BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. kovo 10 d.(*)

„Žuvininkystė – Jūros biologinių išteklių išsaugojimas – Reglamentas (ES) 2018/120 – Paprastųjų vilkešerių (Dicentrarchus labrax) žvejybos priemonės – Asociacijos pareikštas ieškinys dėl panaikinimo – SESV 263 straipsnis – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių – Asociacijos narių tiesioginė sąsaja – Priimtinumas – Sąjungos kompetencija reglamentuoti mėgėjų žvejybą – Teisinis saugumas – Teisėtų lūkesčių apsauga – Vienodas požiūris – Nediskriminavimo principas – Proporcingumas – Atsargumo principas – Asociacijų laisvė ir laisvė užsiimti verslu“

Byloje T‑251/18,

International Forum for Sustainable Underwater Activities (IFSUA), įsteigta Barselonoje (Ispanija), atstovaujama advokatų T. Gui Mori ir R. Agut Jubert,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą F. Naert ir P. Plaza García,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Morales Puerta, F. Moro ir A. Stobiecka‑Kuik,

įstojusios į bylą šalies,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo iš dalies panaikinti 2018 m. sausio 23 d. Tarybos reglamentą (ES) 2018/120, kuriuo 2018 metams nustatomos tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybės, taikomos Sąjungos vandenyse žvejojantiems laivams ir kai kuriuose Sąjungai nepriklausančiuose vandenyse žvejojantiems Sąjungos žvejybos laivams, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2017/127 (OL L 27, 2018, p. 1),

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininko pareigas einantis V. Valančius, teisėjai P. Nihoul (pranešėjas) ir J. Svenningsen,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. spalio 16 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė International Forum for Sustainable Underwater Activities (IFSUA) yra pagal Ispanijos teisę įsteigta ne pelno asociacija, vienijanti apie 30 įvairių Europos Sąjungos valstybių narių subjektų. Šie subjektai – tai, pirma, federacijos, asociacijos ir sporto klubai, veikiantys povandeninės veiklos ir mėgėjiškos jūrų žvejybos srityje, ir, antra, įmonės, gaminančios ar parduodančios povandeninės žvejybos įrangą.

2        Ieškovė gina savo narių, vykdančių povandeninę veiklą jūrose, interesus. Pasitelkdama savo narių žinias ir patirtį ji taip pat siekia daryti įtaką nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams, susijusiems su tvariu jūrų aplinkos naudojimu. Be to, ji yra Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES) darbo grupės dėl mėgėjų žvejybos vertinimo nuolatinė narė. Ši tarnyba atlieka žuvų rūšių, rūšių grupių ir žūklės mokslinį ir techninį vertinimą. Ji pateikia nuomonę, iš esmės pagrįstą biologiniais kriterijais, ir formuluoja rekomendacijas dėl sužvejojamų kiekių ar pagalbinių techninių priemonių.

3        Remdamasi SESV 43 straipsnio 3 dalimi ir 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, iš dalies keičiančiame Tarybos reglamentus (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinančiame Tarybos reglamentus (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimą 2004/585/EB (OL L 354, 2013, p. 22, toliau – BŽP reglamentas), nustatyta tvarka, Europos Sąjungos Taryba kasmet nustato ir paskirsto žvejybos galimybes.

4        2018 m. sausio 23 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) 2018/120, kuriuo 2018 m. nustatomos tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybės, taikomos Sąjungos vandenyse žvejojantiems laivams ir kai kuriuose Sąjungai nepriklausančiuose vandenyse žvejojantiems Sąjungos žvejybos laivams, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2017/127 (OL L 27, 2018 p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas).

5        Ginčijamo reglamento 2 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su šio reglamento taikymo sritimi, nustatyta, kad jis taikomas mėgėjų žvejybai, jei ji aiškiai minima jo nuostatose.

6        Ginčijamo reglamento 3 straipsnio b punkte mėgėjų žvejyba apibrėžiama kaip „neverslinės jūrų biologinių išteklių žvejybos veikla, pavyzdžiui, poilsio, turizmo arba sporto tikslais“.

7        Ginčijamo reglamento 9 straipsnio 1–3 dalyse numatytos priemonės, taikomos paprastųjų vilkešerių verslinei žvejybai.

8        Ginčijamo reglamento 9 straipsnio 4 ir 5 dalyse reglamentuojama paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejyba dviejose zonose.

9        Šio sprendimo 8 punkte nurodyta šiaurėje esanti pirmoji zona apima statistines zonas, kurias ICES apibrėžia kaip 4c, 4b, 7a–7k ICES kvadratus (toliau – ICES kvadratai) ir kurios apima centrinę ir pietinę Šiaurės jūros dalį, Airijos jūrą, Airijos vakarinę dalį, Porkupino seklumą, Lamanšą, Bristolio sąsiaurį, Keltų jūrą ir Airijos šiaurės rytus (toliau – pirmoji zona).

10      Remiantis ginčijamo reglamento 9 straipsnio 4 dalimi, pirmojoje zonoje vykdant mėgėjų žvejybą paprastuosius vilkešerius leidžiama žvejoti tik paleidžiant sužvejotas žuvis (toliau – sugauti ir paleisti). Taigi žvejams mėgėjams draudžiama laikyti laive, perkrauti, perkelti arba iškrauti toje zonoje sužvejotus paprastuosius vilkešerius.

11      Šio sprendimo 8 punkte nurodyta vakaruose esanti antroji zona atitinka 8a ir 8b ICES kvadratus, kurie apima dalį Biskajos įlankos (toliau – antroji zona).

12      Remiantis ginčijamo reglamento 9 straipsnio 5 dalimi, antroje zonoje žvejai mėgėjai gali pasilikti paprastuosius vilkešerius, tačiau ne daugiau kaip tris vienetus vienam žvejui per dieną.

 Procesas ir šalių reikalavimai

13      2018 m. balandžio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

14      2018 m. birželio 7 d. pateiktu atskiru dokumentu ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdama, kad būtų sustabdytas ginčijamo reglamento 2 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 4 ir 5 dalių vykdymas. 2018 m. rugpjūčio 20 d. Nutartimi IFSUA / Taryba (T‑251/18 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:516) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

15      2018 m. rugpjūčio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Europos Komisija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. Įstojusi į bylą šalis pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą, o pagrindinės šalys pateikė dėl jo pastabas per nustatytą terminą.

16      Taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalimi grindžiamą proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas pateikė ieškovei rašytinius klausimus ir paprašė kitų šalių pateikti pastabas dėl ieškovės atsakymų.

17      Šalys buvo išklausytos per 2019 m. spalio 16 d. posėdį.

