GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2015 m. sausio 14 d.(1)

Byla C‑62/14

Peter Gauweiler,

Bruno Bandulet,

Wilhelm Hankel,

Wilhelm Nölling,

Albrecht Schachtschneider,

Joachim Starbatty,

Roman Huber ir kt.,

Johann Heinrich von Stein ir kt.,

Fraktion DIE LINKE im Deutschen Bundestag

prieš

Deutscher Bundestag

(Bundesverfassungsgericht (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Ekonominė ir pinigų politika – 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos sprendimo galiojimas – Vyriausybės obligacijų pirkimo sandorių [outright monetary transactions (OMT)] techniniai aspektai antrinėje rinkoje – Sąjungos aktų nacionalinė konstitucingumo kontrolė – Veiksmai ultra vires – Konstitucinis savitumas – Lojalus bendradarbiavimas – Priimtinumas – Per prejudicinio sprendimo procedūrą ginčijamo akto pobūdis – Europos Centrinio Banko komunikacijos politika – Europos Centrinio Banko kompetencija – Kainų stabilumas – Pinigų politikos perdavimo kanalų nustatymas – SESV 119 straipsnis ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalys – Ypatingos aplinkybės – Netradicinės pinigų politikos priemonės – Proporcingumo principas – ESS 5 straipsnio 4 dalis – SESV 123 straipsnis – Euro zonos valstybių narių finansavimo pinigais draudimas“






Turinys


I –   Teisinis pagrindas

A –   Sąjungos teisės aktai

B –   Nacionalinės teisės aktai

II – Faktinės aplinkybės ir procesas nacionaliniame teisme

III – Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą

IV – Pradiniai svarstymai: „Funkcinis“ prašymo priimti prejudicinį sprendimą sudėtingumas, atsižvelgiant į atitinkamą BVerfG praktiką

V –   Priimtinumas

VI – Prejudiciniai klausimai

A –   Pirmasis prejudicinis klausimas. SESV 119 straipsnis ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalys bei ECB pinigų politikos ribos

1.     Suinteresuotųjų šalių pozicija

2.     Analizė

a)     Pirminės pastabos

i)     Dėl ECB statuso ir įgaliojimų

ii)   Netradicinės pinigų politikos priemonės ir OMT programos priskyrimas prie tokių priemonių

–       Netradicinės pinigų politikos priemonės, kaip jas supranta ECB

–       OMT programa kaip netradicinė pinigų politikos priemonė

b)     ECB įgaliojimai ir OMT programa

i)     OMT programa ir Sąjungos bei valstybių narių ekonominė politika kaip ECB įgaliojimų riba

–       Sąjungos ekonominė ir pinigų politika

–       OMT programa atsižvelgiant į Sąjungos ekonominę ir pinigų politiką apibrėžiančius kriterijus

ii)   OMT programos proporcingumo patikra (ESS 5 straipsnio 4 dalis)

–       Aplinkybių, pateisinančių OMT programą, motyvavimas, proporcingumo prielaida

–       Tinkamumo kriterijus

–       Būtinumo kriterijus

–       Proporcingumo kriterijus griežtąja prasme

–       Tarpinė išvada

c)     Atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą

B –   Antrasis prejudicinis klausimas. OMT programos atitiktis SESV 123 straipsnio 1 daliai (euro zonos valstybių piniginio finansavimo draudimas)

1.     Įstojusių į bylą šalių pozicija

2.     Analizė

a)     Valstybių narių piniginio finansavimo draudimas (SESV 123 straipsnio 1 dalis) ir ECB vykdomas vyriausybės obligacijų pirkimas

b)     OMT programa ir jos suderinamumas su SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu

i)     Teisių atsisakymas ir pari passu statusas

ii)   Įsipareigojimų neįvykdymo rizika

iii) Obligacijų laikymas iki išpirkimo termino

iv)   Įsigijimo laikas

v)     Skatinimas pirkti naujai išleistas obligacijas

3.     Atsakymas į antrąjį prejudicinį klausimą

VII – Išvada

1.        Pranešimu spaudai, išleistu po 2012 m. rugsėjo 5 ir 6 d. valdančiosios tarybos posėdžio, Europos Centrinis Bankas pateikė informaciją apie sprendimą dėl euro zonos valstybių išleistų vyriausybės obligacijų įsigijimo programos (outright monetary transactions, toliau – OMT). Pranešime buvo išsamiai apibūdintos pagrindinės minėtos vyriausybės obligacijų įsigijimo programos ypatybės. Tačiau programą reglamentuojančių teisės aktų priėmimas buvo atidėtas ir jie nepriimti iki šiol.

2.        Minėtame pranešime spaudai Europos Centrinis Bankas (toliau – ECB) paskelbė apie savo ketinimą antrinėse rinkose įsigyti euro zonos valstybių vyriausybių obligacijas pagal tam tikras sąlygas. Trumpai tariant, ECB nustatė programos taikymo sąlygą – kad atitinkamoms valstybėms būtų taikoma Europos finansinio stabilumo fondo arba Europos stabilumo mechanizmo finansinės paramos programa ir kad šioje programoje būtų numatyta galimybė pirkti pirminėje rinkoje. Be to, sandoriai pagal OMT programą turėjo būti sukoncentruoti į trumpesniąją pajamingumo kreivės dalį, iš anksto nenustatant kiekio apribojimų, ir kad būtų taikomas toks pats vertinimas (pari passu) kaip ir privatiems kreditoriams, kartu sutariant visiškai „sterilizuoti“ sukurtą likvidumą.

3.        Šitaip buvo sukurta OMT programa, atsižvelgiant ir reaguojant į padėtį, kuri buvo laikoma ypatinga ECB vykdomos pinigų politikos gyvybingumui. 2008 m. prasidėjusi tarptautinė ekonomikos krizė 2010 m. virto įvairių euro zonos valstybių narių valstybės skolos krize. 2012 m. vasarą investuotojams kilus abejonių dėl euro išlikimo, įvairių euro zonos valstybių narių finansinė padėtis ėmė darytis netvari dėl jų vyriausybės obligacijų nesustojamai didinamų rizikos priedų. Atrodė, kad galimybė atsisakyti euro ir atitinkamas grįžimas prie nacionalinės valiutos bus savaime išsipildžiusi pranašystė. Būtent šiomis aplinkybėmis ECB paskelbė OMT programą, kuri bendrai buvo suprantama kaip šio banko pirmininko M. Draghi prieš kelias savaites duoto pažado pagal ECB kompetenciją padaryti „viską ko reikia“, kad būtų atkurtas pasitikėjimas bendra valiuta, išraiška.

4.        Pirmą kartą istorijoje Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas (toliau – BVerfG) kreipėsi į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį keldamas klausimą dėl minėtos OMT programos teisėtumo. Kaip taps aišku toliau, BVerfG pateikti klausimai kelia ypač svarbių aiškinimo sunkumų, kuriuos Teisingumo Teismui reikės išspręsti.

5.        Pirmas dalykas, į kurį šioje byloje reikėtų atkreipti dėmesį, yra tas, kad BVerfG pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsižvelgdamas į tai, kas, jo manymu, yra Sąjungos aktų, turinčių poveikį Vokietijos Federacinės Respublikos „konstituciniam savitumui“, kontrolė ultra vires. BVerfG pirmiausia remiasi išvada, kad nagrinėjamas ECB aktas yra neteisėtas pagal nacionalinę konstitucinę teisę, taip pat ir pagal Sąjungos teisę, tačiau prieš atlikdamas tolesnį vertinimą jis nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis galėtų priimti sprendimą šiuo klausimu atsižvelgdamas į Sąjungos teisę.

6.        Teisingumo Teismas taip pat turi išnagrinėti priimtinumo klausimą, susijusį su galimybe ginčyti sprendimą, kurio pranešime spaudai buvo nurodyti tik pagrindiniai ypatumai. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paprastas pranešimas spaudai, kurio galiojimas vargu ar galėtų būti tikrinamas, šios bylos aplinkybės, taip pat ypatingas viešo pranešimo vaidmuo centrinių bankų veikloje gali būti pagrindas padaryti kitokią išvadą.

7.        Kalbant apie bylos esmę, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas susiduria su sunkumais, kurie viešojoje teisėje tradiciškai kyla dėl neeilinių aplinkybių. Atsižvelgiant į galimą euro zonos dezintegraciją, jam pateiktas klausimas, kokius įgaliojimus turi ECB, institucija, kurios, skirtingai nei kitų centrinių bankų, įgaliojimai labai riboti. ECB teigia, kad OMT programa yra tinkama priemonė išimtiniams atvejams sureguliuoti, nes, nepaisant „netradicinio“ jos pobūdžio ir keliamos rizikos, jos tikslas tiesiog yra padaryti tai, ką reikia padaryti siekiant sugrąžinti ECB gebėjimą veiksmingai naudotis savo pinigų politikos priemonėmis. Tačiau ieškovai pagrindinėje byloje ir pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tai yra tikrasis OMT programos tikslas, nes mano, kad galutinis šios programos tikslas yra paversti ECB „paskutiniu skolintoju“ euro zonos valstybėms.

8.        Dėl tokios padėties BVerfG nusprendė pasidalyti abejonėmis su Teisingumo Teismu dėl OMT programos suderinamumo su Sutartimis. Pirma, jis klausia, ar minėtoji programa yra ekonominės politikos priemonė, o ne pinigų politikos priemonė, taigi nepriklauso ECB įgaliojimams. Antra, jis klausia, ar nagrinėjama priemone paisoma SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatyto piniginio finansavimo draudimo.

I –    Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisės aktai

9.        SESV VIII antraštinė dalis „Ekonominė ir pinigų politika“, kuri yra trečiojoje dalyje, pradedama tokia įvadine nuostata:

119 straipsnis

1.      Siekiant Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje iškeltų tikslų, valstybių narių ir Sąjungos veikla, kaip numatyta Sutarčių nuostatose, apima nustatymą ekonominės politikos, kuri yra grindžiama glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

2.      Be to, kas pirmiau paminėta, kaip numatyta Sutartyse ir laikantis jose nustatytų terminų bei tvarkos, ši veikla apima bendrą valiutą – eurą, nustatymą ir vykdymą vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, neprieštaraujant šiam tikslui, Sąjungoje remti bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

3.      Ši valstybių narių ir Sąjungos veikla turi atitikti tokius pagrindinius principus: stabilios kainos, patikimi viešieji finansai ir monetarinės sąlygos bei tvarus mokėjimų balansas.“

10.      Tuomet SESV numatyta valstybių narių piniginio finansavimo draudimo sąlyga, kuri suformuluota taip:

123 straipsnis

1.      Lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos kredito galimybės Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms Europos Centriniame Banke ar nacionaliniuose centriniuose bankuose (toliau – nacionaliniai centriniai bankai) yra draudžiami, taip pat draudžiama Europos Centriniam Bankui ar nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai iš jų pirkti skolos priemones.

2.      1 dalis netaikoma valstybei nuosavybės teise priklausančioms kredito įstaigoms, kurioms nacionaliniai centriniai bankai ir Europos Centrinis Bankas centrinių bankų atsargų pasiūlos atžvilgiu taiko tokį patį statusą, kaip privačioms kredito įstaigoms.“

11.      ECB tikslai ir funkcijos SESV suformuluoti taip:

127 straipsnis

1.      Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos (toliau – ECBS) tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų Sąjungos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikydamasi 119 straipsnyje išdėstytų principų.

2.      Pagrindiniai ECBS uždaviniai yra šie:

– nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;

– atlikti užsienio valiutų operacijas, atitinkančias 219 straipsnio nuostatas;

– laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio valiutos atsargas;

– skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą.

<…>.“

12.      ECB nepriklausomumas yra pripažįstamas ir užtikrinamas SESV 130 straipsnyje, kuris suformuluotas taip:

„Naudodamiesi Sutarčių ir ECBS ir ECB statuto jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami juose nustatytus užduotis bei pareigas, nei Europos Centrinis Bankas, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito subjekto nurodymų. Sąjungos institucijos, įstaigos ar organai ir valstybių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti Europos Centrinio Banko ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams, jiems atliekant savo užduotis.“

13.      Protokole Nr. 4 dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto išvardytos ECB turimos pinigų politikos priemonės, iš jų šiai bylai yra reikšmingos šios:

18 straipsnis

Atviros rinkos ir kredito operacijos

18.1.      Kad pasiektų ECBS tikslus ir įvykdytų jos uždavinius, ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali:

–      veikti finansų rinkose pirkdami ir parduodami (sudarydami neatidėliotinus ir išankstinius sandorius), įskaitant pirkimą ir pardavimą pagal atpirkimo sutartis, ir skolindami arba skolindamiesi skolos įsipareigojimus ir likvidžias rinkos priemones eurais arba kitomis valiutomis, taip pat tauriuosius metalus;

–      atlikti kredito operacijas su kredito įstaigomis ir kitais rinkos dalyviais skolinant lėšas užtikrinus pakankamu įkeitimu.

18.2. ECB nustato bendrus jo paties ar nacionalinių centrinių bankų atliekamų atviros rinkos ir kredito operacijų principus, įskaitant sąlygų, kuriomis jie pasirengę atlikti tokius sandorius, paskelbimą.“

14.      1993 m., prieš įsteigiant ECB ir pereinant prie ekonominės ir pinigų sąjungos, Taryba priėmė 1993 m. gruodžio 13 d. reglamentą (EB) Nr. 3603/93, nustatantį apibrėžimus, susijusius su Sutarties 104 ir 104b (1) straipsniuose [SESV 123 straipsnis] numatytų draudimų taikymu (OL L 332, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 27). Šioje byloje reikėtų išskirti tokius minėto reglamento teiginius ir nuostatas:

„<...>

kadangi valstybės narės privalo imtis reikiamų priemonių dėl efektyvaus ir pilno Sutarties 104 straipsnyje numatytų draudimų taikymo užtikrinimo; kadangi, visų pirma, pirkimas antrinėje rinkoje neturi pažeisti minėtame straipsnyje iškelto tikslo

<…>

1 straipsnis

1.      Sutarties 104 straipsnyje naudojami terminai:

a)      „lėšų pereikvojimas sąskaitose“ reiškia lėšų skyrimą valstybiniam sektoriui, dėl kurio susidaro arba gali susidaryti debitinis likutis;

b)      „bet kurios kitos formos kredito galimybės“ reiškia:

i)      bet kokius valstybinio sektoriaus įsipareigojimus 1994 m. sausio 1 dieną, išskyrus iki tos datos įgytas nustatyto termino pretenzijas;

ii)      bet kokį valstybinio sektoriaus įsipareigojimų finansavimą per trečiąsias šalis;

iii)      nepažeidžiant Sutarties 104 straipsnio 2 dalies, visi sandoriai su valstybiniu sektoriumi, kurių pasekoje kyla arba gali kilti šio sektoriaus įsipareigojimai.

<…>.“

B –    Nacionalinės teisės aktai

15.      Šioje byloje reikėtų išskirti tokias Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinio įstatymo nuostatas:

1 straipsnis

(1)      Žmogaus orumas yra neliečiamas. Kiekvienos viešosios valdžios institucijos pareiga yra jo paisyti ir jį ginti.

(2)      Todėl Vokietijos žmonės pripažįsta neliečiamas ir neatimamas žmogaus teises kaip kiekvienos žmonių bendruomenės, taikos ir teisingumo pasaulyje pagrindą.

(3)      Toliau nurodytos pagrindinės teisės yra privalomos teisės aktų leidėjui, vykdomajai valdžiai ir teismams kaip tiesiogiai taikytina teisė.

<...>

20 straipsnis

(1)      Vokietijos Federacinė Respublika yra demokratinė ir socialinė federalinė valstybė.

(2)      Visa valstybės valdžia kyla iš žmonių. Žmonės vykdo šią valdžią per rinkimus ir balsavimą, taip pat per konkrečias teisėkūros, vykdomąsias ir teismų institucijas.

(3)      Teisėkūros valdžiai yra privaloma konstitucinė tvarka, o vykdomajai ir teismų valdžiai – įstatymas ir teisė.

<…>

23 straipsnis

(1)      Siekiant sukurti suvienytą Europą Vokietijos Federacinė Respublika dalyvauja plėtojant Europos Sąjungą, kuri yra įsipareigojusi laikytis demokratijos, socialinių ir federalinių principų, teisinės valstybės principo, taip pat subsidiarumo principo ir kuri užtikrina tokį pagrindinių teisių apsaugos lygį, kuris yra iš esmės panašus į Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniame Įstatyme užtikrinamą apsaugos lygį. Šiuo tikslu Federacija gali perduoti suverenias teises įstatymu, kuriam reikalingas Bundesrato (Aukštieji Parlamento Rūmai) sutikimas. 79 straipsnio 2 ir 3 dalys taikomos Europos Sąjungos įkūrimui, taip pat jos steigimo sutarčių bei panašių taisyklių, kuriomis pakeičiamas arba papildomas šis Pagrindinis Įstatymas arba pagal kurias tokie pakeitimai ar papildymai tampa galimi, pakeitimams.

79 straipsnis

<…>

3)      Neleidžiami tokie šio Pagrindinio Įstatymo pakeitimai, kurie turi įtakos Federacijos padalijimui į Länder arba Länder dalyvavimo teisėkūros procese principui ar 1 ir 20 straipsnyje nurodytiems principams.

88 straipsnis

Federacija įsteigia pinigus ir vertybinius popierius leidžiantį banką kaip Federalinį Banką. Europos Sąjungos kontekste jo atsakomybės sritys ir kompetencija gali būti perduodami Europos Centriniam Bankui, kuris yra nepriklausomas ir yra įsipareigojęs visų pirma užtikrinti kainų stabilumą.“

16.      BVerfG yra suformulavęs tam tikrą teismo praktiką, pagal kurią jis atlieka Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų aktų konstitucingumo kontrolę, jeigu atitinkamais aktais akivaizdžiai viršijami įgaliojimai arba paveikiamas „konstitucinis savitumas“, kaip yra pagal Vokietijos Pagrindinio Įstatymo 79 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą „amžinumo“ nuostatą.

17.      Kiek tai susiję su akivaizdaus įgaliojimų viršijimo kontrole, vadinama „ultra vires kontrole“, BVerfG savo 2010 m. liepos 6 d. Sprendime Honeywell yra nurodęs, kad ši kontrolė turėtų būti atliekama tik taip, kaip tai yra palankiausia taikant Sąjungos teisę. BVerfG taip pat pažymėjo, jog ši kontrolė reiškia pripažinimą, kad Teisingumo Teismo sprendimai dėl Sąjungos teisės aiškinimo pripažįstami privalomais.

18.      BVerfG manymu, ES akto ultra vires pobūdis tikrinamas tik jeigu yra akivaizdu, kad Europos institucijų ir įstaigų aktai buvo priimti viršijus joms suteiktą kompetenciją, su sąlyga, kad, atsižvelgiant į įgaliojimų suteikimo principą ir teisėtumo principą, būdingą teisinei valstybei, šios kompetencijos pažeidimai yra „pakankamai akivaizdūs“(2).

II – Faktinės aplinkybės ir procesas nacionaliniame teisme

19.      Nuo 2010 m. pradžios iki 2012 m. pradžios Europos Sąjungos ir euro zonos valstybių bei vyriausybių vadovai patvirtino įvairias priemones, skirtas kovai su sunkiais pasaulio ekonomiką paveikusios finansų krizės padariniais. Kadangi finansų krizė įvairiose valstybėse narėse pavirto valstybės skolos krize, be kitų iniciatyvų, buvo susitarta sukurti nuolatinį Europos stabilumo mechanizmą, kurio tikslas – apsaugoti euro zonos finansinį stabilumą suteikiant finansinę paramą bet kuriai mechanizme dalyvaujančiai valstybei.

20.      Nepaisant Sąjungos ir valstybių narių pastangų, 2012 m. vasarą įvairių euro zonos valstybių obligacijų rizikos priedai smarkiai padidėjo. Matydami investuotojų abejones dėl pinigų sąjungos išlikimo, Sąjungos ir euro zonos valstybių atstovai dar kartą pabrėžė neatšaukiamą vienos valiutos pobūdį. Tuo metu ECB pirmininkas pasakė žodžius, kurie paskui buvo nuolat kartojami, kad pagal savo kompetenciją padarys viską, ko reikia, kad išsaugotų eurą(3).

21.      Po kelių savaičių, remiantis 2012 m. rugsėjo 5 ir 6 d. ECB valdančiosios tarybos 340‑ojo posėdžio protokolu, valdančioji taryba patvirtino pagrindinius vienakrypčių pinigų politikos sandorių antrinėse vyriausybės obligacijų rinkose, oficialiai vadinamų „Outright Monetary Transactions“, programos aspektus. Kaip yra aišku iš ECB šioje byloje raštu pateiktų pastabų, tame posėdyje taip pat buvo pritarta sprendimo dėl vienakrypčių pinigų politikos sandorių ir Sprendimo ECB/2010/5 panaikinimo projektui ir gairių dėl vienakrypčių pinigų politikos sandorių įgyvendinimo projektui. Abu projektai vėliau buvo keičiami 2012 m. spalio 4 ir 7 d. bei lapkričio 8 d. valdančiosios tarybos posėdžiuose.

22.      2012 m. rugsėjo 6 d. per spaudos konferenciją, vykusią po valdančiosios tarybos posėdžio, ECB pirmininkas paskelbė svarbiausius OMT programos aspektus, kurie taip pat buvo pateikti tos pačios dienos pranešime spaudai, paskelbtame anglų kalba ECB interneto svetainėje. Tas pranešimas spaudai – tai dokumentas, kuriame buvo išdėstyti OMT programos techniniai aspektai, apibūdinti taip:

„kaip buvo paskelbta 2012 m. rugpjūčio 2 d., Europos Centrinio Banko valdančioji taryba šiandien priėmė sprendimus dėl įvairių techninių aspektų, susijusių su Eurosistemos vienakrypčiais sandoriais antrinėse vyriausybės obligacijų rinkose, kurių tikslas – apsaugoti atitinkamą pinigų politikos perdavimą ir pinigų politikos vientisumą. Jie bus vadinami vienakrypčiais pinigų politikos sandoriais (Outright Monetary Transactions – OMT) ir vykdomi taip:

Sąlygiškumas

Būtina vienakrypčių pinigų politikos sandorių sąlyga yra griežtas ir veiksmingas sąlygiškumas, susietas su atitinkama Europos finansinio stabilumo priemonės / Europos stabilumo mechanizmo (EFSP / ESM) programa. Tokias programas gali sudaryti išsami EFSP / ESM makroekonominio pritaikymo programa arba atsargumo priemonių programa (sugriežtintų sąlygų kredito linija), jeigu tik jose numatyta EFSP / ESM pirkimo pirminėje rinkoje galimybė. IMF dalyvavimo taip pat turi būti siekiama tikslu sudaryti konkrečiai šaliai būdingas sąlygas ir stebėti tokią programą.

Valdančioji taryba apsvarstys vienakrypčius pinigų politikos sandorius, kiek jie yra pateisinami pinigų politikos požiūriu, jeigu tik visiškai paisoma programos sąlygiškumo, ir užbaigs juos pasiekus jų tikslus arba jeigu nebus vykdoma makroekonominio koregavimo arba atsargumo priemonių programa.

Atlikusi išsamų vertinimą, valdančioji taryba, veikdama pagal jai suteiktus pinigų politikos srities įgaliojimus, pirmiausia savo nuožiūra priims sprendimą dėl vienakrypčių pinigų politikos sandorių tolesnio vykdymo ir sustabdymo.

Aprėptis

Vienakrypčių pinigų politikos sandorių vykdymo galimybė bus svarstoma ateityje taikant pirmiau nurodytas EFSF / ESM makroekonominio koregavimo arba atsargumo priemonių programas. Be to, jie gali būti numatyti valstybėms narėms, kurioms dabar taikoma makroekonominio koregavimo programa, kai jos vėl įgys galimybę patekti į obligacijų rinką.

Sandoriai daugiausia bus susiję su trumpesniąja pajamingumo kreivės dalimi, visų pirma vyriausybės obligacijomis, kurių išpirkimo terminas yra 1–3 metai.

Vienakrypčių pinigų politikos sandorių dydžiui ex ante kiekybiniai apribojimai nenustatomi.

Kreditorių vertinimas

Eurosistema ketina teisės akte dėl vienakrypčių pinigų politikos sandorių patikslinti, kad ji sutinka laikytis tokio pat (pari passu) kaip privatūs ar kiti kreditoriai vertinimo, kiek tai susiję su euro zonos šalių išleistomis ir Eurosistemos per vienakrypčius pinigų politikos sandorius įsigytomis obligacijomis pagal šių obligacijų sąlygas.

Sterilizavimas

Likvidumas, sukurtas per vienakrypčius pinigų politikos sandorius, bus visiškai sterilizuotas.

Skaidrumas

Bendri vienakrypčių pinigų politikos sandorių obligacijų paketai ir atitinkama jų rinkos vertė bus skelbiama kas savaitę. Vidutinė šių sandorių trukmė ir išsamūs duomenys pagal šalį bus skelbiami kas mėnesį.

Vertybinių popierių rinkų programa

Po šiandieną priimto sprendimo dėl vienakrypčių pinigų politikos sandorių nuo šiol nutraukiama vertybinių popierių rinkų programa (Securities Markets Programme – SMP). Taikant SMP sukurtas likvidumas bus ir toliau panaudojamas kaip ir anksčiau, o esami SMP vertybiniai popieriai bus laikomi iki išpirkimo dienos.“

23.      Įvairūs individualūs asmenys Vokietijoje padavė ieškinius BVerfG dėl pagrindinių teisių apsaugos, remdamiesi tuo, kad Vokietijos federalinė vyriausybė nepareiškė ieškinio Teisingumo Teisme dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešimo apie OMT programą panaikinimo.

