TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. lapkričio 20 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 31 straipsnis – Direktyva 2003/88/EB – Taikymo sritis – Leidžianti nukrypti nuostata – 1 straipsnio 3 dalis – Direktyva 89/391/EEB – 2 straipsnio 2 dalis – Globėjo veikla“
Byloje C‑147/17
dėl 2017 m. vasario 8 d. Curtea de Apel Constanța (Konstancos apeliacinis teismas, Rumunija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. kovo 23 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Sindicatul Familia Constanţa,
Ustinia Cvas ir kt.
prieš
Direcţia Generală de Asistenţă Socială şi Protecţia Copilului Constanţa
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, kolegijų pirmininkai J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, T. von Danwitz, C. Toader ir C. Lycourgos (pranešėjas), teisėjai M. Ilešič, E. Levits, L. Bay Larsen, M. Safjan, C. G. Fernlund, C. Vajda ir S. Rodin,
generalinis advokatas N. Wahl,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. gegužės 7 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Rumunijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos R. H. Radu, vėliau – C.–R Canţăr, O. C. Ichim ir L. Liţu,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir T. Henze,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek, C. Hödlmayr ir A. Biolan,
susipažinęs su 2018 m. birželio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL L 183, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349) 2 straipsnio ir 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 1 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio 1 punkto ir 5, 7 ir 17 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant profesinės sąjungos Sindicatul Familia Constanța (Konstancos šeimos profesinė sąjunga, Rumunija), globėjų ir Direcția Generală de Asistență Socială și Protecția Copilului Constanța (Konstancos socialinės apsaugos ir vaikų apsaugos generalinė direkcija; toliau – generalinė direkcija) ginčą dėl šių globėjų prašymo išmokėti 100 % bazinio užmokesčio dydžiu padidintą darbo užmokestį už darbą per savaitės poilsio laiką, įstatyme numatytas atostogas ir kitomis švenčių dienomis ir kompensaciją, lygią išmokai už 2012–2015 m. kasmetines mokamas atostogas.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 89/391
3 Direktyvos 89/391 2 straipsnyje nustatyta:
„1. Ši direktyva taikoma visiems veiklos sektoriams, tiek valstybiniam, tiek privačiam (pramonės, žemės ūkio, prekybos, administravimo, paslaugų, švietimo, kultūros, poilsio ir kt.).
2. Ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.
Tuo atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kiek galima labiau atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus tikslus.“
Direktyva 2003/88
4 Direktyvos 2003/88 1, 2, 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(1) 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, kuri nustato minimalius saugos ir sveikatos reikalavimus darbo laiko organizavimui atsižvelgiant į kasdieninio poilsio laiką, pertraukas, savaitinį poilsį, ilgiausią savaitinio darbo laiką, metines atostogas, naktinio bei pamaininio darbo aspektus ir darbo modelius, taikomus organizuojant darbo laiką, buvo žymiai iš dalies pakeista. Siekiant patikslinti šiuos klausimus, šios nuostatos turi būti kodifikuotos.
(2) Sutarties 137 straipsnis numato, kad Bendrija turi remti ir prisidėti prie valstybių narių veiklos, siekdama pagerinti darbo aplinką ir apsaugoti darbuotojų sveikatą bei saugą. <…>
<…>
(4) Tikslo pagerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų būti siekiama vien dėl ekonominių priežasčių.
(5) Visi darbuotojai turi turėti pakankamai laiko poilsiui. „Poilsio“ sąvoką būtina išreikšti laiko vienetais, t. y. dienomis, valandomis ir (arba) jų dalimis. Bendrijos darbuotojams turi būti suteikiamas minimalus dienos, savaitės ir kasmetinio poilsio laikas ir atitinkamos pertraukos. Šiomis sąlygomis taip pat yra būtina nustatyti maksimalų savaitės darbo valandų skaičių.“
5 Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:
„1. Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.
2. Ši direktyva taikoma:
a) minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui ir
b) tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo [režimo] aspektams.
3. Ši direktyva taikoma visoms Direktyvos 89/391/EEB 2 straipsnyje apibrėžtoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, nepažeidžiant šios direktyvos 14, 17, 18 ir 19 straipsnių.
<…>“
6 Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojami šie apibrėžimai:
1) „darbo laikas“ – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką;
<…>“
7 Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje „Savaitės poilsio laikas“ numatyta:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 3 straipsnyje nurodomas 11 kasdienio poilsio valandų.
Jei to reikia dėl objektyvių arba techninių, arba darbo organizavimo priežasčių, galima taikyti minimalų 24 valandų poilsio laiką.“
8 Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje, kuriuo reglamentuojamos kasmetinės atostogos, nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.
2. Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“
9 Šios direktyvos 17 straipsnyje numatyta:
„1. Deramai laikydamosi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų, valstybės narės gali nukrypti nuo 3–6, 8 ir 16 straipsnių, kai[,] atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai, pirmiausia:
a) vadovai arba kiti asmenys, galintys savarankiškai priimti sprendimus;
b) darbuotojai šeimose arba
c) religines apeigas bažnyčiose ir religinėse bendruomenėse atliekantys darbuotojai.
<…>
3. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių leidžiama nukrypti:
<…>
b) su apsauga ir sekimu susijusiai veiklai, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys, ypač apsaugos darbuotojams, prižiūrėtojams ir apsaugos firmoms;
c) veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba, ypač:
i) paslaugoms, susijusioms su priėmimu, gydymu ir (arba) priežiūra, teikiamoms ligoninėse arba panašiose įstaigose, įskaitant mokomąją praktiką atliekančių gydytojų, nuolatinės globos institucijų ir kalėjimų darbą;
ii) dokų arba oro uostų darbuotojams;
iii) teikiant spaudos, radijo, televizijos, filmų kūrimo, pašto ir telekomunikacijų paslaugas, greitosios pagalbos, priešgaisrinės ir civilinės apsaugos paslaugas;
iv) dujų, vandens ir elektros gamybai, perdavimui ir paskirstymui, buitinių atliekų surinkimo ir deginimo įmonėms;
v) pramonės rūšims, kuriose darbo negalima nutraukti dėl techninių priežasčių;
vi) mokslo tyrimams ir taikomajai veiklai;
vii) žemės ūkiui;
viii) darbuotojams, kurių darbas susijęs su miesto keleivių vežimu reguliariais reisais;
<…>
4. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 3 ir 5 straipsnių leidžiama nukrypti:
<…>
b) dirbant darbą, kai darbo laikas yra paskirstytas visą dieną, pirmiausia valytojoms.