18      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo reglamento 2 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 4 ir 5 dalis,

–        panaikinti minėto reglamento konstatuojamąsias dalis, susijusias su šiomis nuostatomis.

19      Pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo ieškovė atsisakė ginčyti ginčijamo reglamento 2 straipsnio 2 dalį.

20      Per posėdį ieškovė patikslino, kad ieškinys pareikštas ne dėl ginčijamo reglamento konstatuojamųjų dalių, priešingai, nei nurodyta ieškinio pirmo puslapio antroje pastraipoje, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.

21      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną, o likusią dalį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

22      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

23      Iš pradžių reikia pažymėti, kad per procesą Bendrajame Teisme ieškovė atsisakė savo reikalavimų dėl, pirma, ginčijamo reglamento 2 straipsnio 2 dalies ir, antra, ginčijamo reglamento konstatuojamųjų dalių, susijusių su jo 2 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 4 ir 5 dalimis, todėl nereikia priimti sprendimo dėl šių reikalavimų.

 Dėl priimtinumo

 Dėl galimybės atskirti ginčijamas nuostatas

24      Komisijos teigimu, ieškinys nepriimtinas tiek, kiek juo siekiama iš dalies panaikinti ginčijamą reglamentą. Iš tiesų, priešingai, nei reikalaujama jurisprudencijoje, minėto reglamento 9 straipsnio 4 ir 5 dalys, kurias ieškovė prašo panaikinti (toliau – ginčijamos nuostatos), yra neatskiriamos nuo likusios ginčijamo reglamento dalies.

25      Šiuo aspektu, net jeigu Komisija, kaip į bylą įstojusi šalis, pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 3 dalį negali savo iniciatyva pateikti neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 36 punktą), Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju turi išnagrinėti atitinkamą klausimą, nes ieškinio priimtinumas yra viešosios tvarkos klausimas (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 25 d. Nutarties Internacional de Productos Metįlicos / Komisija, T‑217/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:37, 24 punktą ir 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo a&o hostel and hotel Berlin / Komisija, T‑578/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:437, 36 punktą).

26      Šiuo aspektu reikia priminti, kad Sąjungos teismas gali iš dalies panaikinti Sąjungos teisės aktą, tik jei prašomos panaikinti nuostatos gali būti atskirtos nuo likusios šio akto dalies. Taip yra visų pirma tuo atveju, kai iš dalies panaikinus Sąjungos teisės aktą būtų pakeista jo esmė (žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 27 ir 28 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

27      Šiuo atveju ginčijamos nuostatos yra susijusios su konkrečiu dalyku, t. y. paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejyba nustatytose zonose, ir tuo jos skiriasi nuo kitų ginčijamo reglamento nuostatų, be kita ko, įtvirtintų šio reglamento 9 straipsnio 1–3 dalyse, susijusių su versline šių žuvų žvejyba, net jeigu pastarosios nuostatos susijusios su tomis pačiomis geografinėmis zonomis.

28      Kitaip tariant, jei Bendrasis Teismas patenkintų šį prašymą, ginčijamų nuostatų panaikinimas, kaip to prašo ieškovė, neturėtų įtakos kitų prašyme nenurodytų ginčijamo reglamento nuostatų, ypač šio reglamento 9 straipsnio 1–3 dalių, esmei, nes nebūtų daromas poveikis šiose nuostatose nagrinėjamiems paprastųjų vilkešerių verslinės žvejybos apribojimams.

29      Todėl reikia pripažinti, kad ginčijamas nuostatas galima atskirti nuo kitų ginčijamo reglamento nuostatų ir kad prašymas iš dalies panaikinti šį reglamentą yra priimtinas.

 Dėl teisės pareikšti ieškinį

30      Tarybos ir Komisijos teigimu, ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes ieškovė neatitinka SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų reikalavimų, keliamų tam, kad fizinis ar juridinis asmuo galėtų pareikšti ieškinį.

31      Iš pradžių reikia priminti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta: „[k]iekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antrojoje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“.

32      Ieškovė teigia, kad jos situacija atitinka tą, kuri aprašyta SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigoje, nes ji mano, kad ginčijamos nuostatos yra reglamentuojamojo pobūdžio, dėl jų nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių ir jos tiesiogiai susijusios su jos nariais.

33      Šiuo aspektu, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip pripažino visos bylos šalys, ginčijamos nuostatos yra reglamentuojamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.

34      Iš tiesų sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima bet kurį visuotinio taikymo teisės aktą, išskyrus pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 60 ir 61 punktai).

35      Viena vertus, ginčijamos nuostatos yra visuotinio taikymo, nes taikomos objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms.

36      Kita vertus, ginčijamos nuostatos nėra priimtos pagal teisėkūros procedūrą, nes, kaip ir ginčijamas reglamentas, kuriame jos įtvirtintos, jos grindžiamos SESV 43 straipsnio 3 dalimi ir Taryba jas priėmė remdamasi Komisijos pasiūlymu, nesikišant Europos Parlamentui, pagal procedūrą, kuri nėra teisėkūros procedūra (2017 m. vasario 10 d. Nutarties Acerga / Taryba, T‑153/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:73, 33 punktas).

37      Antra, reikia konstatuoti, kad, kaip sutaria ir bylos šalys, ginčijamose nuostatose yra nustatyti apribojimai, taikomi paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejybai abiejuose aptariamose zonose, todėl jos daro poveikį, be kita ko, žvejams mėgėjams, ir nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių nei Sąjungos, nei valstybių narių lygmeniu.

38      Trečia, ginčijamos nuostatos turi tiesioginį poveikį tam tikroms ieškovės narėms, t. y. pirma, Fédération nautique de pêche sportive en apnée (FNPSA), antra, Fédération de la pmarine passion (FCSMP) ir, trečia, Emerald Water Normandie Spearfishing.

39      FNPSA yra Pau (Atlanto Pirėnai, Prancūzija) įsteigta ne pelno asociacija, kurios tikslas, kaip nurodyta jos įstatuose, skatinti, organizuoti ir plėtoti sportinę žvejybą, kai sulaikomas kvėpavimas, stebėti, pažinti, ginti ir atkurti jūros aplinką. Šios asociacijos nariai yra subjektai ir fiziniai asmenys, turintys licenciją, suteikiančią teisę užsiimti sportine žvejyba, kai sulaikomas kvėpavimas. Taigi tarp FNPSA narių yra asmenų, užsiimančių povandenine žvejyba.