24.      Be to, Fraktion DIE LINKE im Deutschen Bundestag (toliau – Die Linke), politinė frakcija, atstovaujama Bundestage, padavė ieškinį BVerfG, grindžiamą konstitucinių institucijų tarpusavio nesutarimu ir reikalavo, kad Bundestagas imtųsi veiksmų, kad būtų panaikinta 2012 m. rugsėjo 6 d. ECB paskelbta OMT programa.

III – Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą

25.      2014 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas BVerfG prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pateiktas nagrinėjant bylą, kurią iškėlė minėti individualūs ieškovai ir parlamentinė frakcija Die Linke.

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tokius klausimus:

„1.      a)     Ar 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos sprendimas dėl vienakrypčių piniginių sandorių techninių aspektų [Technical features of Outright Monetary Transactions] yra nesuderinamas su SESV 119 straipsniu ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 17–24 straipsniais, nes jis viršija minėtose nuostatose reglamentuotus Europos Centrinio Banko įgaliojimus, susijusius su pinigų politika, ir juo kėsinamasi į valstybių narių kompetenciją?

Ar Europos Centrinio Banko įgaliojimai pirmiausia viršijami todėl, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos sprendimas:

i)      yra susietas su į ekonominės politikos sritį įeinančiomis Europos finansinio stabilumo fondo arba Europos stabilumo mechanizmo pagalbos programomis (sąlygiškumas);

ii)      jame numatytas tik atskirų valstybių narių vyriausybės obligacijų pirkimas (atrankinis pobūdis);

iii)      jame numatytas programoje dalyvaujančių šalių vyriausybės obligacijų pirkimas kaip papildoma priemonė greta Europos finansinio stabilumo fondo arba Europos stabilumo mechanizmo pagalbos programų (lygiagretumas);

iv)      gali sumenkinti Europos finansinio stabilumo fondo arba Europos stabilumo mechanizmo pagalbos programų apribojimų ir sąlygų veiksmingumą (apėjimas)?

b)      Ar 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos sprendimas dėl vienakrypčių piniginių sandorių techninių aspektų yra nesuderinamas su SESV 123 straipsnyje įtvirtintu biudžeto finansavimo pinigų emisija draudimu?

Ar 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos sprendimas yra nesuderinamas su SESV 123 straipsniu pirmiausia todėl, kad jame:

i)      nenumatyta jokių kiekybinių apribojimų, susijusių su vyriausybės obligacijų pirkimu (apimtis);

ii)      nenumatyta jokio ilgesnio laikotarpio tarp vyriausybės obligacijų emisijos pirminėje rinkoje ir per Europos centrinių bankų sistemą vykdomo jų pirkimo antrinėje rinkoje (rinkos kainos formavimas);

iii)      leidžiama visas įsigytas vyriausybės obligacijas laikyti iki jų išpirkimo termino (prieštaravimas rinkos logikai);

iv)      nenumatyta jokių specifinių reikalavimų įsigyjamų vyriausybės obligacijų kokybei kredito rizikos požiūriu (įsipareigojimų neįvykdymo rizika);

v)      vienodai vertinama Europos centrinių bankų sistema ir privatūs bei kiti vyriausybės obligacijų turėtojai (dalies skolos panaikinimas)?

2.      Subsidiariai tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos sprendimas dėl vienakrypčių piniginių sandorių techninių aspektų, kaip Europos Sąjungos institucijos aktas, negali būti prašymo, pateikiamo vadovaujantis SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punktu, dalykas:

a)      Ar SESV 119 ir 127 straipsnius bei Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 17–24 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos Eurosistemai – alternatyviai arba kumuliatyviai – leidžiama

i)      susieti vyriausybės obligacijų pirkimą su į ekonominės politikos sritį įeinančių Europos finansinio stabilumo fondo arba Europos stabilumo mechanizmo pagalbos programų egzistavimu ir jų laikymusi (sąlygų nustatymas);

ii)      pirkti tik atskirų valstybių narių vyriausybės obligacijas (atrankinis pobūdis);

iii)      pirkti programoje dalyvaujančių šalių vyriausybės obligacijas kartu taikant Europos finansinio stabilumo fondo arba Europos stabilumo mechanizmo pagalbos programas (lygiagretumas);

iv)      menkinti Europos finansinio stabilumo fondo arba Europos stabilumo mechanizmo pagalbos programų apribojimų ir sąlygų veiksmingumą (apėjimas)?

b)      Ar SESV 123 straipsnį, kiek jis susijęs su biudžeto finansavimo pinigų emisija draudimu, reikia aiškinti taip, kad pagal jį Eurosistemai – alternatyviai arba kumuliatyviai – leidžiama:

i)      pirkti vyriausybės obligacijas be kiekybinių apribojimų (apimtis);

ii)      pirkti vyriausybės obligacijas netaikant minimalaus laikotarpio, kuris turi praeiti po vyriausybės obligacijų emisijos pirminėje rinkoje (rinkos kainos formavimas);

iii)      laikyti visas įsigytas vyriausybės obligacijas iki jų išpirkimo termino (prieštaravimas rinkos logikai);

iv)      įsigyti vyriausybės obligacijas netaikant minimalių reikalavimų jų kokybei kredito rizikos požiūriu (įsipareigojimų neįvykdymo rizika);

v)      toleruoti vienodą požiūrį į Europos centrinių bankų sistemą bei privačius ir kitus vyriausybės obligacijų turėtojus (dalies skolos panaikinimas);

vi)      beveik tuo pačiu metu, kai vyksta euro zonos valstybių narių vyriausybės obligacijų emisija, daryti įtaką kainos formavimui pareiškiant apie ketinimus pirkti arba kitu būdu (skatinimas įsigyti pirminėje rinkoje)?“

27.      Rašytines pastabas pateikė ieškinius dėl pagrindinių teisių apsaugos pagrindinėje byloje pateikę individualūs asmenys, Die Linke, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Kipro Respublika, Portugalijos Respublika, Lenkijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Ispanijos Karalystė, Airijos Respublika ir Suomijos Respublika, taip pat ECB, Europos Parlamentas ir Europos Komisija.

28.      Pirmiausia noriu pažymėti, kad nors Europos Parlamentas pateikė pastabas raštu ir žodžiu, jis neturi teisės to daryti tokioje byloje kaip ši. Kadangi ši byla susijusi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo, kai ginčijamą aktą priėmė ne Europos Parlamentas, pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį Europos Parlamentui neleidžiama dalyvauti šioje byloje kaip įstojusiam į bylą asmeniui. Todėl laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas neturėtų atsižvelgti į Europos Parlamento žodžiu ir raštu pateiktas pastabas.

29.      Posėdis buvo surengtas 2014 m. spalio 14 d. Jame dalyvavo įstojusios į bylą šalys, kurios anksčiau raštu pateikė pastabas, išskyrus Kipro Respubliką ir Suomijos Respubliką.

IV – Pradiniai svarstymai: „Funkcinis“ prašymo priimti prejudicinį sprendimą sudėtingumas, atsižvelgiant į atitinkamą BVerfG praktiką

30.      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje turi vieną ypatumą, nes jo įvadinėje dalyje daug dėmesio skiriama reikšmingomis laikomoms nacionalinės teisės aktų nuostatoms ir nacionalinių teismų praktikai. Aišku, šį ypatumą lemia ne nacionalinės teisės aktų nuostatų nurodymas (šiuo atveju nurodomos kelios konstitucinės nuostatos – Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio įstatymo (toliau – Pagrindinis įstatymas) 20, 23, 38, 79 ir 88 straipsniai), o tai, kad yra labai išsamiai perteikiama BVerfG praktika, susijusi su Vokietijos Federacinės Respublikos integracijos į Europos Sąjungą konstituciniu pagrindu ir ribomis. Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje „BVerfG praktika“(4)BVerfG aiškina savo paties praktikos, iš esmės suformuluotos 1993 m. spalio 12 d. sprendimu (Mastrichtas)(5), 2009 m. birželio 30 d. sprendimu (Lisabona)(6) ir 2010 m. birželio 6 d. sprendimu (Honeywell)(7), tiesioginiu dabar nagrinėjamos nutarties precedentu.

31.      Galima būtų manyti, kad, kaip ir daugelyje kitų bylų, įvadinė nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalis teturi vienintelę paskirtį – padėti Teisingumo Teismui nustatyti iškeltų klausimų kontekstą. Toje dalyje taip ir padaryta, nors negalima teigti, kad joje tiesiog apibendrinama atitinkama nacionalinių teismų praktika. Joje taip pat pateikiami vertinimai, kurių negalima laikyti nereikšmingais(8).

32.      Manau, tai, kad nacionalinė teismų praktika yra pristatoma būtent taip, pirmiausia paaiškinant Teisingumo Teismui jos reikšmingumą, sukelia tiesioginių padarinių šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą funkcijai. Iš pradžių norėčiau pabrėžti, kad visa ta teismų praktika yra pakankamai sudėtinga, kad galėčiau pats labai atsargiai ją aiškinti. Prie nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pridėtos atskirosios nuomonės rodo, kad yra laikomasi skirtingų pozicijų dėl to, kaip Sprendimo Honeywell taisykles taikyti šiai bylai(9).

33.      Kalbant kuo paprasčiau, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalies, susijusios su nacionalinių teismų praktika, turinio galima išskirti tokius aspektus. Tam tikromis aplinkybėmis, kurių šiame punkte neverta išsamiai nagrinėti, Teisingumo Teismo atsakymas į klausimą dėl konkretaus Sąjungos akto, kaip ir šiuo atveju, nebūtinai yra lemiamas priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Atvirkščiai, jeigu yra tenkinamas Sąjungos teisėje nustatytas kriterijus, vertinant galiojimą (tai turi atlikti BVerfG) tam pačiam ginčijamam aktui galbūt galėtų būti taikomas kitas kriterijus – pačios nacionalinės Konstitucijos kriterijus.

34.      Kalbant konkrečiau, tokį konstitucinį kriterijų, kurį BVerfG vėliau taiko atlikdamas vertinimą, sudaro nekintamas pagrindinis nacionalinės Konstitucijos turinys („konstitucinis savitumas“, įtvirtintas PĮ 79 straipsnio 3 dalyje) ir įgaliojimų suteikimo principas (su logiškais padariniais ultra vires priimtiems Sąjungos aktams, netiesiogiai tai įtvirtinant PĮ 23 straipsnio 1 dalyje). Atrodo, kad šie du konstituciniai kriterijai tikra nėra tokie, kad jeigu taikomas vienas, netaikomas kitas, ir jie gali vienas kitą sustiprinti(10), kaip, atrodo, yra šiuo atveju. Tokius galiojimo kontrolės (vadinamos „savitumo kontrole“ ir „ultra vires kontrole“) kriterijus iš esmės gali taikyti tik pats BVerfG(11).

35.      Atsižvelgiant į tai, neturėtų stebinti tai, kad įvairios įstojusios į šią bylą valstybės (Nyderlandų Karalystė, Italijos Respublika ir Ispanijos Karalystė) vienaip ar kitaip kvestionavo arba net neigė šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Vėlgi, kalbant paprasčiau, teigiama, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą – tai ne procedūrinis mechanizmas, taikomas, kad nacionaliniams teismams būtų lengviau patiems atlikti Sąjungos aktų galiojimo kontrolę, kurios reikia šioje byloje, nes jis yra skirtas užtikrinti, kad galiojimo kontrolę atliktų šiuo klausimu išimtinę kompetenciją turinti teisminė institucija, t. y. Teisingumo Teismas. Kartu, jeigu nacionalinis teismas pasiliktų teisę tarti galutinį žodį dėl Sąjungos akto galiojimo, tuomet prejudicinio sprendimo procedūra tebūtų patariamojo pobūdžio, taigi būtų smarkiai pakenkta jos funkcijai Sutartyse numatytų ieškinių sistemoje(12).

36.      Galiausiai nacionaliniam teismui neturėtų būti suteikta galimybė prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą, jeigu jo prašyme iš esmės arba abstrakčiai jau yra numatyta galimybė faktiškai nukrypti nuo gauto atsakymo. Nacionalinis teismas neturėtų turėti galimybės šitaip elgtis, nes negalima manyti, kad SESV 267 straipsniu suteikiama tokia galimybė(13).

37.      Šitaip paaiškinęs vadinamąjį „funkcinį“ šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą sudėtingumą, norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, Teisingumo Teismas, atsakydamas į pateiktus klausimus, turi į jį atsižvelgti. Tačiau taip pat reikėtų pažymėti, kad jis turi tai padaryti tik tiek, kiek tai būtina šiai bylai, t. y. tiek, kiek šis sudėtingumas sukelia padarinių prašymo priimti prejudicinį sprendimą tinkamumui. Negalima paneigti nei minėtos BVerfG praktikos reikšmės, nei galimų jos padarinių, kaip yra seniai ir aiškiai pabrėžiama doktrinoje(14). Pavyzdžiui, pakanka pažymėti nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 30 punkte nurodytus dalykus, kad sąvokos „konstitucinis savitumas“ ir „ultra vires kontrolė“ yra daugelio valstybių narių konstitucinių tradicijų dalis.

38.      Aišku, kalbant apie pastarąjį aspektą, yra taip, kad daug nacionalinių konstitucinių ir aukščiausiųjų teismų gana skirtingai, tačiau veikdami daugiausia prevenciškai, yra pripažinę, kad reikėtų aptarti arba nurodyti paprastai kraštutine laikomą(15) integracijos proceso pagrindą sudarančio Europos „konstitucinio pakto“ iširimo hipotezę bendriausia prasme būtent dėl vienos iš Sąjungos institucijų elgesio.

39.      Kaip ir kitų panašios reikšmės klausimų atveju, nemanau, kad Teisingumo Teismui šioje byloje būtinai reikėtų analizuoti šių įvairių pozicijų priežastis, nes, kartoju, paprastai jų yra laikomasi kraštutiniais atvejais; be to, nebūtina analizuoti, ar šios priežastys yra daugiau ar mažiau bendros valstybių narių lygmeniu ir ar jos daugiau ar mažiau sutampa su BVerfG pareikšta pozicija. Šiuo konkrečiu atveju derėtų vadovautis apdairiu požiūriu „one case at a time“(16). Pamėginsiu paaiškinti, kodėl taip manau.

40.      Pirmiausia plačiau nekomentuosiu aplinkybės, kad per ilgą laiką tai yra pirmas kartas, kai BVerfG pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir tik pažymėsiu, kad ši aplinkybė patvirtina tai, kas jau tampa normalu. Koncentruojantis, jei taip galima teigti, Sąjungos teisinei sistemai valstybių narių teismai, ypač konstituciniai teismai, skatinami vis dažniau elgtis kaip teismai, kaip jie suprantami pagal SESV 267 straipsnį(17). Išskirtinė konstitucinio teismo padėtis daugelyje valstybių narių anksčiau pakankamai paaiškindavo, kodėl bylos, kuriose šie teismai kreipėsi į Teisingumo Teismą, buvo išimtinės tiek prašant teisminės pagalbos, tiek bendradarbiavimo siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės taikymą. Dabar bendras vaizdas pradeda keistis ir šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą tikriausiai tai patvirtina.

41.      Tačiau kartu įvadinė nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalis atskleidžia BVerfG iniciatyvos „išimtinumą“. Absoliučiai neaišku, ar šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimą reikėtų vertinti kaip mano jau nurodyto normalizavimosi proceso dalį.

42.      Iš tiesų iš minėtos teismo praktikos matyti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra neišvengiamai nulemtas atvejo, kuris laikomas „išimtiniu“ ir kuris dabar supaprastintai gali būti laikomas ultra vires atveju, t. y. vertinimu, kad ES institucija ar įstaiga akivaizdžiai pažeidė iš Sutarčių kylančios kompetencijos ribas, tačiau šios išvados pagrindas ir sąlygos yra nacionalinėje konstitucijoje. Kol kas apsiribosiu šios teismo praktikos ultra vires aspektu, atidėdamas „konstitucinio savitumo“ aspektą į šalį.

43.      Ši byla tiksliai atitinka mano ką tik apibūdintą atvejį. Nacionalinis teismas pirmiausia padaro principinę išvadą, kad Sąjungos institucija veikė ultra vires(18). Tiksliau pagal nacionalinę teisę kalbama apie „akivaizdų ir struktūriškai reikšmingą ultra vires veiksmą“(19), šiuo atveju taip pat sukeliantį padarinių pagrindinėms nacionalinės konstitucinės tvarkos nuostatoms(20).

44.      Kalbant apie šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą funkciją, Sprendime Honeywell buvo pripažinta, kad tokiu atveju ir atliekant ultra vires kontrolę, kuri tam tikra prasme jau yra inicijuota, Teisingumo Teismui turi būti „suteikta galimybė“ priimti sprendimą dėl nagrinėjamo akto galiojimo ir BVerfG laikys šį sprendimą „iš esmės privalomu Sąjungos teisės aiškinimu“(21).

45.      Kol kas galima nenagrinėti klausimo, ar toks prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išraiškos būdas tinkamai atspindi nacionaliniams paskutinės instancijos teismams pagal SESV 267 straipsnį tenkančią pareigą. Svarbu tai, kad taip procesas Teisingumo Teisme dėl ginčijamo akto galiojimo yra „įtraukiamas“ į pagrindinę bylą, kurios dalykas nuo pat ieškinio padavimo momento yra šio akto ultra vires kontrolė. Aišku, jog taip pripažįstamas principas, kad atliekant ginčijamo akto kontrolę būtent Teisingumo Teismas turi aiškinti Sąjungos teisę, ir šis aiškinimas nacionaliniams teismams yra privalomas. Tačiau šis klausimas yra šiek tiek problemiškesnis.

46.      Taip yra todėl, kad, pripažinus šį principą, neatmetama, kaip iš karto priduriama, jeigu teisingai supratau, paskesnės („be to“) BVerfG kontrolės galimybė, kai yra „akivaizdu“, kad ginčijamu aktu pažeistas įgaliojimų suteikimo principas, suprantant, kad šis pažeidimas yra „neabejotinas“, jeigu padaromas „taip“ kad šis principas „konkrečiai pažeidžiamas“, ir jeigu pažeidimą galima laikyti „pakankamai akivaizdžiu“(22). Jeigu teisingai suprantu minėtą ištrauką, yra aišku, kad vadinamas prašymo priimti prejudicinį sprendimą „įtraukimas“ į galutinį vertinimą, kurį vertindamas ultra vires aktą atlieka nacionalinis teismas, kelia problemų, kurias laikau funkcinėmis.

47.      Savo ruožtu toks prašymas Teisingumo Teismui (kuris laikomas būtinu) priimti sprendimą dėl ginčijamo akto bent Sąjungos teisės požiūriu yra pateiktas pasireiškiant „bendradarbiavimo santykiams“, kurie turi sieti abu teismus, ir šią sąvoką sukūrė pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

48.      Šie „bendradarbiavimo santykiai“ tikrai nėra tiksliai apibrėžti, tačiau yra aišku, kad jie reiškia kai ką daugiau nei neapibrėžtas teismų tarpusavio „dialogas“. Jie galiausiai grindžiami samprata, kad Federalinio Konstitucinio Teismo pareiga apsaugoti pagrindinę nacionaline Konstitucija sukurtą tvarką visada turi būti vykdoma laikantis atviro ir atsargaus požiūrio (europarechtsfreundlich) į Sąjungos teisę, ir šią sampratą taip pat galima kildinti iš lojalaus bendradarbiavimo principo (ESS 4 straipsnio 3 dalis).

49.      Taigi Teisingumo Teismas, gavęs šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, susiduria su štai tokia dviprasmybe – viena vertus, yra nacionalinis konstitucinis teismas, kuris galiausiai pripažįsta, kad yra paskutinės instancijos teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, išreikšdamas tai ypatingais „bendradarbiavimo santykiais“ ir bendruoju vadinamajai „integracijos programai“ palankaus veikimo principu. Kita vertus, šis nacionalinis teismas, kaip jis pats paaiškina, nori kreiptis į Teisingumo Teismą neatsisakydamas galutinės atsakomybės teisiškai nuspręsti dėl konstitucinių jo paties valstybės integracijos į Europą sąlygų ir apribojimų. Ši dviprasmybė matyti iš viso prašymo priimti prejudicinį sprendimą, todėl analizuojant šią bylą yra labai sunku į ją neatsižvelgti.

50.      Vertindamas tik mano jau apibūdintą funkcinę šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą problemą, manau, kad pirmiausia reikėtų išnagrinėti, ar šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra grindžiamas pagrindinėmis prielaidomis, kuriomis remiantis paeiliui priimtose Sutartyse buvo kuriama vadinamoji prejudicinio sprendimo Teisingumo Teisme procedūra ir kuriomis yra strategiškai grindžiama ES teisės teisminė garantija(23).

51.      Aišku, jeigu vienintelis būdas aiškinti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą būtų toks, kurį akivaizdžiai siūlo Italijos Respublika(24), neliktų nieko kita kaip tik daryti išvadą, kad, nepaisant to, kaip viskas atrodo, iš tikrųjų tai yra ne prašymas priimti prejudicinį sprendimą „pagal 267 straipsnį“, o kas kita, ką bet kuriuo atveju sunku aptikti Sutartyje.

52.      Iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo kai kurios įstojusios į šią bylą šalys, prejudicinio sprendimo procedūra niekada nebuvo suvokiama kaip paprasta Teisingumo Teismo „galimybė“ „pritarti“ nacionalinio teismo vertinimui dėl ultra vires akto ar kokiu nors kitu klausimu, nes galbūt Teisingumo Teismui išreiškus „nepritarimą“ jo pateiktas atsakymas netektų reikšmės. Be to, yra aišku, kad šio vertinimo nepaneigia ir toks požiūris, kuris iš principo yra atviras nagrinėjamo akto aiškinimui pagal Sąjungos teisę. Galiausiai tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą galėtų netgi turėti nepageidaujamą poveikį tiesiog įtraukti patį Teisingumo Teismą į įvykių grandinę, kuri galiausiai pasibaigtų Europos integracijos pagrindą sudarančio „konstitucinio pakto“ iširimu(25).

53.      Šitaip suprantant prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jį pateikęs teismas, vis dar kalbėdamas apie ultra vires kontrolę, lyg ir siūlo, kad jo parametras arba kriterijus vertinant nagrinėjamą aktą galėtų būti kitoks nei Teisingumo Teismo (jie gali „ne visai sutapti“)(26). Tai reikštų, kad BVerfG nagrinėjamas ginčas šiek tiek skirtųsi nuo ankstesnių Teisingumo Teismo bylų. Tačiau, atsižvelgiant į atsargias BVerfG formuluotes ir jo pateikiamų argumentų pobūdį(27), esu linkęs manyti, kad iš esmės ultra vires kontrolės kriterijus būtų beveik toks pats.

54.      Atsižvelgiant į tai, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą gali būti geras to įrodymas. Nors ginčijamo ECB sprendimo galiojimo vertinimą daugiausia lems tai, kaip bus išaiškinta banko įgaliojimų apimtis, visų pirma pagrindinis „kainų stabilumo“ tikslas, ši sąvoka yra sudedamoji Sutarties (SESV 127 straipsnio 1 dalis) ir nacionalinės Konstitucijos (PĮ 88 straipsnis, in fine) dalis. Abiem atvejais reikėtų aiškinti tos pačios sąvokos, t. y. kainų stabilumo kaip svarbiausio ECB tikslo, taikymo sritį, nepaisant to, ar ši sąvoka yra randama vienoje iš šių pagrindinių nuostatų, ar jose abiejose.

55.      Tačiau remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindinėje byloje kyla ne tik įgaliojimų suteikimo (ultra vires) klausimas, bet ir Vokietijos Federacinės Respublikos „konstitucinio savitumo“ klausimas, ir taip yra dėl padarinių, kuriuos ginčijamas aktas sukelia nacionalinei konstitucinei institucijai, kuri yra pirmiausia atsakinga už piliečių išreikštą valią. Teigiama, kad pagrindinėje byloje „ultra vires kontrolė“ ir „savitumo kontrolė“, kaip teigia pats BVerfG, susilieja.

56.      Tačiau šioje nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje vėl kyla skirtingo kontrolės kriterijaus taikymo viename ir kitame teisme klausimas. Taigi, konkrečiai kalbant apie „savitumo kontrolę“, BVerfG aiškiai siūlo, kad, „atsižvelgiant į esamus bendradarbiavimo santykius, būtent Teisingumo Teismas turi išaiškinti priemonę. O BVerfG turi nustatyti neliečiamą konstitucinio savitumo branduolį ir patikrinti, ar šia priemone (kaip išaiškinta Teisingumo Teismo) kėsinamasi į šį branduolį“(28).

57.      Čia ir vėl reikėtų pažymėti kelis reikšmingus dalykus. Tačiau, nesant būtinybės nagrinėti kitų hipotezių, nurodysiu tik tai, kad šioje byloje, kurioje lyg ir visos aplinkybės rodo, kad „ultra vires kontrolė“ ir „savitumo kontrolė“ yra neatsiejamos, tebėra reikšmingi jau minėti sunkumai, susiję su pripažinimu, kad Teisingumo Teismo ir BVerfG vykdomos kontrolės kriterijai skiriasi.

58.      Bet kuriuo atveju šiuo mano pateikiamų svarstymų etapu norėčiau pateikti dvi bendro pobūdžio pastabas.

59.      Pirmiausia man atrodo, kad išsaugoti tokią Sąjungą, kokia ji yra dabar, tikrai neįmanoma taikant absoliučią išlygą, kuri būtų klaidingai apibrėžta ir praktiškai priklausytų kiekvienos valstybės narės diskrecijai, priskiriant ją prie tokios kategorijos kaip „konstitucinis savitumas“, juolab jeigu teigiama, kad „konstitucinis savitumas“ skiriasi nuo ESS 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto „nacionalinio savitumo“.