<…>“
Rumunijos teisė
10 Legea Nr. 272/2004 privind protecția si promovarea drepturilor copilului (Įstatymas Nr. 272/2004 dėl vaiko teisių apsaugos ir jų gerinimo) 4 straipsnyje nustatyta:
„Šiame įstatyme toliau nurodyti terminai ir sąvokos: <…>
d) globėjų šeima – asmenys, išskyrus tuos, kurie priklauso išplėstinei šeimai, įskaitant santuokos ryšiais susijusius giminaičius iki ketvirtos eilės, ir globėjai, kurie teisiškai užtikrina vaiko auginimą ir rūpinimąsi juo.“
11 Šio įstatymo 116 straipsnyje numatyta:
„1) Egzistuojanti valstybės vaiko apsaugos tarnyba, pavaldi apskrities taryboms ir Bukarešto savivaldybės rajonų vietinėms taryboms [(Rumunija)], taip pat valstybės socialinės paramos įstaiga apskrities ir Bukarešto savivaldybės rajonų lygiu yra reorganizuojamos į Socialinės paramos ir vaikų apsaugos generalinę direkciją.
2) Socialinės paramos ir vaiko apsaugos generalinė direkcija yra viešoji įstaiga, turinti juridinio asmens statusą, ji įkurta prie apskrities tarybos arba prie Bukarešto savivaldybės rajonų tarybų, kurios mutatis mutandis atitinkamai perima valstybės socialinės paramos įstaigos įgaliojimus apskrities lygiu ir valstybės socialinės paramos įstaigos įgaliojimus Bukarešto savivaldybės rajonų lygiu.
3) 2 dalyje nurodyta įstaiga vykdo šiame įstatyme ir kituose galiojančiuose teisės aktuose nustatytus įgaliojimus vaiko teisių apsaugos srityje.
<…>“
12 Minėto įstatymo 117 straipsnyje nurodyta:
„Socialinės paramos ir vaiko apsaugos generalinė direkcija turi šiuos pagrindinius įgaliojimus vaiko teisių apsaugos ir jų gerinimo srityje:
a) veiklos, susijusios su socialine parama ir šeimos ir vaiko teisių apsauga, koordinavimas apskrities arba Bukarešto savivaldybės rajono lygiu;
<…>“
13 Įstatymo Nr. 272/2004 121 straipsnyje nurodyta:
„Globa šeimoje, pritaikius šiame įstatyme numatytą globos priemonę, yra laikinai ar visam laikui nuo tėvų atskirto vaiko auginimas ir rūpinimasis juo fizinio asmens arba šeimos gyvenamojoje vietoje.“
14 Šio įstatymo 122 straipsnyje nustatyta:
„(1) Vaiko globėjai gali būti šeima ir bent 18 metų sulaukę asmenys, turintys visišką teisinį veiksnumą, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rumunijoje ir kurie turi moralines savybes ir materialines galimybes, būtinas tam, kad galėtų rūpintis laikinai ar visam laikui nuo tėvų atskirtu vaiku ir jį auginti.
<…>
(3) Asmuo, kuriam remiantis įstatymu išduotas leidimas vykdyti globėjo veiklą, ją vykdo pagal specialią vaiko apsaugos sutartį, sudarytą su direkcija ar akredituota privačia įstaiga, ir turi atitikti šiuos reikalavimus:
a) globojamas vaikas auginamas, auklėjamas ir juo rūpinamasi gyvenamojoje vietoje;
b) darbo valandos nustatomos atsižvelgiant į vaiko poreikius;
c) laisvalaikis planuojamas pagal šeimos ir globojamo vaiko programą;
d) veiklos tęstinumas užtikrinamas įstatyme nustatytu atostogų laikotarpiu, išskyrus atvejus, kai direkcija suteikia leidimą tokiu laikotarpiu būti atskirai nuo šeimoje globojamo vaiko.
(4) Individuali darbo sutartis sudaroma nuo tos dienos, kai išduodamas direktoriaus įsakymas dėl skubios globos priemonės nustatymo arba kai priimamas vaiko apsaugos komisijos arba teismo sprendimas dėl globos priemonės įgyvendinimo.
<…>“
15 Hotarârea Guvernului Nr. 679/2003 (Vyriausybės sprendimas Nr. 679/2003) nustato leidimo verstis profesionalaus globėjo veikla sąlygas, išdavimo tvarką ir profesionalaus globėjo statusą.
16 Šio sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:
„Profesionalus globėjas yra fizinis asmuo, kuriam remiantis šiuo sprendimu suteiktas leidimas ir kuris savo veikla namuose užtikrina darnų jo globai paskirtų ar patikėtų vaikų auginimą, priežiūrą ir auklėjimą, reikalingą jų raidai.“
17 Minėto sprendimo 8 straipsnyje numatyta:
„(1) Asmuo, kuriam išduotas leidimas vykdyti profesionalaus globėjo veiklą, šią veiklą vykdo pagal specialią individualią darbo sutartį, kuria konkrečiai siekiama užtikrinti vaiko apsaugą ir kuri sudaryta su valstybės vaiko apsaugos įstaiga ar akredituota privačia įstaiga, kuriai tenka pareiga prižiūrėti, kaip globėjas vykdo veiklą, ir teikti jam paramą.
(2) Individuali darbo sutartis sudaroma leidimo galiojimo laikotarpiui.
(3) Individualios darbo sutarties vykdymas prasideda nuo globos sprendimo gavimo dienos arba nuo vaiko patikėjimo globėjui.
<…>“
18 To paties sprendimo 9 straipsnyje nurodyta:
„(1) Globėjas dėl kiekvieno globojamo ar patikėto vaiko pasirašo susitarimą, jis pridedamas prie individualios su darbdaviu pasirašytos darbo sutarties.
(2) Susitarimas pasirašomas esant raštiškam globėjo sutuoktinio sutikimui ir perduodamas sprendimą nustatyti globą ar patikėti vaiką priėmusiai vaiko apsaugos komisijai.