40      Savo ruožtu FCSMP taip pat yra ne pelno asociacija, įsteigta Oljulyje (Var, Prancūzija) ir vienijanti povandeninius žvejus, kaip nurodyta jos įstatuose. Jos tikslas, be kita ko, yra apsaugoti vis dar vykdomą pramoginę povandeninę medžioklę kaip kultūrinį ir sporto paveldą, užtikrinti laisvę ja užsiimti kuo didesniam skaičiui asmenų, visų pirma jaunų, ir tai, kad ji būtų vertinama taip pat kaip ir kitos žvejybos rūšys.

41      Emerald Water Normandie Spearfishing – tai asociacija, kurios tikslas skatinti povandeninę medžioklę vietos, regioniniu ar net nacionaliniu lygmeniu, vykdant bet kokios rūšies informavimo kampanijas, taip pat ir per žiniasklaidą, organizuojant varžybas ir renginius ir imantis visų kitų galimai turimų teisėtų priemonių. Ji įsteigta Havre (Pajūrio Sena, Prancūzija), o jos aktyvūs nariai yra ne jaunesni kaip 16 metų asmenys, pateikę medicininę pažymą dėl kvėpavimo sulaikymo ir povandeninės žvejybos kontraindikacijų nebuvimo.

42      Komisija teigia, kad žvejai, kurie yra šių trijų asociacijų nariai, nevykdo veiklos ginčijamose nuostatose nurodytose geografinėse zonose, o tai, jos nuomone, turėtų lemti ieškinio nepriimtinumą.

43      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 8–11 punktuose, ginčijamos nuostatos susijusios su paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejyba dviejose nustatytose geografinėse zonose, t. y. pirma, pirmojoje zonoje ir, antra, antrojoje zonoje.

44      Šioje byloje ieškovė pateikė trijų atitinkamų asociacijų prezidentų pasirašytas pažymas, patvirtinančias, kad jų nariai veikė pirmojoje zonoje, kurioje jie vykdė povandeninę žvejybą. Šios informacijos Taryba neginčijo. Šiomis aplinkybėmis, išnagrinėjus šių asociacijų pateiktus dokumentus, galima daryti išvadą, kad priimtinumo sąlyga yra įvykdyta, kiek tai susiję su šioje zonoje taikomomis nuostatomis.

45      Be to, ieškovė savo atsakymuose į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus pažymėjo, kad viena iš jos asociacijų – FNPSA – antroje zonoje organizavo 2018 m. Prancūzijos povandeninės žvejybos čempionatą, todėl priimtinumo sąlyga yra įvykdyta ir dėl šios zonos.

46      Tuo pačiu klausimu ieškovė per posėdį pateikė FNPSA prezidento pareiškimą, kuriame nurodyta, kad taikant ginčijamas nuostatas per 2018 m. čempionatą antrojoje zonoje asmeniui buvo leidžiama sugauti tik tris paprastuosius vilkešerius.

47      Nagrinėjamame pareiškime FNPSA prezidentas, be kita ko, paaiškina, kad dėl ginčijamų nuostatų įsigaliojimo sumažėjo norinčiųjų dalyvauti šios asociacijos organizuojamose varžybose, visų pirma antrojoje zonoje.

48      Taryba ir Komisija teigia, kad į nagrinėjamą pareiškimą negali būti atsižvelgta, nes jis buvo pateiktas pavėluotai.

49      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamų nuostatų poveikis norinčiųjų dalyvauti FNPSA organizuojamose varžybose skaičiui buvo nuolat juntamas po to, kai šios nuostatos įsigaliojo, o tai paaiškina, kodėl ieškovė negalėjo konstatuoti šio reiškinio iki posėdžio, ir todėl tai, kodėl apie jį Bendrajam Teismui galėjo būti pranešta tik nagrinėjant bylą.

50      Dėl šių priežasčių nagrinėjamas pareiškimas, ieškovės pateiktas per posėdį, turi būti pripažintas priimtinu pagal Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią naujų dokumentų pateikimą Bendrajam Teismui.

51      Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad, pirma, trims subjektams, kurių padėtis buvo išnagrinėta, priklauso nariai, kurie dalyvauja mėgėjų žvejybos veikloje arba organizuoja žvejybos varžybas zonose, su kuriomis susijusios ginčijamos nuostatos, ir, antra, šios nuostatos tiesiogiai paveikė atitinkamų subjektų ir žvejų teisinę padėtį, nes vykdydami savo veiklą jie susidūrė su jose numatytais apribojimais.

52      Šiuo aspektu reikia priminti, kad asociacijos gali pateikti ieškinį Sąjungos teismui, be kita ko, kai joms priklauso nariai, kurie tenkina SESV 263 straipsnyje numatytas priimtinumo sąlygas, kiek tai su jais susiję (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Molinos Río de la Plata ir kt. / Taryba, T‑112/14–T‑116/14 ir T‑119/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:509, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Todėl ieškovė, vienijanti subjektus, kurie suburia žvejus, kuriems taikomos ginčijamos nuostatos, yra tiesiogiai susijusi su šiomis nuostatomis.

54      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys turi būti pripažintas priimtinu.

 Dėl esmės

55      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo keturis pagrindus, grindžiamus atitinkamai:

–        Sąjungos kompetencijos ginčijamomis nuostatomis imtis veiksmų mėgėjų žvejybos srityje nebuvimu,

–        teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu,

–        vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų pažeidimu,

–        proporcingumo principo pažeidimu, taip pat asociacijų laisvės ir laisvės užsiimti verslu nepaisymu.

56      Trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai išimtinai susiję su ginčijamo reglamento 9 straipsnio 4 dalimi.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Sąjungos kompetencijos nebuvimu

57      Ieškovė tvirtina, kad Sąjunga neturėjo kompetencijos reglamentuoti paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejybos, kaip ji tai padarė ginčijamose nuostatose.

58      Taryba, palaikoma Komisijos, nesutinka su ieškovės argumentais.

59      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo reglamento preambulės, jis buvo priimtas remiantis SESV 43 straipsnio 3 dalimi, esančia žemės ūkiui ir žuvininkystei skirtos SESV III antraštinės dalies trečioje dalyje, pagal kurią „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, patvirtina priemones dėl <…> žvejybos galimybių nustatymo ir skyrimo“.

60      Pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies d punktą Sąjungai suteikta kompetencija žemės ūkio ir žuvininkystės srityje yra pasidalijamoji.

61      Vis dėlto Sąjungai suteiktos kompetencijos žemės ūkio ir žuvininkystės srityje pasidalijamajam pobūdžiui SESV 4 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytas apribojimas, nes priemonės, kurių imamasi įgyvendinant šią politiką, priklauso ne pasidalijamajai kompetencijai, o išimtinei kompetencijai, kai jos susijusios su biologinių jūrų išteklių išsaugojimu, t. y. sritimi, kurioje pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą Sąjunga turi tokią kompetenciją.

