BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. gegužės 22 d.(*)

„Mokslo tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa – Rekomendacija 2003/361/EB – Komisijos patvirtinimo komisijos sprendimas dėl kvalifikavimo kaip labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių – Prašymas atlikti peržiūrą pagal Sprendimo 2012/838/ES, Euratomas priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktus – Administracinio skundo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento (EB) Nr. 58/2003 22 straipsnį, nebuvimas – Teisė į gynybą – Gero administravimo principas – Teisinis saugumas – Teisėti lūkesčiai – Res judicata galia – Labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo kriterijai Sąjungos politikos kryptyse – „Įmonės“ sąvoka – „Ekonominės veiklos“ sąvoka – Nepriklausomumo kriterijus – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑604/15

European Road Transport Telematics Implementation Coordination Organisation – Intelligent Transport Systems & Services Europe (Ertico –ITS Europe), įsteigta Briuselyje, (Belgija), atstovaujama advokatų M. Wellinger ir K. T’Syen,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą R. Lyal ir M. Clausen, vėliau R. Lyal ir A. Kyratsou,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2012 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimo 2012/838/ES, Euratomas dėl netiesioginių veiksmų, remiamų dotacija pagal Europos bendrijos moksl[o] tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintąją bendrąją programą ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) branduolinių moksl[o] tyrimų ir mokymo veiklos septintąją bendrąją programą, dalyvių egzistavimo ir teisinio statuso, taip pat jų veiklos ir finansinio pajėgumo nuoseklaus tikrinimo taisyklių priėmimo (OL L 359, 2012, p. 45) priedo 1.2.7 punkte nurodytos patvirtinimo komisijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, kiek jame padaryta išvada, jog ieškovė negali būti kvalifikuojama kaip labai maža, maža arba vidutinė įmonė, kaip tai suprantama pagal 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendaciją 2003/361/EB dėl labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžties (OL L 124, 2003, p. 36),

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai L. Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín ir I. Reine (pranešėja),

posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. spalio 4 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė, 1991 m. įsteigta European Road Transport Telematics Implementation Coordination Organisation – Intelligent Transport Systems & Services Europe (Ertico – ITS Europe), yra pagal Belgijos teisę veikianti ribotos atsakomybė kooperatinė bendrovė. Ji teikia daugiasektorinę platformą privatiems ir viešiesiems subjektams, veikiantiems išmaniųjų transporto sistemų ir paslaugų sektoriuje. Remiantis jos įstatais, jos tikslas yra skatinti, remti ir padėti koordinuoti pažangios transporto telematikos diegimą į transporto infrastruktūrą Europoje.

2        Nuo 2006 m. gruodžio 31 d. ieškovė laikoma labai maža, maža ar vidutine įmone (toliau – MVĮ), kaip tai suprantama pagal 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendaciją 2003/361/EB dėl labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžties (OL L 124, 2003, p. 36). Šis statusas jai leido ilgus metus naudotis papildomomis Europos Sąjungos subsidijomis, be kita ko, pagal Europos bendrijos moksl[o] tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintąją bendrąją programą (2007–2013) (toliau – 7-oji BP).

3        2013 m. gruodžio mėn. atlikdama esamų mokslo tyrimų programų dalyvių MVĮ statuso peržiūrą Mokslo tyrimų vykdomoji įstaiga (REA), kaip dalyvių MVĮ statuso patvirtinimo tarnyba, paprašė ieškovės informacijos, kuria remiantis būtų galima patvirtinti, kad ji gali toliau naudotis MVĮ statusu. Po susirašinėjimo elektroniniais laiškais 2014 m. sausio 27 d. REA nusprendė, kad ieškovė negali būti laikoma MVĮ.

4        2014 m. vasario 7 d. elektroniniu laišku ieškovė užginčijo REA poziciją ir pridėjo dvi teisines nuomones, kurias parengė nepriklausomi išorės advokatai.

5        2014 m. vasario 24 d. elektroniniu laišku REA informavo ieškovę, kad ji gali prašyti peržiūrėti 2014 m. sausio 27 d. sprendimą patvirtinimo komisijoje pagal 2012 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimo 2012/838/ES dėl netiesioginių veiksmų, remiamų dotacija pagal Europos bendrijos moksl[o] tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintąją bendrąją programą ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) branduolinių moksl[o] tyrimų ir mokymo veiklos septintąją bendrąją programą, dalyvių egzistavimo ir teisinio statuso, taip pat jų veiklos ir finansinio pajėgumo nuoseklaus tikrinimo taisyklių priėmimo (OL L 359, 2012, p. 45) priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktus (toliau – patvirtinimo komisija).

6        2014 m. vasario 25 d. elektroniniu laišku ieškovė paprašė REA peržiūrėti bylą patvirtinimo komisijoje.

7        2014 m. balandžio 15 d. REA informavo ieškovę apie patvirtinimo komisijos sprendimą patvirtinti 2014 m. sausio 27 d. sprendimą (toliau – pirmasis neigiamas sprendimas).

8        2014 m. birželio 23 d. ieškovė pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme dėl pirmojo neigiamo sprendimo, kuriam suteiktas bylos numeris T‑499/14. Šis ieškinys buvo nukreiptas prieš Europos Komisiją ir patvirtinimo komisiją.

9        2014 m. lapkričio 18 d. REA informavo ieškovę apie patvirtinimo komisijos sprendimą atšaukti pirmąjį neigiamą sprendimą, kol bus priimtas naujas sprendimas dėl jos MVĮ statuso. Šis atšaukimas grindžiamas tuo, kad pirmajame neigiamame sprendime nebuvo aiškiai atsakyta į argumentus, kuriuos ieškovė išdėstė 2014 m. vasario 7 d. elektroniniame laiške. Paskelbus apie šį atšaukimą, Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškinys byloje T‑499/14 neteko dalyko, ir 2015 m. balandžio 30 d. Nutartimi Ertico – Its Europe / Komisija (T‑499/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:285) nutarė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl šio ieškinio.

10      2015 m. rugpjūčio 18 d. patvirtinimo komisija priėmė naują sprendimą (toliau – ginčijamas sprendimas), jame, remdamasi pakeistais argumentais, palyginti su pirmajame neigiamame sprendime išdėstytais argumentais, padarė išvadą, kad ieškovė negali naudotis MVĮ statusu.

 Procesas ir šalių reikalavimai

11      2015 m. spalio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

12      2016 m. vasario 5 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atsiliepimą į ieškinį.

13      2016 m. balandžio 18 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dubliką.

14      2016 m. birželio 15 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu, iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, ši byla buvo paskirta naujam teisėjui pranešėjui.

15      2016 m. birželio 15 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė tripliką.

16      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į ketvirtąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

17      2016 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. liepos 25 d. Bendrasis Teismas pagal procedūros reglamento 89 straipsnį pateikė Komisijai klausimus raštu ir taip pritaikė proceso organizavimo priemones. Komisija į juos atsakė per nustatytą terminą.

18      2017 m. sausio 27 d. Bendrasis Teismas taip pat pateikė klausimą raštu ieškovei ir taip pritaikė proceso organizavimo priemonę. Ieškovė į jį atsakė per nustatytą terminą.

19      2017 m. liepos 25 d. sprendimu Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį, nepaisydamas to, kad šalys nepateikė tokio prašymo.

20      2017 m. spalio 4 d. vykusiame posėdyje išklausytos bylos šalių kalbos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

21      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

23      Ieškiniui pagrįsti ieškovė nurodo aštuonis pagrindus, iš jų pirmasis yra dėl 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 58/2003, nustatančio vykdomųjų įstaigų, kurioms pavedamos tam tikros Bendrijos programų valdymo užduotys, įstatus (OL L 11, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 235) 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimo, antrasis – dėl to paties 22 straipsnio ir teisės į gynybą bei gero administravimo principo pažeidimo, trečiasis – dėl teisinio saugumo, gero administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir res judicata principų pažeidimo, ketvirtasis – dėl Rekomendacijos 2003/361 pažeidimo, penktasis – dėl Rekomendacijos 2003/361 ir teisinio saugumo bei gero administravimo principų, įskaitant nešališkumo reikalavimą, pažeidimo, šeštasis – dėl Rekomendacijos 2003/361 netinkamo taikymo, septintasis – dėl palankiausio vertinimo principo pažeidimo ir aštuntasis – dėl prieštaringo ir nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo.

24      Reikia pažymėti, kad pirmuoju reikalavimu Komisija prašo pripažinti ieškinį nepriimtinu. Tačiau remiantis atsiliepimu į ieškinį darytina išvada, kad pirmasis reikalavimas susijęs tik su ieškovės pateikto pirmojo pagrindo dėl panaikinimo vertinimu. Todėl analizuojant šį pagrindą reikia priimti sprendimą dėl šio klausimo.