(3) Susitarime pateikiami šie duomenys:
<…>
g) specifinės šalių teisės ir pareigos.“
19 Vyriausybės sprendimo Nr. 679/2003 10 straipsnyje nurodyta:
„(1) Profesionalus globėjas turi šias pareigas globojamam ar jam patikėtam vaikui:
a) užtikrinti vaiko vystymąsi, priežiūrą ir auklėjimą, siekiant užtikrinti darnų fizinį, psichinį, intelektualinį ir emocinį jo vystymąsi;
b) užtikrinti vaiko integraciją savo šeimoje ir laikyti jį šeimos nariu;
c) užtikrinti vaiko socialinę integraciją;
d) teikti pagalbą rengiant vaiko reintegraciją į biologinę šeimą ar prireikus į įtėvių šeimą;
e) leisti valstybės vaiko apsaugos tarnybos ar akredituotos privačios įstaigos specialistams atlikti jo profesinės veiklos kontrolę ir įvertinti vaiko vystymąsi;
f) užtikrinti vykdomos veiklos tęstinumą įstatyme nustatytais atostogų laikotarpiais, išskyrus kai darbdavys suteikė leidimą tokiu laikotarpiu nebūti su globojamu ar jam patikėtu vaiku;
<…>
(2) Profesionalūs globėjai privalo nedelsdami informuoti valstybės vaiko apsaugos tarnybą ar akredituotą privačią įstaigą, kuri prižiūri jo veiklą, apie bet kokius pasikeitimus, kurie susiję su asmenine, šeimine ar socialine padėtimi ir kurie galėtų daryti įtaką jų profesinei veiklai.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
20 Fiziniai asmenys, apeliantai pagrindinėje byloje, yra įdarbinti kaip globėjai generalinėje direkcijoje, kuri yra valdžios institucija, turinti tikslą koordinuoti socialinės paramos veiklas ir šeimos ir vaiko teisių apsaugą apskrities ar Bukarešto rajonų lygmeniu. Jie yra atsakingi už vaiko, kurio tėvams galutinai ar laikinai buvo apribotos globos teisės, priėmimą savo namuose ir turi užtikrinti tokio vaiko auklėjimą ir priežiūrą. Kiekvienas globėjas dėl kiekvieno jam patikėto vaiko sudarė individualią darbo sutartį su šia generaline direkcija ir susitarimą dėl patikėjimo globai.
21 Globėjai ir jiems atstovaujanti Konstancos šeimos profesinė sąjunga kreipėsi į Tribunalul Constanţa (Konstancos apylinkės teismas) reikalaudami, kad generalinė direkcija už darbą per savaitės poilsio laiką, švenčių dienomis ir kitomis nedarbo dienomis sumokėtų darbo užmokesčio priedą, lygų 100 % bazinio darbo užmokesčio, taikomo atitinkamoms pareigoms, ir kompensaciją, lygią išmokai už 2012–2015 m. kasmetines mokamas atostogas. Kadangi ieškinys buvo atmestas, jie pateikė apeliacinį skundą dėl priimto sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad asmens, kuris yra teisiškai įgaliotas veikti kaip globėjas, veikla yra atliekama remiantis specialia individualia vaiko apsaugos sutartimi. Tokioje sutartyje, be kita ko, nustatyta, kad, atsižvelgiant į jos dalyką, t. y. į tai, kad veikla susijusi su globojamų vaikų auginimu, auklėjimu ir rūpinimusi jais gyvenamojoje vietoje, turi būti užtikrinamas tęstinis šios veiklos vykdymas, įskaitant savaitės poilsio dienas, švenčių ir nedarbo dienas; darbo grafikas taip pat nustatomas atsižvelgiant į vaikų poreikius. Nagrinėjamose darbo sutartyse šiuo klausimu yra nuostatų dėl darbo ir poilsio laiko, iš kurių matyti, kad globėjai praktiškai turi tęstinai atlikti savo funkcijas, išskyrus laiką, kai vaikas yra mokykloje.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad globėjo veiklos tęstinumo reikalavimas taip pat taikomas kasmetinių atostogų laikotarpiu. Tokių atostogų trukmė, kuri priklauso nuo globėjo darbo stažo, numatoma darbo sutartyse.
24 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sutartyje ir susitarime dėl vaiko patikėjimo, kurie sudaromi dėl kiekvieno vaiko, esančiuose darbo vietos apraše numatyta, kad įstatymu nustatytų atostogų laikotarpiu turi būti užtikrinamas globėjo veiklos tęstinumas, išskyrus jeigu darbdavys leidžia atsiskirti nuo vaiko. Jis nustatė, kad praktiškai 2014 ir 2015 m. tik vienam iš globėjų, apeliantų jo nagrinėjamoje byloje, buvo leista atostogauti be jam patikėtų vaikų, nors 2014 m. trys iš šių apeliantų atostogavo be vaikų ir kiti trys 2015 m. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto aiškina, kad globėjų, apeliantų jo nagrinėjamoje byloje, atostogų prašymuose nurodyta, kad jie žinojo apie galimybę atostogauti be jiems patikėtų vaikų, bet vis dėl to sutiko praleisti jas su vaikais.
25 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, pirma, kad skiriasi nacionalinių teismų jurisprudencija, kiek tai susiję su globėjų teise gauti priedą už darbą savaitės poilsio dienomis, kai jie nebuvo atskirti nuo vaikų. Antra, kiek tai susiję su teise į kompensaciją už veiklą, vykdomą per teisės aktais nustatytą atostogų laikotarpį, globėjai negalėjo gauti kompensacijos remiantis faktu, kad jie nebuvo atskirti nuo jiems patikėto vaiko. Vis dėlto nacionalinių teismų suformuota jurisprudencija skiriasi dėl klausimo, ar globėjai gali gauti kompensaciją tais atvejais, kai darbdavys neleidžia būti atskirai nuo vaikų pagal įstatymą numatytų atostogų laikotarpiu.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Direktyvos 2003/88 taikymo ginčui nagrinėjamoje byloje, nes globėjo veiklai, kuri priskiriama prie viešojo administravimo srities, jo teigimu, būdingi tam tikri ypatumai, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalį, kurie neišvengiamai prieštarauja Direktyvos 2003/88 taikymui. Jo teigimu, tokia veikla turi būti prilyginama tėvų vaidmeniui ir turi būti tęstinis jos vykdymas atsižvelgiant į vaiko poreikius. Globėjo veikla negali būti tiksliai suplanuota, bet turi būti organizuojama labai bendrai. Todėl sudėtinga yra nustatyti tokiai veiklai būdingą darbo laiką ir jis nėra suderinamas su privalomu poilsio laiku.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad gali būti nukrypstama nuo teisės į savaitės poilsio laiką, numatytą Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje. Taigi, jis mano, kad, atsižvelgiant į globėjų veiklos ypatumus, kylančius iš nacionalinės teisės, toks nukrypimas galėtų būti grindžiamas minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto b ir c papunkčiais arba 4 punktu. Šiuo klausimu jis pažymi, kad globėjai, apeliantai pagrindinėje byloje, savo veiklą vykdo daugiausia namuose, kai nėra nustatytas tikslus jų buvimo darbo vietoje grafikas ar darbo valandų skaičius.