62      Taigi ginčijamos nuostatos buvo priimtos būtent siekiant įgyvendinti biologinių jūrų išteklių išsaugojimo tikslą taikant priemones, susijusias su žvejybos galimybių nustatymu ir skyrimu, kaip tai suprantama pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

63      Iš tiesų ginčijamas reglamentas, kaip nurodyta jo 1 konstatuojamojoje dalyje, buvo priimtas siekiant nustatyti 2018 m. tam tikrų žuvų išteklių arba žuvų išteklių grupių žvejybos galimybes Sąjungos vandenyse.

64      Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 7 ir 8 konstatuojamųjų dalių, Taryba, gavusi iš ICES, pirma, nerimą keliančią informaciją apie šios žuvies atsargų pokyčius ir, antra, rekomendacijas, skatinančias ją priimti išsaugojimo priemones, norėjo sumažinti paprastųjų vilkešerių mirtingumą.

65      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad priimdamas ginčijamas nuostatas, susijusias su žvejybos galimybių nustatymu ir skyrimu, kaip tai suprantama pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį, Sąjungos teisės aktų leidėjas ėmėsi veiksmų jam pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą suteiktos išimtinės kompetencijos srityje.

66      Šios išvados nepaneigia per posėdį pateikti ieškovės argumentai.

67      Pirma, ieškovė tvirtina, kad Sąjungai suteikta kompetencija žuvininkystės ir žemės ūkio srityje apsiriboja komercine veikla ir neapima mėgėjų žvejybos, todėl, kaip mano ieškovė, ginčijamos nuostatos negalėjo būti priimtos įgyvendinant šią politiką.

68      Kita vertus, pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima priemones dėl kainų, rinkliavų, pagalbos ir kiekybinių apribojimų nustatymo ir žvejybos galimybių nustatymo ir skyrimo.

69      Taigi SESV 43 straipsnio 3 dalyje nenustatyta jokio skirtumo tarp žvejybos veiklos, atsižvelgiant į tai, ar ji yra komercinio pobūdžio, ar ne, nes vertinama tik pati veikla, t. y. žvejyba naudojantis turimais ištekliais.

70      Šiuo atveju iš ginčijamų nuostatų turinio matyti, kad jos buvo priimtos taikant SESV 43 straipsnio 3 dalies sakinio paskutinę dalį, pagal kurią Tarybai leidžiama Komisijos siūlymu nustatyti žvejybos galimybes.

71      SESV 43 straipsnio 3 dalimi siekiama, viena vertus, paskirstyti žvejams žvejybos galimybes ir, kita vertus, valdyti turimus išteklius, kad būtų užtikrintas šios veiklos ilgalaikiškumas.

72      Todėl tam, kad būtų užtikrintas SESV 43 straipsnio 3 dalimi siekiamo tikslo įgyvendinimas, priimant ginčijamas nuostatas Tarybai galėjo būti leidžiama, naudinga ir net būtina atsižvelgti į bet kokią veiklą, galinčią turėti įtakos paprastųjų vilkešerių išteklių būklei ir jų atkūrimui, neatsižvelgiant į tai, ar ši veikla yra komercinio pobūdžio.

73      Antra, ieškovė mano, kad mėgėjų žvejyba negalėjo būti reglamentuojama pagal žemės ūkio ir žuvininkystės politiką, nes ši veikla priskirtina prie sporto ir turizmo, kurių atžvilgiu Sąjungos kompetencija yra apribota nacionalinių veiksmų koordinavimu pagal SESV 6 straipsnio d ir e punktus.

74      Šiuo aspektu ieškovė cituoja BŽP reglamento 3 konstatuojamąją dalį, kuria, kaip ji mano, valstybėms narėms suteikiama kompetencija reglamentuoti mėgėjų žvejybą.

75      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės cituojamos BŽP reglamento 3 konstatuojamosios dalies taikymo sritis nėra tokia, kokią ji jai priskiria.

76      Iš tiesų BŽP reglamento 3 konstatuojamąją dalį sudaro dvi dalys sakinio; jose nurodyta, kad, pirma, „mėgėjų žvejyba gali turėti didelės įtakos žuvų ištekliams“ ir, antra, „todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad ji būtų vykdoma taip, kad būtų laikomasi bendros žuvininkystės politikos tikslų“.

77      Taigi BŽP reglamento 3 konstatuojamosios dalies sakinio pirmoje dalyje pabrėžiamas poveikis, kurį mėgėjų žvejyba gali daryti žuvų ištekliams, taigi ir veiksmų, skirtų tokių biologinių išteklių apsaugai užtikrinti, kaip antai įgyvendintų šiame ieškinyje ginčijamomis nuostatomis, svarba.

78      BŽP reglamento 3 konstatuojamosios dalies antroje dalyje reikalaujama, kad valstybės narės būtų budrios ir siektų užtikrinti, jog žvejybos veikla būtų derinama su bendrąja žuvininkystės politika.

79      Toks reikalavimas apskritai atitinka nacionalinėms valdžios institucijoms suteiktą kompetenciją įgyvendinant Sąjungos teisę ir negali būti aiškinamas kaip valstybių narių ypatingos teisėkūros kompetencijos pripažinimas, kiek tai susiję su mėgėjų žvejyba.

80      Priešingai, pabrėžiant bendros žuvininkystės politikos srityje nustatytų tikslų laikymosi užtikrinimo svarbą, BŽP reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje daroma prielaida, kad buvo imtasi priemonių šiems tikslams nustatyti, o tai pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį reiškia, kad Sąjungos institucijos imasi veiksmų ir kiekviena iš jų veikia naudodamosi Sutartimis jai suteikta kompetencija.

81      Taigi BŽP reglamento 3 konstatuojamąja dalimi, kuria remiasi ieškovė, ne patvirtinama pozicija, kad valstybės narės turi kompetenciją reglamentuoti paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejybą, o veikiau patvirtinama Tarybos ir Komisijos nuomonė, kad turi būti imamasi priemonių biologinių jūrų išteklių apsaugai užtikrinti, nes SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktas ir 43 straipsnio 3 dalis yra šių priemonių teisinis pagrindas.

82      Trečia, ieškovė teigia, kad tiek, kiek ginčijamose nuostatose nustatoma, kaip gali būti vykdoma paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejyba, jos prilygsta suderinimui, kuriuo išreiškiamas Tarybos noras reglamentuoti konkretų ekonomikos sektorių.