 Dėl pirmojo pagrindo dėl Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimo

 Šalių argumentai

25      Ieškovė teigia, kad, remiantis Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, kuri aiškiai cituojama Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose, Komisija turėjo du mėnesius sprendimui priimti, skaičiuojant nuo prašymo peržiūrėti patvirtinimo tarnybų sprendimą pateikimo datos. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. vasario 25 d. ieškovė prašymą dėl peržiūros pateikė per patvirtinimo komisiją, Komisija, ieškovės teigimu, sprendimą priimti privalėjo ne vėliau kaip 2014 m. balandžio 25 d. Tačiau Komisija ginčijamą sprendimą priėmė praėjus daugiau nei metams nuo šios datos, todėl nesilaikė nustatyto termino. Be to, tai, kad Komisija nepateikė atsakymo per nustatytą dviejų mėnesių terminą, nereiškia, kad buvo priimtas numanomas sprendimas atmesti ieškovės prašymą, nes 2014 m. balandžio 15 d. patvirtinimo komisija priėmė pirmąjį neigiamą sprendimą, kurį vėliau atšaukė.

26      Ieškovė nurodo, kad Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose bei Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje kalbama apie vieną ir tą pačią kontrolės procedūrą. Be to, 2014 m. vasario 24 d. elektroniniame laiške REA paminėjo tik Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose nurodytą skundą ir nieko nepasakė apie skundą pagal Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnį, todėl buvo nuspręsta, kad tai nėra skirtingi skundai.

27      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

28      Siekiant išnagrinėti įtariamą Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio pažeidimą, visų pirma reikia patikrinti, ar ši nuostata taikoma šioje byloje, o Komisija tai neigia. Todėl reikia išnagrinėti, ar Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose bei Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje kalbama apie vieną ir tą pačią kontrolės procedūrą, kaip teigia ieškovė. Jei tai būtų skirtingos procedūros, reiktų nustatyti, ar ieškovės prašymui peržiūrėti patvirtinimo komisijoje tikrai taikoma Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje nustatyta procedūra.

29      Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 punkto 2 dalyje iš tiesų yra išnaša, kurioje pasakyta, kad dėl vykdomosios įstaigos veiksmų teisėtumo gali būti kreiptasi į Komisiją pagal Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnį. Vis dėlto šios paprastos nuorodos į tokį skundą negalima savaime ir nepateikus patikslinimų aiškinti kaip įrodymo, kad atitinkamai Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose bei Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje aptariami skundai persipina ir sudaro vieną ir tą pačią teisių gynimo priemonę.

30      Atvirkščiai, remiantis, viena vertus, Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktų ir, kita vertus, Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio formuluotėmis ir kontekstu, darytina išvada, kad šiose nuostatose kalbama apie skirtingus skundus. Iš tiesų atitinkamos šių dviejų skundų procedūros ir pobūdis yra skirtingi. Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje numatytas skundas teikiamas Komisijai. Jam taikomi griežti terminai ir jis apima tik nurodyto teisės akto teisėtumo kontrolę, o Komisija neturi galimybės pakeisti to akto. Priešingai, prašymai peržiūrėti patvirtinimo komisijoje be jokių formalumų adresuojami patvirtinimo tarnyboms, šiuo atveju – REA, kuri turi nuo Komisijos atskirą juridinio asmens statusą pagal Reglamento Nr. 58/2003 4 straipsnio 2 dalį. Be to, nenustatyta jokio termino dėl šio skundo. Galiausiai patvirtinimo komisijos sprendime kalbama apie išsamią jai pateikto sprendimo peržiūrą tiek dėl teisės, tiek dėl faktų.

31      Taigi, tai yra du skirtingi teisių gynimo būdai.

32      Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose ir, kita vertus, Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje numatyti skundai yra skirtingi, reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, ieškovė tikrai pateikė prašymą peržiūrėti pagal Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje numatytą procedūra ir ar dėl tos priežasties galima pritarti jos argumentams dėl per vėlai priimto ginčijamo sprendimo.

33      Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 6 punkte, 2014 m. vasario 25 d. ieškovė paprašė patvirtinimo komisijos peržiūrėti jos bylą. Šis prašymas pagal Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 punkto antrą dalį buvo adresuotas REA, o ne Komisijai.

34      Kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyti teisėtumo kontrolės prašymai teikiami Komisijai, o ne REA. Todėl reikia daryti išvadą, kad ieškovės prašymas peržiūrėti buvo pateiktas ne pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 27 d. Nutarties Frank / Komisija, T‑603/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:228, 56 ir 57 punktus), o pagal Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 punkto 2 dalį.

35      Antra, remiantis Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 punkto 3 dalyje nustatyta procedūra, patvirtinimo tarnybos patvirtina, kad patvirtinimo komisija gavo prašymą atlikti peržiūrą. Šiuo atveju, remiantis bylos medžiaga, teigtina, kad 2014 m. kovo 8 d. REA, kuri šiuo atveju buvo patvirtinimo tarnyba, pranešė gavusi ieškovės prašymą atlikti peržiūrą ir informavo ją apie tai, kad jos byla buvo perduota patvirtinimo komisijai pagal Sprendimą 2012/838, taip pat pateikė nuorodą į to sprendimo priedo 1.2.7 punktą. Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnis niekaip nebuvo paminėtas. Be to, tame pačiame elektroniniame laiške REA nurodė, kad vykstant procedūrai patvirtinimo komisijoje ieškovės dalyvavimas nenumatytas, o tai atitinka Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktų reikalavimus. Atvirkščiai, kaip teigia, be kita ko, ieškovė, Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje nustatytas reikalavimas, kad suinteresuotoji šalis turi būti išklausyta prieš priimant bet kokį sprendimą. Tačiau ieškovė nesikreipė į REA ir neteigė, kad buvo pažeista ši nuostata.

36      Nors ieškovė buvo įsitikinusi, kad jos skundas buvo pareikštas pagal Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 3 dalį, šios bylos aplinkybės turėjo jai sukelti klausimų ar paskatinti pasidomėti, kokios priežastys lėmė tokį perkvalifikavimą ir kodėl jos skundą nagrinėjo REA, o ne Komisija (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 27 d. Nutarties Frank / Komisija, T‑603/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:228, 58 ir 59 punktus). Todėl ieškovė negali teigti, kad faktinės aplinkybės patvirtina, kad elgdamasi apdairiai ir rūpestingai ji galėjo apsirikti dėl to, kad Komisija nepriėmė sprendimo dėl jos prašymo pagal Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 27 d. Nutarties Frank / Komisija, T‑603/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:228, 60 punktą).

37      Trečia, ginčijamame sprendime patvirtinimo komisija atliko išsamią 2014 m. sausio 27 d. REA sprendimo peržiūrą iš esmės. Šie veiksmai atitinka Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.7 punktą, kuriame numatyta, kad komisija nagrinėja ir priima sprendimus dėl jai pateiktų peržiūrėti patvirtinimo atvejų. Atvirkščiai, kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Komisija gali tik „palikti vykdomosios įstaigos aktą nepakeistą arba nuspręsti, kad įstaiga turi jį visą arba iš dalies pakeisti“, tačiau negali pati jo keisti.

38      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovės prašymas atlikti peržiūrą buvo pateiktas pagal Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktus ir buvo reglamentuojamas šių nuostatų.

39      Galiausiai ieškovė negali remtis aplinkybe, kad 2014 m. vasario 24 d. elektroniniame laiške REA nepaminėjo galimybės pateikti skundą pagal Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnį, nors ši institucija privalėjo tai nurodyti, jei toks skundas skiriasi nuo peržiūros procedūros patvirtinimo komisijoje.

40      Pažymėtina, kad net jeigu REA privalėjo nurodyti galimas teisių gynimo priemones, reikia konstatuoti, kad 2014 m. vasario 24 d. elektroniniame laiške REA nurodė ieškovei, kad Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktai yra taikytini ir kad, remiantis šiomis nuostatomis, jei ieškovė pageidauja REA pozicijos peržiūros, ji turi pateikti bylą patvirtinimo komisijai.

41      Ši teisių gynimo priemonė leidžia ieškovei reikalauti visiškai peržiūrėti patvirtinimo komisijai pateiktą sprendimą tiek dėl teisinių, tiek dėl faktinių aplinkybių ir apima ne tik teisėtumo kontrolę.

42      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas. Todėl ieškovės argumentai dėl Komisijos padaryto aptariamo reglamento 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos pažeidimo turi būti atmesti, nesant reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio nepriimtinumo, kuriuo remiasi Komisija tuo atveju, jei ši nuostata būtų taikoma. Taigi, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

 Dėl antrojo pagrindo dėl Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 1 dalies, ieškovės teisės į gynybą ir gero administravimo principo pažeidimo

 Šalių argumentai

43      Ieškovė teigia, kad nei prieš priimdama ginčijamą sprendimą, nei prieš priimdama pirmąjį neigiamą sprendimą, kuris buvo atšauktas, patvirtinimo komisija jos neišklausė, nors privalėjo tai padaryti pagal Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 1 dalį. Pasak ieškovės, šis pažeidimas juo labiau netoleruotinas atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas visiškai naujais argumentais, palyginti su nurodytaisiais pirmajame neigiamame sprendime ir 2014 m. sausio 27 d. neigiamame REA sprendime. Konkrečiai kalbant, klausimas, ar ieškovė yra tikra ir nepriklausoma MVĮ, nebuvo paminėtas pirmajame patvirtinimo komisijos neigiamame sprendime.