28 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl valstybių narių diskrecijos įgyvendinant 17 straipsnyje numatytas išimtis, visų pirma dėl to, ar nacionalinės teisės aktuose turi būti nurodytos aiškios nukrypti leidžiančios nuostatos. Jis tvirtina, kad nagrinėjamu atveju Įstatyme Nr. 272/2004 nėra aiškiai numatytos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo nacionalinio darbo teisės kodekso nuostatų, perkeliančių į nacionalinę teisę nuostatas dėl „darbo laiko“ ir „maksimalaus savaitės darbo laiko“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą ir 6 straipsnį, ir nuo minėtos direktyvos 3–6 straipsnių nuostatų. Vis dėlto jis pažymi, kad šio įstatymo 122 straipsnyje numatyta, kad asmenys gali užsiimti globėjo veikla tik tada, kai sudarė individualią darbo sutartį, kurioje nustatomos specialios taisyklės dėl jų darbo laiko organizavimo, kuriomis netiesiogiai nukrypstama nuo minėtų nuostatų.
29 Dėl Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkte apibrėžtos sąvokos „darbo laikas“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad globėjo padėtis yra išskirtinė, nes jis dalijasi savo gyvenamąja vieta su jam patikėtu vaiku, ir todėl nuolat yra prieinamas darbdaviui, kad teiktų paslaugą tokiam vaikui, net ir tais laikotarpiais, kai jis nevykdo savo veiklos kaip globėjas. Šis teismas klausia, ar papildomas darbas, už kurį turi būti mokamas darbo užmokesčio priedas, yra atliekamas poilsio ar švenčių dienomis. Kiek tai susiję su Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje numatytu savaitės poilsio laiku, jis nėra garantuojamas, nes Įstatymo Nr. 272/2004 122 straipsnyje reikalaujama, kad būtų užtikrinama tęstinė veikla. Vis dėlto minėtas 5 straipsnis nebūtų pažeidžiamas, jeigu globėjo veiklai būtų taikoma leidžianti nukrypti nuostata, numatyta Direktyvos 2003/88 17 straipsnyje, tačiau, taikant 17 straipsnio 3 ar 4 dalis, galimai kiltų klausimas dėl lygiaverčio kompensuojamojo poilsio laiko.
30 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šiuo atveju globėjas negali faktiškai naudotis kasmetinėmis atostogomis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį. Jis pažymi, kad nors Įstatymo Nr. 272/2004 122 straipsnio 3 dalies d punkte yra pripažįstama teisė į kasmetines atostogas, jame taip pat nustatyta pareiga globėjams užtikrinti veiklos tęstinumą atostogų laikotarpiu, išskyrus jeigu generalinė direkcija suteikia leidimą nebūti su globojamu vaiku. Nacionalinės teisės aktuose taip pat numatyta, kad darbdavio leidimas atostogauti be patikėto vaiko yra pareigos užtikrinti šios veiklos tęstinumą išimtis. Kadangi nacionalinio darbo kodekso 146 straipsnio 3 dalyje, kuria perkelta į nacionalinę teisę Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis, aiškiai draudžiama bet kokia lygiavertė kompensacija už atostogų laiką, išskyrus tuos atvejus, kai baigiasi darbo santykiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad globėjai, apeliantai pagrindinėje byloje, mano, kad patyrė žalą dėl to, kad negali nei pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, nei gauti lygiavertės kompensacijos už jas.
31 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia nustatyti, ar kompensacija gali apimti bet kokią kompensaciją, įskaitant žalos, patirtos dėl negalėjimo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, atlyginimą, ar tokia kompensacija apsiriboja teise į darbo užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas, nutraukus darbo sutartį. Tokiomis aplinkybėmis šis teismas siekia išsiaiškinti, ar finansinės kompensacijos sąvoka skiriasi, kai globėjo veiklos pobūdis iš esmės neleidžia globėjams, apeliantams pagrindinėje byloje, pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, neatsižvelgiant į darbdavio interesus.
32 Galiausiai, tuo atveju, jeigu Direktyvos 2003/88 7 straipsnis draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos darbdavys gali savo nuožiūra suteikti globėjui teisę pasinaudoti atostogomis be savo globojamų vaikų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, reiškiant reikalavimą dėl kompensacijos, šis pažeidimas turi būti priskiriamas valstybei narei ar darbdaviui.
33 Tokiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Constanţa (Konstancos apeliacinis teismas, Rumunija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalies, siejamos su Direktyvos 89/391 2 straipsniu, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka apeliantų vykdoma globėjo veikla?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2003/88 17 straipsnį reikia aiškinti taip, kad apeliantų vykdomai globėjo veiklai galima taikyti leidžiančią nukrypti nuo direktyvos 5 straipsnio nuostatą pagal [17 straipsnio] 1 dalį, 3 dalies b ir c punktus ar 4 dalies b punktą?
3) Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalį arba prireikus 17 straipsnio 3 ar 4 dalis reikia aiškinti taip, kad ši leidžianti nukrypti nuostata turi būti aiškiai nurodyta ar gali būti netiesiogiai nurodyta specialiajame norminiame teisės akte, kuriame įtvirtintos kitos konkrečiai profesijai taikomos darbo laiko organizavimo normos? Jeigu tokia leidžianti nukrypti nuostata galėtų būti nurodyta netiesiogiai, kokie yra minimalūs reikalavimai, kad būtų galima pripažinti, jog tokia nuostata įtvirtinta nacionalinės teisės akte, ir ar ji gali būti suformuluota taip kaip Įstatymo Nr. 272/2004 nuostatos?