83      Toks kišimasis prieštarautų SESV, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs byloje, kurioje priimtas 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Vokietija / Parlamentas ir Taryba (C‑376/98, EU:C:2000:544), kuriuo panaikinta direktyva, kuria suderinamos nacionalinės priemonės, taikomos įvairiai su tabaku susijusiai veiklai, motyvuojant tuo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas viršijo savo kompetenciją.

84      Tam, kad šie argumentai būtų atmesti, pakanka pažymėti, jog 2000 m. spalio 5 d. Sprendime Vokietija / Parlamentas ir Taryba (C‑376/98, EU:C:2000:544) Teisingumo Teismas panaikino direktyvą, kurios teisėtumas buvo ginčijamas, nes iš esmės buvo apeitas aiškus draudimas derinti nagrinėjamą sritį, o šiuo atveju tokio draudimo nėra ir bet kuriuo atveju iš šio sprendimo 57–65 punktų matyti, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas remiantis aiškiu ir tinkamu teisiniu pagrindu.

85      Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

86      Ieškovė teigia, kad apribodamas paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejybą Sąjungos teisės aktų leidėjas radikaliai ir nenuspėjamai pakeitė taisykles, kurios buvo taikomos mėgėjų žvejybai, ir pakenkė, pirma, teisinam saugumui ir, antra, teisėtiems lūkesčiams, jo sukeltiems ankstesniais veiksmais.

87      Taryba, palaikoma Komisijos, nesutinka su ieškovės argumentais.

88      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad, pirma, teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir, antra, teisės subjektai galėtų numatyti jų taikymą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Călin, C‑676/17, EU:C:2019:700, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

89      Jurisprudencijoje pažymima, kad teisinio saugumo principas kyla iš Sąjungos administracijos pareigos apsaugoti teisėtus lūkesčius, kai ši administracija ieškovui jų sukėlė (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 29 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, T‑103/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:682, 150 punktą).

90      Vis dėlto, remiantis jurisprudencija, negalima teisėtai tikėtis, kad esama situacija išliks, kai ši situacija priklauso sričiai, kurioje ji gali būti pakeista (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 18 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑260/11, EU:T:2014:555, 87 punktą).

91      Galimybė pakeisti su žvejyba susijusias normas yra būdinga bendrajai žuvininkystės politikai, o tai yra sritis, kurioje Sąjungos institucijoms suteikiama diskrecija, kad jos galėtų galiojančias priemones pritaikyti prie ekonominės situacijos pokyčių (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 18 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑260/11, EU:T:2014:555, 87 punktą) ir bet kuriuo atveju prie atitinkamų žuvų išteklių pokyčių (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo Italija / Taryba (Viduržemio jūros durklažuvių žvejybos kvota), C‑611/17, EU:C:2019:332, 30 ir 58–61 punktus ir 2017 m. sausio 11 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑128/15, EU:C:2017:3, 50–52 punktus).

92      Kaip matyti, be kita ko, iš šio sprendimo 64 punkto, nagrinėjamu atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas susidūrė su situacija, kai, pirma, paprastųjų vilkešerių ištekliai kėlė susirūpinimą, antra, mėgėjų žvejyba prisidėjo prie šios žuvies mirtingumo ir, trečia, ICES teigimu, pagal atsargumo principą reikalaujama, pirma, uždrausti šių žuvų mėgėjų žvejybą pirmoje zonoje ir, antra, gerokai ją sumažinti antrojoje zonoje.

93      Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo teisėtai remtis jam SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktu suteikta kompetencija, priimdamas nuostatas pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį, juo labiau kad pagal jurisprudenciją teisėtais lūkesčiais negalima remtis, kai, kaip yra bendrosios žuvininkystės politikos atveju, galimybė imtis ginčijamų priemonių numatyta Sąjungos teisės nuostatoje (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 17 d. Sprendimo AJD Tuna, C‑221/09, EU:C:2011:153, 75 punktą).

94      Ieškovės argumentai šios išvados nepaneigia.

95      Pirma, ieškovė teigia, kad anksčiau priimtos priemonės biologinių jūrų išteklių apsaugai užtikrinti nereglamentuoja mėgėjų žvejybos, todėl ji manė, kad tokios rūšies veiklos neapima kompetencija, kuria šiuo atveju naudotųsi Taryba.

96      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamomis nuostatomis yra tęsiamas reglamentavimas, nes panašios priemonės, apribojančios paprastųjų vilkešerių, kurie gali būti laikomi dėl mėgėjų žvejybos, skaičių, galiojo nuo 2015 m., kai buvo priimtas 2015 m. kovo 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2015/523, kuriuo iš dalies keičiamos reglamentų (ES) Nr. 43/2014 ir (ES) 2015/104 nuostatos, susijusios su tam tikromis žvejybos galimybėmis (OL L 84, 2015, p. 1).

97      Tokios pačios rūšies priemonė buvo priimta 2016 m., kai buvo priimtas 2016 m. sausio 22 d. Tarybos reglamentas (ES) 2016/72, kuriuo 2016 metams nustatomos tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybės, taikomos Sąjungos vandenyse žvejojantiems laivams ir kai kuriuose Sąjungai nepriklausančiuose vandenyse žvejojantiems Sąjungos žvejybos laivams, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2015/104 (OL L 22, 2016, p. 1), ir 2017 m., kai buvo priimtas 2017 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (ES) 2017/127, kuriuo 2017 metams nustatomos tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybės, taikomos Sąjungos vandenyse žvejojantiems laivams ir kai kuriuose Sąjungai nepriklausančiuose vandenyse žvejojantiems Sąjungos žvejybos laivams (OL L 24, 2017, p. 1).

98      Taigi reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamos nuostatos nėra pirmosios priemonės, kuriomis buvo siekiama apriboti mėgėjų žvejybą Europos vandenyse ar konkrečiai paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejybą šiuose vandenyse.

99      Teisėtų lūkesčių gali kilti, tik jeigu įvykdytos kelios sąlygos, įskaitant tai, kad Sąjungos administracija turi būti suteikusi tikslių, besąlyginių ir tarpusavyje derančių garantijų, kylančių iš patvirtintų ir patikimų šaltinių (žr. 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, T‑207/10, EU:T:2018:786, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

100    Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau jau buvo imtasi priemonių, nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog tiksli, besąlyginė ir neprieštaringa informacija buvo pateikta ieškovei, ir ginčijamų nuostatų priėmimo metu ji galėjo manyti, kad Sąjunga neketina arba daugiau neketina reglamentuoti paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejybos atitinkamose zonose.

101    Antra, ieškovė tvirtina, kad teisėtų lūkesčių jai sukėlė 2011 m. už jūrų ir žvejybos reikalus atsakingo Komisijos nario pareiškimas.