60.      Dėl tokios „savitumo išlygos“, kurią savarankiškai formuluotų ir aiškintų valstybių narių, kurių, nereikia nė priminti, šiuo metu yra 28, kompetentingos (dažnai teisminės) institucijos, Sąjungos teisinė sistema bent kokybiniu požiūriu tikriausiai atsidurtų užribyje. Nenagrinėdamas detalių ir nemėgindamas pateikti kokio nors vertinimo manau, kad nagrinėjamos bylos ypatybės puikiai vaizduoja mano ką tik nurodytą scenarijų.

61.      Antra, manau, yra naudinga priminti, kad Teisingumo Teismas jau ilgai taiko valstybėms narėms „bendrų konstitucinių tradicijų“ kategoriją ieškodamas, kuo remtis aiškinant vertybių sistemą, kuria yra grindžiama Sąjunga(29). Visų pirma Teisingumo Teismas pirmenybės tvarka remiasi šiomis konstitucinėmis tradicijomis nustatydamas tam tikrą teisių kultūrą, t. y. Sąjungos teisių kultūrą. Taip Sąjunga įgijo ne tik teisinės valstybės principu valdomos bendruomenės, bet ir „konstitucinę kultūrą turinčios bendruomenės“ pobūdį(30). Šią bendrą konstitucinę kultūrą galima laikyti bendro Sąjungos savitumo dalimi, ir iš to, mano nuomone, kyla svarbus padarinys, kad kiekvienos valstybės narės konstitucinio savitumo, kuris, aišku, kiek tai yra būtina, kalbant apdairiai, yra specifinis, negalima laikyti smarkiai nutolusiu nuo šios bendros konstitucinės kultūros. Priešingai, aiškiai suprantamas, atviras požiūris į Sąjungos teisę vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu iš principo turėtų lemti pamatinę Sąjungos ir kiekvienos valstybės narės konstitucinio savitumo konvergenciją.

62.      Grįžtant prie prašymą priimti prejudicinį sprendimą funkcinės problemos, manau, kad grėsmė juo „manipuliuoti“ atliekant nacionalinį vertinimą „ultra vires kontrolės“ ir kartu „savitumo kontrolės“ atveju yra pakankamai reali, kad būtų keliamas klausimas, ar būtų įmanomas kitoks aiškinimas, kuris leistų panaikinti nagrinėjamą problemą. Mano nuomone, kitoks aiškinimas būtų įmanomas, atsižvelgiant į tai, kas lyg ir buvo teigiama nuo pat pradžių formuluojant šios srities teismo praktiką, kartu panaudojant lojalaus bendradarbiavimo principo teikiamas galimybes (ESS 4 straipsnio 3 dalis). Galiausiai reikėtų pasinaudoti prašymui priimti prejudicinį sprendimą būdinga dviprasmybe, apie kurią jau esu užsiminęs.

63.      Nereikėtų pamiršti, kad atrodo, jog įsipareigojimas, jeigu jį galima taip vadinti, kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo yra naujovė, numatyta 2010 m. liepos 6 d. BVerfG sprendime (Honeywell) ketinant, kaip yra plačiai pripažinta, vesti atvirą teismų dialogą taip, kad jis galėtų tęstis taip ilgai, kiek to reikia pagal bylos svarbą(31). Šiuo požiūriu prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo numatymas gali būti siejamas su nuoširdžiu siekiu, kad išaiškinimas, kurį gali pateikti Sąjungos teismas, taptų pakankamu pagrindu nacionalinio teismo bylose nagrinėjamiems ieškiniams išnagrinėti. Pageidautinas galutinis rezultatas būtų toks, kad bet kada vėliau atliekant kontrolę pagal konstitucinius kriterijus bylos aplinkybėmis nebūtų padarytos išvados, kurios atvirai prieštarautų Teisingumo Teismo pateiktam atsakymui.

64.      Be to, aišku, kad lojalaus bendradarbiavimo principas taip pat taikomas teismams, įskaitant abu šioje svarbioje byloje aptariamus teismus(32). Šis savitarpio lojalumas yra dar svarbesnis tais atvejais, kai valstybės narės aukščiausiasis teismas, atsakingai įgyvendindamas savo konstitucinę kompetenciją ir vedamas lojalaus bendradarbiavimo principo, suabejoja konkrečiu ES institucijos sprendimu. Aišku, kad lojalaus bendradarbiavimo principas yra privalomas nacionaliniam teismui, nes jis pats iš dalies yra atsakingas už šio principo formavimą ir poveikį. Kiek tai susiję su Teisingumo Teismu, šis principas šios bylos aplinkybėmis apima dvejopą pareigą.

65.      Pirma, iš esmės pagal šį principą reikalaujama, kad Teisingumo Teismas kuo labiau bendradarbiaudamas atsakytų į jam pačiam laikantis to paties principo pateiktą klausimą, ir tai nekelia nė menkiausių abejonių. Visų pirma, jeigu nacionalinis teismas, išreikšdamas labai dideles šio akto keliamas galiojimo ar aiškinimo abejones, savo mintis formuluoja ypač aiškiai, tai reikėtų suprasti kaip jo rūpesčio lygio išraišką šiuo atžvilgiu. Suprantu, kad Vokietijos vyriausybė, ragindama „konstruktyviai“ nagrinėti šią bylą, turi omenyje būtent tai(33).

66.      Antra, ir dabar kalbama būtent apie tai, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą iš Teisingumo Teismo reikalaujama ypatingų pastangų pateikti atsakymą dėl pateikto klausimo esmės, nepaisant visų sunkumų, kuriuos čia plačiai nurodžiau. Dėl to Teisingumo Teismui reikėtų remtis konkrečia prielaida, siejama su savo atsakymo rezultatu.

67.      Tai konkrečiai reiškia, kad Teisingumo Teismas, užuot iš karto atmetęs tokią galimybę, patikėtų, kad nacionalinis teismas, apsvarstęs Teisingumo Teismo pateiktą atsakymą į iškeltą klausimą ir nepakenkdamas savo paties pareigų vykdymui, priims šį atsakymą kaip lemiamą savo nagrinėjamai bylai. Lojalus bendradarbiavimas apima pasitikėjimo elementą ir šis pasitikėjimas šioje byloje gali turėti ypatingą reikšmę. Reikia turėti omenyje, kad atrodo, jog šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą BVerfG suformulavo taip, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į protingumo ribas, gali tikėtis, kad BVerfG priims gautą atsakymą kaip pakankamą ir galutinį ir kaip pateikiantį jam pakankamus kriterijus, leisiančius priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje pareikštų reikalavimų(34). „Veiksmų planas“, kurį pats BVerfG išdėstė Sprendime Honeywell, galėtų patvirtinti tokį požiūrį(35).

68.      Jeigu tokia atvejo diagnozė yra priimtina, laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas „funkcinę“ šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą problemą, turėtų atsižvelgti tik į tas hipotezes, kurias ką tik pateikiau, nes jas galima laikyti tik kraštutinėmis, sunkiai įsivaizduojamomis ir galiausiai nepakankamomis tam, kad būtų atsisakyta atsakyti į šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus iš esmės.

69.      Todėl, darydamas tarpinę išvadą, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad šioje byloje pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą galima nagrinėti iš esmės.

V –    Priimtinumas

70.      Nemažai valstybių narių, taip pat pastabas šioje byloje pateikusios institucijos iškėlė klausimą dėl pagrindinių šioje byloje pateiktų prejudicinių klausimų priimtinumo, teigdamos, kad jie susiję su galiojimo klausimu, turinčiu įtaką aktui, OMT programai, kuri nesukelia teisinių padarinių tretiesiems asmenims.

71.      Labai apibendrinant pažymėtina, kad minėtos suinteresuotosios šalys pabrėžia 2012 m. rugsėjo 6 d. priimto akto, kuriuo valdančioji taryba nusprendė patvirtinti esminius OMT programai, kuri dar nėra galutinai priimta, taikomus kriterijus, negalutinį, net, galima sakyti, „parengiamąjį“ pobūdį. Kaip patvirtino ECB, tame susitikime buvo nuspręsta dėl tam tikrų kriterijų, tačiau ne dėl pačios OMT programos. Šios programos galiojimą bus galima patikrinti tik tada, kai valdančioji taryba formaliai ją patvirtins ir paskelbs pagal ECBS ir ECB statute nustatytas teisės aktų taisykles.

72.      Teisingumo Teismo praktika iš esmės galėtų patvirtinti tokį aiškinimą. Teismo praktikoje, susijusioje su ieškiniais dėl panaikinimo, neleidžiama ginčyti aktų, kurie nesukelia teisinių padarinių(36). Konkrečiai kalbant apie prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas anksčiau yra pripažinęs nepriimtinais tokius prašymus, kuriais buvo prašoma patikrinti „netipinio“ akto, kuris nebuvo paskelbtas ir nesukėlė privalomų padarinių, galiojimą(37). Kaip teigia įstoję į šią bylą asmenys, taip yra OMT programos atveju, kurią ECB pirmininkas paskelbė per 2012 m. rugsėjo 6 d. spaudos konferenciją ir kurios pagrindiniai techniniai aspektai vėliau buvo apibūdinti pranešime spaudai.

73.      Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, vis dėlto manau, kad OMT programa yra aktas, kurio galiojimas gali būti tikrinamas per prejudicinio sprendimo procedūrą. Ši išvada grindžiama dviem atskiromis priežastimis. Pirma, manau, jog lemiamas dalykas yra tai, kad nagrinėjamas aktas yra toks, kuriame plačiai išdėstomi Sąjungos institucijos bendros veiksmų programos ypatumai. Antra, man atrodo būtina atsižvelgti į ypatingą reikšmę, kurią šiais laikais įgyvendinant pinigų politiką ECB yra įgijęs viešas pranešimas.

74.      Nuo pat savo veiklos pradžios Teisingumo Teismas reikalauja, jog tam, kad aktą būtų galima ginčyti, jis turi būti privalomo pobūdžio ir galėti sukelti teisinių padarinių(38). Šios sąlygos taikomos kartu, nors kartais, pavyzdžiui, kai per prejudicinio sprendimo procedūrą yra tikrinamas rekomendacijų galiojimas, jos pateikiamos kaip alternatyvios sąlygos(39).

75.      Vis dėlto manau, kad šios abi sąlygos yra vertinamos skirtingai atsižvelgiant į tai, kas yra tiesioginis ginčijamo akto adresatas. Kaip dabar paaiškinsiu, teismo praktikoje taikant šias dvi sąlygas laikomasi lankstesnio požiūrio, jeigu ginčijamas aktas yra priemonė, kurioje išdėstoma bendra veiksmų programa, kuria siekiama įpareigoti pačią sprendimą priėmusią instituciją, palyginti su atvejais, kai akte numatyta priemonė, kuria sukuriamos teisės ir pareigos tretiesiems asmenims. Taip yra todėl, kad bendros viešosios valdžios institucijų programos gali būti netipinių formų ir vis tiek gali labai tiesiogiai paveikti asmenų teisinę padėtį. Tačiau priemonės, kurios yra tiesiogiai skirtos asmenims, turi atitikti nustatytas turinio ir formos sąlygas, kitaip jos bus laikomos neegzistuojančiomis.

76.      Tokia bendra veiksmų programa kaip nagrinėjama šioje byloje gali būti pateikta naudojant netipinę techniką, ji gal būti skirta pačiai institucijai, kuri yra akto autorė; formaliai ji gali būti laikoma neegzistuojančia ne šiai institucijai, tačiau aplinkybė, kad ji gali turėti lemiamą poveikį trečiųjų asmenų teisinei padėčiai, pateisina neformalų požiūrį svarstant, ar ją reikia laikyti „aktu“. Antraip institucijai kiltų grėsmė pakenkti aktų sistemai ir atitinkamoms teisminėms garantijoms, nuslepiant aktus, kuriais kaip bendromis programomis siekiama sukelti išorinius padarinius.

77.      Teisingumo Teismo praktikoje bendros šio pobūdžio veiksmų programos, galinčios sukelti išorinius padarinius, vertinamos ypač lanksčiai.

78.      1971 m. priimtas Sprendimas Komisija prieš Tarybą (Sprendimas AETR)(40), yra svarbus atspirties taškas, nes jame, be kita ko, buvo nagrinėjamas svarstymo Taryboje, susijusio su derybomis dėl valstybių narių sudaromo tarptautinio susitarimo ir jo sudarymu, statusas. Tarybos nuomone, tas svarstymas nei pagal formą, nei pagal dalyką ar turinį nebuvo aktas, kurį galima ginčyti, ir tereiškė valstybių narių politikos krypčių koordinavimą Taryboje, neturint jokio ketinimo sukurti teisių, nustatyti pareigų ar pakeisti teisinę padėtį.

79.      Išanalizavęs Tarybos argumentus, Teisingumo Teismas pripažino, kad teisminę kontrolę turi būti galima taikyti „[visiems] institucijų priimtiems [aktams], kuriais norima sukelti teisinių pasekmių, nepaisant šių aktų pobūdžio ar formos“(41). Išanalizavęs ginčijamą priemonę, Teisingumo Teismas iš esmės atkreipė dėmesį į dvi ypatybes: pirma, ja buvo išreikštas ne vien savanoriškas koordinavimas, o atspindėta privaloma veiksmų kryptis(42); ir, antra, šios priemonės nuostatos galėjo „nukrypti nuo Sutartyje numatytos procedūros“(43).

80.      Be to, ir papildydamas savo sprendimą dėl esmės byloje AETR (EU:C:1971:32) Teisingumo Teismas atkreipė ypatingą dėmesį į ginčijamo akto priėmimo aplinkybes. Be minėto objektyvaus aspekto, akto priėmimo aplinkybės gali pateikti papildomos informacijos, patvirtinančios arba autoriaus ketinimą aktu sukelti padarinius tretiesiems asmenims, arba autoriaus žinojimą apie galimą išorinį priemonės poveikį. Susijusių aplinkybių reikšmę Teisingumo Teismas pabrėžė Sprendime Prancūzija prieš Komisiją(44), kuriame buvo pripažinta, kad Komisijos vidaus nurodymai gali būti ginčijami, nes tai nebuvo paprasti tarnybiniai nurodymai „tiek dėl jų priėmimo aplinkybių, tiek dėl jų parengimo, sudarymo ir paskelbimo sąlygų“(45).

81.      Atsižvelgdamas į nurodytą teismo praktiką toliau analizuosiu ar galima ginčyti aktą, kurio galiojimą kvestionuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

82.      Bent jau vertinant formalų pateikimą OMT programa – tai netipinių požymių turinti priemonė. Ji buvo parengta ECB valdančiosios tarybos 2012 m. rugsėjo 5 ir 6 d. ir įtraukta į atitinkamą to susirinkimo protokolą, iš kurio aišku, kad vėliau šios programos techniniai aspektai bus apibūdinti pranešime spaudai. Taigi programos techniniai aspektai buvo detalizuoti per ECB pirmininko surengtą spaudos konferenciją, o vėliau ECB interneto svetainėje anglų kalba buvo paskelbtas pranešimas spaudai. Programos paskelbimas ir atskleidimas internete yra vienintelis prieinamas „oficialus“ rašytinis tekstas apie OMT programą, jeigu nebūtų atsižvelgta į sprendimo ir gairių projektus, kuriuos ECB pateikė šioje byloje, tačiau jie tebėra banko vidaus dokumentai ir dar turi būti galutinai patvirtinti ir paskiau paskelbti Oficialiajame leidinyje. Tuose projektuose išsamiai aprašyta tai, kas buvo bendrais bruožais, nors ir gana tiksliai, apibūdinta pranešime spaudai.

83.      Nekyla abejonių, kad OMT programa – tai tikslaus turinio sprendimas, dėl kurio diskutuota dvi dienas, ir kad pagrindinės jos ypatybės buvo patvirtintos valdančiojoje taryboje. Be to, pagrindinių programos ypatybių paskelbimas ir per spaudos konferenciją, ir raštu ECB interneto svetainėje patvirtina akivaizdų šios institucijos norą paviešinti tai, dėl ko anksčiau buvo nuspręsta valdančiojoje taryboje. Tai yra bendroji veiksmų programa, nes joje nustatytos sąlygos, kuriomis remdamasis ECB veiks užsiblokavus pinigų politikos perdavimo kanalams, tačiau kartu tai yra priemonė, kuria siekiama tiesioginio išorinio poveikio. Kitaip ji nebūtų taip garsiai paskelbta spaudos konferencijoje, o jos techniniai aspektai nebūtų buvę paskelbti ECB interneto svetainėje.

84.      Be to, atrodo, OMT programos aplinkybės patvirtina, kad ECB tikslas buvo „įsikišti“ į rinkas galbūt netradiciniu būdu, tiesiog paskelbiant apie programą. Minėta 2012 m. birželio 26 d. ECB pirmininko kalba Londone, kurioje jis pasakė, kad bus imtasi visų būtinų priemonių „bendrai valiutai išsaugoti“, 2012 m. rugpjūčio 2 d. spaudos konferencija po tos pačios dienos valdančiosios tarybos posėdžio ir įvairių valstybių narių valstybės skolos vertybinių popierių rinkas tuo metu veikianti padėtis patvirtina, kad ECB užmojis paskelbti OMT programą reiškė ne tik norą atsiskaityti už vidaus darbą, susijusį su iniciatyva, kuri buvo dar tik aptarinėjama, bet ir sukelti poveikį paskelbiant apie tai, kad sukurta galimai plačių užmojų programa, kuria siekta, kaip buvo teigiama, išspręsti kai kuriuos tuometinius pinigų politikos perdavimo mechanizmo sunkumus. Tai įrodo didelis poveikis, kurį pagal visus požymius programos paskelbimas turėjo finansų rinkoms, ir, pasak ECB ir Komisijos, šis vis dar juntamas praėjus daugiau kaip dvejiems metams.

85.      Be to, svarbu pažymėti, kad OMT programa rodė ne paprasto individualaus akto, o visos normatyvinės programos paskelbimą ateičiai, nustatant palyginti tikslias sąlygas ir turint tikslą reguliuoti. Atsižvelgiant į programos tikslą galima pridurti, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. ECB paskelbė ne apie kažkokį nereikšmingą sprendimą. Priešingai, tą dieną buvo paskelbta informacija apie priemonę, kuri turėjo akivaizdžią reikšmę euro zonai ir kuri, nors dar nebuvo baigta, turėjo būti taikoma ilgai.

86.      Dabar reikėtų paminėti antrąją aplinkybę, kuri man atrodo reikšminga prieštaravimams dėl priimtinumo atmesti. Reikia atsižvelgti į tai, kad šioje byloje kalbama apie centrinio banko viešai praneštą aktą, pagal kurį patvirtinama pinigų politikos programa. Centrinio banko pranešimų negalima lyginti su kitų institucijų pranešimais, nesvarbu, ar jie būtų politiniai, ar techniniai. Per pastaruosius 30 metų centriniai bankai labai evoliucionavo ir tai paveikė jų pinigų politikos priemones, ir dabar ekspertai vieningai sutaria, kad į šias priemones įeina viešas pranešimas.

87.      Nepaneigiama, kad centrinio banko komunikacijos strategija tapo vienu iš pagrindinių šiuolaikinės pinigų politikos ramsčių. Kadangi rinkose neįmanoma nuspėti racionalaus elgesio, veiksmingas būdas nesužlugdyti susiformavusių lūkesčių, taigi ir užtikrinti pinigų politikos veiksmingumą, yra išnaudoti visas centriniams bankams prieinamas viešo pranešimo (komunikacijos strategijos) galimybes(46). Atsižvelgiant ne tik į centrinių bankų gerą vardą ir jiems prieinamą informaciją, bet ir galias, kurios jiems yra suteiktos pagal tradicines pinigų politikos priemones, centrinių bankų atstovų pranešimai, nuomonės ar pareiškimai paprastai atlieka esminį vaidmenį formuojant šiuolaikinę pinigų politiką(47).

88.      Neabejotina, kad ECB dabar viena svarbiausių savo pinigų politikos priemonių laiko pranešimą. Anksčiau pats ECB yra pripažinęs, ir niekas nepaneigtų, kad ECB reguliarus viešas pranešimas apie pagrindines savo politikos gaires arba konkrečių nuomonių, galinčių rodyti būsimus ECB veiksmus, paskelbimas yra centrinis jo veiksmų aspektas(48). Mano nuomone, ši aplinkybė, kuri yra labai savita ir būdinga ECB, smarkiai lemia akto pobūdį, kaip tai nutiko su OMT programos paskelbimu 2012 m. rugsėjo 6 d.

89.      Galiausiai ir atsižvelgiant į ECB komunikacijos politikos svarbą reikia turėti omenyje, kad kita galimybė, t. y. tokio akto kaip OMT programa, pripažinimas neginčytina, galėtų reikšti, kad teismai prarastų galimybę tikrinti daugybę ECB sprendimų remiantis vien tuo argumentu, kad jie nebuvo formaliai priimti ir paskelbti Oficialiajame leidinyje. Jeigu tam, kad priemonė sukeltų padarinius, jos nebūtina skelbti oficialiai įprasta forma, nes poveikiui už institucijos ribų sukelti ją pakanka paskelbti spaudos konferencijoje arba per pranešimą spaudai, tai galėtų smarkiai pakenkti Sutartyse numatytai aktų ir teisminės kontrolės sistemai.

90.      Atsižvelgdamas į visa tai laikausi nuomonės, kad konkrečiu tokio pobūdžio ECB veiksmų atveju, kai viešai pranešami aktai įgyja ypatingą reikšmę pinigų politikos veiksmingumui, toks aktas, kurį kvestionuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 6 d., atsižvelgiant ne tik į jo turinį ir objektyvius padarinius, kuriuos jis gali sukelti, bet ir į jo priėmimo aplinkybes, yra institucijos aktas, kurio galiojimą galima ginčyti per prejudicinio sprendimo procedūrą pagal SESV 267 straipsnį.

91.      Todėl manau, kad prieštaravimus dėl prejudicinių klausimų, susijusių su galiojimu, priimtinumo reikia atmesti. Todėl nebus būtina atsakyti į prejudicinį klausimą, susijusį su išaiškinimu, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė subsidiariai.

VI – Prejudiciniai klausimai

A –    Pirmasis prejudicinis klausimas. SESV 119 straipsnis ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalys bei ECB pinigų politikos ribos

92.      Pirmajame klausime BVerfG išreiškia savo abejones dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. ECB paskelbtos OMT programos galiojimo; jis konkrečiai klausia Teisingumo Teismo, ar tai yra priemonė, nesuderinama su SESV 119 straipsniu ir 127 straipsnio 1 bei 2 dalimis ir ar ja kėsinamasi į valstybių narių kompetenciją.

93.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą BVerfG, pateikęs daug išsamių motyvų, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ECB ėmėsi ekonominės politikos priemonės, o ne pinigų politikos priemonės, ir kartu pripažįsta įgaliojimų suteikimo principo, kuris turi būti taikomas ECB elgesiui, pažeidimą. BVerfG nurodo keturis OMT programos aspektus, kurie patvirtina minėtą pažeidimą – sąlygiškumą, atrankinį pobūdį, lygiagretumą ir apėjimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės apskritai daugiausia susijusios su ECB įgaliojimų ribomis tokioms išimtinėmis aplinkybėmis kaip 2012 m. vasarą.

1.      Suinteresuotųjų šalių pozicija

94.      Visi pagrindinės bylos ieškovai iš esmės sutinka, jog Sutartis reikia aiškinti taip, kad programa, kurią ECB paskelbė 2012 m. rugsėjo 6 d., yra ekonominės politikos priemonė. Ieškovų nuomone, OMT programa nepaisoma įgaliojimų, kurie pirmiausia apriboja ECB veiklą siekiant palaikyti stabilias kainas, nes tai yra priemonė, kuri tiesiogiai paveikia atitinkamų valstybių narių finansavimo šaltinius, todėl ji priskiriama prie ekonominės politikos srities. Pateikdami argumentus ieškovai ne kartą nurodė Sprendimą Pringle(49), kuriame buvo pripažinta, kad ESM sukūrimas buvo ekonominės politikos priemonė, ir atsisakė laikyti jį pinigų politikos priemone. Ieškovai mano, kad atsižvelgiant į ESM ir į tokiai programai kaip OMT bendras ypatybes OMT programą taip pat reikia priskirti prie ekonominės politikos priemonės.

95.      Ir P. Gauweiler, ir R. Huber ypač pabrėžia, kad tikrasis OMT programos tikslas yra ne atkurti pinigų politikos perdavimo kanalus, o veikiau „išsaugoti eurą“ padarant kai kurių valstybių narių skolą „Bendrijos lygmens“ skola, o tai, jų teigimu, neatitinka Sutarčių, nes kai kurioms valstybėms narėms tenka prisiimti kitų valstybių narių skolas. Jie teigia, kad tokia priemonė akivaizdžiai apima daugiau nei „paramą“ Sąjungos ir valstybių narių ekonominei politikai, kurią ECB leidžiama teikti pagal Sutartis.

96.      J. H. von Stein nesutinka su tuo, kad prieš paskelbiant OMT programą tuos mėnesius palūkanų normos valstybės skolos vertybinių popierių rinkose buvo dirbtinio dydžio. Jo teigimu, šios palūkanų normos tik rodė tikrąją rinkos kainą, dėl kurios ECB ir įsikišo, dirbtinai ja manipuliuodamas ir paskelbdamas apie norą įsigyti kai kurių valstybių narių skolos vertybinius popierius. Toks rinkos pakeitimas neatitinka ECB pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų palaikyti kainų stabilumą.