4) Jeigu į pirmąjį, antrąjį ar trečiąjį klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad laikotarpis, kurį globėjas praleidžia kartu su prižiūrimu vaiku savo gyvenamojoje ar kitoje pasirinktoje vietoje, yra jo darbo laikas, nors tuo metu jis nevykdo jokios individualiojoje darbo sutartyje numatytos veiklos?
5) Jeigu į pirmąjį, antrąjį ar trečiąjį klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2003/88 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Įstatymo Nr. 272/2004 122 straipsnis? Jeigu būtų atsakyta, kad direktyvos 17 straipsnio 3 dalies b ir c punktai ar 4 dalies b punktas taikomi, ar pastarasis straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokią nacionalinės teisės nuostatą?
6) Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, o į ketvirtąjį teigiamai, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis gali būti aiškinama taip, kad pagal ją vis dėlto nedraudžiama atlyginti žalą, lygią kompensacijai, kuri darbuotojui turėjo būti sumokėta už darbą kasmetinių atostogų laikotarpiu, nes pagal globėjų veiklos pobūdį jie negali pasinaudoti tokiomis atostogomis, arba, nors formaliai tokios atostogos suteikiamos, faktiškai darbuotojas toliau vykdo tą pačią veiklą, nes aptariamu laikotarpiu būna su prižiūrimu vaiku? Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tam, kad darbuotojui būtų suteikta teisė į žalos atlyginimą, būtina, kad jis būtų paprašęs leidimo nebūti su vaiku, o darbdavys būtų atsisakęs jį suteikti?
7) Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, į ketvirtąjį teigiamai, o į šeštąjį neigiamai, ar pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį draudžiamas Įstatymo Nr. 272/2004 122 straipsnio 3 dalies d punktas, nes pagal jį darbdaviui paliekama diskrecija spręsti dėl to, ar leisti nebūti su vaiku atostogų laikotarpiu ir, jeigu taip, ar galimybės faktiškai pasinaudoti atostogomis nebuvimas dėl nurodytos įstatymo nuostatos taikymo laikytinas Sąjungos teisės, pagal kurią atsiranda darbuotojo teisė į žalos atlyginimą, pažeidimu? Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokią žalą turi atlyginti valstybė dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio pažeidimo ar viešosios valdžios institucija – darbdavė, kuri neužtikrino, kad darbuotojas galėtų būti be prižiūrimo vaiko atostogų laikotarpiu? Tokiu atveju, ar tam, kad turėtų teisę į žalos atlyginimą, būtina, kad darbuotojas būtų paprašęs leidimo nebūti su vaiku, o darbdavys būtų atsisakęs jį suteikti?“
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
34 Pirma, Vokietijos vyriausybė suabejojo iškeltų klausimų tinkamumu, nes ginčas pagrindinėje byloje susijęs su tam tikrų sumų, kaip darbo užmokesčio, mokėjimu globėjams.
35 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, išskyrus Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje numatytą specialų atvejį, susijusį su mokamomis kasmetinėmis atostogomis, šia direktyva reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Hälvä ir kt., C‑175/16, EU:C:2017:617, 25 punktas ir 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo Matzak, C‑518/15, EU:C:2018:82, 24 punktas).
36 Vis dėlto šis konstatavimas nereiškia, kad nereikia atsakyti į Teisingumo Teismui šioje byloje pateiktus klausimus.
37 Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kelių Direktyvos 2003/88 nuostatų aiškinimas yra būtinas, kad jis galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Visų pirma, reikia pažymėti, kad, kaip iš esmės nurodė generalinis advokatas savo išvados 40 ir 41 punktuose, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar globėjams, tokiems kaip fiziniai asmenys – apeliantai pagrindinėje byloje, remiantis Sąjungos teise taikoma teisė į poilsio laiką, švenčių dienas ir atostogas, kuria jie grindžia prašymą sumokėti darbo užmokesčio priedą ir kompensaciją, ir ar Įstatymo Nr. 272/2004 nuostatos, kuriose numatytas tęstinis rūpinimasis vaikais, patikėtais globėjams, yra suderinamos su Direktyvos 2003/88 nuostatomis; į šiuos klausimus reikia atsakyti pirmiausia, palyginti su klausimu, susijusiu su teisės į darbo užmokesčio priedą ir kompensaciją egzistavimu, dėl kurio turi spręsti nacionalinis teismas.
38 Tokiomis aplinkybėmis yra aiški sąsaja tarp prejudicinių klausimų ir faktų, dėl kurių pradėta pagrindinė byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
39 Antra, reikia pabrėžti, kad tiek iš EB 137 straipsnio (dabar SESV 153 straipsnis), kuris yra Direktyvos 2003/88 teisinis pagrindas, tiek iš šios direktyvos 1, 2, 4 ir 5 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad ta direktyva siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti derinant nacionalinės teisės aktus dėl darbo laiko trukmės (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 12 d. Sprendimo Wippel, C‑313/02, EU:C:2004:607, 46 punktą).
40 Kadangi Direktyva 2003/88 taikoma tik darbuotojams, reikia nustatyti, ar fiziniai asmenys, apeliantai pagrindinėje byloje, gali būti laikomi „darbuotojais“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.
41 Direktyvos 2003/88 taikymo tikslais sąvoka „darbuotojas“ neturi būti skirtingai aiškinama pagal nacionalinės teisės aktus, nes tai yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka. Ji turi būti apibrėžta remiantis objektyviais kriterijais, kurie, atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens teises ir pareigas, yra būdingi darbo santykiams. Pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas teikia tam tikras paslaugas, už kurias gauna atlyginimą (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Union syndicale Solidaires Isère, C‑428/09, EU:C:2010:612, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42 Iš to matyti, kad darbo santykiai suponuoja, jog egzistuoja pavaldumo ryšys tarp darbuotojo ir jo darbdavio. Tokio ryšio buvimas turi būti vertinamas kiekvienu atskiru atveju atsižvelgiant į visus šalių tarpusavio santykius apibūdinančius elementus ir aplinkybes (2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 46 punktas).