44      Taigi, ieškovės manymu, patvirtinimo komisija pažeidė jos teisę į gynybą ir gero administravimo principą. Ieškovė priduria, kad teisės į gynybą paisymo principas yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kuris turi būti užtikrintas per bet kurią dėl asmens pradėtą procedūrą, kai gali būti priimtas sprendimas šio asmens nenaudai, net nesant jokio specialaus reguliavimo.

45      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

46      Visų pirma, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją per bet kurią dėl asmens pradėtą procedūrą, kai gali būti priimtas sprendimas šio asmens nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra pagrindinis Sąjungos teisės principas ir jo laikymąsi reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą reikalaujama, kad asmenims, kuriems skirti sprendimai, galintys turėti reikšmingą poveikį jų interesams, turi būti suteikta galimybė veiksmingai pateikti savo nuomonę (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Dokter ir kt., C‑28/05, EU:C:2006:408, 74 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2003 m. balandžio 9 d. Sprendimo Forum des migrants / Komisija, T‑217/01, EU:T:2003:106, 56 punktą). Tačiau tokios pareigos nenustatyta, kai kalbama apie paprasčiausią jau pateiktos informacijos, dėl kurios sprendimo adresatas jau galėjo veiksmingai pareikšti nuomonę, performulavimą, suredagavimą ar išplėtimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. / Komisija, T‑191/98 ir T‑212/98–T‑214/98, EU:T:2003:245, 194 punktą).

47      Be to, reikia priminti, kad teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą įtvirtinta ne tik Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per bet kokį teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Kamino International Logistics ir Datema Hellmann Worldwide Logistics, C‑129/13 ir C‑130/13, EU:C:2014:2041, 29 punktas ir 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Ispanija / Komisija T‑466/14, EU:T:2016:742, 40 punktas).

48      Galiausiai tam, kad dėl teisės į gynybą pažeidimo būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, reikia, jog, nesant šio pažeidimo, procedūros rezultatas būtų kitoks. Šiuo klausimu įrodinėjimo našta tenka ieškovei, nes bet koks teisės į gynybą pažeidimas yra procesinis pažeidimas, o tai reiškia, kad suinteresuotoji šalis turi įrodyti jo specialų neigiamą poveikį savo individualioms teisėms (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑211/05, EU:T:2009:304, 45 ir 59 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

49      Šiame ieškinyje nurodytą antrąjį pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

50      Atsižvelgiant į argumentus dėl pirmojo pagrindo ir šio sprendimo 42 punkte konstatuotą Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnio 1 dalies netaikymą, iš pradžių reikia atmesti ieškovės argumentus dėl šios nuostatos pažeidimo dėl to, kad patvirtinimo komisija jos neišklausė prieš priimdama ginčijamą sprendimą.

51      Be to, reikia konstatuoti, kad šiuo atveju taikomuose Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose nenustatyta jokios suinteresuotųjų asmenų teisės būti išklausytiems patvirtinimo komisijos.

52      Vis dėlto, remiantis šio sprendimo 46 ir 47 punktuose nurodyta jurisprudencija, pareiga paisyti ieškovės teisės į gynybą ir gero administravimo principas taikomi net nesant konkrečios nuostatos šiuo klausimu. Darytina išvada, kad ieškovei turėjo būti suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę prieš priimant ginčijamą sprendimą, nepaisant to, kad tokia teisė nebuvo aiškiai nustatyta Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose. Šalys neginčija, kad po to, kai ieškovės byla buvo perduota patvirtinimo komisijai, nei REA, nei ta komisija jos daugiau neišklausė.

53      Taigi, reikia patikrinti, ar, remiantis šio sprendimo 46 punkte nurodyta jurisprudencija, ginčijamas sprendimas pagrįstas naujais duomenimis, dėl kurių ieškovė negalėjo veiksmingai išreikšti nuomonės per procedūrą REA.

54      Šiuo klausimu reikia priminti, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas dviem motyvais.

55      Dėl pirmojo motyvo reikia pažymėti, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 2.2 punktu, darytina išvada, jog, pasak patvirtinimo komisijos, ieškovė vykdė nepastovią atlygintiną ūkinę veiklą aptariamoje rinkoje. Todėl buvo nuspręsta, kad ji nėra įmonė, kaip tai suprantama pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsnį.

56      Dėl ginčijamo sprendimo 2.3 punkte nurodyto antrojo motyvo nurodyta, kad nors nė vienam ieškovės nariui nepriklausė 25 % ar daugiau jos kapitalo ar balso teisių ir kad dėl to formaliai ji atitiko Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų, ekonominiu požiūriu ieškovė neatitiko šių kriterijų, nes faktiškai priklausė didelei ekonominei grupei. Todėl ji nesusidūrė su trukdžiais, kurių įprastai patiria MVĮ.

57      Dėl ginčijamo sprendimo pirmojo motyvo reikia pažymėti, kad, vykstant procedūrai REA, ši 2013 m. gruodžio 13 d. elektroniniu laišku paprašė ieškovės nurodyti jos apyvartą generuojančias veiklos sritis, konkrečiai kalbant, ar ši apyvarta gaunama iš paslaugų teikimo, ar prekių tiekimo konkurencinėje rinkoje. REA taip pat paklausė ieškovės apie pajamų, gaunamų iš subsidijų, įmokų ar dovanojimų, pasiskirstymą. Reikia pažymėti, kad šis elektroninis laiškas yra ankstesnis tiek už 2014 m. sausio 27 d. REA sprendimą, tiek už pirmąjį neigiamą patvirtinimo komisijos sprendimą, tiek už ginčijamą sprendimą.

58      Į REA klausimus ieškovė atsakė 2013 m. gruodžio 31 d. elektroniniu laišku. Būtent gavusi šiuos atsakymus, 2014 m. sausio 3 d. REA išreiškė abejonių dėl tam tikrų ieškovės nurodytų pajamų priskyrimo ūkinei veiklai, kad ieškovę būtų galima kvalifikuoti kaip įmonę pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsnį. Be to, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 20 d. iki sausio 24 d. įvyko ieškovės ir REA pokalbis telefonu, per kurį buvo aptartas šis klausimas.

59      Dėl ginčijamo sprendimo antrojo motyvo pažymėtina, kad, remiantis 2014 m. sausio 27 d. REA sprendimu, darytina išvada, jog Rekomendacijoje 2003/361 nustatyto nepriklausomumo kriterijaus tikslas yra užtikrinti, kad MVĮ skirtos priemonės būtų taikomos įmonėms, kurių dydis joms kelia trukdžių. Šiuo klausimu REA nusprendė, kad dėl to, jog ieškovės dydis jai nekelia trukdžių, ieškovė negali būti laikoma tikra MVĮ.

60      Prieš tai, kai ieškovės byla buvo perduota patvirtinimo komisijai, ji pasisakė šiuo klausimu, pateikdama dvi prie 2014 m. vasario 7 d. elektroninio laiško pridėtas teisines nuomones, kurias parengė nepriklausomi išorės advokatai ir kuriose aptartas šis klausimas. Taip pat remiantis bylos medžiaga galima teigti, kad po to, kai REA perdavė šias teisines nuomones patvirtinimo komisijai, ši jas išnagrinėjo.

61      Beje, reikia priminti, kad pirmasis neigiamas sprendimas buvo atšauktas dėl to, kad jame nebuvo aiškiai atsakyta į 2014 m. vasario 7 d. elektroniniame laiške išdėstytus ieškovės argumentus. Todėl ginčijamame sprendime siekta būtent geriau išnagrinėti ieškovės argumentus, kuriuos ji pateikė REA, įskaitant susijusius su ieškovės kvalifikavimu kaip tikros ir nepriklausomos MVĮ.

62      Darytina išvada, kad ginčijamame sprendime pakartojami aspektai, apie kuriuos diskutuota per administracinę procedūra REA, per kurią ieškovė galėjo išreikšti nuomonę, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 57–60 punktais. Reikšmingos diskusijos vyko gerokai iki to momento, kai ieškovės byla buvo perduota patvirtinimo komisijai. Taigi ginčijamame sprendime pateikti atsakymai į per administracinę procedūrą ieškovės nurodytus argumentus; tų atsakymų nepateikimas pirmajame neigiamame sprendime lėmė jo atšaukimą. Todėl ginčijamas sprendimas negrindžiamas naujais duomenimis, dėl kurių ieškovė nebūtų galėjusi veiksmingai pareikšti savo nuomonės.

63      Bet kuriuo atveju, remiantis šio sprendimo 48 punkte nurodyta jurisprudencija, darytina išvada, kad teisės į gynybą pažeidimas galėtų lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą, jei, nesant šio pažeidimo, procedūros rezultatas būtų galėjęs būti kitoks, o tai turi įrodyti ieškovė. Tačiau pakanka konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokio argumento šiuo klausimu.

64      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovės argumentus dėl teisės į gynybą ir gero administravimo principo pažeidimo.

65      Taigi reikia atmesti antrąjį pagrindą.

 Dėl trečiojo pagrindo dėl teisinio saugumo, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir „res judicata“ principo pažeidimo

 Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos teisinio saugumo, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

–       Šalių argumentai

66      Ieškovė teigia, kad pirmojo neigiamo sprendimo motyvus pakeisdama visiškai naujais motyvais, nors nebuvo naujų ir reikšmingų faktinių aplinkybių, į kurias būtų reikėję atsižvelgti, patvirtinimo komisija pažeidė teisinio saugumo, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Pasak ieškovės, atšaukus pirmąjį neigiamą sprendimą, procedūra turėjo būti atnaujinta nuo tos stadijos, kuri buvo prieš priimant 2014 m. sausio 27 d. REA neigiamą sprendimą.