97.      B. Bandulet pabrėžia, kad OMT programa negali kompensuoti pinigų sąjungos sistemos struktūrinių trūkumų. Jis mano, kad ECB buvo suteikta visai ne tokia kompetencija, nes jeigu būtų kitaip, būtų pažeistas demokratinis ir tautos suvereniteto principai.

98.      Parlamento frakcija Die Linke taip pat nesutinka su tuo, kad ECB yra kompetentingas priimti OMT programą, nors pateikia kitokius argumentus. Die Linke pabrėžia ekonominius padarinius, kilusius įvairiose valstybėse narėse paeiliui pritaikius finansinės paramos programas. Šis poveikis patvirtina, kad ECB, remdamas šiuos gelbėjimo paketus įgyvendinant OMT programą, ima dalyvauti valstybių narių ekonominėje politikoje. Die Linke taip pat remiasi įvairiomis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatomis siekdamas ginčyti, kad Sąjunga ir ECB kištųsi į valstybių, kurioms taikomos finansinės paramos programos, ekonominę politiką.

99.      Visos byloje dalyvavusios valstybės, taip pat ECB ir Komisija skirtingais aspektais mano, kad OMT programa, kaip buvo pranešta pranešime spaudai, yra pinigų politikos priemonė, atitinkanti ECB pagal Sutartis suteiktus įgaliojimus.

100. Valstybės ir institucijos taip pat sutaria dėl to, kad ECB turi didelę diskreciją apibrėžti ir įgyvendinti pinigų politiką. Teisingumo Teismas turėtų pripažinti šią diskreciją ir tikslus, kuriuos ECB nurodė paskelbdamas savo OMT programą. Valstybės ir institucijos sutinka, kad siekdamas šių tikslų ECB gali imtis netradicinių pinigų politikos priemonių, jeigu tik tai yra griežtai būtina numatytiems tikslams pasiekti. Būtent Lenkijos Respublika ir Ispanijos Karalystė laikosi nuomonės, kad OMT programa atitinka įvairius proporcingumo principo reikalavimus.

101. Valstybės ir institucijos, priešingai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštai nuomonei, taip pat nesutinka su tuo, kad iš Sprendimo Pringle (EU:C:2012:756) galima spręsti, jog OMT programa yra ekonominės politikos priemonė. Jų nuomone, Sprendime Pringle pripažįstama, kad ekonominė ir pinigų politika yra glaudžiai susijusios, todėl ekonominės politikos priemonė gali turėti poveikį pinigų politikos priemonei ir atvirkščiai, nepakeičiant priemonės pobūdžio. Šioje byloje tai, kad OMT programa gali turėti poveikį ekonominei politikai, savaime nepaverčia šios programos ekonominės politikos priemone.

102. Dėl to, kad OMT programa sukelia dirbtinius kainų pokyčius valstybės skolos vertybinių popierių rinkoje, Lenkijos Respublikos vyriausybė, Komisija ir ECB teigia, kad bet kokios pinigų politikos tikslas yra pakeisti kainas, nes neatsiejama šios politikos funkcija yra paveikti rinkas priemonėmis, kuriomis pakeičiami tam tikri elgesio modeliai, tačiau visada siekiama tikslo įgyvendinti bankui suteiktus įgaliojimus, šiuo atveju – palaikyti kainų stabilumą.

103. Vokietijos Federacinė Respublika iš principo palaiko tokios OMT programos, apie kurią yra žinoma, teisėtumą, nors pabrėžia, kad šiuo metu paskelbtas tik pranešimas apie šią programą ir kad norint įvertinti, ar tai iš tiesų yra ekonominės politikos, ar pinigų politikos priemonė, reikės palaukti, kol programa bus pradėta konkrečiai taikyti. Bet kuriuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad ECB turi didelę diskreciją ir kad priemonė peržengtų Sutartimis nustatytas ribas tik jeigu būtų akivaizdi ekonominės politikos priemonė. Ji taip pat pažymi, kad būtų gerai, jeigu Teisingumo Teismas nurodytų kriterijus, kurie leistų taikyti OMT programą laikantis Sutarčių ir, jeigu įmanoma, pagrindinių Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucinių struktūrų.

104. ECB gina OMT programos teisėtumą remdamasis 2012 m. vasarą susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Tuo metu investuotojai baiminosi euro atšaukimo galimybės, todėl gerokai išaugo palūkanų, mokamų už įvairių valstybių narių vyriausybės obligacijas, normos. ECB teigia tokiomis aplinkybėmis praradęs gebėjimą įgyvendinti pinigų politiką įprastais savo pinigų politikos perdavimo kanalais. Dėl valstybės skolos vertybinių popierių rinkų susiskaldymo ir įvairių valstybių narių (taigi ir jų finansų įstaigų) patiriamų finansavimo sunkumų buvo neįmanoma tinkamai perduoti „signalus“, kuriuos paprastai siunčia ECB. ECB nuomone, šios aplinkybės pateisino netradicinės pinigų politikos priemonės, kaip antai OMT programos, priėmimą. Apibendrindamas ECB teigia, kad programos tikslas yra ne palengvinti kai kurių valstybių narių finansavimo sąlygas ar lemti jų ekonominę politiką, bet atblokuoti ECB pinigų politikos perdavimo kanalus.

105. ECB nesutinka su tuo, kad techniniai OMT programos aspektai slepia ekonominės politikos priemonę. Jo nuomone, programos „sąlygiškumas“ yra būtina priemonė išvengti programos įgyvendinimo taip, kad paveiktos valstybės nutrauktų struktūrines reformas, kurios yra būtinos jų ekonomikos pagrindams pagerinti. Be to, ECB teigia, kad „pasirinktos“ priemonės yra neatsiejamos nuo OMT programos, nes pinigų politikos perdavimo kanalus sutrikdė padidėjusios kai kurių valstybių narių vyriausybės obligacijų palūkanų normos. Galiausiai ECB teigia, kad OMT programoje numatytos garantijos, užtikrinančios jos ryšį su pinigų politika, ir kad ji neviršija įgaliojimų, kurie pagal Sutartis suteikti ECB.

2.      Analizė

a)      Pirminės pastabos

106. Prieš pradedant konkrečią BVerfG pateikto klausimo analizę reikėtų apsvarstyti du lemiamus šios bylos aspektus: Sutartyse apibrėžtą ECB statusą ir įgaliojimus bei sąvoką „netradicinės pinigų politikos priemonės“. Šie du aspektai suteiks pagrindinę informaciją vertinant tokios programos kaip OMT, kuri, pasak ECB, yra viena iš tų netradicinių pinigų politikos priemonių, teisėtumą.

i)      Dėl ECB statuso ir įgaliojimų

107. ECB – tai institucija, kuriai Sutartyse suteikiami įgaliojimai įgyvendinti išimtinę Sąjungos kompetenciją pinigų politikos srityje. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai sudaro ECBS, kurios pagrindinė užduotis yra užtikrinti „kainų stabilumą“, nepaisant priemonių, kurių gali būti imtasi „ekonominei politikai remti“(50). Todėl, kitaip nei kitiems centriniams bankams, ECB būdinga tai, kad jis suvaržytas aiškių įgaliojimų, kurie glaudžiai susiję su kova su infliacija. Mastrichto sutarties parengiamieji darbai(51) ir pinigų politikos istoriografija(52) patvirtina šių įgaliojimų svarbą derybose, kurios pasibaigė ECB įkūrimu.

108. Nepaisant to, kad ECB turi griežtai laikytis tikslo užtikrinti kainų stabilumą, jam yra būdingas didelis funkcinio ir organinio savarankiškumo laipsnis(53). Sutartyse daug kartų pabrėžiamas nepriklausomas visų ECB veiksmų pobūdis ir tai reikėtų vertinti kartu su aplinkybe, kad ECBS ir ECB statuto pakeitimams taikomi labai griežti reikalavimai, ir tuo ECB skiriasi nuo centrinių bankų, kurių veiklą reglamentuojančias normas gali pakeisti atitinkamas nacionalinis parlamentas(54). Taip nėra ECB atveju, nes norint kaip nors pakeisti jo statutą reikia keisti Sutartis(55).

109. Kaip ir nacionalinių centrinių bankų atveju, ECB nepriklausomumu taip pat siekiama užtikrinti, kad jis nedalyvautų politinėse diskusijose, ir kitoms institucijoms ar valstybėms narėms kategoriškai draudžiama duoti jam nurodymus(56). Be to, šis atsiejimas nuo politinės veiklos yra būtinas atsižvelgiant į labai techninį pinigų politikos pobūdį ir jai būdingą didelę specializaciją(57).

110. Iš tiesų pagal Sutartis tik ECB įpareigojamas formuoti ir įgyvendinti pinigų politiką ir šiuo tikslu jam suteikiami reikšmingi ištekliai savo funkcijoms vykdyti. Dėl šių išteklių ECB taip pat turi galimybę gauti žinių ir ypač vertingą informaciją, leidžiančią jam veiksmingiau atlikti savo užduotį ir kartu ilgainiui stiprinti techninius gebėjimus bei gerą vardą. Šios ypatybės yra esminės užtikrinant, kad pinigų politikos signalai iš tiesų pasiektų ekonomiką, nes, kaip jau buvo minėta, viena iš šiuolaikinių centrinių bankų funkcijų yra valdyti lūkesčius, o tam techninės žinios, geras vardas ir viešas pranešimas yra pagrindinės priemonės.

111. Dėl to yra būtina ECB pripažinti didelę diskreciją formuoti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką(58). Todėl teismai, tikrindami ECB veiklą, turi vengti grėsmės pakeisti banką, brisdami į labai techninę sritį, kur būtina turėti žinių ir patirties, o pagal Sutartis ji priklauso tik ECB. Todėl ECB veiklos teisminė kontrolė, nepaisant privalomojo jos pobūdžio, turi būti taikoma labai atsargiai(59).

112. Galiausiai svarbu pabrėžti, kad, kaip minėta, ECB pinigų politika įgyvendinama įvairiais „perdavimo kanalais arba mechanizmais“, kuriuos taikydamas ECB kišasi į rinką ir įgyvendina savo įgaliojimus užtikrinti kainų stabilumą(60). Tam, kad įgyvendintų savo pinigų politiką, ECB kontroliuoja euro zonos ekonomikos pinigų bazę, siųsdamas atitinkamus signalus, daugiausia nustatydamas palūkanų normas, kurios galiausiai iš finansų sektoriaus pereina įmonėms ir namų ūkiams(61).

113. Šiuo atžvilgiu siekiant užtikrinti tinkamą šių perdavimo kanalų veikimą ECBS ir ECB statute ECBS suteikiama aiški kompetencija patvirtinti „pinigų politikos funkcijas ir operacijas“. Iš jų statuto 18 straipsnio 1 dalyje numatytos operacijos ypač svarbios šiai bylai – pagal 18 straipsnio 1 dalį ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali „veikti finansų rinkose pirkdami ir parduodami (sudarydami neatidėliotinus ir išankstinius sandorius), įskaitant pirkimą ir pardavimą pagal atpirkimo sutartis, ir skolindami arba skolindamiesi skolos įsipareigojimus ir likvidžias rinkos priemones eurais arba kitomis valiutomis, taip pat tauriuosius metalus“.

114. Tačiau, kaip bus aišku, tokios programos kaip OMT programa negalima laikyti viena iš įprastų ECB politikos priemonių. Formaliai OMT programa įgyvendinama viena iš minėtų pinigų politikos operacijų, tačiau tai daroma pakankamai neįprastai, ir tai suteikia pagrindą laikyti šią priemonę „netradicine pinigų politikos priemone“. Toliau paaiškinsiu, ką konkrečiai reiškia ši sąvoka, kaip ECB ją grindžia ir kiek tai yra Sutartyse teisėtai numatyta priemonė.

ii)    Netradicinės pinigų politikos priemonės ir OMT programos priskyrimas prie tokių priemonių

–       Netradicinės pinigų politikos priemonės, kaip jas supranta ECB

115. ECB gina OMT programos teisėtumą kaip intervencinės priemonės, skirtos Sąjungos pinigų politikos perdavimo kanalams atblokuoti. Kaip jau paaiškinta, šie pinigų politikos perdavimo kanalai veikia ne kaip nedelsiamą poveikį sukeliantys mechanizmai, o kaip sistema, kurią taikydamas ECB siunčia tam tikrus signalus, kad jie pasiektų realią ekonomiką. ECB teigimu, pinigų politiką gali paveikti perdavimo kanalams nebūdingi veiksniai, kurie gali sutrikdyti tinkamą ECB siunčiamų signalų veikimą – tai tarptautinė politikos ar ekonomikos krizė, reikšmingas naftos kainų pokytis arba kiti veiksniai gali smarkiai paveikti signalus, kuriuos ECB siunčia pinigų politikos perdavimo kanalais.

116. Susiklosčius tokiai padėčiai ECB mano, kad yra kompetentingas įsikišti savo priemonėmis, siekdamas atblokuoti tuos kanalus. Tokiu atveju jis imasi kitokių veiksmų nei įprasta jo praktikoje, nes juos galima laikyti apimančiais ne tiek „įprastas“ operacijas, kiek operaciją, skirtą konkrečioms pinigų politikos priemonėms atblokuoti ir vėliau atkurti(62).

117. Ir ECB, ir įstojusios į šią bylą valstybės narės tvirtina, kad įgyvendinant pinigų politiką imtis tokių netradicinių priemonių yra teisėta. Iš tiesų, remiantis bylos medžiaga, tokio pobūdžio intervencines priemones per 2008 m. prasidėjusią tarptautinę finansų krizę yra taikę dauguma centrinių bankų(63), įskaitant, kaip yra aišku iš šios bylos, patį ECB(64). ECB ir minėtų valstybių narių nuomone, Sutartyse ECB nedraudžiama įgyvendinti savo įgaliojimų siekiant atkurti pinigų politikos priemones susiklosčius aplinkybėms, kurios reikšmingai sutrikdo įprastą perdavimo kanalų veikimą. Komisijos nuomone, tokie veiksmai atitinka Sutartis, jeigu tik jie atliekami apdairiai ir taikant garantijas.

118. Atsižvelgiant į šiuos svarstymus reikia išanalizuoti tikslų OMT programos pobūdį, kaip buvo paskelbta 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai.

–       OMT programa kaip netradicinė pinigų politikos priemonė

119. OMT programa formaliai priskiriama ECBS ir ECB statuto 18 straipsnio 1 dalyje numatytoms operacijoms. Aišku, kad minėta nuostata suteikiant ECBS kompetenciją pirkti skolos įsipareigojimus ir likvidžias rinkos priemones, pirmiausia siekiama užtikrinti, kad ECB turėtų priemonių kontroliuoti pinigų bazę kaip tradicinę kainų stabilumo palaikymo priemonę.

120. Tačiau iš karto reikia pridurti, kad OMT programa statuto 18 straipsnio 1 dalyje nurodytais įgaliojimais pasinaudojama nukrypstant nuo įprastos ECB operacijų vykdymo praktikos. Yra aišku, kad atrankinė priemonė, kuri skirta vienai ar daugiau euro zonos valstybių ir kurią sudaro jų obligacijų pirkimas prieš tai nenustačius jokios kiekio ribos, tikintis, kad jų finansavimo sąlygos rinkose pagerės, šiek tiek nukrypsta nuo įprastos ECB praktikos.

121. Kaip nurodyta 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai, OMT programoje numatytas ECB įsikišimas į antrinę vyriausybės obligacijų rinką, leidžiant bankui įsigyti euro zonos valstybių, kurioms taikomos finansinės paramos programos ir kurios tariamai patiria skolinimosi sunkumų, skolos vertybinius popierius. Prielaida, kuria grindžiama OMT programa, yra išorinis sukrėtimas, kuris sutrikdo pinigų politikos perdavimo kanalus. Kaip motyvuoja ECB, šis trikdantis veiksnys pasireiškia palyginti staigiu ir beveik nepakeliamu kai kurių euro zonos valstybių rizikos priedų padidėjimu, kuris iš esmės neatitinka šių valstybių makroekonominės tikrovės ir dėl kurio ECB negali veiksmingai perduoti savo signalų ir taigi įgyvendinti jam suteiktų įgaliojimų užtikrinti kainų stabilumą.

122. Todėl, ir atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, manau, kad OMT programą galima laikyt netradicine pinigų politikos priemone, su atitinkamais šios išvados padariniais, susijusiais su šios priemonės kontrole.

b)      ECB įgaliojimai ir OMT programa

123. Atsižvelgdamas į pateiktas pastabas, dėmesį sutelksiu į du aspektus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, norint išsamiai atsakyti į BVerfG pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą.

124. Pirmiausia būtina įvertinti, ar tokią programą kaip OMT galima laikyti pinigų politikos priemone, o gal ją reikia laikyti ekonominės politikos priemone (tokiu atveju ECB būtų draudžiama ją taikyti), ir tai darant bus atskirai įvertinti visi BVerfG nurodyti techniniai aspektai. Tuomet, jeigu OMT programą galima laikyti pinigų politikos priemone, kaip siūlysiu, ją reikėtų išanalizuoti atsižvelgiant į proporcingumo principą, kaip jis suprantamas pagal ESS 5 straipsnio 4 dalį.

i)      OMT programa ir Sąjungos bei valstybių narių ekonominė politika kaip ECB įgaliojimų riba

–       Sąjungos ekonominė ir pinigų politika

125. Kaip jau nurodžiau, BVerfG klausia, ar patvirtindamas OMT programą ECB patvirtino ekonominės, o ne pinigų politikos priemonę ir taip pažeidė Tarybai ir valstybėms narėms SESV 119 straipsnio 1 dalyje suteiktą kompetenciją.

126. Atsižvelgiant į pirminę Sąjungos teisę, SESV 119 straipsnio 1 dalyje glaustai apibūdinti pagrindiniai Sąjungos ekonominės politikos komponentai, nurodant, kad ji turi būti grindžiama „glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu“. Nors ši nuostata yra bendra, taigi dviprasmiška, vis dėlto joje numatyti pagrindiniai elementai, apibrėžiantys tuos ekonominės politikos aspektus, kurie priklauso Sąjungos kompetencijai.

127. Tačiau Sąjungos išimtinė kompetencija, susijusi su pinigų politika, Sutartyse neapibrėžta. Teisingumo Teismas yra tai nurodęs Sprendime Pringle, kai jam teko kaip vieninteliu kriterijumi vadovautis SESV nustatytais pinigų politikos tikslais(65). Pagrindinis Sąjungos pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas – ir bendros Sąjungos ekonominės politikos palaikymas yra pagrindinis kriterijus apibrėžiant pinigų politiką (SESV 127 straipsnio 1 dalis ir 282 straipsnio 2 dalis). Teisingumo Teismas tai patvirtino Sprendime Pringle, kuriame vienintelis jo taikytas kriterijus nustatant, ar Sutarties pakeitimas priskiriamas prie pinigų politikos srities, buvo šios politikos tikslai.

128. Nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Sutartyse yra mažai kriterijų, Sąjungos teisėje yra aiškinimo priemonių, naudingų nustatant, ar sprendimas priskirtinas prie Sąjungos ekonominės politikos, ar prie pinigų politikos.

129. Nors tai gali atrodyti akivaizdu, svarbu pažymėti, kad pinigų politika yra bendros ekonominės politikos dalis. Tai, kad ES teisėje tarp šių dviejų politikos krypčių daromas skirtumas, yra būtina dėl Sutarčių struktūros ir horizontalaus bei vertikalaus galių pasiskirstymo Sąjungoje, tačiau ekonominiu požiūriu galima teigti, kad galiausiai bet kuri pinigų politikos priemonė patenka į platesnę bendros ekonominės politikos kategoriją. Šį abiejų politikos krypčių ryšį pabrėžė pats Teisingumo Teismas ir generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje Pringle, nurodžiusi, kad ekonominės politikos priemonės negalima prilyginti pinigų politikos priemonei vien dėl to, kad ji gali turėti netiesioginį poveikį euro stabilumui(66). Šis argumentavimas yra visiškai tinkamas suformuluotas atvirkščiai, kaip pažymėjo ECB, Komisija ir dauguma įstojusių į šią bylą valstybių narių, nes pinigų politikos priemonė netampa ekonominės politikos priemone vien todėl, kad ji gali turėti netiesioginį poveikį Sąjungos ir valstybių narių ekonominei politikai.

130. Tai, kad Sutartyje nėra tiksliai apibrėžta Sąjungos pinigų politika, atitinka funkcinį požiūrį į pinigų politikos vaidmenį, pagal kurį prie pinigų politikos priskiriama kiekviena priemonė, kuri įgyvendinama taikant minėtos politikos instrumentus. Todėl jeigu priemonė priskiriama prie instrumentų, kurie numatyti teisės aktuose pinigų politikai įgyvendinti, daroma pradinė prielaida, kad ši priemonė yra Sąjungos įgyvendinamos pinigų politikos rezultatas. Akivaizdu, kad šią prielaidą galima paneigti, jeigu, pavyzdžiui, ja būtų siekiama kitų tikslų nei konkrečiai nurodytieji SESV 127 straipsnio 1 dalyje ir 282 straipsnio 2 dalyje.

131. Be to, kitose Sutarties nuostatose, susijusiose su pinigų politika, pateikiamos atitinkamos nuorodos, skirtos išsamiau šiai politikai apibrėžti. Taigi SESV 123 ir 125 straipsniuose, kuriuos panagrinėsiu atidžiau nagrinėdamas antrąjį prejudicinį klausimą, nustatyti griežti valstybių finansavimo draudimai pinigų finansavimo priemonėmis arba pervedimais tarp valstybių narių. Šie draudimai patvirtina, kad nors pinigų sąjunga yra solidarumo vertybe grindžiamos Sąjungos (ESS 2 straipsnis) sudedamoji dalis(67), ja taip pat siekiama išlaikyti finansų stabilumą, todėl ji grindžiama fiskalinės drausmės principu ir principu, kad nėra bendros finansinės atsakomybės(68).

132. Todėl tam, kad ECB priemonė tikrai būtų pinigų politikos priemonė, jos pagrindinis tikslas turi būti kainų stabilumo palaikymas, be to, tai turi būti viena iš Sutartyje aiškiai numatytų pinigų politikos priemonių ir ji neturi prieštarauti fiskalinės drausmės ir bendros atsakomybės nebuvimo reikalavimams. Jeigu nagrinėjamai priemonei būdingi atskiri ekonominės politikos aspektai, ji atitiks ECB įgaliojimus tik jeigu ji skirta ekonominės politikos priemonėms „palaikyti“ ir atitinka prioritetinį ECB tikslą.

–       OMT programa atsižvelgiant į Sąjungos ekonominę ir pinigų politiką apibrėžiančius kriterijus

133. Dabar sutelkiant dėmesį į pirma aptartus kriterijus reikia įvertinti, ar OMT programa pagal savo pobūdį yra pinigų politikos, ar ekonominės politikos priemonė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipė dėmesį į įvairias aplinkybes, galinčias rodyti, kad tai yra ekonominės politikos priemonė, tad išnagrinėsiu kiekvieną iš jų atskirai. Tačiau pirmiausia būtina apsvarstyti tikslus, kuriuos ECB nurodė siekdamas pateisinti OMT programą ir kuriuos kvestionavo BVerfG ir atmetė pagrindinės bylos ieškovai. Išanalizavęs šiuos motyvus ir jų teisinį kvalifikavimą, įvertinsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytus dalykus: sąlygiškumą, lygiagretumą, atrankinį pobūdį ir apėjimą.

–        OMT programos tikslai

134. Kaip ECB išsamiai paaiškino savo rašytinėse pastabose, 2012 m. vasarą euro zonos ekonomika susidūrė su išimtinėmis aplinkybėmis: įvairioms valstybėms narėms buvo taikomi per dideli rizikos priedai, smarkiai svyravo vyriausybių skolos vertybinių popierių kaina, tarpbankinei rinkai buvo būdinga kreditų fragmentacija, o dėl visų šių veiksnių padidėjo įmonių finansavimo išlaidos. Visiems šiems įvykiams didelę įtaką taip pat turėjo padidėjęs nerimas rinkose, atsižvelgiant į galimą bendros valiutos dezintegraciją, vienai ar kelioms euro zonos valstybėms palikus euro zoną arba tiesiogiai atsisakius euro ir grįžus prie nacionalinės valiutos. Nė viena šios bylos šalis iš esmės neginčijo šių aplinkybių.

135. ECB teigimu, pirma nurodytos aplinkybės sutrikdė tradicines pinigų politikos priemones. Vyriausybės obligacijų palūkanų normos buvo nustatomos ne pagal išleistų vertybinių popierių ypatybes, bet pagal skolininko buvimo vietą. Kaip teigia ECB, dėl euro zonos valstybių išleidžiamoms obligacijoms taikomų palūkanų normų teritorinio susiskaidymo, kartais taikant jas tokiomis sąlygomis, kurios neatitiko paveiktų valstybių bazinės makroekonominės padėties, jo pinigų politikai, grindžiamai įvairių perdavimo priemonių ar kanalų naudojimu, iškilo didelė kliūtis. Tuo metu, kai buvo taip smarkiai sutrikdyta valstybės skolos rinka kaip vienas iš svarbiausių pinigų politikos perdavimo kanalų, ECB prarado daug galimybių, kurias turėjo jam pagal Sutartis patikėtoms užduotims vykdyti.

136. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, kaip teigia ECB, OMT programos tikslas yra dvejopas, vienas iš jų – tiesioginis, o kitas – netiesioginis: pirmiausia ja siekiama sumažinti palūkanų normas, taikomas valstybės narės vyriausybės obligacijoms, kad vėliau šie skirtumai būtų „normalizuoti“ ir taip atgautos ECB pinigų politikos priemonės.