43 Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad globėjai pagrindinėje byloje turi tęstinai rūpintis jiems viešosios valdžios institucijos patikėtais vaikais, juos auginti ir auklėti ir kad jie mainais už tokią veiklą gauna atlyginimą. Be to, šiems globėjams ne tik turi būti išduotas leidimas, bet ir, remiantis Vyriausybės sprendimo Nr. 679/2003 8 straipsnio 1 dalimi, jie turi sudaryti su kompetentinga institucija, atsakinga už vaikų apsaugą, „specialią darbo sutartį“, kuri galiotų leidimo galiojimo laikotarpiu ir kurios vykdymas prasideda nuo sprendimo dėl vaiko patikėjimo priėmimo dienos. Tokia sutartis gali būti sustabdyta ar nutraukta remiantis nacionalinėmis darbo teisės nuostatomis. Minėti globėjai, atrodo, taip pat turi teisę į socialinį draudimą ir teisę į profesinį mokymą.
44 Be to, remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, šie globėjai turi leisti valstybės vaiko apsaugos įstaigai, su kuria jie sudarė sutartį, stebėti profesinę veiklą ir įvertinti jiems patikėtų vaikų raidą.
45 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliantus pagrindinėje byloje, fizinius asmenis, ir viešąją instituciją, su kuria jie yra sudarę sutartį, sieja pavaldumas, pasireiškiantis šios institucijos priežiūra ir tęstiniu jų veiklos vertinimu, atsižvelgiant į sutartyje nurodytus reikalavimus ir kriterijus, siekiant įgyvendinti vaiko apsaugos užduotį, kuri yra įstatymu pavesta tokiai institucijai.
46 Tokiam vertinimui neturi įtakos tai, kad globėjai, tokie kaip fiziniai asmenys, apeliantai pagrindinėje byloje, turi didelę diskreciją dėl to, kaip kasdien vykdyti savo funkcijas, arba kad jiems patikėta misija yra paremta „pasitikėjimo pagrindu“ arba viešuoju interesu (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Haralambidis, C‑270/13, EU:C:2014:2185, 39–41 punktus ir 2015 m. liepos 9 d. Sprendimo Balkaya, C‑229/14, EU:C:2015:455, 41 punktą).
47 Be to, kas buvo nurodyta šio sprendimo 43–45 punktuose, tai, kad globėjų veikla iš esmės panaši į tėvų pareigas savo vaikams, nereiškia, kad tokie globėjai nelaikytini „darbuotojais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88.
48 Vadinasi, globėjai pagrindinėje byloje turi būti laikomi „darbuotojais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88.
Dėl pirmojo klausimo
49 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad, atsižvelgiant į jo darbo santykius su valdžios institucija, globėjo veikla, kuri apima vaiko priėmimą, integraciją šeimoje ir tęstinį jo darnaus vystymosi ir auklėjimo užtikrinimą, nepatenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį.
50 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta jos taikymo sritis, darant nuorodą į Direktyvos 89/391 2 straipsnį.
51 Pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 1 dalį ji taikoma „visiems veiklos sektoriams – tiek valstybiniam, tiek privačiam“, tarp kurių yra ir „paslaugų“ veikla.
52 Tačiau iš šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos matyti, jog ji netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja. Šios nuostatos antroje pastraipoje vis dėlto patikslinama, kad tokiu atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kuo labiau atsižvelgiant į minėtoje direktyvoje nustatytus tikslus.
53 Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad leidžianti nukrypti nuostata, numatyta Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo sritis apribota tuo, kas griežtai būtina norint apsaugoti interesus, kuriuos joje leidžiama valstybėms narėms saugoti (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt. C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 54 punktą).
54 Antra, kiek tai susiję su sąvoka „valstybės tarnyba“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje nėra nei šios sąvokos apibrėžties, nei jokios nuorodos į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su tokios sąvokos reikšme. Pagal suformuotą jurisprudenciją tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad Sąjungos teisės nuostatos, kurioje tam, kad būtų nustatyta jos prasmė ir apimtis, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir atitinkamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Flachglas Torgau, C‑204/09, EU:C:2012:71, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2017 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Schottelius C‑247/16, EU:C:2017:638, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
55 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, siekiant pašalinti iš šios direktyvos, taip pat netiesiogiai iš Direktyvos 2003/88 taikymo srities tam tikrą veiklą, naudojamas kriterijus yra grindžiamas ne darbuotojų priskyrimu prie tam tikros valstybės tarnybos veiklos, nurodytos šioje nuostatoje, žvelgiant į ją bendrai, bet tik remiantis specifiniu tam tikrų užduočių, kurias atlieka šioje nuostatoje nurodytų sričių darbuotojai, pobūdžiu, kuris dėl būtinumo garantuoti veiksmingą bendruomenės interesų apsaugą pateisina darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos taisyklių išimtį (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑132/04, nepaskelbtas Rink., EU:C:2006:18, 24 punktą).
56 Iš tokio kriterijaus funkcinio pobūdžio matyti, kad sąvoka „valstybės tarnyba“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, apima ne tik tuos sektorius, kuriuose darbuotojai organiškai susiję su valstybe ar kita viešosios valdžios institucija, bet ir sektorius, kuriuose darbuotojai savo veiklą vykdo privataus asmens, kuris, esant valdžios institucijos kontrolei, prisiima vykdyti viešojo intereso užduotį, susijusią su esminėmis valstybės funkcijomis, naudai.
57 Šiuo atžvilgiu taip pat reikėtų pažymėti, kad Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje ginkluotosios pajėgos, policija ir civilinės saugos tarnybos nurodomos tik kaip pavyzdžiai.
58 Atsižvelgiant į galinčius egzistuoti skirtumus tarp valstybių narių dėl viešojo intereso užduočių, susijusių su esminėmis valstybės funkcijomis, organizavimo, toks funkcinis sąvokos „valstybės tarnyba“ aiškinimas pateisinamas tuo, kad reikia užtikrinti vienodą Direktyvos 89/391 taikymą šiose valstybėse (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Deutsche Umwelthilfe, C‑515/11, EU:C:2013:523, 24 punktą).
59 Taigi leidžianti nukrypti nuostata, numatyta Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, taip pat taikoma darbuotojams, vykdantiems specifinę bendruomenės paslaugoms tapačią veiklą, nesvarbu, ar jų darbdavys būtų viešosios valdžios institucija, ar privatus asmuo, kuriam patikėta viešojo intereso užduotis, susijusi su esminėmis valstybės funkcijomis.