102    Tiesa, kad, kaip teigia ieškovė, už šiuos klausimus tuo metu atsakingas Komisijos narys 2011 m. Europos Parlamente surengtoje diskusijoje pareiškė:

„Mėgėjų žvejybos <…> neapima [Sąjungos] kompetencija. Europos Komisija <…> nėra atsakinga ir visas šias problemas turi spręsti nacionalinės vyriausybės <…> Kalbant apie mėgėjų žvejybą, Komisija turi tik užtikrinti, kad produktas negalėtų būti parduodamas. Visa kita priklauso nacionalinių vyriausybių kompetencijai.“

103    Vis dėlto, remiantis šio sprendimo 99 punkte nurodyta jurisprudencija, tam, kad suinteresuotasis asmuo turėtų teisėtų lūkesčių, administracija jam turi būti suteikusi tikslių, besąlyginių ir tarpusavyje derančių garantijų, kylančių iš patvirtintų ir patikimų šaltinių.

104    Tačiau šiuo atveju bent du iš šių reikalavimų neįvykdyti.

105    Viena vertus, nagrinėjamas pareiškimas nesuteikia „tarpusavyje derančių“ garantijų, nes tai yra tik atskira ir neoficiali Komisijos nario pozicija, bet kokį reglamento pasiūlymą šiuo klausimu turi priimti šios institucijos kolegija ir bet kuriuo atveju šis pareiškimas akivaizdžiai prieštarauja šio sprendimo 96 ir 97 punktuose nurodytiems Sąjungos teisės aktams.

106    Kita vertus, nagrinėjamas pareiškimas nėra „patvirtintas“, kaip reikalaujama, kad kiltų teisėtų lūkesčių, nes žvejybos galimybių nustatymo ir paskirstymo srityje priemones turi priimti Taryba ir Parlamentas, o Komisijos vaidmuo apsiriboja teisėkūros iniciatyva ir teisės aktų leidėjo priimtų sprendimų įgyvendinimu.

107    Todėl antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų pažeidimu

108    Ieškovė teigia, kad viena iš ginčijamų nuostatų, t. y. ginčijamo reglamento 9 straipsnio 4 dalis, pažeidžia „lygybės principą įtvirtindama draudžiamą diskriminaciją“.

109    Taryba, palaikoma Komisijos, nesutinka su ieškovės argumentais.

110    Šiuo aspektu reikia priminti, kad pareiga užtikrinti vienodą požiūrį yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 ir 21 straipsniuose.

111    Remiantis jurisprudencija, pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks požiūris būtų pateisinamas objektyviu ir pagrįstu kriterijumi ir būtų proporcingas siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari / ECB, T‑11/03, EU:T:2004:77, 65 punktą).

112    Kai Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, kaip yra bendros žuvininkystės politikos srityje, proporcingumo vertinimas turi apsiriboti nustatymu, ar skirtingas požiūris yra akivaizdžiai netinkamas, ar savavališkas, palyginti su teisės aktų leidėjo siekiamu tikslu, neatsižvelgiant į tai, ar priimta priemonė buvo vienintelė arba geriausia (šiuo klausimu žr. 1982 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Kind / EEB, 106/81, EU:C:1982:291, 24 punktą).

113    Trečiąjį pagrindą sudaro dvi dalys, kuriose ieškovė tvirtina, kad šiuo atveju ginčijamomis nuostatomis buvo įtvirtinta draudžiama diskriminacija tarp, pirma, komercinės žvejybos ir mėgėjų žvejybos ir, antra, skirtingų mėgėjų žvejybos formų.

–       Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su diskriminavimu tarp komercinės žvejybos ir mėgėjų žvejybos

114    Pirma, ieškovė teigia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo vienodai reglamentuoti tokios skirtingos veiklos, kaip komercinė žvejyba ir mėgėjų žvejyba.

115    Šiuo klausimu reikia priminti, kad nediskriminavimo principo pažeidimo konstatavimas dėl vienodo skirtingų situacijų vertinimo reiškia, jog atitinkamos situacijos nėra panašios, atsižvelgiant į visus joms būdingus elementus, nes šiuos elementus reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant į nagrinėjamo Sąjungos akto dalyką ir tikslą, be kita ko, turint omenyje srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 18 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑260/11, EU:T:2014:555, 93 punktą).

116    Šiuo atveju komercinė žvejyba ir mėgėjų žvejyba gali būti laikomos panašiomis atsižvelgiant į ginčijamomis nuostatomis siekiamą pagrindinį tikslą, nes ir viena, ir kita daro poveikį paprastųjų vilkešerių, kuriuos siekiama apsaugoti šiomis nuostatomis, populiacijai, todėl ieškovės argumentams negalima pritarti.

117    Antra, darant prielaidą, kad abi veiklos rūšys gali būti laikomos panašiomis, ieškovė tvirtina, kad komercinė žvejyba ir mėgėjų žvejyba yra neleistinai traktuojamos skirtingai, nes ginčijamose nuostatose pirmajai veiklai taikomas laikinas draudimas numatant kiekvienai komercinės žvejybos rūšiai būdingas išimtis, o su antrąja žvejyba susiję apribojimai taikomi visoms paprastųjų vilkešerių mėgėjų žvejybos formoms.

118    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ieškovė, ginčijamo reglamento 9 straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris į mėgėjų žvejybą ir komercinę žvejybą, nes, kiek tai susiję su pirmąja, pirmojoje zonoje leidžiama tik sugauti ir paleisti, o, kiek tai susiję su antrąja, paprastuosius vilkešerius leidžiama pasilikti tam tikru metų laiku ir laikantis tam tikrų sąlygų.

119    Taigi, pirma, pagal šio sprendimo 111 punkte nurodytą jurisprudenciją reikia nustatyti, ar šis skirtingas dviejų nagrinėjamų veiklos rūšių vertinimas pateisinamas objektyviu ir pagrįstu kriterijumi.

120    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, komercinę žvejybą vykdo asmenys, kuriems tai yra profesinė veikla, ir, antra, ji bent potencialiai daro poveikį visiems vartotojams. Kita vertus, mėgėjų žvejyba yra laisvalaikio veikla, net jei netiesiogiai ji gali daryti poveikį įmonėms, visų pirma toms, kurios prekiauja šiai veiklai naudojama įranga.

121    Taigi atrodo, kad ginčijamose nuostatose įtvirtintas skirtingas dviejų nagrinėjamų veiklos rūšių vertinimas yra susijęs su atitinkamu jų pobūdžiu ir atitinka bendros žuvininkystės politikos tikslus. Iš tiesų, kaip nurodyta BŽP reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, Sąjungos politika šioje srityje siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad „žvejybos ir akvakultūros veikla būtų <…> valdoma tokiu būdu, kuris dera su tikslais užtikrinti naudą ekonominėje, socialinėje ir užimtumo srityse ir padėti užtikrinti maisto tiekimą“.