137. Kai kurie pagrindinės bylos ieškovai argumentuoja, kad ECB turėjo kitokį tikslą nei nurodytas pirma ir kad jis siekė „išgelbėti bendrą valiutą“, paversdamas save paskutiniu skolintoju, skolinančiu valstybėms narėms, ir taip ištaisydamas kai kuriuos pinigų sąjungos mechanizmo trūkumus. Nemanau, kad yra įtikinamų argumentų šiai išvadai patvirtinti. Manau, kad to, jog 2012 m. rugpjūčio mėn. ECB mėnesiniame biuletenyje, kalbant apie priemones, kurios vėliau paskelbtos 2012 m. rugsėjo 6 d., buvo atkreiptas dėmesys į programos ir „euro neatšaukiamumo“ ryšį, nepakanka suabejoti ECB argumentais, kuriais remdamasis jis gina OMT programos tikslus ir kuriuos pateikė paskelbus programą bei daug kartų pakartojo iki šios bylos iškėlimo(69).

138. Todėl, atsižvelgiant į ECB nurodytas faktines aplinkybes bei tikslus, manau, yra pakankamai informacijos, leidžiančios manyti, kad nurodytus OMT programos tikslus iš esmės galima pripažinti teisėtais. Atrodo, kad 2012 m. vasaros įvykiai yra neginčijami, kaip ir įvairių valstybių padėtis valstybės skolos rinkose, be to, ECB reikia pripažinti didelę diskreciją vertinti faktines aplinkybes.

139. Todėl manau, kad su OMT programos tikslais, kaip juos paaiškino ECB, galima sutikti, pirmiausia pripažįstant ECB ketinimą OMT programos paskelbimu siekti pinigų politikos tikslo. Kitas klausimas yra tas, ar išanalizavus OMT programos turinį bus padaryta kitokia išvada. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu atkreipia dėmesį į įvairius aspektus, kurie, jo nuomone, lemia, kad OMT programa yra ekonominės politikos priemonė, ir dabar išnagrinėsiu šiuos aspektus.

–        Sąlygiškumas ir lygiagretumas

140. BVerfG nurodo du aspektus, kuriuos galima analizuoti kartu. Tai, kad OMT programa padaryta priklausoma nuo finansinės paramos programos, taikomos vienai ar daugiau valstybių, kurių obligacijos bus superkamos antrinėje rinkoje, buvimo ir kad ECB susieja OMT programos tikslus su finansinės paramos programos tikslais, BVerfG teigimu, patvirtina, kad ECB veiksmai priskiriami prie ekonominės politikos, o ne prie pinigų politikos srities(70). Šios pozicijos laikosi pagrindinės bylos šalys, ir nors jos ne visuomet pateikia tuos pačius motyvus, vis dėlto sutaria dėl rezultato.

141. ECB teigia, kad OMT programa bus aktyvuota tik jeigu euro zonos valstybei bus taikoma ESM ar EFSF finansinės paramos programa, taigi pagal šios programos sąlygą bus užtikrinta, kad dėl OMT programos įgyvendinimo valstybės narės nedels imtis būtinų struktūrinių reformų (šis pavojus dažnai vadinamas „moralinė rizika“(71)). ECB teigimu, valstybės skolos vertybinių popierių pirkimo antrinėje rinkoje nebus galima laikyti besąlygine paramos priemone, nes iš esmės ECB įsikišimas truks tik tiek, kiek bus vykdomos atitinkamoje finansinės paramos programoje nurodytos reformos. ECB bet kokią kišimosi į ekonominę politiką riziką atsveria poveikis, neutralizuojantis „moralinę riziką“, kuri gali kilti dėl juntamo ECB kišimosi į antrinę valstybės skolos vertybinių popierių rinką.

142. Pagrindinės bylos ieškovų argumentas nėra visai nepagrįstas. Nors ECB teigė, kad OMT programos susiejimas su finansinės paramos programų vykdymu yra paties ECB įtvirtinta sąlyga, ir jis gali bet kada nustoti ją taikyti, ieškovai ir ypač Die Linke pabrėžia, kad ECB kalba ne tik apie paramos programos, nuo kurios jis yra visiškai atsietas, vykdymą. Priešingai, ECB aktyviai dalyvauja šiose finansinės paramos programose. Šis „dvejopas vaidmuo“, tenkantis ECB kaip reikalavimo, kurio pagrindą sudaro valstybės išleista vyriausybės obligacija, turėtojui ir tai pačiai valstybei taikomos finansinės paramos programos prižiūrėtojui ir derybininkui, kartu su makroekonomine sąlyga leidžia rimtai abejoti dėl tokio jo argumento.

143. Iš esmės sutinku su tokia pozicija. Nors 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai ECB sieja OMT programos įgyvendinimą su veiksmingu įsipareigojimų pagal finansinės paramos programą vykdymu, šios institucijos vaidmuo tokiose finansinės paramos programose neapsiriboja vien jų vienašaliu patvirtinimu. Ne tik ESM taisyklės(72), bet ir pagal įgyvendintas ar dar įgyvendinamas finansinės paramos programas įgyta patirtis aiškiai rodo, kad ECB atlieka reikšmingą, o gal ir lemiamą vaidmenį rengiant, tvirtinant ir reguliariai stebint šias programas(73). Be to, kaip raštu ir žodžiu pareiškė Die Linke, sąlygos, nustatytos įgyvendinant finansinės paramos programas, kurios jau įvykdytos ir kuriose ECB aktyviai dalyvavo, turėjo didelį makroekonominį poveikį ne tik paveiktų valstybių narių ekonomikai, bet ir visai euro zonai. Ši išvada patvirtina, kad ECB, dalyvaudamas atitinkamose paramos programose, aktyviai dalyvauja priemonėse, kurias nustatytomis aplinkybėmis galima laikyti apimančiomis ne tik ekonominės politikos „palaikymą“.

144. Iš tiesų ESM sutartyje ECB priskiriamos įvairios atsakomybės sritys įgyvendinant finansinės paramos programą, įskaitant dalyvavimą derybose ir vertinimą(74). Taigi ECB dalyvauja nustatant sąlygas paramos prašančiai valstybei ir vėliau – vertinant, ar laikomasi sąlygų, o tai ypač svarbu norint, kad programa realiai veiktų ir galiausiai būtų užbaigta. ECB šią užduotį vykdo kartu su Komisija, nors būtent Komisijai pagal ESM sutartį tenka dar svarbesnės funkcijos.

145. Tam, kad OMT programą būtų galima laikyti pinigų politikos priemone, kaip jau buvo minėta, yra labai svarbu, kad jos tikslai būtų priskiriami prie šios politikos, o taikomos priemonės – būdingos ekonominei politikai. OMT programos susiejimą su finansinės paramos programomis galima pateisinti neabejotinai teisėtu interesu panaikinti bet kokią „moralinės rizikos“ apraišką, kurią gali lemti reikšmingas ECB kišimasis į valstybės skolos vertybinių popierių rinką. Tačiau aktyvus ECB dalyvavimas įgyvendinant finansinės paramos programas gali lemti tai, kad OMT programa, jeigu ji vienašališkai susieta su šiomis programomis, taps kai kuo daugiau nei pinigų politikos priemone. Vienašalis įpareigojimas, kad perkant valstybės skolos vertybinius popierius bus taikomos sąlygos, kurias nustatė trečiasis asmuo, neprilygsta atvejui, kai „trečiasis asmuo“ iš tiesų toks nėra. Tokiomis aplinkybėmis sąlyginis skolos vertybinių popierių pirkimas gali tapti sąlygiškumą sustiprinančia priemone. Vien to, kad pirkimą galima šitaip suvokti kaip makroekonominiam sąlygiškumui tinkamą priemonę, gali pakakti, kad jo poveikis sumenkintų OMT programa siekiamus pinigų politikos tikslus ar net juos iškreiptų.

146. ECB tikrai visada galės daryti spaudimą valstybei, kuriai taikoma finansinės paramos programa, nors ir vienašališkai reikalaudamas, kad OMT programa būtų taikoma laikantis pagal ESM sutartų sąlygų. Tačiau būtina skirti priemonę, kuria siekiama pašalinti „moralinę riziką“, pavyzdžiui, vienašalį reikalavimą laikytis finansinės paramos programos sąlygų, ir priemonę, į kurią, vertinant pagal kontekstą, ECB yra įtrauktas kaip viena iš derybinių institucijų, kuri, svarbiausia, bendrai prižiūri šių sąlygų laikymąsi(75).

147. Apibendrindamas darau išvadą: kadangi OMT programa apima platesnes aplinkybes, kuriomis ECB dalyvauja pagal ESM suderintose finansinės paramos programose, manau, kad sukurdamas OMT programą ir apie ją paskelbdamas Bankas tinkamai neįvertino savo dalyvavimo šiose finansinės paramos programose poveikio OMT programos piniginiam pobūdžiui.

148. Atsižvelgiant į tai, reikia išnagrinėti, kokių tiesioginių padarinių kyla OMT programą priskyrus prie Sąjungos pinigų politikos priemonės.

149. Manau, kad pirma padaryta išvada nedraudžia ECB reguliariai dalyvauti tokiose finansinės programose, kokios numatytos ESM sutartyje. Tai, kad finansinės paramos programa patvirtinama, niekaip nenulemia būsimų sąlygų, kurios yra būtinos ECB, kad jis galėtų aktyvuoti OMT programą.

150. Tačiau jeigu susiklostytų išimtinės aplinkybės, kurios taptų pagrindu aktyvuoti OMT programą, kad ji išlaikytų savo, kaip pinigų politikos priemonės, funkciją, tuomet ECB būtų labai svarbu atsiriboti nuo viso tiesioginio dalyvavimo stebint atitinkamai valstybei taikomą finansinės paramos programą. Niekas nedraustų ECB būti informuojamam ir net išklausytam(76), tačiau jeigu tokia programa, kaip OMT, būtų įgyvendinama, ECB jokiais būdais negalėtų toliau stebėti valstybei narei taikomos finansinės paramos programos, jeigu tuo pačiu metu ši valstybė gautų didelę ECB pagalbą antrinėje vyriausybės skolos vertybinių popierių rinkoje. Todėl darau išvadą, kad norint išlaikyti OMT programos, kaip pinigų politikos priemonės, kuri yra skirta išimtinai pinigų politikos perdavimo kanalams atkurti, pobūdį, tarp abiejų programų būtina išlaikyti šį funkcinį atstumą.

151. Apibendrindamas ir atsižvelgdamas į tai, kas jau išanalizuota, manau, kad OMT programą reikia laikyti pinigų politikos priemone, jeigu tik ECB, atėjus laikui įgyvendinti šią programą, atsisakys bet kaip tiesiogiai dalyvauti ESM arba EFSF finansinės paramos programose.

–        Atrankinis pobūdis

152. Antrasis aspektas, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja OMT programos piniginiu pobūdžiu, yra vadinamasis „atrankinis pobūdis“, kuris suprantamas kaip priemonė, taikoma vienai ar daugiau valstybių, tačiau bet kuriuo atveju ne visoms euro zonos valstybėms. Ši ypatybė neatitinka įprastos ECB praktikos, nes jo priemonės būna skirtos visai euro zonai, o ne teritoriniams ekonomikos segmentams. Be to, kaip teigia BVerfG, atrankinis pobūdis iškreips finansavimo sąlygas rinkoje, o tai gali būti žalinga kitų valstybių narių valstybės skolai.

153. Šis prieštaravimas nėra įtikinamas, nes neįrodo, kad dėl atrankinio pobūdžio OMT savaime tampa ekonominės politikos priemone. ECB savo ruožtu įtikinamai argumentuoja, jog nustatyta, kad vienos valstybių grupės vyriausybės obligacijų palūkanų normų skirtumai galėjo užblokuoti pinigų politikos perdavimo kanalus. Ši aplinkybė yra OMT programos pagrindas, antraip nebūtų būtina OMT įgyvendinimo susieti su finansinės paramos programa. Todėl atrankinis pobūdis tėra programos, skirtos ištaisyti padėčiai, kuriai esant įvairiose valstybėse narėse yra užblokuojami pinigų politikos perdavimo kanalai, logiška pasekmė. Tai, kad ši aplinkybė lems pokyčius rinkoje ar kad bus padaryta žala kitų valstybių vyriausybės obligacijoms, neturi įtakos OMT programos pripažinimui pinigų politikos priemone, nes programos veiksmingumą galima užtikrinti tik taikant ją paveiktų valstybių obligacijoms.

154. Todėl manau, kad tai, kad OMT programa pasirenkant taikoma vienai ar daugiau euro zonos valstybių, neleidžia suabejoti jos priskyrimu prie pinigų politikos priemonės, kaip tai suprantama SESV 127 straipsnio 1 dalyje ir 282 straipsnio 2 dalyje.

–        Apėjimas

155. Galiausiai BVerfG mano, kad OMT programa galima apeiti finansinės paramos programose nustatytus įpareigojimus ir sąlygas, nes reikalavimai, taikomi ESM vyriausybės obligacijoms pirkti antrinėje rinkoje, numatyti ESM sutarties 18 ir 14 straipsniuose, yra griežtesni už nustatytuosius OMT programoje. Taip ECB gali nupirkti vyriausybės obligacijas palankesnėmis atitinkamai valstybei rinkos sąlygomis ir šitaip išvengti sąlygų, kurios nustatytos ESM.

156. Su šiuo argumentu sunku sutikti prieš tai išanalizavus prieštaravimus, susijusius su sąlygiškumu ir lygiagretumu. Iš tiesų, kai jau įrodyta, o tai ką tik padariau, kad OMT programos nepriklausymas nuo finansinės paramos programų yra ta aplinkybė, kuri užtikrina nagrinėjamos priemonės, kaip pinigų politikos priemonės, pobūdį, logiška, kad dėl šios garantijos būtent ECB turi nustatyti savo reikalavimus, susijusius su vyriausybės obligacijų pirkimu.

157. Mano vertinimu, problemų gali kilti ne tiek dėl abstrakčios aplinkybės, kad reikalavimai kiekvienai institucijai gali skirtis, o labiau dėl konkrečių reikalavimų, kuriuos nustato ECB. Tačiau vertindamas išimtinai tuo požiūriu, kurio laikosi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, jog dėl to, kad ECB netaikomi tie patys reikalavimai kaip ESM, OMT programa iš esmės netampa ekonominės politikos priemone.

–        Tarpinė išvada

158. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus laikausi nuomonės, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai apibūdinta OMT programa priskirtina prie pinigų politikos, už kurią pagal Sutartį yra atsakingas ECB, ir kad ji nėra ekonominės politikos priemonė, su sąlyga, kad per visą bet kurios OMT programos įgyvendinimo laikotarpį ECB atsisako kaip nors tiesiogiai dalyvauti finansinės paramos programose, su kuriomis ta programa susijusi.

ii)    OMT programos proporcingumo patikra (ESS 5 straipsnio 4 dalis)

159. Padaryta išvada, kad OMT programa, kaip jau pripažinta, yra sudedamoji ECB pinigų politikos dalis, neatsakoma į klausimą, ar priemonė yra proporcinga. Šiuo atžvilgiu įvairios įstojusios į bylą šalys gynė programą, nurodydamos proporcingumo kontrolės aspektus.

160. Norint kompetencijos įgyvendinimą pripažinti netradiciniu, turi būti tenkinamos bent dvi sąlygos. Pirma, tokiu įgyvendinimu pirmiausia neturi būti pažeidžiamos kitos pirminės teisės nuostatos, ir dėmesys šiam aspektui bus skiriamas atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą, susijusį su valstybių narių piniginio finansavimo draudimu.

161. Antra, patikra, ar įgaliojimų suteikimo principo buvo laikomasi proporcingumo principo požiūriu (SESV 5 straipsnio 4 dalis), yra būtina, jeigu kalbama apie priemonę, kuri pristatoma kaip netradicinė ir yra grindžiama išimtinėmis aplinkybėmis. Nors įgyvendindama savo kompetenciją, kylančią iš įgaliojimų suteikimo principo (SESV 5 straipsnio 4 dalis), Sąjunga visada turi laikytis proporcingumo principo, šio principo laikytis ypač svarbu, jeigu atvejis susijęs su kompetencijos įgyvendinimu dėl išimtinių aplinkybių.

162. Atsižvelgiant į tai, reikėtų pažymėti, kad šioje byloje labai sunku įvertinti nagrinėjamos priemonės proporcingumą. Kaip jau buvo paaiškinta, OMT programa – tai nebaigta priemonė, ir ne tik todėl, kad formalus jos patvirtinimas atidėtas vėlesniam neapibrėžtam laikui, bet ir todėl, kad, nepaisant šios aplinkybės, ši priemonė dar nebuvo įgyvendinta konkrečiu atveju. Aišku, kad pagrindinės programos ypatybės mums yra žinomos, tačiau aišku ir tai, kad jos tikrai nėra baigtinės, kaip turėtų būti, jeigu būtų reglamentuojamos teisės akte. Taigi išsamiai patikrinti proporcingumą bus galima tik atsižvelgiant į tokį galimą reguliavimą.

163. Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu turės sutelkti kontrolę į tokią priemonę, kokia buvo paskelbta 2012 m. rugsėjo mėn., nors kartais gali reikėti patikslinti kai kuriuos aspektus, atsižvelgiant į ECB nurodytus techninius aspektus, kad būtų išnagrinėta OMT programos faktinio įgyvendinimo galimybė.

164. Pateikęs tokį vertinimą, savo analizę pradėsiu atkreipdamas dėmesį į pagrindinį kriterijų, kurį reikia išnagrinėti prieš tikrinant proporcingumą – OMT programai būtinus motyvus. Tik paskui išsamiai analizuosiu OMT programos techninius aspektus, atsižvelgdamas į tris sudedamąsias proporcingumo principo dalis: tinkamumą, būtinumą ir proporcingumą griežtąja prasme.

–       Aplinkybių, pateisinančių OMT programą, motyvavimas, proporcingumo prielaida

165.  Visos Sąjungos institucijos turi pareigą nurodyti motyvus, kuriais grindžia savo teisės aktus (SESV 296 straipsnio 2 dalis). Ši pareiga grindžiama skaidrumo priežastimis, susijusiomis su teismine kontrole: veiksminga teisminė kontrolė bus įmanoma tik jeigu yra paaiškinti motyvai, kuriais grindžiamas viešas sprendimas. Teisingumo Teismas jau daug kartų yra nurodęs dvejopą pareigos nurodyti motyvus paskirtį(77), ir tai taikytina tokiai priemonei, kaip nagrinėjamoji šioje byloje.

166. Iš tiesų tam, kad ECB, laikydamasis proporcingumo principo, taikytų tokią programą kaip OMT programa, jis turi nurodyti visas aplinkybes, kurios būtinos šios institucijos įsikišimui į antrinę vyriausybės obligacijų rinką pateisinti. Kitaip tariant, ECB būtina pirmiausia nustatyti išimtines ir neeilines aplinkybes, paskatinusias jį imtis tokios netradicinės priemonės, kuri nagrinėjama šioje byloje.

167. Šiuo atžvilgiu pirmiausia ECB turės pateikti tikslią informaciją, patvirtinančią, kad dėl išorinio sutrikimo, turinčio įtaką pinigų politikos perdavimo kanalams, smarkiai pasikeitė rinkos sąlygos. Be to, ECB reikia įrodyti, kiek jo perdavimo kanalai yra užblokuoti, ir jam nepakaks tiesiog tai pareikšti. ECB turi nurodyti aplinkybes, įrodančias, kad kanalai yra užblokuoti. Galiausiai jis turi paskelbti šias priežastis viešai, užtikrindamas griežtai būtinų aspektų, kurių atskleidimas gali pakenkti programos veiksmingumui, konfidencialumą, tačiau pagal bendrą taisyklę remdamasis tuo, kad motyvai turi būti visiškai skaidrūs.

168. ECB privalės kruopščiai laikytis šių kriterijų, nes jie yra būtina paskesnės teisminės kontrolės prielaida.

169. Taikant tokius kriterijus yra aišku, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai, kuriuo iš esmės siekta apibūdinti OMT programos ypatybes, beveik nenurodytos jokios aplinkybės, kurios pateisintų tokios programos kaip OMT priėmimą. Išsiaiškinti, koks skubus įvykis gali pateisinti programos priėmimą, galima tik iš įvadinės ECB pirmininko M. Draghi kalbos, kuria jis pradėjo 2012 m. rugsėjo 6 d. spaudos konferenciją(78). Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į nurodytus tokios priemonės, kokia ji buvo paskelbta, motyvus, reikės pasikliauti tais duomenimis, kurie tuo metu buvo pateikti. Be to, šioje byloje ECB pateikė daug papildomos informacijos apie neatidėliotinumą, su kuriuo, ECB teigimu, jis susidūrė, kaip aprašyta šios išvados 115, 116, 117, 135, 136 ir 137 punktuose.

170. Taigi tikrindamas OMT programos proporcingumą pasinaudosiu informacija, kuri buvo pateikta šioje byloje, tačiau noriu įspėti, kad jeigu programa būtų įgyvendinta, ir teisės aktas, kuriuo ji būtų išreikšta, ir jos įgyvendinimas turėtų atitikti šios išvados 166 ir 167 punktuose nurodytus motyvavimo reikalavimus.

–       Tinkamumo kriterijus

171. Grįžtant prie atskirų sudedamųjų proporcingumo principo dalių, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar tokia netradicinė priemonė kaip OMT programa yra objektyviai tinkama priemonė ja numatytiems pinigų politikos tikslams pasiekti. Taigi reikia patikrinti priemonės darną, atsižvelgiant į priemonių ir tikslų priežastinį ryšį(79).

172. Visos įstojusios į šią bylą šalys pripažino, kad paskelbus apie OMT programą smarkiai sumažėjo kai kurių valstybių narių obligacijų palūkanų normos. Šios pasekmės pakanka patvirtinti programos tinkamumą, nes jeigu vien jos paskelbimas sukelia tokį beveik skubų poveikį rinkose, tikėtina, kad OMT programos įgyvendinimas vienoje ar daugiau valstybių narių turės bent panašų poveikį. Akivaizdu, kad šis teiginys priklauso nuo įvairių nenumatytų atvejų, kurių dabar neįmanoma numatyti, tačiau iš pradžių OMT programos paskelbimo poveikis rodo priemonės veiksmingumą.

173. Vis dėlto akivaizdu, kad OMT programos paskelbimo poveikis negali būti vienintelis kriterijus, kuriuo remiantis reikia tikrinti priemonės tinkamumą, nes tai yra tik požymis, nors ir turintis tam tikrą reikšmę. Taigi būtina išsamiau išnagrinėti, kartu pripažįstant, kad ECB turi didelę diskreciją, ar OMT programos sudedamosios dalys yra objektyviai tinkamos joje numatytiems tikslams pasiekti.

174. Nors tiesioginis OMT programos tikslas yra sumažinti palūkanų normas, mokamas už konkrečių valstybių narių vyriausybės obligacijas, taikoma priemonė yra konkrečių euro zonos valstybių vyriausybės obligacijų pirkimas 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai nustatytomis sąlygomis. Nagrinėjamam pirkimui taikoma išsamios arba prevencinės finansinės paramos programos buvimo sąlyga, o ECB apsiriboja obligacijų pirkimu trumpesnėje pajamingumo kreivės dalyje, ypač kai obligacijų išpirkimo terminas yra 1–3 metai.

175. Vertinant objektyviai, manau, kad tokia programa kaip OMT, kuri sutelkta į vyriausybės obligacijų pirkimą, yra tinkama atitinkamų valstybių vyriausybės obligacijų palūkanų normoms sumažinti. To nepaneigė nė viena šioje byloje dalyvaujanti šalis. Minėtas sumažinimas leidžia atitinkamoms valstybėms bent šiek tiek normalizuoti finansus, todėl ECB gali įgyvendinti savo pinigų politiką didesnio tikrumo ir stabilumo sąlygomis. Ši išvada nereiškia, kad toks finansų normalizavimas nekelia grėsmių, ir tai bus išnagrinėta toliau. Tačiau tinkamumo sumetimais reikia išanalizuoti priemonių ir tikslo loginį suderinamumą ir, manau, šioje byloje tai buvo pasiekta.

176. Todėl manau, kad tokia OMT programa, kuri buvo paskelbta 2012 m. rugsėjo 6 d., yra tinkama priemonė ECB numatytiems tikslams pasiekti.

–       Būtinumo kriterijus

177. Nors šioje byloje nagrinėjama priemonė gali pasirodyti tinkama, vis dėlto taikytos priemonės gali būti perteklinės, palyginti su kitomis alternatyvomis, kurios būtų buvusios prieinamos institucijai akto autorei(80). Atsižvelgiant į tai reikia analizuoti, ar ECB ėmėsi OMT programoje numatytiems tikslams pasiekti griežtai būtinos priemonės.

178. Pirmiausia tai, kad OMT programa apima tik tuos atvejus, kai valstybė narė pasinaudojo finansinės paramos programa, leidžia manyti, kad priemonė yra ribota ir taikoma konkrečiais atvejais. OMT programa nėra priemonė, skirta bendrai įsikišti į antrinę vyriausybės obligacijų rinką bet kokiomis aplinkybėmis. Net jeigu pinigų politikos perdavimo kanalai būtų užblokuoti, OMT programą būtų galima aktyvuoti tik jeigu valstybei narei būtų taikoma makroekonominio koregavimo programa arba EFSF / ESM prevencinė programa. Ši aplinkybė jau smarkiai apriboja galimus atvejus, kai ECB imsis veiksmų antrinėje vyriausybės obligacijų rinkoje, ir tai atitinka aplinkybę, kad šioje byloje kalbama apie netradicinę pinigų politikos priemonę, kuri savaime yra išimtinė ir apribota konkrečių atvejų. Tai, kad ECB padarė OMT programos aktyvavimą priklausomą nuo ankstesnio finansinės paramos programos patvirtinimo, patvirtina išimtinį priemonės pobūdį, be to, lemia jos priklausymą (mano nuomone, pagrįstai) nuo padėties, kuri taip pat yra išimtinė.

