teisinės nuostatos, kuri yra jos teisinis pagrindas ir įgyvendinimo priemonė, supainiojimas. Remiantis suformuota jurisprudencija SESV 107 straipsnyje valstybės pagalba apibrėžiama pagal jos poveikį (žr. 2003 m. vasario 13 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑409/00, EU:C:2003:92, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

94      Reikia pažymėti, kaip tą darė generalinė advokatė J. Kokott išvados, kurią ji paskelbė byloje, kurioje buvo priimtas 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Residex Capital IV (C‑275/10, EU:C:2011:814), 28 punkte, kad, kitaip nei, pavyzdžiui, numatyta SESV 101 straipsnio 2 dalyje, Sąjungos kartelių teisės srityje Sąjungos sutarčių nuostatos dėl valstybės pagalbos aiškiai nereglamentuoja, kokių teisinių pasekmių, turinčių įtakos aktų galiojimui, kyla pažeidus pareigą pranešti apie pagalbą ir jos įgyvendinimo draudimą, nurodytą SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje. Vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad SESV 108 straipsnio 3 dalies trečio sakinio pažeidimas neturi pasekmių. Reikia pripažinti, kad negalima atmesti galimybės, kad priemonės, kuria suteikta valstybės pagalba, panaikinimas paprastai yra tinkamiausias būdas siekiant panaikinti suteiktą konkurencinį pranašumą. Vis dėlto tais atvejais, kai, kaip ir nagrinėjamu atveju, valstybės pagalba pripažintą konkurencinį pranašumą įgyja trečiasis asmuo (bendrovės ARCO), o ne subjektai, kuriems ginčijama priemonė taikoma tiesiogiai (pajininkai), pačios priemonės panaikinimas gali būti pagrįstas, tik jeigu jis yra reikalingas, kad būtų atkurta tokia konkurencinė padėtis, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų valstybės pagalbos, kuria šis trečiasis asmuo pasinaudojo (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Residex Capital IV, C‑275/10, EU:C:2011:814, 44 ir 45 punktus). Kaip nurodyta šio sprendimo 90 punkte, nagrinėjamu atveju draudimas mokėti išmokas pajininkams nėra tinkama priemonė siekiant atkurti konkurencinę padėtį, iškraipytą suteikus valstybės pagalbą, kuri šiuo atveju nustatyta ginčijamame sprendime.

95      Antra, Komisija tvirtina, kad bendrovių ARCO atžvilgiu pajininkai negali būti laikomi trečiaisiais asmenimis. Vis dėlto su tokiu argumentu negalima sutikti.

96      Pirma, reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija pajininkų tikrai nelaikė tais, kuriems taikoma nagrinėjama priemonė. Iš ginčijamo sprendimo 4.1 punkto matyti, kad vieninteliai subjektai, kuriems priemonė „tikrai taikoma“, yra bendrovės ARCO, o minėto sprendimo 4.3 punkte nurodyta valstybės pagalba yra išimtinai konkurencinis pranašumas, kurį įgijo šios bendrovės.

97      Antra, neginčijama, kad bendrovės ARCO yra ribotos atsakomybės bendrovės, todėl nei jų turto, nei jų veiklos tikslų negalima painioti su jų narių interesais. Be to, 2018 m. vasario 9 d. Nutartyje Arcofin ir kt. / Komisija (T‑711/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:80) Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą dėl ieškinio penktojo pagrindo, nurodydamas, kad bendrovių ARCO suinteresuotumas pareikšti ieškinį ir pajininkų suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra skirtingi. Darytina išvada, kad Komisija negali pagrįstai tvirtinti, jog vien tai, kad jie yra bendrovių nagrinėjamos pagalbos gavėjų nariai, yra pakankamas pagrindas, kad nauda, kurią gavo minėtos bendrovės ir kurios susigrąžinimas buvo užtikrintas pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalį valstybės reikalavimą įtraukus į likvidavimo įsipareigojimus, taip pat būtų susigrąžinta iš pajininkų.

98      Trečia, Komisija taip pat negali remtis argumentu, nurodytu 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendime Elliniki Nafpigokataskevastiki ir kt. / Komisija (T‑384/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:650), kuris nėra precedentas, kuris gali būti lyginamas su nagrinėjama byla. Pirma, šioje byloje Komisija tik nurodė panaikinti ginčijamą garantiją, tačiau nevertino naudos ir nenurodė susigrąžinti pagalbos, kaip tai darė nagrinėjamu atveju (2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Elliniki Nafpigokataskevastiki ir kt. / Komisija, T‑384/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:650, 133 ir 135 punktai). Antra, toje byloje nagrinėta garantija buvo siekiama jos gavėją apsaugoti, kad jam nereikėtų grąžinti pagalbos, kuri neteisėtai suteikta bendrovei, kurią šios garantijos gavėjas planavo įsigyti. Taigi tiesioginis šios garantijos tikslas buvo užkirsti kelią valstybės pagalbos sugrąžinimui numatant kompensaciją kiekvienam pagalbos, kuri gali būti susigrąžinta, gavėjui. Kaip matyti iš šio sprendimo 89 punkto, nagrinėjamu atveju, priešingai, draudimas mokėti išmokas pajininkams neturi įtakos ginčijamame sprendime nurodytos naudos susigrąžinimui, kuris buvo užtikrintas Belgijos reikalavimą įtraukiant į bendrovių ARCO likvidavimo įsipareigojimus.

99      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija, nurodydama Belgijos Karalystei neatlikti išmokų mokėjimų pajininkams pagal garantijas, nors ji taip pat nurodė susigrąžinti ginčijamame sprendime nurodytą naudą reikalavimą įtraukiant į bendrovių ARCO, kurios laikomos nagrinėjamos pagalbos gavėjomis, likvidavimo įsipareigojimus, nagrinėjamu atveju pateikė Belgijos Karalystei neproporcingą nurodymą ir viršijo įgaliojimus, kurie jai suteikti pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

100    Darytina išvada, kad Belgijos Karalystė pagrįstai tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalis yra neteisėta ir todėl turi būti panaikinta.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

101    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Belgijos Karalystės pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2014 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimo 2014/686/ES dėl valstybės pagalbos SA.33927 (12/C) (ex 11/NN), kurią suteikė Belgija – Garantijų sistema, pagal kurią apsaugomos finansinių kooperatyvų [apsaugomi kredito unijų] narių – fizinių asmenų – akcijos [pajai], 2 straipsnio 4 dalį.

2.      Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Frimodt Nielsen

Kreuschitz

Forrester

Półtorak

 

Perillo

Paskelbta 2018 m. gruodžio 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašas


*      Proceso kalba: prancūzų.