2019 m. rugpjūčio 6 d. Europos Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2019 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-20/17, Vengrija / Europos Komisija

(Byla C-596/19 P)

Proceso kalba: vengrų

Šalys

Apeliantė: Europos Komisija, atstovaujama V. Bottka ir P. J. Loewenthal

Kitos proceso šalys: Vengrija ir Lenkijos Respublika

Apeliantės reikalavimai

Savo apeliaciniu skundu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

Panaikinti 2019 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) sprendimą byloje T-20/17, Vengrija / Komisija.

Atmesti Vengrijos Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje nurodytus antrąjį ir trečiąjį pagrindus, susijusius su pareigos motyvuoti pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, ir priteisti iš Vengrijos visas bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.

Nepatenkinus pirmesnių reikalavimų, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų naują sprendimą, kuriame nuspręstų dėl ieškinio pagrindų, kurie nebuvo išnagrinėti, ir atidėti klausimo dėl bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidų nagrinėjimą.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai nusprendė, kad Vengrijos progresinio apmokestinimo reklamos mokesčiu struktūra nėra atrankinio pobūdžio. Komisija remiasi trimis motyvais:

Visų pirma skundžiamo sprendimo 78–83 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidą pripažinęs, kad Komisija, identifikuodama referencinę sistemą, suklydo neįtraukusi progresinių Vengrijos reklamos mokesčio tarifų. Priešingai nei nusprendė Bendrasis Teismas, Komisijos sprendime pasiūlytas požiūris atitinka jurisprudenciją. Todėl nustatydamas referencinę sistemą Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

Antra, skundžiamo sprendimo 84–90 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai pripažino, kad Komisija suklydo identifikuodama reklamos mokesčio tikslą, kuriuo remiantis reikia nagrinėti palyginamumą. Remiantis suformuota Bendrojo Teismo jurisprudencija, kiek tai susiję su palyginamumo vertinimu, svarbus yra tik mokesčio tikslas, kuriuo pagrįsta priemonė, t. y. priemonės mokestinis tikslas, kurį lemia apmokestinimo momentas. Kiti tikslai, kaip antai pajėgumas mokėti mokestį, vertinant reikšmingi tik tada, jei objektyviai gali būti pagrįsta kokia nors mokesčiu daroma diferenciacija, jeigu šie tikslai būdingi mokesčiui. Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nurodęs, kad siekiant įvertinti palyginamumą, reklamos mokesčio tikslas yra perskirstymas.

Trečia, skundžiamo sprendimo 91–105 punktuose Bendrasis Teismas padarė neteisingą išvadą, kad Komisija suklydo pripažinusi, kad tikslas perskirstyti negali pagrįsti progresinio apyvartos mokesčio pobūdžio. Bendrojo Teismo tvirtinimas, kad Vengrijos reklamos mokestis nėra diskriminacinis ir juo siekiama perskirstymo tikslų, pagrįstas klaidinga prielaida, kad įmonės, kurių didelė apyvarta, neišvengiamai gauna daugiau pelno nei tos, kurių apyvarta mažesnė. Remdamasis šia klaidinga prielaida Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą sutikęs, kad mokesčio lemtą diferencijavimą galima pateisinti tikslu, kuris iš tiesų nėra būdingas minėtam mokesčiui. Be to, pritaręs šiai klaidingai prielaidai Bendrasis Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ir įpareigojo Komisiją įrodyti, kad Vengrijos apmokestinimo tarifų, nustatytų reklamos mokesčiu, negali pateisinti jais siekiamas perskirstymo tikslas.

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai pripažino, kad 50 % nuostolių atskaita nėra atrankinio pobūdžio. Pirmiausia, priemonė nesuderinama su referencine sistema, kurios dalimi ji yra, nes ja leidžiama, kad apmokestinamieji asmenys, privalantys mokėti mokestį pagal apyvartą, atskaitytų perkeltus nuostolius, o tai neatspindi įmonės pelno. Antra, priešingai, nei teigia Bendrasis Teismas, priemonė nėra bendro pobūdžio ir nepriklauso nuo tikėtinos aplinkybės, bet nuo to, ar asmenys, kuriems skirta priemonė, susijusi su ankstesniais mokestiniais metais, galėtų būti nustatyti mokesčio įvedimo momentu.

____________