179. Be to, iš bylos medžiagos aišku, kad OMT programos įgyvendinimas dėl jos pačios pobūdžio truks ribotą laiką. Kaip teisingai pažymėjo Prancūzijos Respublika, tokia programa kaip OMT gali būti tik trumpalaikė(81). Iš pranešimo spaudai ir iš ECB pastabų aišku, kad kilus poreikiui programa bus taikoma tiek laiko, kiek tai bus būtina, kad atitinkamos valstybės ar valstybių palūkanų normos sugrįžtų į tokį lygį, kuris laikomas įprastu rinkoje(82). OMT programos paskirtis yra ne vien sumažinti valstybės finansavimo išlaidas, bet sugrąžinti jas į tokį lygį, kuris atspindėtų šios valstybės ekonominę tikrovę. Pasiekus šį tikslą ir atblokavus perdavimo kanalus, OMT programos įgyvendinimas baigiasi, paisant griežtai būtino šios priemonės pobūdžio.

180.  Be to, tokiu kebliu atveju kaip šis bet koks aplinkybių, taigi ir išimtinio jų pobūdžio pasikeitimas, įgyja reikšmę. Šiuo atžvilgiu manau, kad ECB elgesys 2012 m. rugsėjo mėn. tiesiog paskelbiant techninius programos aspektus rodo padėties finansų rinkose vertinimą pagal būtinumo kriterijaus reikalavimus.

181. Galiausiai reikėtų paminėti BVerfG nurodytą galimybę, kad, aiškinant OMT programą pagal ES teisę, jai galėtų būti taikomos kitokios techninės charakteristikos, nei nurodytosios 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai, ir tai galėtų išsklaidyti minėto teismo abejones dėl priemonės galiojimo. Dabar reikėtų apsvarstyti šią galimybę taikant būtinumo kriterijų, nes esant kitų, mažiau ribojančių priemonių, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siūlo nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 100 punkte, būtų patvirtinta, kad OMT programa neatitinka minėto kriterijaus.

182. Vis dėlto man atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomos alternatyvos galėtų leisti rimtai suabejoti OMT programos veiksmingumu. Kaip paaiškino ECB ir Komisija, reikia pripažinti, kad ex ante nustačius vyriausybės obligacijų pirkimo kiekybinę ribą būtų smarkiai pakenkta poveikiui, kurio siekiama įsikišimu į antrinę rinką, ir tai galėtų lemti spekuliacinių sandorių sudarymą.

183. Be to, gali būti ir taip, kad, suteikus ECB privilegijuoto kreditoriaus statusą, būtų kvestionuojama kitų kreditorių padėtis ir netiesiogiai – poveikis obligacijų vertei antrinėje rinkoje. Kaip pažymėjo Komisija, tai, kad investuotojams yra patrauklūs (o ne atvirkščiai) atitinkamos valstybės skolos vertybiniai popieriai, taip pat padidintų šių obligacijų paklausą, taigi sumažėtų jų palūkanų norma. Pripažinimas, kad ECB neturi privilegijuoto kreditoriaus statuso, padeda veiksmingiau užtikrinti normalias vyriausybės obligacijų rinkos kainas, o tai savo ruožtu padeda užtikrinti jų likvidumą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu ir atitinkamai sumažinti patiriamą riziką.

184. Todėl manau, kad ECB nurodytų atsargumo priemonių pakanka patvirtinti išvadą, kad tokia OMT programa, kaip apibūdintoji minėtame pranešime spaudai, atitinka būtinumo kriterijų, nepaisant to, ar teisės aktas, kuriuo ši programa galiausiai būtų priimta, patvirtintų šią išvadą.

–       Proporcingumo kriterijus griežtąja prasme

185. Galiausiai reikia išanalizuoti, ar nagrinėjama priemone buvo tinkamai užtikrinta visų jos sudedamųjų dalių pusiausvyra – taip, kad ji nebūtų neproporcinga.

186. Taikant proporcingumo kriterijų griežtąja prasme, šiuo trečiuoju etapu reikia atlikti įvertinimą, šios bylos aplinkybėmis išanalizuojant, ar nagrinėjamos priemonės „nauda“ nusveria jos „sąnaudas“(83). Akivaizdu, kad tam reikia atlikti patikrą, per kurią būtina įvertinti naudą ir sąnaudas, ir padaryti tai tokiu būdu: viena vertus, OMT programa leidžia ECB įsikišti išimtinėmis aplinkybėmis siekiant atkurti pinigų politikos priemones ir taip užtikrinti savo įgaliojimų veiksmingumą; kita vertus, tai yra priemonė, dėl kurios ECB patiria finansinę, o kartu ir moralinę riziką, kurią lemia dirbtinis atitinkamos valstybės obligacijų vertės pakeitimas.

187. Dar kartą norėčiau priminti, kad šioje byloje atliekant proporcingumo kontrolę reikia pripažinti, kad ECB turi didelę diskreciją. Tai reiškia, ypač trečiuoju proporcingumo kontrolės etapu, kad vertinimas, kurį ECB turi atlikti tokiu atveju, kurį lemia OMT programa, suteikia jam didelę diskreciją, jeigu tik neatsiranda disbalansas, kuris yra akivaizdžiai neproporcingas.

188. Be to, reikia pažymėti, kad galutinį tokios programos kaip OMT programa proporcingumo vertinimą griežtąja prasme bus galima atlikti tik aktyvavus programą, visų pirma atsižvelgiant į galimą jos mastą. Toliau pateikiamos pastabos grindžiamos pranešime spaudai pateikta informacija apie programą.

189. Pagrindinės bylos ieškovai, kaip ir BVerfG, pabrėžė, kad dėl OMT programos įgyvendinimo ECB ir galiausiai valstybių narių mokesčių mokėtojai patiria per didelę riziką, kuri galiausiai net gali lemti institucijos nemokumą. Akivaizdu, kad tai yra didelė ir pernelyg didelę naštą užkraunanti kaina, kuri gali nusverti OMT programos naudą.

190. Kaip išsamiau paaiškino P. Gauweiler atstovas, OMT programos įgyvendinimas reikštų, kad ECB turėtų į savo balansą įtraukti labai daug abejotino kreditingumo vertybinių popierių, o jų neapmokėjus ECB taptų nemokus. Tad kadangi OMT programoje nenustatyta jokia obligacijų pirkimo riba, teigiama, kad ši hipotezė virsta tikru scenarijumi, ir tai patvirtina neproporcingą priemonės pobūdį.

191. Šiuo atžvilgiu ECB ir žodžiu, ir raštu pateiktose pastabose teigė, kad jo kišimuisi į antrinę vyriausybės obligacijų rinką bus taikomos kiekybinės ribos, nors jos nėra nustatomos iš anksto ar prieš tai įtvirtintos teisiškai. ECB teigimu, OMT programos negalima pristatyti kaip riboto pirkimo kanalo, antraip atsirastų spekuliacijų, kurios smarkiai pakenktų programos tikslui. Be to, jeigu ECB iš anksto paskelbtų tikslią pirkimo apimtį, priemonė taip pat prarastų savo potencialą. Todėl ECB nusprendė paskelbti, kad kiekybinės pirkimo ribos nebus iš anksto nustatytos, nors tai neturės poveikio tam, kad institucija turi viduje nusistačiusi savo kiekybines ribas, kurių dydžio negalima atskleisti dėl strateginių priežasčių, kuriomis iš esmės siekiama užtikrinti OMT programos veiksmingumą.

192. Vertindamas proporcingumą griežtąja prasme manau, kad jokios išankstinės kiekybinės ribos nebuvimas nėra ta aplinkybė, kurios savaime pakaktų laikyti priemonę neproporcinga.

193. Iš tikrųjų kiekvienas sandoris finansų rinkoje susijęs su rizika, kurią prisiima visi sandorio dalyviai. Finansų rinkų investuotojams siūloma grąža yra proporcinga prisiimamai rizikai, kuri paprastai susijusi su galimos investicijų sėkmės ar nesėkmės dydžiu. Vyriausybės obligacijų rinkoje, kaip ir bet kurioje kitoje finansų rinkoje, galioja ta pati logika. Visi investuotojai šioje rinkoje veikia žinodami, kad jų investicijų sėkmė gali priklausyti nuo atsitiktinių ir nenuspėjamų veiksnių.

194. Kaip yra žinoma, centriniai bankai kišasi į valstybės skolos vertybinių popierių rinkas, nes vyriausybės obligacijų pirkimas ar šių obligacijų perpirkimo susitarimai yra pinigų politikos priemonės, kuriomis kontroliuojama pinigų bazė. Kišdamiesi į šią rinką centriniai bankai visada prisiima tam tikrą riziką, ir valstybės narės ją taip pat prisiėmė, nusprendusios sukurti ECB.

195. Tuo remiantis, prieštaravimai dėl ECB prisiimtos per didelės rizikos būtų pagrįsti, jeigu ši institucija nupirktų tokį kiekį, dėl kurio neišvengiamai atsidurtų nemokumo padėtyje. Tačiau dėl priežasčių, kurias paaiškinsiu toliau, man neatrodo, kad OMT programa nulems tokią padėtį.

196. Pagal tai, kaip OMT programa yra sukurta, ECB tikrai tenka rizika, tačiau nebūtinai nemokumo rizika. Rizika neabejotinai yra, nes ECB pirks finansinių sunkumų patiriančios valstybės, kurios gebėjimui įvykdyti skolinius įsipareigojimus yra kilęs pavojus, vertybinius popierius. Akivaizdu, kad ECB prisiima riziką, pirkdamas obligacijas iš tokioje padėtyje atsidūrusios valstybės, tačiau manau, kad kokybės požiūriu ši rizika nesiskiria nuo kitų rizikos rūšių, kurias ECB gali prisiimti kitais atvejais, vykdydamas savo įprastą veiklą.

197. Plačiai pripažįstama, jog tai, kad valstybė patiria likvidumo sunkumų, nebūtinai reiškia, kad ji neapmokės savo skolos. Valstybė gali laikinai patirti likvidumo sunkumų ir kartu būti moki. Viena po kitos ėjusios devintojo ir dešimtojo dešimtmečio krizės tai patvirtina(84). Todėl tai, kad OMT programa yra skirta valstybės ar valstybių, kurioms taikoma finansinės paramos programa, obligacijoms, savaime nereiškia, kad šios valstybės nepadengs visos ar dalies savo skolos. Tai, kad tokiai valstybei ar valstybėms yra taikomos sąlygos, kuriomis siekiama pagerinti jų makroekonominę bazę, ir tai, kad šios valstybės yra integruotos į vidaus rinką Sąjungoje, grindžiamoje savo narių bendradarbiavimo ir lojalumo dvasia, veikiau gali patvirtinti, kad finansinės paramos programa atitinkamai valstybei padeda pakankamai, kad ji galėtų ateityje įvykdyti įsipareigojimus.

198. Be to, netiesioginis OMT programos tikslas atblokuoti pinigų politikos perdavimo mechanizmą pasiekiamas mažinant vyriausybės obligacijų palūkanų normas tiek, kad jų dydis atitiktų atitinkamos valstybės rinką ir makroekonominę padėtį. ECB yra daug kartų pareiškęs, kad OMT programos tikslas yra ne sumažinti vyriausybės obligacijų palūkanų normas tiek, kad jos susilygintų su kitų valstybių narių obligacijų palūkanų normomis, bet veikiau sumažinti jas tiek, kad šis lygis būtų laikomas atitinkančiu rinką ir makroekonominę padėtį ir tai savo ruožtu leistų ECB veiksmingai pasinaudoti pinigų politikos priemonėmis. Tai reiškia, kad būtent dėl OMT programos aktyvavimo galima daryti prielaidą, kad atitinkama valstybė galės leisti obligacijas tokiomis sąlygomis, kurios yra tinkamesnės jos finansams ir kurios taip padidins jos galimybes įvykdyti įsipareigojimus. Kitaip tariant, ECB įsikišdamas turėtų objektyviai padėti užtikrinti šios valstybės galimybę ateityje įvykdyti finansinius įsipareigojimus ir taip sumažinti riziką, kurią jis prisiima aktyvuodamas OMT.

199. Galiausiai objektyvių kiekybinių pirkimo apimties ribų buvimas patvirtintų ribotą rizikos mastą. Kaip pripažino pats ECB, šios ribos bus, jos neskelbiamos viešai dėl strateginių priežasčių, tačiau yra skirtos banko patiriamai rizikai sumažinti. Be to, ECB yra aiškiai nurodęs, kad jeigu pastebėtų, jog pernelyg išaugo valstybės narės, kuriai taikoma OMT programa, skolos dydis, jis sustabdytų programos vykdymą. Kitaip tariant, jeigu valstybė nuspręstų pasinaudoti galimybe, kurią jai suteikia ECB obligacijų pirkimas antrinėje rinkoje, ir sumažinti per didelę skolą, nors ir palankesnėmis sąlygomis nei prieš ECB įsikišimą, bankas neprisiimtų šios rizikos. Visa tai patvirtina, kad jeigu pačiam ECB grėstų nemokumas, OMT programos įgyvendinimas būtų nutrauktas. Kitaip tariant, ECB neprisiims rizikos, dėl kurios jam grėstų nemokumo pavojus.

200. Akivaizdu, kad šis vertinimas susijęs su galėjimu įgyvendinti OMT programą, tačiau manau, kad labai svarbu, jeigu būtų patvirtintas griežtas šios programos proporcingumas, kad atėjus laikui įgyvendinti programą ECB nurodytas rizikos ribojimas iš tikrųjų būtų įgyvendintas praktiškai.

201. Atsižvelgdamas į tai ir į nurodytus motyvus manau, kad paskelbdamas OMT programą ECB tinkamai įvertino naudą ir sąnaudas.

–       Tarpinė išvada

202. Apibendrinant ir atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pažymėtina, kad ECB nustatyta OMT programa, kaip yra aišku iš pranešime spaudai apibūdintų jos techninių aspektų, nepažeidžiamas proporcingumo principas. Todėl OMT programą galima laikyti teisėta su sąlyga, kad jeigu ji bus įgyvendinta, bus griežtai laikomasi motyvavimo ir proporcingumo reikalavimų.

c)      Atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą

203. Galiausiai atsakydamas į pirmąjį BVerfG pateiktą prejudicinį klausimą manau, kad OMT programa atitinka SESV 119 straipsnį ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalis, su sąlyga, kad jeigu programa bus įgyvendinama, ECB:

–        susilaikys nuo bet kokio tiesioginio kišimosi į finansinės paramos programas, su kuriomis OMT programa yra susijusi, ir

–        griežtai laikysis pareigos nurodyti motyvus ir proporcingumo principo reikalavimų.

B –    Antrasis prejudicinis klausimas. OMT programos atitiktis SESV 123 straipsnio 1 daliai (euro zonos valstybių piniginio finansavimo draudimas)

204. Antruoju klausimu BVerfG teiraujasi, ar OMT programa, leidžiant ECB antrinėje rinkoje pirkti valstybių euro zonos narių obligacijas, pažeidžiamas SESV 123 straipsnio 1 dalyje ECB ar nacionaliniams centriniams bankams nustatytas draudimas tiesiogiai iš valstybių narių pirkti skolos priemones.

205. BVerfG teigimu, nors OMT programa formaliai atitinka SESV 123 straipsnio 1 dalyje aiškiai suformuluotą sąlygą, susijusią tik su skolos priemonių pirkimu pirminėje rinkoje, vis dėlto, jo nuomone, programa minėtą draudimą galima apeiti, nes ECB įsikišimas antrinėje rinkoje, kaip ir pirkimas pirminėje rinkoje, faktiškai reiškia finansinės paramos priemonę pasitelkus pinigų politiką. Savo nuomonei pagrįsti BVerfG nurodo įvairias technines OMT programos ypatybes – teisių atsisakymą, įsipareigojimų neįvykdymo riziką, obligacijų laikymą iki išpirkimo termino, galimą pirkimo laiką ir pirkimo pirminėje rinkoje skatinimą. Visi šie požymiai aiškiai rodo poveikį apeiti SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą.

1.      Įstojusių į bylą šalių pozicija

206. Pateikdamos daugmaž tokius pačius argumentus pagrindinės bylos šalys teigia, kad OMT programa pažeidžiama SESV 123 straipsnio 1 dalis. Šiuo požiūriu jos sutinka su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonėmis, susijusiomis su tais konkrečiais programos aspektais, kurie patvirtina, kad programa apeinamas SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas.

207. R. Huber ypatingą nerimą kelia tai, kad dėl vyriausybės obligacijų pirkimo antrinėje rinkoje apeinamas SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, konkrečiai – paskutinėje šios nuostatos dalyje įtvirtintas draudimas. B. Bandulet nurodo, kad vykdydamas tokius pirkimus, kurie numatyti OMT programoje, ECB prisiima per didelę riziką, ir kartu kritikuoja to nulemtą nuostolių kolektyvizavimą, taip pažeidžiant Sutartis ir bendros finansinės atsakomybės nebuvimo principą.

208. J. H. von Stein taip pat teigia, kad programos poveikis yra apeiti draudimą, ir dar nurodo tokios priemonės kaip OMT poveikį Sąjungos rinkai. Jis teigia, kad masiškai perkant vyriausybės obligacijas būtų iškreipta konkurencija vidaus rinkoje, be to, pažeistas SESV 51 straipsnis ir 27 protokolas dėl vidaus rinkos ir konkurencijos.

209. Visos įstojusios į bylą valstybės, taip pat Komisija ir ECB teigia, kad OMT programa atitinka SESV 123 straipsnio 1 dalį, tvirtindami, kad Sutartyse yra aiškiai numatytas vyriausybės skolos priemonių pirkimas. Jie pažymi, kad SESV 123 straipsnio 1 dalyje vyriausybės skolos priemones draudžiama pirkti tik tiesiogiai iš valstybės narės, o ECBS ir ECB protokolo 18 straipsnio 1 dalyje ECB ir centriniai bankai yra aiškiai įgaliojami vykdyti tokio pobūdžio operacijas.

210. Tačiau kartu Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika ir Portugalijos Respublika, taip pat Komisija ir ECB pripažįsta, kad paskutiniame SESV 123 straipsnio 1 dalies sakinyje taip pat yra numatytas apėjimo draudimas, t. y. draudimas sudaryti sandorius, kurių poveikis toks pat kaip tiesioginio vyriausybės obligacijų pirkimo. Šį aiškinimą patvirtina Reglamentas Nr. 3603/93, konkrečiai – jo septinta konstatuojamoji dalis.

211. Šiuo atžvilgiu įvairios valstybės, pavyzdžiui, Lenkijos Respublika, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė, taip pat Komisija mano, kad ECB neapeitų SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo, jeigu būtų užtikrinta, kad atitinkamos valstybės išleista obligacija savo kainą pasiektų rinkos sąlygomis. Šiomis aplinkybėmis, jeigu tik priemone būtų siekiama pinigų politikos tikslo, SESV 123 straipsnio 1 dalis nebūtų pažeista.

212. Šiuo požiūriu įstojusios į šią bylą šalys, Komisija ir ECB nesutinka su tuo, kad dėl nurodytų OMT programos ypatybių ji būtų nesuderinama su SESV 123 straipsnio 1 dalimi. Tai, kaip šios techninės ypatybės yra apibūdintos pranešime spaudai, ir sprendimų, susijusių su OMT programa, projektai, kurios ECB parengė, tačiau dar nepriėmė, patvirtina ypatingą ECB rūpestį išvengti bet kokio SESV 123 straipsnio 1 daliai prieštaraujančio rinkos iškreipimo. Konkrečiai kaip į ECB taikytų atsargumo priemonių įrodymą atkreipiamas dėmesys į tai, kad skolos vertybinių popierių pirkimui taikomi pinigų politikos reikalavimai, į tai, kad nėra jokio išankstinio pranešimo, rodančio pirkimo laiką ar apimtį, į galimybę sustabdyti ar apriboti pirkimą atsižvelgiant į atitinkamos valstybės išleistų skolos vertybinių popierių apimtį, į ECB atsisakymą sutikti su skolos restruktūrizavimu ir į „embargo laikotarpį“ nuo išleidimo iki ECB pirkimo antrinėje rinkoje dienos.

213. Galiausiai Vokietijos Federacinė Respublika prašo Teisingumo Teismo išaiškinti SESV 123 straipsnio 1 dalį taip, kad šis išaiškinimas būtų suderinamas su valstybių narių konstituciniu savitumu. Atkreipusi dėmesį į šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo aplinkybes, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad SESV 123 straipsnio 1 dalies aiškinimas taip pat turi atitikti konstitucinius valstybių narių reikalavimus.

2.      Analizė

214. Laikydamasis panašaus požiūrio kaip ir atsakant į ankstesnį klausimą pirmiausia nagrinėsiu SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, atsižvelgdamas į platesnį jo kontekstą ekonominės ir pinigų sąjungos sistemoje. Tuomet išnagrinėsiu OMT programos suderinamumo su minėta nuostata klausimą, tačiau atskirai svarstysiu kiekvieną techninę ypatybę, kurią nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

a)      Valstybių narių piniginio finansavimo draudimas (SESV 123 straipsnio 1 dalis) ir ECB vykdomas vyriausybės obligacijų pirkimas

215. Ekonominė ir pinigų sąjunga Sąjungoje dabar reglamentuojama tam tikrais principais, susijusiais su jos tikslais ir ribomis, kurie kartu išreiškia jos „konstitucinį pagrindą“. Dėl šių principų reikšmės jie aiškiai įtvirtinti Sutartyse, paverčiant juos privalomais ir neliečiamais institucijoms ir valstybėms narėms, ir jie gali būti pakeisti tik taikant įprastą Sutarties keitimo procedūrą. Nors iš šių tikslų dėmesį reikia atkreipti į įgaliojimus palaikyti kainų stabilumą ir pasiekti finansų stabilumą (SESV 127 straipsnio 1 dalis ir SESV 282 straipsnis), reikšmingiausi apribojimai yra draudimas prisiimti valstybių narių įsipareigojimus (SESV 125 straipsnis) ir valstybių narių piniginio finansavimo draudimas (SESV 123 straipsnis).

216. Šiuo atveju kalbama apie antrąjį iš šių draudimų, tačiau akivaizdu, kad jį galima tiksliai suvokti tik atsižvelgus į jo kilmę, sistemą, į kurią jis įeina, ir tikslus, kuriais jis yra grindžiamas. Tai trumpai išanalizuosiu toliau, kartu remdamasis vertinimais, kuriuos Teisingumo Teismas ir generalinis advokatas (EU:C:2012:675) jau pateikė dėl SESV 123 straipsnio Sprendime Pringle (EU:C:2012:756).

217. Mastrichto sutarties, kurioje pirmą kartą buvo įtvirtintas dabartinis SESV 123 straipsnis (anksčiau – Europos bendrijos steigimo sutarčių 104 straipsnis), parengiamieji darbai rodo, kad vienas iš pagrindinių rūpesčių, kilusių derybininkams, atsakingiems už ekonominės ir pinigų sąjungos institucinės sistemos kūrimą, buvo išlaikyti patikimą biudžeto drausmę, kuri nepakenktų sklandžiam bendros valiutos veikimui(85). Valstybių narių su rizikingais viešaisiais finansais buvimo galimybė buvo laikoma sunkiai suderinama su stabiliu euro zonos augimu ar ECB prieinamomis ribotomis pinigų politikos priemonėmis. Kadangi euro zonos valstybės perdavė savo įgaliojimus pinigų politikos srityje bendrai institucijai, tačiau kartu išlaikė savo įgaliojimus ekonomikos srityje, buvo neišvengiamai būtina užtikrinti priemones, reikalingas užtikrinti griežtą euro zonos valstybių finansų valdymą(86). Dėl šio rūpesčio atsirado SESV 126 straipsnyje įtvirtintos biudžeto drausmės taisyklės, pagal kurias valstybėms narėms yra taikomi nustatyti biudžeto deficito tikslai, taip pat SESV 125 ir 123 straipsniuose nustatyti draudimai, kuriais atitinkamai valstybėms, ECB arba valstybių centriniams bankams draudžiama finansuoti kitas valstybes nares.

218. Taigi SESV 123 straipsnyje atspindėtas labai aktualus ekonominės ir pinigų sąjungos institucinės sistemos kūrėjų rūpestis, todėl pirminėje teisėje buvo nuspręsta nustatyti kategorišką bet kokios valstybių finansavimo formos, kuri galėtų pakenkti Sutartyse nustatytiems fiskalinės drausmės tikslams, draudimą. Viena iš šių draudžiamų finansavimo formų yra vadinamasis „piniginis finansavimas“, kai centrinis bankas (institucija, įgaliota leisti pinigus) perka valstybės skolos vertybinius popierius. Aišku, kad ši finansavimo forma gali pakenkti šios valstybės gebėjimui vidutinės trukmės ar ilguoju laikotarpiu įvykdyti finansinius įsipareigojimus ir kartu ji gali būti reikšmingas kainų infliacijos šaltinis. Kadangi bendra ekonominė ir pinigų politika suponuoja valstybių su sveikais viešaisiais finansais buvimą ir politiką, kurią įgyvendinant pirmenybė teikiama kainų stabilumo palaikymui, akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis piniginio finansavimo mechanizmas smarkiai kenkia šiems tikslams.