67      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

68      Teisinio saugumo principas, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kurį papildo teisėtų lūkesčių apsaugos principas, reikalauja, kad teisės normos būtų aiškios, tikslios ir būtų galima numatyti jų pasekmes, kad suinteresuotieji asmenys galėtų orientuotis teisiniuose santykiuose ir situacijose, kurioms taikoma Sąjungos teisės sistema (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, EU:C:2011:811, 100 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; 2016 m. spalio 13 d. Sprendimo Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej ir Petrotel, C‑231/15, EU:C:2016:769, 29 punktą ir 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑808/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:734, 193 punktą).

69      Remiantis suformuota jurisprudencija, teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų. Teisė remtis šiuo principu taikoma visiems teisės subjektams, kuriems Sąjungos institucija suteikė pagrįstų vilčių. Garantijos, galinčios sukelti tokių vilčių, neatsižvelgiant į tai, kokia forma tos garantijos pateiktos, yra tiksli, besąlygiška ir neprieštaringa iš leistinų ir patikimų šaltinių suinteresuotajam asmeniui kompetentingų Sąjungos valdžios institucijų suteikta informacija (žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, C‑566/14 P, EU:C:2016:437, 77 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. sausio 12 d. Sprendimo Timab Industries ir CFPR / Komisija, C‑411/15 P, EU:C:2017:11, 134 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2014 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo B & P Europe / Komisija, T‑222/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:837, 47 punktą).

70      Taip pat remiantis jurisprudencija darytina išvada, kad viena iš Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų per administracines procedūras yra, be kita ko, gero administravimo principas, su kuriuo siejama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas reikšmingas atvejo aplinkybes (žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo CMB ir Christof / Komisija, T‑407/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:477, 182 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

71      Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti trečiojo pagrindo pirmą dalį.

72      Visų pirma dėl teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, kiek jie susiję su pirmuoju neigiamu sprendimu, reikia pažymėti, kad, remiantis jurisprudencijoje įtvirtintu bendruoju teisės principu, patvirtinimo komisija turėjo teisę atšaukti pirmąjį neigiamą sprendimą ir jį pakeisti nauju sprendimu, jeigu tas sprendimas atšauktas per protingą terminą ir jeigu ta komisija pakankamai atsižvelgė į tai, kiek ieškovė galbūt galėjo kliautis to teisės akto teisėtumu (šiuo klausimu žr. 1982 m. kovo 3 d. Sprendimo Alpha Steel / Komisija, 14/81, EU:C:1982:76, 10 punktą; 2011 m. spalio 18 d. Sprendimo Reisenthel / VRDT – Dynamic Promotion (Dėžės ir krepšiai), T‑53/10, EU:T:2011:601, 40 punktą ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo BVGD / Komisija, T‑104/07 ir T‑339/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:366, 65 punktą).

73      Šiuo atveju pirmasis neigiamas sprendimas atšauktas praėjus maždaug septyniems mėnesiams po priėmimo ir mažiau nei penkiems mėnesiams po ieškovės ieškinio dėl jo panaikinimo pareiškimo. Beje, tuo metu, kai buvo atšauktas pirmasis neigiamas patvirtinimo komisijos sprendimas, ieškovė buvo informuota, kad bus priimtas naujas sprendimas ir bus atsakyta į 2014 m. vasario 7 d. elektroniniame laiške jos pateiktus argumentus. Be to, pareikšdama ieškinį Bendrajame Teisme ir užginčydama pirmąjį neigiamą sprendimą, ieškovė įrodė, kad nepasikliovė jo teisėtumu. Todėl atšaukdama pirmąjį neigiamą sprendimą patvirtinimo komisija nepažeidė teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų.

74      Dėl pirmojo neigiamo sprendimo motyvų pakeitimo reikia konstatuoti, kad ieškovė visiškai nepaaiškina, kaip šiuo atveju galėjo būti pažeistas teisinio saugumo principas, ir nenurodo priežasčių, dėl kurių jos teisinė padėtis buvo neaiški, netiksli ir neprognozuojama tik dėl ginčijamo sprendimo, grindžiamo visiškai naujais motyvais dėl šio sprendimo 62 punkte nagrinėtų klausimų, priėmimo.

75      Dėl įtariamo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo ieškovė taip pat nenurodo, kokių tikslių, besąlygiškų ir neprieštaringų garantijų jai buvo suteikta pirmajame neigiamame sprendime, nei kiek šios garantijos jai suteikė pagrįstų vilčių. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 73 punkte, ieškinio dėl panaikinimo pateikimas Bendrajame teisme dėl šio sprendimo veikiau įrodo, kad ieškovė jo nelaikė teisėtu ir dėl to galinčiu pagrįsti jos teisėtus lūkesčius.

76      Dėl gero administravimo principo pažeidimo pažymėtina, kad ieškovė neįrodė ir net neteigė, kad patvirtinimo komisija nerūpestingai ir šališkai išnagrinėjo visą reikšmingą su nagrinėjamu atveju susijusią informaciją.

77      Galiausiai ieškovė nepagrįstai teigia, kad, atšaukus pirmąjį neigiamą sprendimą, procedūra turėjo būti atnaujinta nuo stadijos, buvusios prieš 2014 m. sausio 27 d. REA sprendimo priėmimą; tas sprendimas priimtas prieš perduodant ieškovės bylą patvirtinimo komisijai. Iš tiesų pirmojo neigiamo sprendimo atšaukimas savaime neturėjo jokio poveikio tam sprendimui ir nelėmė teisiškai konstatuoto to sprendimo neteisėtumo. Todėl, priešingai, nei teigia ieškovė, REA neprivalėjo atnaujinti procedūros nuo tos stadijos, kuri buvo prieš 2014 m. sausio 27 d. sprendimo priėmimą.

78      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl trečiojo pagrindo antros dalies dėl „res judicata“ principo pažeidimo

–       Šalių argumentai

79      Ieškovė teigia, kad 2015 m. balandžio 30 d. Nutartyje Ertico – Its Europe / Komisija (T‑499/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:285) Bendrasis Teismas pripažino, kad pirmasis neigiamas sprendimas turi būti laikomas panaikintu. Todėl ieškovės MVĮ statusas galutinai patvirtintas. Tačiau ginčijamame sprendime, kuriame paneigiamas ieškovės MVĮ statusas, nesilaikoma su ta nutartimi siejamo res judicata principo.

80      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

81      Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovė klysta dėl 2015 m. balandžio 30 d. Nutarties Ertico – Its Europe / Komisija (T‑499/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:285), kurioje Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad ieškinys dėl pirmojo neigiamo sprendimo neteko dalyko dėl to sprendimo atšaukimo, apimties.

82      Tiesa, Bendrasis Teismas nurodė, kad pirmojo neigiamo sprendimo atšaukimas sukelia tokias pačias teisines pasekmes kaip panaikintas sprendimas (2015 m. balandžio 30 d. Nutarties Ertico – Its Europe / Komisija, T‑499/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:285, 10 punktas).

83      Vis dėlto Bendrasis Teismas nieko nepasakė apie pirmojo neigiamo sprendimo teisėtumą ir juo labiau apie ieškovės MVĮ statusą.

84      Taigi, trečiojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta, o dėl tos priežasties ir visas trečiasis pagrindas.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su Rekomendacijos 2003/361 pažeidimu

 Šalių argumentai

85      Ieškovė teigia, jog tam, kad būtų padaryta išvada dėl jos ūkinės veiklos nevykdymo, ginčijamame sprendime remiamasi papildomais kriterijais, kurie nenumatyti Rekomendacijoje 2003/361, t. y. kriterijais, kurie nurodyti Sprendimo 2012/838 priedo 1.1.3.1 punkto 6 dalies c punkte. Pasak ieškovės, toks požiūris nepriimtinas, juo labiau kad Rekomendacijos 2003/361 taikymo sritis yra platesnė už Sprendimo 2012/838 taikymo sritį, kuri apribota 7-ąja BP. Todėl ieškovė mano, kad buvo neteisėtai nubausta su 7-ąja BP nesusijusiose srityse.

86      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

87      Kiek tai susiję su šiuo pagrindu, reikia išnagrinėti, ar ginčijamame sprendime taikyti su Rekomendacija 2003/361 nesusiję kriterijai, siekiant nustatyti, ar ieškovė galėjo būti kvalifikuota kaip įmonė pagal tos rekomendacijos priedo 1 straipsnį, konkrečiai kalbant, ar ji vykdė ekonominę veiklą.

88      Su ūkinės veiklos egzistavimo vertinimu susijusios analizės tikslais ginčijamame sprendime iš dalies pakartojamas Sprendimo 2012/838 priedo 1.1.3.1 punkto 6 dalies c punktas, kuriame pateiktos tame sprendime vartojamų terminų apibrėžtys ir pasakyta, kad tame sprendime, „be Rekomendacijoje 2003/361/EB nurodytų apibrėžčių“, MVĮ taikomas tam tikras apibrėžčių skaičius, ypač kiek tai susiję su „ūkinės veiklos“ sąvoka.