122    Komercinės žvejybos ekonominis pobūdis taip pat gali pateisinti Sąjungos teisės aktų leidėjo dėmesį poveikiui, kurį jo planuojami priimti apribojimai darys kiekvienai komercinės žvejybos formai, ir paskatinti pritaikyti šias ribas tam tikrais atvejais toleruojant tik atsitiktinį neišvengiamą sugavimą, o kitais atvejais leidžiant tam tikrą dalį paprastųjų vilkešerių tikslinio sugavimo.

123    Antra, reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 111–112 punktuose nurodyta jurisprudencija, skirtingas dviejų nagrinėjamų veiklos rūšių vertinimas nėra akivaizdžiai netinkamas ar savavališkas dėl laisvalaikio veiklos, jei atitinkamų teisės aktų tikslas yra išsaugoti biologinius jūrų išteklius ir galiausiai užtikrinti, kad ši veikla, jeigu ištekliai bus atkurti, galėtų būti be kliūčių atnaujinta.

124    Todėl trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

–       Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su tam tikrų formų mėgėjų žvejybos diskriminavimu

125    Ieškovė mano, kad ginčijamose nuostatose nustatyta diskriminacija mėgėjų žvejybos srityje tarp, viena vertus, povandeninės žvejybos ir, kita vertus, kitos veiklos, susijusios su mėgėjų žvejyba.

126    Šiomis aplinkybėmis ieškovė iš esmės teigia, kad komercinės žvejybos taisyklėse atsižvelgiama į įvairius žuvininkystės pramonėje taikomus žvejybos metodus ir paskirstoma mirtingumo norma, kurią toleruoja Sąjungos teisės aktų leidėjas, taip, kad būtų užtikrinta, jog dėl ginčijamo reglamento 9 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų ribų nė vienas konkretus metodas neatsidurtų ypač nepalankioje padėtyje.

127    Kitaip yra kalbant apie mėgėjų žvejybą, nes, leisdamas tik sugauti ir paleisti, t. y. žuvų gaudymą vėliau paleidžiant į jūrą, teisės aktų leidėjas praktiškai uždraudė povandeninę žvejybą, kuri dėl savo pobūdžio reiškia ginklo ar bet kuriuo atveju strėlių naudojimą, o dėl to žuvys žūva, todėl tai užkerta kelią jas vėliau paleisti gyvas į jūrą.

128    Taigi dėl leidimo sugauti ir paleisti atsiranda tam tikrų mėgėjų žvejyboje naudojamų metodų diskriminacija, kurios tuo labiau negalima pateisinti atsižvelgiant į tai, kad, pirma, povandeninės žvejybos poveikis žuvų ištekliams yra nedidelis ir, antra, ši mėgėjų žvejybos forma dėl savo pobūdžio yra labai selektyvi.

129    Iš tikrųjų iš ieškovės pateikto tyrimo matyti, kad faktiškai per povandeninę žvejybą sugaunama mažiau nei naudojantis kitomis mėgėjų žvejybos formomis, nes ji apima tik maždaug 5,5 % viso paprastųjų vilkešerių sugavimo vykdant mėgėjų žvejybą.

130    Be to, povandeninė žvejyba iš žvejo reikalauja, kad jis pamatytų savo taikinį prieš iššaudamas, o tai reiškia, kad jis iš anksto turi nuspręsti, ar egzempliorius priklauso tam tikrai rūšiai ir ar jis atitinka teisės aktuose nustatytus minimalaus dydžio reikalavimus.

131    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Taryba, povandeninė žvejyba dėl savo pobūdžio beveik neišvengiamai lemia žuvies žūtį, nes ji reiškia, kad žuvis turi būti pagauta strėle, o reikalavimas sugauti ir paleisti savo ruožtu apima tik tam tikrą riziką žuvims – tokiu atveju mirties tikimybė yra 15 %, kaip ICES nurodo savo 2017 m. spalio 24 d. nuomonėje.

132    Taigi darytina išvada, jog kadangi povandeninė žvejyba ir kitos mėgėjų žvejybos formos, kuriomis užsiimant leidžiama sugauti ir paleisti, yra objektyviai skirtingos, kiek tai susiję su žūtį sukeliančiu poveikiu žuvų ištekliams, jas buvo galima traktuoti skirtingai.

133    Vadinasi, abi nagrinėjamos situacijos negali būti objektyviai panašios, atsižvelgiant į ginčijamomis nuostatomis siekiamą tikslą, todėl ieškovės argumentams negalima pritarti.

134    Taigi reikia atmesti trečiojo pagrindo antrą dalį, todėl ir visą trečiąjį pagrindą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo ir asociacijų laisvės bei laisvės užsiimti verslu pažeidimu

135    Ketvirtąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovė teigia, kad ginčijamo reglamento 9 straipsnio 4 dalimi pažeidžiamas proporcingumo principas. Antra, ji tvirtina, kad šia nuostata pažeidžiama asociacijų laisvė ir laisvė užsiimti verslu.

136    Taryba, palaikoma Komisijos, nesutinka su ieškovės argumentais.

–       Dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su proporcingumo ir atsargumo principų pažeidimu

137    Ieškovė teigia, kad ginčijamo reglamento 9 straipsnio 4 dalyje numatytos priemonės nėra proporcingos atsižvelgiant į atsargumo principą, kurį šiuo atveju reikia taikyti.

138    Šiuo aspektu, viena vertus, reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad Sąjungos institucijos, pirma, neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, antra, taikytų mažiausiai suvaržančias priemones siekiamam tikslui įgyvendinti, o, trečia, sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 11 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑128/15, EU:C:2017:3, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139    Kita vertus, priemonių, priimtų srityse, kuriose, kaip bendros žuvininkystės politikos atveju, Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, teisėtumas gali būti išimtinai paveiktas, kai priimta priemonė yra akivaizdžiai netinkama ar savavališka, palyginti su siekiamu tikslu, neatsižvelgiant į tai, ar ši priemonė buvo vienintelė arba geriausia iš galimų (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Unitymark ir North Sea Fishermen’s Organisation, C‑535/03, EU:C:2006:193, 57 ir 58 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. sausio 11 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑128/15, EU:C:2017:3, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

140    Savo argumentais ieškovė neginčija to, kad prieš priimant ginčijamą reglamentą buvo kilęs pavojus paprastiesiems vilkešeriams ginčijamose nuostatose numatytose zonose, ir būtinumo imtis priemonių, kad šiose zonose būtų sumažintas šių žuvų mirtingumas ir padidėtų jų biomasė.