60 Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, Rumunijoje globėjus gali įdarbinti tiek už vaikų apsaugą atsakinga valdžios institucija, tiek jos prižiūrima privati įstaiga. Šiuo atveju globėjai, apeliantai pagrindinėje byloje, yra įdarbinti valdžios institucijos. Esant tokiems darbo santykiams, jų užduotis – užtikrinti darnų jiems patikėtų vaikų vystymąsi, jų integraciją savo šeimoje ir šių vaikų reintegraciją į biologines šeimas arba šių vaikų integraciją į įtėvių šeimas.
61 Taigi jų veikla prisideda prie vaikų apsaugos, o tai yra viešojo intereso užduotis, susijusi su esminėmis valstybės funkcijomis.
62 Be to, šios veiklos specifika, palyginti su kita veikla, susijusia su vaikų apsauga, yra ta, kad ja siekiama integruoti globėjui patikėtą vaiką tęstiniam ir ilgam laikui į globėjo šeimą.
63 Iš to darytina išvada, kad tokia veikla turi būti laikoma specifine veikla, nurodyta Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje.
64 Trečia, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tarp šioms specifinėms veiklos rūšims būdingų ypatumų, kurie remiantis Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa pateisina darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos taisyklių išimtį, yra tai, kad tokiai veiklai dėl jos pobūdžio netaikomas darbo laiko planavimas (2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 55 punktas).
65 Pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą leidžiama išlaikyti specifinės valstybės tarnybos veiklos, kurios tęstinumas yra būtinas, siekiant užtikrinti esminių valstybės funkcijų veiksmingą vykdymą, veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Personalrat der Feuerwehr Hamburg, C‑52/04, EU:C:2005:467, 50 punktą).
66 Šis tęstinumo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios specifinės veiklos pobūdį.
67 Taigi, kaip yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, reikalavimas užtikrinti įstaigų veiklos tęstinumą tokiose srityse kaip sveikatos apsauga, sauga ir viešoji tvarka netrukdo tam, kad tokių įstaigų veikla, kai ji vyksta normaliomis sąlygomis, būtų užtikrinama, kiek tai susiję su jų darbuotojų darbo grafikais, net jeigu leidžianti nukrypti nuostata, numatyta Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, yra taikoma tokioms įstaigoms tik esant ypač sunkioms ir didelio masto aplinkybėms (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 55 ir 57 punktus ir 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Komisija / Ispanija C‑132/04, nepaskelbtas Rink., EU:C:2006:18, 26 punktą).
68 Tačiau ši jurisprudencija negali būti aiškinama taip, kad atmetama galimybė, kad tam tikra konkreti valstybės tarnybos veikla, net kai ji vykdoma normaliomis sąlygomis, gali būti tokia specifinė, kad jos pobūdis neišvengiamai trukdo planuoti darbo laiką laikantis Direktyvoje 2003/88 nustatytų reikalavimų.
69 Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama globėjo veikla pasižymi tam tikromis jai būdingomis savybėmis, dėl kurių jai gali būti taikoma leidžianti nukrypti nuostata, numatyta Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalyje, siejamoje su Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa.
70 Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, išskyrus tokius laikotarpius, pavyzdžiui, kai vaikas yra mokykloje, pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatas globėjai vykdo savo veiklą tęstinai, be kita ko, savaitinio poilsio dienomis, ne darbo ir švenčių dienomis, taip pat per savo kasmetines atostogas, išskyrus atvejus, kai generalinė direkcija suteikia leidimą tokias kasmetines atostogas praleisti be vaiko. Taigi Rumunijos valdžios institucijų nustatytos globėjo funkcijos yra tokios, kad vaikas, patikėtas tokiam globėjui, yra tęstinai ir ilgam laikui integruotas jo namuose ir šeimoje. Ši integracija turi suteikti galimybę vaikui vystytis tiek laiko, kiek jam to reikia, tokioje emocinėje ir lavinančioje aplinkoje, kuri skatintų darnų jo vystymąsi.
71 Tęstinė ir ilgalaikė vaiko, kuris dėl sunkios šeiminės padėties yra ypač pažeidžiamas, integracija globėjo namuose ir jo šeimoje, yra tinkama priemonė siekiant apsaugoti vaiko interesus, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje.
72 Esant šioms aplinkybėms, faktas, kad globėjui turi būti reguliariai suteikiama teisė būti be jam patikėto vaiko po tam tikro darbo valandų skaičiaus ar laikotarpiais, tokiais kaip savaitės poilsio dienos ar metinės atostogos, kurie įprastai yra palankūs momentai gerinti šeiminį gyvenimą, tiesiogiai prieštarautų Rumunijos valdžios institucijų siekiamam tikslui integruoti globėjui patikėtą vaiką tęstinai ir ilgam laikotarpiui šio globėjo namuose ir jo šeimoje.
73 Atsižvelgiant į tai, taip pat reikėtų pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, rotacijos sistemos tarp globėjų įdiegimas arba pakaitinių globėjų, kuriems vaikai būtų patikėti per globėjams, kuriems iš pradžių yra patikėtas vaikas, suteiktas atostogas, pasitelkimas pakenktų esminiam Rumunijos institucijų nustatytos globos sistemos elementui, t. y. tarp patikėto vaiko ir globėjo užtikrinti tęstinį ir ilgalaikį ypatingą ryšį, kuriam būdinga tokio vaiko integracija šio globėjo namuose ir šeimoje.
74 Taigi, remiantis Direktyvos 2003/88 6 straipsniu, globėjų darbo valandų per savaitę skaičiaus apribojimas ir reikalavimas, kad darbdavys, remdamasis šios direktyvos 5 ir 7 straipsniais, suteiktų jiems teisę į savaitinio ar kasmetinio poilsio dienas, per kurias jiems nebūtų privaloma vykdyti savo veiklos, taigi ir rūpintis jiems patikėtu vaiku, būtų nesuderinami su šiai veiklai būdingais ypatumais, kai reikalaujama, kad globėjas priimtų tęstinai ir ilgam laikotarpiui jam patikėtą vaiką į savo namus ir šeimą.