89      Beje, remiantis ginčijamo sprendimo 1.2 punktu, darytina išvada, kad, vertinant ieškovės MVĮ statusą, daroma nuoroda į Rekomendaciją 2003/361, kuri, skirtingai nei tik 7-ajai BP taikomas Sprendimas 2012/838, yra neprivaloma ir kompleksinė priemonė.

90      Reikia pridurti, kad ginčijamo sprendimo 2.2 punkte analizuojamas ieškovės kvalifikavimas kaip įmonės taikant kriterijus, nurodytus to sprendimo 1.2 punkte, pagal kuriuos ieškovė turi dalyvauti bet kokios formos atlygintinoje prekyboje ar veikloje tam tikroje rinkoje.

91      Patvirtinimo komisijos negalima kaltinti tuo, kad rėmėsi šiais kriterijais, analizuodama įmonės kvalifikavimą.

92      Tiesą sakant, reikia pažymėti, kad, remiantis Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsniu, įmonė apibrėžiama kaip bet koks ūkinę veiklą vykdantis subjektas, nesvarbu, kokia jo teisinė forma. Žodžių junginys „ūkinė veikla“ nėra konkrečiai apibrėžtas.

93      Vis dėlto Rekomendacijos 2003/361 3 konstatuojamoji dalyje, į kurią reikia atsižvelgti aiškinant šią rekomendaciją (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑91/01, EU:C:2004:244, 49 punktą ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo HaTeFo, C‑110/13, EU:C:2014:114, 30 punktą), nurodyta, kad „įmonės“ sąvoka turi būti vertinama remiantis SESV 54, 101 ir 102 straipsniais, kuriuos taip yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

94      Šiuo klausimu reikia priminti, kad konkurencijos teisės srityje jau nuspręsta, kad ūkinė veikla, yra, be kita ko, bet kokia veikla, kurią vykdant teikiamos paslaugos tam tikroje rinkoje, t. y. įprastai už atlygį teikiamos paslaugos (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, EU:C:2002:98, 46–48 punktus ir nurodytą jurisprudenciją ir 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo FENIN / Komisija, C‑205/03 P, EU:C:2006:453, 25 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

95      Taigi, nepaisant to, kad Sprendimo 2012/838 priedo 1.1.3.1 punkto 6 dalies c punkte numatyti, kiek tai susiję su sąvokos „ūkinė veikla“ apibrėžtimi, papildomi kriterijai, palyginti su Rekomendacija 2003/361, ir kad šio punkto turinys buvo cituotas ginčijamame sprendime, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju patvirtinimo komisija taikė papildomus kriterijus, palyginti su konkurencijos teisės srityje taikomais ir dėl tos priežasties Rekomendacijoje 2003/361 numatytais kriterijais. Todėl kriterijai, kuriuos patvirtinimo komisija taikė vertindama ieškovės įmonės statusą, neprieštarauja tai rekomendacijai.

96      Vadinasi, ketvirtasis pagrindas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

 Dėl penktojo pagrindo dėl Rekomendacijos 2003/361 ir teisinio saugumo bei gero administravimo principų, įskaitant nešališkumo reikalavimą, pažeidimo

 Šalių argumentai

97      Ieškovė primena, kad ginčijamame sprendime pripažinta, jog ji formaliai atitinka Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų. Vis dėlto, padarius išvadą, kad, atsižvelgiant į šią rekomendaciją, ieškovė negalėjo būti kvalifikuota kaip MVĮ, ginčijamame sprendime padaryta klaida ir neatsižvelgta į aiškią Rekomendacijos 2003/361 formuluotę, kurios tikslas yra suteikti teisinį saugumą suformuluojant vieningą sąvokos „MVĮ“ apibrėžtį. Todėl, nesilaikant Rekomendacijos 2003/361 formuluotės, ginčijamame sprendime buvo pažeisti teisinio saugumo ir gero administravimo principai, įskaitant nešališkumo reikalavimą. Taigi, ginčijamame sprendime taikytas metodas nepagrįstas jurisprudencija.

98      Be to, ieškovė teigia, kad patvirtinimo komisija padarė klaidą, kai nurodė, jog Rekomendacijos 2003/361 9 ir 12 konstatuojamosiose dalyse reikalaujama atlikti kiekvieno atvejo analizę atskirai, kad būtų įsitikinta, kad, nepaisant to, jog tenkinami formalūs reikalavimai, MVĮ statusas būtų suteiktas tik įmonėms, susiduriančiomis su tokį statusą turinčioms įmonėms būdingais trukdžiais. Beje, toks aiškinimas nesuderinamas su MVĮ naudotojo vadovu, kuriuo skatinamas platus MVĮ apibrėžties taikymas.

99      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

100    Jau buvo nuspręsta, kad MVĮ suteikiamos lengvatos dažniausiai yra bendrųjų taisyklių išimtys, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, todėl MVĮ apibrėžtis turi būti aiškinama siaurai (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo HaTeFo, C‑110/13, EU:C:2014:114, 32 punktas).

101    Taip pat reikia priminti, kad, remiantis Rekomendacijos 2003/361 9 ir 12 konstatuojamosiomis dalimis, teigtina, jog susijusių įmonių apibrėžtimi siekiama geriau suvokti realią ekonominę MVĮ padėtį ir nekvalifikuoti kaip MVĮ įmonių grupių, kurių ekonominė galia viršija tikrųjų MVĮ ekonominę galią, kad MVĮ kategorijai taikomos lengvatos dėl nustatytų įvairių joms naudingų taisyklių ar priemonių būtų taikomos tik toms įmonėms, kurioms tos lengvatos tikrai būtinos (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo HaTeFo, C‑110/13, EU:C:2014:114, 31 punktas).

102    Nepriklausomumo kriterijaus tikslas yra užtikrinti, jog MVĮ skirtos priemonės būtų tikrai taikomos įmonėms, kurių dydis joms yra trukdis, o ne toms, kurios priklauso didelei grupei, todėl turi galimybę gauti lėšų ir paramą, šiaip neprieinamą tokio paties dydžio, bet didelei grupei nepriklausantiems konkurentams. Tokiomis aplinkybėmis, siekiant taikyti tik įmonėms, kurios iš tikrųjų yra nepriklausomos MVĮ, reikia išnagrinėti MVĮ, sudarančių ekonominę grupę, kurios galia viršija tokios įmonės galią, struktūrą ir užtikrinti, kad MVĮ apibrėžtis nebūtų apeita tik dėl formalių pagrindų (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑91/01, EU:C:2004:244, 50 punktą; 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo HaTeFo, C‑110/13, EU:C:2014:114, 33 punktą ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Pollmeier Malchow / Komisija, T‑137/02, EU:T:2004:304, 61 punktą).

103    Taigi, nepriklausomumo kriterijų reikia vertinti atsižvelgiant į šį tikslą, kad įmonė, kurios bent 25 % priklauso didelei įmonei ir kuri formaliai atitinka šį kriterijų, tačiau kuri iš tiesų priklauso didelei įmonių grupei, vis dėlto negalėtų būti laikoma atitinkančia šį kriterijų (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑91/01, EU:C:2004:244, 51 punktą). Rekomendacijos 2003/361 priedo 3 straipsnį taip pat reikėtų aiškinti atsižvelgiant į šį tikslą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo HaTeFo, C‑110/13, EU:C:2014:114, 34 punktą).

104    Šiame ieškinyje nurodytą penktąjį pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

105    Reikia konstatuoti, kad grįsdama ginčijamą sprendimą patvirtinimo komisija rėmėsi šio sprendimo 102 punkte nurodytoje jurisprudencijoje įtvirtintais kriterijais.

106    Konkrečiai kalbant, šiuo atveju, tam, kad netaikytų ieškovei MVĮ statuso, ginčijamo sprendimo 2.3 punkte patvirtinimo komisija atsižvelgė į Rekomendacijos 2003/361 tikslą, jog MVĮ skirtos priemonės iš tiesų būtų taikomos įmonėms, kurioms jų dydis yra trukdis, o ne įmonėms, kurios priklauso didelei grupei ir kurios vis dėlto naudojasi priemonėmis ir parama, kuria naudotis negali tokio paties dydžio jų konkurentės. Konkrečiai kalbant, tame pačiame ginčijamo sprendimo punkte nurodyta, kad net jeigu ieškovė formaliai atitinka Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų, ekonominiu požiūriu ji faktiškai priklauso didelei ekonominei grupei. Taip pat tame pačiame ginčijamo sprendimo punkte patvirtinimo komisija pažymėjo, kad dėl organizacinių ieškovės ir jos partnerių ar narių ryšių ieškovė naudojosi lėšomis, paskolomis ir parama ir kad dėl tos priežasties nepatyrė trukdžių, kurių įprastai patiria MVĮ.

107    Darytina išvada, kad ginčijamame sprendime patvirtinimo komisijos taikytas nepriklausomumo kriterijus nepažeidžia Rekomendacijos 2003/361.