219. Dėl to, kas nurodyta pirma, esu linkęs manyti, kad piniginio finansavimo draudimu Sąjungos lygmeniu, kaip Teisingumo Teismas jau yra nurodęs Sprendime Pringle, kalbėdamas apie SESV 125 straipsnį, prisidedama prie to, „kad Sąjunga pasiektų aukštesnio tikslo, t. y. pinigų sąjungos finansinio stabilumo palaikymo“(87). Galiausiai nagrinėjamas draudimas įgyja ekonominę ir pinigų sąjungą reglamentuojančios konstitucinės sistemos pagrindinės taisyklės statusą, o jos išimtis reikia aiškinti siaurai.

220. Be to, sisteminis SESV 123 straipsnio aiškinimas patvirtina ne tik principo, kuriuo grindžiamas draudimas, svarbą, bet ir ribojamąjį jo pobūdį. Priešingai nei SESV 125 straipsnis, kuriame valstybėms narėms draudžiama būti „atsakingoms“ arba „prisiimti“ kitos valstybės narės įsipareigojimus, SESV 123 straipsnis suformuluotas griežčiau. Šį abiejų nuostatų kontrastą Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Pringle(88), kuriame patvirtintas valstybių narių tarpusavio kreditavimo priemonių suderinamumas su SESV 125 straipsniu, tačiau ši veikla yra aiškiai draudžiama SESV 123 straipsnyje, nes jame atmetamas bet koks „lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos kredito galimybės“.

221. Tačiau aiškinant SESV 123 straipsnį sistemiškai draudimo taikymo sritis taip pat tampa labai sąlyginė. Tai, kaip bus paaiškinta toliau, susiję su ypatingu sandoriams numatytu vertinimu, kai ECB ir valstybių narių centriniai bankai perka valstybių narių vyriausybės obligacijas.

222. Vyriausybės obligacijų emisija yra vienas iš pagrindinių valstybei prieinamų finansavimo šaltinių. Asmuo, kuris įsigyja vyriausybės obligacijas iš jas išleidusios valstybės, iš esmės tiesiogiai arba netiesiogiai finansuoja šią valstybę ir daro tai už atlygį, todėl šis teisinis sandoris tampa savotiška paskola. Vyriausybės obligacijos turėtojas turi teisę reikalauti, kad obligaciją išleidusi valstybė išpirktų obligaciją ir taip virsta valstybės kreditoriumi. Valstybė išleidžia obligaciją su emisijos metu nustatyta palūkanų norma, atsižvelgiant į pasiūlą ir paklausą. Todėl abiejų šalių – valstybės emitentės ir vyriausybės obligacijos pirkėjo sudaryto sandorio struktūra tokia pati kaip paskolos suteikimo. Visa tai pakankamai paaiškina, kodėl SESV 123 straipsnio 1 dalyje yra tokia paskutinė nuostata, pagal kurią taip pat draudžiama „Europos Centriniam Bankui ar nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai iš [valstybių narių] pirkti skolos priemones“.

223. Iš pradžių minėta nuostatos dalis buvo įtraukta galutiniu Mastrichto sutarties rengimo etapu(89) ir jos įtraukimą galima suprasti tik atsižvelgus į ECBS ir ECB statuto 18 straipsnio 1 dalį. Kaip paaiškinta pirma, pagal šią statuto nuostatą ECB ir centriniai bankai įgaliojami veikti finansų rinkose, kai perka ir parduoda tiesiogiai arba pagal perpirkimo sutartis, taip pat skolina ir skolinasi reikalavimus bei kitas parduotinas priemones. Šio pobūdžio operacijos yra esminės ir iš esmės ECBS siekia jomis kontroliuoti euro zonos pinigų bazę, įtraukiant operacijas, susijusias su vyriausybės obligacijų pirkimu antrinėje rinkoje(90).

224. Todėl, ir kaip ECB patvirtino atsakydamas į per posėdį iškeltus klausimus, SESV 123 straipsnio 1 dalies paskutinę sakinio dalį reikia aiškinti kartu su ECBS ir ECB statuto 18 straipsnio 1 dalimi, nes tik taip galima teisiškai apibrėžti tradicinę pinigų politikos priemonę, kurią sudaro vyriausybės obligacijų pirkimas antrinėje rinkoje. Be SESV 123 straipsnio 1 dalies, ECBS ir ECB statuto 18 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti kaip draudžiančią sandorius su vyriausybės obligacijomis antrinėje rinkoje, ir taip Eurosistema netektų esminės priemonės įprastai įgyvendinti pinigų politiką.

225. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirma, ir į SESV 123 straipsnio svarbą, atrodo aišku, kad ECB nepakaktų tiktai nusipirkti vyriausybės obligacijų antrinėje rinkoje siekiant išvengti šios nuostatos draudimo. Priešingai, manau, kad aiškinant SESV 123 straipsnį reikėtų ypač susitelkti į priemonės esmę. Šis požiūris, kurio Teisingumo Teismas dažnai laikosi aiškindamas Sutarčių nuostatas, taip pat turėtų būti taikomas SESV 123 straipsnio atveju, ir tai pripažino visos įstojusios į šią bylą valstybės narės, Komisija ir pats ECB.

226. Šis rūpestis taip pat atspindėtas išvestinėje teisėje, konkrečiai – Reglamente Nr. 3603/93, kuris priimtas prieš įsteigiant ECB ir kuriame aiškiai paminėtas draudimas apeiti atitinkamos nuostatos taisyklę. Reglamento Nr. 3603/93 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad valstybės narės privalo imtis atitinkamų priemonių, visų pirma skirtų užtikrinti, kad „pirkimas antrinėje rinkoje [nepažeistų] minėtame straipsnyje iškelto tikslo“(91).

227. Todėl laikausi nuomonės, kad SESV 123 straipsnio 1 dalyje ne tik draudžiamas tiesioginis pirkimas pirminėje rinkoje, bet ir ECB ir nacionaliniams centriniams bankams neleidžiama vykdyti operacijų antrinėje rinkoje, kurių poveikis yra minėto draudimo apėjimas. Kitaip tariant, operacijos antrinėje rinkoje Sutartyje nedraudžiamos, tačiau joje reikalaujama, kad kišdamasis į šią rinką ECB tai darytų taikydamas pakankamas garantijas, kurios užtikrintų, kad jo įsikišimas nepažeistų piniginio finansavimo draudimo.

228. Atsižvelgiant į tai, dabar reikėtų įvertinti, ar OMT programa, pagal kurią ECB imasi veiksmų antrinėje vyriausybės obligacijų rinkoje, nepaisant to, kad laikomasi SESV 123 straipsnio 1 dalies raidės, yra priemonė, kuria vengiama šioje nuostatoje įtvirtinto draudimo.

b)      OMT programa ir jos suderinamumas su SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu

229. Pirmiausia, prieš nagrinėjant OMT programą konkrečiai atsižvelgiant į SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybių narių piniginio finansavimo draudimą, norėčiau paaiškinti, jog šis atsakymas grindžiamas prielaida, kad, kaip jau pasiūliau atsakydamas į pirmąjį klausimą, bet kada įgyvendinant OMT programą bus griežtai laikomasi proporcingumo principo. Mano toliau pateiktus svarstymus reikia suprasti tik remiantis šiuo pagrindu.

230. Kaip jau nurodžiau, BVerfG, taip pat ieškovai pagrindinėje byloje laikosi nuomonės, kad OMT programa pažeidžiama SESV 123 straipsnio 1 dalis, nes ja apeinamas šioje nuostatoje įtvirtintas draudimas. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo technines ypatybes, kurios, jo vertinimu, patvirtina tokią išvadą. Savo ruožtu įstojusios į šią bylą valstybės, Komisija ir ECB, remdamiesi tomis pačiomis techninėmis ypatybėmis, nesutinka su tokiu BVerfG vertinimu.

231. Kaip paaiškės toliau, BVerfG abejonės yra grindžiamos konkrečiu 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešimo spaudai aiškinimu. ECB atmetė šį aiškinimą ir pateikė savo argumentų įrodymus. Jo nuomone, šios techninės savybės turi veikti kaip tam tikros garantijos, skirtos neleisti apeiti SESV 123 straipsnio.

232. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, atskirai išanalizuosiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas ypatybes.

i)      Teisių atsisakymas ir pari passu statusas

233. Visiškas ar dalinis reikalavimų, susijusių su valstybės, kuriai taikoma OMT programa, vyriausybės obligacijomis atsisakymas yra pirmas požymis, kuris, BVerfG teigimu, galėtų lemti programos prieštaravimą SESV 123 straipsnio 1 daliai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, taip pat daugelio pagrindinės bylos ieškovų nuomone, kadangi ECB ir centriniai bankai nėra privilegijuoti kreditoriai (pari passu) ir gali būti įpareigoti sutikti su visišku arba daliniu atsisakymu pagal restruktūrizavimo sutartį(92), priemonė tampa netiesioginiu valstybės skolininkės finansavimo įrankiu.

234. Nemanau, kad šis argumentas įtikinamas. Pirmiausia nereikia pamiršti, kad visiško ar dalinio atsisakymo rizika yra susijusi su būsimu ar hipotetiniu valstybės skolininkės skolos restruktūrizavimo atveju ir nėra, taip sakant, neatsiejamas OMT programos elementas. Kaip jau paaiškinau šios išvados 194 ir 195 punktuose, rizikos prisiėmimas yra būdingas centrinio banko veiklai, todėl net toks įvykis, kurį apibūdino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vien dėl savo atsiradimo galimybės negali virsti būtina programos įgyvendinimo pasekme.

235. Be to, ECB raštu pateiktose pastabose yra nurodęs, kad jis visada balsuos prieš visišką ar dalinį savo reikalavimų atsisakymą, jeigu restruktūrizavimas vykdomas pagal CAC sąlygas. Kitaip tariant, ECB aktyviai neprisidės prie restruktūrizavimo, tačiau sieks, kad būtų įvykdyta visa obligacijos suteikiama reikalavimo teisė. Tai, kad ECB aktyviai veikia siekdamas išlaikyti visą savo reikalavimą, patvirtina, kad jis savo elgesiu siekia ne suteikti valstybei skolininkei finansinę naudą, o užtikrinti, kad ši valstybė įvykdytų prisiimtą įsipareigojimą.

236. Galiausiai manau, jog reikėtų pažymėti, kad ECB, kaip neprivilegijuoto kreditoriaus, vykdomas valstybės narės skolos vertybinių popierių pirkimas neišvengiamai šiek tiek iškreips rinką, tačiau man tai atrodo priimtina atsižvelgiant į SESV 123 straipsnio 1 dalies draudimą. Priešingai, kaip buvo paaiškinta šios išvados 183 punkte, pirkimai, vykdomi būnant privilegijuotu kreditoriumi, turi atgrasomąjį poveikį kitiems investuotojams, nes jie siunčia žinią, kad reikšmingam kreditoriui – šiuo atveju centriniam bankui – išieškojimo metu bus suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgu, o tai paveiks obligacijų paklausą. Todėl manau, kad pari passu sąlygos gali būti laikomos priemone, skirta užtikrinti, kad ECB kuo mažiau keistų įprastą rinkos veikimą, o tai galiausiai yra dar viena SESV 123 straipsnio 1 dalies laikymosi garantija.

237. Todėl manau, jog tai, kad hipotetiniu valstybės narės skolos restruktūrizavimo atveju ECB dėl OMT programos aktyvavimo gali būti priverstas atsisakyti visų arba dalies reikalavimų, susijusių su obligacijomis, nereiškia, kad ši programa prilygsta SESV 123 straipsnio 1 dalies neatitinkančiai piniginio finansavimo priemonei.

ii)    Įsipareigojimų neįvykdymo rizika

238. BVerfG taip pat pažymi, kad dėl žemo kredito reitingo (kurį tam tikru mastu galima numatyti) vyriausybės obligacijų pirkimo ECB patiria per didelę įsipareigojimų neįvykdymo riziką, todėl šis pirkimas yra nesuderinamas su SESV 123 straipsnio 1 dalimi. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats pripažįsta, kad rizikos prisiėmimas yra būdingas Centrinio Banko veiklai, jis mano, kad pagal Sutartis neleidžiama prisiimti didelių nuostolių rizikos.

239. Dar kartą nurodau argumentus, pateiktus šios išvados 193–198 punktuose, kuriuose išsamiau nagrinėjau ECB rizikos prisiėmimą. Mano nuomone, šie argumentai gali būti visiškai pritaikyti šiam aspektui, nes, kaip jau pažymėta, vien dėl galimybės, kurios visiškai iš principo negalima atmesti, kad ECB taps nemokus ar valstybė narė neįvykdys įsipareigojimų, rizika netampa tikrove. Tai, kad vyriausybės obligacijų pirkimo programa kelia riziką ECB, kaip galima būtų tikėtis, yra būdinga tokio tipo operacijoms, todėl abejoti teisėtumu reikia tik jeigu techninės programos sąlygos ar paskesnis konkretus jų įgyvendinimas patvirtina, kad ECB tikrai susidūrė su įsipareigojimų neįvykdymo atveju.

240. Iš tikrųjų techninės OMT programos ypatybės nerodo, kad ECB gali atsidurti tokioje bent kiek įmanomoje numatyti padėtyje, kurią apibūdino BVerfG. Reikėtų priminti, kad pagrindinis OMT programos tikslas yra stabilizuoti nustatytoms vyriausybės obligacijoms taikomas palūkanų normas ir galiausiai atkurti pinigų politikos priemones. Tačiau tarpinis tikslas (atitinkamos valstybės finansavimo išlaidų sumažinimas) savaime padeda šiai valstybei atgauti savo gebėjimą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu vykdyti įsipareigojimus. OMT programos taikymo aplinkybėmis siekiama šią riziką pašalinti arba bent sumažinti. Kaip jau pažymėjau šios išvados 198 punkte, tai, kad OMT programoje paskelbti sandoriai, vertinami kartu, leidžia patvirtinti ECB ketinimą apsaugoti nuo daugiau ar mažiau neracionalių procesų, dėl kurių atsiranda ar gerokai padidėja rizika, ar jų neleisti, patvirtina, kad tokia priemone, kaip nagrinėjamąja šioje byloje, nėra apeinamas SESV 123 straipsnyje nustatytas draudimas.

241. Apibendrindamas manau, kad minėtas ECB ketinimas buvo pakankamai įrodytas, kad galima būtų daryti išvadą, jog vyriausybės obligacijų, netgi jeigu jų kredito reitingas yra žemas, pirkimas, dėl kurio ECB gali patirti santykinę įsipareigojimų neįvykdymo riziką, apibūdintomis aplinkybėmis savaime neprieštarauja SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatytam piniginio finansavimo draudimui.

iii) Obligacijų laikymas iki išpirkimo termino

242. BVerfG taip pat teigia, kad vyriausybės obligacijų laikymas iki išpirkimo termino gali prieštarauti SESV 123 straipsnio 1 daliai, nes taip antrinėje rinkoje ima cirkuliuoti mažiau obligacijų ir sutrikdoma įprasta jų rinkoje kotiruojamų kainų raida.

243. Tikrai, kaip teigė BVerfG, jeigu ECB įsigytų vyriausybės obligacijas įsipareigodamas išlaikyti jas iki išpirkimo termino, taip būtų smarkiai iškraipyta šių obligacijų antrinė rinka. Antrinėje vyriausybės obligacijų rinkoje tektų susidurti su investuotoju ECB, kuriam priklausytų didelis rinkoje necirkuliuojančių obligacijų portfelis, nepaisant šių obligacijų rinkoje kotiruojamos kainos raidos.

244. Atsakydamas ECB pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai niekur nenurodyta, kad pagal OMT programą nupirktos vyriausybės obligacijos bus išlaikytos iki jų išpirkimo termino(93).

245. ECB pateikti argumentai man atrodo įtikinami. Taip yra ne tik todėl, kad Bankas pripažino neketinantis laikyti obligacijų iki jų išpirkimo termino, bet ir todėl, kad yra neginčijama, jog taip buvo daroma ankstesnėse programose, kurias taikydamas ECB veikė antrinėje vyriausybės obligacijų rinkoje(94). Logiška, kad taip ir turėtų būti, nes ECB paaiškino, kad intervencinės priemonės, kurių imamasi antrinėje rinkoje, turi būti pakankamai lanksčios, kad ECB galėtų įgyvendinti OMT programą ir kartu vykdyti sandorius, dėl kurių neatsirastų nuostolių ir kurie pernelyg neiškreiptų rinkos. Mano nuomone, lankstumas, kurį ECB ketina taikyti, kaip apibūdinta sprendimo projekte, atitinka minėtus reikalavimus. Be to, tai, kad OMT programa susijusi tik su sandoriais perkant obligacijas, kurių išpirkimo terminas yra 1–3 metai, patvirtina, jog ECB ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų nuostolių rizikos ir rinkos iškreipimo.

246. Galiausiai yra aišku, kad tokioje OMT programoje, kuri yra mums žinoma, nėra nieko, kas leistų manyti, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai ar programos įgyvendinimo atveju būtų nustatytas aiškus įpareigojimas išlaikyti vyriausybės obligacijas iki išpirkimo termino. Taigi BVerfG šiuo atžvilgiu išreikštos abejonės neturi pagrindo.

iv)    Įsigijimo laikas

247. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, jog tai, kad ECB perka vyriausybės obligacijas antrinėje rinkoje dideliu mastu ir praėjus nedaug laiko nuo jų išleidimo, turi panašų poveikį kaip ir tiesioginis pirkimas pirminėje rinkoje, ir kad tai prieštarauja SESV 123 straipsnio 1 daliai.

248. Turbūt reikia pripažinti, kad pirkimas antrinėje rinkoje netrukus po obligacijų išleidimo pirminėje rinkoje galėtų visiškai panaikinti skirtumą tarp abiejų rinkų, nors formaliai ir būtų perkama antrinėje rinkoje. Šios galimybės negalima visiškai atmesti, nes, kaip buvo paaiškinta įvairiose žodžiu ir raštu šioje byloje pateiktose pastabose, sandoris antrinėje rinkoje faktiškai gali įvykti praėjus kelioms sekundėms nuo tiesioginio įsigijimo iš valstybės emitentės.

249. ECB primygtinai pabrėžė, kad BVerfG nuogąstavimas nepagrįstas, nes sandoriams pagal OMT programą bus taikomas vadinamasis „embargo laikotarpis“, dėl kurio Eurosistema nevykdys jokio sandorio, kol nuo emisijos nepraeis nustatytas dienų skaičius, nors jis nebus skelbiamas iš anksto. Šis laikotarpis leis susiformuoti atitinkamų obligacijų rinkos kainai. ECB imsis veiksmų ne iš karto po emisijos, o keliomis dienomis vėliau, jau susiformavus rinkos kainai.

250. Mano supratimu, BVerfG pateiktas prieštaravimas nėra nepagrįstas, atsižvelgiant į B. Bandulet argumentą, kad sandoriai gali būti vykdomi beveik tuo pačiu laiku. Tokie veiksmai pratiškai reikštų SESV 123 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo apėjimą, su kuo, atrodo, sutinka ir pats ECB, nes jis daug kartų kartojo, kad anksčiau nėra vykdęs tokių pirkimų ir kad nevykdys jų pagal OMT programą(95).

251. Tačiau pranešime spaudai nėra nieko, kas leistų daryti išvadą, kad konkretaus „embargo laikotarpio“ bus laikomasi.

252. Mano nuomone, taikant galimą OMT programą, norint laikytis SESV 123 straipsnio 1 dalies, būtina užtikrinti realią galimybę susiformuoti atitinkamų vyriausybės obligacijų rinkos kainai (net ir esant ypatingoms šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms) taip, kad būtų išlaikytas realus skirtumas tarp obligacijų pirkimo pirminėje ir antrinėje rinkose.

253. Tačiau galiausiai vertėtų pažymėti, kad „embargo laikotarpio“ nėra būtina iš anksto tiksliai nustatyti ir paskelbti. Kita vertus, kaip teisingai paaiškino ECB, nors būtina vengti pernelyg trumpo laikotarpio, kuris prieštarautų SESV 123 straipsnio 1 daliai, taip pat yra būtina vengti pernelyg ilgo laikotarpio, dėl kurio OMT programos veiksmingumas gerokai sumažėtų. Atrodo priimtina suteikti ECB didelę diskreciją tiksliai nustatyti šiuos laikotarpius, jeigu tik juos nustačius iš tikrųjų būtų suteikta galimybė obligacijų kainai iš esmės atitikti rinkos vertę.

254. Todėl laikausi nuomonės, jog tam, kad OMT programa būtų suderinama su SESV 123 straipsnio 1 dalimi, ji turi būti įgyvendinama taip, kad galėtų susiformuoti atitinkamų vyriausybės obligacijų rinkos kaina.

v)      Skatinimas pirkti naujai išleistas obligacijas

255. Galiausiai BVerfG pažymi, jog paskelbimas, kad OMT programa bus taikoma konkrečiu atveju, paskatins pirkti pirminėje rinkoje, ir dėl to ECB, prisiimdamas su tuo susijusią riziką, pavirs „paskutiniu skolintoju“.

256. ECB, kaip ir Komisija, teigia, kad šis vertinimas grindžiamas klaidinga prielaida, nes pagal jį manoma, kad prieš ECB pradedant pirkti obligacijas apie tai bus viešai paskelbta. 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai nenurodyta, kad ECB elgsis būtent taip; kaip tik yra priešingai, nes išankstinis, išsamus paskelbimas nurodant tikslų momentą, kada šie pirkimai bus vykdomi, smarkiai pakenktų OMT programos tikslams.

257. Galiu sutikti su ECB ir Komisijos išreikšta pozicija. 2012 m. rugsėjo 6 d. spaudos pranešime nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad ECB iš anksto išsamiai praneš apie konkrečios jo ketinamos įgyvendinti programos ypatybes ar tikslų momentą, nuo kurio jis pradės savo operacijas. Priešingai, ankstesnė su panašiomis programomis susijusi ECB praktika, taip pat sprendimo projekto dėl OMT programos dalis, susijusi su „embargo laikotarpiais“, rodo, kad Bankas, imdamasis veiksmų antrinėje rinkoje, elgsis ypač atsargiai, kad išvengtų spekuliacijų, kurios smarkiai pakenktų OMT programos veiksmingumui.

258. Su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prieštaravimu būtų galima sutikti, jeigu ECB iš tiesų įgyvendintų išsamaus viešo pranešimo strategiją, kuri dėl ankstesnio ECB pranešimo konkrečiu metu išprovokuotų nedelsiamus rinkos pokyčius. Mano nuomone, sunku patikėti, kad šitaip būtų elgiamasi, ir tai patvirtina ankstesnė ECB praktika.

259. Vis dėlto, atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikėtų dar kartą pažymėti, kad jeigu OMT programos taikymas kaip nors skatina investuotojus įsigyti vyriausybės obligacijas pirminėje rinkoje, tai, atsižvelgiant į pačias OMT programos ypatybes, yra beveik neišvengiama pasekmė. Nors tiesioginis OMT programos tikslas yra sumažinti nustatytų valstybių narių palūkanų normą iki normalaus lygio, aišku, siekiant netiesioginio jos tikslo atblokuoti pinigų politikos perdavimo kanalus, akivaizdu, kad tokio padėties normalizavimo prielaida yra padidėjusi paklausa pirminėje rinkoje. Todėl paskata pirkti yra praktiškai neatsiejama nuo OMT programos.

260. Taigi labai svarbu, kad šis poveikis ūkio subjektams atitiktų OMT programos tikslą, jeigu ji būtų įgyvendinta, tad vėl tenka kalbėti apie svarbą laikytis proporcingumo principo, taip pat nagrinėjamo draudimo požiūriu.

261. Todėl manau, kad, remiantis 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešimu spaudai, nėra pakankamai informacijos, leidžiančios manyti, kad aktyvavus OMT programą dėl šio aktyvavimo ar programos paskelbimo būtų neproporcingai paskatinta pirkti vyriausybės obligacijas pirminėje rinkoje.

3.      Atsakymas į antrąjį prejudicinį klausimą

262. Apibendrindamas ir atsakydamas į BVerfG pateiktą antrąjį prejudicinį klausimą manau, kad OMT programa atitinka SESV 123 straipsnio 1 dalį, jeigu tik jos įgyvendinimo atveju tai bus daroma tokiu laiku, kuris leistų faktiškai susiformuoti vyriausybės obligacijų rinkos kainai.

VII – Išvada

263. Todėl siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverfassungsgericht pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai paskelbta Europos Centrinio Banko Outright Monetary Transactions (OMT) programa yra suderinama su SESV 119 straipsniu ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalimis, jeigu tik šios programos įgyvendinimo atveju Europos Centrinis Bankas:

–        susilaikys nuo bet kokio tiesioginio kišimosi į finansinės paramos programas, su kuriomis OMT programa yra susijusi,

–        griežtai laikysis pareigos nurodyti motyvus ir proporcingumo principo keliamų reikalavimų.

2.      OMT programa yra suderinama su SESV 123 straipsnio 1 dalimi, jeigu tik jos įgyvendinimo atveju tai bus daroma tokiu laiku, kuris leistų faktiškai susiformuoti vyriausybės obligacijų rinkos kainai.


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 – Sprendimas 126, 286, p. 303 ir 304.


3 – Iš tiesų M. Draghi kalba skambėjo taip: „kai kalbama apie euro trapumą ir didėjantį euro trapumą, taip pat apie euro krizę, labai dažnai ne euro zonos valstybės narės arba jų vadovai nepakankamai įvertina politinio kapitalo, kuris yra investuojamas į eurą, dydį.


4 – 17–32 punktai.


5 – BVerfGE, 89, 155 (1992).