141    Vis dėlto ieškovė tvirtina, kad ginčijamo reglamento 9 straipsnio 4 dalyje numatyti apribojimai negalėjo būti nustatyti nesant įtikinamų mokslinių duomenų apie mėgėjų žvejybos poveikį paprastųjų vilkešerių ištekliams.

142    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, remiantis 2017 m. spalio 24 d. ICES nuomone, vykdant mėgėjų žvejybą 2016 m. pirmojoje zonoje buvo sugauta 1 627 tonos vilkešerių, taigi šis kiekis viršijo šios žuvies kiekį, sugautą vykdant komercinę žvejybą, kuris sudarė 1 295 tonas.

143    Net atnaujinus šį apskaičiavimą 2018 m., atsižvelgiant į Tarybos nustatytų sugavimo ribų poveikį ir darant prielaidą, kad jų buvo visiškai laikomasi, mėgėjų žvejybos poveikis paprastųjų vilkešerių mirtingumui pirmoje zonoje išliko didelis, nes, kaip matyti iš 2018 m. birželio 29 d. ICES nuomonėje pateiktų duomenų, ji apėmė apie 14 % sužvejotų paprastųjų vilkešerių.

144    BŽP reglamento 2 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad nustatant žvejybos galimybes būtų laikomasi atsargumo principo.

145    Šiomis aplinkybėmis Taryba galėjo nuspręsti, kad būtina nustatyti atitinkamus apribojimus, siekiant užkirsti kelią mėgėjų žvejybos lemiamam mirtingumui. Pirma, ji leido sugauti ir paleisti, taip leisdama žvejams mėgėjams toliau naudoti daugumą mėgėjų žvejybos formų, nors ICES rekomendacijos buvo uždrausti bet kokį gaudymą. Antra, ji nustatė taisyklę „sugauti ir paleisti“, kurią nėra nepagrįsta taikyti tik laisvalaikio veiklai.

146    Tokios priemonės negali būti laikomos akivaizdžiai netinkamomis ar savavališkomis siekiamo tikslo atžvilgiu, todėl negalima teigti, kad jas priimdamas teisės aktų leidėjas peržengė savo diskrecijos ribas ir pažeidė proporcingumo principą. Dėl šios priežasties ketvirtojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

–       Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su asociacijų laisvės ir laisvės užsiimti verslu pažeidimu

147    Ieškovė tvirtina, kad povandeninės žvejybos draudimas pažeidžia asociacijų laisvę ir laisvę užsiimti verslu, įtvirtintas Chartijos 12 ir 16 straipsniuose, nes jis daro poveikį pramoginių laivų uostų infrastruktūrai, šių uostų specialios įrangos gamybai ir su tuo susijusioms turizmo paslaugoms.

148    Iš pradžių reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad buvo pažeista asociacijos laisvė. Remiantis jurisprudencija, vien abstraktus pagrindo nurodymas neatitinka Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytų reikalavimų (2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 59 punktas). Todėl ketvirtojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną, kiek ji susijusi su asociacijų laisvės pažeidimu.

149    Kalbant apie Chartijos 16 straipsnyje pripažįstamą laisvę užsiimti verslu, pažymėtina, kad ji apima teisę užsiimti ekonomine ar komercine veikla, laisvę sudaryti sutartis ir laisvą konkurenciją.

150    Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad laisvės užsiimti verslu pažeidimas gali turėti įtakos įmonėms, vykdančioms su povandenine žvejyba susijusią komercinę veiklą, kaip antai įrangos pardavimą. Kita vertus, toks pažeidimas negali daryti poveikio patiems žvejams mėgėjams, nes, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 3 straipsnio b punkto, jie neužsiima tokia veikla, nes negali parduoti sugautų žuvų.

151    Kalbant apie įmones, vykdančias komercinę veiklą, susijusią su povandenine žvejyba, reikia pažymėti, kad nagrinėjama priemonė iš tikrųjų gali sukelti ekonominių pasekmių jų veiklai, galinčių turėti įtakos jų sprendimui tęsti šią veiklą ir todėl potencialiai apriboti jų laisvę užsiimti verslu.

152    Šiuo klausimu ieškovė pateikė apklausas, parodančias, kad paprastasis vilkešeris yra povandenine žvejyba užsiimančių žvejų mėgėjų labiausiai mėgstama rūšis, o kai kurie iš jų šia veikla užsiima būtent dėl šios žuvų. Jei ši tendencija atspindi tikrovę, ji neišvengiamai turi įtakos šiame sektoriuje veikiančių įmonių apyvartai.

153    Vis dėlto Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje pripažįstama, kad teisės ir laisvės gali būti apribotos, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtų teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

154    Taip yra šiuo atveju, nes, pirma, nagrinėjama priemonė yra numatyta ginčijamame reglamente. Antra, joje nėra jokio draudimo, skirto įmonėms, vykdančioms komercinę veiklą, susijusią su povandenine žvejyba, todėl ja nekeičiama laisvės užsiimti verslu esmė. Trečia, kaip matyti iš ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmos dalies vertinimo, ji atitinka proporcingumo principą, nes siekiamas bendrojo intereso tikslas – išsaugoti biologinius jūrų išteklius.

155    Ieškovė ginčija šią išvadą ir teigia, kad ginčijamo reglamento įgyvendinimas nebuvo sušvelnintas laikino pobūdžio kriterijumi arba numatant ne automatinį mechanizmą. Atvirkščiai, minėtas reglamentas įsigaliojo nedelsiant, „netaikant jokių moduliacijų“.

156    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tam, jog nagrinėjama priemonė, kaip teigia ieškovė, nėra laikina, prieštarauja ginčijamo reglamento, kuris taikomas vienus metus, šiuo atveju – 2018 m., pobūdis.

157    Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, nagrinėjama priemonė faktiškai nebuvo nustatyta iš naujo ir nedelsiant, nes identiška priemonė jau buvo taikoma pirmojoje zonoje pagal anksčiau galiojusio reglamento, t. y. Reglamento Nr. 2017/127, 9 straipsnio 4 dalį.

158    Todėl reikia atmesti ketvirtąjį pagrindą, taigi ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

159    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

160    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusiąsias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra, pagal Tarybos reikalavimus.

161    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      International Forum for Sustainable Underwater Activities (IFSUA) padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusiąsias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

3.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Valančius

Nihoul

Svenningsen

Paskelbtas 2020 m. kovo 10 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge

Parašai.


*      Proceso kalba: ispanų.