108    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti įtariamą teisinio saugumo ir gero administravimų principų, įskaitant nešališkumo reikalavimą, pažeidimą, kuris grindžiamas galimu Rekomendacijos 2003/361 pažeidimu.

109    Taigi reikia atmesti penktąjį pagrindą.

 Dėl šeštojo pagrindo dėl Rekomendacijos 2003/361 netinkamo taikymo

110    Dėstydama šeštąjį pagrindą ieškovė ginčija patvirtinimo komisijos ginčijamame sprendime taikomus kriterijus.

111    Šiuo klausimu ieškovė teigia, pirma, kad neturėjo būti kvalifikuota kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsnį. Ji priduria, antra, kad yra savarankiška įmonė, ir, trečia, atitinka visus personalo ir finansinių ribų kriterijus, nustatytus Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnyje.

112    Reikia paeiliui išnagrinėti visus tris kaltinimus.

 Dėl ieškovės kvalifikavimo kaip įmonės

–       Šalių argumentai

113    Ieškovė teigia, kad ginčijame sprendime buvo klaidingai nuspręsta, kad ji negali būti kvalifikuojama kaip įmonė pagal Rekomendacijos 2003/361 1 straipsnį, nes nevykdė nuolatinės atlygintino ūkinės veiklos konkrečioje rinkoje.

114    Pasak ieškovės, sąvoka „įmonė“, kaip ji suprantama pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsnį, yra aiški ir savarankiška ir turi būti suprantama taip pat, kaip konkurencijos teisėje taikoma ta pati sąvoka. Be to, remiantis ta minėtos rekomendacijos nuostata ir jurisprudencija, ieškovės teisinė forma, priešingai, nei mano patvirtinimo komisija, neturi reikšmės šioje analizėje. Turi būti atsižvelgiama būtent į vykdomos ūkinės veiklos pobūdį.

115    Ieškovė mano, kad nagrinėjamu atveju vykdo ekonominę veiklą ir kad pakanka, kaip tai suprantama pagal Rekomendaciją 2003/361, jog ta veikla būtų vykdoma retai ar ribotai. Beje, ne mažiau kaip penktadalis ieškovės apyvartos sugeneruojama iš trečiosioms šalims teikiamų paslaugų. Be to, į ieškovės narių jai mokamas įmokas už jiems teikiamas paslaugas negali nebūti atsižvelgta analizėje tik dėl to atlygio formos. Ieškovė priduria, kad pačiame ginčijamame sprendime pripažįstama, jog ieškovė vykdo ūkinę veiklą ir kad teikia paslaugas tretiesiems asmenims už atlygį. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 2.3 punkte pripažinta, kad ieškovė turi konkurentų. Todėl negalima teigti, kad ji neveikė rinkoje.

116    Be to, pirmajame neigiamame patvirtinimo komisijos sprendime buvo pripažintas jos, kaip įmonės, statusas.

117    Komisija teigia, kad subsidijos, įmokos ir dovanojamos lėšos nėra atlyginimas ar atlygis už priekių ar paslaugų tiekimą konkrečioje rinkoje ir kad dėl tos priežasties tai nėra pajamos iš ūkinės veiklos.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

118    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 93 punkte, sąvoka „įmonė“, kaip ji suprantama pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsnį, turi būti vertinama atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išaiškintus SESV 54, 101 ir 102 straipsnius. Taigi sąvoka „įmonė“ taikoma bet kokiam ekonominę veiklą vykdančiam subjektui, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo. Ūkinė veikla yra, be kita ko, bet kokia veikla, kurią vykdant teikiamos paslaugos tam tikroje rinkoje, t. y. įprastai už atlygį teikiamos paslaugos (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, EU:C:2002:98, 46–48 punktus ir nurodytą jurisprudenciją ir 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo FENIN / Komisija, C‑205/03 P, EU:C:2006:453, 25 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Be to, Teisingumo Teismo teigimu, labiausiai atlyginimą apibūdina faktas, kad jis yra ekonominis atlygis už aptariamą paslaugą.

119    Be to, reikia priminti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis taikoma asociacijoms, jeigu jų arba joms priklausančių įmonių veikla gali sukelti pasekmes, kurias šia nuostata siekiama užgniaužti. Įmonių kvalifikavimas kaip asociacijos negali būti paneigtas tik aplinkybe, kad asociacija taip pat gali jungti asmenis ar subjektus, kurie negali būti kvalifikuojami kaip įmonės (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo FNCBV ir kt. / Komisija, T‑217/03 ir T‑245/03, EU:T:2006:391, 49 ir 55 punktus).

120    Šiame ieškinyje nurodytą šeštąjį pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

121    Ginčijamame sprendime patvirtinimo komisija nusprendė, kad ieškovė yra įmonių asociacija, kuri neteikė paslaugų už atlygį ir veikė savo narių vardu ir dėl jų interesų. Be to, ieškovė reikšmingą dalį pajamų gavo iš subsidijų, įmokų ir dovanotų lėšų, kurios nelaikomos pajamomis iš ūkinės veiklos. Be to, ieškovė paslaugas trečiosioms šalims teikė tik ribotai. Todėl ji negali būti laikoma įmone, nes nevykdė nuolatinės atlygintinos ūkinės veiklos konkrečioje rinkoje.

122    Šiai ginčijamame sprendime padarytai išvadai negalima pritarti.

123    Iš tiesų visų pirma reikia konstatuoti, kad, remiantis šio sprendimo 118 ir 119 punktuose nurodyta jurisprudencija, ieškovės teisinis statusas arba jos kvalifikavimas kaip įmonių asociacijos negali savaime kliudyti jai būti laikomai įmone (pagal analogiją žr. 2005 m. sausio 26 d. Sprendimo Piau / Komisija, T‑193/02, EU:T:2005:22, 72 punktą).

124    Pažymėtina, kad, remiantis ieškovės įstatų 8.2 straipsniu, darytina išvada, kad jos nariai privalo mokėti įmokas, atsilygindami už jos teikiamas paslaugas. Tai irgi patvirtinta ginčijamo sprendimo 2.1 punkte.

125    Vis dėlto, remiantis šio sprendimo 118 punkte nurodyta jurisprudencija, ūkinės veiklos egzistavimas nepriklauso nuo jos finansavimo būdo. Šiuo atveju iš ūkinės veiklos gaunamas atlyginimas grindžiamas tuo, kad tai yra finansinis atlygis už suteiktą paslaugą.

126    Be to, dėl konkurencijos taisyklių taikymo subjektui jurisprudencijoje jau buvo pripažinta, kad į to subjekto gautas įmokas gali būti atsižvelgta kaip į pajamas apskaičiuojant baudą, skiriamą pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo FNCBV ir kt. / Komisija, T‑217/03 ir T‑245/03, EU:T:2006:391, 220 punktą).

127    Darytina išvada, kad paslaugos, kurias ieškovė teikė savo nariams už jų mokamas įmokas, yra atlygintina ūkinė veikla. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tos įmokos mokamos kaip metinis atlygis, jos yra pastoviai gaunamos pajamos.

128    Taigi dėl vykdomos ūkinės veiklos ieškovė, priešingai, jei nuspręsta ginčijamo sprendimo 2.2 punkte, yra įmonė, kurios veikla nėra nesusijusi su ekonominių mainų sfera (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 40 punktą).

129    Galiausiai pačiame ginčijamame sprendime pripažįstama, kad ieškovė vykdė tam tikrą ūkinę veiklą ir, be kita ko, gavo pajamų už kongresų organizavimą. Ieškovė nurodė, kad 2012 metais tokios pajamos sudarė apie 15 % visos apyvartos. Per teismo posėdį pripažinusi, kad tie kongresai organizuoti su ieškovės nariais nesusijusiems dalyviams, Komisija neginčijo tų pajamų tikrumo.

130    Be to, dėl ieškovės tikslo reikia pažymėti, kad jos įstatų 3 straipsnyje nurodyta, kad jos užduotis yra skatinti, remti ir padėti koordinuoti pažangios transporto telematikos diegimą į transporto infrastruktūrą Europoje, daugiausia savo narių sąskaita. Konkurencijos teisės taisyklės jau buvo taikytos panašių tikslų siekiantiems subjektams (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 26 d. Sprendimo Piau / Komisija, T‑193/02, EU:T:2005:22, 2 punktą).

131    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad patvirtinimo komisija neturėjo pagrindo nuspręsti, kad ieškovė nėra įmonė ir nevykdo nuolatinės atlygintinos ūkinės veiklos konkrečioje rinkoje.

132    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamame sprendime yra vertinimo klaida, nes to sprendimo 2.2 punkte nuspręsta, jog ieškovė nėra įmonė, kaip tai suprantama pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsnį.

133    Vis dėlto šio sprendimo 132 punkte konstatuotos vertinimo klaidos nepakanka, kad būtų galima panaikinti ginčijamą sprendimą. Iš tiesų, remiantis to sprendimo 1.2 punktu, darytina išvada, kad jeigu subjektas laikomas įmone, taip pat reikia patikrinti, ar jis atitinka nepriklausomumo kriterijų. Todėl net jeigu ieškovė yra įmonė, ji taip pat turi atitikti Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų, kad jai būtų suteiktas MVĮ statusas.

134    Vadinasi, dar reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į bylos duomenis, patvirtinimo komisija galėjo nuspręsti, kad ieškovė nėra nepriklausoma.