75 Nors pagal Direktyvos 2003/88 17 straipsnį esant tam tikroms sąlygoms galima nukrypti nuo šios direktyvos 5 straipsnio, susijusio su savaitės poilsio laiku, ir jos 6 straipsnio, susijusio su maksimaliu savaitės darbo laiku, taip nėra kalbant apie teisę į kasmetines atostogas, kuri yra nustatyta minėtos direktyvos 7 straipsnyje.
76 Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos globėjo veiklos ypatumai turi būti vertinami kaip bet kokiu atveju neleidžiantys taikyti Direktyvos 2003/88 šiems globėjams.
77 Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinė globėjų veiklos savybė – pareiga užtikrinti tęstinę ir ilgalaikę vaiko integraciją globėjo namuose ir šeimoje – leidžia atskirti šią veiklą nuo „įtėvius pavaduojančių darbuotojų“ veiklos, dėl kurios buvo priimtas 2017 m. liepos 26 d. Sprendimas Hälvä ir kt. (C‑175/16, EU:C:2017:617). Iš tiesų pastariesiems nebuvo taikoma tokia pareiga ir jų darbo laikas buvo iš esmės iš anksto apibrėžtas darbo sutartyse, juos siejančiose su darbdaviu, nes, viena vertus, 24 valandų laikotarpių, kuriuos reikia kasmet išdirbti, skaičius nustatytas sutartyje ir, kita vertus, minėtas darbdavys iš anksto sudaro sąrašus, kuriuose reguliariais intervalais nurodyti 24 valandų laikotarpiai, kuriais įtėvius pavaduojantis asmuo yra atsakingas už vaikų namų ūkio tvarkymą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Hälvä ir kt., C‑175/16, EU:C:2017:617, 33 punktas).
78 Ketvirta, reikia priminti, kad net jei dėl tam tikrų ypatumų specifinė valstybės tarnybos veikla nepatenka į Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sritį, Direktyvoje 89/391 reikalaujama, kad kompetentingos institucijos „kiek galima labiau“ užtikrintų darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą (2005 m. liepos 14 d. Nutarties Personalrat der Feuerwehr Hamburg, C‑52/04, EU:C:2005:467, 56 punktas).
79 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal Įstatymo Nr. 272/2004 122 straipsnio 3 dalies c punktą globėjo ir valdžios institucijos ar privataus organo, kuriam išduotas leidimas, sudaryta sutartis turi suteikti globėjui galimybę turėti „laisvo laiko“. Tuo remiantis darytina išvada, kad egzistuoja laikotarpiai, per kuriuos nereikalaujama, kad globėjas aktyviai prižiūrėtų vaikus, pavyzdžiui, kai vaikas yra mokykloje; tai leidžia jam planuotis tokius laikotarpius be didelių suvaržymų.
80 Be to, globėjai neprivalo būti savo namuose, jie gali laisvai judėti, visų pirma laisvalaikio tikslais, jeigu juos lydi jiems patikėti vaikai.
81 Taip pat, remiantis Įstatymo Nr. 272/2004 122 straipsnio 3 dalies d punktu ir Vyriausybės sprendimo Nr. 679/2003 10 straipsnio 1 dalies f punktu, darytina išvada, kad globėjai gali prašyti kompetentingos institucijos, kad jiems būtų suteikta teisė tam tikrais metų laikotarpiais nebūti su vaiku. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir per teismo posėdį Rumunijos vyriausybės pateiktos informacijos matyti, kad toks leidimas išduodamas, jeigu kompetentinga institucija mano, kad tai netrukdo globėjui tinkamai atlikti patikėtos užduoties.
82 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Rumunijos valdžios institucijos garantavo, kad, vadovaujantis Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, kiek tai susiję jų darbo laiko organizavimu, globėjų sauga ir sveikatos apsauga būtų kuo labiau užtikrintos.
83 Taip pat reikia pridurti, kad Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje visiems darbuotojams nustatytos teisės į dienos ir savaitės poilsį ir kasmetines mokamas atostogas ribojimai gali būti numatyti laikantis griežtų sąlygų, išdėstytų Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje, visų pirma nepažeidžiant tokios teisės esmės (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroch, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 59 punktą, taip pat 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max‑Planck‑Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 54 punktą).
84 Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 79 punkte, nagrinėjamu atveju Įstatymo Nr. 272/2004 122 straipsnio 3 dalies c punkte reikalaujama, kad globėjo ir jo darbdavio sudarytoje sutartyje būtų nurodyti elementai, susiję su globėjo laisvo laiko planavimu. Tik toks planavimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant visų pirma į vaiko užimtumą.
85 Be to, iš šio sprendimo 81 punkte nurodytų nuostatų matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose pripažįstama globėjų teisė į mokamas kasmetines atostogas, bet reikalaujama, kad darbdavys, turintis užtikrinti, kad būtų įgyvendinta atitinkamo vaiko apsauga, duotų leidimą pasinaudoti teise į atostogas be globėjui patikėto vaiko.
86 Teisiniai apribojimai, taikomi tokių globėjų teisei į dienos ir savaitės poilsio laiką ir mokamas kasmetines atostogas, nepažeidžia esminio tokios teisės turinio. Be to, jie yra būtini, kad būtų pasiektas Sąjungoje pripažįstamas viešojo intereso – vaiko interesų apsaugos – tikslas, įtvirtintas Chartijos 24 straipsnyje, kaip buvo nustatytas Rumunijos teisės aktuose, kurį atspindi globėjo pareiga užtikrinti tęstinę jam patikėto vaiko integraciją jo namuose ir šeimoje ir darnų tokio vaiko vystymąsi ir rūpinimąsi juo.
87 Taigi tokie apribojimai atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.
88 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad, atsižvelgiantį jo darbo santykius su valdžios institucija, globėjo veikla, kuri apima vaiko priėmimą, integraciją šeimoje ir tęstinį vaiko darnaus vystymosi ir lavinimosi užtikrinimą, nepatenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį.
Dėl antrojo–septintojo klausimų
89 Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį–septintąjį klausimus atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 1 straipsnio 3 dalis, siejama su 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391 dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad, atsižvelgiant į darbo santykius su valdžios institucija, globėjo veikla, kuri apima vaiko priėmimą, integraciją šeimoje ir tęstinį šio vaiko darnaus vystymosi ir lavinimo užtikrinimą, nepatenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį.
Parašai.