6 – 123 BVerfGE 267 (2009).


7 – 2 BvR 2661/06.


8 – Kaip pavyzdį pakanka nurodyti argumentus, skirtus paaiškinti, kodėl „konstitucinio savitumo“ sąvokos pagal nacionalinę teisę negalima prilyginti ESS 4 straipsnio 2 dalies sąvokai „nacionalinis savitumas“ (nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 29 punktas).


9 – Žr. teisėjų Lübbe‑Wolff ir Gerhardt atskirąsias nuomones dėl sprendimo pateikti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Visų pirma žr. teisėjos G. Lübbe‑Wolff argumentus (28 punktas) ir teisėjo M. Gerhardt argumentus (14–18 punktai).


10 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 25 punktas.


11 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 26 ir 27 punktai.


12 – Šiuo klausimu taip pat žr. minėtos teisėjos G. Lübbe‑Wolff atskirosios nuomonės 11 punkte pateiktą argumentą.


13 – Teisingumo Teismas yra daug kartų nurodęs, kad prejudicinio sprendimo procedūra negali būti naudojama kaip konsultacinių nuomonių teikimo procedūra. Pagal teismų praktiką prašymas priimti prejudicinį sprendimą grindžiamas ne tuo, kad jis suteikia galimybę teikti konsultacines nuomones bendrais ar hipotetiniais klausimais, o tuo, kad jis yra būtinas norint veiksmingai išspręsti ginčą, susijusį su Sąjungos teise (žr., be kita ko, Sprendimą Djabali (C‑314/96, EU:C:1998:104, 19 punktas); Sprendimą Alabaster (C‑147/02, EU:C:2004:192, 54 punktas) ir Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 42 punktas).


14 – Be kitų, žr. P. Craig „The ECJ and ultra vires action: A conceptual analysis (2011) 48 Common Market Law Review“; M. Kumm „Who Is the Final Arbiter of Constitutionality in Europe?“, Common Market Law Review (1999), 36; F.‑X. Millet „L’Union européenne et l’identité constitutionnelle des États membres“, LGDJ, Paryžius, 2013; M. Payandeh „Constitutional review of EU law after Honeywell: Contextualizing the relationship between the German Constitutional Court and the EU Court of Justice“, (2011) 48 Common Market Law Review.


15 – Be šios išvados 5–7 išnašose nurodytų BVerfG sprendimų, žr. 2006 m. liepos 27 d. ir 2011 m. birželio 9 d. Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimus (sprendimai Nr. 2006‑540 DC ir Nr. 2011‑631); 2004 m. gruodžio 13 d. Ispanijos Konstitucinio Teismo pareiškimą 1/2004; Italijos Konstitucinio Teismo sprendimus 183/1973 ir 168/1991; 1998 m. balandžio 6 d. Danijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą (I 361/1997); 2005 m. gegužės 11 d. Lenkijos Konstitucinio Teismo sprendimą (K 18/04) arba 2014 m. sausio 22 d. Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo sprendimą ([2014] UKSC 3).


16 – C. Sunstein „One Case at a Time. Judicial Minimalism on the Supreme Court“, Harvard University Press, Kembridžas, 2001.


17–      Šiuo klausimu žr. G. Martinico „Preliminary Reference and Constitutional Courts: Are You in the Mood for Dialogue?“ in F. Fontanelli, G. Martinico ir P. Carrozza „Shaping Rule of Law through Dialogue: International and Supranational Experiences“, Europa Law Publishing, Groningen, 2010; R. Alonso García „Justicia Constitucional y Unión Europea“, 2 leid., Thomson‑Civitas, Madridas, 2014; J. Ukrow „Von Luxemburg lernen heißt Integrationsgrenzen bestimmen. Anmerkungen zur Vorlage‑Entscheidung des Bundesverfassungsgerichts vom 14. Januar 2014“, Zeitschrift für Europarechtliche Studien, 2014, p. 122; F. Mayer „Multilevel Constitutional Jurisdiction“, in A. Bogdandy ir J. Bast (red.) „Principles of European Constitutional Law“, 2 leid., Hart‑Beck‑Nomos, 2010; ir J. Komárek „The Place of Constitutional Courts in the EU“, (2013) 9 European Constitutional Law Review.


18 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 24 punkte nurodytą BVerfG praktiką.


19 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 33 punktas.


20 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 28 punktas ir jame nurodomas „konstitucinis savitumas“.


21 – Tai yra pažodinė Sprendimo Honeywell formuluotė, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė savo nutarties 24 punkte.


22 – Sprendimo Honeywell 61 punktas.


23 – Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir jo vaidmens Sąjungos teismų sistemoje žr. R. Lecourt „L’Europe des suges“, Bruylant, Briuselis, 2008 ir D. Ruiz‑Jarabo Colomer „La Justicia de la Unión Europea“, Thomson‑Civitas, Madridas, 2011.


24 – Italijos vyriausybės rašytinių pastabų 5–12 punktai.


25 – Žr. A. Funke „Virtuelle verfassungsgerichtliche Kontrolle von EU‑Rechtsakten: der Schlussstein?: Anmerkung zu BVerfGE 126, 286 (Honeywell bzw. Mangold‑Urteil EuGH), Zeitschrift für Gesetzgebung“, 26, Nr. 2, 2011, p. 172. Taip pat žr. S. Hobe „Abkehr von Solange? – Die Entscheidungen des Bundesverfassungsgerichts zur Vorratsdatenspeicherung und zu Honeywell, paskelbta M. Sachs ir H. Siekmann „Der grundrechtsgeprägte Verfassungsstaat Festschrift für Klaus Stern zum 80. Geburtstag“ Duncker & Humblot, Berlynas, 2012, p. 753.


26 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 26 punktas.


27 – BVerfG teigimu, „ribinėse“ Sąjungos kompetencijos viršijimo bylose vieno ir kito teismo požiūris gali „nevisiškai“ sutapti, nes, viena vertus, valstybės narės tebėra „Sutarčių šeimininkės“ ir, kita vertus, Sąjungos teisė neužima tokios pat padėties (aukštesnė galia ar taikymo pirmenybė) kaip federalinės valstybės teisė Länder teisės atžvilgiu (viršenybė).


28 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 27 punktas.


29 – Žr. A. Pizzorusso „Il patrimonio costituzionale europio“, Il Mulino, Bolonija, 2012, IV ir V skyriai.


30 – Žr. P. Häberle „Europäische Verfassungslehre“, kur cituojamas A. Vosskuhle „Der Europäische Verfassungsgerichtsverbund“, 6 leid., Nomos, Baden‑Badenas, 2009, 478 ir paskesni puslapiai.


31 – Žr. 35 teisininkų grupės iniciatyvą, kuria, reaguojant į tai, kad 2009 m. birželio 30 d. sprendime nebuvo nurodytas bendradarbiavimo santykis, siūloma į BVerfG įstatymą įtraukti nuostatą. Šis pasiūlymas skelbiamas www.europa-union-de/fileadmin/files_eud/Appell_Vorlagepflicht_BVerfG.pdf.


32 – Šiuo klausimu žr. R. Streinz „Der Kontrollvorbehalt des BVerfG gegenüber dem EuGH nach dem Lissabon‑Urteil und dem Honeywell‑Beschluss“, M. Sachs ir H. Siekmann „Der grundrechtsgeprägte <…>, op. cit., p. 978.


33 – Tai Vokietijos vyriausybė pareiškė raštu ir žodžiu pateikdama pastabas šioje byloje, pabrėždama, kad šioje byloje Teisingumo Teismas turi aiškinti taip, kad būtų išvengta valstybių narių konstitucinės tvarkos ir ES teisės esminių sudedamųjų dalių konflikto.


34 – Dėl sąlygos, susijusios su pagarba nacionaliniam savitumui (ESS 4 straipsnio 2 dalis) poveikio atsižvelgiant į galimą BVerfG prašymą priimti prejudicinį sprendimą nėra vienos nuomonės (žr. H.‑G. Dederer „Die Grenzen des Vorrechts des Unionsrechts“, Juristen Zeitung, 7/2014). Šiuo klausimu žr. Komisijos siūlymą dėl prevencinio europinės kontrolės sistemos išplėtimo, galbūt pateikiant dar vieną prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jeigu (o tai mažai tikėtina) BVerfG, net jei Teisingumo Teismas savo atsakymu patvirtintų Sąjungos akto teisėtumą, nuspręstų pripažinti šio akto ultra vires pobūdį (Komisijos pastabų 37 punktas).


35 – Šiuo klausimu BVerfG mano (Sprendimo Honeywell 66 punktas), kad atliekant ultra vires kontrolę turėtų būti apsaugotas integracijos principas ir kad ši kontrolė, kaip jis pats teigia, turėtų būti atliekama „apdairiai“ (zurückhaltend). Be to, dėl Teisingumo Teismo pasitelkiamų aiškinimo metodų savito pobūdžio pats nacionalinis teismas neturėtų šių Teisingumo Teismo metodų pakeisti savais aiškinimo metodais. Taip nacionalinis teismas pareiškia, jog Teisingumo Teismas galėtų pagrįstai „tikėtis“, kad galimi netikslumai gali būti toleruojami iki tam tikro laipsnio (Anspruch auf Fehlertoleranz).


36 – Žr., be kita ko, Sprendimą Portland‑Cement‑Fabriken /Komisija (8/66–11/66, EU:C:1967:7, 91 punktas); Sprendimą Sucrimex /Komisija (133/79, EU:C:1980:104, 12–19 punktai) ir Sprendimą Gauff /Komisija (182/80, C:1982:78, 18 punktas).


37 – Sprendimas Friesland Coberco Dairy Foods (11/05, EU:C:2006:312, 38–41 punktai).


38 – Žr. 36 išnašoje minėtą teismo praktiką.


39 – Žr. Sprendimą Grimaldi (322/88, EU:C:1989:646, 8 ir 9 punktai) ir Sprendimą Deutsche Shell (188/91, EU:C:1993:24, 18 punktas).


40 – 22/70, EU:C:1971:32.


41 – Ten pat, 42 punktas.


42 – Ten pat, 53 punktas.


43 – Ten pat, 54 punktas.


44 – C‑366/88, EU:C:1990:348.


45 – Ten pat, 10 punktas.


46 – Žr. A. S. Binder, M. Ehrmann, M. Fratzscher, J. de Hann, D.‑J. Jansen „Central Bank Communication and Monetary Policy. A Survey of Theory and Evidence“ ir M. Woodford „Fedspeak: Does It Matter How Central Bankers Explain Themselves?“ Kolumbijos universitetas, 2013 m. balandžio mėn.


47 – Dabartinės Jungtinių Valstijų Federalinio Rezervo pirmininkės J. Yellen nuomone, „pinigų politikos poveikis iš esmės priklauso nuo to, kad visuomenė gautų informaciją apie tai, kokia politika bus vykdoma ateinančiais mėnesiais ar metais“. Kalba, pasakyta per Society of American Business Editors and Writers 50th Anniversary Conference, Washington D.C., skelbiama adresu http://www.federalreserve.gov/newsevents/speech/yellen20130404a.htm.


48 – Europos Centrinis Bankas „Europos pinigų politika“, Frankfurtas, 2011, 94 ir paskesni puslapiai.


49 – C‑370/12, EU:C:2012:756.


50 – SESV 119 straipsnio 2 dalis, 127 straipsnio 1 dalis, 282 straipsnio 2 dalis ir ECBS bei ECB statuto 2 straipsnio ir 3 straipsnio 3.3 punktas.


51 – Visų pirma žr. 1989 m. balandžio 17 d. pranešimo dėl Europos bendrijos ekonominės ir pinigų politikos sąjungos, geriau žinomą kaip Deloro pranešimas, 32 punktą.


52 – Be kita ko, žr. K. Dyson ir K. Featherstone „The Road to Maastricht. Negotiating Economic and Monetary Union“, Oxford University Press, Oksfordas, 1999, 378 ir paskesni puslapiai; H. Ungerer „A Concise History of European Monetary Integration. From EPU to EMU“, Quorum Books, Vestportas‑Londonas, 1997, 209 ir paskesni puslapiai; ir J. Viebig „Der Vertrag von Maasricht. Die Positionen Deutschlands und Frankreichs zur Europäischen Wirtschafts‑ und Währungsunion“, Schaffer Poeschel, 1999, 150 ir paskesni puslapiai.


53 – SESV 282 straipsnio 3 dalis: „Europos Centrinis Bankas yra juridinis asmuo. Tik jis turi išimtinę teisę leisti euro emisiją. Jis yra nepriklausomas naudodamasis savo įgaliojimais ir valdydamas savo finansus. Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai bei valstybių narių vyriausybės pripažįsta šią nepriklausomybę“.


54 – P. De Grauwe „Economics of Monetary Union“, 10‑asis leid., Oxford University Press, Oksfordas, 2014, p. 156–159.


55 – Žr. R. Sparve „Central bank Independence under European Union and other international standards“, skelbiama leidinyje „Legal Aspects of the European System of Central Banks. Liber Amicorum Paolo Zamboni Garavelli“, ECB, Frankfurtas prie Maino, 2005.


56 – Ten pat.


57 – Dėl ECB nepriklausomumo ir jo ribų visų pirma žr. C. Zilioli ir M. Selmayr „The European Central Bank: An Independent Specialized Organization of Community Law“, Common Market Law Review, Nr. 37, 3, 2000, 591 ir paskesni puslapiai; I. Dernedde „Autonomie der Europäische Zentralbank. Im Spannungsfeld zwischen demokratischer Legitimation der Europäischen Union und Währungsstabilität“, Dr. Kovac, Hamburgas, 2002, o lyginamuoju aspektu žr. F. Amtenbrink „The Democratic Accountability of Central Banks. A Comparative Study of the European Central Bank“, Hart, Oksfordas‑Portlandas, 1999.


58 – Žr., nors skirtingose pinigų politikos srityse, sprendimus Sison /Taryba (C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 32–34 punktai), Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt. (C‑127/07, EU:C:2008:278, 57 punktas) ir Vodafone ir kt. (C‑58/08, EU:C:2010:321, 52 punktas).


59 – Šiuo atžvilgiu žr. J.‑V. Louis „L’Union européenne et sa monnaie“, Commentaire J. Mégret, 3‑iasis leid., Université de l’Université de Bruxelles, Briuselis, 2009, p. 211; P. Craig „EMU, the European Central Bank and Judicial Review“, skelbiama leidinyje P. Beaumont ir N. Walker (red.) „Legal Framework of the Single European Currency“, Hart, Oksfordas‑Portlandas, 1999, p. 97–114; ir A. Malatesta „La Banca Centrale Europea“, Giuffrè, Milanas, 2003, 183 ir paskesni puslapiai.


60 – „Procesas, per kurį pinigų politikos sprendimai paveikia ekonomiką apskritai ir kainų lygį konkrečiai, vadinamas pinigų politikos perdavimo mechanizmu“, „ECB pinigų politika“, ECB, Frankfurtas prie Maino, 2011, p. 62. Šiuo atžvilgiu žr. I. Angeloni, A. Kashyap ir B. Mojon (red.) „Monetary Policy Transmission in the Euro Area“, Cambridge University Press, Kembridžas, 2003; ir M. Suardi „Monetary Policy Transmission in EMU“, skelbiama leidinyje M. Buti ir A. Sapir „EMU and Economic Policy in Europe. The Challenge of the Early Years“, E. Elgar, Čeltnamas‑Nortamptonas, 2002.


61 – „Pinigų politikos signalų perdavimas realiam ekonomikos sektoriui susijęs su atskirais ekonomikos subjektų mechanizmais ir veiksmais įvairiais proceso etapais. Todėl dažnai reikia daug laiko, kad pinigų politikos priemonės paveiktų kainų raidą. Be to, įvairių padarinių mastas ir intensyvumas gali skirtis atsižvelgiant į ekonominę padėtį, todėl yra sunku nuspėti tikslų poveikį. Kartu centriniai bankai paprastai susiduria su ilgu, įvairiu ir neapibrėžtu delsimu įgyvendinant pinigų politiką“, ECB pinigų politika, ECB, Frankfurtas prie Maino, 2011, p. 62 ir 63. Taip pat žr. I. Angeloni, A. Kashyap ir B. Mojon (red.), op. cit.


62 – Šiuo klausimu žr. P. Cour‑Thimann ir B. Winkler „The ECB’s Non‑Standard Monetary Policy Measures. The Role of Institutional Factors and Financial Structure“, Oxford Review of Economic Policy, 2012, 28, 72 ir paskesni puslapiai.


63 – Žr. palyginimą, pateiktą M. Lenza, H. Pill ir L. Reichlin „Monetary Policy in Exceptional Times“, Economic Policy, 2010, p. 62 ir J. García‑Andrade „El Sistema Monetario en una Unión Europea de Derecho“, M. A. Salvador Armendáriz (red.) „Regulación bancaria: transformaciones y Estado de Derecho“, Aranzadi, Cizur Menor, 2014.


64 – Anksčiau ECB yra taikęs įvairias netradicines priemones, pavyzdžiui, fiksuotųjų palūkanų likvidumo injekciją, taikant visišką paskirstymą, kaip garantija priimto turto sąrašo išplėtimą, ilgiau trunkančią likvidumo injekciją arba konkrečių skolos vertybinių popierių pirkimą. Dėl šių priemonių žr. A. Hinarejos „The Euro Area Crisis in Constitutional Perspective“, Oxford University Press, Oksfordas, 2014, 3 skyrius, 3.1 punktas.


65 – Sprendimas Pringle (EU:C:2012:756, 55 punktas).


66 – Sprendimas Pringle (EU:C:2012:756, 56 punktas) ir generalinės advokatės J. Kokott išvados 85 punktas.


67 – Generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Pringle 142 ir 143 punktai.


68 – Sprendimo Pringle (EU:C:2012:756) 135 punkte nurodyta, kad „laikantis šios disciplinos prisidedama prie to, kad Sąjunga pasiektų aukštesnį tikslą, t. y. pinigų sąjungos finansinio stabilumo palaikymo“.


69 – Kaip Komisija pažymi savo rašytinėse pastabose, 2012 m. rugsėjo ir spalio mėn. ECB mėnesiniuose biuleteniuose ne kartą patvirtinama, kad galutinis OMT programos tikslas yra atkurti pinigų politikos perdavimo kanalus.


70 – Kiek sąlygos, taikomos perkant obligacijas, gali nesutapti su EFSF / ESM nustatytomis sąlygomis, teigiama, kad programa veiks kaip lygiagreti „gelbėjimo priemonė“. Taigi, mano supratimu, abi abejones galima nagrinėti kartu.


71 – Pagal P. Krugman ir R. Wells, sąvoka „moralinė rizika“ (moral hazard) reiškia tai, kaip asmenys, priimdami sprendimus, yra pasirengę prisiimti didesnę riziką, jeigu atsakomybė už galimus neigiamus jų veiksmų padarinius tektų ne jiems patiems, o trečiajam asmeniui. Šiuo klausimu išsamiau žr. P. Krugman ir R. Wells „Microeconomics“, 3‑iasis leid., Worth Publishers, 2012.


72 – Konkrečiai žr. ESM steigimo sutarties 4 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnio 3 dalį ir 5 straipsnio g punktą, 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1, 3 ir 7 dalis ir 14 straipsnio 6 dalį.


73 – Dėl ECB institucinio vaidmens gelbėjimo programose žr. T. Beukers „The new ECB and its relationship with the eurozone Member States: Between central bank independence and central bank intervention“, (2013) 50 Common Market Law Review, 6 leidimas, 1588 ir paskesni puslapiai.


74 – Žr. ESM sutarties 13 straipsnio 3 ir 7 dalis.


75 – Pavyzdžiui, žr. bendrąsias finansinės paramos susitarimų sąlygas, kurias ESM direktorių valdyba patvirtino 2012 m. lapkričio 22 d. (skelbiamos adresu www.esm.europa.eu), pabrėžiančias ECB priežiūros vaidmenį finansinės paramos programose (konkrečiai žr. 3.3.2, 3.4.2, 5.3.4, 5.12.1, 6.2.6, 9.6, 9.8.2 ir 12.2 straipsnius).


76 – Iš tiesų aiškinant ESM sutartį pažodžiui toks kišimasis būtų galimas. ESM sutarties 13 ir 14 straipsniuose vartojami žodžiai „kartu su ECB“ leistų ECB imtis įvairiausių veiksmų įgyvendinant finansinės paramos programą, įskaitant siūlomus „pasyvius“ veiksmus.


77 – Pagal Teisingumo Teismo praktiką Sutartyje numatyta pareiga nurodyti motyvus „reiškia atsižvelgimą ne tik į formalius motyvus, bet ir galimybės suteikimą savo teises ginančioms šalims, kontrolę atliekančiam Teisingumo Teismui ir valstybėms narėms, taip pat visiems suinteresuotiesiems asmenims sužinoti aplinkybes, kuriomis [institucija] taikė Sutartį“. Žr., be kita ko, Sprendimą Vokietija /Komisija (24/62, EU:C:1963:14, p. 143) ir Sprendimą DIR International Film ir kt. / Komisija (C‑164/98 P, EU:C:2000:48, 33 punktas).


78 – ECB pirmininko M. Draghi pareiškimas 2012 m. rugsėjo 6 d. spaudos konferencijoje, skelbiamas adresu http://www.ecb.europa.eu/press/pressconf/2012/html/is120906.en.html.


79 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą National Panasonic /Komisija (136/79, EU:C:1980:169, 28–30 punktai) ir Sprendimą Roquette Frères (C‑94/00, EU:C:2002:603, 77 punktas).


80 – Žr., be kita ko, Sprendimą Fedesa ir kt. (C‑331/88, EU:C:1990:391, 13 punktas) ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimą Nyderlandai /Komisija (C‑180/00, EU:C:2005:451, 103 punktas).


81 – Prancūzijos Respublikos rašytinės pastabos, kuriose kalbama apie „tikslinį ir laikiną“ (ciblée et provisoire) OMT programos pobūdį (40 punktas).


82 – 2012 m. rugsėjo 6 d. pranešime spaudai, kuriame kalbama apie su finansinės paramos programomis siejamą sąlygiškumą kaip „būtiną sąlygą“, atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendimą dėl OMT programos valdančioji taryba priims „visiškai savo nuožiūra“, tačiau „pagal savo pinigų politikos įgaliojimus“.


83 – Žr. T. Tridimas „The General Principles of EU Law“, 2‑asis leid., 2010, Oxford University Press, Oksfordas, 2010, 3 skyrius.


84 – Šiuo atžvilgiu žr. O. Sunkel ir S. Griffith‑Jones „Debt and Development Crises in Latin America: The End of An Illusion“, Oxford University Press, Oksfordas, 1989.


85 – Žr. 51 išnašoje minėtą Deloro pranešimą, visų pirma jo 30 punktą.


86 – Žr. H. Siekmann „Law and Economics of Monetary Union“, T. Eger ir H.‑B. Schäfer „Research Handboo, on the Economics of European Union Law“, E. Elgar, Čeltnamas‑Nortamptonas, 2012, 370 ir paskesni puslapiai.


87 – Sprendimas Pringle (EU:C:2012:756, 135 punktas).


88 – Ten pat, 132 punktas.


89 – Plg. siūlytą tuometinio Sutarties, kuria iš dalies keičiama Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, siekiant įsteigti ekonominę ir pinigų sąjungą, projekto (Europos Bendrijų biuletenis, papildymas 2/91) 104a straipsnio 1 dalies a punkto tekstą su galutiniu šios nuostatos tekstu, kuris sutampa su šiuo metu galiojančiu SESV 123 straipsnio tekstu. Dėl derybų, kurioms pasibaigus patvirtinta dabartinė SESV 123 straipsnio redakcija, žr. M. Conthe „El Tratado de la Unión Europea: la Unión Económica y Monetaria“, VVAA „España y el Tratado de la Unión Europea. Una aproximación al Tratado elaborada por el equipo negociador en las Conferencias Intergubernamentales sobre la Unión Política y la Unión Económica y Monetaria“, Colex, 1994, p. 295–297.


90 – Dėl atviros rinkos operacijų, leidžiamų pagal statuto 18 straipsnio 1 dalį, žr. 2011 m. rugsėjo 20 d. ECB gaires dėl Eurosistemos pinigų politikos priemonių ir procedūrų (nauja redakcija) (BCE/2011/14).


91 – Reglamento Nr. 3603/93 1 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje priduriama, kad „bet kurios kitos formos kredito galimybės“ taip pat apima „bet kokį valstybinio sektoriaus įsipareigojimų finansavimą per trečiąsias šalis“.


92 – Pagal bendrų veiksmų sąlygas (Collective Action Clauses, CAC), numatomas restruktūrizavimo atveju, restruktūrizavimą turi patvirtinti kreditorių dauguma. Dėl CAC sąlygų ir ECB vaidmens žr. C. Hofmann „Enfranchisement and Disenfranchisement in Collective Action Clauses“, K.‑A. Bauer, A. Cahn ir S. Kenadjian (red.) „Collective Action Clauses and the Reestructuring of Sovereign Debt“, Institute for Law and Finance Series, De Gruyter, 2013, 56 ir paskesni puslapiai.


93 – ECB teigimu, pareiga išlaikyti obligacijas iki išpirkimo termino ne tik nenustatyta; kaip tik sprendimo dėl OMT projekte aiškiai numatyta ECB galimybė parduoti obligacijas anksčiau.


94 – ECB teigimu, taip yra vertybinių popierių rinkos programos (Securities Market Programme, SMP) atveju, pagal kurią vertybiniai popieriai nebūtinai laikomi iki termino dienos.


95 – Raštu pateiktose pastabose ECB nurodė, kad SMP programoje, kuri yra ankstesnė už OMT programą, taip pat buvo numatytas embargo laikotarpis.