 Dėl nepriklausomumo kriterijaus

–       Šalių argumentai

135    Ieškovė primena, jog ginčijamo sprendimo 2.3 punkte buvo pripažinta, kad ji formaliai atitinka Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų, tačiau nuspręsta, kad nesusiduria su trukdžiais, kurių įprastai patiria MVĮ, ir kad dėl tos priežasties ji negali būti laikoma MVĮ, atsižvelgiant į šios rekomendacijos tikslą ir esmę.

136    Ieškovė teigia, kad yra savarankiška įmonė. Ji priduria, kad nėra nei „įmonė partnerė“, nei „susijusi įmonė“, kaip tai suprantama pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 3 straipsnį, nes nė vienam iš jos narių nepriklauso bent 25 % jos kapitalo ar balso teisių.

137    Taigi, ji atitinka visas Rekomendacijos 2003/361 sąlygas ir jos negalima kaltinti tos rekomendacijos apėjimu. Ieškovė teigia, kad atsisakymas suteikti jai MVĮ statusą negali būti grindžiamas tuo, kad tarp jos akcininkų yra viena ar kelios bendrovės, kurios nėra MVĮ, nes tokio reikalavimo nenustatyta Rekomendacijoje 2003/361. Be to, būtų klaidinga ir šališka tvirtinti, kad kokio nors akcininko, turinčio vieną akciją bendrovėje, buvimas leistų tai bendrovei naudotis finansavimo priemonėmis, kai tas akcininkas neturi kontrolės teisės toje bendrovėje.

138    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

139    Ginčijamo sprendimo 2.3 punkte buvo nuspręsta, kad net jeigu ieškovė formaliai atitinka Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų, ekonominiu požiūriu ji faktiškai priklauso didelei ekonominei grupei. Dėl ieškovės ir jos partnerių ar narių organizacinių ryšių ieškovė gali naudotis lėšomis, paskolomis ir parama, o dėl tos priežasties ji nepatiria trukdžių, kurių įprastai patiria MVĮ. Be to, ginčijamo sprendimo 1.2 punkte nurodyta, kad reikia atlikti kiekvieno atvejo analizę atskirai, kad būtų nustatyta aptariamos įmonės finansinė padėtis ir užtikrinta, kad tik įmonės, atitinkančios Rekomendacijos 2003/361 tikslą ir esmę, būtų kvalifikuojamos kaip MVĮ.

140    Šiuo atveju reikia priminti, kaip nurodyta šio sprendimo 106 ir 107 punktuose, kad patvirtinimo komisija teisėtai galėjo analizę grįsti Rekomendacijos 2003/361 tikslu ir esme, nuspręsdama, kad net tuo atveju, jeigu ieškovė formaliai atitiktų toje rekomendacijoje nustatytą kriterijų, dar reiktų išnagrinėti, ar ji patiria trukdžių, kurių įprastai patiria MVĮ.

141    Taip pat reikia konstatuoti, kad ieškovės nariai yra būtent didžiosios įmonės ir valstybinės įstaigos.

142    Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, remiantis ieškovės įstatų 3 straipsniu, kuris nurodytas ginčijamo sprendimo 2.1 punkte, ji iš esmės veikia savo partnerių sąskaita.

143    Pagal ieškovės įstatų 5 straipsnį jos kapitalas yra neribotas. Tačiau reikia pažymėti, kad įstatinis kapitalas rodo bendrą įnašų sumą ieškovės naudai. Jis taip pat yra garantija ieškovės partneriams ir galimiems kreditoriams. Taigi dėl didelio įstatinio kapitalo palengvėja ieškovės santykiai su trečiosiomis šalimis.

144    Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 124 punkte, remiantis ieškovės įstatų 8.2 straipsniu darytina išvada, kad, atsilygindami už jos suteiktas paslaugas jos nariams, pastarieji jai moka metinę įmoką, kurią nustato stebėtojų taryba. Priešingai, nei per teismo posėdį teigė ieškovė, remiantis jos įstatų 8.3 straipsniu teigtina, kad stebėtojų taryba nustato metinių įmokų dydžius, atsižvelgdama į ieškovės išlaidas. Be to, einant finansiniams metams ar jiems pasibaigus, stebėtojų taryba gali sumažinti įmokas ir suderinti jas su realiomis ieškovės išlaidomis.

145    Remiantis šio sprendimo 144 punktu galima teigti, kad ieškovės narių sumokėtos įmokos nustatomos ir tikslinamos atsižvelgiant į konkrečias išlaidas. Todėl ieškovės išlaidas garantuoja jos nariai, kurie nėra MVĮ, o ieškovė to neneigia. Ši aplinkybė rodo, kad net jeigu, kaip tvirtino ieškovė per teismo posėdį, įmokos dydis nebūtų keistas 20 metų, pagal įstatus ji galėtų naudotis jos išlaidas atitinkančiais savo narių ištekliais, kurie yra labiau nei pakankami ir didesni už MVĮ išteklius.

146    Darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 2.3 punkte patvirtinimo komisija teisingai taikė Rekomendaciją 2003/361, kai nusprendė, kad ieškovė nepatyrė trukdžių, kurių įprastai patiria MVĮ, todėl ieškovė negali būti kvalifikuojama kaip MVĮ, kaip tai suprantama remiantis šia rekomendacija, nepaisant to, kad ji yra įmonė.

 Dėl Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnyje nustatytų personalo ir finansinių ribų kriterijų

147    Ieškovė teigia, kad atitinka Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnyje nustatytus personalo ir finansinių ribų kriterijus, t. y. ji yra įdarbinusi mažiau nei 250 darbuotojų, jos metinė apyvarta neviršija 50 mln. eurų, o bendras metinis balansas – 43 mln. eurų; Komisija nepateikė konkrečių argumentų.

148    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 140 punkte, įmonės, kurios formaliai atitinka nepriklausomumo kriterijų, tačiau kurių ekonominė galia viršija MVĮ galią, gali nebūti kvalifikuojamos kaip MVĮ.

149    Kaip primina šio sprendimo 102 punkte, nepriklausomumo kriterijaus tikslas yra užtikrinti, kad MVĮ skirtos priemonės būtų tikrai taikomos įmonėms, kurių dydis joms yra trukdis, o ne toms, kurios priklauso didelei grupei, todėl turi galimybę gauti lėšų ir paramą, šiaip neprieinamą tokio paties dydžio, bet didelei grupei nepriklausantiems konkurentams.

150    Taigi, pagal analogija ieškovė negali daryti išvados, kad turi MVĮ statusą dėl to, jog atitinka Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnyje nustatytus kriterijus, jei iš tikrųjų nepatiria trukdžių, kurių įprastai patiria MVĮ. Kaip konstatuota šio sprendimo 146 punkte, ieškovė nepatiria trukdžių.

151    Vadinasi, jeigu įmonė iš tikrųjų nepatiria MVĮ būdingų trukdžių, patvirtinimo komisija turi teisę atsisakyti suteikti jai tokį statusą (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑91/01, EU:C:2004:244, 54 punktą).

152    Iš tikrųjų, kadangi ieškovė nelaikoma atitinkančia nepriklausomumo kriterijų, ji negali teigti, kad atitinka personalo ir finansinių ribų kriterijus, nustatytus Rekomendacijos 2003/361 priedo 2 straipsnyje. Taigi, remiantis Rekomendacijos 2003/361 priedo 6 straipsniu, personalo ir finansinių ribų kriterijai negali būti nustatyti remiantis atskirais ieškovės duomenimis, nes ji nėra nepriklausoma įmonė, o jos nariai yra įmonės, kurios nėra MVĮ.

153    Remiantis tuo, kas išdėstyta, šeštąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl septintojo pagrindo dėl Sprendime 2012/838 ir bendrojoje mokslo tyrimų ir inovacijų programoje „Horizontas 2020“ nustatyto palankiausio vertinimo principo pažeidimo

 Šalių argumentai

154    Ieškovė teigia, kad dėl to, jog ginčijamo sprendimo 2.2 punkte buvo pripažinta, viena vertus, kad ji vykdo mažiausiai kelių rūšių ūkinę veiklą ir teikia kelias paslaugas trečiosioms šalims už atlygį, ir, kita vertus, formaliai atitinka Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų, ji turi būti laikoma MVĮ, kiek tai susiję su 7-ąja BP ir programa „Horizontas 2020“.

155    Ieškovė teigia, kad, kiek tai susiję su 7-ąja BP, remiantis Sprendimo 2012/838 priedo 1.1.3 punkto penkta įtrauka, jei teisės subjektą galima priskirti prie skirtingų teisės subjektų kategorijų, patvirtinimo tarnybos turi parinkti tam subjektui palankiausią kategoriją. Ieškovė teigia, kad tokią pačią išvadą reikia daryti remiantis programa „Horizontas 2020“, kaip nustatyta 2014 m. balandžio 11 d. Komisijos vadovo dėl gavėjų registracijos, patvirtinimo ir finansinio pajėgumo kontrolės procedūros 5 puslapyje

156    Taigi, kadangi ginčijamame sprendime pripažinta, jog ieškovė bent iš dalies gali būti kvalifikuojama kaip MVĮ, tame sprendime jai turėjo būti suteiktas visavertis statusas.

157    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

158    Nagrinėjant šį pagrindą pakanka konstatuoti, jog ginčijamame sprendime niekur nepripažinta, kad ieškovė galėjo būti bent iš dalies kvalifikuojama kaip MVĮ, kaip tai suprantama pagal Rekomendaciją 2003/361. Todėl, kiek tai susiję su 7-ąja BP, ieškovės nurodyta Sprendimo 2012/838 priedo 1.1.3 punkto penkta įtrauka šioje byloje netaikytina. Tą pačią išvadą reikia daryti ir dėl programos „Horizontas 2020“, kiek tai susiję su šio sprendimo 155 punkte nurodyto Komisijos vadovo 5 puslapiu.

159    Darytina išvada, kad septintasis pagrindas turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

 Dėl aštuntojo pagrindo dėl prieštaringo ir nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo

 Šalių argumentai

160    Ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo motyvai nepakankami ir prieštaringi.

161    Pirma, jos teigimu, patvirtinimo komisija negali neigti ieškovės įmonės statuso, kad paskui padarytų išvadą, viena vertus, kad ji formaliai atitinka Rekomendacijoje 2003/361 nustatytą nepriklausomumo kriterijų, o tai reiškia, kad ji yra įmonė, ir, kita vertus, turi konkurentų.

162    Antra, ginčijamame sprendime nepaaiškinta, kokios yra naujos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis paneigta pirmajame neigiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovė yra įmonė, kaip tai suprantama pagal Rekomendacijos 2003/361 priedo 1 straipsnį.

163    Trečia, pasak ieškovės, ginčijamame sprendime nebuvo galima remtis Sprendimo 2012/838 priedo 1.1.3.1 punkto 6 dalies c punkte nustatytais kriterijais, siekiant atsisakyti ją kvalifikuoti kaip įmonę pagal Rekomendaciją 2003/361.

164    Dėl šių priežasčių ginčijamame sprendime nesilaikyta SESV 296 straipsnio antros pastraipos, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsnių bei teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kuris, remiantis ESS 6 straipsniu, yra pagrindinis teisės principas.

165    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

166    Pagal nusistovėjusią jurisprudenciją teisės akto motyvavimas turi atitikti to akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti aktą priėmusios institucijos argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės motyvus, o Sąjungos teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuose nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktas; 2011 m. spalio 26 d. Sprendimo Dufour / ECB, T‑436/09, EU:T:2011:634, 47 punktas ir 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo European Dynamics Luxembourg ir Evropaïki Dynamiki / Komisija, T‑752/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:233, 22 ir 23 punktai).

167    Be to, motyvai turi būti logiški ir, be kita ko, be tarpusavio prieštaravimų, kurie trukdytų gerai suprasti šio akto priėmimo priežastis (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 169 punktą ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 151 punktą).

168    Taip pat reikia priminti, kad paprasčiausio sprendime esančio prieštaringumo nepakanka nuspręsti, kad jame yra motyvavimo trūkumų, jeigu, viena vertus, sprendimo visuma leidžia ieškovui nustatyti šį nenuoseklumą ir juo remtis ir, kita vertus, jei sprendimas yra pakankamai aiškus ir tikslus, kad ieškovas galėtų suprasti tikslią jo apimtį (šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Adriatica di Navigazione / Komisija, T‑61/99, EU:T:2003:335, 49 punktą ir 2015 m. gruodžio 16 d. Air Canada / Komisija, T‑9/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:994, 76 punktą).

169    Šiame ieškinyje nurodytą aštuntąjį pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

170    Dėl šio pagrindo pirmosios argumentų grupės, kurios santrauka pateikta šio sprendimo 161 punkte, pažymėtina, kad iš tikrųjų ginčijamame sprendime nuspręsta, jog ieškovė negali būti kvalifikuojama kaip įmonė, nors, viena vertus, jame atlikta nepriklausomumo kriterijaus, kaip jis suprantamas pagal Rekomendaciją 2003/361, analizė, leidžianti daryti prielaidą, kad jai suteiktas įmonės statusas, ir, kita vertus, tame sprendime aiškiai pripažinta, jog ieškovė turi konkurentų.

171    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 1.2 punkte aiškiai nurodyta, kad jeigu ieškovė būtų kvalifikuota kaip įmonė, dar reikėtų patikrinti, ar šis subjektas patiria trukdžių, su kuriais įprastai susiduria MVĮ. Tačiau ginčijamame sprendime patvirtinimo komisija iš karto nusprendė, kad ieškovė negali būti kvalifikuota kaip įmonė, todėl ji nebeprivalėjo nagrinėti nepriklausomumo kriterijaus. Taigi, patvirtinimo komisija šią analizę atliko tik siekdama išsamumo.

172    Vadinasi, ginčijamame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžiamos patvirtinimo komisijos nagrinėjamų dviejų motyvų sąsajos ir šiuo klausimu jos argumentuose nėra jokio prieštaravimo.

173    Be to, remiantis šio sprendimo 168 punkte nurodyta jurisprudencija, ginčijamas sprendimas yra pakankamai aiškus ir tikslus, nes leido ieškovei nustatyti įtariamą nenuoseklumą ir juo remtis, taip pat suprasti tikslią ginčijamo sprendimo apimtį, o tai galima teigti remiantis šiame ieškinyje jos pateiktų argumentų dėl abiejų to sprendimo motyvų tikslumu.

174    Taigi, reikia atmesti šiame pagrinde pateiktą pirmąją argumentų grupę.

175    Dėl šiame pagrinde pateiktos ir šio sprendimo 162 punkte išdėstytos antrosios argumentų grupės pakanka konstatuoti, kad pirmąjį neigiamą sprendimą atšaukė patvirtinimo komisija. Šio sprendimo atšaukimas sukėlė tokias pačias teisines pasekmes kaip panaikintas sprendimas (2015 m. balandžio 30 d. Nutarties Ertico – Its Europe / Komisija, T‑499/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:285, 10 punktas).

176    Vis dėlto Sąjungos teismo priimtas sprendimas dėl panaikinimo būtinai galioja atgaline data, nes neteisėtumo konstatavimas galioja nuo panaikinto akto įsigaliojimo datos (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, EU:C:2008:79, 61 punktą).

177    Tuo remiantis darytina išvada, kad grįsdama šį pagrindą ieškovė negali remtis pirmuoju neigiamu sprendimu, kurio pasekmės buvo panaikintos atgaline data jį atšaukus.

178    Vadinasi, šiame pagrinde pateikta antroji argumentų grupė turi būti atmesta.

179    Dėl šiame pagrinde išdėstytos trečiosios argumentų grupės, nurodytos šio sprendimo 163 punkte, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 95 punkte pateiktus argumentus nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą, tą kaltinimą reikia atmesti, nes patvirtinimo komisija ginčijamame sprendime nesirėmė papildomais kriterijais, kurie nebuvo numatyti Rekomendacijoje 2003/361.

180    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, visas aštuntasis pagrindas turi būti atmestas.

181    Kadangi visi ieškovės nurodyti pagrindai buvo atmesti, visas šis ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

182    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 1 dalį, kai to reikalauja teisingumas, išimties tvarka Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis, be savo išlaidų, padengia tik dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų. Be to, pagal to paties reglamento 135 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas gali iš šalies, net jei ši laimėjo bylą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas arba jų dalį, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio, įskaitant elgesį iki proceso. Be kita ko, Bendrasis Teismas gali priteisti bylinėjimosi išlaidas iš institucijos, kurios sprendimas nepanaikintas, dėl to sprendimo nepakankamumo, galėjusio paskatinti ieškovą pareikšti ieškinį (2016 m. balandžio 22 d. Sprendimo Italija ir Eurallumina / Komisija, T‑60/06 RENV II ir T‑62/06 RENV II, EU:T:2016:233, 245 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

183    Ieškovė bylą pralaimėjo. Tačiau, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 29 punktu, skundų nagrinėjimo procedūrų, reglamentuojamų, viena vertus, Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose ir, kita vertus, Reglamento Nr. 58/2003 22 straipsnyje, sąveika nėra aiškiai išdėstyta Sprendimo 2012/838 nuostatose, o tai Komisija patvirtino per teismo posėdį.

184    Be to, patvirtinimo komisijoje taikomos procedūros aprašyme, išdėstytame Sprendimo 2012/838 priedo 1.2.6 ir 1.2.7 punktuose, yra didelių spragų, nes, be kita ko, kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, nenurodyti procesiniai terminai, o tai dar labiau apsunkina tinkamą taikomų taisyklių suvokimą.

185    Taigi, šios aplinkybės galėjo prisidėti prie bylos sudėtingumo ir padidinti ieškovės išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad yra teisinga ir nešališka nuspręsti, kad ieškovė padengia tik pusę savo bylinėjimosi išlaidų. Savo ruožtu Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      European Road Transport Telematics Implementation Coordination Organisation – Intelligent Transport Systems & Services Europe (Ertico – ITS Europe) padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

3.      Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę Ertico – ITS Europe bylinėjimosi išlaidų.

Kanninen

Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín

Reine

Paskelbtas 2019 m. gegužės 22 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.